Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto byloje

Civilinė byla Nr. 3K-3-468/2013

Proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija 126.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko ir trečiojo asmens Valstybės įmonės Turto banko atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutarties dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos namai,,Tuktukas“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas AB SEB bankas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos namai,,Tuktukas“ 2004 m. liepos 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 3-iuoju darbotvarkės klausimu dėl,,Administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo“ ir pripažinti neteisėtu bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos namai,,Tuktukas“ administratoriaus sprendimą administravimo išlaidoms skirti 315 000 Lt.

Kauno apygardos teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi atsakovui individualiai įmonei R. M. prekybos namams „Tuktukas“ (toliau – IĮ „Tuktukas“) buvo iškelta bankroto byla. Bankrutavusios IĮ „Tuktukas“ 2004 m. liepos 23 d. kreditorių susirinkimo metu 3-iuoju darbotvarkės klausimu nutarta už administravimo paslaugas paskirti 3500 Lt mėnesinę išlaidų sumą, įskaitant visus su tuo susijusius mokesčius bei kitas išlaidas už kiekvieną darbo mėnesį, taip pat prireikus kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas mokėjimo sąlygas, priklausomai nuo aplinkybių, gali pakeisti. Su administratoriumi 2004 m. liepos 23 d. sudaryta Pavedimo sutartis.

Pareiškėjas į kreditorių sąrašą buvo įtrauktas Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi, o apie skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą sužinojo tik 2012 m. vasario 7 d. vykusiame įmonės kreditorių susirinkime. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas nenumatė konkrečios, apibrėžtos administravimo išlaidų sąmatos, todėl tai, kad bankroto administratorius iš už bankui įkeisto turto pardavimą gautų 410 000 Lt (iš viso įmonės sąskaitoje sukaupta 412 154,03 Lt), administravimo išlaidoms panaudojo 315 000 Lt, o hipotekos kreditoriui pervedė tik 97 154,03 Lt, taip pažeidė kreditorių interesus gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės lėšų. Administravimo išlaidų dydis neatitinka faktiškai atlikto darbo.

Bankrutavusios IĮ „Tuktukas“ teigimu, pareiškėjas apie skundžiamą nutarimą sužinojo 2012 m. sausio 16 d., gavęs informaciją iš bankroto administratoriaus. Dėl to skundas paduotas praleidus 14 dienų terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą priėmė tuo metu įmonėje buvę du kreditoriai (Marijampolės apskrities VMI ir VSDFV Marijampolės skyrius) 100 proc. balsų dauguma ir jo pagrindu įpareigojo kreditorių susirinkimo pirmininkę pasirašyti su administratoriumi pavedimo sutartį. Ginčijamas nutarimas buvo priimtas 2004 m. liepos 23 d., tačiau pareiškėjas AB SEB bankas kreditoriumi bankroto byloje tapo tik Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtinus jo 221 877,37 Lt reikalavimą, apie ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą sužinojo tik 2012 m. vasario 7 d. kreditorių susirinkime, kuriame spręstas klausimas dėl administravimo išlaidų dydžio, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas nepraleido Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 24 straipsnio 5 dalyje nustatyto termino.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo jokių pagrindų, kurie pagrįstų priimto nutarimo neteisėtumą ar jo nepagrįstumą tuo metu, kai jis buvo priimtas. Nutarimo ydingumą pareiškėjas grindė tik tuo, kad dėl užsitęsusios bankroto procedūros buvo priskaičiuotos nepagrįstai didelės administravimo išlaidos, kurios skaičiuotos ne už faktiškai atliktą darbą, o už laiko trukmę. Teismas sprendė, kad kreditoriai gali įgyvendinti savo teisę pakeisti administravimo išlaidų sąmatą, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą, kurio neteisėtumo pagrindų jo priėmimo metu nebuvo nurodyta ir nustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį – panaikino bankrutavusios IĮ „Tuktukas“ kreditorių susirinkimo 2004 m. liepos 23 d. nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“, pripažino neteisėtu bankrutavusios IĮ „Tuktukas“ administratoriaus sprendimą administravimo išlaidoms skirti 315 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi nustačius, kad kreditorius AB SEB bankas, 2012 m. vasario 20 d. paduodamas skundą dėl 2004 m. liepos 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, nepraleido įstatyme nustatyto 14 dienų termino, o dalyvaujantiems byloje asmenims neginčijant šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, teisėjų kolegija pripažino, kad byloje nėra ginčo dėl kreditoriaus AB SEB banko teisės ginčyti atsakovo bankrutavusios IĮ „Tuktukas“ kreditorių susirinkimo 2004 m. liepos 23 d. nutarimą.

Kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintas administravimui skirtų išlaidų dydis turi tiesioginę reikšmę teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų patenkinimui, nes tiek vienu, tiek kitu atveju bankrutuojanti ir bankrutavusi įmonė šiuos savo įsipareigojimus vykdo iš tų pačių lėšų, gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų. Nagrinėjamu atveju egzistuojančio ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, įtaką kreditoriaus AB SEB banko reikalavimų patenkinimo galimybei akivaizdžiai patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad, pardavus IĮ „Tuktukas“ savininko turtą, buvo gauta 412 154,03 Lt (įskaitant palūkanas), iš kurių atėmus administravimo išlaidoms padengti reikalingas lėšas (315 000 Lt), kreditoriui AB SEB bankui, kaip įkaito turėtojui, buvo pervesta 97 154,03 Lt, nors bankroto byloje jo teismo patvirtintų reikalavimų suma – 221 877,37 Lt.

Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas, keitimas, disponavimo administravimo išlaidomis tvarkos nustatymas ĮBĮ priskirtas bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pripažino, kad administravimo išlaidų sąmatos keitimo galimybė negali suvaržyti kreditoriaus teisės skųsti tokią sąmatą patvirtinusį kreditorių susirinkimo nutarimą, kaip savarankiško pažeistų teisių gynybos būdo, kurio pasirinkimas priklauso kreditoriui, jei jis įgyvendinamas laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinta įmonės administravimo išlaidų sąmata nedetalizuota: visoms administravimo išlaidoms, įskaitant atlyginimą administratoriui, nutarta skirti po 3500 Lt per mėnesį. Visos patirtos išlaidos turi atitikti administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. jos turi būti būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti. Nepaisant ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo formuluotės ydingumo, teisėjų kolegija administravimo išlaidų dydžio pagrįstumą pagal jų rūšis vertino atsižvelgdama į 2012 m. vasario 7 d. įmonės administratoriaus veiklos ataskaitą dėl 315 000 Lt administravimo išlaidų (279 000 Lt sudaro atlyginimas administratoriui, 36 000 Lt – kitos administravimo išlaidos, kurios apima atlyginimą advokatui, transporto išlaidas, patalpų nuomos išlaidas už dvejus metus), kuri, nors ir nebuvo patvirtinta 2012 m. vasario 7 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu, tačiau kartu su to susirinkimo metu administratoriaus pateiktais paaiškinimais sudaro pagrindą atlikti administravimo išlaidų būtinumo ir jų dydžio pagrįstumo įvertinimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad 279 000 Lt atlyginimas administratoriui neatitinka jo darbo apimties, sudėtingumo ir kitų ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nustatytų kriterijų, kurių atitiktį turi užtikrinti teismo kontrolė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad kitos 36 000 Lt administravimo išlaidos nėra pagrįstos jokiais tinkamai įformintais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais, taigi teisėjų kolegija negali įvertinti, ar šios išlaidos pagal teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą ir ar šių išlaidų dydžiai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus.

Panaikinus ginčytą nutarimą, kreditorių susirinkimas klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo turėtų svarstyti iš naujo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas bankrutavusi IĮ „Tuktukas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatą dėl 14 dienų apskundimo termino, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartyje (civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05MS8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-91/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-91/2006">3K-3-91/2006</a>) suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriaus teigimu, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostata turi būti taikoma atsižvelgiant į vieną teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principo (CK 1.2 straipsnio 1 dalis) aspektų – pagarbą įgytoms teisėms, taip pat į siekį užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir subjektinių teisių bei pareigų apibrėžtumą tiems asmenims, kurių subjektinės teisės ir pareigos buvo nustatytos ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu. Kreditoriams, kurie, kreditorių susirinkimui priimant ginčijamą sprendimą, dar nebuvo įtraukti į kreditorių sąrašą, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostata negali būti taikoma – kreditorius, kuris kreditorių susirinkimui priimant ginčijamą nutarimą dar nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, neturi teisės pasinaudoti ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje suteikiama teise ginčyti šį nutarimą.

Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas, ar nėra praleistas ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas, visiškai nevertino byloje esančio administratoriaus B. A. P. 2012 m. sausio 12 d. rašto Nr. 18 „Dėl informacijos pateikimo“ kaip rašytinio įrodymo ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles, nes netinkamai vertino byloje surinktus faktinius duomenis, jų sąsajumą su įrodinėjimo dalyku.

2004 m. liepos 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimo ir 2004 m. liepos 23 d. pavedimo sutarties pagrindu bankrutavusios IĮ „Tuktukas“ administratorius įgijo teisę disponuoti 3500 Lt suma per mėnesį. Bankroto administratoriaus įgyta teisė ir teisėtas lūkestis sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Kasatoriaus vertinimu, Lietuvos apeliacinis teismas, po daugiau kaip aštuonerių metų panaikindamas 2004 m. liepos 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, nuosavybės neliečiamumo principus.

Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą, jo atitiktį ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytiems kriterijams, nesirėmė aplinkybėmis, buvusiomis ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo metu, o išvadas grindė aplinkybėmis, atsiradusiomis vėliau nei buvo priimtas ginčijamas nutarimas. Dėl to Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė proceso teisės normas (CPK 180, 185 straipsniai), reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas prašo kasacinio skundo netenkinti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kreditorių teisės keisti administravimo išlaidų sąmatą. Pareiškėjas, 2012 m. vasario 7 d. gavęs ir susipažinęs su skundžiamo nutarimo turiniu, tinkamai ir laiku, nepraleidęs 14 dienų termino, pateikė teismui skundą dėl šio nutarimo panaikinimo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad 2004 m. liepos 23 d. protokolą bei jo priedus pareiškėjui kasatorius būtų pateikęs 2012 m. sausio 12 d., kaip nurodoma kasaciniame skunde (CPK 178 straipsnis).

2. Dėl ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalies taikymo ir aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įsigilino į bylos aplinkybes, juolab kad šalys aktyviai naudojosi savo proceso teisėmis ir teismui teikė išsamius paaiškinimus raštu, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas pažeidė proceso teisės normas (CPK 180, 185 straipsnius), taikydamas ir aiškindamas ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas. Be to, kasacinės instancijos teismas aiškinasi teisės taikymo klausimus, o administravimo išlaidų skaičiavimas iš esmės sietinas su bylos faktinėmis aplinkybėmis, todėl svarstytina, ar dėl šios skundo dalies bankroto administratorius neišėjo už kasacinio skundo turinio ribų (CPK 346 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas AB SEB bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pareiškėjas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad AB SEB bankas praleido kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo 14 dienų terminą, nes, kasatoriaus nuomone, apie ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą sužinojo 2012 m. sausio 16 d. iš bankroto administratoriaus rašto Nr. 18. Tačiau šis raštas nėra tapatus kreditorių susirinkimo protokolui, kuriame autentiškai išdėstyta nutarimo formuluotė. Rašte išdėstyta tik dalis nutarimo.

Kreditoriaus teisė apskųsti kreditorių nutarimą atsiranda ne nuo kokio nors rašto kreditoriui pateikimo dienos, o nuo nutarimo pateikimo dienos, nes skundas gali būti pateikiamas ne dėl rašto, kuris nėra teisinis norminis aktas, o dėl nutarimo.

Bankas bankroto administratoriaus 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. 01.10.02-186 prašė kreditoriui pateikti 2004 m. liepos 23 d. įvykusio kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 1, administratorius kreditoriui pateikė raštą ir kitus dokumentus, bet ne protokolą. Bankas apie skundžiamą kreditorių nutarimą sužinojo tik tada, kai buvo svarstomas klausimas dėl administratoriaus ataskaitos tvirtinimo, t. y. 2012 m. vasario 7 d.

2. Visi kreditoriai vieningai pritarė dėl banko pareikšto skundo. Ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas nėra ir nebuvo absoliuti norma, kurios kreditoriai neturėtų teisės keisti. Kreditoriai turi teisę, vertindami faktines aplinkybes, susijusias su bankroto administratoriaus darbo krūviu, administravimui skiriamų išlaidų limitą peržiūrėti, pakeisti, išlaidų sąmatą padidindami ar sumažindami.

3. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pažeidžiami jo teisėti lūkesčiai. Administratorius turi veikti kreditorių interesais. Tačiau jis administravimo išlaidoms pasiskyrė lėšas ne už faktiškai atliktą darbą, o už laiko trukmę, t. y. išlaidos nepamatuotos atitinkamu atliktu darbu ir šiam darbui atlikti būtinais įmonės piniginiais ištekliais. Šalys turi pareigą bendradarbiauti, veikti sąžiningai ir kuo ekonomiškiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Turto bankas“ v. UAB KĮ „Sėnoja“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-101/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-101/2008">3K-3-101/2008</a>).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl termino kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis)

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo termino teigiant, kad kreditorius AB SEB bankas praleido terminą skundui pateikti.

Byloje nustatyta, kad ginčijamas nutarimas priimtas 2004 m. liepos 23 d., o skundas dėl jo paduotas 2012 m. vasario 20 d. AB SEB bankas kreditoriumi bankroto byloje tapo Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartimi patvirtinus jo finansinį reikalavimą. Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti nustatytas 14 dienų terminas, skaičiuojamas nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatos, įtvirtinančios kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo terminą, šio termino nesieja su kreditorių susirinkimo nutarimo nuorašo ar kito atitinkamo dokumento gavimu – termino pradžia skaičiuojama nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie atitinkamo turinio nutarimo priėmimą, t. y. kai asmuo turi pakankamai informacijos, kad galėtų suvokti savo teisių pažeidimą.

Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo sužinojimo apie ginčijamą nutarimą momento, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus – nevertino administratoriaus 2012 m. sausio 12 d. rašto, kuriuo AB SEB bankas buvo informuotas apie ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo turinį bei jo įgyvendinimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012 m. sausio 9 d. kreditoriui raštu paprašius administratoriaus pateikti kreditorių susirinkimo protokolus, šis reikalautų protokolų nepateikė, o kartu su 2012 m. sausio 12 d. atsakymu pateikė tik administravimo išlaidų sąmatą ir pavedimo sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kada ieškovas kreditorius sužinojo apie ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą, kartu su kitais įrodymais vertino ir 2012 m. sausio 12 d. raštą, dėl jo pasisakė, ir įvertinęs įrodymų visetą nustatė, kad ieškovas apie ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą sužinojo 2012 m. vasario 7 d. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas konstatavo, kad byloje dalyvaujantiems asmenims neginčijant pirmosios instancijos teismo išvados, jog AB SEB bankas nepraleido įstatyme nustatyto termino, skaičiuotino nuo 2012 m. vasario 7 d., byloje nėra ginčo dėl kreditoriaus AB SEB banko teisės ginčyti kreditorių susirinkimo 2004 m. liepos 23 d. nutarimą. Dėl to šis teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų, susijusių su termino kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti pradžia, vertinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų įvertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnio 1 dalis) pažeidimo, sprendžiant dėl termino kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti pradžios, nepagrįsti.

Dėl administravimo išlaidų nustatymo ir pakeitimo

Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus ĮBĮ normos paveda spręsti kreditorių susirinkimui. Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę ginti savo interesus, dalyvaudami kreditorių susirinkimuose ir balsuodami juose kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 24 straipsnio 1 dalis), taip pat skųsdami kreditorių susirinkimo nutarimus teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis).

ĮBĮ 23 straipsnio, apibrėžiančio kreditorių susirinkimo kompetenciją, 5 punkte nustatyta kreditorių susirinkimo teisė tvirtinti administravimo išlaidų mokėjimų eilę, tvarką. Ši nuostata detalizuota ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį pirmiausia apmokamos įmonės administravimo išlaidos. Tačiau atlyginamos ne visos administratoriaus nurodomos, o tik faktiškai bankrutavusios įmonės administravimo veikloje turėtos išlaidos, kurios atitinka ĮBĮ nurodytą paskirtį ir rūšis bei dėl kurių buvo susitarta. Administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi taupiai ir efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį.

Kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų, kaip ir nutarimai, gali būti skundžiamas teismui. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo administravimo išlaidų klausimu teisėtumo, turi įvertinti, ar patvirtintoje sąmatoje nurodytos išlaidos pagal teisinę prigimtį atitinka administravimo išlaidų sampratą ir ar išlaidų dydžiai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, ar nutarimas neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taip pat visais atvejais teismas turi patikrinti, ar laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo ir nutarimo priėmimo tvarkos. Kadangi įstatymu teismui suteikta prerogatyva patikrinti kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą, tai teismas, nustatęs jo neatitiktį įstatymo reikalavimams, turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta UAB,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2010">3K-3-486/2010</a>).

Be kitų, administravimo išlaidoms priskiriamas ir įmonės administratoriaus atlyginimas (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą bankroto proceso metu, nustato pirmasis kreditorių susirinkimas. Administratorius turi teisę derėtis dėl atlyginimo, teikti savo pasiūlymus ir juos pagrindžiančius argumentus. Taigi administratoriaus atlyginimo dydis priklauso nuo kreditorių ir administratoriaus susitarimo. Nepavykus pasiekti susitarimo ir kreditorių susirinkimui patvirtinus atlyginimą, kuris netenkina administratoriaus, šis kreditorių susirinkimo nutarimą gali skųsti teismui arba pateikti atsistatydinimo pareiškimą. Administratoriaus atlyginimas turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą, ir turi būti pagrįstas veiklos sąnaudomis. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta UAB,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2010">3K-3-486/2010</a>). Nustatant administratoriaus atlyginimą, turi būti atsižvelgiama į kriterijus, išdėstytus ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje (ar bankrutuojanti įmonė tęsia veiklą, parduodamo įmonės turto rūšis bei kiekis, įmonei iškeltų bylų ir pareikštų ieškinių sudėtingumas ir kiekis). Šių kriterijų turi būti paisoma tiek nustatant, tiek keičiant administratoriaus atlyginimo dydį, į juos turi atsižvelgti teismas, nagrinėdamas ginčus dėl administratoriui paskirto atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pateikė kreditorius, kurio reikalavimai bankroto byloje patvirtinti, praėjus keleriems metams nuo šio nutarimo priėmimo. Kasatorius nurodo, kad kreditorius, kurio reikalavimai dar nebuvo patvirtinti nutarimo priėmimo metu, neturi teisės skųsti tokio nutarimo. Pagal ĮBĮ 22 straipsnį kreditorius teises, nurodytas šio straipsnio 2 dalyje, taip pat ir teisę kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, įgyja, jų reikalavimus patvirtinus teismui. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl vėliau į bankroto bylą įstojusių kreditorių teisės ginčyti anksčiau patvirtintus kitų kreditorių reikalavimus, pasisakyta, kad tokiu atveju iki kreditoriaus tapimo byloje dalyvaujančiu asmeniu kreditorių susirinkime gali būti jau priimti esminiai tolesniam įmonės likimui reikšmingi sprendimai, lemiantys galimybę patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad bankroto proceso nuostatos turi užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo apsaugą, garantuoti kreditorių lygias galimybes siekti jų reikalavimų patenkinimo, įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą, ginčyti kitų kreditorių reikalavimus. Dėl to norint pasiekti bankroto proceso tikslų turi būti suteikiama teisė kreditoriui, tapus bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu, skųsti teismo nutartį, kuria patvirtinti ginčijami kreditorių reikalavimai, jei yra ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta UAB „Auto 1“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-328/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-328/2012">3K-7-328/2012</a>). Teisėjų kolegijos manymu, ta pati taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl kreditorių susirinkimo nutarimų. Tačiau teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimus praėjus ilgam laiko tarpui nuo jų priėmimo, kai kurie nutarimai gali būti jau įvykdyti, asmenys pagal juos gali būti įgiję tam tikras teises ir pareigas ar teisėtus lūkesčius dėl jų įgyvendinimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno sodininkų bendrija,,Baltasis gandras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-48/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-48/2009">3K-3-48/2009</a>; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. D. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2011">3K-3-148/2011</a>; kt.). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>).

Byloje nustatyta, kad bankrutuojančios IĮ „Tuktukas“ 2004 m. liepos 23 d. kreditorių susirinkimas nutarė už administravimo paslaugas paskirti 3500 Lt mėnesinę išlaidų sumą, įskaitant visus su tuo susijusius mokesčius bei kitas išlaidas už kiekvieną darbo mėnesį. Minėtu kreditorių susirinkimo nutarimu taip pat buvo nustatyta, kad kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į darbų apimtį, turi teisę keisti atlygintinų administravimo išlaidų dydį. Nutarimas iš karto po jo priėmimo skundžiamas nebuvo, jis tenkino tiek kreditorius, tiek administratorių. Su administratoriumi šio nutarimo pagrindu 2004 m. liepos 23 d. sudaryta pavedimo sutartis, kurioje nurodytas administratoriaus atlyginimo dydis bei suteikta galimybė atlyginimą išsimokėti kiekvieną mėnesį arba administravimo proceso pabaigoje (3.2 punktas). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), ji turi būti vykdoma, o nevykdymo atveju gali būti priverstinai įgyvendinama per teismą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje pavedimo sutartis ar atskiros jos dalys neginčijamos. Pažymėtina, kad šiuo atveju didelė administratoriui mokėtina suma susidarė užsitęsus bankroto procesui. Jo nepavyko operatyviai užbaigti ne dėl administratoriaus netinkamo pareigų vykdymo, jo neveikimo ar kitų nuo administratoriaus priklausančių priežasčių, o dėl bankrutuojančios įmonės savininkų inicijuotų kitų teismo procesų. Administratoriaus atlyginimo nustatymo metu tokios bankroto procedūros trukmės nebuvo pagrindo prognozuoti, priešingai – atsižvelgiant į kreditorių skaičių, realizuotino turto apimtis buvo pagrindas tikėtis, kad bankroto procesas ilgai neužtruks. Pareiškėjas nepagrindė, kad jau ginčijamo nutarimo priėmimo metu administratoriui nustatytas atlyginimas neatitiko ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų kriterijų ar protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų reikalavimų. Minėta, kad ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas nustato kreditorių susirinkimo teisę keisti administravimo išlaidų sąmatą, ginčijamame nutarime įtvirtinta kreditorių susirinkimo teisė keisti administratoriaus atlyginimą, pasikeitus darbų apimčiai. Bankrutuojančios įmonės kreditoriai paaiškėjus, kad bankroto proceso greitai užbaigti nepavyks, administratoriaus darbo apimties ir jos atitikties nustatytam atlyginimui nesiaiškino ir teise jį keisti nepasinaudojo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad įmonės administratorius įgijo pagrįstą tikėjimą, jog jam kiekvieną mėnesį už administravimo paslaugų teikimą priklauso su kreditoriais sulygto dydžio atlyginimas. Panaikinus ginčijamą nutarimą, kuriame įtvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių ir įmonės administratoriaus susitarimas dėl mokėtino atlyginimo, būtų pažeisti administratoriaus teisėtai įgytų lūkesčių ir nuosavybės neliečiamumo principai bei apsaugos garantijos. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir tenkindamas pareiškėjo reikalavimus, šių aspektų neįvertino ir dėl to netinkamai taikė ĮBĮ normas (21, 23, 36 straipsniai) bei pažeidė CK 1.2 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad administravo išlaidų sąmatos keitimas priskirtas kreditorių susirinkimo kompetencijai, todėl teismui nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą, nes jį gali pakeisti kreditorių susirinkimas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo. Pagal kasacinio teismo praktiką (ja remiamasi ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje) paskesnio nutarimo priėmimas nagrinėjamais klausimais rodo kreditorių susirinkimo valią tam tikrus klausimus po šio nutarimo priėmimo spręsti kitaip, tačiau tai nepašalina iki tol galiojusiu kreditorių susirinkimo nutarimu sukurtų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta UAB „LRG farmacija“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-112/2012). Dėl to kreditorių susirinkimas administratoriui nustatytą atlyginimą šiuo metu gali keisti tik už būsimą laiką. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, tačiau jį netinkamai motyvavo.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina; pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai, paliktina nepakeista, reikalavimų atmetimą grindžiant ne pirmosios instancijos teismo, o šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 52,71 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus kasacinį skundą, jos priteistinos iš pareiškėjo AB SEB banko.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį.

Priteisti iš pareiškėjo AB SEB banko (juridinio asmens kodas 112021238) 52,71 Lt (penkiasdešimt du litus 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis