Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-469/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00702-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 99.4; 99.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, G. V. (J. R. teisių perėmėja), dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, notarei D. B., dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo klausimas.

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3049, kuriuo atsakovei J. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1047 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad, priimant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3049, galiojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr.01A-41-4, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus miesto pietinio aplinkkelio ir gretimų teritorijų detalusis planas. Vilniaus miesto tarybos sprendime nustatyta, kad sklypai ir pastatai, patenkantys į greitkelio raudonosiomis linijomis pažymėtas ribas, paimami visuomenės poreikiams. Į šių sklypų sąrašą pateko ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį į tokį žemės sklypą atsakovei J. R. nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. 2.4-01-3049, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės atsakovei į nurodytą žemės sklypą, naikintinas. Dėl nurodytų priežasčių naikintina ir 2006 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria J. R. už 630 000 Lt pardavė sklypą Vilniaus miesto savivaldybei, taikytina restitucija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3049; pripažino negaliojančia nuo sudarymo dienos 2006 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią J. R. pardavė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 0,1047 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); nurodė valstybės nuosavybėn grąžinti pagal 2006 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Vilniaus miesto savivaldybei perduotą 0,1047 ha žemės sklypą. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė ir priteisė valstybei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos – 470 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad žemė, kurios nuosavybės teisių atkūrimo siekė atsakovė J. R., pagal iki ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo patvirtintą detalųjį planą buvo priskirta teritorijai, užimta statomu miesto aplinkkeliu, todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį turėjo būti valstybės išpirkta šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, pažeisdami Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, neteisėtai atkūrė atsakovei J. R. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą. Atsakovei J. R. negalėjo būti sumokėta ginčo žemės sklypo rinkos vertė neteisėtai taikant paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, nes turėjo būti vykdomas išpirkimas ar kitoks Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytas kompensavimo būdas, o atsakovei mokėtina kompensacija turėjo būti apskaičiuota pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką neatkuriant nuosavybės teisių. Neteisėto administracinio akto pagrindu sudarytas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris yra niekinis, todėl negaliojantis (CK 6.225 straipsnio 1 dalis), nustačius, kad sandorio dalykas teisiškai nebuvo sukurtas ir sutarties kaina nustatyta priešingai galiojančiai teisei (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis).

Teismas konstatavo, kad, nustačius, jog Vilniaus miesto savivaldybė neteisėtai išpirko ir užvaldė valstybės nuosavybės teise valdomą žemę, taikoma ne prokuroro reikalaujama restitucija, o vindikacija (CK 4.95 straipsnis), ginčo žemės sklypą grąžinant valstybei, nes pardavėjai žemės sklypas negali būti grąžintas, pripažinus negaliojančiu ir sprendimą dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo. Teismas nurodė, kad, pritaikius prokuroro reikalaujamą restituciją, Vilniaus miesto savivaldybė, atlikusi neteisėtus veiksmus, nepagrįstai sąžiningos atsakovės J. R. sąskaita atgautų dėl savo inicijuotų neteisėtų procedūrų sumokėtus pinigus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad jos priteistinos iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (CPK 93, 96 straipsniai). Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteistinas žyminis mokestis nustatomas pagal 2006 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sandorio kainą, o iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos – pagal 2005 m. gegužės 5 d. sprendime nurodytą sklypo vertę.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 22 d. (klaidingai nurodyti 2012 m.) nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai nurodė, kad, įvertinus, jog atsakovei iš valstybės poreikiams tenkinti skirtų lėšų buvo sumokėta už parduodamą žemės sklypą, laikytina, kad tai tolygu restitucijos taikymui ir nuosavybės teisių atkūrimo J. R. procedūros laikytinos baigtomis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad savivaldybės institucijos ir kiti CPK 83 straipsnio 1 dalies 5, 10 punktuose nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tuo atveju, kai jie veikia kaip ieškovai ar pareiškėjai, t. y. inicijuoja civilinės bylos iškėlimą. Atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo institutas taip pat taikomas ir tokiu atveju, kai byloje atsakovais patraukti nurodyti asmenys pareiškia priešieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Jeigu prokuroras, valstybė ar savivaldybė (ar atitinkama jų institucija) byloje yra atsakovas arba suinteresuotas asmuo, nepareiškęs priešpriešinių reikalavimų, tai šie asmenys turi mokėti žyminį mokestį bendraisiais pagrindais. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos procesinę padėtį ir šio asmens atliktus procesinius veiksmus byloje, sprendė, kad žyminis mokestis pagal 2006 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sandorio kainą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valstybei priteistas pagrįstai.

III. Kasacinio skundo ir pareiškimų dėl prisidėjimo

prie kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis iš atsakovo priteista 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Atsakovas nurodo, kad pagal CPK 96 straipsnio 4 dalį, jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo yra atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, yra atleidžiamos tiek nuo žyminio mokesčio, tiek ir nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. E. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141/2010">3K-3-141/2010</a>, nurodo, kad ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras nepatyrė bylinėjimosi išlaidų šioje byloje, nes buvo atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Teismai vadovavosi bendruoju principu, kad pralaimėjusi šalis padengia bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą, kuris, remiantis ieškovo 2011 m. birželio 13 d. atsiliepimu į savivaldybės apeliacinį skundą, šiuo atveju apėmė tiek valstybės, tiek savivaldybės interesus. Dėl to ginčui taikytinas CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuriame nurodytų asmenų atleidimas nuo žyminio mokesčio nesiejamas su jų procesine padėtimi, t. y. jie neprivalo būti ieškovai; svarbiausia, kad ieškinys pareikštas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Remiantis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, savivaldybės (jų institucijos), veikdamos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir vykdydamos viešąjį administravimą ir (arba) teikdamos viešąsias paslaugas, garantuoja ne tik teritorinės bendruomenės viešąjį interesą, bet ir visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešąjį interesą, kurį pagal savo kompetenciją garantuoja ir valstybės institucijos. Dalyvaudama bylose savivaldybė ar jos institucijos atstovauja viešajam (savivaldybės) interesui, nepaisant jos procesinės padėties. Savivaldybės institucija neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, t. y. nuo bylos išsprendimo nepriklauso savivaldybės institucijos, kaip asmens, subjektinių teisių ir pareigų apimtis; savivaldybė turi tik procesinį teisinį suinteresuotumą. Įstatyme nustatyto reikalavimo mokėti žyminį mokestį paskirtis – įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių). Savivaldybė atstovauja viešajam savivaldybės interesui, taigi dėl ieškinio reikalavimų (ar jų dalies), susijusių su viešojo intereso gynimu, neturėtų būti apmokestinama žyminiu mokesčiu ar kitomis bylinėjimosi išlaidomis, taip pat tokiu atveju iš savivaldybės institucijos teismo sprendimu neturėtų būti priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Atsakovas, remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, nurodo, kad teismai nepagrįstai nesilaikė kasacinio teismo formuojamos praktikos, būtent – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>, išaiškinimų, remiantis kuriais, nepriklausomai nuo to, kad ieškinį, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o savivaldybė įvardyta atsakove, ši procesinė situacija nepaneigia fakto, kad savivaldybė yra būtent tas subjektas, kurios interesais pareikštas ieškinys, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos) valstybei iš savivaldybės tokiu atveju negali būti priteisiamos. Juolab kad prokuroro ieškinio reikalavimas dėl 2006 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurios kainą buvo nustatytas iš savivaldybės priteistas žyminis mokestis, pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3049. Į šias aplinkybes teismai turėjo atsižvelgti remdamiesi CPK 93 straipsnio 5 dalimi. Atsakovo teigimu, Vilniaus apygardos teismo praktika šiuo klausimu nevienoda, tai prieštarauja Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 daliai (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTQzOC03ODEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1438-781/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1438-781/2012">2S-1438-781/2012</a>). Atsakovas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu, nurodo, kad teismų sprendimai, kuriais priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidos) iš subjekto, kurio interesus ginant ir buvo pareikštas ieškinys, akivaizdžiai neatitinka teisingo teismo sprendimo sampratos.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra prašo tenkinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą ir panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis priteista iš atsakovo 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Ieškovas nurodo, kad CPK 85 straipsnio l dalies 5 punkte nurodytas asmenų atleidimas nuo žyminio mokesčio nesiejamas su jų procesine padėtimi, t. y. jie neprivalo būti ieškovai. Nors šioje byloje Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakovė, tačiau ieškinio reikalavimai yra reiškiami jos interesais, todėl ji turi būti atleista nuo žyminio mokesčio. Kadangi nuo žyminio mokesčio yra atleistas ir ieškovas, tai taikytina CPK 96 straipsnio 4 dalis ir bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš valstybės biudžeto. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>, išaiškinimų.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo tenkinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą ir panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis iš atsakovo priteista 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė atstovauja viešajam interesui, taigi dėl ieškinio reikalavimų (ar jų dalies), susijusių su viešojo intereso gynimu, neturėtų būti apmokestinama žyminiu mokesčiu ar kitomis bylinėjimosi išlaidomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti iš atsakovo 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, pasisako tik kasaciniame skunde keliamu klausimu dėl savivaldybės atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo

CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami: prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kai ieškinys pareiškiamas arba pareiškimas paduodamas siekiant apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesus, – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Taigi nurodyti asmenys CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tuo atveju, kai jie veikia kaip ieškovai ar pareiškėjai, t. y. inicijuoja civilinės bylos iškėlimą, ar pareiškia priešieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Jeigu prokuroras, valstybė ar savivaldybė (ar atitinkama jų institucija) byloje yra atsakovas (arba suinteresuotas asmuo), nepareiškęs priešpriešinių reikalavimų, tai moka žyminį mokestį CPK 80 straipsnio pagrindu. Tokį CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimą patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusio CPK 961 straipsnio 1 dalies nuostatos (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija). Pastarojoje teisės normoje įstatymų leidėjas nustatė bylinėjimosi išlaidų atsakovui atlyginimo iš biudžeto lėšų tvarką tuo atveju, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės ar savivaldybės institucijos ieškinys viešajam interesui ginti. Taigi tuo atveju, kai ieškinys byloje pareiškiamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovui–savivaldybei (jos institucijai) (ieškiniu nėra ginamas savivaldybės interesas), tai ieškinio tenkinimo atveju teismas, vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, priteisia iš savivaldybės (jos institucijos) į valstybės biudžetą žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo prokuroras buvo atleistas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>, kurioje nuspręsta nepriteisti valstybei žyminio mokesčio iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pateiktais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. I. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2007">3K-3-364/2007</a>; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. sodininkų bendrija „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-194/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-194/2008">3K-3-194/2008</a>; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Baltic vairas“ v. RAB,,Arves velo“, bylos 3K-3-345/2011; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00Ny8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-47/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-47/2013">3K-3-47/2013</a>; kt.).

Kasaciniame skunde nurodytos civilinės bylos Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. K. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a>, išaiškinimai šioje byloje negali būti taikomi, nes bylų faktinės aplinkybės turi esminių skirtumų. Nurodytoje byloje ieškinį, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras, o atsakovu įvardyta Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, esanti valstybės, kurios interesais pareikštas ieškinys, atstovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos. Nagrinėjamoje byloje ieškinį, gindamas viešąjį interesą, pareiškė prokuroras atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Prokuroras, atstovaudamas valstybės interesams, prašė teismo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2.4-01-3049, kuriuo atsakovei J. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1047 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria J. R. už 630 000 Lt pardavė sklypą Vilniaus miesto savivaldybei, ir taikyti restituciją. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atkuriant J. R. nuosavybės teises į ginčo sklypą buvo pažeisti valstybės interesai, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį ši žemė turėjo būti valstybės išpirkta nurodyto įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. ginčo žemės sklypas negalėjo būti grąžintas natūra J. R.; jai turėjo būti atlyginama už valstybės išperkamą žemės sklypą teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi prokuroro ginčijamų administracinio akto ir pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu valstybė prarado nuosavybės teisę į ginčo sklypą, o savivaldybė dėl byloje nustatytų neteisėtų veiksmų – ją įgijo; pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrindu šis sklypas grąžintas valstybės nuosavybėn, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai nei nustatyta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-165/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-165/2012">3K-7-165/2012</a> dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė laikytina savarankišku atsakovu, kuriam pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o ne asmeniu, kurio interesais šioje byloje buvo reiškiamas ieškinys. Dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai, priteisdami iš savivaldybės žyminį mokestį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nėra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio reikalavimų, pagrįstai sprendė priteisti žyminį mokestį iš šio atsakovo CPK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo mokėtiną žyminį mokestį šioje byloje. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalį nuo didesnės kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos mokamas tokio dydžio žyminis mokestis – septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Taigi iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės CPK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu turėjo būti priteistas ne 18 900 Lt (trys procentai nuo 630 000 Lt ieškinio sumos, nustatytos pagal 2006 m. spalio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį), o 10 300 Lt žyminis mokestis. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia patenkinti dalį kasacinio skundo ir pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, sumažinant iš savivaldybės į valstybės biudžetą priteistą žyminį mokestį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl savivaldybės atleidimo nuo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Atsižvelgdama į argumentus, nurodytus šioje nutartyje, taip pat į kasacinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią galiojančios CPK 83 straipsnio 1–3 dalys reglamentuoja atleidimą tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-413/2011), teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš savivaldybės pirmosios instancijos teismo priteistos pagrįstai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 22 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo dalis dėl 18 930 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos į valstybės biudžetą priteisimo pakeisti ir šią Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo dalį išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 10 330 (dešimt tūkstančių tris šimtus trisdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 22 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis