D. G. pagal BK 228 str., 24 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-127-689/2020

Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00014-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.4.1;

1.1.4.4.4; 1.1.4.4.5; 1.1.9.3; 2.1.4.11.3.1;

2.1.4.11.4; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.2.2.2.10; 2.2.2.3.2; 1.1.1.5.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (pirmininkė), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistosios D. G. gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,

nuteistajam G. A. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,

nuteistajam K. G. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

nuteistųjų A. Š. ir S. S. gynėjui advokatui Aleksandrui Jokūbauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus, nuteistojo G. A. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Jovito Elzbergo, nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

D. G. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 500 MGL dydžio (18 830 Eur) bauda, BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 1 dalį 500 MGL dydžio (18 830 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta 550 MGL dydžio (20 713 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68¹ straipsnio 1, 3 dalimis, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas, trejiems metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

G. A. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68¹ straipsnio 1, 3 dalimis, G. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktam ar paskirtam į bet kurias vadovo pareigas visose gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas, trejiems metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. G. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 300 MGL dydžio (11 298 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68¹ straipsnio 1, 3 dalimis, K. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktam ar paskirtam į bet kurias vadovo pareigas visose gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose atėmimas, dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. Š. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 170 MGL dydžio (6402,20 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. S. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda, ją paskirta sumokėti per 18 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo G. A., nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato Aleksandro Jokūbausko, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Jovito Elzbergo apeliaciniai skundai atmesti.

Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalis dėl D. G. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: D. G. dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinta, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis dėl D. G. paskirtų bausmių subendrinimo; Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalis dėl D. G. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį pakeista: iš rezoliucinės nuosprendžio dalies pašalinta nuoroda į BK 24 straipsnio 5 dalį, iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinta aplinkybė, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A., pašalinta aplinkybė, kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko palenktas D. G. Už nusikaltimo, nurodyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą D. G. paskirta 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu, D. G., (duomenys neskelbtini) ligoninės (toliau – ir Ligoninė) direktorius G. A., Ligoninės direktoriaus pavaduotojas (duomenys neskelbtini) K. G., laikinai einantis Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas A. Š. ir (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja S. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, nuo 2015 m. gruodžio 19 d. iki 20 d. padarė nusikalstamą veiką, t. y. D. G. padėjo valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims – laikinai einančiam Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas A. Š. bei Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytojai S. S. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudoti priešingai tarnybos interesams, o G. A., K. G., A. Š. ir S. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudojo priešingai tarnybos interesams, dėl to Ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1. 2015 m. gruodžio 19 d. 12.20 val. Kaune, Savanorių pr. 447A, D. G., padariusi eismo įvykį (susidūrusi su kitu automobiliu „Mitsubishi Outlander“) vairuodama automobilį „Nissan Qashqai“ būdama neblaivi (1,66 prom. girtumas), 13.33 val. paskambino G. A. ir paprašė nuslėpti jos girtumą, tokiu būdu padėti jai išvengti administracinės ir drausminės atsakomybės. G. A. pokalbiais telefonu, prasidėjusiais 2015 m. gruodžio 19 d. 13.43 val., 15.23 val., 15.45 val., susitarė su Ligoninės direktoriaus pavaduotoju (duomenys neskelbtini) K. G., kontroliuojančiu (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, daryti nusikalstamą veiką duodant neteisėtus nurodymus A. Š. nuslėpti D. G. girtumą. K. G., vykdydamas šį susitarimą, būdamas tiesioginis A. Š. vadovas, 2015 m. gruodžio 19 d. 13.46 val. telefonu davė netiesioginius neteisėtus nurodymus veikti taip, kad neblaivios (duomenys neskelbtini) direktorės D. G., patekusios į eismo įvykį ir atvykstančios į Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog kraujyje alkoholio nerasta. D. G. 13.45 val. ir 15.39 val. telefonu gavo nurodymus iš G. A. vykti į Ligoninę ir susitikti su A. Š. Vykdydamas G. A. ir K. G. nurodymus, A. Š. organizavo D. G. kraujo paėmimą alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, apie 16.00 val. skyriuje susitiko su D. G. ir nurodė jam tarnybiškai pavaldžiai slaugytojai S. S. paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti. D. G. prašymu padėti jai išvengti atsakomybės bei G. A. ir K. G. netiesioginiu nurodymu A. Š. D. G. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte (forma Nr. 155-1/a) pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val. iš D. G. paimtas kraujo mėginys. A. Š. susitarė su S. S. bendrai veikti piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, o su D. G. – padėti jiems piktnaudžiauti bei nurodė D. G. 2015 m. gruodžio 20 d. ryte atvykti į Ligoninės Priėmimo skyrių, kad praėjus ilgesniam laiko tarpui nuo apsvaigimo vartojant alkoholį momento būtų paimtas dar vienas jos kraujo mėginys, o S. S. neteisėtai nurodė 2015 m. gruodžio 20 d. ryte paimti iš D. G. kraujo mėginį, tačiau Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus registruose nepažymėti apie D. G. atvykimą ir medicininiuose dokumentuose, kuriuose pažymėta, kad kraujas iš D. G. paimtas vieną kartą 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val., nenurodyti, kad iš D. G. 2015 m. gruodžio 20 d. buvo dar kartą paimtas kraujas, bei sukeisti 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val. iš D. G. paimtą kraujo mėginį, kuriame buvo 1,01 prom. alkoholio, su 2015 m. gruodžio 20 d. paimtinu kraujo mėginiu, kuriame, D. G. išsiblaivius, nebūtų alkoholio. D. G. 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.00 val. atvyko į Ligoninę ir leido slaugytojai S. S. iš jos paimti kraujo mėginį. S. S., veikdama bendra tyčia su bendrininkais, 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.20 val. paėmė iš jos kraujo mėginį, kuriame nebuvo alkoholio, apie tai nepažymėjo jokiuose medicininiuose dokumentuose bei sukeitė jį su D. G. kraujo mėginiu, paimtu 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val., kuriame buvo 1,01 prom. alkoholio, ir pastarąjį išmetė į šiukšlių konteinerį, esantį namo (duomenys neskelbtini) kieme, siekdama bendrų tikslų su G. A., K. G., A. Š. ir D. G., kad nebūtų nustatytas D. G. neblaivumas ir ji nebūtų patraukta administracinėn ir drausminėn atsakomybėn. Tokiais veiksmais D. G. padėjo A. Š. ir S. S. pažeisti, o G. A., K. G., A. Š. ir S. S. pažeidė: Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 1.1 punktą, įpareigojantį profesines pareigas atliekantį gydytoją laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, įgyvendinamųjų teisės aktų, reglamentuojančių pacientų teises, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų vidaus (lokalių) tvarkomųjų dokumentų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) patvirtintų profesinių standartų (medicinos normų), Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso nuostatų, taikyti SAM nustatyta tvarka pripažintas diagnostikos ir gydymo metodikas ir technologijas, bei 1.4 punktą, nurodantį sąžiningai ir atidžiai tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat Ligoninės įstatų, patvirtintų visuotinio dalininkų susirinkimo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 1, 2 punktą, nurodantį Ligoninės veikloje vadovautis Konstitucija, Sveikatos priežiūros įstaigų, Sveikatos sistemos įstatymu, Viešųjų įstaigų, Sveikatos draudimo, Valstybinio socialinio draudimo ir kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais ir teisės aktais bei šiais įstatais.

1.2. Be to, G. A. pažeidė: Ligoninės direktoriaus pareiginės instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. V-78, 5.13 punktą, nustatantį reikalavimą duoti teisėtus nurodymus, privalomus visiems ligoninės darbuotojams, ir 5.24 punktą, įpareigojantį savo darbe vadovautis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, dalininkų sprendimais, įstaigos įstatais ir pareigine instrukcija.

1.3. Be to, K. G. pažeidė: Ligoninės direktoriaus pavaduotojo (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1V-177, 1.8 punktą, nurodantį savo darbe vadovautis Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nutarimais, SAM įsakymais bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatinimo veiklos planavimą, organizavimą ir vykdymą, sveikatos priežiūros įstaigų administravimą ir finansavimą, darbo santykių organizavimą, Ligoninės struktūra ir darbo organizavimo tvarka, medicinos statistikos pagrindais, medicininių dokumentų pildymo reikalavimais, Ligoninės direktoriaus įsakymais, Gydymo tarybos ir Slaugos tarybos nutarimais, darbo teisės pagrindais, Ligoninės įstatais, Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, Ligoninės kokybės vadybos dokumentais, darbo grafikų ir darbo apskaitos žiniaraščių sudarymo tvarka, kitais tvarkomaisiais bei organizaciniais Ligoninės dokumentais, medicinos etikos ir deontologijos principais, šiais pareiginiais nuostatais, 2.3 ir 2.8 punktus, įpareigojančius laikytis ir įstatymų, norminių teisės aktų, Ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kt. reikalavimų bei kontroliuoti pavaldžių darbuotojų pagal kuruojamas sritis darbo drausmę, darbo kokybę, 2.26 punktą, nurodantį laikytis profesinės etikos principų.

1.4. Be to, D. G. A. Š. padėjo pažeisti, o A. Š. pažeidė: Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, 6 punktą, nurodantį teisingai užpildyti Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ir apsvaigimui nustatyti aktą (patvirtintą formą Nr. 155-1/a); Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. IV-108, 4 punktą, įpareigojantį vadovautis Konstitucija, įstatymais ir kitais norminiais aktais, SAM įsakymais, (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą reglamentuojančiomis higienos ir medicinos normomis, Ligoninės įstatais bei Ligoninės direktoriaus įsakymais, tvarkomaisiais, organizaciniais ir informaciniais įstaigos dokumentais, taip pat kitais Ligoninės administracijos teisėtais raštiškais ir žodiniais nurodymais bei šiais pareiginiais nuostatais, šių nuostatų 13.1, 13.2, 13.3 punktais, nurodančiais vykdyti Lietuvos Respublikos asmens sveikatos priežiūrą ir pacientų teisių apsaugą reguliuojančių teisės aktų bei ligoninės vidaus norminių dokumentų reikalavimus, tiesiogiai vadovauti skyriaus personalui ir atsakyti už skyriaus personalo darbo drausmę, darbo kokybę, sanitarinį ir priešepideminį skyriaus režimą, vidaus taisyklių laikymąsi, duoti privalomus vykdyti nurodymus visam vadovaujamam skyriaus personalui ir kontroliuoti jų vykdymą.

1.5. Be to, D. G. S. S. padėjo pažeisti, o S. S. pažeidė: Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. IV-185, 3 punktą, nurodantį savo darbe vadovautis Konstitucija, įstatymais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymais ir kitais teisės aktais, Lietuvos medicinos normomis MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, MN 142:2007 „Skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą reglamentuojančiomis higienos ir medicinos normomis (aktualios redakcijos), ligoninės įstatais, direktoriaus įsakymais, tvarkomaisiais, organizaciniais ir informaciniais įstaigos dokumentais, taip pat kitais ligoninės administracijos teisėtais raštiškais ir žodiniais nurodymais bei šiais pareiginiais nuostatais, 12.7 ir 12.41 punktus, nurodančius vykdyti (duomenys neskelbtini) skyriaus slaugos personalo darbuotojų darbo drausmės, pareiginių nuostatų, kitų ligoninės vidaus norminių dokumentų reikalavimus ir laikytis medicinos etikos ir deontologijos normų; Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591, 8 ir 10.1 punktus, nurodančius bendrosios praktikos slaugytojui vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, šia medicinos norma, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis bei savo pareiginėmis instrukcijomis ir verčiantis slaugos praktika laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

1.6. Taip D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. suvokiant savo veiksmų neteisėtumą ir numatant neišvengiamą žalos dėl jų pavojingų veiksmų atsiradimą, D. G. padėjo valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims A. Š. ir S. S. nusikalstamais veiksmais padaryti, o G. A., K. G., A. Š. ir S. S. padarė didelę neturtinę žalą (duomenys neskelbtini) ligoninei, nes:

– G. A., K. G. ir A. Š. pažeidė esminius savo, kaip gydytojų ir gydymo įstaigos vadovų, veiklos nuostatus, viešojo administravimo pagrindinį principą nepiktnaudžiauti valdžia, o S. S. – esminius savo, kaip bendrosios praktikos slaugytojos, veiklos nuostatus ir viešojo administravimo pagrindinį principą nepiktnaudžiauti valdžia;

– dėl G. A., K. G., A. Š. neteisėtų nurodymų ir tiesioginės įtakos laikinai einantis Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas A. Š. ir Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja S. S. atliko neteisėtus veiksmus;

– G. A., K. G., A. Š. ir S. S. sudarė galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri vėliau būtų panaudota ginčijant administracinę atsakomybę;

– G. A., K. G., A. Š. ir S. S. sudarė galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą dėl alkoholio kiekio kraujyje, kuri vėliau būtų panaudota (duomenys neskelbtini) ministerijoje sprendžiant D. G. drausminės atsakomybės klausimą, sudarant D. G. galimybę išvengti drausminės atsakomybės;

– dėl D. G. neblaivumo ir su šiuo įvykiu tiesiogiai susijusių G. A., K. G., A. Š. ir S. S. neteisėtų veiksmų bei su įvykiu susijusių aplinkybių aprašymo viešosios informacijos priemonėse visuomenėje kilo pagrįsta abejonė dėl viešojo administravimo subjektų vadovų nebaudžiamumo, nuolatinio įstatymų nesilaikymo ir teisės viršenybės principo ignoravimo, egzistuojančių glaudžių korupcinių ryšių, dėl to visuomenėje kilo didelis rezonansas ir buvo diskredituotas Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios Ligoninės ir jų pačių, kaip valstybės tarnautojams prilygintų asmenų, vardas, G. A., K. G., A. Š. ir S. S. sumenkino Ligoninės autoritetą, prestižą ir pasitikėjimą.

2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. G. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistoji D. G. ir jos gynėjas advokatas S. Liutkevičius prašo: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl D. G. ir bylą pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (įsiteisėjus teismo sprendimui dėl tų pačių veikų) arba BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių); 2) arba pakeisti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl D. G. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudos dydį sumažinti, paskiriant ne didesnę kaip S. S. paskirtą 3766 Eur (100 MGL dydžio) baudą, nustatant ją sumokėti per dvidešimt keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 2 straipsnį, 24 straipsnio 6 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, 230 straipsnį, su bausme, jos paskirtimi ir bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais susijusias BK bendrosios dalies normas, taip pat neteisėtai, pažeisdami BK 67 ir 68¹ straipsnių nuostatas, paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą. Teismai padarė ir esminius BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 20, 162 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo ir nesivadovavo teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią kiekvienas teismo nuosprendis turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui ar baudžiamajam įsakymui priimti.

3.2. Pirmosios instancijos teismas nuteisė D. G. už dvi nusikalstamas veikas – piktnaudžiavimą tarnyba pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su G. J. F.) ir pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 1 dalį (veika, susijusi su gydymo įstaigos vadovu ir gydytojais). Abiem atvejais teismas pripažino ją kaip specialiojo subjekto požymius atitinkantį asmenį (BK 230 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas D. G. dėl pirmosios veikos pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino, o nuteisimą už antrosios veikos padarymą – piktnaudžiavimą tarnyba su gydymo įstaigos vadovu ir gydytojais – paliko galioti, iš apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinęs nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį, o iš aprašomosios dalies – aplinkybes, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A. ir kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko palenktas D. G. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs paliktą galioti apkaltinamojo nuosprendžio dalį, nepasisakė dėl D. G. teisinio statuso vertinant santykį su G. A. Remiantis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucine dalimi, laikytina, kad D. G., kaip bendruosius subjekto (bet ne specialiojo subjekto) požymius atitinkantis asmuo, yra nuteista už padėjimą nuteistiesiems A. Š. ir S. S. padaryti nusikaltimą, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju teismas nepasisakė, bet galima manyti, kad, kvalifikuodamas D. G. veiką, vadovavosi BK nuostatomis ir teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad jeigu pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnio sudėtį (šiuo atveju BK 228 straipsnį) vykdytojui, be bendrųjų subjekto požymių, būtini ir specialieji subjekto požymiai, kiti bendrininkai, neturintys tokių specialiųjų požymių, gali būti pripažįstami organizatoriais, kurstytojais, padėjėjais, bet ne nusikalstamos veikos vykdytojais. Be to, pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2011).

3.3. Apie tai, kad D. G. 2015 m. gruodžio 19 d. po eismo įvykio veikė kaip eilinis fizinis asmuo, atitinkantis bendruosius subjekto požymius, nustatytus BK 13 straipsnyje, o ne kaip specialusis subjektas, atitinkantis BK 230 straipsnio reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, išteisindamas D. G. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamos veikos, susijusios su G. J. F. Pasisakydamas dėl šios kaltinimo dalies teismas nurodė, kad D. G., atlikdama kaltinime nurodytus veiksmus, nesinaudojo jokiais įgaliojimais, kuriuos jai suteikė teisės aktai kaip (duomenys neskelbtini) direktorei, tuo tarpu, analizuodamas nusikalstamą veiką, susijusią su gydymo įstaigos administracijos vadovu bei gydytojais, iš kaltinimo pašalinęs BK 24 straipsnio 5 dalį (vertinant santykį su G. A.), nepasisakė dėl jos, kaip nusikalstamos veikos subjekto, ypatumų, taip palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuorodas, kad D. G. veikų padarymo metu buvo valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) traipsnio 1 dalį (veika, susijusi su G. J. F.), konstatuodamas, kad šiuo atveju ji nesinaudojo valstybės tarnyboje jai suteiktais įgaliojimais, apeliacinės instancijos teismas analogiškai turėjo pasisakyti ir dėl antros veikos, nes iš bendro nuosprendžio konteksto akivaizdu, kad ir vertinant santykį su G. A., A. Š. bei S. S. ji nesinaudojo jokiais įgaliojimais, kuriuos jai suteikė teisės aktai kaip (duomenys neskelbtini) direktorei. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas D. G. veiksmus, nebuvo nuoseklus. Byloje nustatyta, kad G. A. telefonu į ją kreipiasi „D.“, tai rodo, kad juos, analogiškai kaip su G. J. F., sieja ilgametė pažintis, be to, medicininiuose dokumentuose, apibūdinant D. G. būseną, nebuvo nurodytos jos einamos pareigos, juose pažymėta, kad ji buvo susijaudinusi, nė vienas ligoninės darbuotojas jos neatpažino kaip (duomenys neskelbtini) direktorės, apie D. G. einamas pareigas jie sužinojo iš žiniasklaidos priemonių. Be to, svarbu ir tai, kad D. G., bylą nagrinėjant teismuose, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji negali būti atsakinga už kitų asmenų veiksmus, jei šie savaip suprato jos teisėtą prašymą, susijusį su alkoholio koncentracijos kraujyje patikra, ir savo iniciatyva ėmėsi veiksmų, kurių daryti ji neprašė ir apie tokius veiksmus jai nebuvo žinoma. BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Be to, bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Pažodžiui vertinant BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjui priskiriamų nusikalstamų veikų aprašymą, D. G. veiksmai, vertinant santykį su A. Š. ir S. S., nė vieno jų neatitiko. Skambindama ligoninės vadovui bei pirmą kartą vykdama į gydymo įstaigą, ji siekė įstatymais ar kitais teisės aktais neuždraustos paslaugos gavimo – alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo. Pakartotiniu tyrimu ji siekė išsiaiškinti alkoholio koncentracijos lygį kraujyje ir ar dėl to galės vykti į darbą. Atvykti kitą dieną pakartotinai priduoti kraujo mėginio savo iniciatyva jai pasiūlė gydytojas A. Š.; D. G. nebuvo žinoma apie jos kraujo mėginių sukeitimą. Šias aplinkybes patvirtino ir pats A. Š. Taigi D. G. tyčia neapėmė A. Š. ir S. S. tyčinių ar per neapdairumą atliktų veiksmų, šiems sukeičiant kraujo mėginius. Šiuo aspektu D. G. veiksmai nebuvo analizuoti. Pirmosios instancijos teismas padarė faktiniams bylos duomenims prieštaraujančią išvadą, kad D. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti ir kaip padėjėjos, nes A. Š. ir S. S. savo nusikalstamų veiksmų nebūtų galėję atlikti be D. G. pagalbos duodant kraujo mėginius. Tokia išvada tėra prielaida, ja grįsti teismo sprendimus yra draudžiama (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Akivaizdu, kad teismai netinkamai taikė BK 24 straipsnio 6 dalies ir 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, D. G. neturėjo būti teisiama už vykdytojų veiksmus, kurių neapėmė jos kaip padėjėjos tyčia. Nesant padėjėjo veikai būtinų subjektyviųjų požymių, D. G. veiksmuose nėra BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, kad D. G. už BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (susijusią su gydymo įstaigos vadovu ir gydytojais) paskirta bausmė – bauda yra aiškiai per griežta ir nėra pagrindo jai skirti bausmę, griežtesnę nei kitiems bendravykdžiams, orientavosi į nuteistajam G. A. paskirtą baudos dydį – 13 181 Eur. Teismas, tokiu principu sumažindamas D. G. paskirtos baudos dydį, neatsižvelgė į savo paties argumentus, išsakytus iš kaltinimo eliminuojant aplinkybę, kad D. G. kurstė G. A. piktnaudžiauti tarnyba, kartu palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuostatas, kad ji savo veiksmais padėjo nuteistiesiems A. Š. ir S. S. padaryti nusikalstamą veiką, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Nuteistiesiems A. Š. ir S. S. pirmosios instancijos teismas atitinkamai paskyrė 6402,20 Eur ir 3766 Eur dydžio baudas, o baudžiamojo poveikio priemonės – viešųjų teisių atėmimo – netaikė. Šį sprendimą jiems paliko galioti ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, mažindamas D. G. paskirtos baudos dydį, pažeidė pagrindinį teismų praktikos suformuotą bendrininkams skiriamų bausmių principą, pagal kurį, nusikalstamos veikos padėjėjams skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į bausmės dydžius, skiriamus vykdytojams, paprastai jų neviršydamas. Mažindamas bausmės (baudos) dydį D. G., teismas turėjo atsižvelgti į nuteistiesiems A. Š. ir S. S. skirtų baudų dydžius, orientuodamasis į mažiausią dydį, skirtą S. S. Atsižvelgiant į D. G. šeiminę padėtį (viena išlaiko tris dukteris) ir stabilių pajamų neturėjimą, laikotarpis, per kurį ji turėtų sumokėti paskirtą baudą, turi būti pratęstas iki dvidešimt keturių mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju teismai neturėjo teisės skirti baudžiamojo poveikio priemonės – viešųjų teisių atėmimo, nes darydama nusikalstamą veiką D. G. nesinaudojo jai suteiktais įgaliojimais valstybės tarnyboje, tuo tarpu BK 68¹ straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis. Taip pirmosios instancijos teismas, D. G. skirdamas bausmę bei baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą, ir apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas paskirtos baudos dydį bei pasisakydamas dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies ir 68¹ straipsnio 2 dalies nuostatų bei neteisėtai pritaikė BK 67 ir 68¹ straipsniuose nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą. Be to, pirmosios instancijos teismas tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyse, skirdamas D. G. baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą, nurodė neteisingą pagrindą – BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris nustato teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą, nors viešųjų teisių atėmimą nustato šio straipsnio 2 dalies 2 punktas. Apeliacinės instancijos teismas šios neatitikties neaptarė.

3.5. Už savo padarytas veikas D. G. buvo nubausta administracine ir drausmine tvarka. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką (non bis in idem) principas (kasaciniame skunde pateikiama šiuo klausimu suformuota teismų praktika kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODMtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-183-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-183-648/2017">2K-7-183-648/2017</a>). Pasisakydamas dėl non bis in idem pricipo taikymo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytų nusikalstamų veikų padarinių sunkumą, padarytą didelę neturtinę žalą juridiniams asmenims, o ne tik trukdymą valdymo tvarkai klastojant administracinio teisės pažeidimo bylos įkalčius, įvertinęs kaltinamųjų eitas pareigas valstybės tarnybos sistemoje, jų atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teisenas pradėjus nepagrįstai, sprendė, kad kaltinamiesiems už atliktus veiksmus turi kilti baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais, pabrėžtinai akcentuodamas kaltinamųjų eitas pareigas valstybės tarnybos sistemoje. Tačiau pagal teismų praktiką taikyti baudžiamąją atsakomybę, kai jau buvo pritaikyta administracinė atsakomybė, galima tik tuo atveju, jei administracinė teisena buvo pasirinkta dėl klaidos ar nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju abu teismai pripažino, kad kaltinamiesiems buvo pradėti ir pabaigti administracinio teisės pažeidimo teisenos procesai. Iš byloje (10 tome) esančių D. G. (ir kitų nuteistųjų) administracinių teisės pažeidimų bylų dokumentų matyti, kad jose buvo nagrinėjamos tos pačios aplinkybės ir tie patys poelgiai, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, kviečiami tie patys liudytojai ir remiamasi šios baudžiamosios bylos dokumentais, kurių kopijos buvo perduotos administracinio nusižengimo bylas nagrinėjusiam teismui. Kadangi minėtas teismas turėjo galimybę visapusiškai įvertinti aplinkybes, svarbias tiek administraciniam, tiek baudžiamajam procesams, jam buvo žinomos pažeidėjų einamos pareigos, klaidos galimybė atmestina. Taigi byloje nagrinėtu atveju ankstesnė administracinė teisena atitiko įstatymų reikalavimus ir negali būti traktuojama kaip taisytina klaida, nulemta reikšmingų aplinkybių nežinojimo.

3.6. Sankcijos – tiek drausminės, tiek administracinės, kurios gali būti pritaikytos valstybės tarnautojui, padariusiam nagrinėjamus administracinius teisės pažeidimus, D. G. jau pritaikytos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 31 straipsnio 6 punktu, D. G. nuo atleidimo iš pareigų dienos – 2016 m. kovo 22 d. – neteko teisės trejus metus eiti valstybės tarnautojo pareigas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 3 dalį D. G. buvo skirta administracinė nuobauda – 1300 Eur bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones trejiems metams šešiems mėnesiams. Kad administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 1872 straipsnį buvo nutraukta, pasibaigus šio kodekso 35 straipsnyje nustatytiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams, yra ne D. G. kaltė, o valstybinių institucijų, kurios nesugebėjo laiku kreiptis į teismą. Be to, nagrinėjamu atveju ikiteisminiame tyrime Nr. 02-7-00014-15 Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras 2016 m. spalio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį įvertino ikiteisminio tyrimo duomenis ir padarytos veikos pavojingumą, nurodydamas, kad D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veiksmai, kuriais, pažeidžiant nustatytą tvarką, buvo pakeisti Kelių eismo taisykles pažeidusios D. G. kraujo tyrimo mėginiai, siekiant nuslėpti D. G. neblaivumą administracinio teisės pažeidimo byloje, atitinka ATPK 187² straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo – įkalčių arba įrodymų naikinimo bei jų slėpimo arba kitokios apgavystės padarymo administracinio teisės pažeidimo byloje – sudėties požymius. Šis nutarimas yra galiojantis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašaus pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą patį teisės pažeidimą, turi būti vertinamos konkrečios veikos, dėl kurių vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį) (kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTU0LTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-54-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-54-303/2017">2AT-54-303/2017</a>).

3.7. Teismas, spręsdamas, kad padaryti veiksmai D. G. (ir kitiems nuteistiesiems) užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę, vadovavosi tik vertinamuoju kriterijumi, paremtu vidiniu supratimu ir įsitikinimu, neatsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio). Kasacinės instancijos teismas nepritaria tokiai baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-324/2013). Nagrinėjamoje byloje didelę įtaką teisėjų vidiniam įsitikinimui susiformuoti neabejotinai turėjo perdėtas žiniasklaidos dėmesys visai bylos eigai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje chronologine tvarka išvardijo visus tinklalapiuose publikuotus straipsnius apie D. G. padarytą eismo įvykį, įtariant, kad eismo įvykio metu ji buvo neblaivi. Šios instancijos teismas daug dėmesio skyrė publikacijoms, susijusioms su policijos veikla, tačiau padarė išvadą, kad nėra jokių duomenų, jog dėl kilusio rezonanso visuomenėje būtų pakirstas pasitikėjimas policija kaip institucija, pareigūnais ar būtų kilę kokių nors kitų esminių žalingų padarinių Policijos departamentui, todėl šiuo pagrindu aplinkybę, kad dėl bendrų kaltinamųjų veiksmų didelę žalą patyrė ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, pašalino iš kaltinimo kaip neįrodytą. Priešingai buvo pasielgta dėl publikacijų, susijusių su sveikatos apsaugos sistema, – teismas dėl jų plačiau nepasisakė, sprendimo nemotyvavo, todėl deklaratyvus nurodymas, kad dėl kaltinamųjų veiksmų buvo diskredituotas Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios gydymo įstaigos ir jų pačių, kaip valstybės tarnautojams prilygintų asmenų, vardas, ligoninės autoritetas, prestižas ir pasitikėjimas, dėl to ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą, nėra pakankamas konstatuoti, kad valstybės interesams (šiuo atveju sveikatos apsaugos sistemos įstaigai) buvo padaryta didelė neturtinė žala ir kad nuteistųjų veiksmais padarytos žalos valstybės interesams dydis pagrindžia būtinybę jiems taikyti baudžiamąją, bet ne drausminę (kartu ir administracinę) atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai pritarė šiai išvadai ir plačiau nevertino aplinkybių, dėl ko ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą. Pagal teismų praktiką, didelės žalos požymis, žymintis didesnį piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-316/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>). Be to, neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujama tarnyba dar ir dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31/2010">2K-31/2010</a>, 2K-302/2011). Nagrinėjamu atveju nuteistieji A. Š. ir S. S., su kuriais kaip padėjėja yra siejama D. G., padarė administracinius nusižengimus, už kuriuos teismų sprendimais jiems pritaikytos administracinės bausmės.

3.8. Kaip ne kartą yra konstatavęs kasacinės instancijos teismas, rezonanso visuomenėje sukėlimas nebūtinai reiškia institucijos prestižo pažeminimą ir asmens veiksmų nusikalstamo pobūdžio suvokimą. Būtina nagrinėti, kas tą rezonansą anonsavo ir dėl kokių priežasčių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg3LTk3Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-187-976/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-187-976/2019">2K-187-976/2019</a>). Iš byloje esančių publikacijų akivaizdu, kad pačios ikiteisminio tyrimo institucijos, galimai pažeisdamos BPK 177 straipsnyje nustatytus ikiteisminio tyrimo duomenų skelbtinumo reikalavimus ir taip siekdamos savo institucijų aukštesnių veiklos vertinimo reitingų, nutekino ikiteisminio tyrimo duomenis žiniasklaidos priemonėms, dirbtinai sukeldamos visuomenės susidomėjimą tiriamos bylos aplinkybėmis. Visuomenės susidomėjimą kėlė ne sveikatos apsaugos sistemos ar ligoninės veikla, bet publikacijose aprašomų valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų einamos pareigos, neatsižvelgiant ir publikacijose neužsimenant apie tai, kad D. G. aprašomų įvykių metu veikė kaip paprastas fizinis asmuo, nesinaudodama valstybė tarnautojo įgaliojimais. Šiais aspektais bylos duomenų, turinčių reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, teismai neanalizavo ir nepateikė motyvuotų išvadų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose bei 331 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios D. G. ir jos gynėjo apeliaciniame skunde, tai laikytina esminiais BPK pažeidimais, nes jie sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, ikiteisminis tyrimas dėl D. G. negalėjo būti pradėtas, o pradėtas turėjo būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, t. y esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (šiuo metu BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 2017 m. lapkričio 28 d. įstatymo redakcija).

3.9. Teismai rėmėsi duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 162 straipsnio ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-383 patvirtintas Rekomendacijas dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese (toliau – Rekomendacijos). BPK 162 straipsnyje nustatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame kodekse nurodytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą ikiteisminio tyrimo metu gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukštesniojo prokuroro nutarimu. Kriminalinės žvalgybos įstatymo (2012 m. spalio 2 d. redakcija) 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras. Rekomendacijų III skyriaus 16 punkte nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija, panaudota vienoje baudžiamojoje byloje, gali būti panaudojama kitoje baudžiamojoje byloje aukštesniojo prokuroro nutarimu, priimtu vadovaujantis BPK 162 straipsniu, esant Rekomendacijų III skyriuje nustatytiems pagrindams ir sąlygoms. Rekomendacijose taip pat įtvirtinta nuostata, kad kriminalinės žvalgybos informacija, panaudota vienoje byloje, gali būti panaudojama kitoje byloje. Nei BPK 162 straipsnyje, nei minėtose Rekomendacijose nieko nepasisakoma apie informacijos panaudojimą tiesiogiai iš kriminalinės žvalgybos tyrimo bylos kitoje baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad jei nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atlikto kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindu, aukštesnysis prokuroras, priimdamas 2017 m. vasario 3 d. nutarimą ir į jį įrašydamas sakinį: „Ši BPK nuostata taikytina ir siekiant panaudoti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją kitame ikiteisminiame tyrime“, pažeidė tiek BPK 162 straipsnį, tiek Rekomendacijų III skyriaus 16 punktą, nes šią normą taikė per plačiai. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šios apeliacinio skundo dalies, išanalizavo Kriminalinės žvalgybos įstatymo normas, Rekomendacijas ir teismų praktiką šioje srityje, tačiau nepasisakė, kaip jis vertina skunde aprašytą galimą BPK 162 straipsnio pažeidimą. Be to, buvo keliamas atlikto kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo faktinio pagrindo klausimas, tačiau abu teismai netenkino gynybos prašymų išreikalauti iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) pirminius dokumentus, kurių pagrindu buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai kriminalinės žvalgybos tyrimo byloje Nr. KŽTB-015-2-2015. Teismai nepatikrino bylos duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, leistinumo, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu pirmosios instancijos teismas, vertino duomenis, gautus taikant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, ir, remdamasis šia informacija ir kitais bylos įrodymais (daugiausia liudytojų bei kitų nuteistųjų parodymais), panaikino D. G. kaltinimus pagal BK 228 straipsnio 1 dalį bei kitame epizode nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį. Tačiau, nepaisant kriminalinės žvalgybos veiksmais gautų D. G. palankių duomenų, nuosprendyje negali likti neatsakytų klausimų, susijusių su BPK 162 straipsnio normų taikymo teisėtumu.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo G. A. gynėjas advokatas M. Barkauskas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą G. A. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Abiejų instancijų teismai, kvalifikuodami G. A. veiksmus kaip nusikalstamus, nesant nustatytų visų piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus, nes padarė klaidų dėl įrodymų turinio, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų, taip pat pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą imperatyvą nutraukti bylą.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad nuteistieji A. Š. ir S. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti teisėtai, nepažeidžiant jų teisės į gynybą. Nebuvo atsakyta į G. A. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teismas nenagrinėjo ikiteisminio tyrimo veiksmų su A. Š. ir S. S. teisėtumo klausimo. Vykdant pastarųjų apklausas buvo pažeistas draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save (kasaciniame skunde šiuo klausimu pateikiama teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011, 2K-348-303/2015). Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu A. Š. ir S. S. buvo apklausti kaip liudytojai du kartus, po to jiems buvo pateikti pranešimai apie įtarimą, o vėliau nuteisti. Iš apklausų protokolų turinio matyti, kad A. Š. ir S. S. buvo apklausiami apie savo pačių atliktus konkrečius veiksmus 2015 m. gruodžio 19–20 dienomis, jie parodymus davė ne kaip neutralūs su ikiteisminiu tyrimu niekaip nesusiję asmenys, nes jau ir pirminėje stadijoje buvo aišku, kad atliekamo tyrimo objektas yra aktyviais veiksmais jų atliktas D. G. kraujo mėginio paėmimas, jo tyrimas ir būsimas rezultatas. Taigi A. Š. ir S. S. faktiškai buvo apklausiami kaip įtariamieji, nors tokioje situacijoje jų kaip liudytojų apklausos turėjo būti nutrauktos ir surašyti pranešimai apie įtarimus, taip užtikrinant jų teisę į gynybą, tačiau to nebuvo padaryta. Šių apklausų metu liudytojai A. Š. ir S. S. nesuvokė savo teisės atsisakyti apkalbėti save ar apskritai būti apklausiami. Todėl, verčiamas atsakyti į užduodamus klausimus, liudytojas A. Š. ir nurodė neva kaip savo žinomas aplinkybes apie spėjamą suvokimą dėl patirto netiesioginio spaudimo iš ligoninės vadovybės. Kad A. Š. ir S. S. jau 2015 m. gruodžio 21 d. buvo vertinami kaip įtariamieji, galima spręsti ir iš tą pačią dieną atliktos jųdviejų akistatos bei S. S. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotų aplinkybių. Kadangi A. Š. ir S. S. kaip liudytojai buvo apklausti iš esmės pažeidžiant BPK normas, tokiomis aplinkybėmis teismai negalėjo duotų parodymų pripažinti įrodymais byloje ir jais grįsti nuosprendžių.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl kito apeliaciniame skunde nurodyto pirmosios instancijos teismo padaryto esminio BPK pažeidimo. 2017 m. lapkričio 21 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė balsu perskaityti A. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant kaip liudytoją, kad būtų pašalinti byloje esantys prieštaravimai. BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. ikiteisminio tyrimo metu jokiu statusu niekada nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ši baudžiamoji byla niekada anksčiau nebuvo nagrinėjama teisme. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo balsu perskaityti A. Š. parodymų, juo labiau turint tikslą pašalinti prieštaravimus, nes toks pagrindas nenurodytas nė viename iš BPK 276 straipsnio 1 dalies punktų. Be to, teismas nuosprendyje nurodė jau kitą teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo balsu perskaityti minėti parodymai, – BPK 276 straipsnio 4 dalį. Tai reiškia, kad nuosprendyje buvo nurodyta aplinkybė, objektyviai neatitinkanti teisiamajame posėdyje buvusių įvykių. Tokie pirmosios instancijos teismo veiksmai dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų skelbimo teisiamajame posėdyje ir naudojimo vėliau procese vertintini kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl jo buvo iš esmės suvaržytos A. Š. kaip kaltinamojo teises, taip pat buvo pažeista G. A. ir kitų kaltinamųjų teisė į objektyvų bylos išnagrinėjimą, juolab kad tuo metu, kai A. Š. davė teismo paskelbtus parodymus, jo apklausoje nei G. A., nei jo gynėjas nedalyvavo ir teisės užduoti klausimus neturėjo. Jeigu A. Š. būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, klausimo dėl tokio pažeidimo nebūtų pagrindo kelti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo jokio pagrindo balsu perskaityti nuteistųjų A. Š. ir S. S. parodymus, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu apklausiami kaip liudytojai, juo labiau faktinio ir teisinio pagrindo šiais parodymais remtis nuosprendžiuose. Šie esminiai BPK pažeidimai lėmė, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami G. A. veiksmus kaip nusikalstamus, nes kitų abejonių nekeliančių įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas vertinti, kad G. A. ir kitas nuteistasis K. G. padarė jiems inkriminuotą piktnaudžiavimą, šioje byloje nėra.

4.4. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šia baudžiamojo proceso įstatymo nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą pačią veiką principas (non bis in idem) (kasaciniame skunde šiuo klausimu pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2014, 2K-109-788/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-788/2019">2K-245-788/2019</a>). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2008">2K-102/2008</a>, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, kai buvo pritaikyta nepagrįstai švelni atsakomybės rūšis, non bis in idem principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo, o nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo įstatymo nustatyta tvarka. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas taip pat nurodė, kad, esant tokiam teisės aiškinimui, akivaizdu, jog toks vertinimas turi būti tinkamai motyvuotas ir pagrįstas išvada apie ankstesnio administracinės atsakomybės taikymo neadekvatumą nagrinėjamai situacijai ir būtinumą taisyti padarytą teisingumo klaidą, o sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką, turi būti ištirtos ir vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas vertino įvykusį administracinį procesą kaip klaidą, todėl į tai atsižvelgiant akcentuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje, kurioje yra nuteistas G. A., klaidos veiksnys yra eliminuotas, nes sprendimus dėl baudžiamojo proceso eigos, taip pat ir dėl išvestinio iš baudžiamojo proceso administracinio proceso pradėjimo priėmė vienas ir tas pats šį ikiteisminį tyrimą organizavęs ir jam vadovavęs prokuroras. Šie prokuroro sprendimai nėra panaikinti, nors nustatyta tvarka buvo skųsti. Be to, nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2008">2K-102/2008</a>, kurioje priimta pirmosios instancijos teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, faktinių aplinkybių. Joje klaidos pripažinimo faktas siejamas su visiškai kitomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. administracinė nuobauda asmeniui buvo paskirta dėl klaidos, kurią nulėmė nepagrįstas ikiteisminio tyrimo nutraukimas; atnaujinus ikiteisminį tyrimą prokuratūra nurodė ikiteisminio tyrimo institucijai imtis priemonių neteisėtai paskirtai administracinei nuobaudai panaikinti. Tai reiškia, kad cituojamoje baudžiamojoje byloje buvo priimtas nutarimas nutraukti visą ikiteisminį tyrimą bei inicijuoti administracinį procesą taip, kaip ir nustato BPK 214 straipsnio 6 dalis. Lygiai taip pat, paaiškėjus klaidai, buvo panaikintas nutarimas nutraukti visą ikiteisminį tyrimą, t. y. jis buvo atnaujintas, ir buvo nedelsiant imtasi priemonių klaidai ištaisyti. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje 2016 m. spalio 6 d. prokuroras priėmė nutarimą nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nustatė, kad nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo įstatymo požymių, atitinkamą bylos medžiagą nutarė perduoti policijos komisariatui, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl visų nutarime išvardytų asmenų patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 187² straipsnį.

4.5. G. A., kaip ir kitų nuteistųjų, administracinių nusižengimų bylos buvo išnagrinėtos, dėl jų visų yra priimti įsiteisėję sprendimai, kuriuos, beje, savo sprendime nurodė apeliacinės instancijos teismas, visiškai nekreipdamas dėmesio ir nevertindamas, kad vienintelio G. A. atveju procesas buvo tęsiamas iki bylos išnagrinėjimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Minėtoje administracinio nusižengimo byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. spalio 31 d. dėl G. A. priėmė nutartį, kuri yra reikšminga ir šiai baudžiamajai bylai. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, šiam klausimui spręsti aktualiomis BPK normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, yra pagrindas tvirtinti, kad šis baudžiamasis procesas, vertinant vykusį administracinį procesą ir jame priimtus sprendimus, yra kartotinis ir neteisėtas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Visos šios aplinkybės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams buvo žinomos, ne kartą buvo akcentuojama, kad kaltinimo formuluotė G. A., išdėstyta kaltinamajame akte, yra iš esmės identiška kaltinimui administracinio nusižengimo byloje. Tačiau šių argumentų pirmosios instancijos teismas nepaisė, o apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu iš viso nepasisakė, apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį G. A. administracinio nusižengimo byloje neužsiminė. Joje nurodyta, kad tiek šis administracinis, tiek baudžiamasis procesai vyksta dėl iš esmės to paties G. A. poelgio; abiejuose procesuose G. A. surašytuose jį kaltinančiuose procesiniuose dokumentuose nurodomos tos pačios faktinės aplinkybės, tik skiriasi teisinis jo veiksmų vertinimas administracine ir baudžiamąja prasme. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir konstatavo, kad faktai, kurie buvo tiek administracinio, tiek baudžiamojo proceso pradėjimo prieš G. A. pagrindas, yra iš esmės tie patys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, be to, pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad skirtingas iš esmės to paties poelgio (veiksmų) teisinis kvalifikavimas nepagrindžia ir nepateisina būtinybės dubliuoti procesus. Svarbu tai, kad minėta nutartis buvo priimta 2017 m. spalio 31 d., o kaltinamąjį aktą šioje baudžiamojoje byloje prokuroras surašė 2017 m. birželio 9 d., todėl šio klausimo svarstymo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme metu jau buvo vertinamas būtent kaltinamajame akte nurodytas iki šios dienos nė kiek nepakitęs kaltinimas G. A.

4.6. Iš teisės aktuose – Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, BPK 164 straipsnio 1 dalyje, 170 straipsnio 4 dalyje – apibrėžtų prokuroro funkcijų baudžiamajame procese manytina, kad prokuroras, priimdamas sprendimą nutraukti dalį baudžiamojo proceso, turi prisiimti atsakomybę dėl tokio proceso galutinio užbaigimo ir jo nebetęsimo. Jeigu už ikiteisminio tyrimo objektyvumą, išsamumą, sėkmę atsakingas pareigūnas priima sprendimą, kad konkrečios faktinės aplinkybės yra susijusios su tam tikros rūšies atsakomybės taikymu, tai tokio sprendimo nepanaikinęs nebeturi teisės bandyti dėl vieno ir to paties įvykio toliau tęsti ar pradėti naujus procesus. Tai reiškia, kad šis procesas šioje baudžiamojoje byloje yra kartotinis, nagrinėjamas dėl tų pačių įvykių, dėl kurių jau buvo nagrinėtos ir išnagrinėtos administracinių nusižengimų bylos. Tai buvo ir yra savarankiškas pagrindas šią bylą nutraukti.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. G. nepagrįstai pripažinta sukursčiusi G. A. padaryti nusikalstamą veiką, be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad G. A. veikė sukurstytas D. G. Šias aplinkybes teismas pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies, o iš rezoliucinės dalies – nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs 2015 m. gruodžio 19 d. telefono pokalbio, vykusio nuo 13.33 val. iki 13.41 val. tarp D. G. ir G. A., turinį, konkrečiai, aplinkybę, kad G. A. pirmasis iškėlė mintį, jog reikia suklastoti D. G. kraujo mėginį taip, kad vietoj neblaivios D. G. kraujo jos vardu būtų priduotas kito blaivaus asmens su panašiais kraujo rodikliais kraujas. Būtent todėl G. A. ir buvo pripažintas piktnaudžiavęs, nes analogiškus nurodymus jis neva davė savo pavaduotojui K. G., o jau šis perdavė juos tiesiogiai pavaldžiam A. Š. Tačiau pagal bylos įrodymus tokios išvados padaryti negalima, kaip ir konstatuoti, kad G. A. veiksmai yra tinkamai kvalifikuoti. Pagrindas taip tvirtinti yra byloje objektyviai nustatytos aplinkybės, kad A. Š. 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.00 val. susitiko su D. G. ir nurodė slaugytojai S. S. paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, taip pat nurodė D. G. atvykti į ligoninę 2015 m. gruodžio 20 d. ryte, kad praėjus ilgesniam laiko tarpui nuo apsvaigimo vartojant alkoholį momento būtų paimtas dar vienas jos kraujo mėginys, o S. S. neteisėtai nurodė 2015 m. gruodžio 20 d. ryte paimti iš D. G. kraujo mėginį, apie D. G. atvykimą ir naują mėginį registruose ir medicininiuose dokumentuose nepažymėti bei sukeisti šiuos mėginius, todėl S. S. šiuos veiksmus ir atliko. Tai kardinaliai skiriasi nuo G. A., kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ne kurstytojai D. G. 2015 m. gruodžio 19 d. telefonu išsakytų ketinimų ir samprotavimų apie kito asmens kraujo pridavimą; tarp galbūt ir neteisėtų G. A. išsakytų ketinimų ar pasiūlymų ir realiai ligoninės darbuotojų A. Š. ir S. S. atliktų veiksmų nėra priežastinio ryšio, būtino konstatuoti, kad G. A. kartu su šiais asmenimis bendrais veiksmais piktnaudžiavo, juo labiau davė šiems tariamai valdingus nurodymus per K. G. Tokios išvados dėl G. A. nurodymų turinio negalima padaryti ir iš teisme apklaustų A. Š. ir S. S. parodymų. A. Š. nurodė, kad nė vienas iš kaltinamųjų jam nenurodė atlikti neteisėtų veiksmų ir sukeisti kraujo mėginių. K. G. telefono skambutis ir jo metu pasakyti teiginiai, kad atvyks G. A. pažįstamas žmogus dėl blaivumo patikrinimo ir jį reikėtų pagal galimybes kuo skubiau priimti, nebuvo kuo nors ypatingas, kad iš to galėtų suvokti neteisėtą nurodymą ar jausti spaudimą. K. G. ir G. A. kaip ligoninės vadovai jam jokių nurodymų dėl D. G. nedavė. Tačiau teismai šiais parodymais nesivadovavo, o rėmėsi A. Š. ir S. S. parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu apklausti kaip liudytojai, nors, kaip minėta, šių apklausų metu buvo iš esmės pažeisti BPK reikalavimai.

4.8. G. A. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme gynėsi nuo kaltinimo, kad atliko visus veiksmus sukurstytas D. G., o dabar, po apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad D. G. nesukurstė G. A., liko neatsakyta, koks buvo G. A. motyvas piktnaudžiauti ir atlikti nusikalstamus veiksmus, t. y. apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl G. A. santykio BK 24 straipsnio prasme su D. G., todėl dėl G. A. veiksmų, ypač dėl jo pasakytų žodžių, kurių nelydėjo jokie veiksmai, teisinio vertinimo belieka spėlioti. Remiantis apeliacinės instancijos teismo logika, G. A. savo nusikalstamą piktnaudžiavimą D. G. naudai susigalvojo pats, t. y. sugalvojo savo veiksmų planą, su tokiu planu suinteresuotu vieninteliu asmeniu, t. y. D. G., jo net nederino, nusprendė taip elgtis ir taip elgėsi. Tokia išvada daroma dėl to, kad jokiais kitais argumentais negalima pagrįsti fakto, kad G. A. yra pripažintas kaltu piktnaudžiavęs, be to, ir tai padaręs veikdamas tiesiogine tyčia.

4.9. Viso šio bylos proceso metu G. A. nuosekliai tvirtino, kad jis nieko nežinojo apie A. Š. susitikimą (susitikimus) ir bendravimą su D. G., jo atliktus ar neatliktus veiksmus, taip pat pokalbių (ar tarimosi) su slaugytoja S. S. turinio. Paskutinis byloje nustatytas G. A. veiksmas yra 2015 m. gruodžio 19 d. 15.45 val. vykęs telefono pokalbis su K. G., po to joks G. A. kontaktas su kitais kaltinamaisiais iki pat 2015 m. gruodžio 21 d. neužfiksuotas. Iš bylos duomenų matyti, kad nė vienas iš apklaustų asmenų nieko nežinojo ir nenumanė, kad reikėtų imti kraują būtent iš D. G. tėvo, kuris tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir pats kraujo duoti nesisiūlė. Tai reiškia, kad G. A. D. G. nuraminti išsakytų minčių apie kokį nors kraujo ėmimą iš kito asmens jokiam kitam asmeniui neperdavė, jokio tokio ar panašaus nurodymo elgtis neteisėtai neišsakė nei K. G., nei jokiam kitam asmeniui. Be to, atvykusi į ligoninę ir pati D. G. nesiekė, kad kraujas būtų imamas ne iš jos, o iš su ja kartu buvusio tėvo. Tai taip pat paneigia teismų išvadą apie D. G. supratimą, kaip būtent ji turi elgtis.

4.10. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU1LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-455/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-455/2014">2K-455/2014</a>).

5. Kasaciniu skundu nuteistasis K. G. ir jo gynėjas advokatas J. Elzbergas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl K. G. ir bylą jam nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 228 straipsnio 1 dalį) ir tirdamas bei vertindamas bylos įrodymus padarė esminius BPK pažeidimus, todėl priimtas nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atidžiai neįvertino apeliacinio skundo argumentų, dėl visų jų nepasisakė, jų nepaneigė ir nepašalino kilusių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, savo išvadas dėl K. G. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką su kitais nuteistaisiais grindė išimtinai tik prielaidomis, taip šiurkščiai pažeisdamas BPK principus, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį nuosprendį, iš esmės nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-7-173/2014, 2K-232/2014, 2K-7-128-699/2017, 2K-10-699/2018 ir EŽTT sprendimuose. Toks nuosprendis nesuderinamas ir su teisinės valstybės principu. Minėti BPK pažeidimai, šiurkštus non bis in idem principo pažeidimas, nukrypimas nuo EŽTT ir kasacinio teismo suformuotos praktikos nulėmė tai, kad abiejų instancijų teismai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nuosprendžius.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė K. G., G. A. ir A. Š. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, nepasisakė, dėl kokių priežasčių jais nesivadovauja. Nuteistasis K. G. parodė, kad jam paskambino ligoninės direktorius G. A. ir pasakė, kad policija sustabdė jo pažįstamą D. G., liepė jai pūsti į alkotesterį prieš tai neišsiskalavus burnos vandeniu, todėl reikia paimti kraują, mandagiai ir tinkamai aptarnauti, kad nebūtų pretenzijų ir nusiskundimų. Pokalbio metu jokio tiesioginio ir netiesioginio nurodymo pažeisti nustatytą kraujo paėmimo tvarką direktorius nedavė ir neleido suprasti, kad reikėtų kažką padaryti, nukrypstant nuo galiojančių tvarkų. Žinojo, kad tą dieną budėjo ortopedas-traumatologas A. Š., todėl direktoriui pasakė, kad informuos jį apie D. G. atvykimą duoti kraujo. Po to jis paskambino A. Š. ir pasakė, kad atvyks direktoriaus pažįstama moteris mergautine pavarde priduoti kraujo neblaivumui nustatyti. Pokalbio su A. Š. metu kelis kartus atkreipė dėmesį į tai, kad ją reikia aptarnauti mandagiai ir tinkamai, kad vėliau nebūtų jokių pretenzijų ir nusiskundimų. Jokio nei tiesioginio, nei netiesioginio nurodymo klastoti, sukeisti kraujo mėginius ar kitaip paveikti rezultatus nedavė. Tokius K. G. parodymus paneigiančių duomenų byloje nėra. Nors byloje nėra užfiksuotų telefono pokalbių tarp nuteistųjų G. A., K. G. ir A. Š., teismas pats pritempė pokalbių turinį, juos interpretuodamas tam, kad būtų galima nuteisti K. G., G. A. ir A. Š. Taip teismas viršijo savo įgaliojimus. Tokią K. G. nurodytą įvykių seką patvirtina teisiamojo posėdžio metu duoti nuteistųjų G. A. ir A. Š. parodymai. Jeigu apeliacinės instancijos teismas būtų tinkamai įvertinęs visus įrodymus, būtų padaręs išvadą, kad K. G., paskambinęs A. Š., nebuvo paveiktas kaltinamojo G. A., apie jokį kraujo mėginių sukeitimą, klastojimą ir pan. nebuvo girdėjęs, todėl niekaip negalėjo duoti neteisėtų nurodymų A. Š. Nei kiti nuteistieji, nei liudytojai nenurodė, kad K. G. davė neteisėtus nurodymus A. Š. sukeisti kraujo mėginius ar suklastoti išvadą, ar atlikti kitus neteisėtus veiksmus. Pokalbių tarp G. A. ir K. G. turinį patvirtina nuoseklūs jųdviejų parodymai, juos paneigiančių įrodymų byloje nėra. Teismai G. A. ir K. G. parodymų dėl telefono pokalbio turinio visiškai nevertino. Jais abejoti nėra jokio pagrindo. Visa bylos medžiaga patvirtina, kad A. Š. nusprendė sukeisti kraujo mėginius pats savarankiškai, paveiktas ne K. G., o sistemingų D. G. ir jos tėvo prašymų pagelbėti bei siekdamas juos nuraminti. K. G. po kelių skambučių A. Š. ir trumpų pokalbių daugiau jam neskambino ir nesidomėjo, kuo baigėsi D. G. priėmimas ir kraujo mėginio paėmimas. Tai tik dar kartą patvirtina, kad K. G. apie padėjimą D. G. išvengti girtumo nustatymo nebuvo žinoma. Tokį pokalbių turinį patvirtina ir liudytoja A. M. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė išimtinai spėjimais, patvirtina jo teiginiai, kad iš pačių nuteistųjų parodymų teisme galima spręsti, jog šiais skambučiais buvo informuojama, kad D. G. iki to laiko dar neatvyko į gydymo įstaigą pas A. Š. Teismas interpretavo telefono pokalbio turinį, kaip jam norėjosi, ir G. A. išsakytą frazę „ten viską taip žino“, tačiau kas ir ką žino, iš bylos duomenų neaišku. Byloje nesurinkta pakankamai abejonių nekeliančių įrodymų, kad būtų galima prieiti tokias išvadas. Teismas, remdamasis savo paties interpretacijomis (kurių nepatvirtina jokie bylos įrodymai), padarė išvadą, kad ne tik G. A., bet ir K. G. dalyvavo veiksmuose, kuriais buvo siekiama nuslėpti D. G. girtumą.

5.3. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė A. Š. ir S. S. akistatos protokolu. A. Š. patvirtino savo 2015 m. gruodžio 21 d. parodymus, kad jis nurodė D. G. atvykti 2015 m. gruodžio 20 d. ryte dar vienam kraujo mėginiui paimti, o S. S. nurodė paimti iš D. G. dar vieną kraujo mėginį ir jį sukeisti su 2015 m. gruodžio 19 d. paimtu kraujo mėginiu, o 2015 m. gruodžio 19 d. kraujo mėginį išmesti; S. S. patvirtino šiuos A. Š. parodymus. A. Š. tiek pirmą kartą 2015 m. gruodžio 21 d., tiek ir 2016 m. kovo 24 d. buvo apklaustas kaip liudytojas, galintis duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Šių apklausų metu A. Š. parodė, kad iš K. G. yra gavęs netiesioginius neteisėtus nurodymus, t. y. šis jam paskambinęs pasakė, kad atvažiuos „vado žmogus“, ir kad K. G. leido jam suprasti, jog jis pats, t. y. K. G., patiria spaudimą iš direktoriaus G. A., nes reikia padaryti taip, kad D. G. kraujyje alkoholio nebūtų rasta. 2016 m. kovo 24 d. A. Š. patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildomai parodė, kad iš K. G. žodžių jis suprato, jog reikės atvykusiam „vado žmogui“ paimti kraują ir nuslėpti girtumą, jis iš visumos (K. G. žodžių, D. G. pasisakymų, kad viskas suderinta su vadovybe, V. G. noro duoti kraujo mėginį vietoj D. G.) suprato, kad vadovybės nurodymu turi imtis priemonių D. G. girtumui nuslėpti. Šie A. Š. parodymai nepatvirtina, kad K. G. davė nurodymą A. Š. atlikti neteisėtus veiksmus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas K. G. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jais rėmėsi. A. Š. nurodyta K. G. išsakyta frazė, kad atvažiuos „vado žmogus“, yra nereikšminga, o parodymuose išsakytas teiginys, kad „K. G. leido jam suprasti“, galėjo būti klaidinga K. G. žodžių interpretacija. Kita vertus, būtent K. G. pasakymas, kad reikia aptarnauti greitai ir mandagiai, galėjo ir sudaryti A. Š. pagrindą manyti, jog turi atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas asmuo skirtingai supranta tam tikrus kito asmens pasakymus, A. Š. K. G. pasakytų žodžių aptarnauti operatyviai ir mandagiai interpretavimas negali užtraukti K. G. baudžiamosios atsakomybės. Visi A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paremti jo manymu, supratimu ir interpretavimu, todėl negali būti laikomi patikimais. Tas pats pasakytina ir dėl A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie telefono pokalbį su K. G. A. Š. neparodė, kad K. G. sakė, jog reikės nuslėpti D. G. girtumą, parodė, kad iš K. G. išsakytų žodžių nujautė, jog gali reikėti tai padaryti. Taigi iš įrodymų visumos matyti, kad byloje nėra patikimų ir pakankamų įrodymų K. G. kaltei dėl nusikaltimo padarymo pagrįsti.

5.4. Nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo metu duomenys buvo gauti pažeidžiant nustatytą tvarką ir negali būti laikomi įrodymais, jog tyrėjas, apklausdamas A. Š., nežinojo, kokiu būdu buvo ketinama nuslėpti D. G. girtumą, nes turėjo tik pirminę informaciją, apklaustas tyrėjas J. Leonavičius paneigė, kad A. Š. buvo daromas spaudimas ar kad buvo iškraipomi jo parodymai. A. Š. teisme atskleidė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nelogiškumą, prieštaringumą ir nurodė, kad tokių apklausos protokole užrašytų teiginių tyrėjui nesakęs. Kad A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nelogiški, akivaizdu – nesuprantama, kaip K. G., nematydamas pašnekovo, trumpo telefono pokalbio metu galėjo „duoti suprasti“. Be to, byloje neatskleista, ką reiškia A. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, – „netiesiogiai nurodė“, neaišku, kaip tie „netiesioginiai nurodymai“ pasireiškė. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių K. G. argumentų nepasisakė. Svarbu ir tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 45 minutės iki apklausos A. Š. buvo įtikinėjamas tyrėjo J. Leonavičiaus ir tik po to (po J. Leonavičiaus patirto spaudimo) buvo pradėta jo apklausa. Net pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. Š. parodymų negalima vertinti kaip nuoseklių. Taigi abiejų instancijų teismai negalėjo remtis A. Š. parodymais.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl K. G. apeliacinio skundo argumento, kad procesiniai veiksmai su S. S. vyko nakties metu, pavyzdžiui, akistata vyko nuo 22.25 val. iki 22.40 val., nors tai, išskyrus neatidėliotinus atvejus, yra draudžiama. Aptariamu atveju akistata nebuvo pirminis ir neatidėliotinas veiksmas, kurį būtų galima atlikti nakties metu. Visa įvykių eiga rodo, kad S. S. parodymai gauti pažeidžiant BPK nuostatas, tuo tarpu teismas, pasisakydamas dėl S. S. parodymų gavimo teisėtumo, laikėsi prieštaringos pozicijos. Nepaisant to, kaip teismas teigia, kad S. S., ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja, nedavė jokių parodymų nei apie savo, nei apie kitų padarytas nusikalstamas veikas, ji buvo nuteista, o jos parodymais buvo grindžiama ir kitų nuteistųjų kaltė. Taigi teismas pripažino, kad šie įrodymai buvo gauti neteisėtu būdu. Kita vertus, nei A. Š., nei S. S. teisme nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo teisėjo jie nebuvo apklausti. Taigi teismai, remdamiesi ikiteisminio tyrimo metu duotais A. Š. ir S. S. parodymais, kurių šie teisme nepatvirtino, padarė esminį BPK pažeidimą.

5.6. Nuteistojo K. G. veiksmuose nėra būtinųjų BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl pagal šį baudžiamąjį įstatymą K. G. nuteistas nepagrįstai (kasaciniame skunde pateikiama teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-31/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-31/2010">2K-31/2010</a>, 2K-263/2010, 2K-302/2011, 2K-161/2012, 2K-316/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>, 2K-325/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248-895/2015">2K-248-895/2015</a>, 2K-608-139/2015, 2K-7-64-139/2016, 2K-335-699/2017, 2K-245-303/2017 dėl BK 228 straipsnio taikymo). K. G. nepiktnaudžiavo tarnyba, t. y. nepanaudojo teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų priešingai tarnybos interesams ir jos veiklos principams. Teismai nenurodė ir nesiaiškino K. G. atliktų veiksmų jo teisių ir pareigų, kylančių iš jo tarnybinę (darbinę) veiklą reguliuojančių teisės aktų, kontekste. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neįmanoma suprasti, kokiais konkrečiais veiksmais K. G. pažeidė kaltinime išvardytus teisės aktus ir kokias konkrečiai jų nuostatas. Pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad K. G. pažeidė Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 1.1 punktą, įpareigojantį profesines pareigas atliekantį gydytoją laikytis Konstitucijos, įstatymų, įgyvendinamųjų teisės aktų, reglamentuojančių pacientų teises, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų teikimą ir medicinos praktiką, sveikatos priežiūros įstaigų vidaus (lokalių) tvarkomųjų dokumentų, SAM patvirtintų profesinių standartų (medicinos normų), Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso nuostatų, taikyti SAM nustatyta tvarka pripažintas diagnostikos ir gydymo metodikas ir technologijas. Iš to, kas nurodyta, absoliučiai neaišku, kokių konkrečių išvardytų teisės aktų nuostatų, kurių laikytis privalėjo, nuteistasis nesilaikė. Taip pat nesuprantama, kaip K. G. galėjo pažeisti Lietuvos gydytojo profesinės etikos kodekso 1.4 punktą, nurodantį sąžiningai ir atidžiai tvarkyti medicinos praktikos dokumentus teisės aktų nustatyta tvarka, nes pagal kaltinimo ribas jis netvarkė jokių medicinos praktikos dokumentų. Kaltinime nurodyta ir tai, kad K. G. pažeidė Ligoninės įstatų, patvirtintų visuotinio dalininkų susirinkimo 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 1, 2 punktą, nurodantį Ligoninės veikloje vadovautis Konstitucija, Sveikatos priežiūros įstaigų, Sveikatos sistemos įstatymu, Viešųjų įstaigų, Sveikatos draudimo, Valstybinio socialinio draudimo bei kitais galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais ir teisės aktais bei šiais įstatais. Šio punkto nuostata tik nukreipia į kitus teisės aktus, tačiau nenurodo, kurios konkrečiai jų nuostatos pažeistos. Be to, teigiama, kad K. G. pažeidė Ligoninės direktoriaus pavaduotojo (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų 1.8 punktą, įpareigojantį savo darbe vadovautis Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Seimo ir Vyriausybės nutarimais, tačiau konkrečiai nenurodoma, nei kokiais Konstitucijos straipsniais, nei kokiais kitais teisės aktais bei jų nuostatomis. Taip pat šiame punkte įpareigojama nedetalizuojant vadovautis ir SAM įsakymais bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatinimo veiklos planavimo organizavimą ir vykdymą, sveikatos priežiūros įstaigų administravimą ir finansavimą, darbo santykių organizavimą, ligoninės struktūra ir darbo organizavimo tvarka, medicinos statistikos pagrindais, medicininių dokumentų pildymo reikalavimais, ligoninės direktoriaus įsakymais, Gydymo tarybos ir Slaugos tarybos nutarimais, darbo teisės pagrindais, ligoninės įstatais ir vidaus tvarkos taisyklėmis, ligoninės kokybės vadybos dokumentais, darbo grafikų ir darbo apskaitos žiniaraščių sudarymo tvarka, kitais tvarkomaisiais bei organizaciniais ligoninės dokumentais, medicinos etikos ir deontologijos principais, šiais pareiginiais nuostatais. Tačiau ir šiuo atveju tai tik nukreipianti į kitus teisės aktus pareiginė nuostata, iš jos negalima suprasti, kokias teisės aktų nuostatas K. G. pažeidė. Pagal kaltinimą K. G. pažeidė ir minėtos pareiginės instrukcijos 2.3 ir 2.8 punktus, įpareigojančius laikytis įstatymų, norminių teisės aktų, Ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kt. reikalavimų ir juos vykdyti, kontroliuoti pavaldžių darbuotojų pagal kuruojamas sritis darbo drausmę, darbo kokybę. Iš jų nėra aišku, kaip pasireiškė Ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kitų norminių teisės aktų pažeidimai. Pateikiant nuorodą į pareiginės instrukcijos 2.26 punktą, įpareigojantį laikytis profesinės etikos principų, nėra nurodyta, kuriuos profesinės etikos principus K. G. pažeidė.

5.7. Nuteistojo K. G. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties požymio – pavojingos veikos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sąvoka „didelė žala“ įpareigoja ikiteisminio tyrimo institucijas ir teismą konstatuoti, kad padaryta didelė žala, ir tokią išvadą kiekvieną kartą pagrįsti, motyvuoti. Neįrodžius ir nepagrindus tokios žalos, valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų veikos negali būti kvalifikuojamos pagal BK 228 straipsnį, tačiau šiais atvejais gali būti sprendžiamas tokių darbuotojų drausminės, administracinės atsakomybės klausimas. Taigi padarinių dydis yra lemiamas kriterijus nusikaltimus, nurodytus BK 228 straipsnyje, atribojant nuo drausminio nusižengimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-484/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-484/2008">2K-484/2008</a>). K. G. einamos pareigos nebuvo svarbios, inkriminuota nusikalstama veika, pasireiškusi vienu telefono pokalbiu, truko kelias sekundes, nukentėjusių asmenų nėra, be to, net ir A. Š. priėmus sprendimą sukeisti kraujo mėginius, jokia žala nebuvo padaryta ir dėl to nukentėjusiųjų negali būti, nes apie tokias aplinkybes pats A. Š. savo noru nurodė STT pareigūnams, o S. S. parodė, kur buvo išmestas kraujo mėginys, dėl to nebuvo gauta išvada apie alkoholio koncentraciją kraujyje, kuri padėtų D. G. išvengti atsakomybės. Taigi, net jeigu K. G. veiksmuose būtų buvę nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, tai nesudarytų pagrindo konstatuoti, kad dėl K. G. skambučio buvo padaryta didelė neturtinė žala institucijai, juolab kad skambutis, kurio metu buvo pasakyta aptarnauti pacientą skubiai ir mandagiai, nelaikytinas teisei priešingu veiksmu. K. G. keliais skambučiais ir prašymu mandagiai ir laikantis visų tvarkų priimti D. G. kraujo mėginiui paimti niekaip nepakenkė ligoninės autoritetui, priešingai – K. G. laikėsi visų profesinės etikos principų ir tinkamai reprezentavo ligoninę. Šiame kontekste svarbu tai, kad teismų nurodomas rezonansas kilo išimtinai tik Generalinės prokuratūros ir STT iniciatyva. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad rezonanso visuomenėje sukėlimas nebūtinai reiškia institucijos prestižo pažeminimą ir asmens veiksmų nusikalstamo pobūdžio suvokimą. Būtina nagrinėti, kas tą rezonansą anonsavo ir dėl kokių priežasčių, ar yra dėl to kaltinamojo kaltė. Taigi bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

5.8. Nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad nuteistųjų veiksmais buvo sudaryta galimybė D. G. išvengti atsakomybės. Dėl nuteistųjų A. Š. ir S. S. veiksmų D. G. negavo jai naudingos išvados, nenuslėpė neblaivumo fakto ir neišvengė administracinės atsakomybės. Teismai nesigilino į ypač svarbias aplinkybes, kad kraujo mėginio paėmimas, praėjus daugiau kaip vienai valandai nuo patikrinimo alkotesteriu, neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl neblaivumo fakto, todėl A. Š. ir S. S. veiksmais, kuriais jie siekė tik nuraminti atvykusią D. G., nebuvo ir negalėjo būti padaryta jokios žalos.

5.9. Pagal teismų praktiką, neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Be to, sprendžiant, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet ir kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-568/2007). Tačiau teismai neįvardijo, kokias konkrečias teises ir laisves, nurodytas Konstitucijoje, pažeidė K. G., o apie padarytas kitas nusikalstamas veikas duomenų byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo padaryta didelė neturtinė žala, nėra pagrindo kilti ir nuteistųjų baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip drausmės pažeidimas.

5.10. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo K. G. veiksmų iš subjektyviosios pusės. Teismų praktikoje pažymėta, kad valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) veikimas (neveikimas), kuris teismų (ar kitų tam įgaliotų valstybės institucijų) yra pripažįstamas neteisėtu, dar pats savaime nereiškia BK 228 straipsnio 1 dalies prasme piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ar įgaliojimų viršijimo. Šiuo atveju turi būti įvertintas tokio veikimo (neveikimo) pobūdis (pavyzdžiui, iš teisės aktų kylančių reikalavimų pažeidimų šiurkštumo laipsnis, pažeidimų akivaizdumas, intensyvumas), kaltininko tyčios turinys (pavyzdžiui, veikimo (neveikimo) priešingai tarnybos interesams suvokimas, tyčios kryptingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ4LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-248-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-248-895/2015">2K-248-895/2015</a>). Įrodymų visetas patvirtina, kad K. G. paskambino G. A. ir pasakė, kad D. G. atvyks į ligoninę pasidaryti kraujo tyrimų ir ją reikia aptarnauti operatyviai, atitinkamai K. G. paskambino A. Š. ir informavo apie D. G. atvykimą bei pakartojo tai, ką jam buvo sakęs G. A., t. y. tai, kad D. G. būtų aptarnauta mandagiai ir operatyviai. Iš šių aplinkybių negalima spręsti, kad K. G. sąmoningai ir pasinaudodamas tarnybine padėtimi elgėsi priešingai tarnybos interesams ir kad galėjo suvokti savo elgesio pobūdį ir norėjo taip elgtis, – jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, juo labiau nesuprato ir negalėjo suprasti, kad dėl tokio skambučio gali kilti labai didelė neturtinė žala ligoninei (tokia žala ir nekilo). Byloje nėra duomenų, kad K. G. galėjo žinoti apie D. G. tikslą išvengti administracinės ir drausminės atsakomybės.

5.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė. K. G. su G. A. ar A. Š. nesitarė nuslėpti D. G. neblaivumo nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais, nei jokiu kitu būdu. K. G. tokio tikslo neturėjo. Byloje nėra įrodymų, kad K. G. siekė nuslėpti D. G. neblaivumą, priešingai – visi bylos duomenys patvirtina, kad būtent A. Š. priėmė sprendimą sukeisti kraujo mėginius, veikiamas ne K. G., o D. G. ir jos tėvo prašymų padėti. Be to, sprendžiant apie bendrininkavimą svarbu įvertinti ir kaltinamųjų tarpusavio ryšius. Aptariamu atveju K. G. nepažinojo D. G. ir su ja nebuvo bendravęs, jis taip pat nebendravo ir su S. S., o G. A. nebendravo su A. Š. ir S. S.

5.12. Nors apeliacinės instancijos teismas bandė paneigti, kad buvo padarytas non bis in idem principo pažeidimas, visgi pripažino, jog K. G. ir kiti nuteistieji buvo dvigubai nubausti, tačiau paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, motyvuodamas tuo, kad nuteistieji galės kreiptis dėl administracinės nuobaudos panaikinimo. Tokia situacija nesuderinama su teisinės valstybės, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, EŽTT ir Lietuvos teismų praktika. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Vadovaujantis šia nuostata, K. G. negalėjo būti pradėtas baudžiamasis procesas, juolab kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė (ultima ratio).

5.13. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl K. G. paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės. K. G. buvo paskirta per griežta bausmė, nes pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. G. neveikė kartu su bendrininkais, todėl ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti iš nuosprendžio pašalinta.

5.14. Pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė sudaro pagrindą švelninti paskirtas bausmes. Teismų praktikoje baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-87-942/2017 ir kt.). Ši byla negali būti laikoma sudėtinga ar didelės apimties. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2015 m. gruodžio 21 d. ir tęsiamas net 18 mėnesių dėl nuo nuteistųjų nepriklausančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, nėra daug nuteistųjų, tokia proceso trukmė, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas tik 2018 m. liepos 4 d., negali būti pateisinama. Pagal teismų praktiką, konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2011">2K-102/2011</a>, 2K-147-677/2015, 2K-186-942/2015), arba gali būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje nurodyta, bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011 ir kt.). Šiuo atveju manytina, kad yra visos aplinkybės teismui nusprendus, kad vis dėlto K. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, paskirti švelnesnę nei sankcijoje nurodytą bausmę, kuri atitiktų teisingumo principą.

5.15. Baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas – skiriama tik tuo atveju, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis (BK 68¹ straipsnio 2 dalis). K. G. nepiktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, todėl minėta baudžiamojo poveikio priemonė jam paskirta nepagrįstai. Tai, kad telefono pokalbio metu K. G. pasakė A. Š. operatyviai ir mandagiai aptarnauti atvykstančią pacientę, negali sudaryti pagrindo atimti teisę būti išrinktam ar paskirtam į bet kurias vadovo pareigas visose gydymo ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Tokia priemonė yra neproporcinga K. G. veiksmams ir prieštarauja teisingumo principui. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į K. G. veiksmus, tokios priemonės paskyrimas yra perteklinis. Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, viešųjų teisių atėmimas gali, bet neprivalo būti skiriamas kartu su bausme.

6. Nuteistieji A. Š. ir S. S. bei jų gynėjas advokatas A. Jokūbauskas pateikė iš esmės analogiškus skundus, todėl jų argumentai dėstomi kartu. Kasaciniais skundais nuteistieji ir jų gynėjas advokatas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl A. Š. ir S. S. ir bylą jiems nutraukti. Kasatoriai skunduose nurodo:

6.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

6.2. Nuteistieji A. Š. ir S. S. apeliaciniuose skunduose (skundų 3, 4, 6, 7, 8, 9 punktuose) nurodė, kad: 1) patys prokurorai tiesiogiai ir specialiai inicijavo dvigubą persekiojimą dėl tų pačių veiksmų (poelgių) tiek administracine, tiek baudžiamąja tvarka; 2) dar iki šiol galioja nepanaikintas prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimas, kuriuo faktiškai nutrauktas A. Š. ir S. S. baudžiamasis persekiojimas dėl veiksmų (poelgių), inkriminuotų ne tik pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal 228 straipsnio 1 dalį; 3) net paaiškėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTU0LTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-54-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-54-303/2017">2AT-54-303/2017</a> nustatytoms aplinkybėms dėl non bis in idem principo vertinimo, kaltinimo baudžiamajame procese šalis nesiėmė būtinų veiksmų prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimui ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimams administracinių nusižengimų bylose Nr. A2.11-9732-288/2016, A2.11-9723-288/2016 panaikinti, kad po to, turint tvirtą nuomonę, jog A. Š. ir S. S. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, būtų tęsiami procesiniai veiksmai dėl jų baudžiamojo persekiojimo, taip išvengiant, kaip deklaruojama, prokurorų padarytos klaidos dėl non bis in idem principo pažeidimo; 4) pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 659 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų ir 660 straipsnio 2 dalies nuostatas, kaltinimo pusei praleidus proceso atnaujinimo administracinių nusižengimų bylose senaties terminus, negalima atnaujinti administracinių nusižengimų bylų Nr. A2.11-9732-288/2016, A2.11-9723-288/2016 tyrimo proceso ir įstatymo nustatyta tvarka A. Š. ir S. S. paskirtoms administracinėms, t. y. baudžiamojo persekiojimo pobūdžio, bausmėms panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl to, kas nurodyta, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų ir jų gynėjo apeliaciniuose skunduose.

6.3. Nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas non bis in idem principas, tačiau teismai dėl to pateikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai prieštaraujančias išvadas (kasaciniuose skunduose cituojami aktualiu klausimu Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimuose pateikti išaiškinimai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODMtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-183-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-183-648/2017">2K-7-183-648/2017</a> suformuota praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTU0LTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-54-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-54-303/2017">2AT-54-303/2017</a> ir šioje baudžiamojoje byloje abiejų instancijų teismų pateiktos išvados patvirtina, kad A. Š. ir S. S. yra tie patys asmenys, kurie tiek administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek pakartotinai baudžiamajame procese nubausti taikant vienodas baudžiamojo pobūdžio sankcijas už identiškus tuos pačius teisiškai reikšmingus veiksmus (poelgius), todėl teismai turėjo įvertinti, bet nevertino visų reikšmingų nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių. Dėl non bis in idem principo pažeidimo teismai pasisakė lakoniškai, nurodydami, kad prokuroras, 2016 m. spalio 6 d. priimdamas nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo dalies pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukimo ir bylos perdavimo administracinei teisenai pagal ATPK 187² straipsnį pradėti, padarė klaidą, todėl nuosprendžio baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo atveju, atsižvelgiant į baudžiamojo persekiojimo teismų nustatytų nusikalstamų veikų padarinių sunkumą, padarytą didelę neturtinę žalą juridiniams asmenims, paskirtos administracinės nuobaudos galėtų būti panaikintos ANK 658 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau sprendimas pripažinti ankstesnio administracinės atsakomybės taikymo neadekvatumą nagrinėjamai situacijai ir būtinumą taisyti padarytą teisingumo klaidą, taip pat naikinti ankstesnę administracinę nuobaudą turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų deklaruojama prokuroro teisinė klaida dėl netinkamos atsakomybės rūšies taikymo turi būti pakankamai šiurkšti ir akivaizdžiai pažeidžianti teisingumo principą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-335/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-335/2012">2K-335/2012</a>, 2K-167-788/2015, 2K-109-788/2016, 2K-36-697/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-788/2019">2K-245-788/2019</a>). Tuo tarpu jokių abejonių dėl ankstesnio A. Š. ir S. S. nubaudimo pagal ATPK 187² straipsnį pagrįstumo, pasireiškusio prokurorų pakankamai šiurkščiais ir akivaizdžiais teisingumo principo pažeidimais, abiejų instancijų teismai neišsakė, taigi nenustatė racionalių ir teisės principus atitinkančių priežasčių, galinčių pateisinti apkaltinamojo nuosprendžio jiems priėmimą po to, kai už tuos pačius veiksmus jie jau buvo nubausti administracine tvarka.

6.4. Teismų argumentai, kad administraciniai nubaudimai šiuo atveju nepriskirtini baudžiamųjų kategorijai, yra nepagrįsti ir neatitinka EŽTT, Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir teismų praktikos. Tiek administracinio nusižengimo byloje, tiek šioje baudžiamojoje byloje A. Š. ir S. S. pritaikyta tokia pati bausmės rūšis, t. y. piniginė bauda, nepaneigia administracinio baudimo reikšmės. Administraciniai nusižengimai non bis in idem principo požiūriu priskiriami „baudžiamųjų pažeidimų“ kategorijai be jokių išlygų ir neatsižvelgiant į sankcijos griežtumą. ANK 2 straipsnio 5 dalis taip pat be jokių išlygų nustato, kad niekam negali būti antrą kartą skiriama administracinė nuobauda už tą pačią veiką. Dvigubo baudimo fakto nepaneigia ir didesnė kaltinimo apimtis baudžiamojoje byloje. Non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad skirtinguose procesuose dėl baudžiamojo pobūdžio veikų vertinimo duomenys sutaptų bent iš dalies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-788/2019">2K-245-788/2019</a>).

6.5. Svarbu tai, kad Generalinės prokuratūros prokuroras 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimu atmetė G. A. gynėjo skundą dėl prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktų, kuriais buvo nuspręsta pavesti STT perduoti nutarimą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Sveikatos apsaugos ministerijai, panaikinimo. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad, vertinant situaciją, kai prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo apskųstas BPK 214 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka arba kai toks apskundimas nedavė rezultatų, tokiais atvejais prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto požiūriu įgauna res judicata (teismo išspręsta byla) reikšmę, dėl kurios pakartotinis asmens baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios veikos tampa negalimas (non bis in idem). Tačiau paaiškėjus esminėms aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas pagal procedūrą, nustatytą BPK 217 straipsnyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BPK 217 straipsnyje nustatytos procedūros, prokurorui 2016 m. spalio 6 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, nebuvo taikytos, todėl šis procesinis sprendimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto požiūriu yra įgavęs res judicata reikšmę. Esant tokioms aplinkybėms, pakartotinis A. Š. ir S. S. baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios veikos (poelgių) tapo negalimas. Apeliacinės instancijos teismas dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo aptariamu atveju nepasisakė.

6.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinių skundų argumentus, kad 2015 m. gruodžio 21 d. atliktais proceso veiksmais gauti duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų (kasaciniame skunde pateikiama su draudimu versti asmenį duoti parodymus prieš save susijusi teismų praktika kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, 2K-225/2009, 2K-168/2011, 2K-305-788/2015, 2K-348-303/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtNjk5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-699/2017">2K-55-699/2017</a>, 2K-20-303/2018, 2K-71-628/2019, 2K-223-495/2019, taip pat plačiai aptariama ir EŽTT bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija). 2015 m. gruodžio 21 d., laikotarpiu nuo 19.35 iki 21.20 val., A. Š. apklausus kaip specialųjį liudytoją, S. S. iš karto turėjo būti suteiktas įtariamojo statusas, tačiau to nebuvo padaryta – tą patį vakarą, laikotarpiu nuo 19.14 iki 21.50 val., S. S. buvo apklausta kaip liudytoja, prieš tai būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tai iš esmės prieštarauja įstatymų garantuotai įtariamojo teisei tylėti ar neduoti parodymų prieš save. Šios apklausos metu S. S. parodė, kad antrą kartą paimti D. G. kraują ir jį sukeisti jos niekas neprašė. Po to tą patį vakarą, laikotarpiu nuo 22.00 iki 22.10 val., buvo apžiūrėtas iš S. S. paimtas mobiliojo ryšio telefonas, remiantis jo duomenimis, apžiūros protokole buvo užfiksuoti trys telekomunikaciniai įvykiai su A. Š. abonentu. Vėliau, nuo 22.25 iki 22.40 val., tarp liudytojų A. Š. ir S. S. buvo atlikta akistata. Šio procesinio veiksmo metu S. S. patvirtino A. Š. parodymus, kad A. Š. prašymu 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.00 val., taip, kaip buvo sutarta su A. Š. ir D. G., pastaroji atvyko į ligoninę ir ji pakartotinai paėmė kraujo mėginį. S. S. taip pat parodė, kad antrąjį kraujo mėginį ji padėjo į seifą, o pirmąjį, paimtą 2015 m. gruodžio 19 d., išsinešė ir išmetė į šiukšlių konteinerį prie namų. Po akistatos, nuo 22.50 iki 23.45 val., buvo atliktas liudytojos S. S. parodymų patikrinimas vietoje, jo metu S. S. savo sodyboje pati iš šiukšlių konteinerio ištraukė ir įteikė pareigūnams pagrindinį šios bylos daiktinį įrodymą – D. G. kraujo mėginį, kuriame vėliau specialistai nustatė esant 1,01 prom. alkoholio.

6.7. BPK 190 straipsnyje nustatyta, kad, apklausiant į akistatą suvestus asmenis, turi būti laikomasi šiame kodekse nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Prieš atliekant šį procesinį veiksmą tiek A. Š., tiek S. S. dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą nebuvo įspėti. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareigūnai suvokė privalantys laikytis BPK 21 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnyje nustatytų reikalavimų arba bent BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų taisyklių, tačiau to nepadarė. Kadangi nebuvo pranešimų apie įtarimus ar prokuroro nutarimo dėl apklausos apie suvestų į akistatą asmenų galimai padarytą nusikalstamą veiką, o A. Š. ir S. S. nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją ar įgaliotą atstovą, pripažintina, jog šis procesinis veiksmas atliktas iš esmės pažeidus pirmiau nurodytas BPK normas, todėl jo metu gauti duomenys nelaikytini tinkamu įrodymu baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio 1 dalis).

6.8. Pagal BPK 196 straipsnio 2 dalies nuostatas, parodymų patikrinimo vietoje metu turi būti laikomasi šiame kodekse nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kuriame dalyvauja įtariamasis, įtariamojo prašymu turi dalyvauti ir jo gynėjas. Prieš atlikdami šį procesinį veiksmą pareigūnai neįspėjo S. S. dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, tai rodo, kad jie suvokė privalantys laikytis BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 187 straipsnyje arba bent BPK 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatytų taisyklių. Parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas neapklausus S. S. vienasmeniškai, nepranešus jai apie įtarimus, nesant prokuroro nutarimo dėl apklausos apie suvesto į akistatą asmens duotų parodymų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių patikslinimo, neišaiškinus S. S. teisės turėti gynėją ar įgaliotą atstovą. Taigi šis procesinis veiksmas kartu su pagrindinio daiktinio įrodymo – D. G. kraujo mėginio (kuriame specialistai vėliau nustatė esant 1,01 prom. alkoholio) paėmimu iš S. S. bei jo pridėjimu prie baudžiamosios bylos atliktas iš esmės pažeidus pirmiau nurodytas BPK normas. Todėl, priešingai negu konstatavo abiejų instancijų teismai, tiek parodymų patikrinimo su S. S. procesinis veiksmas, tiek S. S. pareigūnams pateiktas D. G. kraujo mėginys nepripažintini tinkamais įrodymais baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio 1 dalis). Dėl šių priežasčių įrodomąją reikšmę praranda ir specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad iš S. S. paimtame D. G. kraujo mėginyje yra rasta 1,01 prom. alkoholio. Taigi lieka neįrodyta, kad A. Š. ir S. S. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

6.9. A. Š. ir S. S. veikoje nėra nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 228 straipsnį siejama su didelės žalos padarymu (kasaciniuose skunduose dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo pateikiama kasacinio teismo praktika nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2007, 2K-125/2012, 2K-232/2012, 2K-21/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>). A. Š. ir S. S. nuteisti už vieną piktnaudžiavimo tarnyba epizodą, dėl kurio teismai konstatavo padarytą didelę neturtinę žalą. Žala buvo pripažinta didele dėl kilusio didelio rezonanso visuomenėje, remiantis byloje esančiomis publikacijomis iš žiniasklaidos priemonių, kuriose esminę vietą užima aukšto rango politikų pasisakymai ir neoficialiais specialiosios tarnybos kanalais išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenys. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Tačiau šių esminių neturtinės žalos požymių buvimas nei prokuroro kaltinime, nei teismų nuosprendžiuose neakcentuojamas. Teismų nuosprendžiuose didelės neturtinės žalos požymis aprašytas deklaratyviai, nesusiejus su Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimu. Sprendimas dėl neturtinės žalos padarymo priimtas neįsigilinus į bylos esmę, jos atsiradimo priežastis ir motyvus. Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad buvo pažemintas valstybės tarnautojo vardas ir ministerijos bei valstybės prestižas, jis nepateikė jokių įrodymų, kuo tai pasireiškė. Kaip ne kartą yra konstatavęs kasacinės instancijos teismas, rezonanso visuomenėje sukėlimas nebūtinai reiškia institucijos prestižo pažeminimą ir asmens veiksmų nusikalstamo pobūdžio suvokimą. Būtina nagrinėti, kas tą rezonansą anonsavo ir dėl kokių priežasčių, ar dėl to anonsavimo yra teisiamųjų kaltės. Šiuo aspektu teismai bylos faktinių duomenų netyrė. Teismų praktikoje pažymėta, kad didelės žalos požymis, inkriminuotas kaltininkui, kaip ir kiti nusikaltimo sudėties požymiai, turi būti nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Didelės žalos požymio konstatavimas nuosprendyje turi būti motyvuotas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus.

6.10. Kasacinės instancijos teismas nepritaria teismų praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>). (Kasaciniuose skunduose šiuo klausimu cituojami ir Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pateikti išaiškinimai.) Teismai nevertino, kad galiojančiame prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį konstatuota, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-369/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-369/2009">2K-369/2009</a>, 2K-262/2011, 2K-385/2014). Byloje nustatyta, kad D. G. kraujo mėginiai buvo paimti ir sukeisti jau pradėjus administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. 15054064470, todėl, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (o esant tiems patiems veiksmams (poelgiams) – ir BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos) D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. neteisėtais veiksmais nepadarė. Bylos duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad A. Š. ir S. S. piktnaudžiaudami tarnyba padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo advokato S. Liutkevičiaus, nuteistojo G. A. gynėjo advokato M. Barkausko, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato J. Elzbergo, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo advokato A. Jokūbausko, nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato A. Jokūbausko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų skundų argumentų ir teisės apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka (BPK 367, 369 straipsniai)

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

9. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

10. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, teigiama, kad nagrinėjant bylą teismuose D. G. nuosekliai laikėsi pozicijos, jog ji negali būti atsakinga už kitų asmenų veiksmus, jei pastarieji savaip suprato jos teisėtą prašymą, susijusį su alkoholio koncentracijos kraujyje patikra, ir savo iniciatyva ėmėsi veiksmų, kurių daryti ji neprašė ir apie tokius veiksmus jai nebuvo žinoma, kad skambindama ligoninės vadovui bei pirmą kartą vykdama į gydymo įstaigą ji siekė įstatymais ar kitais teisės aktais neuždraustos paslaugos gavimo – alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo, o pakartotiniu tyrimu ji siekė išsiaiškinti alkoholio koncentracijos lygį kraujyje ir ar dėl to galės vykti į darbą, kad atvykti kitą dieną pakartotinai priduoti kraujo mėginio savo iniciatyva jai pasiūlė gydytojas A. Š.; D. G. nebuvo žinoma apie jos kraujo mėginių sukeitimą. Nuteistojo G. A. gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, taip pat ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nurodoma, kad iš teisme apklaustų A. Š. ir S. S. parodymų negalima padaryti išvados, jog G. A. kartu su šiais asmenimis bendrais veiksmais piktnaudžiavo tarnyba, juo labiau davė jiems tariamai valdingus nurodymus per K. G.; A. Š. nurodė, kad nė vienas iš kaltinamųjų jam nenurodė atlikti neteisėtų veiksmų ir sukeisti kraujo mėginių; K. G. telefono skambutis ir jo metu pasakyti teiginiai, kad atvyks G. A. pažįstamas žmogus dėl blaivumo patikrinimo ir jį reikėtų pagal galimybes kuo skubiau priimti, nebuvo kuo nors ypatingas, kad iš to galėtų suvokti neteisėtą nurodymą ar jausti spaudimą; K. G. ir G. A. kaip ligoninės vadovai jam jokių nurodymų dėl D. G. nedavė. Nuteistojo K. G. ir jo gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė K. G., G. A. ir A. Š. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, aprašomi K. G. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, analizuojami kiti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei jų pagrindu padarytos išvados. Šie kasacinių skundų argumentai aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėjami

11. Nuteistoji D. G. ir jos gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, mažindamas D. G. paskirtos baudos dydį, pažeidė pagrindinį teismų praktikos suformuotą bendrininkams skiriamų bausmių principą, pagal kurį nusikalstamos veikos padėjėjams skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į bausmės dydžius, skiriamus vykdytojams, paprastai jų neviršydamas; mažindamas bausmės (baudos) dydį D. G., teismas turėjo atsižvelgti į nuteistiesiems A. Š. ir S. S. skirtų baudų dydžius, orientuodamasis į mažiausią dydį, skirtą S. S. Pažymėtina, kad neteisingos bausmės paskyrimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo pagrindas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog D. G. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jai paskirtą baudą sumažino iki 350 MGL Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę tuo atveju, kai neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). BK 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas paskirtos baudos dydį, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus – nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, tačiau teisiniai netinkamo baudžiamojo įstatymo argumentai nepateikiami. Taigi nurodyti nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasacinio skundo teiginiai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl nenagrinėjami.

12. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančioje bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, įtvirtinta nuostata, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vadovaujantis nurodytomis BPK nuostatomis darytina išvada, kad kasacinio proceso paskirtis yra patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, tinkamai aiškino ir taikė BK bei BPK nuostatas. Tačiau kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kasacine tvarka negali būti nagrinėjami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjI1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-625/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-625/2012">2K-625/2012</a>).

13. Nuteistasis K. G. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino K. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe ir paskyrė per griežtą bausmę, nurodoma, kad yra pagrindas dėl per ilgos proceso trukmės sušvelninti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad neturėjo būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, nes ji perteklinė, neproporcinga padarytam nusikaltimui. Pažymėtina, kad šie klausimai nebuvo nurodyti nuteistojo K. G. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Taigi nurodyti klausimai, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėjami.

14. Nuteistasis K. G. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl K. G. apeliacinio skundo argumento, jog procesiniai veiksmai su S. S. vyko nakties metu, pavyzdžiui, akistata vyko nuo 22.25 val. iki 22.40 val., nors tai, išskyrus neatidėliotinus atvejus, yra draudžiama. Šis kasacinio skundo teiginys galėtų būti pagrindas vertinti, ar apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunduose nenurodomos baudžiamojo proceso įstatymo normos, kurios buvo pažeistos atliekant akistatą nakties metu. Vadinasi, nurodytas kasacinio skundo teiginys aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėjamas.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 228 straipsnio 1 dalies taikymo

15. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistųjų veiksmuose nėra visų būtinųjų nusikaltimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio (piktnaudžiavimas) 1 dalyje, sudėties požymių. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo, nuteistojo G. A. gynėjo, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad D. G., G. A. ir K. G. neatliko veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip padėjimas (BK 24 straipsnio 6 dalies prasme) piktnaudžiauti tarnyba (D. G.) ar kaip piktnaudžiavimas tarnyba (G. A. ir K. G.), taip pat kad jų veiksmuose nėra bendrininkavimo sudėties požymių (atliktų veiksmų ir tyčios bendrumo). Be to, nuteistoji D. G., K. G., A. Š., S. S. ir jų gynėjai kasaciniuose skunduose nurodo, kad dėl nuteistųjų veiksmų nekilo didelė žala.

16. BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

17. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi teismų praktikoje suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>). BK 228 straipsnyje nustatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – nurodytos didelės žalos kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-7-84-489/2018).

18. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį (ar padaryti formaliai teisėti ar aiškiai neteisėti veiksmai), nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą ir padarytos veikos įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijų autoritetui, ir kt. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, jei sumenkinamas valstybės ar kitų institucijų autoritetas, sutrikdomas darbas. Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-7-335/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>, 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016).

19. BK 228 straipsnyje nurodyta veika padaroma esant tyčinei kaltei. Pagal teismų praktiką, kaltininkas tyčia piktnaudžiauja tarnybine padėtimi tuo atveju, kai supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam, fiziniam asmeniui ar kitam šiame straipsnyje nurodytam subjektui, ir šios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sąmoningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia). Šio nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAwLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-100/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-100/2014">2K-100/2014</a>, 2K-28-489/019).??? Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>).

20. Nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnyje, subjektas yra specialiojo subjekto požymius turintis asmuo – valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo. Kai BK 228 straipsnyje nurodytas piktnaudžiavimo nusikaltimas padaromas bendrininkų grupe, jo vykdytojais pripažįstami tik specialiojo subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys, o nusikalstamos veikos bendrininkais (organizatoriais, kurstytojais, padėjėjais) – ir neturintys specialiojo subjekto požymių asmenys.

21. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009). Bendrininkai gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014).

22. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nustatyta, kad D. G., būdama neblaivi (1,66 promilės), vairavo automobilį ir šis automobilis susidūrė su kitu automobiliu. Siekdama nuginčyti jai alkotesteriu nustatytą girtumą ir išvengti administracinės bei drausminės atsakomybės, pateikiant į administracinio nusižengimo bylą suklastotus kraujo tyrimo rezultatus, kuriuose nebūtų užfiksuota alkoholio, D. G. telefonu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninės direktorių G. A. pagalbos nuslepiant jos girtumą. Tuo tikslu G. A. paskambino savo pavaduotojui K. G., kontroliavusiam (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, ir su juo susitarė duoti neteisėtus nurodymus laikinai einančiam šio skyriaus vedėjo pareigas A. Š. K. G., kaip tiesioginis vadovas, paskambino A. Š. ir netiesiogiai jam nurodė veikti taip, kad neblaivios (duomenys neskelbtini) direktorės, patekusios į eismo įvykį ir atvykstančios į A. Š. vadovaujamą ligoninės skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog alkoholio kraujyje nerasta. Gavusi G. A. nurodymą D. G. atvyko pas A. Š. į skyrių. A. Š. iškvietė jo vadovaujamame skyriuje dirbusią bendrosios praktikos slaugytoją S. S. paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, D. G. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte pažymėjo, kad 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val. iš D. G. paimtas kraujo mėginys. Šio susitikimo metu D. G. ir S. S. A. Š. nurodė, kad kitos dienos ryte (2015 m. gruodžio 20 d. 6.00 val.) reikia paimti dar vieną D. G. kraujo mėginį, jį S. S. turi sukeisti su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu ir 2015 m. gruodžio 19 d. kraujo mėginį išmesti. Tuo tikslu 2015 m. gruodžio 20 d. 6.00 val. iš atvykusios D. G. S. S. antrą kartą paėmė kraujo mėginį ir šį kraujo mėginį sukeitė su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu, o pastarąjį vėliau išmetė į šiukšlių konteinerį. Šis D. G. vizitas skyriaus žurnale nebuvo užregistruotas, kraujo mėginio paėmimas medicininiuose dokumentuose neužfiksuotas.

23. Teisės taikymo aspektu patikrinus kasaciniais skundais apskųstus teismų nuosprendžius konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų veikos kvalifikavimo yra teisingos.

24. Byloje nustatyti ir nuosprendžiuose nurodyti G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo (piktnaudžiavimo) sudėties objektyviuosius požymius. G. A. paskambino savo pavaduotojui K. G., kontroliavusiam (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, ir su juo susitarė duoti neteisėtus nurodymus laikinai einančiam šio skyriaus vedėjo pareigas A. Š. veikti taip, kad D. G. kraujyje nebūtų užfiksuota alkoholio. K. G., kaip tiesioginis vadovas, paskambino A. Š. ir netiesiogiai jam nurodė veikti taip, kad neblaivios D. G. kraujo tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog alkoholio kraujyje nerasta. A. Š. D. G. ir S. S. nurodė, kad kitos dienos ryte reikia paimti dar vieną D. G. kraujo mėginį, jį S. S. turi sukeisti su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu, o 2015 m. gruodžio 19 d. kraujo mėginį išmesti. S. S. 2015 m. gruodžio 20 d. antrą kartą paėmė D. G. kraujo mėginį ir šį kraujo mėginį sukeitė su 2015 m. gruodžio 19 d. mėginiu, o pastarąjį išmetė į šiukšlių konteinerį. Akivaizdu, kad nuteistieji nebūtų galėję atlikti tokių veiksmų, jeigu nebūtų ėję atitinkamų pareigų. Akivaizdu ir tai, kad nuteistieji, atlikdami nurodytus veiksmus, savo tarnybinę padėtį, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktas teises ir įgaliojimus naudojo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui.

25. Kasaciniame skunde nuteistasis K. G. ir jo gynėjas teigia, kad teismai nenurodė ir nesiaiškino K. G. atliktų veiksmų jo teisių ir pareigų, kylančių iš jo tarnybinę (darbinę) veiklą reguliuojančių teisės aktų, kontekste, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neįmanoma suprasti, kokiais konkrečiais veiksmais K. G. pažeidė kaltinime išvardytus teisės aktus ir kokias konkrečiai jų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išvardytos teisės aktų normos, kurias savo bendrais veiksmais pažeidė G. A., K. G., A. Š. ir S. S., taip pat nurodytos specialios teisės normos, kurias pažeidė kiekvienas nuteistasis atskirai. Nuosprendyje nurodyta, kad, be kitų teisės normų, K. G. pažeidė Ligoninės direktoriaus pavaduotojo (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1V-177, 1.8 punktą, nurodantį savo darbe vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Seimo ir Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos SAM įsakymais bei kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatinimo veiklos planavimą, organizavimą ir vykdymą, sveikatos priežiūros įstaigų administravimą ir finansavimą, darbo santykių organizavimą, Ligoninės struktūra ir darbo organizavimo tvarka, medicinos statistikos pagrindais, medicininių dokumentų pildymo reikalavimais, Ligoninės direktoriaus įsakymais, Gydymo tarybos ir Slaugos tarybos nutarimais, darbo teisės pagrindais, Ligoninės įstatais, Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, Ligoninės kokybės vadybos dokumentais, darbo grafikų ir darbo apskaitos žiniaraščių sudarymo tvarka, kitais tvarkomaisiais bei organizaciniais Ligoninės dokumentais, medicinos etikos ir deontologijos principais, šiais pareiginiais nuostatais; 2.3 ir 2.8 punktą, įpareigojantį laikytis ir vykdyti įstatymų, norminių teisės aktų, ligoninės vidaus darbo tvarkos ir kt. reikalavimus bei kontroliuoti pavaldžių darbuotojų pagal kuruojamas sritis darbo drausmę, darbo kokybę; 2.26 punktą, nurodantį laikytis profesinės etikos principų. Pažymėtina, kad K. G. inkriminuoti labai bendro pobūdžio teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimai ir galima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad iš nuosprendžio nėra aišku, kokie konkretūs teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti K. G. veiksmais, už kurių padarymą jis nuteistas. Tačiau pažymėtina ir tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų įgaliojimus, jų teises ir pareigas, paprastai neįtvirtinamas tiesioginis draudimas neduoti sau pavaldiems ar kontroliuojamiems asmenims neteisėtų nurodymų. Toks draudimas kyla iš bendrųjų teisės principų, be kita ko, iš teisėtumo principo, o tokio draudimo pažeidimas yra pagrindas taikyti teisinę (taip pat ir baudžiamąją) atsakomybę. Taigi bendro pobūdžio teisės aktų reikalavimų, kuriuos pažeidė K. G., netiesiogiai nurodydamas A. Š. veikti taip, kad neblaivios D. G. kraujo tyrimo išvadoje būtų nurodyta, jog alkoholio kraujyje nerasta, išvardijimas nuosprendyje yra perteklinis. Toks išvardijimas, kaip ir konkrečių teisės aktų reikalavimų, kurie buvo pažeisti K. G. veiksmais, nenurodymas, neturi reikšmės K. G. baudžiamajai atsakomybei.

26. D. G. nuteista už tai, kad padėjo valstybės tarnautojams prilygintiems asmenims A. Š. ir S. S. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudoti priešingai tarnybos interesams. Kasaciniame skunde nuteistoji D. G. ir jos gynėjas nurodo, kad D. G. veiksmai neatitiko nė vienos iš BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjui priskiriamų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad D. G. veiksmai kvalifikuotini kaip padėjėjos, nes A. Š. ir S. S. savo nusikalstamų veiksmų nebūtų galėję atlikti be jos pagalbos duodant kraujo mėginius.

27. BK 24 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Byloje nustatyta, kad D. G. paskatino G. A. atlikti nusikalstamus veiksmus: telefonu kreipėsi į jį pagalbos nuslėpti jos girtumą, o po to, vykdydama A. Š. nurodymą, davė kraujo mėginį, kuriuo S. S. pakeitė tiriamąjį D. G. kraujo mėginį, paimtą 2015 m. gruodžio 19 d. Vadinasi, D. G. padėjo A. Š. ir S. S. piktnaudžiauti tarnyba teikdama priemonę – antrąjį kraujo mėginį.

28. Nuteistųjų D. G., K. G. ir jų gynėjų, nuteistojo G. A. gynėjo kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad byloje nustatytas D. G., G. A., K. G. (kaip ir A. Š., S. S.) nusikalstamų veiksmų ir tyčios bendrumas. Iš byloje užfiksuoto pirmojo telefono pokalbio tarp D. G. ir G. A. matyti, kad pašnekovams svarstant, kur būtų galima priduoti kraują, kad būtų galima nuslėpti alkotesterio rodmenis ir juos užginčyti, G. A. iškėlė mintį, kad reikėtų su kažkuo sutarti ir suklastoti kraujo mėginius, t. y. vietoj neblaivios D. G. kraujo jos vardu priduoti kito blaivaus asmens su panašiais kraujo rodikliais kraują. Po to abu pradėjo svarstyti apie šią galimybę, aptardami, kas turi reikiamą kraujo grupę su panašiais rodikliais, ir nusprendė, kad tinkamas asmuo duoti kraują yra D. G. tėvas. Šiam sumanymui įgyvendinti G. A. skambino savo kolegei G. Ž., o šiai neatsiliepus – K. G. Po pokalbio su pastaruoju G. A. vėl skambino D. G. ir pranešė, kad gali važiuoti į gydymo įstaigą, kad tuoj atvažiuoja vedėjas, nurodė, prie kokio kabineto konkrečiai laukti. Tuo pačiu metu K. G. skambino A. Š. Maždaug po pusantros valandos A. Š. skambino K. G., o K. G. – G. A., šių pokalbių metu buvo perduota informacija, kad D. G. dar neatvyko. Netrukus, maždaug po 15 minučių, D. G. paskambino G. A. ir jį informavo, kad atvyko į gydymo įstaigą su tėvu, klausė, ar reikia ką nors ten sakyti, šis jai paaiškino, kad ten viską žino, yra vedėjas A. Š.

29. Aptarta įvykių eiga, pokalbių telefonu turinys, taip pat aplinkybės, kad kraujo mėginiai iš D. G. buvo paimti du kartus ir jie buvo sukeisti, mėginį be alkoholio paliekant gydymo įstaigoje, o su alkoholiu – išmetant į šiukšlių konteinerį, detaliai atskleidžia kiekvieno nuteistojo nusikalstamus veiksmus, jų tarpusavio ryšį ir pastangas, siekiant bendro tikslo – kad būtų nuslėptas D. G. neblaivumas ir ji išvengtų administracinės ir drausminės atsakomybės. Tai rodo, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tai, kad D. G. tiesiogiai su K. G. nebendravo, kad A. Š. tiesiogiai iš G. A. negavo jokių nurodymų, ar S. S. – tiesiogiai iš G. A. ar K. G., kad A. Š. paimti kraują atsitiktinai pakvietė S. S., o ne kitą tuo metu budėjusią slaugytoją, nepaneigia nuteistųjų veiksmų bendrumo ir jų veiksmų neteisėtumo. To nepaneigia ir aplinkybė, kad G. A. ir K. G., kaip jie teigia, nežinojo, kokius konkrečiai veiksmus bendram tikslui įgyvendinti atliko A. Š. ir S. S., nes, kaip minėta, teismų praktikoje suformuota nuostata, jog įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

30. Nuteistųjų D. G., K. G., A. Š., S. S. ir jų gynėjų kasaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistųjų veikoje nėra būtinojo nusikaltimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – didelės žalos valstybei, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad dėl nuteistųjų veiksmų buvo diskredituotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžios (duomenys neskelbtini) ligoninės ir jų pačių, kaip valstybės tarnautojui prilygintų asmenų, vardas, ligoninės autoritetas, prestižas ir pasitikėjimas, dėl to ligoninė patyrė didelę neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažino pagrįsta.

31. Teismų nuosprendžiuose konstatuota, kad dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų didelę žalą patyrė juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) ligoninė. Ši teismų išvada yra pagrįsta. Nusikalstamą veiką padarė juridinio asmens vadovai – ligoninės direktorius, jo pavaduotojas, ligoninės skyriaus laikinai einantis pareigas vedėjas, t. y. asmenys, privalantys užtikrinti, kad ligoninės personalas veiktų teisės aktų nustatyta tvarka, kad teikiant paslaugas nebūtų pažeidžiami teisės aktų reikalavimai. Dėl bendrų ligoninės vadovų veiksmų, pažeidžiant iš teisėtumo principo kylantį reikalavimą neduoti neteisėtų nurodymų, įstaigos vadovų veiklos nuostatus, viešojo administravimo principą nepiktnaudžiauti valdžia, ligoninės bendrosios praktikos slaugytojai buvo duotas nurodymas sukeisti D. G. kraujo mėginius, taip siekiant sudaryti galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri vėliau būtų panaudota ginčijant administracinę atsakomybę ir (duomenys neskelbtini) ministerijoje sprendžiant jos drausminės atsakomybės klausimą. S. S., pažeisdama esminius savo, kaip bendrosios praktikos slaugytojos, veiklos nuostatus ir viešojo administravimo pagrindinį principą nepiktnaudžiauti valdžia, šiuos neteisėtus nurodymus įvykdė, o D. G. padėjo jai tai padaryti. Dėl tokių nuteistųjų veiksmų visuomenėje susidarė įspūdis, kad ligoninės vadovai susaistyti korupciniais ryšiais, padeda išvengti teisinės atsakomybės pažįstamiems asmenims, formavosi nuomonė dėl viešojo administravimo subjektų vadovų nebaudžiamumo, įstatymų nesilaikymo ir teisės viršenybės principo ignoravimo, todėl buvo diskredituotas (duomenys neskelbtini) ligoninės vardas, sumenkintas jos autoritetas, prestižas ir pasitikėjimas. Taigi teismai teisingai konstatavo, kad dėl nuteistųjų D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veikos didelę neturtinę žalą patyrė juridinis asmuo – (duomenys neskelbtini) ligoninė, vadinasi, jų veikoje yra būtinasis nusikaltimo, įtvirtinto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis – didelė žala.

32. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo bei nuteistojo G. A. gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs iš kaltinimo D. G. nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį, o iš aprašomosios dalies – aplinkybę, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A. ir kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko palenktas D. G., neįvardijo jos santykio su G. A. BK 24 straipsnio prasme.

33. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. G. buvo nuteista pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį už tai, kad sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą asmenį – Ligoninės direktorių G. A. padaryti nusikaltimą – piktnaudžiauti tarnyba. Šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo nurodyta, kad G. A. nusikalstamą veiką padarė palenktas D. G. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti nuorodą į BK 24 straipsnio 5 dalį, iš aprašomosios nuosprendžio dalies pašalinti aplinkybę, kad D. G. sukurstė piktnaudžiauti tarnyba G. A., ir aplinkybę, kad G. A. nusikalstamus veiksmus atliko palenktas D. G. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs D. G. ir G. A. pokalbio telefonu turinį. Šis sprendimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje plačiau nemotyvuojamas, tik nurodoma, kad „<...> sutiktina su D. G. ir jos gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad D. G. nepagrįstai pripažinta sukursčiusi G. A. padaryti nusikalstamą veiką. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo išvadai, kad G. A. veikė sukurstytas D. G. Šios aplinkybės šalintinos iš nuosprendžio aprašomosios dalies, o kvalifikuojant D. G. veiksmus, šalintina nuoroda į BK 24 straipsnio 5 punktą.“

34. Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. Taikant BK 24 straipsnio 5 dalį vykdytojo kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius – kurstytojo ir vykdytojo veiksmų bendrumą, susitarimą bei bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kurstytojo, kaip ir kiekvieno kito bendrininko, dalyvavimas darant nusikalstamą veiką turi būti nustatytas atskirai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzgtNjQ4LzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-78-648/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-78-648/2020">2K-78-648/2020</a>).

35. Kurstytojas yra nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYwLTMwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-160-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-160-303/2018">2K-160-303/2018</a>). Kurstymui yra keliamas konkretumo reikalavimas, veiksmai pripažįstami kurstymu, jei kitas asmuo yra palenkiamas daryti konkrečią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) ir kurstytojas suvokia, kokią nusikalstamą veiką (ar vieną iš vienarūšių nusikalstamų veikų) padaryti kursto kitą asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-531/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-531/2013">2K-531/2013</a>). Kurstymas visada turi būti ne tik konkretus, bet ir realus. Byloje turi būti neginčytinai nustatyta, kad asmuo iš tikrųjų skatino kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, tokią išvadą turi patvirtinti byloje nustatytų aplinkybių visuma. Pasirinkti kurstymo būdai gali būti įvairūs (įtikinėjimas, prašymas, pažadas, piktnaudžiavimas autoritetu ir pan.), jų pasirinkimą paprastai lemia kurstytojo ar kurstomo asmens savybės, situacijos aplinkybės ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgtNDg5LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-28-489/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-28-489/2019">2K-28-489/2019</a>).

36. Iš byloje esančio telefono pokalbio, vykusio 2015 m. gruodžio 19 d. nuo 13.33 val. iki 13.41 val. tarp D. G. ir G. A., stenogramos matyti, kad D. G. paskambino G. A. ir pasakė, kad jai reikia pagalbos, nes būdama neblaivi padarė eismo įvykį, ir klausė, ką jai daryti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu prašoma valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kažką padaryti neleistino jo naudai, kaltinimas kurstymu piktnaudžiauti ar piktnaudžiavimo organizavimu yra nepagrįstas, nes įstatymas kriminalizuoja tokio asmens veiksmus tik per papirkimo normą (BK 227 straipsnis). Toks asmuo pripažįstamas piktnaudžiavimo bendrininku nesigilinant, ar jis turi bendrą tyčią su valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, ar jis iš viso suvokia savo veiksmus kaip priešingus valstybės tarnybai, jos principams ir t. t. Išvada, kad vienas asmuo atliko baudžiamuoju įstatymu draudžiamus veiksmus, savaime nereiškia, kad nusikalstamą veiką padarė apie tų veiksmų atlikimą žinojęs, galbūt net suinteresuotas tokių veiksmų atlikimu asmuo. Kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266-942/2015). Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>).

37. Iš telefono pokalbių, vykusių 2015 m. gruodžio 19 d. tarp D. G. ir G. A., stenogramų, kitų teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų matyti, kad D. G. nelenkė ir neskatino G. A. daryti konkrečią nusikalstamą veiką, ji tik prašė pagalbos ir klausė, ką daryti susidariusioje situacijoje. Toks prašymas neatitinka kurstymui keliamų konkretumo ir realumo reikalavimų. G. A., reaguodamas į savo pažįstamos prašymą, siekdamas jai pagelbėti susidariusioje situacijoje, savarankiškai ėmėsi veiksmų, atitinkančių nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, t. y. paskambino savo pavaduotojui K. G., kontroliavusiam (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, ir su juo susitarė duoti neteisėtus nurodymus laikinai einančiam šio skyriaus vedėjo pareigas A. Š. veikti taip, kad D. G. kraujyje nebūtų užfiksuota alkoholio, bei nurodė D. G., ką ši turinti daryti. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad D. G. nesukurstė G. A. padaryti nusikaltimą.

38. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnio 6 dalis ir 228 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, D. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veika – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

39. Visi kasatoriai teigia, kad vertindami įrodymus abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse įtvirtintas nuostatas, nes nuosprendžius grindė duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų.

40. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasaciniuose skunduose teisingai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).

41. Nuteistojo G. A. gynėjo, nuteistojo K. G. ir jo gynėjo, nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu S. S. apklausiant kaip liudytoją buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas, įtvirtintas BPK 80 straipsnio 1 punkte. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu S. S. kaip liudytoja apklausta 2015 m. gruodžio 21 d. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad S. S. ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja buvo apklausta pagrįstai, nes nebuvo jokių konkrečių duomenų apie tai, kad ji gali būti padariusi nusikalstamą veiką. Teismas taip pat pažymėjo, kad prieš apklausiant S. S. kaip liudytoją jai buvo išaiškintos liudytojo teisės, taip pat ir teisė neduoti parodymų prieš save (9 t., b. l. 41). Apeliacinės instancijos teismas šią išvadą patvirtino, nurodydamas, kad apklausos metu S. S. parodymų prieš save nedavė, nenurodė jokių aplinkybių ir apie kitų asmenų galimai padarytas veikas.

42. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.“ Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus.

43. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-348-303/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtNjk5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-699/2017">2K-55-699/2017</a>, 2K-223-495/2019).

44. Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami neturinčiais įrodomosios reikšmės, todėl jeigu tokiais parodymais grindžiamas nuosprendis, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau pažymėtina ir tai, kad netgi nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą tai nėra besąlygiškas (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTUtNjk5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-55-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-55-699/2017">2K-55-699/2017</a>).

45. 2015 m. gruodžio 21 d. S. S. kaip liudytoja buvo apklausiama apie D. G. kraujo mėginių paėmimą, t. y. apie pačios S. S. atliktus veiksmus. Nors S. S. buvo išaiškinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save (9 t., b. l. 41), tačiau ji buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir jai buvo išaiškinta procesinių prievartos priemonių, nurodytų BPK 163 straipsnyje, taikymo galimybė tuo atveju, jeigu ji be teisėto pagrindo atsisakytų ar vengtų duoti parodymus, todėl darytina išvada, kad S. S. buvo verčiama duoti parodymus prieš save. Taigi 2015 m. gruodžio 21 d. apklausiant S. S. kaip liudytoją, buvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinti reikalavimai. Pažymėtina, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose šios S. S. apklausos metu gautais parodymais nesiremiama, todėl nėra pagrindo šiuos pažeidimus pripažinti esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Nuosprendyje remiamasi S. S., apklaustos taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus, parodymais. Šie parodymai gauti nepažeidžiant draudimo versti duoti parodymus prieš save principo.

46. Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo bei nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma, kad, darant A. Š. ir S. S. akistatą bei atliekant S. S. parodymų patikrinimą vietoje, buvo pažeisti BPK 190 straipsnio 2 dalyje bei 196 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, t. y. nesilaikyta bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių.

47. Į akistatą suvedami du pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems, siekiant sužinoti prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti (BPK 190 straipsnio 1 dalis). A. Š., apklausto taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus, ir kaip liudytojos apklaustos S. S. parodymai prieštaravo vieni kitiems, todėl A. Š. ir S. S. buvo suvesti akistaton. Darant akistatą, S. S. nebuvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį ir jai nebuvo išaiškinta procesinių prievartos priemonių, nurodytų BPK 163 straipsnyje, taikymo galimybė tuo atveju, jeigu ji be teisėto pagrindo atsisakytų ar vengtų duoti parodymus, nors jos procesinis statusas prieš akistatą nebuvo pakeistas. Akistatos metu S. S. buvo apklausiama apie savo veiksmus paimant D. G. kraujo mėginius ir šio veiksmo metu davė parodymus prieš save (9 t., b. l. 53–55).

48. Akistata yra dviejų pirmiau apklaustų asmenų apklausa vienu metu, siekiant išsiaiškinti jų parodymuose esančių prieštaravimų priežastis ir tuos prieštaravimus pašalinti. Akistatos metu asmuo kito asmens akivaizdoje duoda parodymus apie aplinkybes, dėl kurių suvestų akistaton asmenų parodymai esmingai skiriasi. Taigi akistata yra teisėto (įtvirtinto įstatyme) vertimo duoti teisingus parodymus, be kita ko, ir prieš save, būdas. BPK 190 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, apklausiant į akistatą suvestus asmenis, turi būti laikomasi BPK nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Bendrosios liudytojo apklausos taisyklės įtvirtintos BPK 183 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš pradedant pirmąją apklausą liudytojas įspėjamas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir jis tai patvirtina savo parašu protokole; prieš pradedant kitas apklausas liudytojui primenama, kad jis įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ir tai pažymima protokole. A. Š. ir S. S. akistatos protokole nepažymėta, kad S. S. yra įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Galima sutikti su nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo, nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasacinių skundų teiginiais, kad, A. Š. apklausus kaip specialųjį liudytoją, turėjo būti pakeistas ir S. S. teisinis statusas, tačiau, įvertinus tai, kad akistatos metu liudytojai S. S. nebuvo priminta, kad ji įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, įvertinus akistatos tikslą ir šio veiksmo pobūdį, darytina išvada, kad S. S. akistatoje su A. Š. nebuvo verčiama duoti parodymų Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies ir BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad akistatos metu gauti duomenys nelaikytini tinkamu įrodymu baudžiamajame procese. Be to, akistatos metu duotus parodymus S. S. pakartojo apklausiama taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus (9 t., b. l. 80–82).

49. Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo bei nuteistosios S. S. ir jos gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad S. S. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas neapklausus S. S. vienasmeniškai, nepranešus jai apie įtarimus, nesant prokuroro nutarimo dėl apklausos apie suvesto į akistatą asmens duotų parodymų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių patikslinimo, neišaiškinus S. S. teisės turėti gynėją ar įgaliotą atstovą, taigi šis procesinis veiksmas kartu su pagrindinio daiktinio įrodymo – D. G. kraujo mėginio – paėmimu atliktas iš esmės pažeidus BPK normas, todėl tiek S. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, tiek S. S. pareigūnams pateiktas D. G. kraujo mėginys nepripažintini tinkamais įrodymais baudžiamajame procese.

50. BPK 196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje. S. S. akistatoje su A. Š. parodė, kad D. G. kraujo mėginį išmetė į šiukšlių konteinerį prie savo namų, ir sutiko tą vietą parodyti. Siekiant patikrinti šiuos S. S. parodymus ir buvo atliktas jos parodymų patikrinimas vietoje. Kasaciniuose skunduose nenurodomos BPK normos, iš kurių kyla reikalavimas prieš parodymų patikrinimą vietoje liudytoją, nukentėjusįjį ar įtariamąjį apklausti vienasmeniškai, todėl nėra galimybės patikrinti, ar to nepadarius buvo pažeisti BPK įtvirtinti reikalavimai.

51. S. S. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas iš karto po jos akistatos su A. Š., S. S. teisinis statusas išliko nepakitęs (liudytoja), tačiau, įvertinus tai, kad šio veiksmo metu S. S. nebuvo priminta, jog ji įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymų patikrinimas vietoje buvo atliekamas S. S. sutinkant, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šio veiksmo metu S. S. buvo verčiama duoti parodymus ir kad S. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolas bei šio veiksmo metu paimtas D. G. kraujo mėginys nėra tinkami įrodymai baudžiamajame procese.

52. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžiai pagrįsti duomenimis, gautais pažeidžiant BPK 162 straipsnio ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatas, be to, teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas, nepatikrino kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo faktinio pagrindo.

53. BPK 162 straipsnyje nurodytas informacijos apie privatų asmens gyvenimą, surinktos vienoje baudžiamojoje byloje taikant BPK nustatytas procesines prievartos priemones ikiteisminio tyrimo metu, panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje teisinis pagrindas – aukštesniojo prokuroro nutarimas. BPK nenustatytos duomenų, gautų atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, panaudojimo baudžiamojoje byloje sąlygos. Taigi, ar kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, įtvirtintus BPK, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant, be kita ko, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija yra konstatavusi, kad įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija, spręsdama situaciją, kai atliekant slaptą telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę gaunami ir tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas asmens (asmenų) daromas nusikalstamas veikas, yra išaiškinusi, jog jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, nurodytų Operatyvinės veiklos įstatymo (įstatymo, galiojusio operatyvinių veiksmų nagrinėjamoje byloje atlikimo metu) nuostatose ir sudarančių pagrindą pagal įstatymą atlikti operatyvinį veiksmą, tai dėl jų gauta informacija gali būti kaip įrodymai naudojama ir kituose baudžiamuosiuose procesuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>). Pažymėtina, kad tokiais atvejais būtina patikrinti, ar buvo teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą.

54. Pirmosios instancijos teismas patikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo teisinį pagrindą ir konstatavo, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, skirtas slaptai D. G. ir G. J. F. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolei ir fiksavimui vykdyti, nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2016 m. kovo 4 d. (D. G. atžvilgiu) ir laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. sausio 15 d. (G. J. F. atžvilgiu) buvo sankcionuoti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimis. Nurodytos nutartys priimtos pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro I. Mikelionio 2015 m. spalio 15 d. ir 2015 m. gruodžio 4 d. teikimus. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra patvirtintos išslaptintų teikimų ir nutarčių kopijos, taip pat iš dalies išslaptintų kriminalinės žvalgybos subjekto (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos) prašymų, pagal kurių duomenis buvo parengti teikimai, kopijos. Išanalizavęs šiuos dokumentus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas prieš D. G. ir G. J. F. pradėtas esant tiek teisiniam, tiek faktiniam pagrindui. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tais atvejais, kai tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas tyrimo veiksmų atlikimo faktinio pagrindo paprastai neturėtų tikrinti. Taigi kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenimis grįsdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

55. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Generalinės prokuratūros ONKTD vyriausiojo prokuroro M. Jovaišos 2017 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo, vadovaujantis BPK 162 straipsniu, nuspręsta panaudoti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją šioje baudžiamojoje byloje, buvo perteklinis veiksmas. Kaip minėta, BPK 162 straipsnyje tiesiogiai reglamentuojamas informacijos, gautos BPK, o ne Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais veiksmais panaudojimo kitoje byloje teisinis pagrindas. Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys teismo pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti įstatymo nustatyta tvarka ir atitinka kitus BPK įrodymams keliamus reikalavimus. Kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai, ypač tie, kuriais renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, savo pobūdžiu prilygsta procesinėms prievartos priemonėms, todėl informacija, gauta atliekant vienos nusikalstamos veikos tyrimą, kitoje baudžiamojoje byloje gali būti panaudojama tik BPK nustatyta tvarka. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas pagal BPK 162 straipsnio nuostatas. Šiuo straipsniu turi būti vadovaujamasi tiek tuo atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą renkama atliekant BPK numatytus veiksmus, tiek ir pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (dabar – Kriminalinės žvalgybos įstatymas) (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>). Taigi prokuroro 2017 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta panaudoti kriminalinės žvalgybos metu gautą informaciją šioje baudžiamojoje atitinka BPK 162 straipsnio nuostatas.

56. Visi nuteistieji kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai neteisingai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir todėl padarė neteisingas išvadas. Tokie teiginiai grindžiami skunduose išdėstant nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir savaip interpretuojant faktines veikos aplinkybes.

57. Skundžiamus teismų nuosprendžius patikrinus teisės taikymo aspektu, nenustatytas pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje ištirti įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai, vertindami įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurie būtų pagrindas pagal kasacinių skundų argumentus dėl BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų priimtus teismų sprendimus naikinti ar juos pakeisti. Iš priimtų nuosprendžių turinio matyti, kad visi teisiamajame posėdyje ištiri įrodymai yra įvertinti, o įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos įvertinus įrodymų visumą.

Dėl draudimo persekioti ir bausti už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem)

58. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose teigia, kad byloje pažeistas non bis in idem principas, nes visi nuteistieji buvo traukiami dar ir administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 straipsnį. Generalinės prokuratūros prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimu nutraukta ikiteisminio tyrimo dalis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, šiame nutarime, įvertinus ikiteisminio tyrimo duomenis ir padarytos veikos pavojingumą, padaryta išvada, kad D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veiksmai, kuriais, pažeidžiant nustatytą tvarką, buvo pakeisti Kelių eismo taisykles pažeidusios D. G. kraujo tyrimo mėginiai, siekiant nuslėpti D. G. neblaivumą administracinio teisės pažeidimo byloje, atitinka ATPK 187² straipsnyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo – įkalčių arba įrodymų naikinimo bei jų slėpimo arba kitokios apgavystės padarymo administracinio teisės pažeidimo byloje – sudėties požymius. Šis nutarimas yra galiojantis.

59. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad administracinių teisės pažeidimų procesai nuteistiesiems buvo pradėti nepagrįstai, tačiau tai nereiškia, kad asmenys vien tuo pagrindu negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už jų įvykdytus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams, pagal juos, atsižvelgdamas į nustatytų nusikalstamų veikų padarinių sunkumą, padarytą didelę neturtinę žalą juridiniams asmenims, o ne vien trukdymą valdymo tvarkai klastojant administracinio teisės pažeidimo bylos įkalčius, įvertinęs nuteistųjų eitas pareigas valstybės tarnybos sistemoje, tai, kad jiems administracinio teisės pažeidimo teisenos pradėtos nepagrįstai, nusprendė, kad nuteistųjų veiksmai turi užtraukti baudžiamąją, bet ne administracinę atsakomybę, o nuosprendžiui įsiteisėjus paskirtos administracinės nuobaudos galėtų būti panaikintos Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658 straipsnio nustatyta tvarka, taip išvengiant dvigubo nubaudimo draudimo pažeidimo. Šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagrįstas tik iš dalies.

60. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl veikos, kurioje buvo BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymiai. Generalinės prokuratūros prokuroro 2016 m. spalio 6 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis dėl dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu nutraukta, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybai pavesta perduoti nutarimą bei reikiamą baudžiamosios bylos medžiagą Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 187² straipsnį.

61. D. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad ji 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.10 val. atvyko į (duomenys neskelbtini) ligoninę, esančią (duomenys neskelbtini), kur buvo paimtas jos kraujo mėginys alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti (nustatyta 1,01 promilės alkoholio). 2015 m. gruodžio 20 d. apie 16.00 val. D. G., išsiblaiviusi, turėdama tikslą, kad jos kraujyje nebūtų alkoholio ir ji nebūtų patraukta administracinėn atsakomybėn dėl 2015 m. gruodžio 19 d. 12.20 val. Kaune, Savanorių pr. 447A, sukelto techninio eismo įvykio būnant neblaiviai, pakartotinai atvyko į minėtą gydymo įstaigą, ten buvo paimtas dar vienas jos kraujo mėginys ir sukeistas su kraujo mėginiu, paimtu 2015 m. gruodžio 19 d. 16.10 val., tokiu būdu siekė įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-301-358/2016. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nesant D. G. veiksmuose pažeidimo sudėties. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena D. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams.

62. G. A. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl to, kad jis 2015 m. gruodžio 19 d. 13.43 val., 15.23 val., 15.39 val. vykusių telefono pokalbių metu, būdamas (duomenys neskelbtini) direktorius, siekdamas nuslėpti D. G. girtumą ir tokiu būdu padėti jai išvengti administracinės, civilinės ir drausminės atsakomybės, susitarė su ligoninės direktoriaus pavaduotoju (duomenys neskelbtini) K. G., kuris buvo tiesioginis A. Š. vadovas, duodant neteisėtus nurodymus A. Š. nuslėpti D. G. girtumą, t. y. kad neblaivios D. G., patekusios į eismo įvykį ir atvyksiančios į ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, kad kraujyje alkoholio nerasta, dėl šių neteisėtų nurodymų buvo sukeisti D. G. kraujo tyrimo mėginiai ir surašyta tikrovės neatitinkanti išvada apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A.2.6.-301-358/2016. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad G. A. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta dėl non bis in idem principo pažeidimo bei nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo byla iškelta nesilaikant įstatymo nuostatų, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolą surašius institucijos, kuriai pagal ATPK 2591 straipsnio nuostatas tokie įgaliojimai nesuteikti, pareigūnams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutartimi Kauno apskrities VPK Kauno miesto Centro policijos komisariato viršininko R. Abugelio prašymas atnaujinti G. A. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimo atmestas.

63. K. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad jis 2015 m. gruodžio 19 d., būdamas (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus pavaduotojas (duomenys neskelbtini), atsakingas už Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus veiklą, 13.43 val., 15.23 val., 15.39 val. telefono pokalbių metu susitarė su Ligoninės direktoriumi G. A. duodant neteisėtus nurodymus A. Š. nuslėpti D. G. girtumą. K. G., būdamas tiesioginis A. Š. vadovas, 2015 m. gruodžio 19 d. 13.46 val. telefono pokalbio metu davė netiesioginius neteisėtus nurodymus veikti taip, kad neblaivios D. G., patekusios į eismo įvykį ir atvykstančios į Ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių duoti kraujo alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti, tyrimo išvadoje būtų nurodyta, kad kraujyje alkoholio nerasta, dėl šių neteisėtų nurodymų buvo sukeisti D. G. kraujo tyrimo mėginiai ir surašyta tikrovės neatitinkanti išvada apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A.2.6.-301-358/2016. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad K. G. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena K. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams.

64. A. Š. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 1872 straipsnį nubaustas 289 Eur bauda už tai, kad 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.10 val., laikinai eidamas (duomenys neskelbtini) ligoninės (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėjo pareigas, (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), nurodė slaugytojai S. S., tarnybiškai pavaldžiai A. Š., paimti iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti (kuriame buvo 1,01 promilės alkoholio) bei, siekdamas nuslėpti D. G. girtumą ir tokiu būdu padėti jai išvengti administracinės, civilinės ir drausminės atsakomybės, nurodė dar kartą paimti iš D. G. kraujo mėginį 2015 m. gruodžio 20 d. ryte, t. y. jai išsiblaivius, ir šiuos mėginius sukeisti, sudarant galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QTIuNi4tMzAxLTM1OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A2.6.-301-358/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A2.6.-301-358/2016">A2.6.-301-358/2016</a>.

65. S. S. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 1872 straipsnį nubausta 289 Eur bauda už tai, kad 2015 m. gruodžio 20 d. apie 6.00 val., būdama (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja, paėmė iš D. G. kraujo mėginį alkoholio koncentracijai kraujyje nustatyti bei sukeitė su D. G. kraujo mėginiu, paimtu 2015 m. gruodžio 19 d. apie 16.00 val., kuriame buvo 1,01 promilės alkoholio, taip siekdama nuslėpti jos girtumą ir sudarydama galimybę D. G. įgyti tikrovės neatitinkančią išvadą apie alkoholio kiekį kraujyje, kuri būtų panaudota teismui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QTIuNi4tMzAxLTM1OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A2.6.-301-358/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A2.6.-301-358/2016">A2.6.-301-358/2016</a>.

66. Pažymėtina, kad tuo pat metu, kai vyko nurodytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos, dėl D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veikų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Kaltinamasis aktas buvo surašytas 2017 m. birželio 9 d. ir kartu su baudžiamosios bylos medžiaga teismui perduotas 2017 m. birželio 15 d. Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžiu D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. buvo nuteisti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

67. Palyginus Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. nuosprendžio (pakeisto Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu) aprašomojoje dalyje išdėstytas nusikalstamos veikos, už kurią nuteisti D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S., aplinkybes su administracinių teisės pažeidimų, už kuriuos atsakomybėn buvo traukiami D. G., G. A., K. G. ir nubausti A. Š. ir S. S., matyti, kad jie nuteisti ir buvo traukiami administracinėn atsakomybės arba nubausti už tą pačią veiką. Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas.

68. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“. Ši nuostata įtvirtinta ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas non bis in idem. Šis konstitucinis principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2001 m. spalio 2 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Minėtas konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Konstitucinis principas non bis in idem reiškia, inter alia (be kita ko), tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

69. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išanalizavęs EŽTT praktiką, yra pažymėjęs, kad EŽTT jurisprudencijoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03). Be to, non bis in idem principo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminis veikų požymis (jį atitinkantys teisiškai reikšmingi faktai) (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fischer prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97). EŽTT jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum, o ne idem crimen (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245-788/2019">2K-245-788/2019</a>).

70. Visi kasatoriai kasaciniuose skunduose nurodo, kad dėl principo non bis in idem pažeidimo nuosprendžiai turėtų būti panaikinti ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl draudimo antrą kartą bausti už tą pačią veiką, be kita ko, nuostata, kad tuo atveju, kai pagal nacionalinę teisę dėl veikos yra įmanomas tik baudžiamasis procesas, tuo tarpu administracinė nuobauda pirmiau paskirta dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, kai buvo pritaikyta nepagrįstai švelni atsakomybės rūšis, non bis in idem (draudimo antrą kartą bausti už tą pačią veiką) principas nelemia baudžiamojo proceso neteisėtumo, o nuteisus asmenį pagal BK, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos panaikinimo įstatymo nustatyta tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2008">2K-102/2008</a>), kaip minėta, padarė išvadą, jog nuosprendžiui įsiteisėjus paskirtos administracinės nuobaudos galėtų būti panaikintos ANK 658 straipsnyje nustatyta tvarka.

71. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2008">2K-102/2008</a> buvo analizuojama kiek kitokia teisinė situacija nei susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102/2008">2K-102/2008</a> buvo sprendžiama, ar buvo pažeistas non bis in idem principas tuo atveju, kai, nutraukus ikiteisminį tyrimą, asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda, o po to ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas, byla perduota nagrinėti teisme ir asmuo buvo teisiamas už nusikalstamos veikos padarymą. Taigi asmens baudžiamasis persekiojimas vyko po to, kai administracinio teisės pažeidimo teisena jau buvo pasibaigusi. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas) ir administracinio teisės pažeidimo teisena vyko vienu ir tuo pačiu metu. Be to, D. G., G. A. ir K. G. administracinė nuobauda pagal ATPK 1872 straipsnį nebuvo paskirta, nes administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jiems buvo nutraukta, todėl atnaujinus administracinio nusižengimo bylą (ANK 658 straipsnis) draudimo bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką problema nebūtų išspręsta.

72. Administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal ATPK 1872 straipsnį D. G., G. A., K. G. A. Š. ir S. S., kaip minėta, inicijavo prokuroras, nutarimu nutraukęs ikiteisminio tyrimo dalį dėl dokumento suklastojimo ir disponavimo suklastotu dokumentu, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų požymių. Nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį nurodyta, kad D. G. kraujo mėginiai buvo paimti ir sukeisti jau pradėjus administracinio teisės pažeidimo bylą, todėl, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, darytina išvada, jog BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. neteisėtais veiksmais nepadaryta. Pažymėtina, kad prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį priėmimo momentu (2016 m. spalio 6 d.) pranešimuose apie įtarimą D. G. (9 t., b. l. 181 –185), G. A. (8 t., b. l. 167–170), K. G. (9 t., b. l. 124–127), A. Š. (9 t., b. l. 21–24), S. S. (9 t., b. l. 89–92) nebuvo nurodyta, kad jie įtariami padarę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

73. Ikiteisminio tyrimo (baudžiamosios bylos) nutraukimas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) reiškia, kad arba veika, dėl kurios atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo padaryta, arba ta veika neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nutraukus ikiteisminį tyrimą (baudžiamąją bylą) BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, veika, dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, toliau netiriama.

74. Pagal teismų praktiką tuo atveju, kai piktnaudžiaujant tarnyba yra suklastojamas dokumentas, veika kvalifikuojama kaip idealioji nusikaltimų, įtvirtintų BK 228 ir 300 straipsniuose, sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTg5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-895/2017">2K-7-2-895/2017</a>). Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nurodytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015 ir kt.). Jeigu tiriant tokią veiką ar nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, kad šia veika padaryti ne du ar daugiau, o vienas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, veika kvalifikuojama kaip pavienis nusikaltimas (atitinkamai įtvirtintas BK 228 ar 300 straipsnyje).

75. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas – atitikties tarp faktinių veikos aplinkybių ir baudžiamosios teisės normose įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas bei teisinis įtvirtinimas procesiniame dokumente. Taigi nusikalstamos veikos kvalifikavimas yra įgalioto subjekto (ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo) mąstomoji veikla, atsispindėta procesiniame dokumente. Tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nusprendžiama, kad tiriama nusikalstama veika turi būti kvalifikuota ne kaip idealioji nusikalstamų veikų, nustatytų skirtinguose BK straipsniuose, sutaptis, o kaip pavienė nusikalstama veika, turi būti keičiamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o ne nutraukiama ikiteisminio tyrimo dalis, nes ikiteisminis tyrimas dėl tos nusikalstamos veikos yra tęsiamas toliau. Būtent toks prokuroro sprendimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. I-153 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintose Rekomendacijose dėl pranešimo apie įtarimą parengimo ir nusikalstamų veikų perkvalifikavimo ikiteisminio tyrimo metu. Šių Rekomendacijų 12 punkte nurodyta, kad „kilus pagrindui perkvalifikuoti veiką, dėl kurios pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, suderinęs su prokuroru, dokumente, kuriuo įformintas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, užrašo rezoliuciją tęsti tyrimą dėl kitos veikos, nurodydamas BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą. Tokiu atveju nepriimamas nutarimas nutraukti dalį tyrimo dėl veikos, kuri perkvalifikuota pagal kitą BK straipsnį, jo dalį ar punktą“, o 14 punkte nurodyta: „Nutarimas iš dalies nutraukti ikiteisminį tyrimą priimamas tik tokiu atveju, kai paskesniu pranešimu apie įtarimą nebeinkriminuojama viena ar kelios realiąją nusikalstamų veikų sutaptį sudarančios veikos, dėl kurių buvo suformuluotas įtarimas ankstesniu pranešimu apie įtarimą, taip pat kai paskesniu pranešimu apie įtarimą nebeinkriminuojamas bendrininkavimas su vienu ar keliais asmenimis (tyrimas iš dalies nutraukiamas šių asmenų atžvilgiu).“ Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalį generalinio prokuroro patvirtintos Rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių pateikimo vykdyti kontrolės praktiką, prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra privalomi.

76. Minėta, kad prokuroras, nusprendęs, jog D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. nepadarė veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė išvadą, kad jų veiksmuose yra ATPK 187² straipsnyje nurodyti administracinio teisės pažeidimo – įkalčių arba įrodymų naikinimo bei jų slėpimo arba kitokios apgavystės padarymo administracinio teisės pažeidimo byloje – sudėties požymiai. Įvertinus tai, kad tuo pat metu vyko nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 straipsnio 1 dalyje, tyrimas, galima buvo daryti išvadą, kad D. G., G. A., K. G. A. Š. ir S. S. veika yra idealioji nusikaltimo, nurodyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, ir administracinio teisės pažeidimo, įtvirtinto ATPK 187² straipsnyje, sutaptis. Pažymėtina, kad nei BK, nei ANK nereglamentuotos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo taisyklės tais atvejais, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro ir nusikalstamą veiką, ir administracinį nusižengimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo idealiosios sutapties atveju veika, atitinkanti administracinio nusižengimo požymius, atskirai pagal ANK straipsnį (jo dalį) nekvalifikuotina, o į šią aplinkybę atsižvelgtina skiriant bausmę už nusikalstamą veiką (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgwLTY4OS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-280-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-280-689/2019">2K-280-689/2019</a>). Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad nusikalstamos veikos yra pavojingesnės nei administraciniai nusižengimai, taip pat tai, kad nusikalstamų veikų idealiosios sutapties atveju už atskiras veikas paskirtos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, taip teisiškai vertinant (kvalifikuojant) nusikalstamos veikos ir administracinio nusižengimo (administracinio teisės pažeidimo) idealiosios sutapties atvejį, išvengiama non bis in idem principo pažeidimo.

77. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad prokuroras, nustatęs, jog D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. nepadarė veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, turėjo ne nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį, o teisės aktų nustatyta tvarka perkvalifikuoti įtariamųjų veiką iš BK 228 straipsnio 1 dalies, 300 straipsnio 1 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį. Nutraukus ikiteisminio tyrimo dalį dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, inicijavus administracinio teisės pažeidimo teiseną dėl šios veikos ir šiai teisenai įvykus bei tuo pačiu metu dėl tos pačios veikos tęsiant ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. teisė nebūti baudžiamam už tą patį nusikaltimą antrą kartą ir Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė nebūti tos pačios valstybės institucijų persekiojamam ar baudžiamam už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

78. Šioje nutartyje padaryta išvada, kad D. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, G. A., K. G., A. Š. ir S. S. – pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Taigi jie pagrįstai nuteisti už nusikalstamos veikos padarymą ir dėl šios veikos buvo galimas tik baudžiamasis procesas, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti panaikintas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo teisena dėl tos pačios veikos buvo inicijuota ir įvyko dėl teisės aktuose nustatytos veikos teisinio vertinimo (kvalifikavimo) procedūros pažeidimo, bet ne dėl klaidos arba nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms, taigi buvo inicijuota neteisėtai.

79. Įsiteisėjus nuosprendžiui, A. Š. ir S. S. turėjo galimybę kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl administracinio teisės pažeidimo bylų, kuriose jie nubausti pagal ATPK 1872 straipsnį, atnaujinimo ANK 662 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau to jie nepadarė ir siekia apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimo. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją pareiškėjai privalo pasinaudoti tomis teisinės gynybos priemonėmis, kuriomis pasinaudoti įmanoma, kuriomis galima pasiekti, kad žala būtų atlyginta, ir kurios gali būti pagrįstai laikomos perspektyviomis (2006 m. kovo 1 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Sejdovic prieš Italiją, peticijos Nr. 56581/00). Diskrecinės ar ypatingos priemonės, kaip antai prašymas atnaujinti procesą, nelaikomos veiksmingomis priemonėmis Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies prasme, taigi jomis nereikia pasinaudoti (Didžiosios kolegijos 2002 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Pisano prieš Italiją, peticijos Nr. 36732/97; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11, 31–35 punktai). Šioje nutartyje minėta, kad atnaujinus D. G., G. A. ir K. G. administracinio nusižengimo bylą draudimo bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką problema nebūtų išspręsta, nes administracinė nuobauda pagal ATPK 187² straipsnį jiems nebuvo paskirta (administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jiems buvo nutraukta). Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, neturi teisinės galimybės panaikinti D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. draudimo bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką (non bis in idem principo pažeidimo) padarinių.

80. Įvertinus tai, kad dėl tos pačios D. G., G. A., K. G., A. Š. ir S. S. veikos vienu metu vyko dvi teisenos – baudžiamoji ir administracinė – ir, kaip minėta, buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuteistųjų teisė nebūti baudžiamam už tą patį nusikaltimą antrą kartą ir Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė nebūti tos pačios valstybės institucijų persekiojamam ar baudžiamam už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą, ir kad nėra teisinio pagrindo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, nes nuteistieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, darytina išvada, kad tinkama kompensacija nuteistiesiems už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra jiems paskirtų bausmių švelninimas.

81. BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodyta, kad asmuo, padaręs šią veiką, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Taigi šis nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 4 dalį priskiriamas apysunkiams nusikaltimams. Už apysunkio nusikaltimo padarymą nuteistųjų veikos padarymo metu galiojusiame BK 47 straipsnio 3 dalies (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo redakcija) 3 punkte buvo nustatyta iki 1000 MGL dydžio bauda. Minimali bauda yra vieno MGL dydžio (BK 47 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija)).

82. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. S. paskirta 100 MGL dydžio (3 766 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 1872 straipsnį ji nubausta 289 Eur bauda. Taigi ji du kartus nubausta baudomis už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad, 2015 m. gruodžio 21 d. apklausiant S. S. kaip liudytoją, buvo pažeisti Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtinti reikalavimai. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija S. S. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra, taikant BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytą teisingumo principą, jos atleidimas nuo nuosprendžiu paskirtos bausmės – 100 MGL dydžio baudos.

83. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Š. paskirta 170 MGL dydžio (6 402,20 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutarimu pagal ATPK 1872 straipsnį jis nubaustas 289 Eur bauda. Taigi jis du kartus nubaustas baudomis už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija A. Š. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jam paskirtos baudos sumažinimas 120 MGL.

84. K. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta 300 MGL dydžio (11 298 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad K. G. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 9 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena K. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams. Taigi K. G. buvo du kartus persekiojamas už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija K. G. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jam paskirtos baudos sumažinimas 100 MGL.

85. G. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena nutraukta, neįrodžius, kad G. A. padarė ATPK 1872 straipsnyje nustatytą pažeidimą. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta dėl non bis in idem principo pažeidimo bei nustačius, kad administracinio teisės pažeidimo byla iškelta nesilaikant įstatymo nuostatų, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokolą surašius institucijos, kuriai pagal ATPK 2591 straipsnio nuostatas tokie įgaliojimai nesuteikti, pareigūnams. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo teisena G. A. buvo nutraukta dėl non bis in idem principo pažeidimo, todėl jis nėra galutinai išteisintas arba nuteistas pagal valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau pažymėtina ir tai, kad pagal Institucijos – Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato – pareigūno prašymą, vadovaujantis ANK 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, administracinio nusižengimo byla buvo atnaujinta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. nutartimi Institucijos pareigūno prašymas atnaujinti G. A. administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarimo atmestas. Taigi G. A. buvo du kartus persekiojamas už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija G. A. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jam paskirtos baudos sumažinimas 50 MGL.

86. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. G. paskirta 350 MGL dydžio (13 181 Eur) bauda. Minėta, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nesant D. G. veiksmuose pažeidimo sudėties. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimu apylinkės teismo nutarimas panaikintas, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena D. G. pagal ATPK 1872 straipsnį nutraukta, pasibaigus ATPK 35 straipsnyje įtvirtintiems administracinės nuobaudos skyrimo terminams. Taigi D. G. buvo du kartus persekiojama už tuos pačius teisei priešingus veiksmus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad tinkama kompensacija D. G. už valstybės institucijų padarytus pažeidimus yra nuosprendžiu jai paskirtos baudos sumažinimas 100 MGL.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – viešųjų teisių atėmimo (BK 68¹ straipsnio taikymas)

87. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, taikant BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 dalį, 68¹ straipsnio 1, 3 dalis, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas, trejiems metams. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ši baudžiamojo poveikio priemonė palikta nepakeista. Kasaciniame skunde D. G. ir jos gynėjas teigia, kad D. G. veikė kaip privatus asmuo, todėl baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas – neturėjo būti paskirta. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

88. BK 68¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešųjų teisių atėmimas yra teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas. Viešųjų teisių atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis (BK 68¹ straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. G. buvo nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) direktorė, 2015 m. gruodžio 19 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktus įgaliojimus ir pareigas naudojo priešingai tarnybos interesams ir dėl to (duomenys neskelbtini) patyrė didelę neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir dėl jos priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, privalėjo spręsti, ar D. G. veiką, kuria padėjo A. Š. ir S. S. piktnaudžiauti tarnyba, padarė piktnaudžiaudama viešosiomis teisėmis, tačiau to nepadarė.

89. Pagal byloje nustatytas aplinkybes D. G. (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriui G. A. paskambino ne kaip (duomenys neskelbtini) direktorė, o kaip privatus asmuo – G. A. pažįstama. Veiksmus, atitinkančius objektyviuosius padėjimo piktnaudžiauti tarnyba sudėties požymius, D. G. taip pat atliko kaip privatus asmuo. Taigi D. G. nusikalstama veika nebuvo padaryta piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis, todėl apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti D. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – viešųjų teisių atėmimą, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimą, trejiems metams, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 68¹ straipsnį. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nuosprendžiai keistini, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė naikintina.

90. Nuteistosios D. G. ir jos gynėjo kasaciniame skunde teisingai pažymima, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodytas baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas – BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktas. Šiame punkte nustatytas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, o viešųjų teisių atėmimas nustatytas BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismas šios neatitikties neaptarė. Pažymėtina, kad kasatorių nurodyta neatitiktis galėjo būti vertinama kaip rašymo apsirikimas ir ištaisyta BPK 308¹ straipsnyje nustatyta tvarka. Panaikinus D. G. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, šis apsirikimas nekelia jokių teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžius pakeisti.

D. G. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 250 MGL dydžio, t. y. 9 415 Eur (devynių tūkstančių keturių šimtų penkiolikos Eur).

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžių dalis, kuriomis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68¹ straipsnio 1, 3 dalimis, D. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – viešųjų teisių atėmimas, t. y. teisės būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas, trejiems metams.

G. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 300 MGL dydžio, t. y. 11 298 Eur (vienuolika tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių Eur).

K. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 200 MGL dydžio, t. y. 7 532 Eur (septynių tūkstančių penkių šimtų trisdešimt dviejų Eur).

A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį paskirtą baudą sumažinti iki 50 MGL dydžio, t. y. 1 883 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų Eur).

S. S., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, atleisti nuo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės – 100 MGL dydžio, t. y. 3 766 Eur, baudos.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 4 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 14 d. nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Pranas Kuconis