Dėl antstolio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-71/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 129.19.2; 129.20.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nidulus Real Estate“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nidulus Real Estate“ skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolė Sonata Vaicekauskienė, akcinė bendrovė „Parex bankas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas 2010 m. vasario 1 d. skundu prašė teismo: panaikinti antstolės S. Vaicekauskienės 2010 m. sausio 12 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0114/09/00950 dėl 0,0811 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,0889 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Kauno rajone (duomenys neskelbtini), pirmųjų varžytynių paskelbimo 2010 m. vasario 17 d.; įpareigoti antstolę kreiptis į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo dėl nurodytų žemės sklypų arešto panaikinimo ir šio turto grąžinimo pareiškėjui.

Antstolės S. Vaicekauskienės (toliau – antstolė) kontorai 2009 m. balandžio 27 d. buvo pateikta vykdyti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartis dėl 239 591,76 Lt skolos išieškojimo kreditoriaus AB „Parex bankas“ naudai, parduodant du įkeistus pareiškėjo (skolininko) žemės sklypus. 2009 m. gegužės 15 d. turto apraše žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas Nr. 1) buvo įvertintas 146 000 Lt, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas Nr. 2) – 136 000 Lt. Pirmosiose nurodytų žemės sklypų varžytynėse 2009 m. liepos 9 d. pradinė sklypų kaina buvo atitinkamai 116 800 Lt ir 108 800 Lt; šios varžytynės neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo. Antrosios varžytynės 2009 m. rugsėjo 30 d., kuriose žemės sklypai buvo įkainoti 87 600 Lt ir 81 600 Lt, taip pat neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo. Išieškotojas atsisakė perimti skolininko turtą ir prašė antstolę parduoti įkeistą turtą iš varžytynių. Antstolės 2009 m. gruodžio 9 d. patvarkymu ginčo žemės sklypų vertei nustatyti buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė, ją pavesta atlikti UAB „Krivita“; patvarkymas išsiųstas šalims. Turto vertinimo ekspertizės aktu žemės sklypas Nr. 1 įvertintas 42 500 Lt, žemės sklypas Nr. 2 – 38 800 Lt; šio akto kopija 2010 m. sausio 8 d. išsiųsta pareiškėjui (skolininkui). 2010 m. sausio 12 d. antstolė paskelbė apie 2010 m. vasario 17 d. varžytynes, nustatydama, kad žemės sklypo Nr. 1 pradinė kaina bus 34 000 Lt, o žemės sklypo Nr. 2 – 31 040 Lt. 2010 m. vasario 17 d. įvykusiose varžytynėse nurodyti žemės sklypai parduoti E. J.

Pareiškėjo teigimu, kai išieškotojas atsisakė paimti neparduotą iš antrųjų varžytynių įkeistą skolininko turtą, antstolė turėjo patvarkymu grąžinti šį turtą skolininkui, panaikinti turto areštą, o jeigu areštas buvo uždėtas teismo nutartimi, pasiūlyti tam teismui išspręsti turto arešto panaikinimo klausimą (CPK 723 straipsnio 1, 2 dalys); antstolė, pažeisdama CPK 723 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreiptas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui, paskelbė nurodytų žemės sklypų pakartotines varžytynes pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus, negrąžinusi skolininkui turto, praėjus po neįvykusių antrųjų varžytynių tik trims mėnesiams; dėl to 2010 m. vasario 17 d. varžytynės yra neteisėtos. Be to, skelbime internetiniame puslapyje antstolė neteisingai nurodė žemės sklypo Nr. 2 pardavimo iš varžytynių datą: skelbime buvo nurodyta, kad varžytynės įvyks 2011 m. vasario 17 d., tuo tarpu varžytynės įvyko 2010 m. vasario 17 d., t. y. metais anksčiau (CPK 706 straipsnio 1 dalis, 707 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad antstolė, pažeisdama CPK 681 straipsnio nuostatas, įkainojo jo žemės sklypus mažesne, negu jie iš tikrųjų verti, kaina: pagal UAB „Nidulus appraisal“ 2010 m. sausio 27 d. atliktą individualų vertinimą žemės sklypo Nr. 1 vertė – mažiausiai 100 000 Lt, o žemės sklypo Nr. 2 – mažiausiai 90 000 Lt; antstolė, perkainodama ir sumažindama pareiškėjo žemės sklypų kainą daugiau kaip tris kartus (nuo 146 000 Lt iki 42 500 Lt ir nuo 136 000 Lt iki 38 800 Lt), neatsižvelgė nei į skolininko nuomonę, nei į realias rinkos kainas ir taip pažeidė skolininko (pareiškėjo) teises.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą. Teismas pažymėjo, kad hipotekos kreditoriaus teisės siekti reikalavimo patenkinimo iš hipotekos sutartyje nurodyto objekto įgyvendinimą užtikrina specialioji norma – CPK 558 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta skolos išieškojimo tvarka būtent tuo atveju, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, išaiškinta, jog CPK 542 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta CPK 558 straipsnio 5 dalies, kaip specialiosios normos, viršenybė prieš bendrąsias, tarp jų – ir prieš CPK 723 straipsnį, todėl taikoma CPK 558 straipsnio 5 dalis, o ne CPK 723 straipsnis, nustatantis, kad pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui. Dėl to teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad antstolė privalėjo taikyti CPK 723 straipsnį. Dėl turto įkainojimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju skolininkas nepareiškė antstolei prieštaravimų dėl turto įkainojimo CPK 681 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; nepardavus ginčo turto iš antrųjų varžytynių, antstolė 2009 m. gruodžio 9 d. patvarkymu paskyrė šio turto vertės ekspertizę; patvarkymas buvo išsiųstas tiek išieškotojui, tiek skolininkui; ekspertizės aktas 2010 m. sausio 8 d. buvo išsiųstas pareiškėjui, tačiau jis nepareiškė prieštaravimų ir nustatytos žemės sklypų vertės neginčijo iki kreipimosi į teismą dienos. Teismas pažymėjo, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo pasiūlyta skirti teismo ekspertizę parduotų žemės sklypų vertei nustatyti, tačiau pareiškėjas nesutiko su siūlymu. Dėl pareiškėjo pateikto UAB „Nidulus Appraisal“ atlikto ginčo žemės sklypų įvertinimo teismas nurodė, kad pareiškėjo ir turto vertinimą atlikusio juridinio asmens panašūs pavadinimai leidžia daryti išvadą, jog tai tarpusavyje susiję juridiniai asmenys, todėl pateiktą ataskaitą vertino kritiškai, be to, nurodė, kad ji nepaneigia UAB „Krivita“ įstatymo nustatyta tvarka atlikto ginčo turto įvertinimo. Teismo nuomone, tai, kad į pirmąsias ir antrąsias varžytynes neužsiregistravo nė vienas pirkėjas, ginčo žemės sklypai buvo parduoti tik iš trečio karto, leidžia pagrįstai manyti, jog sklypų kaina neatitiko realios jų rinkos kainos. Teismas sprendė, kad antstolė, nustatydama varžytynėse parduotų ginčo žemės sklypų kainą, nepažeidė įstatymo reikalavimų. Dėl interneto tinklalapyje neteisingai nurodytos vieno iš žemės sklypų varžytynių datos teismas pažymėjo, kad interneto puslapyje žemės sklypo Nr. 2 varžytynių data buvo nurodyta 2011 m. vasario 17 d., tačiau skelbimuose laikraštyje ir kitose informavimo priemonėse nurodyta teisinga data – 2010 m. vasario 17 d. Įvertinęs vykdomosios bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad aptarta techninė klaida nepažeidė pareiškėjos interesų, nes į varžytynes užsiregistravo pirkėjai, be to, tose pačiose varžytynėse buvo parduodami du žemės sklypai, dėl kito sklypo data nurodyta tiksli; vien dėl rašymo apsirikimo nėra pagrindo naikinti antstolės patvarkymo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Dėl antstolės 2010 m. sausio 12 d. patvarkymo teisėtumo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, pateiktu išaiškinimu, jog CPK 558 straipsnio 5 dalyje hipotekos kreditoriaus teisė pakartotinai reikalauti parduoti įkeistą daiktą neapribota kokiu nors terminu ir skelbiamų varžytynių skaičiumi. Nagrinėjamu atveju hipotekos kreditorius nesiekė įkeisto turto administruoti ar perimti nuosavybėn, bet siekė patenkinti reikalavimus pardavus šį turtą iš varžytynių. Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal bylos duomenis, neįvykus antrosioms varžytynėms, antstolė neprivalėjo grąžinti išieškotojui vykdomojo dokumento ir užbaigti vykdomosios bylos. Dėl ginčo žemės sklypų įkainojimo teisėjų kolegija nurodė, kad antstolės paskirtos šių sklypų vertės ekspertizės aktas buvo išsiųstas pareiškėjui, tačiau jis nepareiškė antstolei prieštaravimų ir iki kreipimosi į teismą dienos neginčijo sklypų vertės. Be to, pirmosios instancijos teismas siūlė dalyvaujantiems byloje asmenims skirti teismo ekspertizę parduotų žemės sklypų vertei nustatyti, tačiau pareiškėjas atsisakė šio pasiūlymo. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateikta UAB „Nidulus Appraisal“ atlikto vertinimo ataskaita nepaneigia UAB „Krivita“ nustatytos ginčo žemės sklypų vertės; be to, pagal VĮ Registrų centro 2010 m. rugpjūčio 24 d. pažymą žemės sklypo Nr. 1 vidutinė rinkos vertė 2010 m. vasario mėn. buvo 40 700 Lt, o žemės sklypo Nr. 2 – 37 200 Lt. Remdamasi tuo, kad VĮ Registrų centro nurodyta ginčo žemės sklypų vidutinė rinkos vertė artima nustatytajai UAB „Krivita“ vykdomojoje byloje, teisėjų kolegija sprendė, kad antstolės nustatyta ginčo turto kaina buvo reali. Atskirojo skundo argumentus, kad antstolė pažeidė įstatymo reikalavimus tinkamai paskelbti apie varžytynes, teisėjų kolegija atmetė, nurodžiusi, jog, skelbiant apie 2010 m. vasario 17 d. varžytynes laikraštyje ir kitose informavimo priemonėse, buvo nurodyta teisinga data, techninė klaida interneto puslapyje nepažeidė pareiškėjo interesų, nes į varžytynes užsiregistravo pirkėjai, todėl nėra pagrindo naikinti antstolės patvarkymo vien formaliu pagrindu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „Nidulus Real Estate“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti antstolės 2010 m. sausio 12 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0114/09/00950 dėl pirmųjų varžytynių paskelbimo 2010 m. vasario 17 d., pripažinti varžytynes neįvykusiomis ir įpareigoti antstolę grąžinti išieškotojui AB „Parex bankas“ vykdomąjį dokumentą bei užbaigti vykdomąją bylą Nr. 0114/09/00950. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CPK 558 straipsnio 5 dalies netinkamo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad antstolė, nepardavusi ginčo žemės sklypų antrosiose varžytynėse, taip pat neperdavusi jų kreditoriaus nuosavybėn, neprivalėjo grąžinti išieškotojui vykdomojo dokumento ir užbaigti vykdomosios bylos, taip pat kad hipotekos kreditoriui pakartotinai paprašius parduoti turtą varžytynėse, antstolė turėjo teisę pagal tą patį dokumentą dar kartą, t. y. jau trečią, paskelbti įkeisto turto varžytynes, akivaizdžiai prieštarauja CPK 558 straipsnio 5 dalies formuluotei ir teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, išaiškinta, kad CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostata, jog su pakartotiniu pareiškimu dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių kreipiamasi ta pačia šiame straipsnyje nustatyta tvarka, kaip ir su pareiškimu dėl skolos išieškojimo, reiškia, kad kreditorius, nusprendęs pasinaudoti šioje normoje nustatyta teise, privalo Hipotekos skyriuje dar kartą pateikti pareiškimą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, o hipotekos teisėjas dėl priverstinio įkeisto turto realizavimo priima naują nutartį, kuri yra pagrindas hipotekos kreditoriui gauti naują vykdomąjį dokumentą (CPK 558 straipsnio 2 dalis, 587 straipsnio 1 punktas); anksčiau dėl turto pardavimo iš varžytynių priimtos hipotekos teisėjo nutarties, kurios pagrindu atlikti vykdymo veiksmai, naikinti nėra pagrindo; baigus priverstinio išieškojimo veiksmus, įkeistas turtas lieka areštuotas iki bus priimta hipotekos teisėjo nutartis dėl arešto panaikinimo, todėl kreditoriui pakartotinai kreipiantis dėl tokio neparduoto turto perdavimo administruoti ar pakartotinio realizavimo varžytynėse, CPK 558 straipsnio 1 dalyje numatytas skolininko įspėjimas ir turto areštas iš naujo nėra tikslingi; CPK 558 straipsnio 5 dalyje nenustatytas terminas, per kurį kreditoriui pakartotinai kreipiantis dėl skolos išieškojimo minėti veiksmai neatliekami; CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), todėl šiuo atveju taikytina CPK 558 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas dviejų mėnesių terminas, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kai, vykdant išieškojimą pagal kreditoriaus pareiškimą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 2 dalis) turto nerealizavus ir neperdavus išieškotojui, vykdomasis dokumentas grąžintas išieškotojui, tuo pagrindu užbaigiant vykdomąją bylą (CPK 631 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 632 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamu atveju, kai pareiškėjui nuosavybės teise priklausę žemės sklypai nebuvo parduoti 2009 m. rugsėjo 30 d. antrosiose varžytynėse, antstolė privalėjo grąžinti hipotekos kreditoriui vykdomąjį dokumentą, užbaigti vykdomąją bylą ir pranešti Hipotekos skyriui apie šio dokumento grąžinimo hipotekos kreditoriui datą (CPK 631 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 632 straipsnio 2 punktas); gavęs vykdomąjį dokumentą, hipotekos kreditorius galėjo pasinaudoti CPK 558 straipsnio 5 dalyje nurodyta teise pakartotinai kreiptis dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, per du mėnesius paduodamas iš naujo pareiškimą Hipotekos skyriui dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių; hipotekos teisėjui priėmus naują nutartį dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, hipotekos kreditorius galėjo kreiptis į antstolį, pateikdamas jam vykdyti naują vykdomąjį dokumentą. Aptariamu atveju antstolė neturėjo teisės skelbti pakartotinių varžytynių 2010 m. vasario 17 d., nes ji negrąžino hipotekos kreditoriui vykdomojo dokumento, neužbaigė vykdomosios bylos ir hipotekos kreditorius per du mėnesius nuo vykdomojo dokumento grąžinimo nesikreipė iš naujo su pareiškimu į hipotekos teisėją dėl naujos nutarties ir pakartotinių varžytynių. Dėl to 2010 m. vasario 17 d. įvykusios varžytynės yra neteisėtos.

2. Dėl CPK 681 straipsnio 1, 3 dalių, 682 straipsnio netinkamo aiškinimo ir netaikytos CPK 681 straipsnio 2 dalies. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje L. R. v. antstolis V. Drungilas ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2006; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje D. B., R. B. v. antstolė B. Palavinskienė, bylos Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tiek pirminė, tiek papildoma ar pakartotinė turto vertės nustatymo ekspertizė pagal įstatymą gali būti skiriamos ne tik proceso šalių, bet ir antstolio iniciatyva. Kai antstolis abejoja dėl nustatytos turto vertės, yra pagrindas skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Net tuo atveju, jeigu skolininkas nereiškia prieštaravimo dėl areštuoto turto įkainojimo ar ekspertizės išvadų, antstolis, vykdydamas jam įstatymo nustatytas pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais savo iniciatyva turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir, kilus abejonių dėl ekspertizės akte nustatytos kainos, privalo pasinaudoti įstatymo suteikta teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „JGK statyba“ skundą, bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės prašymą, bylos Nr. 3K-3-297/2010; kt.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad po antstolės atlikto įkeisto turto perkainojimo, atlikto praėjus šešiems mėnesiams po pirminio įkainojimo, turto kaina sumažėjo daugiau kaip tris kartus, t. y. vieno žemės sklypo nuo 146 000 Lt iki 42 500 Lt, kito – nuo 136 000 Lt iki 38 800 Lt. Akivaizdu, kad antstolei turėjo kilti didelių abejonių dėl ekspertizės akte nustatytos kainos, todėl, nepaisant to, pareiškė skolininkas prieštaravimus dėl ekspertizės akto ar ne, antstolė, vykdydama pareigą tinkamai nustatyti parduodamo turto kainą, turėjo savo iniciatyva skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

Teismas visiškai nepagrįstai netaikė CPK 681 straipsnio 2 dalies, pagal kurią turtas gali būti antstolio patvarkymu perkainojamas tik tada, kai vykdymo proceso metu pasikeičia įkainoto turto vertė. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad prieš 2010 m. vasario 17 d. varžytynes pasikeitė turto vertė. Nei išieškotojas, nei antstolė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pirmiau antstolės nustatyta ginčo turto kaina buvo neteisinga ar galėjo esmingai pasikeisti prieš paskelbiant 2010 m. vasario 17 d. varžytynes. Dėl to antstolė neturėjo teisės prieš nurodytas varžytynes perkainoti areštuotą turtą. Antstolė atliko ginčo turto perkainojimą ne dėl pasikeitusios jo turto vertės, bet tam, kad būtų galima kuo greičiau jį parduoti ir baigti išieškojimą.

3. Dėl CPK 706 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo ir CPK 602 straipsnio 4 punkto netaikymo. CPK 706 straipsnio 1 dalis įpareigoja antstolį tinkamai paskelbti apie būsimas varžytynes. Varžytynių datai pasikeitus, apie tai turi būti paskelbiama CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kalmaras“ v. antstolis A. Zenkevičius ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2006). Skelbime internete varžytynių data buvo nurodyta ne 2010 m., bet 2011 m. vasario 17 d., t. y. vieneriais metais vėliau, negu įvyko varžytynės. Ši aplinkybė kėlė abejonių dėl varžytynių teisėtumo, todėl antstolė turėjo savo partvarkymu atšaukti varžytynes (CPK 703 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 602 straipsnio 4 punktą, jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai taikydamas CPK 703, 706, 707 straipsnių, taip pat 602 straipsnio 4 punkto nuostatas, turėjo prieiti prie išvados, kad antstolė pažeidė įstatymo reikalavimą tinkamai paskelbti apie varžytynes, todėl yra pagrindas pripažinti įvykusias varžytynes neteisėtomis.

4. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Teismas pažeidė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas, nes tik formaliai patikrino antstolės veiksmų teisėtumą, nepakankamai išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, nerinko savo iniciatyva įrodymų dėl įkeisto turto vertės, dėl varžytynių organizavimo ir vykdymo tvarkos pažeidimo, netinkamai įvertino rašytinius įrodymus, nepagrindė išvadų įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB„Vilniaus Sigma“ skundą, bylos Nr. 3K-3-288/2006). Bylose dėl antstolio veiksmų teismas yra aktyvus, todėl turi teisę išeiti už reikalavimo ribų ir rinkti įrodymus savo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai neįvertino, kad parduoto turto vertė yra labai maža. Teismo pareiga patikrinti, ar turtas įvertintas ir parduotas varžytynėse už tinkamą kainą, nepriklauso nuo to, buvo pareikšta prieštaravimų dėl turto įkainojimo ar ne. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad UAB „Krivita“ nustatyta ginčo žemės sklypų rinkos vertė neatitinka VĮ Registrų centro 2010 m. vasario 1 d. nustatytosios, be to, akivaizdžiai prieštarauja UAB „Nidulus appraisal“ nustatytai du kartus didesnei įkeistų sklypų rinkos vertei. Esant ekspertų išvadų prieštaravimų, teismas turėjo skirti pakartotinę ekspertizę (CPK 219 straipsnis). Teismo išvada, kad pareiškėjo ir turto vertintojo, kurio parengtą turto ataskaitą kasatorius pateikė teismui, panašūs pavadinimai leidžia daryti išvadą, jog šie juridiniai asmenys susiję tarpusavyje, visiškai nepagrįsta jokiais įrodymais (CPK 263 straipsnio 2 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Vien pavadinimų panašumas negali suponuoti asmenų sąsajos.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolė S. Vaicekauskienė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė CPK 558 straipsnio nuostatas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. CPK 558 straipsnio 5 dalis, nustatanti skolos išieškojimo tvarką būtent tuo atveju, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles, teisės reikalauti parduoti įkeistą daiktą neapribota kokiu nors terminu. Nagrinėjamu atveju hipotekos kreditorius nepareiškė noro administruoti įkeistą turtą ar pasiimti jį nuosavybėn, bet siekė gauti reikalavimo patenkinimą parduodant jį varžytynėse. Neįvykus antrosioms varžytynėms, antstolė neprivalėjo grąžinti išieškotojui vykdomojo dokumento ir užbaigti vykdomosios bylos, o pagrįstai priėmė 2010 m. sausio 12 d. patvarkymą paskelbti 2010 m. vasario 17 d. ginčo turto varžytynes.

2. Teismai, spręsdami dėl ginčo turto įkainojimo teisėtumo, tinkamai aiškino ir taikė CPK 681, 682 straipsnių nuostatas. Nei pirmosiose, nei antrosiose varžytynėse neužsiregistravo nė vieno pirkėjo, todėl antstolė paskyrė šio turto vertinimo ekspertizę (CPK 682 straipsnis). Antstolei nekilo abejonių dėl ekspertizės akte nustatytos žemės sklypų rinkos vertės, nes vertinimą atliko kvalifikuotas specialistas, kurio išvados išsamiai argumentuotos. Kasatorius (skolininkas) nepareiškė jokių prieštaravimų dėl šių žemės sklypų įvertinimo. Be to, UAB „Krivita“ nustatyta ginčo žemės sklypų vertė (42 500 Lt ir 38 800 Lt) artima VĮ Registrų centro nurodytai vidutinei šių sklypų rinkos vertei (40 700 Lt ir 37 200 Lt). Tai patvirtina, kad antstolės nustatyta nurodytų žemės sklypų kaina buvo reali. Teismas siūlė dalyvaujantiems byloje asmenims skirti teismo ekspertizę parduotų žemės sklypų vertei nustatyti, tačiau kasatorius atsisakė šio pasiūlymo.

3. Teismai pagrįstai nekonstatavo CPK 706 straipsnio 1 dalies, 602 straipsnio 4 punkto pažeidimo. Interneto skelbime padarytas rašymo apsirikimas dėl vieno iš ginčo žemės sklypų varžytynių datos nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl priverstinio skolos išieškojimo iš daikto, įkeisto pagal hipotekos taisykles, tvarkos

Kasaciniame skunde teigiama, kad skundą dėl antstolio veiksmų, parduodant iš varžytynių kasatoriaus (skolininko) įkeistus žemės sklypus, nagrinėję teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias priverstinio skolos išieškojimo, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles, tvarką, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimo, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, būdas, pasižymi greitomis supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Kasacinio teismo pabrėžta, kad hipotekos kreditoriaus teisės į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, naudojantis pirmenybe prieš kitus kreditorius, esmė – greitas ir ekonomiškas reikalavimo patenkinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB banko „Hansabankas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-573/2004; kt.).

CPK 558 straipsnyje reglamentuota, kaip tenkinami hipotekos kreditoriaus reikalavimai, kai baigiasi skolos grąžinimo terminai, o hipoteka užtikrinta prievolė visiškai ar iš dalies neįvykdyta. Šioje teisės normoje nustatyta pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles.

Pagal CPK 558 straipsnį hipotekos kreditorius, priverstinai išieškant skolą, turi tokias teises: prašyti įkeistą turtą parduoti iš varžytynių arba perduoti jam administruoti; jeigu turtas nerealizuojamas arba reikalavimas nepatenkinamas iš turto administravimo – pakartotinai prašyti įkeistą turtą parduoti iš varžytynių arba perduoti jį administruoti. Kasacinio teismo nurodyta, kad CPK 558 straipsnyje šios hipotekos kreditorius teisės neribojamos terminais ar kitokiomis sąlygomis. Hipotekos kreditorius įstatymo suteiktomis teisėmis priverstinio skolos išieškojimo procese naudojasi, siekdamas operatyvaus ir visiško reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB banko „Hansabankas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-573/2004).

Priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas dviem pareiškimais. Jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius pateikia CPK 558 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo. Šis pareiškimas yra pagrindas įkeistą turtą areštuoti. Hipotekos teisėjas, priėmęs nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistravęs ją turto areštų registre, raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti (CPK 558 straipsnio 1 dalis). Jeigu skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo įteikimo dienos negrąžinta, hipotekos kreditorius kreipiasi su CPK 558 straipsnio 2 dalyje nurodytu pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti. Šis pareiškimas yra pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. CPK 558 straipsnio 1 dalyje nustatytos procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą. Kai hipotekos kreditorius pateikia pakartotinį pareiškimą dėl skolos išieškojimo ar įkeisto daikto perdavimo administruoti (CPK 558 straipsnio 2 dalis), pradedamos turto realizavimo arba administravimo procedūros.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius (skolininkas), užtikrindamas 225 600 Lt paskolos grąžinimą, 2006 m. lapkričio 8 d. hipotekos lakštu įkeitė kreditoriui AB Parex bankui du jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus Kauno rajone (duomenys neskelbtini); kasatorius neįvykdė hipoteka užtikrintos prievolės, todėl kreditorius kreipėsi su pareiškimu į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo ir šio skyriaus hipotekos teisėjo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi skolininkas buvo įspėtas, kad jeigu per vieną mėnesį negrąžins skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 1 dalis); kai kasatorius negrąžino skolos per vieną mėnesį nuo įspėjimo įteikimo, hipotekos kreditorius pakartotinai kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo ir hipotekos teisėjo 2009 m. kovo 13 d. nutartimi nutarta išieškoti 239 591,76 Lt skolą, parduodant įkeistus skolininko žemės sklypus iš varžytynių (CPK 558 straipsnio 2 dalis). 2009 m. balandžio 23 d. hipotekos kreditorius pateikė nurodytą hipotekos teisėjo nutartį vykdyti antstolei S. Vaicekauskienei, tačiau 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. rugsėjo 30 d. skelbtos pirmosios ir antrosios varžytynės neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo; po neįvykusių antrųjų varžytynių antstolė 2009 m. spalio 1 d. pasiūlė išieškotojui (hipotekos kreditoriui) perimti įkeistą turtą nuosavybėn, tačiau šis 2009 m. gruodžio 11 d. atsisakė tai padaryti. 2009 m. gruodžio 9 d. patvarkymu antstolė paskyrė ekspertizę neparduotų iš antrųjų varžytynių įkeistų žemės sklypų vertei nustatyti ir, gavusi UAB „Krivita“ 2009 m. gruodžio 22 d. ekspertizės aktą, 2010 m. sausio 12 d. paskelbė apie 2010 m. vasario 17 d. įvyksiančias šių sklypų varžytynes. Nurodyti žemės sklypai 2010 m. vasario 17 d. varžytynėse buvo parduoti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog po to, kai įkeisti žemės sklypai nebuvo parduoti iš antrųjų varžytynių ir hipotekos kreditorius atsisakė paimti juos nuosavybėn, antstolė turėjo teisę pagal tą patį dokumentą vėl skelbti varžytynes, pažeidė CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, suformuotą nurodytos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, kai įkeistas turtas neparduotas iš antrųjų varžytynių ir neperduotas hipotekos kreditoriaus nuosavybėn, antstolis turi grąžinti hipotekos kreditoriui vykdomąjį dokumentą ir užbaigti vykdomąją bylą CPK 631 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 632 straipsnio 2 punkto pagrindu; hipotekos kreditorius, gavęs vykdomąjį dokumentą, per du mėnesius gali pasinaudoti CPK 558 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teise ir paduoti naują pareiškimą hipotekos teisėjui bei prašyti pakartotinai realizuoti turtą arba perduoti jam administruoti; kai hipotekos teisėjas priima naują nutartį parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių, naujas vykdomasis dokumentas perduodamas vykdyti antstoliui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog remtis teismų praktika reikia itin apdairiai; nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir siedamas šias su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes teismo pateiktas teisės normų aiškinimas yra ne jų aiškinimas a priori, o siejamas su konkrečios bylos ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-186/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje K. J. M., T. M. v. M. O., bylos Nr. 3K-3-312/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, esančiais CPK 558 straipsnio 5 dalies išaiškinimais, neatkreipdamas dėmesio į tai, jog šie pateikti skirtingoms negu nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Nurodytoje byloje kasacinio teismo spręsta dėl hipotekos teisėjo atsisakymo tenkinti hipotekos kreditoriaus pakartotinį prašymą priverstinai parduoti įkeistą turtą iš varžytynių, motyvuojant tuo, kad prieš tai nebuvo prašyta perduoti įkeistą daiktą administruoti, teisėtumo. Dėl CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo pasisakyta būtent nagrinėtos bylos aplinkybių kontekste: kasacinio teismo išaiškintas CPK 558 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų hipotekos kreditoriaus teisių prašyti perduoti turtą administruoti ar parduoti jį varžytynėse tarpusavio santykis (t. y. kad šios teisės nėra viena kitą lemiančios, todėl nėra pagrindo netenkinti kreditoriaus prašymo dėl pasinaudojimo viena iš jų dėl to, jog dar nepasinaudojo kita); konstatuota, kad kai hipotekos kreditorius, įgyvendindamas CPK 558 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę, pakartotinai pateikia pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, jam netaikomas CPK 723 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas pakartotinai nukreipti išieškojimą į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui; CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostata, kad su pakartotiniu pareiškimu dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių kreipiamasi šiame straipsnyje nustatyta tvarka, aiškinta būtent nagrinėtos bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „Hansabankas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-12/2005, esantys CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostatų dėl kreditorius pakartotinio kreipimosi dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių tvarkos, kuriais kasatorius grindžia savo kasacinį skundą, netaikytini nagrinėjamoje byloje, nes jie pateikti faktinėms aplinkybėms, kurios esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, minėta, jog hipotekos kreditoriaus teisės į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka esmė – greitas ir ekonomiškas reikalavimo patenkinimas. Nagrinėjamu atveju, kai neįvyko įkeistų žemės sklypų antrosios varžytynės, o išieškotojas (kreditorius) atsisakė perimti juos nuosavybėn, antstolė negrąžino vykdomojo dokumento išieškotojui, bet paskyrė nurodyto turto vertės nustatymo ekspertizę ir, gavusi šios ekspertizės aktą, paskelbė naujas šio turto varžytynes. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokioje kaip nagrinėjama situacijoje, kai hipotekos kreditorius, po neįvykusių antrųjų varžytynių atsisakęs perimti neparduotą turtą nuosavybėn, vis dėlto siekė patenkinti reikalavimą parduodant įkeistą turtą iš varžytynių, antstolė neprivalėjo grąžinti jam (hipotekos kreditoriui) vykdomojo dokumento ir užbaigti vykdomosios bylos bei, hipotekos kreditoriui pakartotinai paprašius parduoti įkeistą turtą varžytynėse, turėjo teisę pagal tą patį vykdomąjį dokumentą, t. y. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartį, skelbti įkeisto turto varžytynes (CPK 558 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko turto, įkeisto pagal hipotekos taisykles, aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti antstolės veiksmų, skelbiant 2010 m. vasario 17 d. įkeisto turto varžytynes, neteisėtais.

Dėl priverstinai parduodamo turto kainos nustatymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, prieidamas prie išvados, jog antstolė nepažeidė įstatymo reikalavimų dėl iš varžytynių parduotino turto įkainojimo, netinkamai aiškino CPK 681 straipsnio 1, 3 dalių, 682 straipsnio nuostatas, netaikė CPK 681 straipsnio 2 dalies, be to, nukrypo nuo teismų praktikos dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama įkainoti skolininko turtą rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Areštuojant turtą nustatyta turto vertė yra atspirties taškas nustatant pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą (CPK 718 straipsnis).

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnyje sąvoka „vertė“ apibrėžiama kaip prekių (paslaugų) ar kito turto, ar verslo naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą vertinimo metodą; „rinkos vertė“ – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių parduoti ir pirkti turtą asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų; „kaina“ – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar sumokėta už prekes (paslaugas) ar kitą turtą. Rinkos kaina yra reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje. Sąvoka „vertė“ vartotina kalbant apie daikto naudingumą tam tikru momentu (pvz., jį areštuojant), o „kaina“ – tai varžytynių ar kitokio turto perleidimo metu paprašyta pinigų suma, kuri nustatoma atsižvelgiant į turto vertę. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje B. U. v. J. U., bylos Nr. 3K-3-532/2007).

Tikrindamas, ar nebuvo pažeisti teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimą, reikalavimai, teismas įvertina, ar tinkamai įvykdyta areštuojamo turto vertės nustatymo procedūra, ar tinkamai nustatyta varžytynėse parduodamo daikto kaina.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad antstolė, gavusi vykdyti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartį dėl 239 591,76 Lt skolos išieškojimo iš įkeistų kasatoriaus (skolininko) žemės sklypų, 2009 m. gegužės 15 d. turto apraše nustatė, kad areštuoto žemės sklypo Nr. 1 vertė – 146 000 Lt, o sklypo Nr. 2 – 136 000 Lt; pirmosiose šių žemės sklypų varžytynėse 2009 m. liepos 9 d. pradinė jų kaina buvo atitinkamai 116 800 Lt ir 108 800 Lt; pirmosios varžytynės neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo (CPK 717 straipsnio 1 punktas); antrosiose varžytynėse 2009 m. rugsėjo 30 d. nurodyti žemės sklypai buvo įkainoti 87 600 Lt ir 81 600 Lt, tačiau šios varžytynės taip pat neįvyko, nes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo (CPK 722 straipsnio 1, 2 dalys); kai išieškotojas atsisakė perimti skolininko turtą nuosavybėn, siekdamas, kad jo reikalavimas būtų patenkintas pardavus įkeistą turtą iš varžytynių, antstolė 2009 m. gruodžio 9 d. patvarkymu paskyrė ginčo žemės sklypų vertei nustatyti ekspertizę, pavesdama ją atlikti UAB „Krivita“ (CPK 682 straipsnio 1 dalis); nurodytas patvarkymas išsiųstas išieškotojui ir skolininkui; turto vertinimo ekspertizės aktu 2009 m. gruodžio 22 d. žemės kainomis sklypas Nr. 1 įvertintas 42 500 Lt, sklypas Nr. 2 – 38 800 Lt (pažymėtina, kad ekspertizės akte nurodyta, jog, nustatant žemės sklypų rinkos vertę, neatsižvelgta į tą aplinkybę, kad jie bus parduodami priverstine tvarka); ekspertizės akto kopija 2010 m. sausio 8 d. išsiųsta kasatoriui (skolininkui); 2010 m. sausio 12 d. antstolė paskelbė apie 2010 m. vasario 17 d. varžytynes, nustatydama, kad žemės sklypo Nr. 1 pradinė kaina bus 34 000 Lt, o žemės sklypo Nr. 2 – 31 040 Lt; 2010 m. vasario 17 d. įvykusiose varžytynėse žemės sklypas Nr. 1 parduotas už 35 700 Lt, o sklypas Nr. 2 – už 32 600 Lt.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis dėl ginčo žemės sklypų įkainojimo, sutinka su teismų išvada, kad šiuo konkrečiu atveju antstolė, nustatydama nurodytų žemės sklypų pardavimo iš varžytynių kainą, nepažeidė įstatymo reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo priverstinio skolos išieškojimo iš įkeistų žemės sklypų proceso pradžios antstolė laikėsi CPK 681 straipsnio nuostatų dėl turto įkainojimo rinkos kainomis. Skelbdama pirmąsias ginčo žemės sklypų varžytynes, antstolė nepažeidė CPK 718 straipsnio reikalavimo, kad pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytos turto kainos. Antrosiose varžytynėse ginčo turto pradinė kaina nustatyta laikantis CPK 722 straipsnio 1 dalies reikalavimo, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro šešiasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytos turto kainos. Kai įkeisti žemės sklypai nebuvo parduoti nei iš pirmųjų, nei iš antrųjų varžytynių dėl to, kad dalyvauti jose neužsiregistravo nė vieno pirkėjo, hipotekos kreditoriui siekiant patenkinti reikalavimą pardavus įkeistą turtą, antstolė ėmėsi teisėtų priemonių realiai parduotinų žemės sklypų rinkos kainai nustatyti ir paskyrė šių daiktų rinkos vertės nustatymo ekspertizę (CPK 682 straipsnis). Skelbdama 2010 m. vasario 17 d. įvyksiančias varžytynes, antstolė įkainojo parduodamus žemės sklypus, atsižvelgdama į ekspertų nustatytą šių sklypų rinkos vertę.

Kasaciniame skunde teigiama, kad antstolei turėjo kilti didelių abejonių dėl ekspertizės akte nustatytos kainos, todėl, nepaisant to, jog skolininkas (kasatorius) nepareiškė prieštaravimų dėl ekspertizės išvados, antstolė, vykdydama pareigą tinkamai nustatyti parduodamo turto kainą, turėjo savo iniciatyva skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo pagrindų – vykdymo proceso šalių motyvuoti prieštaravimai dėl ekspertizės (CPK 682 straipsnio 2 dalis), kitas pagrindas – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis, CPK 682 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus teisingai pažymėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką antstolis, vykdydamas savo įstatymines pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, visais atvejais turi įvertinti ekspertizės aktą kartu su kitais duomenimis apie turto rinkos kainą ir, kilus abejonių dėl ekspertizės akto, privalo pasinaudoti įstatymine teise skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, nepriklausomai nuo to, ar vykdymo šalys pareiškė prieštaravimų dėl ekspertizės akto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „JGK statyba“ skundą, bylos Nr. 3K-3-604/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. G., V. G. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės A. Rimaitės Žičkuvienės prašymą, bylos Nr. 3K-3-297/2010; kt.).

Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad nei išieškotojas, nei skolininkas (kasatorius) nepareiškė motyvuotų prieštaravimų dėl UAB „Krivita“ nustatytos ginčo žemės sklypų rinkos vertės. Taigi papildoma ar pakartotinė ekspertizės galėjo būti skiriama antstolės iniciatyva, jeigu eksperto išvada buvo nepakankamai aiški ar neišsami arba kiti antstolės turimi varžytynėse parduotino turto vertės įrodymai kėlė abejonių dėl ekspertizės akte nustatytos ginčo žemės sklypų vertės teisingumo.

Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad nei į pirmąsias, nei į antrąsias įkeistų žemės sklypų varžytynes neužsiregistravo nė vieno pirkėjo, pageidaujančio įsigyti šiuos sklypus už šioms varžytynėms nustatytą jų kainą, taip pat kad ekspertizės akte nustatyta ginčo žemės sklypų rinkos vertė (42 500 Lt ir 38 800 Lt) buvo panaši į VĮ Registrų centro nurodytą vidutinę šių žemės sklypų rinkos vertę (40 700 Lt ir 37 200 Lt), teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, jog antstolei turėjo kelti abejonių ekspertų nustatyta įkeistų žemės sklypų rinkos vertė, todėl ji privalėjo skirti pakartotinę ekspertizę.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas pažeidė CPK 681 straipsnio 2 dalį, pagal kurią turtas gali būti antstolio patvarkymu perkainojamas tik tada, kai vykdymo proceso metu pasikeičia įkainoto turto vertė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo proceso metu turto perkainojimas atliekamas tada, kai antstolis ar vykdymo proceso šalys gauna informacijos, jog dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo turto vertė. Pagal šiuo konkrečiu atveju nustatytas skolos išieškojimo iš įkeisto turto aplinkybes, kai įkeisti žemės sklypai nebuvo parduoti nei iš pirmųjų varžytynių, kuriose jie buvo įkainoti 116 800 Lt ir 108 800 Lt, nei iš antrųjų varžytynių, kuriose buvo nustatyta mažesnė jų kaina (87 600 Lt ir 81 600 Lt), nes varžytynėse neužsiregistravo nė vieno pirkėjo, antstolei kilo pagrįstų abejonių dėl realios parduotinų žemės sklypų rinkos kainos, todėl, prieš skelbdama 2010 m. vasario 17 d. varžytynes, ji, remdamasi ekspertizės akte nustatyta nurodytų žemės sklypų verte, turėjo pakankamą pagrindą perkainoti šiuos žemės sklypus.

Dėl kasatoriaus teiginių, kad antstolė atliko ginčo turto perkainojimą ne dėl pasikeitusios jo turto vertės, bet tam, jog būtų galima kuo greičiau jį parduoti ir baigti išieškojimą, pažymėtina, kad į įkeistus žemės sklypus buvo nukreiptas 239 591,76 Lt skolos išieškojimas. Kai prieš 2010 m. vasario 17 d. varžytynes antstolė, atsižvelgdama į UAB „Krivita“ ekspertizės akte nustatytą ginčo žemės sklypų rinkos vertę, įkainojo parduotinus sklypus 34 000 Lt ir 31 040 Lt, tai reiškė, kad bus padengta tik nedidelė kreditoriaus reikalavimo dalis. Hipotekos kreditorius, siekęs reikalavimą dėl 239 591,76 Lt skolos išieškojimo patenkinti pardavus įkeistus sklypus iš varžytynių, nepareiškė prieštaravimų dėl jų perkainojimo pagal ekspertizės akte nustatytą šių sklypų rinkos vertę. Minėta, kad ir skolininkas (kasatorius), kuriam antstolė išsiuntė ekspertizės akto nuorašą, taip pat nepareiškė jai prieštaravimų dėl ekspertų nustatytos žemės sklypų rinkos vertės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nagrinėdamas skundą dėl antstolės veiksmų, pirmosios instancijos teismas siūlė dalyvaujantiems byloje asmenims skirti teismo ekspertizę parduotų žemės sklypų vertei nustatyti, tačiau kasatorius atsisakė tokio pasiūlymo.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis šios konkrečios bylos aplinkybėmis dėl įkeistų žemės sklypų, į kuriuos buvo nukreiptas skolos išieškojimas, įkainojimo, sprendžia, kad teismų išvada, jog antstolė, nustatydama parduotinų varžytynėse ginčo žemės sklypų kainą, nepažeidė įstatymo reikalavimų, yra teisiškai pagrįsta.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių varžytynių paskelbimo tvarką, pažeidimo nagrinėjamu atveju

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 706 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias varžytynių paskelbimo tvarką.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad skelbime interneto tinklapyje, nurodant žemės sklypo Nr. 2 varžytynių datą, buvo padarytas rašymo apsirikimas – įrašyta, jog šis sklypas bus parduodamas 2011 m. vasario 17 d., nors iš tiesų varžytynės turėjo įvykti 2010 m. vasario 17 d. Kartu nustatyta ir tai, kad skelbimuose laikraštyje ir kitose informavimo apie šias varžytynes priemonėse nurodyta teisinga šio žemės sklypo varžytynių data – 2010 m. vasario 17 d.; be to, tose pačiose varžytynėse buvo parduodamas ir kitas skolininko žemės sklypas Nr. 1, dėl kurio skelbime interneto tinklapyje buvo nurodyta tiksli varžytynių data; į 2010 m. vasario 17 d. varžytynes atvyko pirkėjų ir šios varžytynės įvyko.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nagrinėjamu atveju be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kalmaras“ v. antstolis A. Zenkevičius ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2006, esančiu išaiškinimu, jog, pasikeitus varžytynių datai, apie tai turi būti paskelbiama CPK 706 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pasisakyta dėl paskelbimo apie įvyksiančias varžytynes tvarkos, kai antstolis pakeičia varžytynių datą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nebuvo pakeista varžytynių data. Dėl to kasatoriaus pacituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas netaikytinas nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija, remdamasi šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su dėl akivaizdaus rašymo apsirikimo vienoje iš informavimo priemonių, t. y. interneto tinklapyje, netiksliai nurodyta vieno iš dviejų, parduodamų tose pačiose varžytynėse, ginčo žemės sklypų varžytynių data, sutinka su teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju dėl šio rašymo apsirikimo nepažeisti kasatoriaus interesai, todėl nėra pagrindo pripažinti ginčo žemės sklypo varžytynes neteisėtomis vien formaliu pagrindu.

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje išvardytų kasacijos pagrindų, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Išnagrinėjusi kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. vasario 25 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 46,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus pareiškėjo UAB „Nidulus Real Estate“ kasacinį skundą, iš jo priteistinos nurodytos išlaidos į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį plikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Nidulus Real Estate“ (juridinio asmens kodas 300611845) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 46,65 Lt (keturiasdešimt šešis litus 65 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Vincas Verseckas