Dėl nuosavybės teisės įgijimo perdavimo būdu pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-389/2012

Teisminio proceso Nr. Nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija: 30.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. R. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui A. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovei dėl nuosavybės teisės įgijimo perdavimo būdu pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl gyvenamojo namo pastogės atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir nuosavybės teisės į ją pripažinimo.

Ieškovė D. R. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės gyvenamajame name Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią pastogę proporcingai jos turimai namo daliai; nesant realių galimybių atidalyti ieškovės pastogės dalies, priteisti iš atsakovo 27 000 Lt kompensaciją už 55/100 dalis pastogės (22,85 kv. m ploto); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad iki 2007 m. šalims priklausė po 1/2 dalį namo, esančio Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 396,54 kv. m, ir kiti inžineriniai statiniai. 2007 m. balandžio 13 d. sutartimi šalys pakeitė nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (po pakeitimo ieškovei priklauso 55/100 dalys namo (219,90 kv. m), atsakovui – 45/100 dalys (176,64 kv. m) ir nustatė tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis namo dalimis (atsakovas naudosis visa pastoge). Ieškovės vertinimu, buvo sudaryta naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis. 2007 m. rugpjūčio 16 d. šalys pasirašė susitarimą, kuriuo atidalijo savo dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, 2007 m. balandžio 13 d. sutartyje numatytų bendraturčių dalių nepakeitė. Tiek sutartis, tiek susitarimas yra įregistruoti viešajame registre, 2007 m. rugsėjo 6 d. ieškovei išduotas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, ieškovės daliai suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigia, kad 2007 m. rugpjūčio 16 d. susitarimu liko nepasidalyta namo pastogė. Kadangi atsakovas be ginčo turto pasidalyti nesutiko, tai ieškovė kreipėsi į teismą.

Atsakovas A. M. (toliau – atsakovas) priešieškiniu prašė pripažinti, kad atsakovas pagal 1984 m. balandžio 19 d. ir 2007 m. balandžio 13 d. sutartis už 1/2 dalį ieškovei priklausančios pastogės perdavė terasą, kurią ji įsiregistravo savo nuosavybe, todėl atsakovas įgijo nuosavybės teisę į visą gyvenamajame name esančią pastogę; priteisti žyminį mokestį.

