Civilinė byla Nr. 3K-3-133/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00530-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.4; 44.2.2; 44.2.4.2; 44.3
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovams valstybinei įmonei Anykščių miškų urėdijai, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, tretieji asmenys V. M., G. S., dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami neturtinės žalos, kai ji padaryta asmens sveikatai dėl kito asmens nusikaltimo, atlyginimo, civilinės atsakomybės taikymo, kai nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar padidėti, senaties termino taikymo žalos padariusio asmens draudikui klausimai.
Ieškovas 2009 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti 19 080 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškovas nurodė, kad 2003 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 35 min. trečiasis asmuo V. M., vairuodamas atsakovui VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį Anykščiuose, J. Biliūno ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, nepraleisdamas priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio ieškovo vairuojamo automobilio, susidūrė su jo vairuojamu automobiliu. Įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovo sveikata (muštinės plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veido kaulų lūžiai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas ir kt.). Ieškovas teigė, kad dėl šio įvykio kaltas automobilį vairavęs trečiasis asmuo. Jis paaiškino, kad Anykščių rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu išteisino V. M., kuriam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžiu pripažino V. M. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir nubaudė jį 36 MGL (4500 Lt) dydžio bauda bei iš dalies tenkino jo (ieškovo) ieškinį – priteisė iš atsakovo Transporto priemonių draudikų biuro 783,20 Lt turtinei žalai atlyginti, dėl kitų ieškinio reikalavimų pripažino teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl žalos atlyginimo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nuosprendį ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendis buvo panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta, konstatavus, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, nes V. M. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje požymius, tačiau nagrinėjamas eismo įvykis įvyko daugiau kaip prieš penkerius metus, todėl apkaltinamasis nuosprendis V. M. nebegali būti priimtas dėl senaties. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylą nutraukė (BPK 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BK 95 straipsnis).
Trečiasis asmuo vairavo VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį, todėl ji privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl darbuotojo, einančio pareigas, kaltės. Įvykio dieną atsakovui Anykščių miškų urėdijai priklausęs automobilis buvo draustas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kadangi draudikas šiuo metu bankrutuoja, tai žalą privalo atlyginti atsakovas Transporto priemonių draudikų biuras. Su draudiku sudaryta sutartimi draudikui nustatytos žalos atlyginimo sumos ribos apima visą prašomos priteisti turtinės žalos sumą, o neturtinės žalos atlyginimo ribos draudikui yra 30 000 Lt, todėl, ieškovo nuomone, kitą neturtinės žalos dalį turi atlyginti trečiojo asmens darbdavys.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas šioje ir baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatavo, kad trečiojo asmens V. M. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53 ir 199 punktų reikalavimus; ieškovas trečiajam asmeniui G. S. priklausantį automobilį vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, be to, leistiną 50 km/h greitį viršydamas beveik du kartus, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 59, 172 ir 174 punktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad nors tuoj po eismo įvykio automobilių susidūrimo vieta nebuvo nustatyta, bet rašytinių bylos įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, jog tarp trečiojo asmens V. M. veiksmų ir eismo įvykio kilimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pripažino, kad viena sąlygų eismo įvykio padariniams atsirasti buvo trečiojo asmens V. M. veiksmai, tačiau ieškovui padarytus sužalojimus, jų sunkumą lėmė jo paties neatsakingi veiksmai, veikimas savo rizika. Ieškovo veiksmus – transporto priemonės vairavimą, neturint teisių ir leistiną greitį viršijant du kartus, vertino kaip kaltus veiksmus, dėl kurių jam pačiam atsirado sunkių sveikatos padarinių. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju ieškovo kaltė – ypač didelis neatsargumas, nes paprastai kiekvienas asmuo supranta, jog vairuoti transporto priemonę, neturint vairuotojo pažymėjimo ir du kartus viršijant leistiną greitį, draudžiama. Teismas nepagrįstu laikė ieškovo argumentą, kad jam žalos sveikatai atsirado dėl trečiojo asmens padaryto nusikaltimo, nes vien tai, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatos sužalojimo, nereiškia, kad jai kompensuoti pakanka tik nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo fakto – ir tokiais atvejais būtinas visų civilinės atsakomybės sąlygų, neturtinės žalos identifikavimas. Teismas taip pat vertino ir ieškovo požiūrį į savo sveikatą ir konstatavo, kad šis savo sveikata susirūpino tik tada, kai eismo įvykio metu atsirado sunkių sveikatos padarinių, nes jam nei iki eismo įvykio (2003 m. lapkričio 20 d.), nei po jo sveikata nebuvo viena svarbiausių vertybių (2004 m. kovo 10 d. vairavo be teisių ir neblaivus, 2005 m. liepos 12 d. vairavo be teisių, 2007 m. kovo 29 d. vairavo neužsisegęs diržo). Dėl to, teismo įsitikinimu, yra pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).
Kadangi eismo įvykio metu galiojusios Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos nuostatose nebuvo nustatyta nei draudiko, nei Biuro pareigos atlyginti neturtinę žalą, todėl ieškovo reikalavimą šiuo pagrindu teismas laikė nepagrįstu. Be to, ieškovas, pareikšdamas ieškinį Transporto priemonių draudikų biurui, praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 13 d. nutartimi tenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo ir pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo valstybės naudai priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kita sprendimo dalis palikta nepakeista.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje ir baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog tarp trečiojo asmens V. M. veiksmų ir eismo įvykio kilimo yra priežastinis ryšys. Tačiau kolegija, vertindama, ar nukentėjusysis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidinimo, nustatinėjo jo veiksmų tiesioginį ir netiesioginį ryšį su žala. Kadangi ieškovas eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo neturėdamas tokios teisės ir viršydamas leistiną greitį du kartus, tai kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu tokius jo veiksmus pripažinti kaltais, dėl kurių jam pačiam atsirado sunkių sveikatos padarinių, bei pagrindu taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį. Ieškovo veiksmus kolegija analizavo pagal baudžiamojoje byloje esančias specialistų išvadas ir ekspertizės aktą. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartyje atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, padarė išvadą, kad ieškovo leistino greičio viršijimas, nors ir nelėmė eismo įvykio atsiradimo, tačiau turėjo įtakos kilti sunkesniems padariniams (didesnei žalai). Kolegija neatmetė tikimybės, kad ieškovas, važiuodamas leistinu greičiu, būtų spėjęs sustabdyti vairuojamą transportą priemonę ir išvengęs susidūrimo.
Įvertinusi tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonę gyvenvietėje ieškovas vairavo pavojingai dideliu greičiu, be to, neturėdamas teisės vairuoti, kolegija sprendė, kad žala atsirado ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio – didelio neatsargumo, todėl yra pagrindas atsakovus atleisti visiškai nuo civilinės atsakomybės. Kolegija atkreipė dėmesį į bylos duomenis, kad ieškovas ir po nagrinėjamo eismo įvykio toliau elgėsi lengvabūdiškai keliuose ir pažeidė kelis kartus Kelių eismo taisykles.
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės, kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas neprivalėjo pasisakyti dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio pagrįstumo.
Pasisakydama dėl ieškinio senaties termino, kolegija pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko 2003 m. lapkričio 20 d., 2004 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas pateikė pirminį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje, atsakovu nurodęs VĮ Anykščių miškų urėdiją; patikslinęs ieškinį, atsakovu įtraukė ir Transporto priemonių draudikų biurą. Kolegija pažymėjo, kad patikslintas ieškinys teisme gautas 2007 m. kovo 13 d., t. y. jau suėjus ieškinio senaties terminui. Nors ieškovas manė, kad termino nepraleido, tačiau kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog reikalavimai Transporto priemonių draudiko biurui pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą, ir pažymėjo, kad teismui nebuvo pagrindo praleistą terminą atnaujinti.
Kadangi ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą atleistas nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovo valstybei priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl CK 6.250 straipsnio 2 dalies ir 6.283 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Kasatorius teigia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatą neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai. Byloje nustatyta, kad kasatoriaus sveikatai buvo padaryta žala; pagal baudžiamosios bylos medžiagą – dėl sužalojimo nustatyta trečiojo asmens kaltė, todėl vien CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu turėjo būti atlyginta neturtinė žala; jos dydis nustatytas įvertinus reikšmingus kriterijus, esant kasatoriaus kaltei – nustačius jo ir eismo įvykio kaltinimo kaltės laipsnių išraišką procentais. Be to, CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens sveikatos suluošinimo atveju nukentėjusiam asmeniui turi būti atlyginti nuostoliai ir neturtinė žala. Kasatoriaus nuomone, šioje normoje be išlygų nustatyta, kad tokiam asmeniui turi būti atlyginti visi nuostoliai bei neturtinė žala. Kasatoriaus teigimu, tiek CK 6.250 straipsnio 2 dalies, tiek 6.283 straipsnio 1 dalies normos yra specialiosios teismų taikytų CK 6.253 straipsnio 5 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.
2. Dėl civilinės atsakomybės netaikymą ir atleidimą nuo civilinės atsakomybės reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo. Kasatorius mano, kad teismai neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog yra sąlygos netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės, nes žalos nukentėjusiajam atsirado iš esmės dėl jo paties neatsargių veiksmų, t. y. teismai neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp trečiojo asmens V. M. nusikalstamų veiksmų, nukentėjusiojo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir padarinių. Kasatoriaus nuomone, teismai neatskleidė, kodėl nusprendė netaikyti civilinės atsakomybės, o ne ją mažinti. Kasatorius nesutinka su tokia teismų išvada ir teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog yra priežastinis ryšys tarp trečiojo asmens V. M. veiksmų ir eismo įvykio kilimo priežasties, todėl kaltam asmeniui civilinės atsakomybės netaikymas, o nukentėjusio asmens neatsargių veiksmų kaltės vertinimas 100 proc. nepateisinamas. Kasatorius pažymi ir tai, kad nors baudžiamoji byla trečiajam asmeniui nutraukta, tačiau joje esatys įrodymai patvirtino jo kaltę dėl eismo kilimo. Aplinkybės, kad kasatorius neturėjo teisės vairuoti ir viršijo leistiną greitį, negalėjo sukelti eismo įvykio.
3. Dėl proceso teisės normų taikymo. Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai įvertino įrodymus bei bylos aplinkybes ir šiam argumentui patvirtinti pateikia bendro pobūdžio teiginius apie įrodinėjimo priemones ir įrodymų vertinimą.
4. Dėl ieškinio senaties taikymo. Kasatorius nurodo, kad ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2004 m. rugpjūčio 3 d., pradiniais atsakovais nurodydamas V. M. ir VĮ Anykščių miškų urėdiją; 2007 m. kovo 5 d. jį patikslino, nurodydamas atsakovu ir draudimą. Teismas 2009 m. liepos 8 d. priėmė sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą. Civilinį ieškinį kasatorius pareiškė 2009 m. lapkričio 9 d. Kasatorius mano, kad nurodytos aplinkybes įrodo, jog ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti nėra pasibaigęs, nes netaikytinas ieškinio dalyko ar pagrindo keitimui, t. y. ieškinio tikslinimui baudžiamojoje byloje. Be to, net ir pripažinus, kad terminas praleistas, teismas nepagrįstai jo neatnaujino. Akivaizdu, kad kasatorius ėmėsi aktyvių veiksmų ir nutraukus baudžiamąją bylą gana greitai kreipėsi į teismą su ieškiniu. Tai rodo, kad kasatorius rūpestingai ir nuosekliai veikė tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso metu.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Transporto priemonių draudikų biuras prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl materialiosios teisės normų taikymo. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies ir 6.283 straipsnio 1 dalies normos yra specialiosios normos 6.282 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, ir mano, kad kasatorius, konstatuodamas normų konkurenciją, klaidingai identifikavo bendrąją ir specialiąją normas. Būtent CK 6.282 straipsnio 1 dalies norma yra specialioji 6.250 straipsnio 2 dalies ir 6,283 straipsnio 1 dalies normų atžvilgiu.
2. Dėl ieškinio senaties taikymo. Atsakovas nurodo, kad tik nukentėjusiųjų eismo įvykyje asmenų apsisprendimas lemia, kokį žalos atlyginimo variantą pasirinkti – reikalauti atlyginti žalą iš ją padariusio asmens pagal CK nuostatas ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytų subjektų (draudiko ar Biuro) išmokėti išmoką. Kasatorius pasirinko žalos atlyginimą ir ieškinį pateikė eismo įvykio metu žalos padariusiam asmeniui. Draudikų biurui ieškinys buvo pareikštas tik 2007 m. kovo 5 d., t. y. praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Byloje nenustatytos svarbios priežastys, kurios leistų senaties terminą atnaujinti, juolab kad kasatoriaus interesai dėl eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimo buvo atstovaujami profesionalaus teisininko.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2012 m. rugsėjo 7 d. ir 2012 m. spalio 3 d. nutartimis buvo atsisakyta priimti trečiojo asmens V. M. atsiliepimus į kasacinį skundą kaip neatitinkančius CPK 351 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas VĮ Anykščių miškų urėdija prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CK 6.250 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad užtenka vien sveikatos sužalojimo fakto tam, jog būtų atlyginta neturtinė žala. Teisės normos formuluotė,,visais atvejais“ reiškia, kad asmuo, galbūt patyręs neturtinės žalos, turi teisę prašyti ją atlyginti, kai ši patirta dėl nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo. Tačiau realiai priteisti neturtinę žalą galima tik tuo atveju, kai nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Tokia kasatoriaus pozicija prieštarauja ir kasacinio teismo praktikai. Kasacinio teismo pažymėta, kad savaime vien nusikaltimo padarymo faktas ar pakenkimas asmens sveikatai, kad ir menkiausio laipsnio ar neigiamo poveikio, nepreziumuoja neturtinės žalos fakto; esant nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo faktams pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala gali būti priteista, jeigu įrodyta, kad ji padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais; neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis, turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-394/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-394/2006">3K-3-394/2006</a>). Atsakovas pažymi ir tai, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog žala padaryta dėl trečiojo asmens nusikalstamų veiksmų. Tokie kasatoriaus teiginiai paneigti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendime konstatuojant, kad bylos faktinės aplinkybės įrodo, jog baudžiamoji byla V. Maslinskui nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui; baudžiamosios bylos nutraukimas nepaneigia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatytos asmens nekaltumo prezumpcijos. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad žala jam atsirado dėl trečiojo asmens padaryto nusikaltimo. Taigi, baudžiamoji byla nagrinėjamu atveju reikšminga tiek, kiek pagrindžia trečiojo asmens nekaltumą, kiti nutartyje pateikti argumentai ir vertinimai civilinėje byloje netenka prasmės, nes jie buvo vertinti tik baudžiamosios atsakomybės aspektu.
2. Dėl CK 6.283 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Atsakovas mano, kad kasatorius kasaciniame skunde pateikia klaidingą šios normos interpretavimą, nes joje aiškiai nurodyta, kad asmens sveikatos sužalojimo atveju žalą atlygina atsakingas asmuo, o norint jį nustatyti, turi būti įvertintos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Taigi, ir šiai normai taikyti galioja tie patys reikalavimai, kaip ir CK 6.250 straipsnio 2 dalies normai. Kadangi teismai faktines bylos aplinkybes kvalifikavo kaip atitinkančias CK 6.253 straipsnio 5 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies normas, nelieka prasmės taikyti kasatoriaus nurodomą CK 6.283 straipsnio 1 dalį.
3. Dėl CK 6.253 ir 6.282 straipsnių normų aiškinimo ir taikymo. Atsakovas pažymi, kad nors ir nurodo netinkamą šių teisės normų aiškinimą ir taikymą, tačiau nepateikė argumentų. Kasatorius, atsakovo nuomone, iš esmės kelia faktinių aplinkybių vertinimo klausimą. Teismai, taikydami atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutą, logiškai atskleidė tokio pasirinkimo priežastis.
4. Dėl įrodymų vertinimo. Atsakovas pažymi, kad kasatorius tik formaliai nurodo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, gausiai cituoja teismų praktiką, tačiau tokių argumentų nesieja su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis. Atsakovas mano, kad teismai išsamiai aptarė ir įvertino visus bylos faktus, nustatė jų sąsajumą ir patikimumą, padarė pagrįstas išvadas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.250 straipsnio 2 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies tarpusavio santykio
Kasatorius teigia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatą neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo. Kadangi byloje nustatyta, kad kasatoriaus sveikatai buvo padaryta žalos dėl trečiojo asmens kaltės, todėl vien CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu turėjo būti atlyginta neturtinė žala. Kasatoriaus teigimu, CK 6.250 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma, reiškianti, kad šioje normoje nurodytais atvejais neturtinė žala privalo būti atlyginama visais atvejais be jokių išlygų, nustatytų CK 6.282 straipsnio 1 dalyje, taikymo. Kasatoriaus nurodytų materialiosios teisės normų tarpusavio santykio aiškinimas yra teisės klausimas, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jo nutartyje pasisako.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Taigi, būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas.
Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.250 straipsnio nuostatų taikymo bei aiškinimo yra nuosekliai išplėtota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien nusikaltimo padarymas, pakenkimas asmens sveikatai ar kitų neteisėtų veiksmų padarymas savaime nepreziumuoja neturtinės žalos fakto. Esant nusikaltimo, sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta – asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Legrona“ v. Lietuvos Respublikos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-376/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-376/2007">3K-3-376/2007</a>; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. R. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-337/2006).
Taigi, CK 6.250 straipsnis yra materialiosios teisės norma, kurioje pateikiama neturtinės žalos samprata, šios žalos atlyginimo sąlygos bei žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kai ji padaryta asmens sveikatai dėl kito asmens priešingo teisei elgesio, reiškia reikalavimą taikyti civilinę deliktinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), todėl yra taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir principai.
CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatytas nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, kaip pagrindas žalos dydžiui sumažinti arba reikalavimui atlyginti žalą atmesti. Tai yra bendroji norma, taikoma visais žalos atlyginimo atvejais, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Reikalavimams atlyginti neturtinę žalą sveikatos sužalojimo atveju šios normos išimčių nenustatyta. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad protingo, rūpestingo ir atidaus elgesio standartas yra taikomas visiems asmenims, įskaitant ir potencialų nukentėjusįjį, taigi tuo atveju, kai žalos atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti žalą padariusiam asmeniui. Vadinamosios „mišrios kaltės“ ir jos įtakos atlygintinos neturtinės žalos dydžiui problema iš esmės ir dominuoja sveikatos sužalojimo bei gyvybės atėmimo bylose, kur yra išaiškinta, kad nukentėjusio asmens kaltė, priešingai žalos padariusio asmens kaltės prezumpcijai, nepreziumuojama, todėl ją turi įrodyti žalos padaręs asmuo. Kompensuotinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra specifinis nukentėjusio asmens kaltės reikšmingumo aspektu. Šiuo požiūriu priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymas (CK 6.250 straipsnis) skiriasi nuo priteistinos turtinės žalos dydžio nustatymo (CK 6.249 straipsnis). Sprendžiant priteistinos turtinės žalos (nuostolių) klausimą paprastai padarytos žalos dydis yra aiškus, galimas objektyviai įvertinti, apskaičiuoti, išreikšti pinigais, išskyrus tuos atvejus, kai žalos priteisimo metu ji dar neatsiradusi, bet yra reali jos atsiradimo tikimybė (CK 6.249 straipsnio 3 dalis). Dėl to, nustačius turtinės žalos dydį, po to jis gali būti proporcingai mažinamas atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltę (mišri kaltė) (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.282 straipsnis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo atveju nukentėjusio asmens kaltė kvalifikuotina kaip vienas tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ji turi būti vertinama drauge su visais kriterijais ir tik tada nustatomas kompensuotinos neturtinės žalos dydis, kaip visų reikšmingų kriterijų šiai žalai įvertinti sintezės rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. J. M. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-171/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-171/2011">3K-3-171/2011</a>). Taigi, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybės, susijusios su paties nukentėjusiojo asmens kaltu elgesiu, be kita ko, turi įtakos nustatant neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnis), o tam tikrais atvejais nukentėjusio asmens kaltė gali būti pagrindas asmenį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 1 dalis).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus argumentai, jog CK 250 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma, reiškianti, kad šioje normoje nurodytais atvejais neturtinė žala privalo būti atlyginama visais atvejais be jokių išlygų, yra nepagrįsti.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Civilinė atsakomybė yra civilinės teisės instituto – prievolių teisės – sudėtinė dalis. Civilinės atsakomybės taikymu siekiama kompensuoti vienai šaliai (arba abiem šalims) padarytus teisės pažeidimu nuostolius. Kaip civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas suprantamos tam tikros aplinkybės (sąlygos), kurioms esant atsiranda būtinumas taikyti civilinę atsakomybę. Bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos yra neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė.
Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad tarp įvykusio eismo įvykio fakto bei trečiojo asmens V. M., pažeidusio Kelių eismo taisyklių reikalavimus, neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra nustatytos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti, tačiau sprendė, jog yra įstatymu numatyti pagrindai, kuriuos nustačius, už žalą atsakingam asmeniui civilinė atsakomybė netaikoma ir nuo tokios atsakomybės jis atleidžiamas (CK 6.253 straipsnis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad kasatoriaus leistino greičio viršijimas maždaug du kartus, nors ir nenulėmė eismo įvykio atsiradimo, tačiau turėjo įtakos kilti sunkesniems padariniams, todėl konstatavo, jog yra pagrindas atsakovą visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės.
Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė jo kaltės dėl eismo įvykio dalį; nors ir konstatavo, kad kasatoriaus veiksmai nenulėmė eismo įvykio atsiradimo, tačiau visiškai netaikydami civilinės atsakomybės tarsi pripažino, jog eismo įvykis kilo vien tik dėl kasatoriaus kaltės. Teisėjų kolegija turi pagrindą su šiais argumentais sutikti.
Nukentėjusio asmens (kasatoriaus) kaltės dėl žalos atsiradimo aspektu nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi yra nustatyta, jog trečiojo asmens V. M. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymius, tačiau apkaltinamasis nuosprendis V. M. nebegali būti priimtas dėl senaties, todėl byla nutraukiama (BPK 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BK 95 straipsnis). Pirmiau nurodyta nutartimi konstatuota, kad trečiasis asmuo 2003 m. lapkričio 20 d. 18.35 val., vairuodamas atsakovui VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį,,Mitsubishi L200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Anykščių mieste, J. Biliūno ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepraleisdamas priešinga kryptimi važiuojančio, viršijančio leistiną 50 km/h greitį, neturinčio teisės vairuoti transporto priemonę nagrinėjamos bylos kasatoriaus vairuojamo automobilio,,Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio trečiajam asmeniui G. S., taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 53 ir 199 punktų reikalavimus, ir su juo susidūrė. Byloje įrodyta aplinkybė, kad V. M. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 53 ir 199 punktų reikalavimus. Byloje taip pat nustatyta, kad kasatorius automobilį,,Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, važiavo leistiną 50 km/h greitį viršydamas beveik du kartus, pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 59, 172 ir 174 punktų (2003 m. rugsėjo 1 d. redakcijos) reikalavimus.
Taigi, byloje nustatyta, kad tarp trečiojo V. M. veiksmų, neatitikusių Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ir eismo įvykio kilimo yra priežastinis ryšys. Byloje yra nustatyti trečiojo asmens, vairavusio atsakovui priklausiusią transporto priemonę, neteisėti veiksmai, taip pat kasatoriaus sveikatos sužalojimo faktas. Kasatoriaus teigimu, teismai neteisingai nustatė teisinį priežastinį ryšį tarp trečiojo asmens neteisėtų veiksmų, paties nukentėjusiojo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir padarinių.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta teisės doktrinoje vadinamoji lankstaus ryšio samprata. Lankstus priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado, o pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintelė žalos atsiradimo priežastis, bet pakankama priežastis nuostoliams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>).
Nagrinėjamos bylos atveju faktinis priežastinis ryšys tarp trečiojo asmens, vairavusio atsakovui priklausantį automobilį, elgesio ir kilusių padarinių (kasatoriaus sveikatos sužalojimo) akivaizdus. Jeigu trečiasis asmuo, sankryžoje sukdamas į kairę būtų praleidęs priešinga kryptimi važiuojantį kasatoriaus vairuojamą automobilį, šių dviejų transporto priemonių susidūrimas nebūtų įvykęs. Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (Kelių eismo taisyklių 53 punktas). Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 199 punkte nustatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kur važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, – ir transporto priemonėms, lenkiančioms pagrindiniame kelyje. Teismai nustatė, kad trečiasis asmuo pažeidė šį Kelių eismo taisyklių reikalavimą. Tokių reikalavimų, kurių tikslas – užtikrinti eismo dalyvių saugumą, nepaisymas labai padidina riziką sukelti neigiamus padarinius svarbiausioms įstatymų saugomoms vertybėms – žmogaus gyvybei ir sveikatai. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog kasatoriaus leistino greičio viršijimas nelėmė įvykio atsiradimo, o tik turėjo įtakos sunkesniems padariniams (didesnei žalai). Taigi, teismas pripažino, kad žalos atsirado tiesiogiai dėl trečiojo asmens veiksmų, o didelis kasatoriaus neatsargumas galėjo tik turėti įtakos padarinių sunkumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog žalos atsiradimą tiesiogiai lėmė trečiojo asmens neteisėti veiksmai, o kasatoriaus didelis neatsargumas nebuvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, šis neatsargumas negali būti vertinamas kaip visiškai atsakomybę šalinanti aplinkybė, tačiau į jį turėtų būti atsižvelgiama nustatant priteistinos žalos dydį.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje nustačius pagrindą netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės, nebuvo pagrindo pasisakyti dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio pagrįstumo. Konkretaus turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymas konkrečioje byloje yra fakto klausimas, o teisės klausimas yra neturtinės žalos nustatymo teisinių kriterijų tinkamas taikymas ir aiškinimas. Kadangi byloje nebuvo nustatinėjamas kasatoriui padarytos žalos dydis, o kasacinės instancijos teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – draudimo sutartis. Pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB,,Ergo Lietuva“ v. V. B., kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-382/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-382/2009">3K-3-382/2009</a>).
Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UAB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012).
CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Tais atvejais, kai ginčo šalis byloje reikalauja taikyti ieškinio senatį, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžią.
Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447/2008">3K-3-447/2008</a>).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus ir atsakovo Transporto priemonių draudiko biuro santykius kvalifikavo kaip deliktinės atsakomybės ir sprendė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo eismo įvykio dienos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai kvalifikavęs šalių santykius, neteisingai taikė ir aiškino ieškinio senaties termino pradžios nustatymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pažymėtina tai, kad draudžiamojo įvykio atsitikimo faktas savaime nereiškia draudiko pareigos atlyginti padarytą žalą. Įstatyme nustatytas reguliavimas, kuriuo remiantis tiek nukentėjusiajam, tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek policijos pareigūnams nustatyta pareiga pranešti žalą padariusio asmens draudikui apie eismo įvykį (TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 15 dalis). Taigi, tik informavus draudiką apie eismo įvykį, prasideda žalos atlyginimo sureguliavimo procesas ir atsiranda prielaidos draudimo išmokai išmokėti. Teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama per TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus pateikiant pretenziją draudikui. Pretenzijos tikslas – pareikalauti, kad draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad materialiniame teisiniame santykyje, kai nukentėjusysis reiškia reikalavimą atlyginti žalą draudikui, nukentėjusio asmens subjektinės teisės pažeidimas prasideda tada, kai draudikas atsisako tokį reikalavimą patenkinti, todėl ieškinio senaties terminas tokiu atveju prasideda nuo tos dienos, kai žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo apie tai sužinoti. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių netyrė ir nenustatinėjo.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo sužinojimu apie tai, kad draudikas nesutinka išmokėti draudimo išmoką, ir tada spręsti dėl ieškinio senaties termino.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 68,79 Lt. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
