Dėl servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-259/2011

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-04228-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija: 32.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. T. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams M. T. M. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) dėl servituto nustatymo; trečiasis asmuo – asociacija,,Nemunaičio stovykla“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą teismo sprendimu ir atlyginimo už nustatytą servitutą priteisimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 33-14877 atsakovui M. T. M. atkurtos nuosavybės teisės į 1,50 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra šešiolika pastatų (poilsio nameliai, sandėlis, pramoginių renginių pastatas, štabas, prausykla), kurie nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui asociacijai,,Nemunaičio stovykla“ (toliau – ir trečiasis asmuo) ir kurie naudojami kaip vaikų poilsio stovykla.

Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti atsakovui M. T. M. priklausančiame žemės sklype servitutą - teisę ribotai naudotis žemės sklypo dalimi (1,45 ha), kuriame yra trečiajam asmeniui priklausantys pastatai, pagal UAB,,Pasoda“ 2010 m. kovo 25 d. sudarytą ir 2010 m. kovo 29 d. su Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos departamento Alytaus rajono žemėtvarkos skyriumi suderintą servituto nustatymo planą visuomenės poreikiams, t. y. trečiojo asmens veiklai, nurodytai įstatuose, vykdyti. Ieškovas nurodė, kad, rengiant nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus, grąžintiname atsakovui žemės sklype buvo planuojama trečiojo asmens naudai nustatyti servitutą, atsakovas su tuo sutiko, tačiau apskrities viršininko sprendime, kuriuo atsakovui atkurtos nuosavybės teisės, servituto nenustatyta. Ieškovas pažymėjo, kad servitutą būtina nustatyti, nes kitaip trečiasis asmuo negalės vykdyti jo įstatuose nurodytos veiklos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog apskrities viršininkas, priimdamas sprendimą dėl žemės grąžinimo, pardavimo arba suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos, jame nurodo žemės servitutus ir jų naudojimo sąlygas. Atsakovo M. T. M. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose – grąžinamos natūra žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte įrašyta, kad sklype yra trečiajam asmeniui priklausantys statiniai, visas sklypas naudojamas stovyklos poreikiams, taip pat nurodyta, jog pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, sutinka leisti servituto teise naudotis 1,50 ha žemės plote esančiais kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais bei teritorija, reikalinga šių objektų tiesioginei eksploatacijai. 2001 m. gegužės 23 d. Alytaus apskrities viršininko sprendime, kuriuo atsakovui atkurtos nuosavybės teisės, servituto nenustatyta. Teismas sprendė, kad, nenustačius servituto, trečiasis asmuo negalės normaliai veikti, t. y. rekonstruoti, renovuoti pastatų, įrengti vandentiekio, užtikrinti elektros tiekimo ir t. t., ir taip įgyvendinti jam keliamų uždavinių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo M. T. M. apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad nėra būtinybės nustatyti servitutą, nes trečiasis asmuo gali naudotis žemės sklypu nuomos sutarties pagrindu, teisėjų kolegija nustatė, jog šalys nesusitarė dėl žemės sklypo nuomos. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktu servituto nustatymo planu, kuriame numatytas servitutas 1,45 ha žemės plotui, nustatė, kad trečiajam asmeniui priklausantys pastatai išsidėstę visame atsakovui M. T. M. priklausančiame žemės sklype, išskyrus 6-7-8-9 taškais apibrėžtą plotą, kuris nurodytas kaip atsakovo namų valda. Teisėjų kolegija sprendė, kad tam, jog trečiasis asmuo turėtų teisinį pagrindą naudotis atsakovo M. T. M. sklypo dalimi ir galėtų vykdyti įprastą vaikų stovyklos veiklą, būtina nustatyti servitutą. Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad servituto nustatymas pažeidžia žemės ir pastatų savininkų interesų pusiausvyrą, pažymėdama, jog trečiajam asmeniui priklausantys pastatai pastatyti 1986 - 1987 metais, todėl atsakovas M. T. M. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu žinojo, kad žemė yra užstatyta, tačiau sutiko, jog jam nuosavybės teisės būtų atkurtos būtent į ją. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė servituto atlygintinumo klausimo, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tais atvejais, kai reikalavimo dėl servituto atlygintinumo nepareiškia nė viena šalis, pirmosios instancijos teismas neturi teisinio pagrindo jį spręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. ir kt. v. V. Ž., bylos Nr. 3K-3-223/2010). Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas M. T. M. turi teisę atskiru ieškiniu reikalauti atlyginti už nustatytą servitutą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas M. T. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė ir aiškino servituto nustatymą teismo sprendimu reglamentuojančias teisės normas (CK 4.126 straipsnio 1 dalis, 4.111 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo šiais klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesusitaria ir 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai šių sąlygų nevertino, t. y. neanalizavo, ar šalys mėgino susitarti dėl servituto nustatymo ir ar nesusitarė, ar trečiasis asmuo teikė kasatoriui konkrečius pasiūlymus, taip pat trečiojo asmens galimybių naudotis jam priklausančiais pastatais, nenustačius servituto. Kasatoriaus teigimu, trečiasis asmuo niekada nesikreipė į kasatorių dėl servituto nustatymo ir nevedė šiuo klausimu derybų. Teismai turėjo įvertinti tą aplinkybę, kad trečiasis asmuo naudojosi kasatoriui nuosavybės teise priklausančiu sklypu nuomos sutarties, kuri buvo sudaryta 2007 m. spalio 19 d. ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, pagrindu ir kad kasatorius neprieštarauja, jog trečiasis asmuo ir toliau naudotųsi žemės sklypu pagal nuomos sutartį, taip pat kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį grąžinto žemės sklypo ir jame esančių pastatų naudojimo klausimai sprendžiami, savininkams sudarant nuomos sutartį, t. y. kad nėra objektyvios būtinybės servitutui nustatyti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas gali būti priverstinai nustatomas, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. būtina nustatyti, ar išnaudotos visos protingos galimybės, kad daiktu būtų galima naudotis neapribojant kitų savininkų teisių, ir kad servitutas negali būti nustatomas vien tik tam, jog servituto siekiančiam asmeniui taip yra patogiau ar naudingiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baubilas“ v. S. Ch., bylos Nr. 3K-3-437/2010; kt.); teismas gali įpareigoti sudaryti nuomos sutartį dėl žemės sklypo, jeigu jos nesudarant yra pažeidžiami asmens teisės ir teisėti interesai, o įstatymas ar savanoriškas susitarimas nustato pareigą sudaryti tokią sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. UAB,,Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008). Teismai nesilaikė nurodytų kasacinio teismo praktikos nuostatų. Be to, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiomis normomis, nes šioje byloje pareikštas reikalavimas nustatyti servitutą teismo sprendimu, t. y. CK 4.126 straipsnio 1 dalies pagrindu, o ne pakeisti ar ištaisyti apskrities viršininko sprendimą, kuriuo kasatoriui atkurtos nuosavybės teisės.

2. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė servituto sąvoką ir turinį reglamentuojančias teisės normas (CK 4.11 straipsnį, 4.112 straipsnio 1 dalį), nesilaikė šiais klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nustatant servitutą žemės sklypui, būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Tai reiškia, kad teritorija turi būti aiškiai apibrėžta žemės sklypo plane, kuriame turi būti nurodomos ribojimų ribos, plotas ir kt., o planas turi būti parengtas taip, jog pagal jį būtų galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar kitokių ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir t. t. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad servitutas nustatytas pagal konkretų planą, įrašant, kas yra plano rengėjas, parengimo ar patvirtinimo datą, numerį ar kitus šio dokumento identifikavimo duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009). Kasatoriaus nuomone, teismai, nustatydami servitutą, nurodytų reikalavimų nesilaikė: neanalizavo ir nevertino, kokių pastatų (kokios paskirties ir ploto) naudojimui nustatomas servitutas, kokio dydžio plotas reikalingas jiems naudoti, taip pat tos aplinkybės, kad servitutas nustatomas pastatų grupei, kuri naudojama tik tam tikru laiku (vasarą), nenustatė, kokios konkrečiai teisės suteikiamos servituto turėtojui (prieiti, privažiuoti prie jam priklausančių statinių ar prie dalies jų ir pan.) ir kokie apribojimai kokioje teritorijoje yra taikomi.

3. Anot kasatoriaus, teismai pažeidė servituto atlygintinumą reglamentuojančias teisės normas (CK 4.94 straipsnį, 4.129 straipsnį), netinkamai aiškino ir taikė šiais klausimais suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Kasatoriaus teigimu, nors ir nesutikdamas su servituto nustatymu, jis kėlė klausimą dėl servituto atlygintinumo. Ši aplinkybė bylą nagrinėjusiems teismams buvo žinoma. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai interpretuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. ir kt. v. V. Ž., bylos Nr. 3K-3-223/2010, priėjo prie klaidingos išvados, kad kasatorius nereiškė reikalavimo priteisti atlyginimą už nustatytą servitutą. Kasatoriaus nuomone, sisteminė CK nuostatų, reglamentuojančių servituto nustatymo teisinius santykius, analizė patvirtina, kad kiekvienu atveju, sprendžiant dėl servituto nustatymo, turi būti išsprendžiamas klausimas ir dėl servituto atlygintinumo. Teismai, patenkinę ieškinį ir nustatę neatlygintiną servitutą, pažeidė CK 4.94 straipsnyje nustatytas savininko nuosavybės teisių garantijas, nes, suteikę teisę naudotis kasatoriaus žemės sklypu visuomenės poreikiams tenkinti, neužtikrino, kad jam būtų tinkamai ir teisingai atlyginta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Kauno apygardos prokuratūra prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pagrįstai rėmėsi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, nes ieškiniu buvo siekiama ištaisyti Alytaus apskrities viršininko administracijos apsirikimą, t. y. kad sprendime, kuriuo kasatoriui atkurtos nuosavybės teisės, nenustatytas kituose nuosavybės teisės atkūrimo dokumentuose nurodytas servitutas. Ieškovo teigimu, byloje nenustatyta, kad kasatorių ir trečiąjį asmenį sieja nuomos santykiai ir kasatoriaus teisės būtų pažeidžiamos jų tinkamu neįforminimu ar prievolių pagal nuomos sutartį nevykdymu; nagrinėjamu atveju įstatymo nenustatyta trečiajam asmeniui pareigos sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį ar prašyti nustatyti kitas daiktines teises (užstatymo, ilgalaikės nuomos). Aplinkybės, ar konkrečioje situacijoje savininkai turėjo galimybę susitarti dėl servituto ne teismo keliu, ar nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daikto pagal paskirtį, yra fakto klausimai, kurie nėra kasacijos dalykas.

2. Nagrinėjamu atveju servitutas nustatytas kaip teisė asociacijai naudotis žemės sklypu savo veiklai. Ieškovas pateikė teismui 2010 m. kovo 29 d. su Alytaus rajono žemėtvarkos skyriumi suderintą planą, kuriame numatytas servitutas 1,45 ha žemės plotui. Plane nurodyta, kad trečiajam asmeniui priklausantys pastatai išsidėstę visame ginčo žemės sklype, išskyrus 6-7-8-9 taškais apibrėžtą plotą, kuris nurodytas kaip kasatoriaus namų valda. Pirmosios instancijos teismo sprendime įvardyta servituto rūšis ir suteiktas kodas pagal Nekilnojamojo turto registravimo sistemos klasifikatorių - 212 (teisė ribotai naudotis žemės sklypo dalimi visuomenės poreikiams), apibrėžtas naudojimosi turinys – asociacijai suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi tik tai veiklai vykdyti, kuri numatyta jos įstatuose. Teismai ištyrė aplinkybes, susijusias su pastatų tiksline paskirtimi. Ieškovo nuomone, statiniai negali būti naudojami atskirai, nes sudaro vientisą objektą (stovyklą). Dėl to nustatyto servituto turinys atitinka CK 4.111, 4.112 straipsnių reikalavimus.

3. Kasatorius, manydamas, kad nustatytas servitutas turi būti atlygintinas, turi teisę kreiptis su atskiru ieškiniu į teismą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo asociacija,,Nemunaičio stovykla“ prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Sutikdamas su ieškovo atsiliepime pateiktais argumentais dėl to, kad teismai nepažeidė servituto turinį ir jo atlygintinumo klausimo sprendimą reglamentuojančių teisės normų ir nenukrypo nuo šiais klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, trečiasis asmuo pateikia tokius papildomus nesutikimo su kasacinio skundo argumentus:

1. Kasatoriui atkuriant nuosavybės teises, buvo parengti dokumentai, kurie yra privalomi nuosavybės teisių atkūrimo procese ir be kurių negali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo – kadastro duomenys ir grąžinamo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas. Šiuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad formuojamas servitutas ir kad kasatorius sutinka leisti stovyklai servituto teise naudotis 1,50 ha žemės plote esančiais statiniais ir teritorija, reikalinga jų eksploatacijai. Kasatorius nepasirinko alternatyvaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Dėl trečiajam asmeniui nežinomų priežasčių Alytaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 23 d. sprendime nenustatyta servituto. Trečiojo asmens nuomone, egzistuoja visos sąlygos servitutui teismo sprendimu nustatyti. Kasatoriui ir trečiajam asmeniui nepavyko susitarti dėl žemės sklypo naudojimo, nors, priešingai nei teigia kasatorius, šalys, tarpininkaujant Alytaus apskrities viršininko administracijai, ne kartą derėjosi, svarstė įvairias susitarimo galimybes (servituto nustatymą, žemės sklypų mainus, ginčo žemės sklypo nuomą). Kasatorius sutiko žemės sklypą nuomoti, tačiau labai nepalankiomis sąlygomis (sutartis būtų sudaroma trejiems metams, per ta laikotarpį trečiasis asmuo neturėtų teisės rekonstruoti, renovuoti pastatų, o, pasibaigus nuomos terminui, turėtų sudaryti su kasatoriumi susitarimą, pagal kurį jam pereitų nuosavybės teise visi ginčo žemės sklype esantys statiniai, o trečiajam asmeniui būtų išmokama kompensacija). 2009 m. birželio mėn. kasatorius neleido trečiojo asmens pasamdytiems rangovams, kurie turėjo atlikti pastatų vidaus ir išorės remonto darbus, patekti į trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančius pastatus. Tarp kasatoriaus ir trečiojo asmens susiklostė konfliktinė situacija. Dėl to, nenustačius servituto, trečiasis asmuo negalėtų vykdyti įprastos vaikų poilsio stovyklos veiklos. Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad trečiasis asmuo naudojosi ginčo žemės sklypu nuomos sutarties pagrindu. 2007 m. spalio 19 d. nuomos sutartis buvo sudaryta su D. V., ši sutartis nutraukta 2009 m. kovo 4 d.; su kasatoriumi nuomos sutartis nebuvo sudaryta ir trečiasis asmuo nemokėjo jam nuomos mokesčio.

2. Kasatoriaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Stovykla ginčo sklype organizuojama nuo 1958 m., trečiasis asmuo savo veiklą jame vykdo nuo 1996 m. Kasatorius, prieš tapdamas žemės sklypo savininku, turėjo teisę rinktis atkurti nuosavybės teises į kitą žemės sklypą, tačiau pasirinko žemės sklypą su trečiajam asmeniui priklausančiais statiniais. Dėl to, trečiojo asmens nuomone, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad servituto nustatymas pažeistų jo teises.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, remdamasi ieškovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose pateiktais argumentais, prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinis teismas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus fakto klausimų aspektu analizuoja tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismas teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliami servitutą reglamentuojančių teisės normų taikymo ginčo santykiams klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl servituto nustatymo prielaidų ir nuosavybės teisių suvaržymo servitutu ribų

Savininkas, įgyvendindamas savo teises, gali perduoti kitam asmeniui dalį savo teisių į nuosavybės objektą. Ypatingais atvejais toks perdavimas gali būti ir be savininko valios – įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu, pavyzdžiui, nustatant servitutą (CK 4.123 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju žemės sklypo servitutas nustatytas teismo sprendimu. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kaip turi būti vertinama ir aiškinama pirmoji CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga t. y. savininkų nesusitarimo faktas: ji negali būti vertinama kaip reikalavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme. Pagal įstatymą šalys neturi pareigos įrodyti nesutarimo fakto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. P. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-458/2010). Kita vertus, savininkų susitarimas dėl daiktų naudojimo reikštų, kad jie sudarė sandorį. Pažymėtina, kad nustatyti servitutą sandoriu turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas (CK 4.125 straipsnis); tokiu atveju yra būtinas ir viešpataujančiuoju dėl servituto nustatymo tampančiu daikto savininko sutikimas. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, kad šalys vedė derybas dėl servituto žemės sklypui nustatymo sandoriu.

Kasatorius, žemės sklypo savininkas, kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatydami servitutą teismo sprendimu, pažeidė CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, nevertino, ar šiuo atveju yra būtina sąlyga - savininkų nesutarimas, servitutui teismo sprendimu nustatyti, nes suinteresuotos šalys niekada dėl servituto nesitarė. Byloje pateikti kasatoriaus, žemės savininko, ir trečiojo asmens, pastatų savininko, procesiniai dokumentai ir paaiškinimai per teismo posėdžius patvirtina, kad šalių požiūris į tai, kokiais būdais (žemės sklypo nuoma ar servituto nustatymu) pastatų savininkas gali įgyvendinti savo teises į pastatus, jų kompleksą, stovintį ant kasatoriui priklausančio žemės, yra skirtingas.

Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad teismai, ginčui spręsti taikydami CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, nevertino, ar pastatų savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę į pastatus būtų galima įgyvendinti neapribojant žemės savininko teisių servituto pagrindu; taip pat kad, nenustačius žemės servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti pastatus pagal paskirtį. Teisėjų kolegijos nuomone, šie kasacinio skundo argumentai laikytini pagrįstais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltic Express“ v. UAB „Autonivera, bylos Nr. 3K-3-82/2007). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-469/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; kt.).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesilaikė aptartos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinant CK 4.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismo sprendimu nustatė servitutą, nepagrindę, kad šiuo atveju servituto nustatymas yra objektyviai būtinas ir vienintelis būdas užtikrinant pastatų, jų komplekso savininko daiktinių teisių įgyvendinimą, naudojant pastatus stovyklos veiklai. Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Kartu pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant dėl civilinių teisių įgyvendinimo būdų santykio su įstatyminėmis servituto nustatymo teismo sprendimu prielaidomis, svarbu yra tai, kad, suinteresuotiems asmenims dėl jų nesusitarus, teismas neturi diskrecijos (arba tik labai siaurą) spręsti dėl jų taikymo.

Sutarčių teisėje galioja sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), reiškiantis šalių teisę laisvai spręsti, ar sudaryti sutartis, ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas; pagal CK 6.156 straipsnio 2 dalį draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savarankiškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Nurodytose kasacinio teismo nutartyse išaiškinta, kad teismas gali įpareigoti sudaryti nuomos sutartį dėl žemės sklypo, jeigu nesudarant nuomos sutarties yra pažeidžiamos asmens teisės ir teisėti interesai, o įstatymas ar savanoriškas susitarimas nustato pareigą sudaryti tokią sutartį; ši taisyklė neturi būti suprantama kaip draudimas teismui įforminti esamus nuomos santykius ar vykdyti prievoles iš žodinės nuomos sutarties. Kasaciniame skunde kasatorius, nurodydamas argumentus dėl servituto nepagrįstumo, teigia, kad pastatų savininkas naudojosi kasatoriui priklausančiu žemės sklypu nuomos sutarties, kuri buvo sudaryta įstatymo nustatyta tvarka ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, pagrindu. Pagal bylos duomenis, pastatų savininkas žemės sklypu naudojosi ir panaudos sutarties pagrindu, kuri buvo sudaryta su valstybe. Šie duomenys patvirtina, kad pastatų savininkas teises į pastatus ir jų naudojimą pagal paskirtį įgyvendino, vadovaudamasis prievolių teisės normomis, atitinkamai sudarydamas žemės sklypo panaudos, nuomos sutartis. Teisėjų kolegija pagrįstais laiko kasacinio skundo argumentus, kad, vertinant, kokiais būdais (žemės sklypo nuoma ar servituto nustatymu) pastatų savininkas gali naudotis žemės sklypu, kuriame yra pastatų kompleksas, skirtas stovyklos veiklai, žemės sklypo savininko teises labiau apriboja žemės sklypo servitutas. Servitutas yra daiktinė teisė ir seka paskui daiktą, jis nustatomas neterminuotai, servituto turėtojui sudėtinga taikyti atsakomybę už netinkamą naudojimąsi tarnaujančiuoju daiktu ir pan. Naudojantis žemės sklypu nuomos sutarties pagrindu, žemės sklypo savininko ir pastatų savininko tarpusavio teisės ir pareigos yra apibrėžtos aiškiau, nuomotojas, gindamas savo teises įstatymo nustatyta tvarka, gali taikyti nuomininko pareigų pažeidimo teisinius padarinius ir pan. Nagrinėjamu atveju, nustatant servitutą teismo sprendimu, netinkamai taikytos ginčo santykius reglamentuojančios teisės normos, todėl teismų priimti sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatydami servitutą teismo sprendimu, neatsižvelgė į konstitucinę nuosavybės teisių apsaugą, taikomo ribojimo proporcingumą. Pažymėtina, kad, taikant servituto instituto normas, pamatiniai yra proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principai.

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši nuostata reiškia, jog nuosavybės santykiai yra įstatyminio reguliavimo dalykas; kad nuosavybei ginti kuriama įstatymų sistema, užtikrinanti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą, kartu ir galimybę efektyviai panaudoti turtą savo bei visuomenės interesais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises. Tačiau tokiu atveju turi būti laikomasi esminės nuostatos, kad apribojimais negalima pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 3 d. nutarimas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Konstitucijos ir įstatymo nuostatas dėl savininko teisių ribojimo, yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl savininko teisių suvaržymo ribų nustatymo, būtina laikytis Konstitucijos reikalavimo, garantuojančio savininko nuosavybės teisių apsaugą, atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. A. L. ir kt. v. R. Č., bylos Nr. 3K-3-2/2009; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad visais atvejais servituto teisė yra mažesnė už savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo K. S. (K. S.) v. Vilniaus rajono ŽŪM,,Vanaginė” ir kt., bylos Nr. 3K-3-1573/2002; 2005 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Lifosa“ v. Z. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2005; kt.). Teismas, spręsdamas ginčus dėl servituto nustatymo, turi siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens sąskaita, visiškai neatsižvelgiant į poreikio servitutui nustatymo pobūdį, kitokių sprendimų galimybę, nesvarstant ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-469/2007; 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai šiuo aspektu laikytini pagrįstais.

CK normos, reglamentuojančios servituto turinį (CK 4.112 straipsnį), nustato apribojimus, kurie taikytini tarnaujančiajam daiktui. Tokie ribojimai turi būti kaip įmanoma mažesni ir kuo aiškiau apibrėžti. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB,,Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009). Nagrinėjamu atveju servitutas teismo sprendimu nustatytas kasatoriaus žemės sklypui, kuriame yra trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausantys pastatai, naudojami vaikų stovyklos veiklai. Iš byloje pateiktų ir teismų ištirtų įrodymų matyti, kad trečiajam asmeniui priklausantys pastatai užima iš esmės visą kasatoriui priklausančio žemės sklypo teritoriją (apie 1,45 ha iš 1,50 ha). Dėl trečiajam asmeniui priklausančiuose pastatuose vykdomos veiklos specifikos – vaikų stovyklos organizavimo – nustatant servitutą kasatoriaus žemės sklypui, neįmanoma tiksliai apibrėžti apribojimų, atitinkamai – trečiajam asmeniui suteikiamų teisių, naudojantis šiuo sklypu. Remiantis CK 4.117–4.123 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis servitutų rūšis, galima daryti išvadą, kad dažniausiai yra nustatomi šie žemės servitutai: 1) kelio servitutas; 2) statinių servitutas; 3) servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas ir jomis naudotis; 4) kiti servitutai. Taigi įstatymas neišskiria žemės servituto nustatymo visam žemės sklypui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais atvejais servitutas gali būti nustatomas ir visam žemės sklypui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P. v. UAB,,Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008). Tačiau pažymėtina, kad, sprendžiant, ar servitutas gali būti nustatytas visam nekilnojamajam daiktui, būtina atsižvelgti ir įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, t. y. ar įmanoma tiksliai apibrėžti servituto turinį, ar nebus neproporcingai pažeidžiamos tarnaujančiojo daikto savininko teisės ir pan. Minėta, kad nagrinėjamu atveju dėl trečiojo asmens vykdomos veiklos ypatumų neįmanoma tiksliai apibrėžti servituto turinio, t. y. juo nustatomų savininko teisių apribojimų ir trečiajam asmeniui suteikiamų teisių, todėl servituto nustatymas teismo sprendimu neproporcingai riboja žemės sklypo savininko (kasatoriaus) teises, paneigia jo teisę naudotis jam priklausančia nuosavybe ir pažeidžia suinteresuotų šalių interesų pusiausvyrą.

Tinkamai, optimaliai ir maksimaliai suinteresuotų asmenų interesai gali būti suderinti taikant Civilinio kodekso ketvirtosios knygos,,Daiktinė teisė“ normose įtvirtintą ir šeštosios knygos,,Prievolių teisė“ normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Nekilnojamojo daikto savininkai, laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis, gali susitarti dėl pastatams naudoti pagal paskirtį būtino žemės sklypo nuomos bei kitų būdų, pvz., servituto, suteikiančio teisę tiesti antžemines ir požemines komunikacijas, servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimo ir pan. Tokias išvadas patvirtina ir kitų nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, pagal kurias žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, savininkai ir šiuo sklypuose esančių statinių savininkai jiems priklausančius pastatus toliau eksploatuoja nuomos sutarties pagrindu (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama būtinybė valstybei nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų išlaikyta pusiausvyra tarp bendrojo ir individualaus intereso: nustatęs, kad žemės savininkui nuomos mokestis buvo mokamas, laikantis nustatyto reglamentavimo, tačiau neatsižvelgiant į žemės sklypo vertę, sprendė, kad toks nuosavybės teisių apribojimas yra nepagrįstas (Urbarska Obec Trencianske Biskupice v. Slovakia, no. 74258/01, judgement of 27 November 2007).

Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai prokuroras pastatų savininko, trečiojo asmens interesais pareiškė ieškinį, prašydamas nustatyti servitutą, trečiąjį asmenį toks teisių įgyvendinimo būdas tenkino, o žemės sklypo savininkas prašė jo netaikyti. Atsakovas siekia tolesnių žemės nuomos teisinių santykių, nes tokie buvo susiklostę, trečiajam asmeniui naudojantis ginčo žemės sklypu, be to, nurodė, kad galimi ir kiti įstatyme nustatyti savininkų teisių įgyvendinimo būdai. Kadangi servitutas teismo sprendimu nustatytas, pažeidžiant įstatymo nuostatas, tai, panaikinus teismų sprendimus ir atmetus ieškinį, suinteresuotiems asmenims suteikiama galimybė bendru susitarimu spręsti dėl teisių į nekilnojamuosius daiktus įgyvendinimo, nesusitarus – kreiptis teisminės gynybos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Patenkinus kasacinį skundą, kasatorius turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nepriklausomai nuo to, kad ieškovas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir kitos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis).

Kasatorius, pateikdamas kasacinį skundą sumokėjo 135 Lt žyminio mokesčio, kuris jam priteistinas iš ieškovo. Iš kartu su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas pateiktų dokumentų matyti, kad kasatoriui kasacinės instancijos teisme atstovavo advokatas G. Kaminskas; kasatorius už suteiktas teisines paslaugas – procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą ir konsultacijas - sumokėjo 4522,10 Lt (2011 m. kovo 4 d. PVM sąskaita-faktūra BLSLT Nr. 008552); kiek konkrečiai kainavo kiekviena suteikta teisinė paslauga, pateiktuose dokumentuose nenurodyta. Remiantis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.13 punktu, už kasacinio skundo, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme (kaip yra nagrinėjamu atveju), surašymą rekomenduojama priteisti 2,5 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą, už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese (nagrinėjamu atveju—prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidais), parengimą – 0,12 minimalios mėnesinės algos; išlaidų už suteiktas konsultacijas atlyginimo Rekomendacijos nereglamentuoja. Atsižvelgdama į nurodytas nuostatas, taip pat į tai, kad ginčas nebuvo labai sudėtingas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti kasatoriui iš ieškovo 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovui M. T. M. 2135 Lt (du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Janina Stripeikienė