Atsakovas nurodė, kad pirmą kartą naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka tarp šalių buvo nustatyta 1984 m. balandžio 19 d. notariškai patvirtinta sutartimi. Šia sutartimi ieškovei, be kitų patalpų, paskirta naudotis 6/7 dalimis terasos, t. y. dalimi turto, kurį atsakovas pastatė savo lėšomis pagal atskirą projektą. Atsakovui buvo leista naudotis visa namo pastoge ir likusia 1/7 dalimi terasos bei patalpa rūsyje po laiptais. Šalys naudojosi bendru įėjimu į namą. Ieškovei sutikus, atsakovas įsirengė atskirą įėjimą į namą iš rytų pusės, pasistatė priestatą, įsirengė atskirą įėjimą į rūsį bei laiptus iš pirmojo aukšto į antrąjį ir pastogę. Ieškovė pastoge nesinaudojo, atsakovas turėjo atskirą įėjimą į rūsio patalpas, todėl pastarasis atsisakė teisės naudotis ankstesniu bendru įėjimu į namą. Atsakovas neprieštaravo, kad ieškovė buvusioje terasoje įsirengtų gyvenamąsias patalpas ir jas teisiškai įsiregistruotų, padidindama jai nuosavybės teise priklausančią namo dalį. Atsakovas atsisakė ieškovės naudai ir jam priklausiusios 1/7 dalies buvusios terasos, kurioje ieškovė įsirengė virtuvę. Nuo 1984 m. atsakovas vienas valdė ir tvarkė pastogės patalpas, apšiltino, įrengė grindis, suremontavo. Kadangi po namo rekonstrukcijos padidėjo namo plotas ir pasikeitė bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tai 2007 m. balandžio 13 d. notaro patvirtinta sutartimi buvo pakeistos gyvenamojo namo dalys ir nustatyta naudojimosi tomis dalimis tvarka, nurodyta, kad visa namo pastoge naudosis atsakovas. Atsakovas teigia, kad 2007 m. balandžio 13 d. sutartis suteikia jam teisę įsirengti pastogę savo nuožiūra ir įteisinti atliktus pertvarkymus savo vardu be atskiro ieškovės sutikimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinio ir priešieškinio netenkino.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad, atlikus namo rekonstrukciją ir padidėjus jo plotui, 1984 m. balandžio 19 d. ir 2007 m. balandžio 13 d. sutartimis šalys susitarė dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pasikeitimo (ieškovei priklauso 55/100 dalys, atsakovui – 45/100 dalys) ir nustatė naudojimosi tomis dalimis, taip pat ir ginčo objektu, tvarką (CK 4.77, 4.81 straipsniai). Atsižvelgęs į tai, kad CK 4.81 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės teisės įgyvendinimo būdu – naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu – nustatoma tik tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, teismas konstatavo, kad atsakovas neįgijo nuosavybės teisės į pastogę ir 2007 m. rugpjūčio 16 d. atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės susitarimu pastogės atidalijimo klausimas nebuvo išspręstas. Įvertinęs, kad nėra galimybės atidalyti dalies pastogės natūra (byloje esančio atidalijimo projektinio pasiūlymo negalima tinkamai įgyvendinti, naujų pateikta nebuvo), o ieškovė sutinka gauti kompensaciją, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas taikyti subsidiarų atidalijimo būdą – atidalyti ieškovės dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, nustatant, kad atsakovui nuosavybės teise atitenka visa pastogė, ieškovei iš atsakovo priteisiant kompensaciją pinigais. Vadovaudamasis Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. A-002-11, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 27 000 Lt kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 16 d. šalys atsidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pastogės patalpos nėra Nekilnojamojo turto registro objektas (negali būti formuojamos ir registruojamos atskiru nekilnojamuoju daiktu, nes pastogės aukštingumas neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 310 „Dėl reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ patvirtinimo“ reikalavimų), kolegija konstatavo, jog inventorizuoti pastogės ir atsidalyti pagal CK 4.80 straipsnį šalys galimybių neturėjo. Kolegija sprendė, kad sudarydamos sutartis šalys siekė atsidalyti ir įregistruoti du atskirus butus tam, jog ateityje neliktų jokių bendrų dalių, jog kiekvienas iš buto savininkų galėtų atskirai valdyti savo daiktą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), todėl šalys dėl pastogės pasirinko kitą nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, nurodytą CK 4.81 straipsnyje, – naudojimosi tvarkos nustatymą. Kolegija darė išvadą, kad šalys suprato, jog pastogė jau nuo 1984 m. balandžio 19 d. sutarties sudarymo faktiškai buvo paskirta atsakovui (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.193 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad 2007 m. balandžio 13 d. sutartis įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyta, yra galiojanti ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre, todėl jos keisti ieškovės nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė D. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. sprendimą, palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo. Kasatorė nurodo, kad savo sprendime apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kokią įrodomąją reikšmę turi byloje nustatytos faktinės aplinkybės, koks jų ryšys su įrodinėjimo dalyku, ir dėl to padarė netinkamą išvadą, jog 1984 m. balandžio 19 d. ir 2007 m. balandžio 13 d. sutartimis buvo baigtas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės procesas (kasatorei nenustatant kompensacijos) bei po jų sudarymo nebeliko dalytino turto. Kasaciniame skunde teigiama, kad šios sutartys kvalifikuotinos kaip naudojimosi tvarkos nustatymo sutartys, kuriomis bendroji dalinė nuosavybė nebuvo dalijama, todėl kompensacijos klausimas ir nebuvo spręstas. Nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį, tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, nesuformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai ir nenutraukiama bendrosios dalinės nuosavybės teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006; Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008), o kompensacija taikoma tik atidalijant bendraturčio dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007).

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino viešame registre įregistruoto 2007 m. rugpjūčio 16 d. ginčo šalių sudaryto susitarimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl nepagrįstai išaiškino, jog pastogė faktiškai jau nuo 1984 m. balandžio 19 d. sutarties sudarymo buvo paskirta atsakovui pagal sandorius. Kasatorė nesutinka su tokia išvada, teigdama, kad pagal naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis nuosavybės teisė negali būti įgyjama; jei pastogė CK 4.47 straipsnio 1 punkto pagrindu priklausė atsakovui, atidalijimas iš bendrosios nuosavybės nebuvo galimas, nes atidalijimo momentu nebeturėjo būti likę bendrosios nuosavybės; pagal 2007 m. rugpjūčio 16 d. susitarimą dėl atidalijimo atsakovui atiteko ne visa pastogė, o tik patalpa joje, tai prieštarauja atsakovo teiginiams, jog jis įgijo nuosavybės teisę į visą pastogę.

Dėl pastogės kaip nekilnojamojo turto objekto. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino pastogės teisinį statusą ir nepagrįstai nusprendė, kad ji negali būti formuojama ir registruojama atskiru nekilnojamuoju daiktu. Skundžiamame sprendime teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 „Dėl reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ patvirtinimo“, kuriame nustatyti reikalavimai aukštingumui taikomi gyvenamosios patalpoms, o ne pagalbinėms patalpoms arba antraeiliams daiktams, t. y. pastogėse leidžiama įrengti pagalbines patalpas (20 punktas). Kartu nurodoma, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pastogėje jau yra įregistruota atskira patalpa, taip pat įrengta dar viena patalpa, kurios aukštingumas, kasatorės įsitikinimu, atitinka reikalavimus, tačiau atsakovas jo išmatuoti neleido.

Dėl įrodymų vertinimo. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino daugelį byloje surinktų įrodymų, nevertino visų įrodymų tarpusavio ryšio, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepime į ieškovės D. R. kasacinį skundą atsakovas A. M. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl nuosavybės teisių į pastogę pripažinimo. Atsakovas nesutinka su kasaciniame skunde pateiktu 1984 m. balandžio 19 d. ir 2007 m. balandžio 13 d. sutarčių aiškinimu, nurodo, kad jau 1984 m. balandžio 19 d. sutartimi kasatorė suteikė atsakovui teisę naudotis ir perdavė jai priklausiusią pastogės dalį. Statybų metu šalys abipusiu susitarimu viena kitai perdavė turtą (įvairias patalpas) natūra nereikalaudamos kompensacijų, atliko patalpų pertvarkymus (atsakovas įsirengė atskirą įėjimą į savo patalpas, rūsį ir pastogę, kasatorė nusigriovė laiptus į antrą aukštą ir pastogę, taip panaikindama funkcinį ryšį su jais), tai rodo buvus šalių valią atskirai valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusį turtą ir atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovas pažymi, kad teisę į pastogę įgijo perdavimo būdu, CK 4.48 straipsnio pagrindu. Duomenys apie pastogės patalpas yra tik atsakovo butui VĮ Registrų centro suformuotoje Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje (registro įrašo Nr. 44/745039), tai patvirtina, kad tarp kasatorės ir atsakovo bendroji dalinė nuosavybė pasibaigė ir buvo įregistruoti du atskiri, funkcionaliai nesusiję vienetai.

Dėl reikalavimo priteisti piniginę kompensaciją. Atsakovas nurodo, kad kasatorės pateiktoje Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. A-002-11, kuria pirmosios instancijos teismas vadovavosi priimdamas sprendimą, esanti informacija nesutampa su VĮ Registrų centro duomenimis, todėl patenkinus kasacinį skundą (panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą) atsakovas turėtų mokėti nepagrįstai didelę kompensaciją už menkavertes patalpas. Kadangi pastogė padidėjo ir tapo funkcionali tik atsakovui pastačius priestatą, tačiau jo atliktų pagerinimų nėra galimybės nustatyti, o turto atidalijimas jau visiškai įvykdytas, tai atsakovas nemato teisinio pagrindo nei jam, nei kasatorei prašyti priteisti pinigines kompensacijas vienam iš kito.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl gyvenamojo namo bendraturčių teisių nustatyti naudojimosi namu tvarką ir teisės atidalyti dalį iš bendrosios nuosavybės santykio

Gyvenamasis namas kaip civilinių teisių objektas yra priskiriamas prie nekilnojamųjų daiktų (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.98 straipsnio 1, 2 dalys). Bet kuris daiktas kartu gali būti nuosavybės teisės objektas (CK 4.38 straipsnis). Būdamas nuosavybės teisės objekto savininkas, asmuo turi teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Daikto savininko nuosavybės teisė visų pirma yra konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis), kurios apsaugą nuo pažeidimų užtikrina konstitucinis teisės į teisminę gynybą principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis), kuris gali būti įgyvendinamas CK 1.138 straipsnyje įvardytais civilinių teisių gynimo būdais. Nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo.

Kai nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą kaip daiktą priklauso keliems asmenims, pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės (lot. communio) teise. Jeigu kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais į tą patį nuosavybės teisės objektą nukreiptos visų to daikto bendraturčių nuosavybės teisės gali konkuruoti, varžyti viena kitą ir pan. Kilusius nesutarimus bendraturčiai turi galimybę išspręsti tarpusavio sutarimu, o, nepavykus to padaryti – kreiptis į teismą dėl kilusio ginčo išsprendimo teismo tvarka (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

Jau minėta, kad vienas iš nuosavybės teisės elementų yra teisė naudoti nuosavybės teisės objektą. Gyvenamojo namo bendraturčiai turi teisę tarpusavio sutarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tuo atveju, jei bendraturčių susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešajame registre, jis tampa privalomas ne tik susitarimą sudariusiems bendraturčiams, bet, jų pasikeitimo atveju, ir naujiesiems bendraturčiams (CK 4.81 straipsnis). Taigi naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymas yra toks bendraturčių turimų nuosavybės teisių į bendrą daiktą įgyvendinimas, kuriuo apibrėžiamos bendraturčio praktinės galimybės naudotis tam tikromis gyvenamojo namo atskiromis izoliuotomis patalpomis, tuo pačiu išliekant bendrajai dalinei nuosavybei. Pažymėtina, kad tam tikros gyvenamojo namo dalys (koridoriai, laiptai, pastato patalpos, kuriose įrengti bendro apšildymo įrenginiai, sanitariniai mazgai ir pan.) gali būti bendraturčių naudojamos bendrai.

Dar viena iš bendraturčiams įstatymo suteiktų teisių yra teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Šios teisės įgyvendinimas yra galimas tik tada, kai atidalijama visa bendraturčiui priklausanti dalis, o ne bendrosios dalinės nuosavybės dalies dalis. Taigi atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės visų pirma reiškia bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimą ir bendro turto teisinio režimo pasikeitimą – suformuojami atskiri savarankiški nuosavybės teisės objektai, nebepaliekant bendrai naudojamų turto dalių. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti – gyvenamojo namo kaip nekilnojamojo daikto ypatumai lemia, kad ir po atidalijimo išlieka bendromis namo bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga ir kiti bendrosios paskirties mazgai. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo jurisprudencija (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr. 3K-3-638/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; kt.). Kitas atidalijimo padarinys yra tas, kad nuosavybės teisę turintis asmuo iš bendraturčio tampa atskiru savininku. Pažymėtina, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės palengvina savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padeda išvengti tam tikrų ginčų, galinčių kilti tik tarp bendraturčių (pvz., nuosavybės teisės disponavimo srityje).

Kasacine tvarka nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad šalys sudarė ne tik 1984 m. balandžio 19 d. ir 2007 m. balandžio 13 d. sutartis dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, kuriomis susitarta, kad atsakovas vienas naudosis visa gyvenamojo namo pastoge, bet ir 2007 m. rugpjūčio 18 d. susitarimą, kuriuo susitarė atsidalyti iš bendrosios nuosavybės, atsidalijimo nesiedamos su kompensacijų mokėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad atidalijimas yra galimas tik tada, kai atidalijama visa bendraturčiui priklausanti dalis, o ne dalies dalis (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), kasacinio skundo teiginys, jog šalims sudarius susitarimą dėl atsidalijimo išliko nepadalytos pastogės patalpos, pripažintinas teisiškai nepagrįstu.

Kompensacijos nenustatymą apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad statybų metu atsakovas leido ieškovei naudotis jam priklausančia terasos dalimi. Kadangi įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė, tai neturi teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, pateikęs atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 1000 Lt išlaidų, sumokėtų už advokato pagalbą. Atsakovas prašo šias išlaidas priteisti iš ieškovės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyto dydžio, todėl sprendžia, kad prašoma suma priteistina iš ieškovės.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 34,03 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (ieškovė) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 34,03 Lt (trisdešimt keturis litus 3 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis