Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-386-746/2015
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00160-2014-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1;
1.2.23.2;
2.1.7.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjui advokatui Vytautui Gustui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. B. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė jai sumažinta vienu trečdaliu.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartis, kuria nuteistosios I. B. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti arba, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, jo ginamajai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti,
n u s t a t ė :
I. B. nuteista už tai, kad, turėdama tikslą perduoti Alytaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančiam sutuoktiniui L. B. psichotropinių medžiagų, 2014 m. vasario 1–8 d. Kauno miesto turgavietėje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo (nusipirko) 30 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių 0,06 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, ir jas neteisėtai laikė savo bute (duomenys neskelbtini), o 2014 m. vasario 15 d., 9.00–12.15 val., paslėpusi palte, gabeno sutuoktiniui į Alytaus pataisos namus.
Kasaciniu skundu nuteistoji I. B. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir ją išteisinti.
Kasatorė nurodo, kad ji nepagrįstai nuteista už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą, nes jos veiksmuose nebuvo šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios: ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad, nusipirkusi laisvai parduodamus vaistus, pradėjo disponuoti ir psichotropine medžiaga, esančia jų sudėtyje. Pasak kasatorės, viso bylos proceso metu ji teigė nežinojusi įgyjamų tablečių cheminės sudėties, jos ypatumų – tai, kad įsigytose tabletėse yra 0,06 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, ji sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Kasatorės teigimu, ji, norėdama padėti savo kalinčiam sutuoktiniui įveikti patiriamą stresą, pirko jam raminamuosius vaistus, o ne sąmoningai ieškojo jam psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno miesto turguose masiškai ir legaliai prekiaujama įvairiais iš užsienio (daugiausia iš Rusijos) atvežtais vaistais; be to, ji nemaniusi, kad, nusipirkdama turguje laisvai parduodamas tabletes, daro nusikaltimą, nes maniusi, jog ne visi turguje pardavinėjami vaistai yra uždrausti Lietuvos Respublikoje ir įstatymais ar poįstatyminiais aktais pašalinti iš viešosios apyvartos. Kasatorė pabrėžia, kad ji nesiekė, jog sutuoktinis apsvaigtų nuo narkotinių medžiagų, nes gerai žino kaip tai pavojinga sveikatai; be to, jos sutuoktinis nėra narkomanas ir, būdamas laisvėje, nevartojo narkotinių medžiagų – tik ypatingais atvejais raminamuosius vaistus.
Kasatorė taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jos baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus, nes visus jos paaiškinimus vertino išimtinai kaip gynybos poziciją ir įrodymus vertino remdamiesi vien tik savo vidiniu įsitikinimu, nepagrįsdami jo objektyvia įrodymų analize. Pasak kasatorės, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami atitinkamai BPK 305, 332 straipsnių reikalavimus, savo išvadas grindė išimtinai jai nenaudingomis prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio reikalavimus, tinkamai neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo.
Kasatorė nurodo, kad BPK 21, 22 straipsniuose įtvirtinta viena pagrindinių kaltinamojo teisių – teisė turėti gynėją, t. y. kompetentingą specialistą, kuris galėtų jam tinkamai padėti, o ne formaliai realizuoti įtariamojo (kaltinamojo) teisę į gynybą. Kasatorės tvirtinimu, ši jos teisė nebuvo tinkamai realizuota nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pasak kasatorės, pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą vienas iš būtino gynėjo dalyvavimo atvejų yra tuomet, kai įtariamasis (kaltinamasis) yra suimtas. Tuo tarpu jai gynėjas jos sulaikymo metu nebuvo paskirtas. Kartu kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 51 straipsnio 2 dalyje numatyta ikiteisminio tyrimo pareigūno arba teismo teisė pripažinti gynėjo dalyvavimą būtinu ir kitais atvejais. Kasatorės teigimu, kadangi ji buvo įtariama ir teisiama už sunkaus nusikaltimo padarymą, prokuroras, o vėliau ir teismas, gynėjo dalyvavimą turėjo pripažinti būtinu. Kasatorės nuomone, to nepadarius ji negalėjo laiku, tinkamai ir visa apimtimi realizuoti visų savo procesinių teisių.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios I. B. kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nuteistosios I. B. teiginiai dėl tiesioginės tyčios jos veiksmuose nebuvimo yra nepagrįsti. Pasak prokurorės, nuteistoji žinojo, kokias medžiagas draudžiama perduoti kalintiems asmenims, nes ji ne pirmą kartą lankėsi Alytaus pataisos namuose ir visus kartus buvo raštu įspėta apie galiojančius draudimus. Be to, jos žinojimą, kokios tai medžiagos, patvirtina ir jos pasirinktas tablečių įnešimo į pataisos namus būdas – nuteistoji tabletes slėpė palto petuke, įdėjusi į maišelį ir pritvirtinusi pleistru. Anot prokurorės, nuteistoji taip siekė, nuslėpusi tabletes nuo pareigūnų, praeiti patikrinimą ir perduoti jas savo kalinčiam sutuoktiniui. Kartu prokurorė pažymi, kad nuteistosios I. B. nusikalstamus veiksmus patvirtina ir vaistų įgijimo būdas.
Prokurorė, nesutikdama su nuteistosios I. B. argumentais dėl jos teisės į gynybą suvaržymo, teigia, kad asmens laikinas sulaikymas neprilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, todėl nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal šias BPK nuostatas. Kartu prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji I. B., išaiškinus jai teisę turėti gynėją, gynėjo paslaugų atsisakė, o pirmosios instancijos teisme jai išaiškinus teisę turėti gynėją, nuteistoji nurodė supratusi savo teises ir prašymų, papildymų nepateikė.
Prokurorė, nesutikdama su nuteistosios kasacinio skundo argumentais dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi, nurodo, kad, priešingai nei teigia nuteistoji, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus.
Nuteistosios I. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje nuteistosios I. B. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jos nuomone, netinkamo jos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies, 21, 22 straipsnių nuostatų pažeidimų. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorė, grįsdama savo teiginius dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teigia, kad: ji nepagrįstai nuteista už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą; viso bylos proceso metu ji tvirtino nežinojusi įgyjamų tablečių cheminės sudėties, jos ypatumų – tai, kad įsigytose tabletėse yra 0,06 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, ji sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu; norėdama padėti savo kalinčiam sutuoktiniui įveikti patiriamą stresą, pirko jam raminamuosius vaistus, o ne sąmoningai ieškojo jam psichotropinių ar narkotinių medžiagų; Kauno miesto turguose masiškai ir legaliai prekiaujama įvairiais iš užsienio (daugiausia iš Rusijos) atvežtais vaistais; be to, ji nemaniusi, kad, nusipirkdama turguje laisvai parduodamas tabletes, daro nusikaltimą, nes maniusi, jog ne visi turguje pardavinėjami vaistai yra uždrausti Lietuvos Respublikoje ir įstatymais ar poįstatyminiais aktais pašalinti iš viešosios apyvartos, ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorė iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Kasatorė skunde taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami atitinkamai BPK 305, 332 straipsnių reikalavimus, savo išvadas grindė išimtinai jai nenaudingomis prielaidomis, o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio reikalavimus, tinkamai neišnagrinėjo jos apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad šie kasatorės teiginiai yra deklaratyvūs, nes iš esmės neargumentuoti. Tuo tarpu baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to šie kasatorės skundo teiginiai paliekami nenagrinėti.
Dėl kasatorės argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami jos baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus įrodymų vertinimo reikalavimus, nes visus jos paaiškinimus vertino išimtinai kaip gynybos poziciją ir įrodymus vertino remdamiesi vien tik savo vidiniu įsitikinimu, nepagrįsdami jo objektyvia įrodymų analize.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat reikalaujama, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas gali grįsti tik patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad I. B. ikiteisminio tyrimo metu su jai pareikštu įtarimu sutiko ir iki kaltinamojo akto surašymo – 2014 m. birželio 27 d. – raštu pareiškė sutinkanti su sutrumpintu įrodymų tyrimu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais, jei kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį prašymą yra pareiškęs iki kaltinamojo akto surašymo BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus, susijusius su įrodymų paskelbimu, teisme gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas (BPK 273 straipsnio 1 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių – kaltinamosios ir prokuroro – nuomonių dėl galimybės nagrinėti baudžiamąją bylą sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, vadovaudamasis BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apklausė pačią nuteistąją I. B. ir balsu perskaitė byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, t. y. teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, o vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo ir I. B. teisinančius, ir ją kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – I. B. teisinančius – įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ištirtų, įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2015 m. sausio 22 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo I. B. apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 23 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios I. B. baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.
Dėl kasatorės argumentų dėl BK 260 straipsnio 1 dalies sudėties subjektyviojo požymio tiesioginės tyčios buvimo jos veikoje
Kasatorė nurodo, kad ji nepagrįstai nuteista už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą, nes jos veiksmuose nebuvo šio nusikaltimo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios: ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad, nusipirkusi laisvai parduodamus vaistus, pradėjo disponuoti ir psichotropine medžiaga, esančia jų sudėtyje.
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai įgyja, laiko, gabena narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba suvokia, kad jas neteisėtai parduoda ar kitaip platina, ir nori tai daryti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltės nustatymo aspektu būtina konstatuoti tai, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, kuriomis jis neteisėtai disponuoja, yra narkotinės ar psichotropinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13/2011, 2K-610/2012, 2K-7-201/2013, 2K-60/2014). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406/2011, 2K-501/2012, 2K-202/2014).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad: I. B. nebuvo išduotas receptas klonazepamui ir „Clonazepam“ vaistai vaistinėse jai nebuvo parduoti; I. B. Kauno miesto turgavietėje įgijo 30 vnt. „Clonazepam“ tablečių; I. B. įsigytas tabletes savo sutuoktiniui, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, gabeno paslėpusi palto petuke, įdėjusi į maišelį ir pritvirtinusi pleistru; 2014 m. vasario 16 d. pirmosios apklausos metu I. B. jai pareikštus įtarimus neigė ir kalta neprisipažino; 2014 m. vasario 17 d. papildomai apklausiama kaip įtariamoji ji nurodė žinojusi, kad įsigytų „Clonezapam“ tablečių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, kad šios tabletės įsigyjamos tik pagal gydytojo receptą, taip pat tai, kad Kauno miesto turgavietėje prekiaujama įvairiais draudžiamais įsigyti daiktais, tarp jų ir receptiniais vaistais; 2014 m. vasario 20 d. apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo ji savo 2014 m. vasario 17 d. duotus parodymus patvirtino kartu nurodydama, kad juos davė laisva valia, niekieno neverčiama; pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 23 d. teisiamajame posėdyje I. B. nurodė, kad turi medicininių žinių, nes jai teko (ir tenka) slaugyti nemažai sunkiai sergančių žmonių, be to, yra apmokyta slaugyti ir suteikti pirmąją pagalbą. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išanalizavę ir įvertinę byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai pripažino I. B. veikus tiesiogine tyčia.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes BK 260 straipsnio 1 dalies nuostatos šioje baudžiamojoje byloje pritaikytos tinkamai.
Dėl kasatorės argumentų dėl teisės į gynybą užtikrinimo
Kasatorė nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai realizuota BPK 21, 22 straipsniuose įtvirtinta jos teisė turėti gynėją. Taigi kasatorė, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad jos baudžiamojoje byloje buvo pažeistos BPK 10 straipsnio, 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 8 dalies nuostatos.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą, Baudžiamojo proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalį kiekvienam įtariamajam (kaltinamajam, nuteistajam) garantuojama teisė į gynybą. Teismas, kaip ir prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis), be kitų teisių, turi teisę turėti gynėją. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 8 dalis).
Sukonkretinant šias konstitucinės teisės į gynybą nuostatas ir nustatant jų įgyvendinimo garantijas, baudžiamojo proceso įstatyme taip pat yra nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka (BPK 50–52 straipsniai). BPK 51 straipsnyje nurodyti atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinama kvalifikuota gynėjo pagalba. Vienas iš tų atvejų yra tada, kai tiriamos ir nagrinėjamos suimtų (o ne laikinai sulaikytų, kaip buvo šios bylos ikiteisminio tyrimo metu) įtariamųjų ar kaltinamųjų bylos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras motyvuotu nutarimu ar teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, tik tada, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo ar kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami (BPK 51 straipsnio 2 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įtariamasis ar kaltinamasis turi konstitucinę pasirinkimo laisvę gintis pats ar padedant gynėjui – advokatui. Pasinaudodamas šia laisve įtariamasis ar kaltinamasis turi teisę bet kuriame bylos nagrinėjimo etape atsisakyti gynėjo paslaugų (BPK 52 straipsnio 1 dalis).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: 2014 m. vasario 15 d. laikinai sulaikius I. B. ir 2014 m. vasario 16 d. pranešus apie įtarimą jai buvo išaiškintos BPK 21 straipsnyje numatytos įtariamojo teisės, tarp jų ir teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, tačiau 2014 m. vasario 16 d., prieš pirmąją savo, kaip įtariamosios, apklausą, I. B. gynėjo atsisakė; 2014 m. vasario 17 d., 2014 m. vasario 20 d., 2014 m. birželio 27 d. I. B. pasirašytuose protokoluose nurodyta, kad ji gynėjo apklausų metu atsisako; Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje, I. B. buvo raštu informuota apie tai, kad „būtinųjų gynėjo (advokato) dalyvavimo pagrindų, kada teismas skiria advokatą, byloje nėra“ ir ji turi teisę į teismo posėdį pasikviesti gynėją, tačiau I. B. su gynėju sudarytos teisinių paslaugų sutarties pirmosios instancijos teismui nepateikė; I. B. baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, laikantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatų, jai buvo paskirtas gynėjas, tačiau 2014 m. lapkričio 5 d. teismo posėdyje nuteistoji valstybės paskirto gynėjo atsisakė ir pateikė su savo pasirinkta gynėja sudarytą teisinių paslaugų sutartį dėl jos gynimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi nėra pagrindo teigti, kad I. B. baudžiamojoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo būtinas ir kad buvo suvaržytos jos teisės į gynybą.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 10 straipsnio, 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 8 dalies nuostatos.
Dėl kasacinės instancijos teismo konstitucinės priedermės ir BK 75 straipsnio taikymo
1. Nuteistosios I. B. gynėjas nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje prašė jo ginamajai pritaikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kartu gynėjas nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose toks prašymas iš esmės buvo neįmanomas, nes pagal tuo metu galiojusią BK 75 straipsnio 1 dalies 2011 m. gruodžio 22 d. redakciją asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus ir nuteistiems laisvės atėmimu, šios bausmės vykdymas negalėjo būti atidedamas.
2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia (be kita ko) yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai). Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.
3. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. jau po I. B. baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Suprantama, kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41 straipsnyje (Bausmė ir jos paskirtis), 54 straipsnyje (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) ir kituose BK straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei.
4. Taigi įstatymų leidėjas BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijoje, numatydamas galimybę ir sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims atidėti jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, palengvino jų teisinę padėtį. Vertinant šias BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas BK 3 straipsnio 2 dalies normų kontekste, BK 75 straipsnio 1 dalis gali būti suprantama kaip turinti grįžtamąją galią. Tačiau pabrėžtina, kad pagal konstitucinę jurisprudenciją įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 1998 m. liepos 9 d. ir kt. nutarimai). Tuo tarpu dėl BK 75 straipsnio 1 dalies tai nėra padaryta. Vadinasi, įstatymų leidėjas, priimdamas naują BK 75 straipsnio 1 dalį, nenumatė neriboto jos atgalinio veikimo. Aiškinimas priešingai iš esmės reikštų konstatavimą, kad įstatymų leidėjas, priimdamas BK 75 straipsnio 1 dalį, nesilaikė konstitucinio imperatyvo: teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia) (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), nes taikant BK 75 straipsnio 1 dalį atgal be ribų šalies teismai, net ir nesant nuteistųjų prašymų, turėtų iš naujo spręsti bausmių vykdymo atidėjimo klausimą daugelyje baudžiamųjų bylų dėl padarytų sunkių nusikaltimų, išnagrinėtų iki 2015 m. kovo 24 d. ir kuriose teisminio nagrinėjimo stadija visose instancijose (pirmosios, apeliacinės, kasacinės) yra pasibaigus. Tokiose bylose turėtų būti priimami nauji teismo baigiamieji aktai, tokie procesai neišvengiamai prailgintų kitų baudžiamųjų bylų nagrinėjimų teismuose laiką ir t. t.
5. Pažymėtina, kad teisės aktų vertinimas jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai aspektu nėra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijoje. Todėl, atsižvelgusi į tokią teisinę situaciją, taip pat į išplėstinės septynių teisėjų kolegijos paskirtį teikti naujus teisės normų aiškinimus (BPK 378 straipsnio 1 dalis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priedermę formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis), išplėstinė septynių teisėjų kolegija nagrinės ir BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijoje taikymo klausimą.
Aiškinant šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymo ribas laiko atžvilgiu pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma. Tačiau baudžiamieji įstatymai paprastai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Tai svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą.
Kartu būtina atsižvelgti ir į besiklostančią kasacinę praktiką taikant šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją. Pagal kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (bei esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015). Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą teismo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas.
Taigi BK 75 straipsnio 1 dalis, dabar leidžianti atidėti bausmės vykdymą ir asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, gali būti taikoma ir šioje baudžiamojoje byloje.
6. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir vertinant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes: senyvas nuteistosios amžius; į įkalinimo įstaigą neteisėtai nešamose tabletėse buvo 0,06 g klonazepamo, t. y. psichotropinės medžiagos kiekis, nedaug didesnis už Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų Rekomendacijų dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo nurodytą nedidelį tokios medžiagos kiekį, kai neteisėti veiksmai su tokiomis medžiagomis pripažįstami nusikalstamais; tabletės buvo skirtos tik sutuoktiniui; tai buvo daroma pačios nuteistosios iniciatyva; padariusi šią nusikalstamą veika, nuteistoji suprato savo elgesio beprasmiškumą ir labai gailisi; nuteistoji priklausomybės ligų, psichikos sveikatos centrų įskaitose neįrašyta; I. B. nuteistą sutuoktinį lanko trečius metus; iki nagrinėjamo įvykio nuteistųjų lankymo tvarkos pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenurodyta; už tokią veiką teisiama pirmą kartą; nuo 2010 metų nuteistoji yra Maltos ordino savanorė, rūpinasi „vaikų pamirštais ar vienišais seneliais ir ligoniais“; 2014 metais už pagalbą seneliams ir ligoniams I. B. gavo Maltos ordino padėkos raštą; teisme nuteistoji prašė teismo skiriant bausmę atsižvelgti ir į jos gyvenimo negandas (nuo 16 metų ji našlaitė, tačiau sugebėjo įgyti aukštąjį išsilavinimą, dar būdami maži mirė jos duktė ir sūnus, nesisekė vedybinis gyvenimas ir kt.), yra pagrindas nuteistajai I. B. taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat svarbi ir Lietuvos Respublikos Prezidentės vykdoma malonės suteikimo nuteistoms pagal BK 260 straipsnį praktiką moterims, siekusioms neteisėtai perduoti psichotropines medžiagas savo artimiesiems ir dėl to atliekančioms laisvės atėmimo bausmę (pavyzdžiui, 2013 m. kovo 29 d., 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. gruodžio 22 d. dekretai).
Taip pat pažymėtina, jog tai, kad šioje baudžiamojoje byloje skiriant bausmę I. B. buvo pritaikytas BK 64¹ straipsnis ir juo remiantis jai paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir dabar sprendžiamas I. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimas, negali būti vertinama, kaip dominuojančios reikšmės humaniškumo principui suteikimas individualizuojant jai bausmę. Kasacinėje jurisprudencijoje pažymėta, kad BK 64¹ straipsnyje suformuluota taisyklė, jog esant numatytoms sąlygoms teisiamam asmeniui bausmė sumažinama vienu trečdaliu, negali būti suprantama kaip atgalinio veikimo galią turintis ir bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas, nes šis BK straipsnis iš esmės įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialią procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai asmuo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTYzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-163/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-163/2014">2K-163/2014</a>, 2A-7-1/2014).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartį.
Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajai I. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąją I. B. toliau tęsti Maltos ordino savanorės veiklą.
Kitas Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutarties dalis palikti galioti be pakeitimų.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė
Aurelijus Gutauskas
Audronė Kartanienė
Jonas Prapiestis
