Dėl žalos, padarytos valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-78/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.4.1; 44.5.2.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, padarytos valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl žalos, kildinamos iš valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės Lietuvos Respublikos 230 554,75 Lt turtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų.

Ieškovė nurodė, kad 1996 m. ji pareiškė civilinį ieškinį teisme, prašydama įpareigoti atsakovą UAB „Atrama“ išpirkti jos akcijas (atlyginti nuostolius), nes, negalėdama naudotis akcininkės teisėmis, iš esmės neteko nuosavybės, kurią sudarė šių akcijų vertė (ieškovė akcijų vertę laikė patirtais nuostoliais). Pareikštas ieškinys teismo sprendimu buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, iškeltoje UAB „Atrama“ vadovui ir vyriausiajam buhalteriui. Baudžiamosios bylos nagrinėjimui užsitęsus apie septynerius metus, įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžiu ieškovės civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, teismui nurodžius, kad ieškovės, kaip akcijų turėtojos, turtinių ir neturtinių teisių klausimas turi būti sprendžiamas tik civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka. Nesibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui, 2003 m. gegužės 20 d. UAB „Matamata“ ir 2003 m. rugpjūčio 26 d. UAB „Atrama“ likviduotos dėl bankroto. Ieškovės teigimu, jai 1996 m. pareiškus ieškinį teisme, nurodytos įmonės turėjo turto ir dirbo pelningai, dėl to visiškai galėjo atlyginti patirtus nuostolius. Ieškovė nurodė, kad dėl valstybės institucijų atsisakymo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir jos nepagrįsto perdavimo nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, šios bylos nagrinėjimo per nepateisinamai ilgą laikotarpį ji neteko galimybės gauti patirtų nuostolių atlyginimą. Taip buvo pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai ir teisinio tikrumo principas. Ieškinį perdavus nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, ieškovė neturėjo galimybės pateikti naują ieškinį civilinio proceso tvarka, nes toks ieškinys būtų nepriimtinas dėl jo tapatumo. Tai patvirtino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2007 m. liepos 24 d. sprendime byloje B. prieš Lietuvą. Ieškovė savo patirtą žalą įvertino 148 745 Lt (tai jai pagal taikos sutartį civilinėje byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo atitekusių UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijų vertė). Normaliu atveju ieškovės ieškinio pagrindu iškelta civilinė byla dėl nuostolių atlyginimo turėjo būti išspręsta per vienerių metų laikotarpį. Ieškovė darė išvadą, kad vienuolika metų ji būtų galėjusi naudotis nurodyta suma, už šį terminą skaičiuotinos 5 proc. metinės palūkanos CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu, dėl to ieškiniu prašoma priteisti bendra nuostolių suma yra 230 554,75 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartimi (bylos Nr. 3K-3-402/2009) Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 31 d. nutartis panaikinti ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje B. prieš Lietuvą 2007 m. liepos 24 d. sprendimu pripažino, jog buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl veiksmingos teisės į teismą nebuvimo bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl pernelyg ilgos proceso trukmės. Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad 1996 m. gegužės 17 d. ieškovės civilinis ieškinys teismo nutarties pagrindu buvo perduotas nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, procesas baudžiamojoje byloje užtruko nepagrįstai ilgai – beveik septynerius metus ir penkis mėnesius, tiek laiko ieškovei reikėjo laukti ir teismo sprendimo, kad jos ieškinys baudžiamojoje byloje nebus nagrinėjamas. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius, nes turi res judicata galią, todėl juo konstatuoti faktai dėl nustatyto žmogaus teisių pažeidimo negali būti ginčijami ir iš naujo nustatinėjami, sprendžiant su šiuo pažeidimu susijusios žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis R. M. v. Lietuvos valstybė civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis P. J. v. Lietuvos valstybė civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2008). Iš naujo nebenustatinėtinos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad nepagrįstai ilgai užtruko teismo sprendimo nenagrinėti ieškovės ieškinio baudžiamojoje byloje priėmimas. Tačiau Vilniaus apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis žalos bei neteisėtų veiksmų ryšys (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog CK 6.272 straipsnis, kuriame reglamentuojama valstybės institucijų atsakomybė už neteisėtus veiksmus, taikomas tiesiogiai; teismas apie pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą instancine tvarka, ir pripažinti jį neteisėtu, jei civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis UAB,,Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2009 m. spalio 8 d. nutartis A. B. v. Lietuvos Respublika civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2009).

Teismas nurodė, kad 1996 m. gegužės 17 d. paduotu ieškiniu ieškovė prašė įpareigoti UAB „Atrama“ išmokėti ieškovei jos turimų akcijų vertę, reikalavimas, susijęs su UAB „Matamata“ akcijomis, ieškinyje nepareikštas. Tuo metu nei Akcinių bendrovių įstatyme, nei 1964 m. CK nenustatyta bendrovės pareiga išpirkti akcininko akcijas. Byloje nėra įrodymų, kad buvo pažeistos ieškovės, kaip bendrovės akcininkės, teisės, dėl to teismas konstatavo, jog ji neturėjo teisės į ieškinio patenkinimą.

Teismas nurodė, kad 2000 m. birželio 1 d. ieškovė pareiškė papildomą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš baudžiamojoje byloje teisiamų asmenų solidariai 572 834 Lt žalai atlyginti ir šiame ieškinyje nurodė, kad jai padaryta žala yra lygi UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ turto daliai, proporcingai ieškovei nuosavybės teise priklausančių akcijų daliai, ir didinama 9 proc. metinėmis palūkanoms už ketverius metus, kad žala buvo padaryta jos, kaip akcininkės, teisių ignoravimu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė nurodė, jog jai padaryta žala yra UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijų vertė, ir reikalavimo priteisti 572 834 Lt žalos atlyginimą, kurio dydis nurodytas 2000 m. birželio 1 d. papildomame ieškinyje, ji šioje byloje nereiškė.

1999 m. gruodžio 29 d. Lietuvos teismo ekspertizės instituto ekspertizės akte Nr. 11-229 nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise galėjo priklausyti UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ akcijos, kurių nominali vertė yra 21 395 Lt, o ne 148 745 Lt, kaip nurodė ji pati.

Teismas pažymėjo, kad 2000 m. birželio 1 d. papildomame ieškinyje nurodytos aplinkybės ir ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad jos, kaip akcininkės, teisių ignoravimas atsiskleidė tuo, jog nustatyta tvarka nebuvo įformintas akcijų nuosavybės teisės perėjimas ieškovei (neišduotas sertifikatas, nepadarytas įrašas akcininkų registracijos knygoje), ji negavo informacijos apie bendrovių veiklą, bendrovių akcininkų susirinkimai vyko ir sprendimai buvo priimti pažeidžiant įstatyme nustatytą tvarką, tačiau, teismo teigimu, tarp šių ieškovės, kaip akcininkės, teisių pažeidimų ir ieškovės nurodytos žalos nėra priežastinio ryšio. Ieškovės nurodyta žala, t. y. jai nuosavybės teise priklausančių akcijų vertės netekimas ar sumažėjimas, galėjo būti padaryta neteisėtais UAB „Atrama“ ir UAB „Matamata“ vadovų ar kitų asmenų veiksmais iššvaistant šių bendrovių turtą, tačiau reikalavimo atlyginti žalą šiuo pagrindu ieškovė nebuvo pareiškusi, be to, ji nėra praradusi galimybės tokį reikalavimą pareikšti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovės A. B. apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė inicijavo Europos Žmogaus Teisių Teisme bylą prieš Lietuvą dėl Konvencijos 6 straipsnio pažeidimo ir, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, o ieškovė taip pat prašė atlyginti jos patirtą turtinę žalą, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas šio reikalavimo netenkino, konstatavęs, kad negali nustatyti priežastinio ryšio tarp nustatyto pažeidimo ir turtinės žalos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtos bylos dalykas yra susijęs su Konvencijos nuostatų pažeidimų nustatymu ir nereiškia nacionaliniame teisme nagrinėtos bylos proceso pratęsimo bei nagrinėto ginčo perkėlimo nagrinėti į Teismą, kuris nėra vadinamoji „ketvirtoji" instancija, skirta nacionalinių teismų priimtiems sprendimams peržiūrėti (Kemmache v. France, no. 17621/91, judgement of 24 November 1994, par. 44). Remiantis Teismo praktika, valstybės turi teisinę pareigą ne tik sumokėti Teismo priteistus pinigus, bet ir imtis tam tikrų ir (ar) individualiųjų priemonių, kurios padėtų atkurti iki pažeidimo buvusią situaciją (restitutio in integrum) (Scozzari and Giunta v. Italy (GC), nos. 39221/98, 41963/98, § 249).

Tų pačių faktinių aplinkybių nurodymas kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir į nacionalinį teismą turi visiškai skirtingą paskirtį. Jeigu pirmuoju atveju jomis grindžiamas Konvencijos nuostatų pažeidimas, tai antruoju - siekiama pagrįsti konkretų materialinį teisinį reikalavimą ir apginti pažeistą materialinę subjektinę teisę pagal nacionalinę teisę.

Bylą kasacine tvarka nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublika Nr. 3K-3-402/2009 nurodė, kad pareiškėjos A. B. byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas netyrė asmens materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, todėl Teismo sprendimo byloje B. prieš Lietuvą teiginys, jog Teismas neįžvelgė jokio priežastinio ryšio tarp nustatyto Konvencijos pažeidimo ir pareiškėjos reikalaujamos turtinės žalos (iš esmės Teismas to ir negalėjo padaryti esant neišnagrinėto pareiškėjos civilinio ieškinio situacijai), negali būti ieškinio civilinėje byloje atmetimo pagrindu, t. y. neturi res judicata galios aptariamu klausimu nagrinėjant civilinę bylą.

Apeliantė neįrodė ikiteisminio tyrimo institucijų bei teismo neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas valstybės civilinei atsakomybei dėl ieškovės nurodytos turtinės žalos atsirasti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi konstatuota, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai visapusiškai išnagrinėjo klausimus, susijusius su nukentėjusiosios pareikštu ieškiniu, ir BPK normos nebuvo pažeistos. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartis, kuria ieškovės civilinis ieškinys pagal įstatymą buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje, įsiteisėjo. Nurodytos nutartys yra galiojančios ir šiomis nutartimis teismų atlikti procesiniai veiksmai nepripažinti neteisėtais. Ieškovė neturėjo teisės į 1996 m. gegužės 17 d. paduoto ieškinio patenkinimą, nes ieškinyje nurodytos uždarosios akcinės bendrovės akcininkės teisės, dėl kurios pažeidimo prašyta atlyginti žalą, nenustatyta galiojusiuose atitinkamos redakcijos Akcinių bendrovių įstatyme ir 1964 m. CK. Teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškovė turėjo teisę kreiptis į teismą su kitu ieškiniu, kuriame pagal įstatymo reikalavimus būtų suformuluoti tinkami ieškinio reikalavimai dėl ieškovės, kaip akcininkės, pažeistų teisių gynimo.

Ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo negalėjo būti išnagrinėtas baudžiamojoje byloje baudžiamojo proceso tvarka, nes nekonstatuota, kad teisiamųjų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žalos ieškovei. Baudžiamojoje byloje teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo palikus nenagrinėtą, ieškovė turėjo teisę ir galėjo pareikšti ieškinį žalos padariusiems asmenims dėl jos atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes tokio ieškinio senaties terminas buvo nepasibaigęs, tačiau ieškovė tokia teise nepasinaudojo. Dėl nepateisinamai ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo ieškovei padaryta tik neturtinė žala, kurios atlyginimą priteisė Europos Žmogaus Teisių Teismas; nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepareikšta.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos 230 554,75 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Skundžiamų teismų procesinių sprendimų argumentas, kad teismo nutartis, kuria ieškinys buvo perduotas nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka, kiti teismo procesiniai sprendimai dėl ieškinio nėra pripažinti neteisėtais ir dėl to negali būti pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti, prieštarauja byloje priimtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutarčiai (bylos Nr. 3K-3-402/2009), kurioje išaiškinta, kad vien faktas, jog teismų procesiniai sprendimai dėl ieškovės ieškinio nėra pripažinti neteisėtais, savaime nereiškia atitinkamų pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų nebuvimo. Ieškovė pažymi, kad dėl atsisakymo bylą nagrinėti civilinio proceso tvarka ir ieškinio nukreipimo į baudžiamąją bylą bei jos nagrinėjimo nepateisinamai ilgą laikotarpį, ji neteko galimybės gauti nuostolių atlyginimo. Ieškinys paliktas nenagrinėtas praėjus daugiau kaip septyneriems metams nuo ieškinio padavimo dienos. Ieškovė kreipėsi į teismą, tačiau jos teisės liko neapgintos, taip pažeidžiant 1964 m. CPK 4 straipsnyje įtvirtintą konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Pagal galiojusio 1964 m. CPK 251 straipsnį teismas, nustatęs nusikaltimo požymius, galėjo ne tik perduoti ieškinį nagrinėti baudžiamojo proceso tvarką, tačiau ir pasirinkti kitus alternatyvius veiksmus – išnagrinėti bylą iš esmės ar sustabdyti bylą, juolab kad ieškiniu atsakovu patrauktas UAB,,Atrama”, o baudžiamoji byla iškelta atsakovo atstovams V. L. ir J. T. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartyje UAB,,Naujapilė” v. Lietuvos Respublika byloje Nr. 3K-7-183/2006 konstatuota, kad civilinę žalos atlyginimo bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl CK 6.272 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo nepaisant to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žalos. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai turėjo įvertinti ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. rugsėjo 6 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2-1-1520-1628/1996), kuria medžiaga perduota prokurorui kartu su civiliniu ieškiniu, teisėtumo klausimą ir pripažinti ją neteisėta.

2. Dėl žalos dydžio kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė, įgijusi nuosavybės teisę į UAB,,Atrama“ ir UAB,,Matamata“ akcijas, negalėjo naudotis šių akcijų suteikiamomis teisėmis, dėl to, ieškovės teigimu, ji patyrė akcijų vertės dydžio nuostolių. 1996 m. gegužės 14 d. ieškinyje atsakovu patraukus tik vieną iš nurodytų bendrovių - UAB,,Atrama“, ieškovės teigimu, jos ketinimas reikalauti nuostolių atlyginimo ir iš UAB,,Matamata“ buvo išreikštas, tik nebuvo formalizuotas pradiniame ieškinyje, šis trūkumas ištaisytas 2000 m. birželio 1 d. papildomame ieškinyje. Suvaržydami ieškovės, kaip akcininkės, teises, šiuos veiksmus padarė UAB,,Atrama“ ir UAB,,Matamata“ darbuotojai. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 484 straipsnį organizacija privalo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės, jiems einant darbo pareigas. Ieškinio padavimo metu (1996 m. gegužės 14 d.) nurodytos bendrovės turėjo pakankamai turto žalai atlyginti. Tuo tarpu ieškinį perdavus nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka ieškovė neturėjo galimybės pateikti naują ieškinį civilinio proceso tvarka, nes jis būtų nepriimtinas dėl jo tapatumo. Baudžiamojo proceso metu suėjo ieškinio senaties terminas. Dėl per ilgos proceso trukmės pažeista ieškovės veiksminga teisė į teismą – toks pažeidimas konstatuotas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 12 d. nutartį. Atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat Šiaulių apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje pažeistas bylos nagrinėjimo operatyvumo principas, dėl kurio kasatorė neteko galimybės gauti nuostolių atlyginimą, nes per bylos nagrinėjimo laikotarpį neliko atsakovų. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai nurodė, kad kasatorė neįrodė ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismo neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Ieškovės 1996 m. gegužės 14 d. teismui pateikto ieškinio reikalavimas buvo įpareigoti atsakovą UAB,,Atrama“ išpirkti ieškovės turimas šios bendrovės akcijas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė bylą nagrinėję teismai, nurodyto ieškinio pateikimo metu galiojusių redakcijų Akcinių bendrovių įstatyme ir 1964 m. CK nenustatyta bendrovės pareigos išpirkti akcininko akcijas. Ieškovė galėjo kreiptis su ieškiniu į teismą dėl įstatymuose išvardytų bendrovės akcininko teisių pažeidimo civilinio proceso tvarka, nes to netrukdė tyrimas baudžiamojoje byloje, tačiau to nepadarė, ir dėl to nepasinaudojo visais įmanomais akcininko teisių gynimo būdais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus kasacine tvarka teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo ginčo santykiams klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Dėl teismo neteisėtų veiksmų, lemiančių valstybės atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnį, nustatymo

CK 6.272 straipsnio teisės normoje įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso srityje. Pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žalos padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, taip pat teismų sprendimais, nuosprendžiais, nutarimais, nutartimis ar kitokiais procesiniais dokumentais. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą administracinio ir baudžiamojo proceso srityse (deliktinė atsakomybė). Pagal šią normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį taikoma esant šioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teismo veiksmais civilinio proceso srityje. Pagal šią normą valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. CK 6.272 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, taikant CK 6.272 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo nepaisant to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žala. Teismas apie pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą sprendžia ištyręs ir pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, todėl gali padaryti kitokią išvadą, nei buvo nuspręsta patikrinus procesinio veiksmo baudžiamojoje byloje teisėtumą teismų instancine tvarka, ir pripažinti jį neteisėtu, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra byloje Nr. 3K-3-895/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis UAB,,Naujapilė” v. Lietuvos Respublika byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. vasario 6 d. nutartis A. N. v. Lietuvos Respublika byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 8 d. nutartis A. B. v. Lietuvos Respublika byloje Nr. 3K-3-402/2009).

Kasatorė (ieškovė) ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo grindė neteisėtais valstybės institucijų (teismo) veiksmais, atsisakymu bylą (pagal ieškinį dėl bendrovių akcijų, susijusių su santuokoje įgyto turto padalijimu, išpirkimo) nagrinėti civilinio proceso tvarka ir teismo iniciatyva bylos perdavimu nagrinėti kartu su baudžiamąja byla, ieškinio nagrinėjimo klausimą užtęsus nepateisinamai ilgą laikotarpį ir galutiniu procesiniu sprendimu (nuosprendžiu) nusprendus palikti jį nenagrinėtą. Ieškovės nuomone, to rezultatas - pagal jos ieškinį patraukti atsakovais UAB,,Atrama“ ir UAB,,Matamata“ buvo likviduoti, taip pat suėjus terminui kreiptis dėl proceso atnaujinimo ji neteko galimybės prašyti atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Kaip valstybės atsakomybės teisinį ieškinio pagrindą ieškovė nurodė CK 6.272 straipsnio nuostatas.

Kasatorės (ieškovės) nurodyti neteisėti teismo veiksmai yra susiję tiek su civiliniu, tiek su baudžiamuoju procesu, todėl ginčo santykiams reglamentuoti taikytinos CK 6.272 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 3 dalis, kurioje nustatytas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Byloje ieškovė pareiškė reikalavimą tik dėl turtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų teismo veiksmų, atlyginimo.

Turtinę žalą, kurios atlyginimą ieškovė reikalauja priteisti, ji sieja su jai nuosavybės teise priklausiusių UAB,,Atrama“ ir UAB,,Matamata“ akcijų vertės praradimu. Ankstesnėje byloje ieškiniu (1996 m. gegužės 14 d.) kasatorė (ieškovė) prašė įpareigoti UAB,,Atrama“ išmokėti jos turimų akcijų vertę, o reikalavimo, susijusio su UAB,,Matamata“ akcijomis, šiame ieškinyje nepareiškė. Kasatorės (ieškovės) ieškinys teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartimi buvo perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad teismas, iškeldamas baudžiamąją bylą ir perduodamas nagrinėti pateiktą ieškinį baudžiamojo proceso tvarka, CPK nuostatų nepažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada atitinka tuo metu galiojusio 1964 m. priimto CPK nuostatas. 1964 m. CPK 251 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu nagrinėdamas bylą teismas išaiškina šalies ar kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, jis praneša apie tai prokurorui arba iškelia baudžiamąją bylą. Šiais atvejais teismas pagal bylos aplinkybes arba išnagrinėja civilinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, arba perduoda civilinį ieškinį nagrinėti baudžiamojoje byloje. Teismas, civilinėje byloje nustatęs atsakovo atstovų veiksmuose nusikaltimo požymių, turėjo galimybę priimti alternatyvius sprendimus dėl civilinio ieškinio. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės teisinė atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo kaltei. Teismo kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Byloje teismo neteisėtų veiksmų nekonstatuota. Teismas negalėjo numatyti baudžiamosios bylos apimties ir jos nagrinėjimo trukmės bei baigties, dėl to perduodamas kartu su baudžiamąja bylą nagrinėti ieškinį nepadarė akivaizdžios teisės taikymo klaidos, nes atliko vieną iš įstatyme įvardytų privalomų alternatyvių procesinių veiksmų tokioje situacijoje. Procesiniai sprendimai, kuriais ieškinys Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 6 d. nutartimi perduotas nagrinėti baudžiamojoje byloje ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendis, kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas (šis nuosprendis paliktas nepakeistas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 12 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. nutartimi) nėra pripažinti neteisėtais, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados dėl teismo neteisėtų veiksmų nebuvimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vadovavosi šią bylą išnagrinėjus vieną kartą kasacine tvarka ir perdavus ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartyje (byloje Nr. 3K-3-402/2009) priimtais išaiškinimais. Teismai, be kita ko, sprendė, ar kasatorė apskritai turėjo teisę į pareikšto civilinėje byloje ieškinio reikalavimo patenkinimą ir padarė išvadą, kad kasatorės (ieškovės) reikalavimas negalėjo būti tenkinamas.

Pirmiau nurodyta, kad 1996 m. gegužės 4 d. pradiniu ieškiniu kasatorė prašė įpareigoti UAB,,Atrama“ supirkti jos turimas akcijas ir išmokėti jų vertę. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad Akcinių bendrovių įstatymas (galiojusi ieškinio padavimo teismui metu redakcija, taip pat galiojanti šio įstatymo redakcija) nenumatė uždarosios akcinės bendrovės pareigos išpirkti akcininko turimas akcijas, šios pareigos nebuvo nustatyta ir 1964 m. CK. Turtinės akcininkų teisės buvo nustatytos galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnyje, dėl akcijų pardavimo buvo nurodyta, kad akcininkas turi teisę parduoti ar kitokiu būdu perduoti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn (šio straipsnio 6 punktas), tokios pačios nuostatos buvo įrašytos ir bendrovių įstatuose. Tačiau nei įstatymuose, nei bendrovių įstatuose nebuvo numatyta pareigos išpirkti bendrovių akcininkų akcijas. Teisiškai pagrįsta vertintina bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad toks reikalavimas ir išnagrinėjus ieškinį civilinėje byloje negalėjo būti tenkinamas. Teismų konstatuota, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji būtų turėjusi galimybę perleisti jai priklausiusias akcijas, bet negalėjusi to padaryti. Ši galimybė ieškovei nebuvo suvaržyta dėl teismo veiksmų procese, dėl to tai nenulemia civilinės atsakomybės atsiradimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį.

Byloje nustatyta, kad, be ieškinio civilinėje byloje (kuris perduotas nagrinėti teismui baudžiamojoje byloje), kasatorė (ieškovė) pareiškė 2000 m. birželio 1 d. ieškinį baudžiamojoje byloje, kuriuo prašė priteisti iš teisiamų asmenų (UAB,,Atrama“ ir UAB,,Matamata“ vadovų, vyriausiojo buhalterio) solidariai 572 834 Lt žalos atlyginimo. Šį reikalavimą ieškovė grindė galiojusios redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio 10 punktu, kuriame nustatyta, kad valdybos nariai atlygina nuostolius, kuriuos akcininkai turėjo dėl jų teisių ignoravimo, jeigu įstatymo ir bendrovės įstatų išvardytos akcininkų teisės buvo įgyvendintos teisminiu būdu. Baudžiamojoje byloje priimtu nuosprendžiu konstatuota, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys nėra susijęs su pareikštais kaltinimais ir nagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje dėl valstybės turtinės atsakomybės teismai sprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti teismo neteisėtus veiksmus sprendžiant dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje. Nekonstatavus teismo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo CK 6.272 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintai valstybės teisinei atsakomybei atsirasti. 1961 m. BPK 65, 68 straipsniuose nustatyta asmens teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, ieškinio pagrįstumas išsprendžiamas priimtu nuosprendžiu. Galiojusio BPK nustatyta tvarka teismas galėjo tenkinti ieškinį dėl žalos atlyginimo, nuteisus kaltą dėl nusikaltimo padarymo asmenį; jeigu asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, dėl kurio yra paduotas ieškinys dėl žalos atlyginimo, tai teismas privalėjo palikti ieškinį nenagrinėtą (1961 m. BPK 68 straipsnis, 341 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendis priimtas 2003 m. sausio 3 d., kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas. Kasatorei (ieškovei) atsirado teisė reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės vadovams, jei šių asmenų veiksmai neatitiko teisės aktuose reglamentuojamos įmonių veiklos ir lėmė žalos padarymą akcininkui (ieškovei). Toks ieškinys, ieškovei manant, kad žala padaryta, dėl jos atlyginimo nebuvo pareikštas, nors, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, kasatorė (ieškovė) turėjo kvalifikuotą teisinę pagalbą, ginčijo bendrovių valdymo organų priimtus nutarimus teisme.

Pažymėtina tai, kad savo teisių įgyvendinimu turi rūpintis šalys, nes tik subjektinės teisės turėtojas turi galimybę nuspręsti, ar ginti turimą teisę. Civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo (pareiškėjo) iniciatyva; teismas negali iškelti civilinės bylos savo iniciatyva, taip pat niekas negali priversti ieškovo pareikšti ieškinį; šalys taip pat nustato bylos nagrinėjimo dalyką, teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo; teismas negali grįsti sprendimo šalių nenurodytais faktais (CPK 5, 12, 13, 178, 179 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų. Asmuo, pareikšiantis ieškinį, privalo tinkamai surašyti ieškininį pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Nesant ieškinio dalyko ar pagrindo, teisminis nagrinėjimas negalimas, nes nėra teisminio nagrinėjimo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis A. A. v. AB,,Lietuvos paštas” byloje Nr. 3K-3-271/1999; 2000 m. vasario 21 d. nutartis M. J. v. K. B. ir kt. byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. gegužės 2 d. nutartis V. M. v. UAB,,Seta” irkt. byloje Nr. 3K-3-179/2007; kt.).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl valstybės teisinės atsakomybės, vertino ir baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumą. Iš ieškinyje ir teismo posėdžiuose pateiktų ieškovės paaiškinimų teismai sprendė dėl pareikšto ieškinio pagrindo ir dalyko bei nustatė, kad žalos padarymą ieškovė sieja su jos, kaip akcininkės, teisių ignoravimu (dėl galiojusios redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 15, 16 straipsniuose įtvirtintos akcininkų teisės gauti informaciją apie bendrovės veiklą, ginčyti bendrovės valdymo organų nutarimus suvaržymo ir kt.), bei padarė išvadą, kad dėl kasatorės (ieškovės), kaip akcininkės, teisių pažeidimo ir jos nurodytos žalos atsiradimo nėra priežastinio ryšio. Byloje nėra pateiktų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad kasatorės (ieškovės), kaip akcininkės, dalyvavimas įmonių veikloje būtų nulėmęs įmonių veiklos baigtį ir įmonės būtų išvengusios bankroto. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 5 d. nutartyje (UAB,,Atrama“ bankroto byloje Nr. 2-492/2002) konstatuota, kad UAB,,Atrama“ veiklos nevykdo nuo 2000 m., pradelsti bendrovės įsipareigojimai siekia apie 79 proc. bendrovės balanse įrašyto turto vertės, dėl to pripažino nemokia ir bankrutavusia. Analogiški padariniai kilo ir UAB,,Matamata“. Pagal UAB,,Atrama“ ir UAB,,Matamata“ likvidavimo metu galiojusios redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankrutavusios įmonės akcininkams tenka turto dalis, liekanti po atsiskaitymo su kreditoriais ir pabaigus bankroto procedūras, tačiau byloje nėra duomenų, kad UAB,,Atrama“ ir UAB,,Matamata“ akcininkams būtų likę turto po bankroto procedūrų užbaigimo. Negalima visiškai sutikti su kasatorės (ieškovės) teigimu, kad buvo ignoruojamos jos, kaip akcininkės, teisės, nes byloje yra UAB,,Atrama“ akcininkų susirinkimo 1995 m. rugsėjo 28 d. protokolas, kuriame nurodyta, kad susirinkime dalyvauja ieškovė A. B., turinti 20 proc. visų akcijų, nuspręsta A. B. ir kitiems akcininkams perduoti 366,366 Lt vertės pastatą Šiaulių mieste, ir šia suma sumažinti bendrovės akcinį kapitalą.

Dėl išdėstytų aplinkybių nenustačiusi teismo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, lėmusių žalos kasatorei atsiradimą, teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinio skundo argumentų dėl žalos dydžio.

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 46 straipsnį valstybės privalo vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtus sprendimus, kurie padėtų atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį (restitutio in integrum) – tai apima ne tik valstybės teisinę pareigą sumokėti Teismo priteistus pinigus, bet ir imtis tam tikrų ir (ar) individualių priemonių, kurios padėtų atkurti padėtį iki pažeidimo (pvz., Scozzari and Giunta v. Italy, no. 39221/98 and 41963/98, judgement of 13 July 2000, § 249). Kasatorės atveju teismai, spręsdami dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalą, apskaičiuotą pagal akcijų vertę, konstatavo, kad apskritai pradinis ieškinys dėl akcijų išpirkimo, net ir esant galimybei jį išnagrinėti, negalėjo būti tenkinamas. Vėlesnis ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš bendrovių valdymo organų narių dalyvių (fizinių asmenų) pagal ieškovės nurodytą pagrindą teismo sprendimu taip pat negalėjo būti tenkinamas. Byloje teismai pažymėjo, kad kasatorės (ieškovės) nurodyta žala (nuosavybės teise priklausančių akcijų vertės netekimas ar sumažėjimas) nors ir galėjo būti padarytas bendrovės valdymo organų (vadovų ar kitų asmenų) veiksmais iššvaistant bendrovių turtą, tačiau šiuo pagrindu reikalavimo ieškovė nepareiškė. Teismų taip pat nurodyta, kad ieškovė nėra praradusi galimybės pareikšti tokį reikalavimą. Sprendžiant dėl ieškinio senaties terminų ieškiniui dėl žalos atlyginimo paduoti - apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas CK 1.125, 1.130 straipsnius, nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžiu palikus ieškinį nenagrinėtą ieškinio senaties termino eiga nutrūko. Termino praleidimas nereiškia pagrindo nepriimti ieškinio, šis terminas gali būti atnaujinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorė (ieškovė) turi įvertinti galimybės pateikti ieškinį ir tokio ieškinio patenkinimo realumą.

Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų padarytų išvadų, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti valstybės civilinę atsakomybę dėl ieškovės (kasatorės) turėtų akcijų vertės atlyginimo (CPK 346 straipsnio 1, 2 dalys). Neturtinės žalos atlyginimo klausimai byloje nesprendžiami nesant dėl to pareikšto reikalavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenuginčijus kasacinio skundo argumentais byloje priimtos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumo, ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Egidijus Baranauskas

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas