Dėl M. K. F. XXXX m., pilietinių teisių atkūrimo įstatymo taikymo, išklausiusi teisėjos Gabrielės Juodkaitės-Granskienės pranešimą, prokuroro, pasisakiusio dėl pilietinių teisių atkūrimo įstatymo taikymo ribų ir prašiusio skundą atmesti

Byla Nr. 4R-3sk/2020

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Jokimaitės, Arvydo Daugėlos ir pranešėjos Gabrielės Juodkaitės-Granskienės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

teismo posėdyje nagrinėdama bylą dėl M. K. F., gim. XXXX m., pilietinių teisių atkūrimo įstatymo taikymo, išklausiusi teisėjos Gabrielės Juodkaitės-Granskienės pranešimą, prokuroro, pasisakiusio dėl pilietinių teisių atkūrimo įstatymo taikymo ribų ir prašiusio skundą atmesti,

n u s t a t ė :

M. K. F., gim. XXXX m., buvo nuteistas Vilniaus srities teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1951 m. sausio 19–20 d. nuosprendžiu pagal RTFSR BK 182 straipsnio 1 dalį ir 59³ straipsnį bei remiantis TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1947 m. birželio 4 d. įsaku „Dėl asmeninės nuosavybės apsaugos stiprinimo“ laisvės atėmimo bausme 15 metų su civilinių teisių (rinkimų teisės) suvaržymu 5 metams bei konfiskuojant asmeninį turtą.

LTSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos 1951 m. vasario 6 d. nutartimi K. M. kasacinis skundas netenkintas.

K. M. nuteistas už tai, kad dalyvavo ginkluotos gaujos veikloje, kurios tikslas buvo vykdyti ginkluotus plėšimus, taip 1950 m. rugsėjo 16 d. K. M., kartu su kitais asmenimis užpuolė taksi vairuotoją G., tačiau įvykdyti apiplėšimo nepavyko, nes pastariesiems sutrukdė atsitiktinis praeivis. Šio įvykio metu taksi vairuotojas buvo sužeistas (sužalotas šūviu į galvą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (toliau – LAT pirmininkas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu (toliau – ir Teisių atkūrimo įstatymas), 2020 m. vasario 14 d. priėmė sprendimą nereabilituoti K. M., nes jo veiksmai nesietini su pasipriešinimu okupacijai (nuteistas už įvykdytą kriminalinį nusikaltimą).

L.G. apskundė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą atsisakyti atkurti jos tėvo K. M. pilietines teises. Pateiktame skunde pareiškėja nurodo, kad jos tėvo veiksmai buvo nukreipti prieš tuo metu galiojusią sovietinę santvarką. Skunde nurodoma, kad tėvas tik slėpė ginklą, jį panaudojo kiti asmenys, pasikėsindami į sovietinio „saugumiečio“ sveikatą ar gyvybę. Pažymi, kad Lenkijos Aukščiausiasis Teismas K. M. pripažino asmeniu, pasipriešinusiu okupaciniam sovietiniam režimui, tačiau tokio dokumento ji nepateikia, nes neturi galimybės iš Lenkijos Respublikos valdžios struktūrų išsireikalauti jos teiginius patvirtinančių dokumentų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atnaujintą bylą, pažymi, kad Teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos gyventojai, kurie buvo tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų represinių organų nuteisti ar įkalinti ne teismo tvarka arba kurių laisvė buvo kitaip apribota pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR, kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941–1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat kurie buvo ištremti iš Lietuvos 1940–1953 metais ir nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 199¹, 210, 211 straipsnius, o po 1990 m. kovo 11 d. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) 259, 260, 261, 263 straipsnius ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės. Teisių atkūrimo įstatyme nurodomos ir papildomos aplinkybės, kurias nustačius šio įstatymo nuostatos gali būti taikomos. Minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie buvo nuteisti, pripažįstami nekaltais Lietuvos Respublikai ir visos jų pilietinės teisės atkuriamos ir atvejais, kai asmenys buvo šioje dalyje nurodytais būdais okupacinių režimų struktūrų ar pareigūnų sprendimais represuoti dėl nacionalinių, etninių, rasinių, religinių, socialinių, ideologinių ar politinių motyvų nenustačius jų veiksmuose pasipriešinimo agresijai ir okupaciniams režimams požymių, jeigu iki represavimo jie nepadėjo okupaciniams režimams įtvirtinti okupacijos ar jos stiprinti, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimo okupaciniams režimams ir kitaip aktyviai netalkino okupuotoje Lietuvos Respublikoje neteisėtai veikiančiai valdžiai.

Taigi tam, kad asmuo būtų pripažintas tinkamu teisių atkūrimo subjektu, įstatyme yra nustatytos griežtos sąlygos (pagrindai). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje LAT pirmininkas atsisakė išduoti pažymėjimą motyvuodamas tuo, kad K. M. Vilniaus srities teismo Baudžiamųjų bylų teisminės kolegijos (bendrosios kompetencijos teismo) buvo nuteistas už įvykdytą kriminalinį nusikaltimą, kuris nėra sietinas su pasipriešinimu okupacijai, todėl jam įstatymas negali būti taikomas. Nesutikti su tokiomis išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad K. M. bendrosios kompetencijos teismų buvo nuteistas už dvi veikas – už tai, kad dalyvaudamas Mr. gaujoje, kurios tikslas buvo vykdyti ginkluotus plėšimus, per trečiąjį asmenį (Z. S.) įgijo ginklą ir jį perdavė Mr, ir už tai, kad 1950 m. rugsėjo 16 d. kartu su kitais gaujos dalyviais plėšimo tikslais užpuolė taksistą G. Šiais veiksmais įvykdė veikas, nustatytas RTFSR BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 59³ straipsnyje bei TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1947 m. birželio 4 d. įsaku „Dėl asmeninės nuosavybės apsaugos stiprinimo“ 2 straipsnio 2 dalyje. Jokių kaltinimų dėl kitos – 1950 m. rugsėjo 30 d. – įvykdytos veikos, kurios metu buvo nušautas milicijos pareigūnas, jam nebuvo teikiama. K. M. dėl jam inkriminuotų veikų visiškai prisipažino, jokių užuominų apie gaujos tikslus kovoti su okupaciniu režimu apklausose (bylos medžiagoje) nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis Teisių atkūrimo įstatymo nuostatomis, tokie K. M. veiksmai negali būti vertinami kaip 1990 m. gegužės 2 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta veikla, atitinkanti pasipriešinimo okupaciniam režimui požymius, nes duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad K. M. įvykdė kriminalinį nusikaltimą.

Pažymėtina, kad L. G. pateikti argumentai dėl Lenkijos Aukščiausiojo Teismo sprendimų K. M. atžvilgiu nėra tinkami pasipriešinimo okupaciniam režimui faktui pagrįsti, nes Lietuvos Respublikoje šie klausimai sprendžiami vadovaujantis nacionaliniu teisiniu reguliavimu, kuris, kaip minėta, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad K. M. kokiais nors savo veiksmais, elgesiu ar neveikimu pasipriešino okupaciniam režimui ar kitaip netalkino okupacinei valdžiai.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinio pagrindo tenkinti L. G. skundą nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1814 redakcija) 6 straipsnio 6 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti L. G. skundą dėl atsisakymo atkurti K. M. pilietines teises.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Arvydas Daugėla

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė