Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-387/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01182-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 118.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto tvarkos ir apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo nutarties išieškoti skolą teisinės reikšmės.

Ieškovas AB DNB bankas (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. J. (toliau – atsakovas) 144 810 eurų (ekvivalentas 500 000 Lt) negrąžinto kredito, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2007 m. spalio 16 d. AB DnB NORD bankas (dabar – AB DNB bankas) su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-08-68 (toliau – kreditavimo sutartis), pagal kurią atsakovui suteikė 260 658,01 euro kreditą vartojimo reikmėms su kintama metine palūkanų norma, o atsakovas įsipareigojo iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. grąžinti kreditą, mokėti sutartyje nustatytu būdu apskaičiuotas palūkanas bei 0,08 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – nemokėjo palūkanų, todėl 2009 m. gegužės 8 d. ir 2009 m. gegužės 26 d. ieškovo pranešimais buvo informuotas apie skolą, įspėtas, kad, praėjus 10 dienų terminui nuo paskutinio pranešimo išsiuntimo dienos ir jam neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas įgis teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovo reikalavimams užtikrinti įkeisto atsakovo turto, taip pat iš kito jam nuosavybės teise priklausančio turto. Per nurodytą terminą atsakovas kredito negrąžino ir palūkanų nesumokėjo, todėl ieškovas kreditavimo sutartį nutraukė ir kreipėsi į teismą dėl dalies skolos – 144 810 eurų (500 000 Lt) – priteisimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai vykdė kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir laiku nemokėjo mokėjimų grafike nustatytų įmokų. Pagal kreditavimo sutarties 46.1, 48 punktus įmokų nemokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas, todėl teismas pripažino ieškovo teisę nutraukti kreditavimo sutartį vadovaujantis jos 28, 31.1, 49.4.2 punktais. Teismas nustatė, kad ieškovas, įgyvendindamas kreditavimo sutarties 43 punkte ir CK 6.874 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę, įspėjo atsakovą apie sutarties nutraukimą, atsakovas sutarties nutraukimo nenuginčijo. Teismas nurodė, kad, atsakovui neįvykdžius kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų – nesumokėjus mokėjimų grafike nustatytų įmokų, ieškovas įgijo teisę reikalauti, o atsakovas – pareigą atlyginti nuostolius bei sumokėti netesybas. Ieškovo reikalavimus dėl dalies kredito ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo teismas pripažino teisėtais ir pagrįstais. Atsakovo argumentų, kad jis kreipėsi į ieškovą su prašymais atidėti kredito grąžinimą dar vieneriems metams, teismas nelaikė pagrindu atmesti ieškinį, nes susitarimas dėl kredito atidėjimo nebuvo sudarytas, o sprendimų dėl negrąžinto kredito atidėjimo priėmimas buvo ieškovo diskrecijos teisė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą patenkindamas ieškovo ieškinį. Teisėjų kolegija papildomai pažymėjo, kad dispozityvumo principas leidžia ieškovui kiekvienu atveju pasirinkti reiškiamo reikalavimo dydį, todėl aplinkybė, jog ieškovas iš atsakovo prašė priteisti ne visą skolos sumą, t.y. kad reiškė mažesnį reikalavimą, nei pagal kreditavimo sutartį perduota suma, nesudarė pagrindo teigti, jog jo reikalavimai yra nepagrįsti. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą dėl nepakankamo ieškovo bendradarbiavimo, kolegija nurodė, kad ieškovo atsisakymas patenkinti atsakovo prašymą atidėti terminą kreditui grąžinti neleidžia teigti, jog ir atsakovas šioje situacijoje yra kaltas dėl atsakovo prievolių nevykdymo. Išanalizavusi bylos aplinkybes, vadovaudamasi CK 6.64 straipsnio 1 dalimi, 6.248 straipsnio 3 dalimi, 6.259 straipsnio 2 dalimi, kolegija nustatė, kad negalima daryti išvados, jog kreditorius (ieškovas) nebendradarbiavo su skolininku (atsakovu), jog yra priežastinis ryšys tarp kreditoriaus veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės. Aplinkybę, kad atsakovas ieškovui teikė keletą prašymų, o atsakovui buvo pateiktas tik vienas atsakymas, kolegija vertino kaip savaime (tik dėl to, kad nesutapo paklausimų ir atsakymų į juos skaičius) neįrodančią ieškovo nebendradarbiavimo fakto ir jo kaltės. Kolegija nesutiko su atsakovo teiginiais, kad kreditas buvo suteiktas ne verslui, o vartojimo reikmėms, savo poziciją grįsdama kreditavimo sutarties 12 punkto nuostata, jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Atsakovo argumentus dėl ieškovo pareigos prognozuoti riziką nevykdymo kolegija pripažino nereikšmingais sprendžiant pareigos vykdyti teisėtą prievolę klausimą, todėl laikė nesudarančiais pagrindo naikinti teismo sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą bei civilinę bylą nutraukti; priteisti bylinėjimosi išlaidas kasatoriaus naudai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl CK 4.193 straipsnio 1 dalies, CPK 293 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė CK 4.193 straipsnio 1 dalį dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo iš įkeisto turto tvarkos. Kaip teigiama kasaciniame skunde, ieškovas 2009 m. birželio 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo, 2009 m. rugpjūčio 25 d. pateikė pakartotinį pareiškimą, kurio pagrindu 2009 m. rugsėjo 11 d. priimta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo nutartis (toliau – hipotekos teisėjo nutartis) išieškoti visą negrąžintą skolą pagal kreditavimo sutartį – 266 544,60 euro. Kasatorius pažymi, kad nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, jog hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t.y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004), ieškovo naudai priimta hipotekos teisėjo nutartis, kurios pagrindu pradėta vykdomoji byla, 2009 m. birželio 15 d. ieškovas kreipėsi su ieškiniu kasatoriui dėl to paties dalyko (skolos priteisimo) ir tuo pačiu pagrindu (dėl skolos pagal kreditavimo sutartį). Kasatorius daro išvadą, kad įsiteisėjusi hipotekos teisėjo nutartis turi būti vertinama kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuris priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis – kaip priimti pažeidžiant CPK 293 straipsnio 3 punkto reikalavimus. Skunde nurodoma, kad šie sprendimai pažeidė kasatoriaus teisėtus lūkesčius, lėmė papildomas išlaidas – pradėtos dvi vykdomosios bylos dėl tos pačios skolos (tik skirtingų teismų sprendimų pagrindu), dvigubai skaičiuojamos 5 proc. dydžio palūkanos – tiek hipotekos teisėjo nutarties, tiek skundžiamo teismo sprendimo ir nutarties pagrindu.

Dėl kreditavimo sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi ir jos sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai kreditavimo sutarties nekvalifikavo vartojimo sutartimi, nenagrinėjo, ar sutarties sąlygos nekyla iš vartojimo teisinių santykių, nesivadovavo CK 6.188 straipsnio nuostatomis ir taip iš esmės pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo vertinant šalių tarpusavio santykius. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo bylos aplinkybių ir taip iš esmės pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas pateikė ne visus savo sprendimus dėl kasatoriaus prašymų atidėti prievolės įvykdymą, tai neleido atskleisti bylos esmės ir konstatuoti atitinkamų aplinkybių buvimo; teismai nepagrįstai nevertino ieškovo kaltės ikisutartiniuose santykiuose (vertinant kasatoriaus mokumą ir finansines galimybes tinkamai vykdyti prievoles pagal kreditavimo sutartį), neatsižvelgė į ieškovo atsisakymą bendradarbiauti su kasatoriumi, nenustatė abiejų šalių kaltės dėl prievolės neįvykdymo laiku ir taip pažeidė CK 6.259 straipsnio nuostatas.

Atsiliepime į atsakovo A. J. kasacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl kasacinio skundo atitikties reikalavimams. Ieškovas teigia, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio 2 dalies reikalavimų – jame nurodyti nauji reikalavimai (nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu), teikiami nauji argumentai (dėl išieškojimo iš įkeisto turto). Kasatoriaus skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo taisyklė, kad ypatingosios teisenos tvarka priimta hipotekos teisėjo nutartis dėl turto pardavimo iš varžytynių vertintina kaip teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010) buvo suformuota po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl negali būti pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą.

Dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės. Ieškovas pažymi, kad kasaciniame skunde nepagrįstai pasisakoma dėl ginčo esmės – teikiant prašymą nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu, netenka teisinės reikšmės kasatoriaus argumentai dėl tariamo ieškinio nepagrįstumo, t. y. nebeturi prasmės ieškinio pagrįstumo vertinimas ir ginčo išsprendimas iš esmės (klausimas dėl skolos ir jos išieškojimo jau išspręstas hipotekos teisėjo nutartimi). Papildomai jis nurodo, kad nagrinėti ginčą iš esmės nėra pagrindo ir dėl to, jog kasatorius 2012 m. vasario 15 d. ieškovui pareiškė ieškinį Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme dėl neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo, kuris grindžiamas kasaciniame skunde išdėstytais motyvais (atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas teikia prašymą pridėti kasatoriaus ieškinį prie bylos). Ieškovo teigimu, ieškiniu nepagrįstai siekiama, kad skirtingose bylose tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas vertintų kreditavimo sutarties sąlygas ir jos nutraukimą.

Dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad nėra teisinio pagrindo kasatoriaus su ieškovu sudarytą kreditavimo sutartį pripažinti vartojimo sutartimi. Kasatorius vykdo individualią veiklą, susijusią su žemės sklypų paskirties pakeitimu ir jų pardavimu (šią aplinkybę nurodo savo procesiniuose dokumentuose), kreditą panaudojo verslo poreikiams tenkinti, o tokios faktinės aplinkybės neatitinka CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų vartojimo sutarties sąlygų.

Dėl šalių bendradarbiavimo. Ieškovas nesutinka su kasatoriaus pozicija, kad neužtikrino bendradarbiavimo vykdant kreditavimo sutartį, nurodydamas, jog visi kasatoriaus prašymai buvo svarstomi, jis buvo nuolat informuojamas apie skolą ir įsipareigojimų nevykdymo padarinius, o kreditavimo sutartis buvo nutraukta tik po 6 mėn., kasatoriui ilgą laiką sistemingai pažeidinėjant sutartį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjo nutarties išieškoti skolą teisinės reikšmės bei sukeliamų padarinių

Pagal iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusias CPK XXXVI skyriaus nuostatas, įregistravus sutartinę hipoteką, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tokio pareiškimo nagrinėjimas (tuo atveju, jei skola kreditoriui per įspėjimo terminą negrąžinta ir kreditorius pakartotinai kreipėsi su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo) baigiamas hipotekos teisėjo nutartimi už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą administruoti kreditoriui (CPK 558 straipsnio 2 dalis). Ši nutartis kartu su kreditoriaus pareiškimu išieškoti skolą arba perduoti įkeistą daiktą administruoti išsiunčiami vykdyti daikto buvimo vietos antstoliui ir, per jo raginime nustatytą terminą negrąžinus skolos, pradedamos priverstinio išieškojimo procedūros.

CK 4.193 straipsnio, nustatančio hipotekos kreditoriaus teisės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto įgyvendinimo tvarką, 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas šią normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-435/2008). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad, jeigu pardavus įkeistą daiktą varžytynėse paaiškėja, jog gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, ir šia prasme hipotekos teisėjo nutartis tampa įvykdyta tik iš dalies, antstolis, kreditoriui pasinaudojus CK 4.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, tęsia hipotekos teisėjo nutarties priverstinio vykdymo veiksmus CPK nustatyta tvarka ir likusią neįvykdytą skolinio įsipareigojimo dalį išieško iš skolininko kito turto. CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatos „turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka“ aiškinimas taip, kad nevisiškai patenkinus savo reikalavimą iš įkeisto daikto kreditorius privalo reikšti atitinkamą ieškinį skolininkui teisme ir likusi, netenkinta iš įkeisto daikto, reikalavimo dalis gali būti patenkinta (išieškota) tik esant dėl to priimtam teismo sprendimui, neatitiktų nurodytos teisės normos paskirties, sisteminio jos aiškinimo, prieštarautų bendriesiems teisės principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010). Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika suponuoja išvadą, kad hipotekos teisėjo nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo suteikia teisę hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimus skolininkui visa apimtimi (neapsiribojant vien įkeistu turtu), nesikreipiant į teismą su nauju ieškiniu.

Vadovaudamasi teisės normų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010; 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medicinos bankas“ v. V. M. ir L. M., bylos Nr. 3K-3-294/2011), teisėjų kolegija konstatuoja, kad hipotekos teisėjo nutartimi klausimas dėl skolos išsprendžiamas iš esmės, todėl tokia nutartis vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas ir turi teismo sprendimui būdingą res judicata galią, tampa neginčytina ir privaloma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytina visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tai reiškia, kad šalių ginčas (ypatingąja teisena nagrinėjamas reikalavimas) yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo (reikalavimo) kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Kadangi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (sprendimu, nutartimi) iš esmės atsakoma į ieškovų, pareiškėjų, kt. suinteresuotų asmenų reikalavimus, išsprendžiamas ginčas, jeigu jis yra kilęs, apginamos asmenų subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai, tai civilinio proceso teisė netoleruoja situacijų, kai, esant teisme išnagrinėtai civilinei bylai, pakartotinai būtų nagrinėjamas tapatus ginčas (reikalavimas). CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008). Tais atvejais, kai nustatoma, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, priimtas dėl ginčo (reikalavimo) tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taikomas CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtintas mechanizmas – naujai iškelta byla nutraukiama. Aplinkybę, ar teisme nebuvo nagrinėtas tapatus ginčas (reikalavimas), ex officio turi išsiaiškinti ir konstatuoti bylą nagrinėjantis teismas.

Nagrinėjamoje byloje to padaryta nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šalys proceso metu informacijos apie pradėtą išieškojimą pagal hipotekos teisėjo nutartį nepateikė ir bylą nagrinėję teismai šio fakto ex officio nenustatė, tai nepaneigia susiklosčiusios faktinės situacijos, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi Nr. 699V/2009 buvo patenkintas pareiškėjo AB DnB NORD banko (ieškovo) pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo ir iš A. J. (kasatorius) įkeisto nekilnojamojo turto priteista išieškoti 241 534,17 euro negrąžinto kredito, 7 775,48 euro nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą, 17 234,95 euro delspinigių, iš viso: 266 544,60 euro, 132 Lt žyminio mokesčio bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo visos negrąžintos skolos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo dienos, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad įsiteisėjusi hipotekos teisėjo nutartis įrodo, jog šioje byloje ieškovo pareikštas reikalavimas priteisti skolą ir palūkanas pagal kreditavimo sutartį teismo jau yra išspręstas ir įgyvendinamas užvedus vykdomąją bylą Nr. 0007/10/02332 (vykdomojo rašto Nr. 699V-2009), t. y. vykdomas teismo procesinis sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių (AB DNB banko ir A. J.), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skolos pagal 2007 m. spalio 16 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-08-68 priteisimo, skolininkui laiku neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų), todėl nagrinėjama byla nutrauktina CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Priimti tokį sprendimą (nesvarbu, kurioje proceso stadijoje tai padaroma) teismą įpareigoja CPK nuostatos, jis nepriklauso nuo to, pareiškia ar ne šalys atitinkamą reikalavimą, todėl atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas dėl kasaciniame skunde reiškiamų naujų reikalavimų ir pateikiamų naujų argumentų atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat neturi teisinės reikšmės ieškovo argumentas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo taisyklė, jog ypatingosios teisenos tvarka priimta hipotekos teisėjo nutartis dėl turto pardavimo iš varžytynių vertintina kaip teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, buvo suformuota po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl ji negali būti pagrindas naikinti anksčiau priimtus sprendimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tapataus ginčo, kaip tokio, pakartotinis nagrinėjimas teisme negalimas per se, jis nulemtas galiojančio teisinio reguliavimo ir nepriklauso nuo to, kada tokio pobūdžio ginčas pateko į kasacinį teismą bei šis suformulavo minėtą taisyklę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė pirmiau nurodytas materialiosios ir proceso teisės normas, ne iki galo išsiaiškino faktines bylos aplinkybes, dėl to nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą. Dėl to teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla nutrauktina CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Atsižvelgdama į tai, kad civilinė byla užbaigiama ją nutraukiant, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo analizuoti ir pasisakyti dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų bei prašymų, išeinančių už CPK 293 straipsnio 3 punkto ribų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Tenkindamas kasacinį skundą ir priimdamas naują procesinį sprendimą byloje, kasacinis teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktą, tais atvejais, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės, sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas. Įvertinusi bylos aplinkybes bei ieškovo procesinį elgesį, teisėjų kolegija ieškovo kaltės nenustatė. Kadangi šioje byloje kilęs ginčas jau buvo išspręstas teismo procesiniu sprendimu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko bei tuo pačiu pagrindu ir teismas turėjo pareigą atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tai darytina išvada, jog bylą nutraukiant, ji ne dėl ieškovo kaltės baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegijos sprendimu sudaro pakankamą teisinį pagrindą grąžinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų sumokėtą žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 5 dalis). Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas AB DNB bankas sumokėjo 9000 Lt žyminio mokesčio, kasatorius A. J. – 1000 Lt (nuo likusios dalies buvo atleistas), todėl šios sumos jiems grąžintinos.

Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 5 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kadangi išanalizavus ieškovo procesinį elgesį nustatyta, jog šis buvo tinkamas, o atsakovo (kasatoriaus) reikalavimas buvo patenkintas ir byla nutraukta, tai teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų, išieškotinų į valstybės biudžetą, mokėjimo iš bylos šalių nepriteisti.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas už advokato pagalbą teismas priteisia iš antrosios šalies. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu nepateikti išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasatorius A. J. jokių įrodymų apie turėtas išlaidas teisme nepateikė, todėl prašymas jas priteisti negali būti tenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 3 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikinti ir civilinę bylą nutraukti.

Grąžinti sumokėtą žyminį mokestį: ieškovui AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) – 9000 (devynis tūkstančius) Lt, atsakovui A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) – 1000 (vieną tūkstantį) Lt.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis