Civilinė byla Nr. 3K-3-649-313/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02707-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. R. ir Č. R. (Č. R.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. R. ir Č. R. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl šilumos tiekimo pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę kreiptis į apeliacinės instancijos teismą, apeliacinio skundo pateikimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. R2-3130 ir pripažinti, kad atsakovė neteisėtai tiekė šilumos energiją nelegaliai sumontuota ir neprižiūrima trasa per sklypą (duomenys neskelbtini) ir šiame name esantį šilumos punktą nuo 2010 m. liepos iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio, nes šiluma į ginčo statinius buvo tiekiama šilumos trasa, kuri buvo sumontuota neturint projekto ir eksploatuojama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, draudžiančius tiekti šilumos energiją nelegaliais, nesaugiais ir neprižiūrimais šilumos tinklais; priteisti iš atsakovės 4812,29 Lt (1393,74 Eur) turtinei žalai atlyginti už naudojimąsi svetimu turtu, nesant nustatyto servituto ir pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl šilumos tiekimo trasų eksploatavimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Ieškovams padavus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas jį priėmė ir bylą išsiuntė nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2015 m. vasario 24 d. nutartimi nustatė ieškovams terminą iki 2015 m. kovo 18 d. pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą, atitinkantį CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte išvardytus reikalavimus, konstatavusi, kad ieškovų apeliacinis skundas neatitiko apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų, nes jame pažodžiui pakartoti ieškinyje išdėstyti argumentai ir faktinės aplinkybės, nors apeliaciniame skunde turi būti suformuluoti argumentai, pagrindžiantys priimto teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. kovo 23 d. nutartimi apeliacinį procesą pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo nutraukė, nes ieškovai iki teismo nustatyto termino apeliacinio skundo trūkumų nepašalino – nepateikė teismui apeliacinio skundo, atitinkančio CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus reikalavimus (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 315 straipsnio 5 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartį ir grąžinti apeliaciniam teismui iš naujo spręsti klausimą dėl ieškovų pateikto patikslinto apeliacinio skundo priėmimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl asmens teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą tinkamo įgyvendinimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų proceso teisės normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Kasatorių teigimu, jie išsiuntė patikslintą apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą, šis 2015 m. kovo 18 d. išsiųstą patikslintą apeliacinį skundą 2015 m. kovo 23 d. perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau skundas teisme buvo užregistruotas tik 2015 m. kovo 24 d. Lietuvos apeliacinis teismas, nurodydamas ieškovams pašalinti apeliacinio skundo trūkumus iki 2015 m. kovo 18 d., nenurodė, ar skundas turi būti teikiamas tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ar per Vilniaus apygardos teismą, kaip nustatyta CPK 310 straipsnyje, todėl ieškovai vadovavosi CPK 310 straipsnio nuostatomis. Lietuvos apeliacinis teismas, nuspręsdamas apeliacinį procesą nutraukti dėl nepateikto per nustatytą teismo terminą patikslinto apeliacinio skundo, nepagrįstai šį terminą siejo su apeliacinio skundo gavimo, o ne su išsiuntimo data (CPK 74 straipsnio 7 dalis). Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijų Nr. R(95)5 nuostata, kad šalims iš principo turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus, orientuoja įstatymų leidėją į tai, kad būtų sukurti įstatymai, kurie užtikrintų realią galimybę apskųsti teismo sprendimą. Kasatorių vertinimu, terminas patikslintam apeliaciniam skundui paduoti nebuvo praleistas, nes patikslintas apeliacinis skundas buvo išsiųstas 2015 m. kovo 18 d., o tai, kad šis skundas buvo pateiktas ne tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui, o per Vilniaus apygardos teismą, todėl Lietuvos apeliacinis teismas jį gavo pavėluotai, priskirtina prie klaidos ir kitų panašaus pobūdžio aplinkybių, kurias Lietuvos apeliacinis teismas privalėjo įvertinti, prieš nuspręsdamas nutraukti apeliacinį procesą.
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas nustatė ieškovams terminą apeliaciniam skundui pateikti. Teismo posėdis buvo paskirtas 2015 m. kovo 23 d., todėl teismas, nustatytu terminu (2015 m. kovo 18 d.) ir iki paskirto posėdžio datos negavęs ieškovų patikslinto apeliacinio skundo, pagrįstai sprendė, kad skundo trūkumų nepašalinimas sudarė pagrindą nutraukti apeliacinį procesą. Atsakovės teigimu, kasatoriai be pagrindo cituoja EŽTT bylas, kuriose nagrinėtas klausimas dėl asmens teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą suvaržymo, nes Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs ieškovų apeliacinio skundo neatitiktį apeliaciniam skundui keliamiems reikalavimams, nenutraukė apeliacinio proceso, kaip nustatyta CPK 315 straipsnyje, o vadovaudamasis CPK 316 straipsnio 3 dalimi, nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Vadovaujantis nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, atsakovės manymu, šios apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu buvo suteikta galimybė ieškovams pašalinti apeliacinio skundo trūkumus ir užtikrintas asmens teisės kreiptis apeliacine tvarka į aukštesnės instancijos teismą tinkamas įgyvendinimas, o aplinkybė, jog ieškovai tokia teise nepasinaudojo nutartyje nustatytais terminais, nesudaro pagrindo spręsti, kad buvo užkirstas kelias pasinaudoti apeliacijos teise. Nors ieškovai nurodo, kad patikslintą apeliacinį skundą išsiuntė laiku, tačiau nepateikė šį teiginį pagrindžiančių įrodymų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl asmens teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą tinkamo įgyvendinimo
Asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą neatskiriama nuo asmens teisės į tinkamą teisminį procesą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, t. y. teisminio proceso santykius, turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas efektyvus asmens pažeistų teisių ir laisvių gynimas. Vienas iš teisės į tinkamą teisinį procesą aspektų – teismo sprendimo apskundimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) aiškinama atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, juolab kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. R. V. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-599/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-599/2008">3K-3-599/2008</a>).
EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymo ar teismo taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Guerin v. France, judgment of 23 July 1998, Reports 1998-v., p. 1867, § 37; kt.). Taip pat šio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad procesinių asmens teisių suvaržymas atitinka teisėtumo reikalavimą, jeigu jis yra atliktas teisės aktuose nustatyta tvarka.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskrecijos teisę nustatyti apskundimo terminus bei pagrindus, taip pat apskundimo tvarką bei formą. Apeliacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva padavus apeliacinį skundą. Apskųsti teismo sprendimus yra šalių teisė, o ne pareiga.
Apeliacinis skundas yra byloje dalyvaujančio asmens ar jo atstovo surašytas ir per įstatymo nustatytą terminą įteiktas dokumentas, kuriame išdėstytas prašymas peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį bei teisiniai ir faktiniai tokio prašymo motyvai. Apeliacinis skundas yra procesinis dokumentas, todėl jo turinys turi atitikti ne tik bendruosius (CPK 111 straipsnis), bet ir specialiuosius šiam dokumentui nustatytus reikalavimus. CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo sprendžia skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris dienas nuo skundo pateikimo teismui dienos. Įstatymas nustato atvejus, kada apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui – kai skundas paduotas praleidus nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas; kai skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti; kai skundžiamas teismo procesinis sprendimas, kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 315 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu toks apeliacinis skundas vis dėlto buvo priimtas ir pirmosios instancijos teismas persiuntė jį apeliacinės instancijos teismui, tai tokį proceso pažeidimą gali ir privalo ištaisyti pats apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį bei nustatydamas dalyvaujančiam byloje asmeniui terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis). Dėl to šios apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, kartu nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje.
Nagrinėjamoje byloje kasatoriai nurodė, kad jie laiku išsiuntė patikslintą apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą, šis 2015 m. kovo 18 d. išsiųstą patikslintą apeliacinį skundą 2015 m. kovo 23 d. perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui. Pastarasis skundą užregistravo tik 2015 m. kovo 24 d. (23 d. įvyko posėdis). Taip pat jie nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nurodydamas ieškovams pašalinti apeliacinio skundo trūkumus iki 2015 m. kovo 18 d., nenurodė, ar skundas turėjo būti teikiamas tiesiogiai Lietuvos apeliaciniam teismui ar per Vilniaus apygardos teismą, kaip nustatyta CPK 310 straipsnyje, todėl ieškovai vadovavosi CPK 310 straipsnio nuostatomis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl apeliacinio proceso nutraukimo dėl nepateikto per nustatytą teismo terminą patikslinto apeliacinio skundo, nepagrįstai šį terminą siejo su apeliacinio skundo gavimo, o ne su išsiuntimo data (CPK 74 straipsnio 7 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovai buvo atstovaujami profesionalios teisininkės – advokatės, todėl privalėjo tinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis ir jas išmanyti, pagrįstai vadovavosi CPK normomis ir laikėsi CPK įtvirtintos proceso tvarkos dėl apeliacinio skundo priėmimo bei jo trūkumų šalinimo ir tokiais teismo procesiniais teisėtais veiksmais, ištaisius skundo trūkumus, ieškovams buvo suteikta teisė teikti apeliacinį skundą iš naujo. Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, pažymėtina, kad bylininkai, įgyvendinami teisę kreiptis į teismą, pateikdami ieškinius, apeliacinius skundus ir pan., turi tikėtis egzistuojančių formalių proceso taisyklių taikymo (Sotiris and Nikos Kouras Attee v. Greece, no. 39442/98, judgment of 16 November 2000, par. 20). Tačiau, kaip teisingai nurodo kasatoriai, šie ribojimai neturi suvaržyti ar atimti teismo prieinamumo teisės tiek, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Taikomi ribojimai nebus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu jais nebus siekiama teisėto tikslo ar neegzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. Sotiris and Nikos Kouras Attee v. Greece, no. 39442/98, judgment of 16 November 2000, par. 20). EŽTT kai kuriuos „ribojimus“ vertino kaip pažeidžiančius asmens teisės kreiptis į teismą esmę, šiame kontekste EŽTT analizavo įvairias aplinkybes – teisinio apibrėžtumo aspektą, t. y. kiek asmuo galėjo tikėtis konkrečios procesinės taisyklės taikymo, ar jį galima kaltinti dėl konkretaus teisės į teismą įgyvendinimo būdo, rėmimosi atitinkamomis įstatymo nuostatomis (žr., pvz., B?leš and others v. Czech Republic, no. 47273/99, judgment of 12 November 2002), valdžios institucijų elgesį – pvz., procesinių dokumentų pateikimo kontekste klerkų padarytos klaidos, dėl kurių kaltu negali būti laikomas pareiškėjas, gali nulemti pažeidimą (Sotiris and Nikos Kouras Attee v. Greece, no. 39442/98, judgment of 16 November 2000), taip pat ne kartą kritikavo pernelyg didelis teismų formalizmą (žr., pvz., Mesutoglu v. Turkey, no. 36533/04, judgment of 14 October 2008).
Nors nagrinėjamoje byloje, minėta, ieškovai netinkamai įgyvendino savo teisę į apeliaciją, paduodami pataisytą apeliacinį skundą ne Lietuvos apeliaciniam teismui, o per Vilniaus apygardos teismą, tačiau jie apeliacinį skundą padavė nepraleidę teismo nustatyto termino trūkumams ištaisyti, todėl negalima pripažinti, jog jie piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas, 2015 m. kovo 20 d. gavęs ieškovų laiku išsiųstą apeliacinį skundą, Lietuvos apeliaciniam teismui jį perdavė tik kovo 24 d., nors abu teismai yra įsikūrę tame pačiame pastate. Teismai naudojasi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, todėl prieš apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo galima patikrinti, ar nebuvo paduotas pataisytas ieškovų apeliacinis skundas, tačiau tai nebuvo padaryta. Būtent šios aplinkybės lėmė, kad ieškovų apeliacinis skundas nebuvo priimtas, nes apeliacinės instancijos teismo posėdis buvo paskirtas kovo 23 d., šią dieną ir priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria apeliacinis procesas pagal ieškovų apeliacinį skundą nutrauktas. Tokiu būdu, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą EŽTT praktiką, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo padaryta teismo klaida, dėl kurios buvo nepateisinamai suvaržyta kasatorių teisė į apeliaciją.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamąją nutartį, pažeidė proceso teisės normas dėl asmens teisės į apeliaciją (CPK 316 straipsnio 2 dalis), nepagrįstai suvaržė asmens teisę teikti apeliacinį skundą, pastarieji pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Remiantis šiais argumentais, kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina, klausimas dėl apeliacinio skundo priimtinumo perduotinas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui grąžinant bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių patirtos ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl apeliacinio skundo priimtinumo iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Egidijus Laužikas
Dalia Vasarienė
