Dėl autorių teisių pažeidimo ir kompensacijos sumokėjimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-260/2011

Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-00557-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 84; 114.11(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei,,Konto“ dėl autorių teisių pažeidimo ir kompensacijos sumokėjimo; trečiasis asmuo –uždaroji akcinė bendrovė,,Alytaus radijas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kompensacijos už autoriaus teisių pažeidimą dydžio nustatymo kriterijus, bei proceso teisės normų dėl įrodymų įvertinimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas 2009 m. kovo 26 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad pagal 1997 m. gegužės 7 d. sutartį ieškovas leido atsakovui jam priklausančiose patalpose – kavinėje viešai atlikti Lietuvos Respublikos autorių muzikinius kūrinius ir užsienio autorių muzikinius kūrinius, kuriems taikoma autorinė teisė; ši sutartis buvo nutraukta 2001 m. rugpjūčio 31 d. atsakovo iniciatyva. 2003 m. sausio 2 d. sutartimi trečiasis asmuo UAB „Alytaus radijas“ leido atsakovui be papildomo mokesčio retransliuoti radijo stoties,,FM 99“ programą visose bendrovės patalpose. 2006 m. balandžio 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. atsakovui priklausančioje kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo atlikti patikrinimai, kurių metu užfiksuotas neteisėtas muzikos kūrinių naudojimas – neturint autorinės licencinės sutarties su kūrinių autorių teisėms atstovaujančiu ieškovu. Patikrinimo akte užfiksuota, kad kavinėje skambėjo foninė muzika, panaudojant stacionarią muzikos ir garso aparatūrą, buvo transliuojama radijo stoties FM 99 programa. Neteisėto muzikos kūrinių panaudojimo faktas taip pat nustatytas 2008 m. rugsėjo 24 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Ieškovo teigimu, atsakovas neteisėtai naudojo muzikos kūrinius nuo sutarties nutraukimo dienos 2001 m. Ieškovas, remdamasis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 73, 83 ir 85 straipsniais, prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 30 290 Lt kompensaciją už viešą kūrinių paskelbimą nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. iki ieškinio padavimo dienos; uždrausti atsakovui kavinėje–bare,, (duomenys neskelbtini)“ naudoti autorių teisių objektus – viešai atlikti kūrinius, nesudarius sutarties su ieškovu ir (ar) nemokant atlyginimo; priteisti iš atsakovo šešių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; įpareigoti atsakovą savo lėšomis per dešimt dienų paskelbti po teismo sprendimo įsiteisėjimo informaciją apie priimtą sprendimą, skelbiant teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis dienraštyje „Alytaus naujienos“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 15 d. sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 1300 Lt kompensaciją už viešą kūrinių paskelbimą už laikotarpį iki ieškinio padavimo dienos, įpareigojo atsakovą savo lėšomis per dešimt dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti informaciją apie priimtą teismo sprendimą, skelbiant teismo sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus, nurodant sprendimo priėmimo laiką ir vietą, dienraštyje,,Alytaus naujienos“, kitus ieškovo reikalavimus tenkino visiškai. Teismas nesivadovavo pateiktu 2006 m. balandžio 11 d. Viešo kūrinių naudojimo fakto neturint autorinės licencinės sutarties nustatymo aktu, nes jo turinys neatitiko įstatymo reikalavimų. Teismas, įvertinęs ir kaip įrodymu rėmęsis 2008 m. rugsėjo 24 d. Viešo kūrinių naudojimo fakto neturint autorinės licencinės sutarties nustatymo aktu, nurodė, jog autorių teisių pažeidimas konstatuotas nurodytą datą, todėl piniginę kompensaciją priteisė iki ieškinio padavimo dienos, nenustatant konkretaus pažeidimo termino pradžios. Teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo kaltės, nurodė, jog jis nuo 2003 m. sausio 2 d. sutarties su UAB,,Alytaus radijas“ sudarymo galėjo būti klaidingai įsitikinęs, jog ATGTĮ nuostatos bei autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės nebuvo pažeidžiamos. Teismas, įvertinęs atsakovo finansinius dokumentus, padarė išvadą, kad iš pateiktų duomenų nebuvo galimybės nustatyti atsakovo gautos naudos iš neteisėto kūrinių naudojimo (ATGTĮ 83 straipsnio 5 dalis), ieškovo prašomos priteisti kompensacijos dydis dar labiau pasunkintų atsakovo finansinę padėtį, todėl vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgė į tai, kad ieškovas nesiverčia komercine veikla, autorinį atlyginimą autorių teisių subjektams sumoka kiek įmanoma proporcingai jų kūrinių faktiniam naudojimui, padarė išvadą, kad prašoma priteisti piniginė kompensacija pernelyg didelė ir sumažino ją iki 10 MGL, t. y. 1300 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, priteistos kompensacijos dydžiu ir jos nustatymo kriterijais. Kolegija motyvavo, kad įmonės finansinė padėtis tikrai bloga, prašomos priteisti kompensacijos dydis gali visiškai sužlugdyti ūkio subjekto veiklą, privedant jį prie bankroto. Kolegijos teigimu, atsakovo padarytas autorių teisių pažeidimas ir už tai taikomos sankcijos turėtų būti proporcingos, sankcijos – atitikti padaryto pažeidimo mastą, tačiau kartu užtikrinti atsakovo pajėgumą atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, nesudarant prielaidų įmonei visiškai sužlugti. Kolegija, vertindama atsakovo kaltę, atsižvelgė į aplinkybę, kad jis sudarė su trečiuoju asmeniu UAB „Alytaus radijas“ bendradarbiavimo sutartį, siekė įteisinti kūrinių naudojimą, tačiau jį padarė netinkamu būdu, t. y. atsakovas galėjo būti klaidingai įsitikinęs, jog ATGTĮ nuostatos bei autorių ir gretutinių teisių subjektų teisės nebuvo pažeidžiamos, todėl atsakovo veiksmų nepripažino tyčiniais. Kolegija, vertindama autorių teisių pažeidimo pradžią, nesutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad pažeidimas yra tęstinis ir jo pradžia 2001 m. rugsėjo 1 d.; motyvavo, jog autorių teisių pažeidimas buvo nustatytas tik 2008 m. rugsėjo 24 d. Viešo kūrinių naudojimo fakto neturint autorinės licencinės sutarties aktu, 2008 m. rugsėjo 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu; juolab kad atsakovo ketinimus legalizuoti autorių kūrinių naudojimą patvirtino ir bendradarbiavimo sutartis su trečiuoju asmeniu UAB „Alytaus radijas“, todėl byloje nesant objektyvios galimybės nustatyti konkretų autorių teisių pažeidimo terminą, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl atsakovo padarytų autorių teisių pažeidimo pradžios bei tęstinumo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį dėl priteistos kompensacijos dydžio ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba panaikinti nurodytą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą. Teismai, nevertindami kaip įrodymo 2006 m. balandžio 11 d. Viešo kūrinių naudojimo fakto neturint autorinės licencinės sutarties nustatymo akto, pažeidė įrodymų leistinumo taisykles. Kasatoriaus surašyti aktai nelaikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, todėl jiems netaikytini griežti formos reikalavimai kaip oficialiesiems rašytiniams įrodymams.

