Baudžiamoji byla Nr. 2K-117-976/2020
Teisminio proceso Nr. 1-52-3-00011-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.2.4; 2.8.11; 1.1.6.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,
gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutarties.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžiu N. T. (N. T.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartimi nuteistojo N. T. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti kitos teismo sudėties Vilniaus regiono apylinkės teismui.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. T. buvo nuteistas už tai, kad jis 2014 m. spalio 4 d. apie 16.07 val. P. B. išvažiuojant iš jam priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčiniais veiksmais sviedė betono gabalą į P. B. automobilį „Hyundai Santa Fe“ (duomenys neskelbtini) ir pataikė į automobilio kairės pusės galines dureles, jas įlenkė ir subraižė – taip apgadino nukentėjusiojo P. B. turtą.
2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir grąžindama bylą iš naujo nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui, nustatė, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį N. T. priėmė tos pačios sudėties teismas (teisėja Vaida Sinkevičienė), kaip ir priėmęs 2017 m. birželio 16 d. nutartį dėl šiam asmeniui taikytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Be to, 2019 m. liepos 11 d. nuosprendyje dėl N. T. padarytos veikos kvalifikavimo, kaltės bei įrodymų vertinimo pasisakyta iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir 2017 m. birželio 16 d. nutartyje, vadinasi, nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas. Savo sprendimui pagrįsti apeliacinės instancijos teismas taip pat rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi Nr. 1A-33/2008 kaip precedentu.
II. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Audrius Matulionis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedentu vadovautis reikia tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012). Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytos bylos (Nr. 1A-33/2008) aplinkybės iš esmės skiriasi nuo N. T. baudžiamojoje byloje susiklosčiusių aplinkybių. Lietuvos apeliacinis teismas minėtu atveju nagrinėdamas prokuroro skundą nutartimi panaikino apygardos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nagrinėjamu atveju Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjos V. Sinkevičienės 2017 m. birželio 16 d. nutartis skirti priverčiamąją medicinos priemonę aukštesniojo teismo nebuvo panaikinta, priešingai, šios priemonės taikytos pagrįstai, o išnykus jų taikymo būtinumui, jos panaikintos, o baudžiamoji byla atnaujinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismo nurodyta nutartimi remtis kaip precedentu nėra teisinio pagrindo.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad teisėja V. Sinkevičienė pakartotinai nagrinėjo tą pačią bylą iš esmės, todėl 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį priėmusi teismo sudėtis pripažintina šališka (BPK 58 straipsnio 2 dalis). Skundžiamoje nutartyje nurodomas ir kitas galimo teisėjos šališkumo pagrindas (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau nei N. T., nei kiti baudžiamojo proceso dalyviai, be galimo Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjos pakartotinio bylos nagrinėjimo iš esmės, jokių kitų nušalinimo pagrindą sudarančių aplinkybių nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutarties prieštaringumas suponuoja tai, kad teismo išvados dėl pripažinimo, jog teisėja V. Sinkevičienė pakartotinai nagrinėjo tą pačią bylą, nėra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos.
3.3. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese nustatinėjamos aplinkybės ir sprendžiami klausimai panašūs į bylos nagrinėjimo iš esmės metu sprendžiamus klausimus, tačiau šiame procese sprendžiami klausimai (BPK 401 straipsnio 2 dalis) ir nustatinėjamos aplinkybės turi esminę reikšmę tik dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad teisėjas nutartyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo iš anksto parodo savo išankstinę nuomonę ir poziciją. Tik išsprendęs BPK 401 straipsnio 2 dalyje nustatytus klausimus, taip pat pripažinęs, kad nusikalstama veika išties buvo padaryta, teismas gali paskirti priverčiamąją medicinos priemonę. Pripažinus, kad padaryta nusikalstama veika, sprendimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo nereiškia proceso užbaigimo galutiniu sprendimu, nes tokiam asmeniui bausmė neskiriama. Nors jam taikomos valstybės prievartos priemonės, tačiau jomis siekiama užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą ir kitus gyvybiškai svarbius interesus. Pagal BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo asmeniui, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika, priima nutartį bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, – taigi įstatymo leidėjas šį procesinį veiksmą sieja su laikinumu. Išnykus poreikiui N. T. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, 2018 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi teisėja V. Sinkevičienė panaikino šios priemonės taikymą ir baudžiamąją bylą atnaujino. Tik pripažinus, kad N. T. yra pasveikęs, byla vėl galėjo būti nagrinėjama teisme, sprendžiamas jo kaltės klausimas ir bausmės paskyrimas. Tos pačios sudėties teismo priimami sprendimai negali būti laikomi šališkais šiuo atveju. Nešališkumo reikalavimas yra teisingo ir sąžiningo proceso prielaida; laikyti, kad teismai, spręsdami priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese neišvengiamai kylančius klausimus, o po to spręsdami bylą iš esmės, pažeidžia teisingą ir sąžiningą procesą, būtų nepagrįsta. Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėją V. Sinkevičienę šališka ir priimdamas nepagrįstą sprendimą, nurodytą BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pažeidė proceso greitumo principą, kuris taip pat yra teisingo ir sąžiningo proceso dalis.
3.4. BPK savaime užprogramuoja tokias procesines situacijas, kai jas spręsdami teismai gali atrodyti šališki, pvz., teismo nutartis perduoti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ir tolesnis tos bylos nagrinėjimas, suėmimo ar kitų kardomųjų priemonių skyrimas kaltinamajam teismo žinioje esančioje baudžiamojoje byloje ir kt. Šiais atvejais taip pat sprendžiami klausimai, panašūs į tuos, kuriuos būtina išspręsti nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau jais siekiama kitų tikslų, todėl šiais atvejais teisėjai nelaikomi šališkais. Jei toks teisėjo sprendimas automatiškai būtų pagrindas abejoti jo nešališkumu, tai ši abejonė būtų objektyvi (nepriklausanti nei nuo konkretaus teisėjo, nei nuo konkrečių faktinių aplinkybių) ir pats įstatymas tai nurodytų. Tačiau priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuojančios nuostatos tokių išimčių nenustato.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl teismo (teisėjo) šališkumo
5. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šią nuostatą detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą: kai jis byloje yra nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, bet kurio iš šių asmenų šeimos narys ar giminaitis, įtariamojo, kaltinamojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis; kai jis yra dalyvavęs toje byloje kaip liudytojas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo atstovas pagal įstatymą, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo atstovas; jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi; jeigu jis tame procese dalyvavo kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar gynėjas; jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje; jeigu jis priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali nagrinėti tos pačios bylos apeliacine tvarka ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti tos bylos pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas priimtas nuosprendis; jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės instancijos teisme, negali nagrinėti tos bylos kasacine tvarka; jeigu jis priėmė sprendimą kasacinės instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacine tvarka; jeigu jis priėmė sprendimą apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme, negali iš naujo nagrinėti tos bylos pirmosios instancijos teisme; proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Taigi BPK nepateikiamas baigtinis nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašas, tačiau teisėjas privalo nusišalinti dėl bet kokios pagrįstų abejonių jo nešališkumu keliančios aplinkybės, jeigu ją argumentuotai nurodo proceso dalyvis.
6. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017).?????
7. Atkreiptinas dėmesys taip pat į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į nešališką teismą) aiškinimo ir taikymo, pagal kurią tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau procese yra priėmęs su ta pačia nusikalstama veika susijusių sprendimų, savaime negali būti traktuojama kaip aplinkybė, pateisinanti baiminimąsi dėl jo nešališkumo trūkumo; šiuo atveju yra svarbus atitinkamų sprendimų pobūdis (2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10, par. 85). Tuo atveju, jeigu teisėjas anksčiau baudžiamajame procese yra priėmęs tik formalius procesinio pobūdžio sprendimus, kuriuos priimant nepateikiamas įrodymų vertinimas ir neišreiškiama pozicija dėl kaltinamojo kaltumo (bylos esmės), nešališkumo trūkumo problemos nekyla (2008 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Gómez de Liano y Botella prieš Ispaniją, peticijos Nr. 21369/04; 1996 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Bulut prieš Austriją, peticijos Nr. 17358/90). Taigi, garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme tiek subjektyviąja, tiek objektyviąja prasme, būtina, kad bylą nagrinėtų teisėjas, dėl kaltinamojo nepriėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl įtarimų pagrįstumo, duomenų (įrodymų) vertinimo ir pan. Teisėjo pasisakymas dėl įtarimų pagrįstumo ar bylos faktinių aplinkybių vertinimo rodo išankstinę teisėjo nuomonę dėl bylos baigties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2015).
8. Pažymėtina, kad pagal BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, teismas priima nutartį bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, jei įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pagal BPK 401 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas, priimdamas nutartį, turi išspręsti klausimą, ar po nusikalstamos veikos asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą. BPK nepateikia bylos nagrinėjimo atidėjimo ir jos stabdymo sąvokų, tačiau pagal šių procesinių veiksmų prasmę akivaizdu, kad bylos sustabdymas – tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui, kol bus įmanoma sustabdytą procesą vėl atnaujinti ir bylą nagrinėti bendra tvarka. Šis terminas siejamas su sąlyga, nustatyta BPK 406 straipsnio 1 dalyje, kur nurodoma, kad jei asmenį, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gydytojų komisija pripažįsta pasveikusiu, teismas BPK 405 straipsnio tvarka priima nutartį panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę ir perduoti bylą į teismą bendra tvarka.
9. Iš BPK 58 straipsnyje nustatytų draudimo teisėjui dalyvauti procese pagrindų matyti, kad yra du atvejai, kada pirmosios instancijos teismo teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą: pirma, kai jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje (BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktas); antra, kai jis priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, negali nagrinėti tos pačios bylos apeliacine ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti bylos pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas jo priimtas nuosprendis (BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Įvertinus pirmiau pateiktą baudžiamojo proceso eigos, kai asmeniui psichika sutrinka po nusikalstamos veikos padarymo, jau nagrinėjant bylą teisme, reguliavimą, darytina išvada, kad tokiu atveju psichikos sutrikimas siejamas ne su nepakaltinamumu (nustatomu nusikalstamos veikos padarymo momentui), o su kaltinamojo, kuriam psichika sutriko jau baudžiamojo proceso metu, negebėjimu laikinai (iki pasveiks) veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese. Būtent dėl to toks priverčiamųjų medicinos priemonių procesas, siekiant nustatyti, ar asmeniui po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichikos sveikata ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, negali būti laikomas baudžiamosios bylos nagrinėjimu iš esmės. Kaip jau minėta, jei gydytojų komisija pripažįsta asmenį pasveikusiu, priverčiamosios medicinos priemonės taikymas yra naikinamas, tokiu būdu išnyksta kliūtis nagrinėti bylą iš esmės ir spręsti klausimą dėl asmens pripažinimo kaltu ir baudžiamosios atsakomybės jam taikymo. BPK 405 straipsnio tvarka priimama nutartis panaikinti priverčiamąją medicinos priemonę, atnaujinti procesą ir perduoti bylą ikiteisminiam tyrimui atlikti ar į teismą atsižvelgiant į tai, kurioje stadijoje asmeniui sutriko psichika. Taigi, baudžiamasis procesas, kuris dėl procesinės kliūties (asmens psichikos sutrikimo baudžiamojo proceso metu ir dėl jam taikytų priverčiamųjų medicinos priemonių) buvo sustabdytas, laikomas vienu procesu, kuriame pagrįstai dalyvauja (gali dalyvauti) tas pats teismas (teisėjas). Tai, kad teismas (teisėjas) priėmė nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, o išnykus jos taikymo pagrindams (gydytojų komisijai asmenį pripažinus pasveikusiu), toliau nagrinėja bylą iš esmės ir priima procesinį sprendimą byloje, negali būti savaime laikoma objektyviuoju šališkumu.
10. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisėja V. Sinkevičienė šios bylos nagrinėjimo procese priėmė šiuos sprendimus: priėmė nukentėjusiojo P. B. skundą privataus kaltinimo tvarka ir paskyrė taikinamąjį posėdį 2016 m. liepos 8 d.; 2017 m. sausio 24 d. teismo posėdyje paskelbė pertrauką ir išreikalavo pridėti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą iš kitos su kaltinamuoju N. T. susijusios baudžiamosios bylos; 2017 m. vasario 10 d. nutartimi skyrė stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę N. T., atsižvelgdama į gautos ambulatorinės ekspertizės rekomendacijas. Kadangi iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) buvo matyti, kad N. T. ekspertizės atlikimo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas, mišri kortikinė ir subkortikinė kraujagyslinė demencija, dėl kurio šiuo metu jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, teisėja 2017 m. gegužės 15 d. pradėjo procesą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo; 2017 m. birželio 16 d. priėmė nutartį, vadovaudamasi BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 1 punktu, skirti N. T. priverčiamąją medicinos priemonę; 2018 m. rugsėjo 19 d., vadovaudamasi BPK 405 straipsnio 4–6 dalimis, 406 straipsnio 1 dalimi, panaikino N. T. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę ir atnaujino baudžiamosios bylos, kurioje N. T. kaltinamas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimą; išnagrinėjusi bylą bendra tvarka, 2019 m. liepos 11 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį N. T.
11. Taigi, įvertinus pirmiau išdėstytą reguliavimą, darytina išvada, jog teisėja turėjo procesinius įgaliojimus toliau nagrinėti bylą iš esmės.
12. Nagrinėjamoje byloje taip pat kyla ginčas, ar teismas buvo objektyviai nešališkas ne tiek dėl proceso organizavimo ypatumų, o dėl konkrečių teiginių 2017 m. birželio 16 d. nutartyje, kurioje, vadovaujantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 1 punktu, N. T. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė.
13. Priimdamas nutartį dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo teismas turi išspręsti šiuos klausimus: ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą, ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 2 dalis). Priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo nurodytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje), arba kad jam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pažymėtina, kad kaltės klausimas priverčiamosios medicinos priemonės proceso metu nesprendžiamas ir negali būti sprendžiamas.
14. Iš 2017 m. birželio 16 d. nutarties skirti N. T. priverčiamąją medicinos priemonę turinio matyti, kad joje, motyvuojant priverčiamosios medicinos priemonės N. T. skyrimą, yra vartojamos tokios frazės kaip „T. kaltę patvirtina byloje ištirti įrodymai“, „byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad N. T. 2014 m. spalio 4 d. apie 16.07 val. P. B. išvažiuojant iš jam priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčiniais veiksmais sviedė betono gabalą į P. B. automobilį ir pataikė į automobilio kairės pusės galines dureles, jas įlenkė ir subraižė, t. y. sugadino nukentėjusiojo turtą“. Tokių frazių vartojimas minėtoje nutartyje gali būti suprantamas kaip bylos sprendimas iš esmės, nes spręstas ne tik BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas klausimas, t. y. ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, bet ir ar asmuo kaltas dėl jos padarymo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad BPK 401 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytus reikalavimus – išspręsti, ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama, – būtina aiškinti sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kad minėta nutartimi buvo sprendžiama dėl laikino bylos nagrinėjimo stabdymo (BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o ne priimamas galutinis sprendimas, išnagrinėjus bylą iš esmės (BPK 403 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 6 punktai).
15. Taip pat pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje, aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, svarbią reikšmę turi ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretavimas EŽTT praktikoje. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą (sprendimas bylose Minelli; Englert; Nölkenbockhoff; Capeau prieš Belgiją, peticijos Nr. 42914/98, par. 25, ECHR 2005-I). Pasak EŽTT, turi būti daromas esminis skirtumas tarp aiškaus teismo paskelbimo, nesant galutinio nuosprendžio, kad asmuo padarė atitinkamą nusikaltimą, ir teiginio, kad kažkas yra tiesiog įtariamas padaręs nusikaltimą (t. y. vadinamasis „įtarimo būklės“ aprašymas). Pirmaisiais sprendimais pažeidžiama nekaltumo prezumpcija, o antruosius EŽTT daug kartų yra pripažinęs atitinkančiais Konvencijos 6 straipsnį (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Vulakh ir kt. prieš Rusiją, peticijos Nr. 33468/03). Faktinių veikos aplinkybių konstatavimas tokiais atvejais turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir netapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013).
16. 2017 m. birželio 16 d. nutartyje dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo N. T. atliktas faktinis veikos aplinkybių vertinimas, peržengiantis „įtarimo būklės“ aprašymą, yra būdingas baigiamajam teismo sprendimui dėl asmens kaltės. Spręstina, kad nutartyje buvo konstatuoti ne tik veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas N. T., objektyvieji požymiai, bet ir teismo pozicija dėl įrodymų vertinimo, kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Toks vertinimas, priimant ne galutinį teismo sprendimą, o sprendimą bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, jeigu įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, neatitinka ir nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų.
17. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje, priimtoje remiantis BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išdėstęs poziciją dėl asmens kaltės ir vėliau išnagrinėjęs pagal BPK 406 straipsnį atnaujintą bylą, buvo objektyviai šališkas.
Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį
18. BPK 382 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima nutartį panaikinti nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Šioje nutartyje yra konstatuotas bylą pirmąja instancija nagrinėjusio teismo šališkumas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo pripažįstamos pagrįstomis, todėl prokuroro prašymas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį negali būti tenkinamas. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei papildomus nagrinėjant baudžiamąją bylą kasacine tvarka gautus dokumentus, sprendžia, kad yra pagrindas N. T. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 39 straipsniu.
19. Pagal BK 39 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) yra ne mažiau kaip dvi BK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės; 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimas, be kita ko, ir BK 59 straipsnio 2 dalies pagrindu (kai teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes), leidžia taikyti BK 39 straipsnį, esant kitoms būtinoms jo taikymo sąlygoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).
20. 2016 m. birželio 13 d. P. B. padavė skundą privataus kaltinimo tvarka (iki 2017 m. spalio 1 d. galiojusi proceso forma) dėl 2014 m. spalio 4 d. padarytos nusikalstamos veikos. Procesas, pradėtas privataus kaltinimo tvarka, tapo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, nes nagrinėjant bylą teisme, gavus ekspertizės akto išvadą, nustatyta, kad N. T. dėl dabartinės psichikos būsenos negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali būti visavertis teismo proceso dalyvis, todėl 2017 m. gegužės 15 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartimi pradėtas procesas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, 2017 m. birželio 16 d. nutartimi bylos nagrinėjimas sustabdytas ir N. T. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, šios priemonės taikymas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, išnykus jos taikymo pagrindams, panaikintas. Apkaltinamasis nuosprendis byloje N. T. priimtas 2019 m. liepos 11 d. Taigi, nors akivaizdžiai nepateisinamų delsimų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nenustatyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas po šiek tiek daugiau nei trijų mėnesių nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (2019 m. spalio 29 d.), baudžiamasis procesas bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme metu trunka ketverius metus (atkreiptinas dėmesys, kad metus ir tris mėnesius N. T. buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, po to baudžiamasis procesas vėl buvo tęsiamas).
21. Tačiau, konstatavus pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumą ir grąžinus iš naujo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, bendra baudžiamojo proceso trukmė ilgėtų, kaip ir toliau tęstųsi N. T. teisinio neapibrėžtumo situacija. Tai suteiktų jam pagrindą abejoti dėl prieš jį vykdomo baudžiamojo proceso atitikties baudžiamojo proceso greitumo principui, nes bylos už nesunkaus nusikaltimo padarymą trukmė nuo skundo padavimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo (net eliminavus objektyviai pateisinamą laikotarpį, kurio metu N. T. buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės) viršytų ketverius metus. Todėl, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, proceso šioje byloje eigą, kelis kartus pasikeitusią proceso formą, šališko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimą, nagrinėjamos bylos kontekste virš ketverių metų besitęsianti asmens, kuris yra kaltinamas nesunkaus, nesudėtingo nei teisine, nei faktine prasme nusikaltimo padarymu, teisinio neapibrėžtumo būsena pripažintina N. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 2 dalis).
22. Pažymėtina, kad, nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme, buvo gautas nukentėjusiojo P. B. prašymas nutraukti baudžiamąją bylą, argumentuojant tuo, kad 2020 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje patvirtino N. T. ir P. B. sudarytą taikos sutartį, kuria N. T. įsipareigojo atlyginti tiek proceso išlaidas, tiek turtinę ir neturtinę savo veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam P. B., taip pat susitarė dėl terminų jai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis dėl jam padarytos veikos teisinių pretenzijų neturi, mano, kad jo pagrindinis materialusis interesas (teisė reikalauti žalos atlyginimo), patvirtinus taikos sutartį, yra apgintas, procesinio intereso, t. y. teisės dalyvauti baudžiamajame procese ir reikalauti nubausti asmenį, dėl kurio veikos jis patyrė žalos, realizavimo šiuo prašymu jis atsisako, laikytina, kad tolesnis baudžiamasis procesas būtų nepaisantis kaltinamojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyros, taip pat neatitinkantis nukentėjusiojo interesų, juolab kad proceso eiga iki proceso privataus kaltinimo tvarka instituto panaikinimo (nuo 2017 m. spalio 1 d.) iš esmės priklausė nuo privataus kaltintojo, t. y. nukentėjusiojo P. B., valios. Esant tokiai procesinei situacijai byloje, pripažintina, kad civiline tvarka taikos sutartimi išspręstas žalos atlyginimo klausimas laikytinas N. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 2 dalis).
23. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo, esančio byloje, matyti, kad N. T. teistas pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, apkaltinamasis nuosprendis jam įsiteisėjo 2011 m. spalio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-85/2008 išaiškino, kad asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Taip pat plenarinė sesija pažymėjo, kad svarstant klausimą, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, būtina turėti galvoje, jog ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis praranda savo teisinę reikšmę ir leidžia teigti, kad asmuo, vėliau padaręs kitą veiką, nusikalto pirmą kartą. Tokia išvada galima, kai dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis jau yra visiškai pasibaigęs. BK 155 straipsnis neteko galios 2015 m. birželio 25 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2015 m. liepos 10 d., todėl laikytina, kad dekriminalizacijos faktas reiškia baudžiamojo teisinio santykio dėl ankstesnės nusikalstamos veikos pabaigą, ir atitinkamai N. T. laikytinas jam inkriminuotą veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį padariusiu pirmą kartą.
24. Taigi N. T. pirmą kartą padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam inkriminuota nusikalstama veika priskirtina nesunkių nusikaltimų kategorijai – byloje nustatytos visos būtinos sąlygos atleisti N. T. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje naikintini ir baudžiamoji byla N. T. nutrauktina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 29 d. nutartį ir bylą N. T. nutraukti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Rima Ažubalytė
