Civilinė byla Nr. e2A-294-450/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01618-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.6.2; 2.4.2.9.1; 2.4.2.9.2; 2.6.37; 3.2.4.12; 3.3.1.19.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. V. ir atsakovų V. U., L. U. bei G. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovams V. U., L. U., G. U. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto 1–ojo notaro biuro notarė Vaiva Staskonytė–Malcienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. V. ieškinyje prašė priteisti jai nuosavybės teise:
1.1. 1/2 realiąją dalį šių nekilnojamojo turto objektų: pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); žemės sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini);
1.2. 50 proc. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Alsurtė“ akcijų (atitinkamai įgyjant valdymo teisę į 1/2 dalį UAB „Alsurtė“ nuosavybės teise priklausančio turto ir lėšų).
2. Ieškovė nurodė, kad su A. U. susipažino ir pradėjo bendrauti 1992 m. lapkričio mėn., o nuo 1996 m. kartu gyveno, dirbo ir vedė bendrą ūkį. Vesdami bendrą ūkį, investavo į A. U. priklausantį (jo vardu įregistruotą) nekilnojamąjį turtą bei į UAB „Alsurtė“, bendrai įkurtą 2001 m. vasario 22 d. Visą bendro gyvenimo laikotarpį vienas kitą laikė sutuoktiniais, nors santuokos nebuvo įregistravę. (duomenys neskelbtini) A. U. mirė. Nors A. U. beveik 30 metų gyveno kartu su ieškove, jis nebuvo nutraukęs santuokos su atsakove V. U., kurioje gimė du vaikai – atsakovai L. U. ir G. U.. A. U. testamento nepaliko, todėl atsakovai pretenduoja paveldėti visą A. U. vardu įregistruotą turtą, tačiau šio turto dalis turi būti pripažinta ieškovės nuosavybe jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies? ieškovei priteisė 30 proc. pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu; 50 proc. UAB „Alsurtė“ akcijų; kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė ir A. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Teismo vertinimu, atsakovų nurodytos aplinkybės – vaikų išlaikymas ir rėmimas jiems tapus pilnamečiams, prisidėjimas prie mokesčių, susijusių su šeimos buto išlaikymu, dalyvavimas šeimos šventėse, aplinkybė, kad A. U. nebuvo išviešinęs santykių su I. V. savo vaikams ir sutuoktinei, neįrodo, jog sutuoktinių turtiniai santykiai buvo tęsiami ir po 1996 m. gruodžio mėn., kai bendras sutuoktinių gyvenimas pasibaigė.
5. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad ginčo pastatai A. U. buvo įgyti kaip jų bendras turtas lygiomis dalimis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau? CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įsigaliojimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai, todėl ieškovės ir A. U. jungtinės veiklos sutartis, galimai sudaryta iki 1996 m., turėjo būti paprastos rašytinės formos (1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis). Ieškovė tokios sutarties nepateikė, o tokio susitarimo sudarymas negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad toks susitarimas buvo arba jog ji investavo į ginčo pastatų įsigijimą. Pastatai įregistruoti A. U. vardu. Teismo įvertinimu, ieškovė taip pat neįrodė, kad išvardytus pastatus A. U. įsigijo už asmenines lėšas. Teismas konstatavo, kad ginčo pastatai įsigyti ir įregistruoti A. U. vardu santuokos su V. U. metu, santuokinio turto teisinio režimo prezumpcija dėl šių dviejų objektų nepaneigta.
6. Teismas nustatė, kad ieškovės ir A. U. bendro gyvenimo metu pastatai buvo iš esmės rekonstruoti, žymiai padidėjo jų plotas, vertė, pastatai buvo pritaikyti verslui (nuomai). Pastatų rekonstrukcija yra susijusi su UAB „Alsurtė“ veikla. Ieškovė, kaip bendrovės buhalterė, pateikė teismui buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „Alsurtė“ už statybines medžiagas ir statybos (remonto) darbus vykdant dviejų pastatų rekonstrukciją ir patalpų įrengimą nuo 2001 m. iki 2019 m. iš viso sumokėjo 261 292 Eur. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad tarp ieškovės ir A. U. buvo susitarimas dėl bendrų investicijų ir bendro verslo – pastatų rekonstrukcijos ir nuomos. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Alsurtė“ veikla yra glaudžiai susijusi su šiuo verslu, taigi buvo susitarimas dėl ieškovės partnerystės bendrovėje. Teismas nusprendė, kad sugyventiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios lėšos lygiomis dalimis buvo investuotos į ginčo pastatų rekonstrukciją. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė, kad ji turėjo asmeninių pajamų iš jai priklausančio asmeninės nuosavybės teise turto (buto) nuomos. Pateikti įrodymai (nuomos sutartys, deklaracijos) patvirtina, kad ieškovė nuo 1997 m. iš jai priklausančio turto nuomos gavo 27 600 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) dolerių, 8 960 Lt ir 11 586 Eur; ieškovė dalį šių pajamų galėjo investuoti į pastatų rekonstrukciją ir UAB „Alsurtė“ įkūrimą bei veiklą. Nors atsakovai neigia, kad ieškovė prisidėjo prie pastatų rekonstrukcijos ir bendrovės įkūrimo bei verslo plėtros, tačiau byloje nėra įrodymų, jog ginčo pastatai buvo rekonstruoti ir bendrovė buvo įkurta tik A. U. darbu ir jo asmeninėmis lėšomis, prisidėjus jo šeimos nariams.
7. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo pastatai buvo įsigyti A. U. iki sugyventinių bendro gyvenimo pradžios, A. U. šeimos nariai (atsakovas G. U. ir A. U.) prisidėjo prie pastatų rekonstrukcijos darbų, teismas nusprendė, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso 30 proc. kiekvieno nekilnojamojo turto objekto. UAB „Alsurtė“ akcijos įgytos I. V. ir A. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise ir jų dalys yra lygios (po 50 proc.).
8. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 1/2 dalį kiekvieno iš trijų žemės sklypų, kadangi šie sklypai įregistruoti V. U. ir A. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir, teismo vertinimu, sklypų įsigijimo aplinkybės neįrodo, kad buvo sugyventinių susitarimas pirkti šiuos sklypus bendrosios dalinės nuosavybės teise.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
9. Ieškovė I. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto dalies priteisimo ir priteisti ieškovei nuosavybės teise 1/2 dalį išvardintų objektų: pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastato– parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); žemės sklypų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, susijusias su jungtinės veiklos santykiais. Teismo motyvai, kad pastatai buvo įsigyti A. U. iki sugyventinių bendro gyvenimo pradžios, kad A. U. sūnus atsakovas G. U. ir A. U. prisidėjo prie pastatų rekonstrukcijos darbu ir ieškovės nuosavybės teisės dalis kiekviename nekilnojamojo turto objekte lygi tik 30 proc., neatitinka CK 6.970 straipsnio 2 dalies nuostatų, numatančių, jog, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs.
9.1. Dabartinės pastatų vertės, atitinkamai 95 proc. ir 97 proc., buvo sukurtos ieškovei pradėjus bendrą gyvenimą su A. U., todėl padidėjusi pastatų vertė turėtų būti dalijama per pusę ir tokiu būdu nustatoma ieškovei priklausanti šių pastatų dalis.
9.2. Teismas neįvertino visų ieškovės gautų pajamų už buto nuomą ir nepagrįstai apskaičiavo beveik dvigubai mažesnį buto nuomos lėšų dydį, be to, teismas neįvertino ir kitų ieškovės gautų pajamų iš prekybos kosmetika, kurias ji investavo į ginčų pastatų rekonstrukciją, tai lėmė neteisingas teismo išvadas dėl ieškovei priklausančios turto dalies.
9.3. Teismas neįvertino, kad A. U, asmeninėje banko sąskaitoje pritrūkus lėšų akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių banko paskolos dengimui, ieškovė 2012 m. liepos 12 d. iš asmeninės banko sąskaitos į A. U. asmeninę banko sąskaitą pervedė 3 500 Lt, kad jis galėtų pinigus pervesti bankui. Nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. AB Šiaulių banko paskola buvo dengiama tik iš UAB „Alsurtės“ lėšų, o ne atsakovų ar A. U. asmeninių lėšų.
9.4. Teismas turėjo įvertinti, kad G. U. pagalba (kasant gruntą, gilinant garažuose rūsį) nebuvo pakankamas prisidėjimas prie ginčo pastatų rekonstrukcijos.
9.5. Ieškovė teismo posėdyje paaiškino žemės sklypų įsigijimo aplinkybes, kad pinigus grynais už žemės sklypus ieškovė su A. U. mokėjo per pusę (atsakovė V. U. neprisidėjo prie jų įgijimo). Tai, kad žemės sklypai įregistruoti kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, leidžia ieškovei atidalinti ½ dalį jai tenkančių žemės sklypų.
10. Atsakovai atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
10.1. Sugyventinių turtiniams santykiams nėra taikoma lygių dalių prezumpcija. Byloje neįrodyta, kad ieškovės įnašas ginčo pastatų rekonstrukcijai sudaro 1/2 dalį, toks ieškovės teiginys prieštarauja įstatymo normoms bei kasacinio teismo praktikai.
10.2. Turto vertės padidėjimas bendro gyvenimo metu savaime nesukuria sugyventiniui teisių į kito sugyventinio vardu įregistruotą turtą.
10.3. Įrodymai apie ieškovės gautas pajamas nepatvirtina jos įnašo į ginčo turtą. Ieškovės gautos pajamos per 26 metus yra per mažos, kad ji šiomis lėšomis būtų išlaikiusi dukrą, jų pakaktų pragyvenimui (maistui, aprangai, buičiai), komunaliniams mokesčiams ir liktų investicijoms į ginčo turtą. Teismas, įvertindamas ieškovės pajamas ir jos galimybę investuoti į A. U. turtą, nenustatė ieškovės investicijų į ginčo turtą.
11. Atsakovai V. U., L. U. ir G. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Teismas peržengė ieškinio ribas, nes, nesant pareikšto reikalavimo, panaikino atsakovės V. U. bendrąją jungtinę nuosavybę su A. U.. Ieškovė, reikalaudama teisės į A. U. nuosavybę, neginčijo V. U. bendrosios jungtinės nuosavybės į ginčo turtą. Teismas, matydamas, kad ieškovės dalis reikalavimų galėtų būti patenkinta tik nuginčijus atsakovės V. U. bendrąją jungtinę nuosavybę, turėjo pasiūlyti ieškovei patikslinti ieškinį, tačiau šios pareigos neįvykdė, taip užkirsdamas kelią atsakovams gintis nuo tokio reikalavimo. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 115 straipsnio nuostatų ir nenustatė ieškovei termino ieškinio trūkumams pašalinti.
11.2. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė byloje nuginčyta nepagrįstai. Ieškovė nepateikė įrodymų nei apie bendrą ūkio vedimą su A. U., nei apie savo asmenines investicijas į ginčo turtą bei bendrą jų ūkio vedimą.
11.3. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuotų kriterijų, kada kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe ir priėmė sprendimą, nepagrįstą įrodymais. Teismas sprendimą pripažinti ieškovei teisę į A. U. nuosavybės dalį grindė vienintele aplinkybe – A. U., kuris būdamas susituokęs su V. U., gyvenimo kartu su ieškove faktu.
11.4. Teismas nenustatė pareigos ieškovei įrodyti jos indėlio (lėšomis ar darbu) į konkretų turtą, kiek tai ji savo darbu ar pinigais pagerino konkretaus objekto vertę. Teismo išvada, kad A. U. pradėjus gyventi kartu su ieškove visos A. U. ir UAB „Alsurtė“ pajamos tapo bendromis bei ieškovė neturėjo įrodinėti savo indėlio į ginčo turtą, yra nepagrįsta. Teismas nepagrįstai UAB „Alsurtė“ turtą ir investicijas sutapatino su ieškovės turtu ir investicijomis.
11.5. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Ieškovė privalėjo įrodyti savo indėlį į ginčo turtą, o atsakovai neturėjo pareigos įrodyti, iš kokių lėšų A. U. įgijo ar pagerino savo turtą. Ginčo pastatus A. U. įsigijo 1994 m., iki jam apsigyvenant kartu su ieškove.
11.6. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad atsakovai nepateikė bylinėjimosi išlaidų pagrindimo. Atsakovai 2023 m. rugpjūčio 30 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.
12. Ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
12.1. Nors A. U. iki mirties buvo santuokoje su V. U., tačiau ši santuoka nuo 1996 m. egzistavo tik formaliai; jie bendro ūkio nevedė, jų finansiniai klausimai buvo sprendžiami atskirai. Ieškovė ir A. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. gyveno kartu, bendrai tvarkė ūkį. Nors A. U. formaliai nenutraukė santuokos su savo sutuoktine, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką ieškovės ir A. U. santykiai kvalifikuojami kaip jungtinė veikla (partnerystė).
12.2. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-482/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-482/2010">3K-3-482/2010</a>, nes sutuoktiniams de facto (faktiškai) negyvenant kaip šeimai, bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija gali būti paneigta. Tai atitinka šios bylos aplinkybes bei neprieštarauja teisingumo principui. Vien formalus santuokos egzistavimo faktas leistų vienam iš sutuoktinių nepagrįstai praturtėti kito sąskaita.
12.3. Bendru ieškovės su A. U. sprendimu buvo paimta iš AB Šiaulių banko 50 000 Lt paskola ginčo pastatų rekonstrukcijai, įkeistas butas, kaip mažiausią vertę turintis turto objektas iš visų valdomų turto objektų. Paskola buvo grąžinama iš A. U. nuo 2011 m. liepos mėn. iki 2012 m. birželio mėn. mokamos asmeninės kompensacijos – 540 Lt per mėnesį – už sveikatai kenksmingas darbo sąlygas (2011 m. gegužės 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos raštas dėl „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas mokėjimo“). Atsakovė V. U. neprisidėjo prie paskolos grąžinimo asmeniniais pinigais.
12.4. Dėl žemės sklypų įsigijimo – pinigus po 1/2 dalį mokėjo ieškovė ir A. U., atsakovė V. U. neprisidėjo prie jų įgijimo. Tai, kad žemės sklypai įregistruoti kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nėra kliūtis atidalinti 1/2 jų dalį kaip įgytą ieškovės.
12.5. UAB „Alsurtė“ akcijos yra įgytos ieškovės ir A. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise ir jų dalys yra lygios (po 50 proc.).
IV. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
13. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir pripažino ieškovei bendrąją dalinę nuosavybės teisę į 47,50 proc. pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 48,50 proc. pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu, 50 proc. UAB „Alsurtė“ akcijų, įregistruotų A. U. vardu; kitą ieškinio dalį atmetė.
14. Teisėjų kolegija nurodė, kad 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalyje nustatytas apribojimas, jog įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas, Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies, padarė išvadas, vertindamas ne tik liudytojų parodymus, bet byloje esančių įrodymų visumą.
15. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės ir A. U. ginčo teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip sutartinė jungtinė veikla, reguliuojama 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų normų, šių normų pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe,? ginčo pastatus ir UAB „Alsurtė“ akcijas.
16. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų visumą ir teisingai nusprendė, jog ieškovė įrodė buvus susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo pastatus ir UAB „Alsurtė“ akcijas, bet neįrodė buvus tokį susitarimą dėl ginčo žemės sklypų įsigijimo. Tačiau teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. U. sūnaus G. U. ir A. U. prisidėjimas prie ginčo pastatų rekonstrukcijos lėmė, jog ieškovei nuosavybės teise priklausanti kiekvieno šio nekilnojamojo turto objekto dalis yra lygi 30 proc., nes sūnaus (atsakovo) G. U. pagalba dirbant (grunto kasimas, garažuose gilinant rūsį) nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti esminį prisidėjimą prie ginčo pastatų rekonstrukcijos.
17. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovų argumentai ir byloje surinktų įrodymų visuma nepaneigia, jog ieškovė ir A. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. iki jo mirties 2022 m. gyveno kartu kaip partneriai, vedė bendrą ūkį, sudarydami jungtinės veiklos sutartį, buvo verslo partneriai (įsteigė UAB „Alsurtė“), kartu plėtojo verslą (rekonstravo ginčo pastatus, nuomojo juose esančias patalpas).
18. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 272,94 kv. m ploto pastatas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įsigytas 1994 m. už 13 901 Eur, kaip monolitinio betono pastatas – dėžutė. Pastatas buvo įrengtas, sudėti langai, 2001 m. buvo atlikta šio pastato rekonstrukcija, įrengta 3 aukšto antresolė, plotas 44,66 kv. m, pastatytas priestatas, bendras pastato plotas padidėjo iki 405,14 kv. m. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro 2021 m. sausio 1 d. duomenimis, pastato vertė 290 000 Eur, t. y. 95 proc. dabartinės pastato vertės buvo sukurta ieškovei pradėjus bendrą gyvenimą su A. U..
19. Iš esmės panaši situacija yra ir su kitu pastatu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 1994 m. buvo įsigytas už 9 847 Eur, kaip antžeminis 149,52 kv. m ploto monolitinis dviejų boksų garažas. 2001 m. atlikta pastato rekonstrukcija, 2006 m. pastatas buvo perstatytas į 2 aukštų pastatą su rūsiu, o 2012 m. buvo perstatytas į 3 aukštų pastatą, kurio plotas padidėjo iki 397,30 kv. m. VĮ Registrų centro duomenimis, 2021 m. sausio 1 d. pastato vertė buvo 287 000 Eur, t. y. 97 proc. dabartinės pastato vertės buvo sukurta ieškovei pradėjus bendrą gyvenimą su A. U..
20. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė ir A. U. jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo ginčo pastatus, nes ieškovės ir A. U. bendro gyvenimo metu pastatai buvo iš esmės rekonstruoti, pagerinti, pasikeitė jų paskirtis (komercinės patalpos), žymiai padidėjo jų vertė, palyginti su įsigijimo kaina. Aplinkybė, kad pastatai VĮ Registrų centre buvo įregistruoti tik A. U. vardu, savaime neįrodo, jog ieškovė neprisidėjo prie įsigytų pastatų esminio pagerinimo, siekiant vykdyti pastatų nuomos verslą, nes turto registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teises nustatančią funkciją. Ieškovės realią galimybę finansiškai prisidėti prie ginčo pastatų rekonstravimo patvirtina byloje esantys įrodymai, pagrindžiantys ieškovės gautas pajamas iš vykdomos individualios veiklos, buto nuomos.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje įrodyta, kad atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, todėl šios aplinkybės yra pakankamos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į nurodytą turtą (ginčo pastatus) prezumpcijai paneigti.
22. Teisėjų kolegija nusprendė, kad pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė buvo padidinta 95 proc., todėl ieškovei tenkanti ir priteistina dalis sudaro 47,50 proc. Pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė buvo padidinta 97 proc., todėl ieškovei tenkanti ir priteistina dalis sudaro 48,50 proc.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria ieškovei pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 47,50 proc. pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48,50 proc. pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu, ir nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir bylą dėl šių reikalavimų perdavė nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
24. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nuginčijimo, kai nenutraukę santuokos įstatyme nustatyta tvarka sutuoktiniai kartu negyvena, nurodė, kad kadangi turtas, dėl kurio sprendžiamas ginčas, įgytas po A. U. ir atsakovės V. U. santuokos sudarymo ir ši santuoka nebuvo nutraukta įstatyme nustatyta tvarka, taikytina prezumpcija, jog šis turtas buvo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad šis turtas buvo vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis).
25. Nors atsakovai akcentuoja, kad ieškovė ieškinyje nepareiškė atskiro reikalavimo dėl ginčo turto pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe, kasacinio teismo teisėjų kolegija pritarė apeliacinės instancijos teismo argumentui, jog ši aplinkybė yra tiesiogiai susijusi su ieškinio reikalavimais, todėl, spręsdamas dėl jų pagrįstumo, teismas turėjo išspręsti ir ginčo turtui taikytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo klausimą.
26. Kasacinis teismas atsakovų argumentą, kad teismai nepagrįstai pripažino ieškovei teisę paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, nes tokią teisę turi tik sutuoktinis, atmetė kaip teisiškai nepagrįstą, nes, pirma, atsakovų nurodytose kasacinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai dėl minėtos prezumpcijos taikymo kilus sutuoktinių ginčui ir įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp sutuoktinių ginčijant šią prezumpciją suformuluoti bylose, kuriose ginčai dėl turto priskyrimo asmeninei ar bendrajai jungtinei nuosavybei kilo būtent tarp sutuoktinių. Antra, atsakovų nurodytose kasacinio teismo nutartyse nėra konstatuota, kad bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją turi teisę nuginčyti tik sutuoktinis. Trečia, kasacinio teismo praktikoje nagrinėti panašaus pobūdžio ginčai suponuoja išvadą, kad CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija gali būti nuginčyta ne tik vieno iš sutuoktinių, bet ir kitų suinteresuotų asmenų (pvz., mirusio sutuoktinio paveldėtojų, sugyventinio) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-482/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-482/2010">3K-3-482/2010</a>; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-549/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-549/2012">3K-3-549/2012</a>).
27. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje suformuluotais išaiškinimais, sutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė paneigė prezumpciją, jog ginčo turtas, įgytas A. U. vardu po to, kai jis su ieškove pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, yra bendroji jungtinė sutuoktinių A. U. ir V. U. nuosavybė. Minėta, kad UAB „Alsurtė“ įsteigta 2001 m. vasario 22 d., t. y. tuo metu ieškovė su A. U. jau ilgą laiką kartu gyveno ir vykdė bendrą veiklą. Teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė, kad sutuoktiniai A. U. ir V. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, todėl pagrįstai nusprendė, jog A. U. piniginis ar kitoks turtinis įnašas, panaudotas įsteigiant UAB „Alsurtė“, buvo jo asmeninė nuosavybė.
28. Teisėjų kolegija įvertino kaip nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad vien aplinkybių, jog atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, pakanka paneigti prezumpcijai, kad ginčo pastatai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šis nekilnojamasis turtas įgytas 1994 m., t. y. dar iki A. U. ir ieškovės bendro gyvenimo pradžios. Bylą nagrinėjusių teismų nėra nustatyta, kad tuo metu A. U. su atsakove V. U. jau kartu nebegyveno, nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai. Tokiu atveju, sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras).
29. Pasak kasacinio teismo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ieškovė neįrodė, jog minėti pastatai buvo įsigyti už A. U. asmenines lėšas, pagrįstumo. Ieškovės apeliaciniame skunde teigiama, kad įsigydamas ginčo pastatus A. U. pasinaudojo ir 1991 m. valstybės išduotais investiciniais čekiais. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino.
30. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojos J. A. P. (atsakovės sesers) parodymais, kad verslo pradžiai jos ir atsakovės V. U. tėvas davė A. U. 20 000 JAV dolerių, jos šeima perdavė jam investicinius čekius. Pagal ginčo pastatų įsigijimo laikotarpiu galiojusios redakcijos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita tikslinė kompensacija, galėjo ją perleisti Lietuvos Respublikos piliečiams.
31. Kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant, už kokias lėšas (asmenines ar bendras) A. U. vardu buvo įsigyti ginčo pastatai, būtina ištirti ir įvertinti nurodytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su investiciniais čekiais (ar įsigyjant šį turtą buvo panaudoti investiciniai čekiai, ar tai buvo A. U. asmeniškai išduoti investiciniai čekiai, ar atsakovės šeimos narių jam perduoti investiciniai čekiai). Bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių išsamiai neištyrė ir nesiaiškino, apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo aspektu apskritai nepasisakyta.
32. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nevertino, ar ieškovė įrodė, jog A. U., sudarydamas ginčo pastatų įsigijimo sandorius, aiškiai išreiškė savo valią įsigyti šį turtą asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pasak kasacinio teismo, šiuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nurodytas turtas buvo įsigytas iš A. U. asmeninių lėšų (jam asmeniškai išduotų investicinių čekių), tai būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šis turtas buvo įsigytas kaip jo asmeninė nuosavybė.
33. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nenuginčijus CK 3.87 straipsnio 1 dalyje ir 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, sutuoktinių turtas laikomas jų bendrąja jungtine nuosavybe, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). CK 3.100 straipsnyje pateikiamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindų sąrašas. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes, pagal CK 3.100 straipsnio 8 punktą, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali baigtis ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau nei šioje teisės normoje, nei kituose įstatymuose nėra nustatyta, kad turto pagerinimas (ar esminis pagerinimas) vieno iš sutuoktinių ir (ar) kitų asmenų asmeninėmis lėšomis yra bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindas. Pagal CK 4.87 straipsnį, jeigu bendraturtis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidintą daiktą ar jo vertę bendrosios jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendraturčiai.
34. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad išvada, jog po 1996 m. gruodžio mėn., kai A. U. su ieškove pradėjo kartu gyventi ir tvarkyti bendrą ūkį, su atsakove V. U. pradėjo turtinius ir finansinius reikalus tvarkyti atskirai, piniginis ar kitoks turtinis įnašas, panaudotas įsteigiant UAB „Alsurtė“, buvo A. U. asmeninė nuosavybė, nereiškia iki aptariamo momento įgytos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjgtOTY5LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-28-969/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-28-969/2023">e3K-3-28-969/2023</a> 64 punktą).
35. Kasacinis teismas nurodė, kad tarpusavyje nesusituokę asmenys, kartu gyvendami ir tvarkydami bendrą ūkį, pagal susitarimą bendrą turtą, priklausantį jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali sukurti tik savo asmeninėmis lėšomis ar jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančiu kitu turtu, bet ne lėšomis ar kitu turtu, priklausančiais jiems ir jų sutuoktiniams, su kuriais santuokiniai ryšiai faktiškai nutraukti, bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybės teisė reiškia, kad nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Nenuginčijus bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos ir nenustačius šios nuosavybės rūšies pabaigos teisinio pagrindo bei sutuoktiniui, su kuriuo santuoka nebuvo nutraukta įstatyme nustatyta tvarka, priklausančios turto dalies, toks turtas negali būti pripažįstamas nesusituokusių asmenų (sugyventinių) bendrąja daline nuosavybe. Kitaip tariant, tas pats daiktas ar kitas turtas vienu metu negali būti ir bendrosios jungtinės, ir bendrosios dalinės nuosavybės objektas.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama argumentus, konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, jog UAB „Alsurtė“ akcijos nebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių A. U. ir V. U. nuosavybė, tačiau, spręsdami dėl kitų ginčo objektų, t. y. dviejų pastatų pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe ar jo ir sutuoktinės V. U. bendrąja jungtine nuosavybe (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo), teismai netinkamai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
37. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kriterijų, pagal kuriuos spręstina, ar bendro gyvenimo nesusituokus metu įgytas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, ir įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo, nurodė, kad bylą nagrinėję teismai įvertino pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus) ir iš jų visumos nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog ji ir A. U. buvo sudarę žodinį susitarimą dėl to, kad konkretūs turto objektai, t. y. ginčo pastatai ir UAB „Alsurtė“ akcijos yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Teismai nustatė, kad ieškovė, gyvendama ir tvarkydama bendrą ūkį kartu su A. U., savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie pastatų rekonstrukcijos, UAB „Alsurtė“ įsteigimo ir veiklos, susijusios su minėtų pastatų rekonstrukcija ir juose esančių patalpų nuoma, jie kartu dirbo šioje bendrovėje, kaip partneriai plėtojo šį verslą. Teismai taip pat nustatė, kad po ieškovės ir A. U. bendro gyvenimo metu atliktos rekonstrukcijos šis turtas buvo iš esmės pagerintas, pakeitus pastatų patalpų paskirtį ir pritaikius jas komercinei veiklai, žymiai padidėjo šio turto vertė, palyginti su įsigijimo kaina (pastatų vertė atitinkamai padidėjo 95 proc. ir 97 proc.). Teismai, įvertinę byloje pateiktus duomenis apie ieškovės tuo metu gautas pajamas iš individualios veiklos, turėtas lėšas ir kitą turtą, konstatavo, kad ieškovė turėjo realią galimybę finansiškai prisidėti prie bendro su A. U. nekilnojamojo turto ir verslo plėtojimo.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar buvo ieškovės ir A. U. susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo turto objektus, netinkamai taikė nurodytus kriterijus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, kokį konkretų indėlį (lėšomis ar darbu) ieškovė įnešė į konkretų turto objektą, kiek ieškovės indėlis pagerino konkretaus turto objekto vertę. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTMzLTgyMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-133-823/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-133-823/2020">e3K-3-133-823/2020</a> 33 punktą). Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nesusituokusių asmenų, gyvenančių kartu ir tvarkančių bendrą ūkį, tarpusavio santykiai, kaip ir santuokos atveju, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, todėl asmeninių lėšų, skirtų bendram turtui įgyti (sukurti), perdavimo faktas tarp šių asmenų ne visada būna užfiksuojamas rašytiniais ar kitais tiesioginiais įrodymais. Tačiau tokios aplinkybės gali būti nustatomos remiantis ir netiesioginiais įrodymais.
39. Pasak kasacinio teismo, šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė tikslaus ieškovės asmeninių lėšų įnašo į kiekvieną ginčo turto objektą dydžio, tačiau, įvertinę byloje pateiktų netiesioginių įrodymų visumą, iš esmės pagrįstai nusprendė, kad ieškovė tiek asmeninėmis lėšomis, tiek savo darbu reikšmingai prisidėjo prie UAB „Alsurtė“ įsteigimo ir šios bendrovės veiklos vykdymo bei pastatų esminio pagerinimo. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovės galimybės įrodyti tokio pobūdžio aplinkybes, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad nuo UAB „Alsurtė“ įsteigimo ir pastatų rekonstrukcijos pradžios jau yra praėję daug laiko. Kaip minėta, teismai ištyrė ir įvertino šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, be kita ko, patvirtinančius ieškovės atitinkamais laikotarpiais turėtų asmeninių lėšų, kuriomis ji galėjo disponuoti ir panaudoti (visas ar dalį jų) bendrai veiklai su A. U. vykdyti, jiems siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, konkrečius dydžius. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovė dirbo UAB „Alsurtė“ nuo šios bendrovės įsteigimo ir rūpinosi šios bendrovės ūkine komercine veikla. Pastatų rekonstrukcijos ir juose esančių patalpų įrengimo, remonto darbai ir statybinės medžiagos buvo apmokami UAB „Alsurtė“ lėšomis. Be to, teismai konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie A. U. pajamas ir įrodymų, patvirtinančių, jog jis be ieškovės finansinės ir kitokios pagalbos galėjo įsteigti UAB „Alsurtė“ ir vykdyti dviejų pastatų rekonstrukciją.
40. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors ieškovė ir A. U. nebuvo sudarę rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienam priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog jie kartu gyveno kaip šeima, tvarkė bendrą ūkį ir siekė bendro tikslo, t. y. rekonstruoti pastatus ir per kartu įsteigtą UAB „Alsurtė“ vykdyti verslą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, esant tokiai byloje nustatytų aplinkybių visumai, pagrįstai ir tinkamai taikydamas įstatymą nusprendė, kad ieškovės ir A. U. prisidėjimas ir įnašai įsteigiant UAB „Alsurtė“ ir atliekant nekilnojamojo turto objektų esminius pagerinimus buvo lygūs.
41. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą reikalauti pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į bendro gyvenimo nesusituokus metu įgytą (iš esmės pagerintą) turtą, tenka būtent tam asmeniui, kuris pareiškia tokį reikalavimą (šiuo atveju? ieškovei). Kitas sugyventinis ar, jam mirus, jo turto paveldėtojai (t. y. atsakovai), gindamiesi nuo pareikšto reikalavimo, pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą turi procesinę teisę ir pareigą byloje teikti įrodymus, paneigiančius minėtas aplinkybes ar patvirtinančius priešingus duomenis (CPK 12, 178 straipsniai). Tai, kad šiuo atveju mirusio ieškovės sugyventinio A. U. turto paveldėtojai (t. y. atsakovai), byloje laikydamiesi pozicijos, jog UAB „Alsurtė“ įsteigta ir pastatai buvo iš esmės pagerinti tik A. U. lėšomis ir darbu, nepateikė tai patvirtinančių duomenų, o bylą nagrinėję teismai į tai atsižvelgė vertindami ieškovės pateiktus įrodymus ir spręsdami dėl jų pakankamumo ieškovės nurodytoms aplinkybėms nustatyti, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog įrodinėjimo našta šalims buvo paskirstyta neteisingai.
42. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis kartu su A. U. jo vardu įgytas turtas? UAB „Alsurtė“ akcijos, todėl skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovei priteista 50 proc. UAB „Alsurtė“ akcijų, paliko nepakeistą.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai taip pat pagrįstai nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog ji ir A. U., kartu gyvendami ir tvarkydami bendrą ūkį, buvo sudarę žodinį susitarimą dėl A. U. vardu įgytų dviejų nekilnojamojo turto objektų? pastatų esminio pagerinimo jų abiejų vienodo dydžio įnašais asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu. Nustatydamas ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priteistiną šio turto dalį, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog ieškovės ir A. U. bendro gyvenimo laikotarpiu pastatų vertė atitinkamai padidėjo 95 proc. ir 97 proc. Tokius nurodyto turto vertės pokyčius teismas nustatė remdamasis po pastatų rekonstrukcijos pagal VĮ Registrų centro duomenis nustatytų šių nekilnojamųjų daiktų vidutinių rinkos verčių ir jų įsigijimo kainų skirtumu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad šio turto įsigijimo kaina buvo tik A. U. įnašas, o esminiai pagerinimai atlikti abiejų sugyventinių vienodo dydžio įnašais, nusprendė, jog ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise tenkanti šių turto objektų dalis atitinkamai sudaro 47,50 proc. ir 48,50 proc.
44. Tačiau bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl dviejų pastatų pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe ar jo ir sutuoktinės V. U. bendrąja jungtine nuosavybe (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo), netinkamai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Kadangi, pirmosios instancijos teismui padarius prieštaringas išvadas dėl minėtų pastatų nuosavybės rūšies, apeliacinės instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino, nenustatė ir neįvertino reikšmingų aplinkybių, ginčas dėl ieškovei priteistinos šio turto dalies bendrosios dalinės nuosavybės teise galėjo būti išspręstas neteisingai. Nurodyti pažeidimai, pasak kasacinio teismo, sudaro pagrindą panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovei pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 47,50 proc. pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48,50 proc. pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu, ir bylą dėl šių reikalavimų perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
45. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turėtų tinkamai nustatyti ir įvertinti aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl prezumpcijos, kad pastatai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių A. U. ir V. U. nuosavybė, paneigimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad ieškovė minėtos prezumpcijos nurodyto turto atžvilgiu nepaneigė, tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės į šį turtą pabaigos teisinio pagrindo. Nenustačius, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė į minėtą turtą pasibaigė anksčiau kitu pagrindu, turėtų būti laikoma, jog bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė nuo sutuoktinio A. U. mirties momento (CK 3.100 straipsnio 1 punktas). Tokiu atveju, taikant CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių principą, atsakovei V. U. nuosavybės teise priklausytų 1/2 dalis pastatų, į tai turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant dėl ieškovei, reikalavusiai jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo pagrindu priteisti pusę A. U. priklausiusio turto, tenkančios šio turto dalies
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
46. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
47. Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutarties dalį, kuria ieškovei pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 47,50 proc. pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 48,50 proc. pastato–parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotų A. U. vardu, ir nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir bylą dėl šių reikalavimų perdavė nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 18 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
48. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl dviejų pastatų, pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe ar jo ir sutuoktinės V. U. bendrąja jungtine nuosavybe (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo), netinkamai aiškino ir taikė šį klausimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (kasacinio teismo nutarties 40, 54, 69 punktai).
49. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad sprendžiant dėl turto (ginčo pastatų) nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras). Pasak kasacinio teismo, sprendžiant, už kokias lėšas (asmenines ar bendras) A. U. vardu buvo įsigyti ginčo pastatai, būtina ištirti ir įvertinti nurodytas reikšmingas aplinkybes, susijusias su investiciniais čekiais (ar įsigyjant šį turtą buvo panaudoti investiciniai čekiai, ar tai buvo A. U. asmeniškai išduoti investiciniai čekiai, ar atsakovės šeimos narių jam perduoti investiciniai čekiai). Bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių išsamiai neištyrė ir nesiaiškino, apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo aspektu apskritai nepasisakyta (kasacinio teismo nutarties 42, 46 punktai)
50. Kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nevertino, ar ieškovė įrodė, jog A. U., sudarydamas ginčo pastatų įsigijimo sandorius, aiškiai išreiškė savo valią įsigyti šį turtą asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pasak kasacinio teismo, šiuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog nurodytas turtas buvo įsigytas iš A. U. asmeninių lėšų (jam asmeniškai išduotų investicinių čekių), tai būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis turtas buvo įsigytas kaip jo asmeninė nuosavybė (kasacinio teismo nutarties 49 punktas).
51. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia turėtų tinkamai nustatyti ir įvertinti aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl prezumpcijos, kad pastatai buvo bendroji jungtinė sutuoktinių A. U. ir V. U. nuosavybė, paneigimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad ieškovė minėtos prezumpcijos nurodyto turto atžvilgiu nepaneigė, tokiu atveju turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės į šį turtą pabaigos teisinio pagrindo. Nenustačius, jog bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė į minėtą turtą pasibaigė anksčiau kitu pagrindu, turėtų būti laikoma, kad bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė nuo sutuoktinio A. U. mirties momento (CK 3.100 straipsnio 1 punktas). Tokiu atveju, taikant CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių principą, atsakovei V. U. nuosavybės teise priklausytų 1/2 dalis pastatų, į tai turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant dėl ieškovei, reikalavusiai jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimo pagrindu priteisti pusę A. U. priklausiusio turto, tenkančios šio turto dalies (kasacinio teismo nutarties 70 punktas).
52. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, privalu laikytis tiek jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnių teismų sprendimai ar nutartys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2011">3K-3-439/2011</a>; 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373-687/2015">3K-3-373-687/2015</a>).
53. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą vertina, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, ir sprendžia tik dėl ginčo pastatų nuosavybės rūšies, t. y. ginčo pastatų pripažinimo A. U. asmenine nuosavybe ar jo ir sutuoktinės V. U. bendrąja jungtine nuosavybe (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos paneigimo). Teisėjų kolegija nenustatė sąlygų peržengti apeliacinių skundų ribas, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl bylą nagrinėja pagal apeliaciniuose skunduose apibrėžtas ribas, atsižvelgusi į šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus (CPK 320 straipsnis, 362 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
54. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 1996 m. gruodžio mėn. ieškovė su A. U. kartu gyveno ir dirbo, jie vedė bendrą ūkį. A. U. nebuvo nutraukęs santuokos su atsakove V. U.. (duomenys neskelbtini) A. U. mirė.
55. Byloje nėra ginčo, kad ginčo pastatai įgyti 1994 m., po A. U. ir atsakovės V. U. santuokos sudarymo ir ši santuoka nebuvo nutraukta įstatyme nustatyta tvarka iki A. U. ir ieškovės bendro gyvenimo pradžios.
Dėl ginčo turto nuosavybės rūšies
56. Ieškovė, siekdama paneigti prezumpciją, kad ginčo pastatai buvo bendroji jungtinė A. U. ir atsakovės V. U. nuosavybė bei reikalaudama priteisti jai 1/2 realiąją dalį minėto turto, byloje įrodinėjo, jog šis turtas buvo ne sutuoktinių A. U. ir atsakovės V. U. bendroji jungtinė nuosavybė, o A. U. asmeninė nuosavybė.
57. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog minėti pastatai buvo įsigyti už asmenines A. U. lėšas bei nepaneigė santuokinio turto teisinio režimo prezumpcijos šių dviejų objektų atžvilgiu jų įsigijimo momentu, tačiau nustatęs, kad tarp A. U. ir ieškovės buvo susitarimas dėl bendrų investicijų – pastatų rekonstrukcijos, jog ieškovė savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie šių pastatų rekonstrukcijos, nusprendė priteisti jai dalį šio turto bendrosios dalinės nuosavybės teise. Į aplinkybę, kad minėti pastatai buvo įsigyti A. U. iki jų bendro gyvenimo pradžios, teismas atsižvelgė, nustatydamas ieškovei mažesnę jai tenkančią šio turto dalį, nes kita dalis, atitenka atsakovams, kaip A. U. turto paveldėtojams.
58. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pirmą kartą, aplinkybes, kad atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, laikė pakankamomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės į nurodytą turtą (ginčo pastatus) prezumpcijai paneigti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad didžioji šio turto vertės dalis buvo sukurta ieškovei pradėjus bendrą gyvenimą su A. U., nes tuomet pastatai buvo rekonstruoti ir iš esmės pagerinti, dėl to pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, padidindamas ieškovei tenkančią šio turto dalį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertino, kad ginčo turto įsigijimo kaina buvo tik A. U. įnašas, o esminiai pagerinimai atlikti abiejų sugyventinių vienodo dydžio įnašais.
59. Minėta, kad kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo argumentą, jog vien aplinkybių, kad atsakovė V. U. su A. U. kartu negyveno nuo 1996 m., nevedė bendro ūkio, turtinius ir finansinius reikalus tvarkė atskirai, pakanka paneigti ginčo pastatų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, laikė nepagrįstu, nurodydamas, jog, sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras). Antra, kasacinis teismas taip pat nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nevertino, ar ieškovė įrodė, jog A. U., sudarydamas ginčo pastatų įsigijimo sandorius, aiškiai išreiškė savo valią įsigyti šį turtą asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes jei būtų nustatyta, jog nurodytas turtas buvo įsigytas iš A. U. asmeninių lėšų (jam asmeniškai išduotų investicinių čekių), tai būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad šis turtas buvo įsigytas kaip jo asmeninė nuosavybė.
60. Taigi, atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, esminė aplinkybė, kurią būtina nustatyti nagrinėjant bylą iš naujo ir siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl pastatų nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), – už kokias lėšas (asmenines ar bendras) A. U. įsigijo šiuos ginčo pastatus.
61. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojos J. A. P. (atsakovės sesers) parodymais, kad verslo pradžiai jos ir atsakovės V. U. tėvas davė A. U. 20 000 JAV dolerių, jos šeima perdavė jam investicinius čekius. Kaip nurodė kasacinis teismas, aplinkybės, susiję su investiciniais čekiais, apskritai netirtos ir nevertintos.
62. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje susidarė specifinė teisinė situacija, kai po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutarties priėmimo, turi būti nustatyta iki tol teismo išsamiai netirtos ir neišsiaiškintos faktinės aplinkybės, susijusios su investiciniais čekiais, t. y. ar įsigyjant ginčo turtą buvo panaudoti investiciniai čekiai, ar tai buvo A. U. asmeniškai išduoti investiciniai čekiai, ar čekiai buvo perduoti jam atsakovės šeimos narių. Byloje esančių duomenų (atsakovės sesers parodymų) nepakanka procesiniam sprendimui apeliacinės instancijos teisme priimti, dėl to atsiranda poreikis surinkti naujus įrodymus, išklausyti šalių poziciją šiuo aspektu bei tokius naujai surinktus duomenis įvertinti. Taigi dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, dėl naujų įrodymų surinkimo bei ištyrimo būtinybės, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės didele apimtimi naujais aspektais. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, kad apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminių ginčo faktinių aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas apskųsti apeliacine tvarka, t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.
63. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais (CPK 327 ir 329 straipsniai). Vienas iš tokių atvejų yra įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plačiau pasisakydamas dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pagrindo turinio, yra pažymėjęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos, t. y. kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-375/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-375/2007">3K-3-375/2007</a>; 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-168/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-168/2008">3K-3-168/2008</a>).
64. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-121/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-121/2009">3K-3-121/2009</a>; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYtMTA3NS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326-1075/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326-1075/2018">3K-3-326-1075/2018</a> 31 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYtMzc4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446-378/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446-378/2018">3K-3-446-378/2018</a> 47 punktas).
65. Taigi nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą.
66. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme netyrus ir nesiaiškinus faktinių aplinkybių, už kokias lėšas buvo įgyti ginčo pastatai, kurios nagrinėjamo ginčo kontekste laikytinos esminėmis bylos aplinkybėmis, nustatant dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme šioje dalyje turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Kaip jau minėta, išnagrinėjus šioje dalyje šalių ginčą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, būtų pažeista proceso dalyvių teisė į apeliaciją. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista ginčo pastatų dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise, naikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl procesinių prašymų
67. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. balandžio 28 d. gauti atsakovų procesiniai prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, termino naujų įrodymų pateikimui nustatymo, bylos posėdžio atidėjimo. Nurodytų procesinių prašymų pagrįstumą atsakovai sieja su būtinybe byloje nustatyti faktinę aplinkybę, iš kokių lėšų buvo įgyti ginčo pastatai, kuri pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nebuvo nustatinėjama ir ji negali būti tinkamai nustatyta remiantis tik bylos medžiaga ir šalių rašytine pozicija.
68. Ieškovė su tokiais atsakovų prašymais nesutinka ir prašo juos atmesti.
69. Teisėjų kolegija nurodo, kad nusprendus panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes byloje esančių duomenų nepakanka teisingam ginčo dėl ieškovės pareikšto reikalavimo jai priteisti dalį ginčo pastatų bendrosios dalinės nuosavybės teise išsprendimui, dėl to būtina surinkti naujus įrodymus, išklausyti šalių poziciją šiuo aspektu bei gautus naujai surinktus duomenis įvertinti, atsakovų pareikštus procesinius prašymus tikslinga spręsti pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant bylos dalį iš naujo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
70. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šioje byloje netyrus ir nesiaiškinus faktinių aplinkybių, kurios nagrinėjamo ginčo kontekste laikytinos esminėmis bylos aplinkybėmis, nėra galimas teisingas ginčo dėl ieškovės pareikšto reikalavimo jai priteisti dalį ginčo pastatų bendrosios dalinės nuosavybės teise išsprendimas, todėl atsižvelgus į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, spręstina, jog nurodytų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas reikštų bylos dalies nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalis, kuria išspręstas ieškovės reikalavimas dėl ginčo pastatų dalies priteisimo, panaikinama dėl bylos esmės neatskleidimo, perduodant šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinių aplinkybių nustatymas, jų vertinimas priklauso pirmosios instancijos teismų kompetencijai, kai yra įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės bei šalims yra suteikiamos visos CPK nustatytos procesinės galimybės teikti argumentus, pagrindžiančius jų poziciją, taip sudarant sąlygas įgyvendinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą.
71. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Kadangi bylos dalis grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose paskirstymo klausimas šiame procesiniam sprendime nesprendžiamas. Šis klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus grąžintos bylos dalį, kompleksiškai įvertinus ieškinio proporcingai patenkintas ir (ar) atmestas reikalavimų dalis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei I. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 30 proc. pastato–parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 30 proc. pastato–parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Jadvyga Mardosevič
Asta Radzevičienė
Vygintas Višinskis