2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių už autorių teisių pažeidimus priteistinos kompensacijos dydžio nustatymo kriterijus. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktą, neatsižvelgė į kompensacinę ir prevencinę šio instituto funkcijas, pažeidėjo kaltę, turtinę padėtį, kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismai neteisingai nustatė atsakovo kaltę. Kasatoriaus teigimu, vertinant, kaltas asmuo ar ne, reikia nustatyti ne tik psichikos, psichologinę būseną, bet ir remtis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. Nagrinėjamoje byloje atsakovas žinojo apie pareigą mokėti autorinį atlyginimą už kūrinių naudojimą, tačiau sąmoningai jos nevykdė. Dėl to atsakovo kaltės forma nagrinėjamoje byloje vertintina kaip tyčia. Teismai taip pat neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovo pažeidimas buvo tęstinio pobūdžio ir ši aplinkybė buvo svarbi apskaičiuojant priteistinos kompensacijos dydį. Esminę reikšmę priteisti kompensaciją turėjo ir atsakovo turtinė padėtis, tačiau ne bet kokia, o tik sunki. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai vertino ir vadovavosi atsakovo pateiktoms pelno (nuostolių) ataskaitomis už paskutinius trejus metus, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovo turtinė padėtis pablogėjo tik paskutiniaisiais metais iki ieškinio pateikimo. Be to, atsakovui nepateikus duomenų apie jam priklausantį turtą, teismai negalėjo pripažinti, jog atsakovas neturėjo objektyvių galimybių atlyginti padarytą žalą.

Atsakovas UAB,,Konto“ pateikė atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, tačiau jį buvo atsisakyta priimti, nes neatitiko CPK 351 straipsnio reikalavimų

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl reikalavimų rašytinių įrodymų formai

Įrodinėjimo priemonės yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). CPK 197 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rašytiniai įrodymai yra dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytinei įrodinėjimo priemonei nekeliami specialūs formos reikalavimai, išskyrus tai, kad įrodymai turi būti išdėstyti raštu. Reikalavimai rašto surašymui – teksto dalims, jų išdėstymui, turiniui ir kt.– detaliai nereglamentuoti. Jei proceso normose tam tikri reikalavimai nenurodyti, tai jie palikti spręsti teismo nuožiūra. Teismas, spręsdamas tokius klausimus, turi vadovautis CPK 3 straipsnio 7 dalimi ir spręsti pagal protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Laisva forma surašomi dokumentai, kad jie būtų pripažįstami tinkama įrodinėjimo priemone, turi atitikti bendruosius reikalavimus įrodinėjimo priemonėms. Jose turi būti nurodyta informacija, jos surinkimo laikas, vieta, būdas ir kitos atskiru atveju svarbios aplinkybės bei nurodyti informaciją surinkę asmenys.

Informacija yra duomenys ar žinios, kitokios faktinio pobūdžio aplinkybės, kurios gali būti nustatytos ir patikrintos atitikties tikrovei aspektu. Informacija objektyviu rašytiniu būdu gali būti išdėstyta pagal dokumentams keliamus reikalavimus, bet gali būti išdėstyta ir kaip laisvos formos raštas. Jis gali būti vadinamas aktu, protokolu, pažyma, pranešimu, raštu, informacija ar kitaip. Šie duomenys turi būti įrodymo priemonėje, nepriklausomai nuo jos formos, dalių ar komponavimo elementų, nes jų išdėstymo tvarka nereglamentuota.

Informacijos surinkimo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės yra svarbios, nes turi būti nustatytas rašytinėje įrodinėjimo priemonėje esančių faktinių duomenų – įrodymų – sąsajumas su bylos aplinkybėmis.

Informacijos surinkimo subjektai turi būti nurodyti ir yra svarbūs, nes įrodymu gali būti laikomi teisėtai surinkti duomenys. Informacijos rinkimo subjektai identifikuojami nurodant jų asmens duomenis, kurie būtų pakankami jų identifikavimui – vardas, pavardė, pareigos, darbovietė, pavadinimas ir kt. Pagal juos, esant būtinumui, gali būti tikrinama, ar informacija buvo rinkta teisėtai, laikantis įstatymų, nepažeidžiant asmenų teisių ir laisvių (ar tai padarė įgalinimus turintys asmenys, ar nebuvo asmens privatumo pažeidimo ir kt.); ar informacija yra patikima, nes įrodymais negali būti duomenys, kurių kilmė ar šaltinis nežinomi. Subjektų apklausos metu gali būti patikrinama, ar buvo duomenų rinkimo ir fiksavimo faktas, ar faktiniai duomenys yra tikri, o ne išgalvoti arba nugirsti, ar remtasi įsitikinimais ar prielaidomis.

Jeigu tam tikrų dokumentų išdėstymo tvarka reglamentuota arba yra nukrypimų nuo pirmiau nurodytų reikalavimų, teismas, spręsdamas dėl tokio raštiško teksto atitikties CPK 197 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, turi įvertinti, ar yra esminių rašytinių komponentų išdėstymo dokumente tvarkos pažeidimų arba kitokių trūkumų. Esminiais galėtų būti pripažįstami tokie pažeidimai ar neatitikimai, kai paneigiama atlikto veiksmo ar proceso (stebėjimo, patikrinimo, peržiūros, tyrimo ar kt.) esmė – faktas ir rezultatas. Pavyzdžiui, būtų nustatyta, kad nebuvo nurodyto patikrinimo, kad raštą pasirašė informacijos rinkime nedalyvavę asmenys, tačiau vadovavosi kitų asmenų pateikta informacija ar šaltinais, kurių negalima nustatyti (gandais, visuomenėje ar jos dalyje paplitusia nuomone arba vien savo nuostatomis, įsitikinimais, prielaidomis ir pan.). Jeigu kyla abejonių dėl faktinių aplinkybių, rašytinis įrodymas, kaip netiesioginis informacijos šaltinis, gali būti tikslinamas kitų įrodinėjimo priemonių duomenimis arba apklausiant informacijos rinkimo ar fiksavimo subjektus. Asmuo, kuris remiasi rašytiniu įrodymu, turi pareigą pašalinti jame esančius trūkumus, todėl jam tenka pareiga teikti papildomus įrodymus, susijusius su rašytinio įrodymo trūkumų pašalinimu. Šioms aplinkybėms tikslinti gali būti iškviesti ir apklausti kaip liudytojai informaciją rinkę ir fiksavę raštu asmenys (CPK 178 straipsnis).

CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl oficialiųjų rašytinių įrodymų. Pagal jas ir kasacinio teismo praktiką rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Č. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-522/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, D. V. ir kt. v. UAB „Naigeda“, 91-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija, AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; kt.). Taigi nuostatos dėl dokumento formos yra taikomos oficialiesiems rašytiniams įrodymams. Minėta, kad laisva forma surašomiems rašytiniams įrodymams bendrasis reikalavimas yra susijęs su dokumento išdėstymu raštu.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai kaip tinkamo įrodymo nepripažino 2006 m. balandžio 11 d. Viešo kūrinių naudojimo fakto neturint autorinės licencinės sutarties nustatymo akto. Teisėjų kolegija nurodo, kad ginčijama teismų išvada, jog rašytinė įrodinėjimo priemonė, neatitinkanti oficialiojo rašytinio įrodymo reikalavimų, yra apskritai netinkama įrodymo priemonė, nepagrįsta, nes neatitinka CPK 197 straipsnio 1 dalies ir 178 straipsnio nuostatų. Teismai laisva forma surašomam dokumentui iškėlė oficialaus rašytinio dokumento formos reikalavimus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir pripažįsta, kad pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį 2006 m. balandžio 11 d. Viešo kūrinių naudojimo fakto neturint autorinės licencinės sutarties nustatymo aktas atitiko rašytinės įrodinėjimo priemonės reikalavimus. Akte nurodyta, kas atliko tikrinimą, kas buvo patikrinta, kas patikrinimo metu buvo nustatyta ir kokiu būdu, t. y. nurodyta informacija, jos gavimo laikas, vieta ir būdas. Dėl to, remiantis CPK 197 straipsnio 1 dalimi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamas aktas yra neteisėta ar neleistina įrodinėjimo priemonė. Teismas nepagrindė jokiu teisės aktu, kad byloje nustatinėjamas faktas dėl neteisėto kūrinių naudojimo turi būti įrodinėjamas tik oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ar dokumentais, kuriems keliami specialieji formos reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai be jokio teisinio pagrindo Viešo kūrinių naudojimo fakto neturint autorinės licencinės sutarties nustatymo aktą kaip rašytinį įrodymą vertino kaip netinkamą įrodinėjimo priemonę.

Atsižvelgiant į padarytas išvadas ir pagal jas vertinant įrodymus, yra pagrindas teigti, kad klaidingai buvo nustatyta autorių teisių pažeidimo trukmė, bet pažeidimo faktas buvo įrodytas remiantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Vertinant įrodymų visumą pagal CPK 185 straipsnį, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, – kad tai yra aplinkybės, susijusios su tęstiniu autorių teisių pažeidimu, – reikia vadovautis autorių teisėje galiojančia visumos nustatymo specifika. Pagal ją išvada dėl visumos yra galima iš kelių faktų, gautų atrankos būdu. Jeigu pažeidimas tęsiasi tam tikrą laiką, nereikalaujama tikrinti kasdien, bet pakanka patikrinti ir konstatuoti pažeidimą tam tikrais periodais. Jei kelerius metus tęsiasi kūrinių naudojimas, faktą galima pripažinti įrodytu, jei kasmet ar kelis kartus yra patikrinama. Nagrinėjamoje byloje šio reikalavimo buvo laikomasi, nes patikrinimai buvo atlikti nuo 2004 metų ir gauti nuoseklūs rezultatai – konstatuojamas neteisėtas kūrinių naudojimas. Logiška ir racionali tokių atrankinių faktų visumos vertinimo išvada būtų ta, kad pakanka duomenų, jog nuo tada, kai pradėtos transliacijos pagal sutartį ir iki teismo proceso pradžios vyko tęstinis autorių teisių pažeidimas. Tuo tarpu ankstesnė sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2001 metais, bet iki bendradarbiavimo sutarties sudarymo 2003 metais nėra duomenų apie pažeidimo egzistavimą, nes nėra faktinio pagrindo teigti, kad transliacijos vyko, o muzikinis fonas galėjo būti suteikiamas kitu įstatymams neprieštaraujančiu būdu (autoriams ar atlikėjams atlyginant tiesiogiai ir kt.).

Dėl už autorių teisių pažeidimus priteistinos kompensacijos dydžio nustatymo kriterijų

Kompensacijos instituto paskirtis – apginti autoriaus teisių ir gretutinių teisių subjektų pažeistas teises, teisingai jiems atlyginant jų patirtus materialinio ir nematerialinio pobūdžio praradimus ir taip užtikrinant teisingą autorių ir gretutinių teisių subjektų pažeistų teisių gynimą, kai dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo neįmanoma nustatyti padarytos žalos. Ginant intelektinės nuosavybės teises, svarbūs ne tik kompensaciniai, bet ir prevenciniai tikslai. Įstatyme nustatytas kompensacijos dydžio ribų intervalas, o kompensacijos, priteistinos konkrečioje situacijoje, dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kompensacija yra tik specialus žalos apskaičiavimo metodas (įstatyme nustatyto dydžio nuostoliai), įtvirtintas ATGTĮ dėl autorių teisių, kaip civilinės teisės objektų, specifikos.

ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalyje (2006 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. X-855 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. spalio 31 d.) nustatyta, kad dėl šio Įstatymo saugomų teisių pažeidimo vietoj faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo šio Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti: 1) kompensacijos, kurios dydį iki 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) nustato teismas, atsižvelgdamas į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus; arba 2) atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęsis kūriniais ar kitais šio Įstatymo saugomų teisių objektais (tai yra gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo. Įstatymas neriboja ir nenustato sąlygų, kurį iš šių gynimo būdų teisių subjektas gali pasirinkti, jeigu jis nesiekia faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacijos, Adobe Systems Incorporated ir Corel Korporacijos v. S. U. individuali įmonė „Prepozicija“, bylos Nr. 3K-3-276/2009).

Pagal ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, atsižvelgia į pažeidėjo kaltę, jo turtinę padėtį, neteisėtų veiksmų priežastis ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Sprendžiant dėl konkrečios priteistinos kompensacijos sumos būtina vadovautis ir civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis Civilinio kodekso normomis. Jose nustatyta, kad kompensacijos dydį visų pirma lemia pažeidėjo kaltė. Nuo skolininko kaltės formos, laipsnio ir kitų su skolininko kalte susijusių svarbių bylos aplinkybių priklauso kompensacijos dydis. Sprendžiant klausimą dėl kaltės atsižvelgiama į kaltės sampratą, t. y. į apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartą. Kitaip tariant, pažeidėjo kaltė – tai asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams. Atsakomybės dydžiui turi įtakos kaltės laipsnis: tyčia ar didelis neatsargumas. Tyčios ar didelio neatsargumo reikšmė nustatyta ATGTĮ 83 straipsnyje, kurioje nurodyta, kad, esant paprastam neatsargumui, kompensacija nedidinama, o kvalifikuotos kaltės (tyčios ar didelio neatsargumo) atveju gali būti didinama iki dviejų kartų. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant tyčiai, kompensacija gali būti, tačiau neprivalo būti didinama, šį klausimą sprendžia teismas, atsižvelgdama į konkrečias bylos aplinkybes. Be to, atkreiptinas dėmesys į nuostatą, kad didinama gali būti iki dviejų kartų, tačiau ne būtinai du kartus, t. y. kompensacija gali būti didinama pavyzdžiui 1,1, 1,5 ar 1,7 karto ar maksimaliai, tačiau tiek, kad kompensacija atlyginimo ir prevencijos tikslų prasme būtų adekvati ir teisinga.

Sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio, vertinama pažeidėjo turtinė padėtis – ar kaltas asmuo gali padengti žalą. Priteistos kompensacijos tikslas yra pinigais jam atlyginti nuostolius, o ne finansiškai sužlugdyti asmenį ar įmonę arba iš esmės jį paveikti taip, kad asmuo taptų nemokus ar nepajėgus įvykdyti finansinių įsipareigojimų. Nepaisant to, sprendžiant dėl asmens turtinės padėties, pažymėtina, kad atlyginimas negali būti toks mažas, jog nepadengtų kreditoriaus minimalių nuostolių arba iš esmės reikštų asmens atleidimą nuo žalos atlyginimo, arba būtų pernelyg didelis, kad jis būtų asmeniui finansiškai nepakeliamas ir iš viso neįgyvendinamas iš jo turto. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad, priteisus kompensaciją, nereiškia, jog ta suma turi būti padengiama iš trumpo laikotarpio asmens pajamų dalies ar iš karto. Kompensacijos suma turi būti nukreipiama į kreditoriaus praradimų atlyginimą, nebūtinai iš karto atlyginamo dydžio, bet įmanomo padengti skolininko turtu, turimomis arba būsimomis lėšomis ar kitokiu turtu, pvz., ji gali būti išdėstoma vykdymo procese ilgesniam laikui, tačiau svarbu, kad asmuo būtų pajėgus įvykdyti šį įpareigojimą.

Nustatant kompensacijos dydį, reikšmės taip pat turi pažeidimo trukmė ir padariniai – kokį laikotarpį ir kiek laiko kasdien tęsėsi pažeidimas ir kokie dėl to atsirado nuostoliai, nereikalaujant jų tiksliai įrodyti. Bet kuriuo atveju turi būti užtikrinamas principas, kad iš neteisėtų veiksmų asmuo neturėtų naudos. Turi būti įvertinta, kiek laiko truko pažeidimas. Taip pat svarbu, ar per pažeidimo trukmės terminą visas transliacijos per dieną laikas turėjo būti apmokestinamas. Jeigu dalis transliacijos laiko buvo suteikta teisėtai naudotis neatlygintinai, tai negali būti pripažįstama pažeidimo laiku ir į tai atsižvelgiama nustatant galimus nuostolius dėl kūrinio naudojimo pažeidimo, pavyzdžiui, laidos autorius gali tiesiogiai suteikti teisę transliuoti laidos dalį ir pan.

Vienu iš kriterijų nustatant kompensacijos dydį, gali būti kreditoriaus veiksmai, kurie susiję su pažeidimu ir jo padariniais. Pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintelė žalos atsiradimo priežastis, tačiau teismas, vertindamas bylos aplinkybes, turi nustatyti pakankamą priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių, t. y. nustatyti, kad pažeidėjo elgesys buvo pakankama priežastis žalai ar jos daliai atsirasti. Dėl to teismas turi tirti ir vertinti tiek pažeidėjo veiksmus, tiek kitas bylos aplinkybes. Kitos aplinkybės priklauso nuo konkrečių teisių pažeidimo. Tai gali būti kreditoriaus veiksmai ar kaltė – ar jis, nustatęs pažeidimus, elgėsi rūpestingai ir ekonomiškai, t. y. be didelių delsimų ėmėsi priemonių, kad neteisėti veiksmai būtų nutraukti ir toliau nedaroma, nedidinama žala. Kitu atveju yra pagrindas vertinti, kad kreditoriaus veiksmai sudarė sąlygas arba buvo nuostolių padidėjimo priežastis ir dėl to kompensacija gali būti mažesnė.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepripažino atsakovo veiksmų tyčiniais. Jie vertino, kad skolininkas siekė įteisinti kūrinių naudojimą, tačiau tai darė netinkamu būdu. Neteisėti veiksmai yra būtina sąlyga bet kuriam autorių teisių gynimo būdui taikyti, taip pat kompensacijai. Kiekvienas, kuris naudojasi kieno nors suteikta teise, privalo būti įsitikinęs tos teisės naudojimo teisėtumu, taip pat reikalauti teisėtumo įrodymų iš tokią teisę jam suteikusiojo. Sprendžiant dėl autorių teisių pažeidimo, autorių teisių objekto naudojimas be autoriaus teisių subjekto leidimo, taip pat viršijant suteiktas naudojimo teises, yra neteisėtas veiksmas, pažeidžiantis autoriaus teises (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai toks leidimas nereikalingas). Jis visada ex fac­to reiš­kia žalos padary­mą, nes dėl kiek­vie­no ne­tei­sė­to kū­ri­nio pa­nau­do­ji­mo tei­sių subjek­tas pra­ran­da pa­ja­mas, ga­li bū­ti pakenk­iama jo re­pu­ta­ci­jai, var­dui, o tei­sių pa­žei­dė­jas pa­si­pel­no iš to, kad ne­mo­ka tei­sių turėto­jui nustaty­to li­cen­ci­nio at­ly­gi­ni­mo už įgy­ja­mas kū­ri­nio nau­do­ji­mo teises. Atsakovas yra juridinis asmuo, taigi jam keliami didesni rūpestingumo, apdairumo ir teisėtumo laikymosi savo veikloje reikalavimai. Tai reiškia, kad atsakovas turėjo žinoti, jog teisėtam kūrinių naudojimui jis turėjo sudaryti sutartį, nes tik toks dokumentas suteiktų jam teisę teisėtai naudoti kūrinius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos – žala, kuri padaryta neteisėtais veiksmais ir esant dideliam skolininko neatsargumui.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nustatant priteistinos kompensacijos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į kitas reikšmingas aplinkybes, pvz., į kreditoriaus elgesį pirmą kartą atlikus patikrinimą ir nustačius autorių teisių pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas pagal sutartį su trečiuoju asmeniu įgijo teisę transliuoti jo autorines laidas nemokamai. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo nemokamai galėjo suteikti teisę naudotis savo kūriniais, bet ne tais, kuriuos jis retransliuoja. Atitinkamai, nuo retransliuojamos laidos trukmės ir jos dalies bendroje transliacijoje priklauso pažeidimo apimtis, turinti įtakos ieškovo galimų nuostolių dydžiui. Teismai, priteisdami kompensaciją, šiomis aplinkybėmis pagrįstai argumentavo dėl kompensacijos dydžio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas 2006 metais, atlikęs patikrinimą ir nustatęs autorių teisių pažeidimą, nedelsdamas nesiėmė ATGTĮ 77 straipsnyje įtvirtintų teisių gynimo būdų. Toks kreditoriaus delsimas gali būti vertinamas kaip vienas iš kriterijų, dėl ko kreditoriui skaičiuojama kompensacija nedidinama du kartus, o mažesniu dydžiu. Kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę daugiau kaip 70 mėnesių, skaičiuojant nuo sutarties dėl retransliacijos sudarymo iki kreipimosi į teismą, nes byloje nėra duomenų, kad iki 2003 metų buvo pažeidimas, kad skolininko kaltė yra didesnio laipsnio, nes jis buvo labai neatsargus, be to, buvo ir kreditoriaus delsimo, ­­­– kelerius metus nereikalaujant kompensacijos, – priteisiama ne du kartus, o padidinta iki 100 MGL dydžio kompensacija. Teisėjų kolegijos nustatyti proceso teisės normų pažeidimai turėjo įtakos nustatant ne visą, o trumpesnę pažeidimo trukmę. Materialiosios teisės normų pažeidimai netinkamai taikant kompensacijos dydžio nustatymo kriterijus sudaro pagrindą teismo sprendimą ir nutartį pakeisti, priteistą kompensaciją padidinti.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už kasacinio skundo surašymą, tačiau nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl šis byloje dalyvaujančio asmens prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Kasacinis teismas patyrė 48,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurias įrodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. pažyma. Kadangi jos yra nedidelio dydžio, tai, vadovaujantis taisykle, kad kasatoriaus skundas iš esmės yra pagrįstas, tai šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutartį ir tenkinant 43 procentus ieškinio reikalavimų dalį, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį: priteisti ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Konto“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 13 000 (trylika tūkstančių) Lt (100 MGL, dabar – bazinė socialinė išmoka) dydžio kompensaciją už viešą muzikos autorių kūrinių paskelbimą už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 11 d. iki ieškinio padavimo dienos.

Priteisti ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Konto“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 374 (tris šimtus septyniasdešimt keturis) Lt žyminio mokesčio, sumokėto kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Konto“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 48,23 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 23 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės,,Konto“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 876,77 (aštuonis šimtus septyniasdešimt šešis litus 77 ct) Lt žyminio mokesčio, ieškovo sumokėto pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Algis Norkūnas

Pranas Žeimys