Dėl pastatų grąžinimo valstybei

Civilinė byla Nr. 3K-3-8/2013

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 30.12.1; 30.3; 123.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams UAB „Pranciškonų rūmai“, Valstybės įmonei Registrų centrui, Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijai dėl pastatų grąžinimo valstybei; tretieji asmenys – Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus arkivyskupija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas 2004 m. liepos 14 d. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančiu atsakovų Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijos ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ (dabar – UAB „Pranciškonų rūmai“) 1991 m. liepos 11 d. aktą, panaikinti pastatų, kurių unikalūs numeriai 1094-0302-3020, 1001-8000-4041, 1001-8000-4063, 1001-8000-4074, 1001-8000-4085, esančių Vilniuje, Trakų g. 9/Pranciškonų g. 1, 1994 m. gegužės 6 d. teisinę registraciją atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu ir įpareigoti atsakovą UAB „Pranciškonų rūmai“ grąžinti šiuos pastatus Lietuvos valstybei.

Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinas (toliau – Ordinas) yra tradicinė Romos katalikų religinė bendruomenė, toks jo statusas pripažintas ir Lietuvoje. Iki 1940 metų liepos 21 d. Ordinas veikė Lietuvoje, visas jo turtas buvo nusavintas (nacionalizuotas), todėl pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą ieškovas turi teisę į nusavinto turto nuosavybės teisės atkūrimą. Pastatai, dėl kurių teisinės registracijos panaikinimo kilo ginčas, yra dalis statinių, sudarančių vieningą vienuolyno kompleksą. Visi XV amžiuje pastatyto vienuolyno pastatai istoriškai priklausė ieškovui, dalis vienuolyno komplekso pastatų jau yra jam grąžinti.

LTSR Ministrų taryba 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiais išimties būdu neatlygintinai perdavė ginčo pastatus Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai Mokslinių techninių draugijų Lietuvos respublikinės tarybos ir jos Technikos namų patalpoms įrengti. Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų taryba 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d., 1989 m. liepos 18 d. priėmimo–perdavimo aktais perdavė ginčo pastatus nemokamai į balansą Mokslinių techninių draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namams.

Lietuvos Mokslinės-techninės kūrybos draugijų (MTKD) 1989 m. gruodžio 14 d. neeilinis suvažiavimas nutarė likviduoti MTKD pavaldumą MTKD Lietuvos respublikinei tarybai ir nutraukti šios tarybos veiklą; reorganizuoti MTKD į Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociaciją (LMTDA) užtikrinant MTKD veiklos tęstinumą; perduoti steigiamai LMTDA MTKD Lietuvos respublikinės tarybos ir jai pavaldžių padalinių turtą, įskaitant ir nekilnojamąjį turtą bei lėšas, teises jas valdyti, naudoti ir disponuoti. Tą pačią dieną įvyko LMTDA steigiamasis suvažiavimas.

LMTDA 1991 m. liepos 2 d. įsteigė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, 1991 m. liepos 11 d. aktu perdavė ginčo pastatus UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ kaip įnašą už 280 paprastųjų vardinių 10 000 rb. nominalios vertės akcijų bendrai 2 800 000 rb. sumai. 1994 m. gegužės 6 d. ginčo pastatai buvo įregistruoti UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu. LMTDA nuosavybės teisės į ginčo pastatus niekada nebuvo įregistruotos.

Vyriausybė, vykdydama 1990 m. vasario 14 d. Įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkiu Nr. 1183p įpareigojo Vilniaus miesto valdybą grąžinti iki 1993 m. kovo 1 d. Vilniaus arkivyskupijai pranciškonų vienuolyno pastatus. Nurodytas įstatymas buvo privalomas ir atsakovui LMTDA, kurios žinioje tuo metu buvo pranciškonų vienuolyno pastatai. Šie pastatai ieškovui nebuvo grąžinti, o buvo įregistruoti kaip atsakovo LMTDA įsteigtos UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybė.

Ginčo pastatų teisinė registracija UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu buvo atlikta remiantis 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d., 1989 m. liepos 18 d. priėmimo–perdavimo aktais, taip pat 1991 m. liepos 2 d. UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo aktu. Ieškovo manymu, vertinant teisinės registracijos teisėtumą, esminę reikšmę turi šių dokumentų teisinis įvertinimas – ar Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausę pastatai buvo perduoti atsakovo nuosavybėn. Ieškovas nurodė, kad pastatų teisinė registracija nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas; nė vienas iš ginčo pastatų juridiniu pagrindu nurodytų dokumentų nepatvirtina jų perdavimo UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, kuris tuo metu dar neegzistavo kaip juridinis asmuo, o Mokslinės technikos kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namai valdė pastatus patikėjimo teise; UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartis yra ne nekilnojamojo turto perleidimo aktas, o tik juridinio asmens steigimo aktas. Atsakovų LMTDA ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 11 d. aktas, ieškovo manymu, taip pat negali būti vertinamas kaip nuosavybės įgijimo pagrindas ir, remiantis tuo metu galiojusio 1964 m. CK 47 straipsniu, yra negaliojantis kaip niekinis, nes perdavimo metu asociacija neturėjo nuosavybės teisės į perduodamus pastatus. Ieškovas nurodė, kad ginčo pastatų teisinė registracija atlikta nesilaikant Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 ir 9 punktų, todėl neteisėta ir naikintina. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad, išreikalaujant pastatus, UAB „Pranciškonų rūmai“ negali būti laikoma sąžininga įgijėja (CK 6.96 str.), nes ją įsteigė atsakovas LMTDA, todėl UAB „Pranciškonų rūmai“ žinojo apie tai, kad ginčo pastatai negali būti perduoti į jos kapitalą, nes į perduodamus pastatus atkuriamos nuosavybės teisės.

Ieškovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. spalio 15 d. pateikė ieškinį, kuriuo palaikė ieškovo Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolyno reikalavimus ir argumentus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu atnaujino ieškovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei ieškinio senaties terminą; ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu 1991 m. liepos 11 d. aktą; taikė vindikaciją ir grąžino ginčo pastatus Lietuvos valstybei; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento UAB „Mokslo rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 13 d. sutartį, kuria buvo neatlygintinai perleista Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuosavybėn bokštas-varpinė, taikė vindikaciją ir grąžino šį pastatą Lietuvos valstybei; kitą ieškinio dalį atmetė.

Iš LTSR Ministrų tarybos 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkių turinio teismas sprendė, kad Ministrų taryba juose neišreiškė valios perduoti ginčo pastatus nuosavybės teise, turtas buvo perduotas patikėjimo (operatyviojo tvarkymo) teise konkrečiam tikslui – patalpoms įrengti; operatyviojo tvarkymo teisė jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria; nuosavybės teisės nesukuria ir tas faktas, kad valstybės turtas yra įrašytas į valstybinės organizacijos balansą, nes tokį turtą laikyti konkrečios organizacijos apskaitoje, balanse įpareigoja valstybė; tokiam tikslui, kuris nurodytas perduodant ginčo patalpas, pasiekti nebuvo reikalingas jų valdymas nuosavybės teise. Teismas atmetė atsakovo LMTDA argumentą, kad 1989 m. gegužės 18 d. LTSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“, kurio 6 straipsnyje pripažinta nuosavybės formų įvairovė, o 12 straipsnyje įvardyta valstybinė, kolektyvinė ir fizinių asmenų nuosavybė, atsakovui atsirado nuosavybės teisė į ginčo pastatus, nes vien įstatymo priėmimo, nesant konkrečios valios, jog valstybė atsisakė (perleido) nuosavybės teisę į ginčo pastatus visuomeninei organizacijai, nepakanka konstatuoti nuosavybės teisę į ginčo pastatus esant perleistą atsakovui. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad vienas juridinis asmuo perdavė kitam pastatus „į balansą“, o šis perdavimas nebuvo registruotas, dar kartą patvirtina, jog valstybė pastatus perdavė MTKD operatyvinio tvarkymo teise. Nuosavybės teisė į ginčo pastatus nebuvo perregistruota nei Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos, nei MTKD vardu, nors tuo metu galiojusio 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, kai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu.

Teismas atmetė atsakovų argumentą, kad nuosavybės teisę į ginčo pastatus LTSR Ministrų taryba perdavė kaip turto pagerinimą, nes toks nuosavybės teisės įgijimo būdas tuo metu galiojusiose teisės normose nebuvo numatytas. Pastatų perdavimas visuomeninei organizacijai dėl itin prastos jų būklės nepatvirtina nuosavybės teisės perdavimo, juolab kad Lietuvos Socialistinėje Respublikoje 1984–1986 m. lėšos, skirtos visuomeninėms organizacijoms, nebuvo privačios.

Teismas sprendė, kad pastatų perdavimas MTKD nuosavybėn buvo neįmanomas ir dėl to, jog jie buvo priskirti architektūriniams paminklams. Pagal 1949 m. kovo 10 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimu Nr.184 patvirtintus Kultūros paminklų apsaugos nuostatus, visi esami Lietuvos TSR teritorijoje kultūros paminklai, turintieji mokslinę, istorinę arba meninę vertę, buvo visos liaudies turtas ir valstybės saugomi, todėl jie negalėjo būti perduoti tretiesiems asmenims. Ginčo pastatus perduodant naudotis Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai bei perleidžiant MTKD galiojo 1977 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas, kurio 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad istorijos ir kultūros paminklais leidžiama naudotis valstybinėms, kooperatinėms, visuomeninėms įmonėms, organizacijoms ir įstaigoms, taip pat organizacijoms ir asmenims-moksliniams, kultūros ir švietimo, turistiniams ir kitokiems tikslams TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymais nustatoma tvarka ir sąlygomis, taigi ginčo pastatai, pripažinti kultūros paminklais, Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimais galėjo būti perduoti kitam subjektui tik naudotis nurodytu tikslu, o ne perleista nuosavybės teisė; tokia išvada atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. AB „Šiaulių eksperimentinė įrengimų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-991/2003).

Vertindamas 1991 m. gruodžio 31 d. registracijos pažymėjimą, kuris patvirtina, kad dalis pastatų, remiantis Ministrų tarybos 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 176-p, registruoti LMTDA vardu, teismas nurodė, jog VĮ Registrų centras 2005 m. kovo 7 d. rašte patvirtino, kad ginčo pastatų archyvinėje byloje nėra išvados apie jų teisinę registraciją ir savininką LMTDA, jos vardu nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamuosius daiktus nebuvo registruotos, todėl registracijos pažymėjimo nuorašas vienareikšmiškai nepatvirtina LMTDA nuosavybės teisių į ginčo pastatus įregistravimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pažymėjimas, kaip ir teisinė registracija, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, registracija atliekama remiantis pateiktais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais; pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 15.4 punktą, atliekant teisinę registraciją, valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro viršininko įsakymu paskirta komisija privalėjo surašyti išvadą. Teismas konstatavo, kad pastatų teisinė registracija LMTDA vardu nebuvo atlikta, pažymėjo ir tai, jog pažymėjime kaip nuosavybės atsiradimo pagrindas nurodytas Ministrų tarybos 1986 m. gegužės 7 d. potvarkis Nr. 176 p, kuriuo operatyviojo valdymo teise buvo perduota tik dalis pastatų.

Vertindamas 1994 m. gegužės 6 d. teisinės registracijos išvadoje nurodytus dokumentus, kuriais vadovaujantis įregistruota ginčo patalpų nuosavybės teisė UAB „Pranciškonų rūmai“ vardu, teismas pažymėjo, jog nurodytais Ministrų tarybos potvarkiais ir priėmimo–perdavimo aktais pastatai buvo perduoti ne atsakovams UAB „Pranciškonų rūmai“ ir LMTDA, kurie tuo metu dar neegzistavo kaip juridiniai asmenys (įsteigti 1990–1991 metais), o MTKD Technikos namams.

Vertindamas 1991 m. liepos 11 d. aktą, teismas nurodė, kad pagal jo priėmimo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnį akcijų apmokėjimas galėjo būti vykdomas tik tomis vertybėmis (nepiniginiais įnašais), kurios yra nuosavybės teisės objektai, tačiau LMTDA neturėjo nuosavybės teisių į pastatus, todėl ir negalėjo tokiu turtu apmokėti akcijų, taigi aktu nėra patvirtintas nuosavybės teisės perėjimas. Teismas pažymėjo, kad priėmimo–perdavimo aktai taip pat negalėjo būti pagrindu įregistruoti nuosavybės teises, nes tuo metu galiojusios Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 punkte tokio dokumento, kuris patvirtintų nuosavybės teises, nenumatyta. Aktas negalėjo būti sudarytas ir dėl to, kad LMTDA, neturėdama nuosavybės teisių į ginčo pastatus, jų nebuvo teisiškai įregistravusi savo vardu. Nuosavybės teisė kaip subjektinė teisė atsiranda iš sandorių ir kitais įstatymuose numatytais pagrindais. Savarankiškos visuomeninės organizacijos LMTDA įkūrimas, net ir perimant ankstesnės visuomeninės organizacijos MTKD veiklos pobūdį, savaime nereiškia operatyviojo valdymo teise valdomo turto perleidimo nuosavybėn. Turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008). 1991 m. liepos 11 d. akto priėmimo momentu jau galiojo 1990 m. vasario 14 d. įstatymas „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Tiek LMTDA, tiek ir UAB „Mokslo ir technikos rūmai“, žinodamos, jog ginčo pastatai istoriškai priklausė vienuolynui, pasirašydamos tokį aktą, turėjo atsižvelgti į įstatymo pagrindu išreikštą valstybės valią.

Vertindamas 1991 m. liepos 2 d. UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartį, teismas pažymėjo, kad ji reiškia susitarimą įsteigti juridinį asmenį ir ja nustatytas įsipareigojimas įsigyti steigiamo juridinio asmens akcijas; LMTDA galėjo įnešti į naujos uždaros akcinės bendrovės kapitalą tik nuosavybės teise valdomą turtą, todėl jokia akcijų pasirašymo sutartis negali būti nuosavybės teisės perleidimo sutartimi. Nors pagal savo formą UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ steigimo sutartis atitiko Instrukcijos reikalavimus, tačiau šio dokumento turinys nėra susijęs su konkretaus subjekto nuosavybės teisių į konkretų turtą atsiradimu. LMTDA 1991 m. liepos 10 d. potvarkį Nr. 53 teismas pripažino neatitinkančiu Instrukcijos nuostatų ir negalinčiu būti pagrindu nuosavybės teisėms į pastatus atsirasti.

Teismas konstatavo, kad Inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ 1994 m. gegužės 6 d., vadovaudamasis registravimo metu galiojusios Instrukcijos 8.3 punktu, nepagrįstai pripažino, jog yra pagrindas įregistruoti UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ nuosavybės teisę į ginčo pastatus, nes potvarkiuose, akte, sutartyje, pažymėjime apie nuosavybės teisių perleidimą kalbama nebuvo, taigi teisinė registracija buvo atlikta neturint nuosavybės teisių į ginčo pastatus patvirtinančių dokumentų.

Atsižvelgęs į tai, kad LMTDA neturėjo nuosavybės teisių į ginčo pastatus, todėl negalėjo jų įnešti už akcijas, bei tai, jog valstybės turtas galėjo būti perleistas tik pagal Butų privatizavimo įstatymą ir Turto pirminio privatizavimo įstatymą, teismas pripažino 1991 m. liepos 11 d. aktą negaliojančiu (1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m. CK 1.78 straipsnis).

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiais visų kitų išvadoje registruojant turtą nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje nurodytų pagrindų, nes jie negalėjo sukurti jokių teisių, negali būti laikomi nuosavybės teisę patvirtinančiais, valstybė nebuvo išreiškusi aiškios valios perduoti pastatus kieno nors nuosavybėn, be to, pastatai buvo pripažinti architektūros paminklais ir saugojami.

Teismas nurodė, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ ginčo pastatus neatlygintinai buvo įgijusi iš valstybės, nes LMTDA neturėjo nuosavybės teisių į šiuos pastatus, todėl ginčo pastatai taikant vindikaciją grąžinami valstybei. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju galimas turto pagerinimo išlaidų priteisimas, be to, UAB „Pranciškonų rūmai“ akcijos lieka LMTDA neapmokėtos, tačiau tai nėra šios bylos dalykas.

Teismas taip pat ex officio pripažino negaliojančia neatlygintinę UAB „Mokslo rūmai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 13 d. sutartį (CK 1.80 straipsnis, 1.78 straipsnio 5 dalis), vadovaudamasis CK 4.96 straipsnio 3 dalimi, išreikalavo bokštą-varpinę iš sąžiningo įgijėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir grąžino Lietuvos valstybei.

Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė apie savo tariamų teisių pažeidimą sužinojo 1996 m. gegužės 2 d., kai nutarimu Nr. 528 panaikino specialiu 1993 m. rugpjūčio 3 d. Vyriausybės potvarkiu sudarytą komisiją pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms klausimui spręsti, šiai nepriėmus jokios išvados ar sprendimo. Įvertinęs tai, kad iki ieškinio pareiškimo 2010 m. spalio 15 d. praėjo beveik 15 metų, teismas sprendė, kad valstybė akivaizdžiai praleido ne tik trejų metų ieškinio senaties terminą pagal 1964 m. CK galiojusį, bet ir bendrąjį 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dešimties metų terminą, net ir įvertinus aplinkybę, jog po Nepriklausomybės atkūrimo vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesui, valstybė galbūt nebuvo jam tinkamai pasirengusi, neapskaičiusi savo turto. Teismas padarė išvadą, kad šis ginčas yra specifinis: nuo 1991 metų įvairios institucijos (Valstybės kontrolė, Generalinė prokuratūra, Vyriausybė) sprendė ginčo pastatų nuosavybės klausimus; reiškiami reikalavimai susiję su ypatingomis vertybėmis, jais siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, grąžinti valstybei didelės vertės (tiek istorinės, tiek materialios) nekilnojamuosius daiktus; byloje yra viešasis interesas; vertinant bylos reikšmingas aplinkybes, ieškinio atmetimas neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), teismas pripažino, jog ieškovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių ir toks terminas atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 16 d. nutartimi atmetė atsakovo UAB „Pranciškonų rūmai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ nepateikė įrodymų ar argumentų, patvirtinančių aiškiai išreikštą valstybės valią perleisti valstybės nuosavybės teisę į ginčo pastatus; nė viena skunde nurodytų aplinkybių (LMTDA įsteigimas, juridinio asmens registravimas, pastatų pagerinimas ir kt.) nepatvirtina nuosavybės teisės į ginčo pastatus perleidimo Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai ar Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybai (MTKD) fakto.

Spręsdama klausimą, ar nuosavybės teisė į ginčo pastatus atsakovams buvo perduota ir kokiu pagrindu bei ar teisėtai juos valdo atsakovas UAB „Pranciškonų rūmai“ ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba, teisėjų kolegija nurodė esant būtina nustatyti, kokiu pagrindu pastatai jiems buvo perduoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusios valstybinės profesinės sąjungos valdė ne tik valstybei nuosavybės teisėmis priklausantį turtą, bet ir okupacinės valdžios neteisėtai nacionalizuotą ar kitais būdais neteisėtai nusavintą turtą, kuris nebuvo valstybinių profesinių sąjungų nuosavybė. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisė negali atsirasti neteisės pagrindu. Okupacinės valdžios nacionalizuotas ar kitais būdais neteisėtai nusavintas turtas netapo valstybės nuosavybe – jis laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Taigi 1940 m. gruodžio 10 d. nacionalizacijos aktu neteisėtai nusavinus Ordinui istoriškai priklausiusius ginčo pastatus, negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėtos valstybinės šių pastatų nuosavybės, todėl nuosavybė negalėjo būti teisėtai perduota ir profesinėms sąjungoms, šiuo atveju – Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai LTSR Ministrų tarybos 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkių pagrindu. Potvarkiuose nenurodyta jokio įstatyme išvardyto pagrindo, kuriuo ginčo pastatai būtų perduodami nuosavybėn, nenurodyta, kad jie perduodami nuosavybėn. Taigi Vyriausybė aiškiai ir nedviprasmiškai neišreiškė valios perduoti pastatus nuosavybėn Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai, todėl kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog potvarkiais Vyriausybė perdavė ginčo pastatus Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise, kuri nuosavybės teisės nesukūrė.

Priėmimo–perdavimo aktais nuosavybės teisė taip pat nebuvo perduodama ir perimama, faktine turto valdytoja ir toliau liko valstybė. Tai, kad valstybės turto perdavimas į balansą nereiškia perdavimo nuosavybėn, yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. AB „Šiaulių eksperimentinė įrengimų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-991/2003). Lietuvos respublikinė profesinių sąjungų taryba, neįgijusi nuosavybės teisės į ginčo pastatus, tokios teisės niekam neperleido ir negalėjo perleisti, todėl nei 1989 m. gegužės 18 d. įstatymas,,Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“, nei 1964 m. CK normos, nei LMTDA įstatai šios teisės pastarajai organizacijai negalėjo sukurti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkiu Nr. 1183p įpareigojo Vilniaus miesto valdybą iki 1993 m. kovo 1 d. grąžinti Vilniaus arkivyskupijai patuštintas patalpas, esančias Vilniuje, Kėdainių g. 8/4, Pranciškonų g. 3/6, Trakų g. 9/1. LMTDA valdybos 1992 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 8-3 pripažino, kad tikslinga perduoti Lietuvos Katalikų bažnyčios Vilniaus arkivyskupijos dispozicijon ginčo pastatų likutinę vertę, išmokant ją pinigais, perduodant atitinkamą pastato dalį ar kitokia abipusiškai priimtina forma, todėl, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad valstybė, beveik 20 metų nesusigražindama ginčo pastatų, konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog UAB „Pranciškonų rūmai“ yra sąžininga ginčo pastatų įgijėja. Tai, kad UAB „Pranciškonų rūmai“ darė investicijas į ginčo pastatus, nereiškia, kad ji tuo pagrindu įgijo nuosavybės teisę, nes, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks nuosavybės teisės įgijimo būdas teisės normose nebuvo numatytas.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, kad tai, jog nei ginčo pastatų nuosavybės teisė, nei jos perleidimas nebuvo įregistruotas nei Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos, nei Mokslinės techninės kūrybos draugijų vardu, taip pat įrodo, kad nuosavybės teisės šioms organizacijoms neatsirado.

Kadangi ginčo pastatai Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai buvo perduoti ne nuosavybės, o operatyviojo tvarkymo teise, tai ji negalėjo jų perduoti Mokslinės techninės kūrybos draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namams (MTKD) nuosavybės teise, todėl MTKD reorganizavimas bei LMTDA įsteigimas, perimant MTKD turtą, nuosavybės teisių į ginčo pastatus negalėjo sukurti. Dėl to kolegija atmetė argumentą, kad atsakovas LMTDA nuosavybės teises į ginčo pastatus įgijo 1964 m. CK 38 straipsnyje nustatytu pagrindu, reorganizavus MTKD kaip juridinį asmenį. Dėl tos pačios priežasties ginčo pastatai, į kuriuos atsakovas LMTDA neįgijo nuosavybės teisės, negalėjo būti perduoti kaip turtinis įnašas, apmokant pasirašytas UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ akcijas, nes turtinis įnašas gali būti tik akcininkui nuosavybės teise priklausantis turtas (1990 m. redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl UAB,,Mokslo ir technikos rūmai“ 1991 m. liepos 2 d. steigimo sutarties bei 1991 m. liepos 11 d. akto, Respublikinio techninio inventorizacijos biuro 1991 m. registracijos pažymėjimo vertinimo, pagrindo įregistruoti UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ vardu nuosavybę į ginčo pastatus nebuvimo, ginčo pastatų įtraukimo į Lietuvos TSR respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą padarinių.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad 1989 m. gruodžio 14 d. galiojusi teisė nedraudė LTSR teritorijoje veikusioms visuomeninėms organizacijoms neatlygintinai įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, pati savaime negali reikšti, kad valstybė perleido ginčo pastatus nuosavybės teise atsakovams mainais už ginčo pastatų rekonstrukciją.

Kolegijos vertinimu, tai, kad Vyriausybė 1991 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 156,,Dėl asociacijų, bendrovių ir kitų valstybinių įmonių susivienijimų steigimo tvarkos“ neįtraukė LMTDA į likviduojamų įmonių, kurių turtą perimti ji įpareigojo ministerijas, sąrašą, nereiškia, jog Vyriausybė pripažino LMTDA nuosavybės teisę į ginčo pastatus.

Pasisakydama dėl atsakovų sąžiningumo, kolegija pažymėjo, kad atsakovas LMTDA yra UAB,,Pranciškonų rūmai“ steigėjas bei akcininkas, įsigijęs didžiąją dalį šios bendrovės akcijų, todėl įsteigtajai bendrovei negalėjo būti nežinomas faktas, kad LMTDA, perduodama bendrovei pastatus kaip turtinį akcininko įnašą, nuosavybės teisės į šiuos pastatus neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir faktai, kad nuosavybės teisė į pastatus nebuvo registruota nei MTKD, nei LMTDA vardu. Taigi įsteigtai bendrovei negalėjo būti nežinoma, kad perduodami pastatai, kaip viešosios nuosavybės objektai, negali būti perduoti privačiam juridiniam asmeniui, nesant Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų pagrindų. Tiek LMTDA, tiek UAB,,Pranciškonų rūmai“ turėjo būti žinomos įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkio Nr. 1183p nuostatos. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad būtent po šio potvarkio priėmimo UAB,,Pranciškonų rūmai“ ėmėsi veiksmų, siekdama įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Šios aplinkybės, taip pat pirmiau nurodytas LMTDA valdybos 1992 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 8-3, kolegijos vertinimu, patvirtina pirmosios instancijos išvadą, kad atsakovas UAB,,Pranciškonų rūmai“ negali būti laikomas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju.

Kolegija nurodė, kad, priešingai nei restitucijos, vindikacijos atveju atsiskaitymų, grąžinant turtą, klausimai teismo gali būti sprendžiami tik esant pareikštiems reikalavimams (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 4.97 straipsnis), bet ne ex officio. Reikalavimo atlyginti būtinąsias išlaidas UAB,,Pranciškonų rūmai“ šioje byloje nepareiškė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsiskaitymų klausimas gali būti išspręstas kitoje byloje.

Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs niekinio sandorio faktą ir taikęs jo teisinius padarinius, nepažeidė proceso teisės normų ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, kaip trečiojo asmens, teisių, nepasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų 2006 m. rugpjūčio 7 d. išrašo kolegija nustatė, kad bokšto–varpinės statybos pabaigos metai registre yra nurodyti 1940 m., todėl nėra pagrindo teigti, jog tai yra naujai UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ sukurtas statinys; šis pastatas, kaip ir kiti ginčo pastatai, yra vienuolyno komplekso, iki nacionalizacijos priklausiusio ieškovui, sudėtinė dalis.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais bei išvada dėl pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, taip pat pažymėjo, kad šioje byloje priimta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi konstatuota, kad ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas ieškinio senaties termino šioje byloje nepraleido; Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra bendraieškis, konstatavus, kad vienas iš bendraieškių senaties termino nepraleido, net ir pripažinus, kad Vyriausybei praleistas ieškinio senaties terminas buvo atnaujintas nepagrįstai, toks sprendimas nesuteiktų pagrindo ieškinį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, todėl ginčai ieškinio senaties atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimu šiuo atveju yra netikslingi.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Pranciškonų rūmai“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ginčo pastatų nuosavybės teisės perleidimo. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad nuostata, jog jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą Toks aiškinimas patvirtina, kodėl Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad išlikęs nekilnojamasis turtas religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinamas natūra, išskyrus pastatus ar jų dalis, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus. Sutinkant su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bet koks nacionalizuoto turto perdavimas sąžiningų įgijėjų nuosavybėn pagal tuo metu galiojusius įstatymus būtų per se neteisėtas, tai neatitinka nei nurodytos Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatos, nei Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Negrąžinus pastatų valstybei, Ordino interesas nebus pažeistas, nes jis gali būti apgintas kitais būdais, numatytais Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 12 straipsnyje. Lietuvos apeliacinio teismo akcentuojamas kitas Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas yra dėl profsąjungų turto; tačiau, bylos duomenimis, ginčo pastatai nebuvo profsąjungos turtas, todėl šiame nutarime pateikti išaiškinimai netaikytini bylai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės atkūrimas į ginčo pastatus nėra bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas neturi nustatinėti, ar ginčo pastatai iki nacionalizacijos priklausė Ordinui nuosavybės teise, negali remtis jų nacionalizacija kaip pagrindu pripažinti jų perdavimo valstybei neteisėtumą, negali analizuoti klausimų, ar ginčo pastatai buvo pačios valstybės įgyti teisėtai. Ginčo esmė – žemesnės instancijos teismų teisės taikymo klaidos nustatant, kad ginčo pastatai buvo perduoti operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise, įvertinimas. Kasatoriaus įsitikinimu, ginčo pastatai jam buvo perduoti nuosavybės teise. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokios teisės normos, pagal kurią išimties būdu neatlygintinis ginčo pastatų perdavimas negali būti perdavimas nuosavybėn. Priešingai, realybėje valstybė kitiems asmenims panašiais pagrindais (išimties būdu neatlygintinai perduodant, perduodant į balansą, ar net perduodant neatlygintinai naudotis, iškeldinant iš perleidžiamo turto jame įsikūrusius asmenis) taip pat suteikė nuosavybės teisę į pastatus (patalpas), todėl neturi teisės diskriminuoti kasatoriaus, reikalaudama iš jo jam priklausančio turto, nors iš kitų asmenų, kurie panašiomis aplinkybėmis įsigijo turtą, jo nereikalauja. Tokia situacija yra ne tik nacionalinių teisės aktų (Konstitucijos 23 straipsnio), bet ir tiesiogiai taikomos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio, jos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimas. Panašioje pagal aplinkybes byloje perdavimą į balansą teismas laikė perdavimu nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2008">3K-3-516/2008</a>). 1964 m. CK 99 straipsnyje buvo įtvirtinta galimybė disponuoti valstybės turtu, tačiau nenustatyta nei tokio disponavimo tvarkos, nei sąlygų, šį straipsnį ginčo pastatų perdavimo metu detalizavo Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“, kurio 6 punkte įtvirtinta bendroji taisyklė, kad valstybės valdomas turtas visuomeninėms organizacijoms galėjo būti perduodamas tik atlygintinai. Nors nurodytoje kasacinėje byloje buvo konstatuotas atlygintinis turto perdavimas, tačiau, kaip nurodė teisės ekspertai bei tuometė doktrina, 1989 m. gruodžio 14 d. galiojęs CK nenustatė absoliutaus draudimo perduoti visuomeninėms organizacijoms valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą neatlygintinai. Įvertinant aplinkybes, kad ginčo pastatai jų perdavimo metu buvo katastrofiškos būklės, valstybė jų nefinansavo ir šią pareigą, motyvuodama lėšų stoka, perleido atsakovams, kurie investavo milžiniškas lėšas (LMTDA – 15 578,07 Lt, UAB „Pranciškonų rūmai“ – 2 186 108,20 Lt), akivaizdu, jog valstybė perleido ginčo pastatus nuosavybės teise atsakovams tam, kad jie nesugriūtų. LTSR Ministrų taryba potvarkiais perleido ginčo pastatus nuosavybėn, žemesnės instancijos teismai teisiškai netinkamai kvalifikavo aptartus teisės aktus. Bylos medžiaga patvirtina ir valstybės valią dėl ginčo pastatų perleidimo kasatoriaus nuosavybėn – valstybės institucijos nematė pagrindo išreikalauti ginčo pastatus iš atsakovų; nelaikė, kad šie yra jos turtas (ginčo pastatai nebuvo įtraukti į Vyriausybės 1991 m. balandžio 26 d. nutarimą „Dėl asociacijų, bendrovių ir kitų valstybinių įmonių susivienijimų steigimų tvarkos“); tretieji asmenys, pvz., JAV ambasada, su kuria buvo sudaryta ginčo pastatų nuomos sutartis, laikė LMTDA ginčo pastatų savininku ir valstybė tam neprieštaravo; daugiau kaip 20 metų Lietuvos Respublika per savo įgaliotas institucijas nesikreipė į teismą dėl tariamai pažeistos teisės į ginčo pastatus gynimo. Tokie valstybės veiksmai, taip pat žinojimas, kad atsakovai investuoja milžiniškas lėšas į ginčo pastatus, patvirtino kasatoriaus pagrįstus teisėtus lūkesčius (CK 1.2 straipsnis), kad jis yra teisėtas pastatų savininkas. Papildomai kasatorius pažymi, kad, remiantis LTSR Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, valstybinį valdymą istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo srityje tarybų Lietuvoje vykdė LTSR Ministrų taryba, taigi ji savo potvarkiais turėjo teisę perleisti nuosavybę visuomeninėms organizacijoms, kurios pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnį taip pat turėjo teisę į istorijos ir kultūros paminklų nuosavybę. Be to, potvarkiai buvo suderinti su kitomis valstybinėmis įstaigomis, Kultūros ministerija.

2. Dėl sąžiningo ginčo pastatų įgijimo. Teismai, spręsdami dėl kasatoriaus nesąžiningumo, neįvertino įrodymų visumos ir pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus. 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalies reikalavimai netaikomi ginčo pastatams, nes jie perėjo LMTDA įstatymo (1964 m. CK 38 straipsnio), o ne sutarties pagrindu. Ginčo pastatus LMTDA perėmė 1989 m. gruodžio 14 d., kai nebuvo jokio įpareigojimo perduoti juos ieškovams, todėl negalėjo ir neturėjo žinoti, kad kiti asmenys turi pretenzijų į juos. Ta aplinkybė, kad LMTDA vykdė derybas su Vilniaus arkivyskupija dėl ginčo pastatų, nepaneigia sąžiningo jų įgijimo fakto. Atitinkamai sąžiningas įgijėjas buvo ir kasatorius. Dėl šios priežasties byloje netaikytini Butų privatizavimo ir Turto pirminio privatizavimo įstatymai, įsigalioję jau po 1989 m. gruodžio 14 d. (lex retro non agit). Be to, kasatorius ginčo pastatus įgijo atlygintinai – už akcijas. Kasatoriaus 1990 m. liepos 2 d. steigimo sutartis kartu yra ir akcijų pasirašymo sutartis, nenuginčijus jos dalies dėl akcijų apmokėjimo ginčo pastatais, negali būti panaikintas ir 1991 m. liepos 11 d. aktas, kuris yra tik ankstesnių sprendimų atspindys. Dėl šių priežasčių skundžiama nutartis naikintina dėl CK 4.96 straipsnio 2–3 dalų pažeidimų.

3. Dėl ginčo pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo. Teismas, turėdamas daugumą įrodymų, spręsdamas vindikacijos klausimą, turėjo išspręsti ir atsiskaitymų klausimą (CK 4.96 straipsnis, 4.97 straipsnio 5 dalis), juolab kad kasatorius tokią poziciją yra išsakęs prašyme skirti ekspertizę. Kasatoriaus vertinimu, teismas pasunkino jo padėtį (naujos bylos iškėlimas, tų pačių įrodymų pateikimas, žyminio mokesčio mokėjimas, bylos nagrinėjimo trukmė (CPK 7 straipsnis).

4. Dėl ieškinio senaties. Kasatoriaus teigimu, vien viešojo intereso buvimo aplinkybė neteikia teismui pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes šis institutas taip pat tarnauja viešajam interesui – civilinių teisinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui užtikrinti. Taigi reikia nustatyti, kurį iš dviejų viešųjų interesų šiuo konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai. Kasatoriaus įsitikinimu, valstybė apie savo tariamų teisių pažeidimą sužinojo vėliausiai 1993 m. kovo 1 d., kai Vyriausybės 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkis grąžinti ginčo pastatus liko neįgyvendintas. Nuo to momento iki ieškinio pareiškimo praėjo daugiau kaip 17 metų. Dar iki potvarkio priėmimo valstybė žinojo, kad pastatus valdo, naudoja, ir jais disponuoja LMTDA. Taigi bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią. Byloje nenustatyta, kokios svarbios priežastys trukdė valstybei pačiai ar per atstovus, prokurorą reikšti ieškinį dėl jos tariamų teisių į ginčo pastatus pažeidimų, juolab kad valstybė ieškinį pareiškė tik po šešerių metų nuo bylos pradžios. Bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino atnaujinimas galėtų būti tik ypač retais, išimtiniais atvejais. Tokio ilgo termino atnaujinimas itin kritiškai vertinamas, kai jį praleidžia kreditorius (šiuo atveju valstybė), žinodamas apie savo teisių pažeidimą, be to, per ilgesnį laikotarpį (kaip yra šiuo atveju) prarandama daug bylai reikšmingų įrodymų, apsunkinamas šalims aplinkybių įrodinėjimas. Tokią poziciją palaiko ir 2000 m. CK projektą rengusi darbo grupė. Ieškovas Vyriausybė nepateikė nė vieno svaraus įrodymo, kodėl praleistas ieškinio senaties terminas jai turėtų būti atnaujinamas. Negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad klausimas dėl senaties byloje yra formalus, nes teismas yra pripažinęs, jog Ordinas nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Teismams sprendžiant dėl ieškinio senaties Ordinui praleidimo Ordinas buvo suformulavęs reikalavimą įpareigoti valstybę ginčo pastatus perduoti jam, pirmiausia teismai turėjo įvertinti, ar pati valstybė nebuvo praleidusi senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančius teisės aktus ir dėl to nepagrįstai atnaujino ieškovui Vyriausybei praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacija prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą valstybės įmonė Registrų centras nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų ir jų galimo tenkinimo, prašo juos įvertinti ir išspręsti kasacinės instancijos teismo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ginčo pastatų nuosavybės teisės perleidimo. Vienas ieškinio reikalavimų yra išreikalauti ginčo pastatus iš kasatoriaus ir grąžinti juos Lietuvos valstybei. Klausimas dėl ginčo pastatų, grąžintų Lietuvos valstybei, būtų sprendžiamas vadovaujantis inter alia Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatomis. Taigi šioje byloje yra svarbus tiek ginčo pastatų nacionalizavimo faktas, tiek teisės aktai, vertinantys jų sukeltus padarinius, taigi pagrįsta ir teisėta apeliacinės instancijos teismo nuoroda į Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimus; be to, buvo būtina nurodyti Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą, kuris yra svarbus vertinant turto, perduoto iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Lietuvoje veikusioms valstybinėms profesinėms sąjungoms, nuosavybės klausimą. Kasatorius nenurodo tuo metu galiojusio TSRS įstatymo ar kito teisės akto, kuris galėtų pagrįsti jų nuosavybės teises į ginčo pastatus. Jie buvo perduoti atitinkamoms patalpoms įrengti, o ne nuosavybėn. Teigiant priešingai, be jokio teisinio pagrindo būtų plečiamai aiškinamas LTSR Ministrų tarybos potvarkių turinys, paneigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2003 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. AB „Šiaulių eksperimentinė įrengimų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-991/2003). Neperdavus ginčo patalpų Lietuvos respublikinei profesinių sąjungų tarybai nuosavybėn, ji negalėjo jais disponuoti kaip savo turtu. Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2008">3K-3-516/2008</a>, pabrėžiama, kad teismo precedentas turi teisės šaltinio galią tik tuo atveju, jeigu ankstesnės bylos, kurioje buvo suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa; civilinėje byloje, kuria remiasi kasatorius, teismų nustatyta, kad ginčo pastatas iš valstybės nuosavybės visuomeninės organizacijos nuosavybėn buvo perduotas atlygintinai, o nagrinėjamoje byloje ginčo pastatai perduoti naudoti neatlygintinai. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir kasatoriaus teiginys, kad valstybė diskriminuoja jį, palyginus su kitais asmenims, nes atsakovo fragmentiškai pateikti dokumentai reikalauja detalios kiekvienos situacijos bei priimtų sprendimų analizės, be to, pirmosios instancijos teismas nelaikė jų rašytiniais įrodymais. Vadovaujantis galiojusiu Kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo 7 straipsnio 14 punktu, Lietuvos kultūros paveldo inspekcija turėjo derinti istorijos ir kultūros paminklų perdavimo ar kitokio perleidimo, naudojimo dokumentus; be tokio suderinimo pastatų ir patalpų perdavimo, perleidimo dokumentai negalioja. Kasatoriaus argumentas, jog atsakovo manymą esant savininku pagrindžia valstybės žinojimas, kad atsakovai investuoja lėšas į ginčo pastatus, nepatvirtina atsakovo nuosavybės teisių į ginčo pastatus, juolab į valstybės turtą, kuris galėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn tik pagal įstatymus ir juose nustatyta tvarka; turto pagerinimas pats savaime nesukuria nuosavybės teisių, turi būti aiški savininko valia atsisakyti nuosavybės teisės. Pasisakant dėl valstybės konkliudentinių veiksmų, be kita ko, pažymėtina, kad buvo siekiama išsiaiškinti neteisėto pastatų valdymo faktą ir priimti sprendimą dėl kreipimosi su ieškiniu į teismą.

2. Dėl sąžiningo ginčo pastatų įgijimo. Tam, kad nuosavybės teisės į konkretų turtą pereitų iš reorganizuojamo juridinio asmens, šis juridinis asmuo pats turi turėti nuosavybės teises į turtą. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, kad nei MTKD, nei LMTDA nuosavybės teisių į ginčo pastatus neturėjo ir apie tai žinojo, juolab kad, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuosavybės teisės į ginčo pastatus nebuvo registruotos nei MTKD, nei LMTDA vardu, nors tuo metu galioję teisės aktai jokių išimčių nenustatė, teisinis pastatų registravimas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo suprantamas kaip daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimas, suteikiantis galimybę tuo daiktu disponuoti. LMTDA derybos su Vilniaus arkivyskupija patvirtina, kad tiek LMTDA, tiek UAB „Pranciškonų rūmai“ buvo žinomos įstatymo „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ ir Vyriausybės 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkio Nr. 1183p nuostatos, todėl kasatorius nelaikytinas sąžiningu įgijėju.

3. Dėl ginčo pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo. Tam, kad būtų tinkamai ir teisingai išspręstas pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas, būtina surinkti įrodymus bei nustatyti aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam ir teisėtam sprendimui jau atskiroje civilinėje byloje, kur ieškinį gali pareikšti tiek savininkas, kuriam turtas grąžintas, tiek asmuo, iš kurio šis turtas išreikalautas. Nustatytinos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti nagrinėtos dėl pareikštų reikalavimų prigimties ir apimties šioje civilinėje byloje, be kita ko: ar išlaidos buvo padarytos teisėtai, t.y. buvo būtinos, ar statybos darbai buvo atliekami pagal Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus; koks daikto neteisėto valdytojo gautų pajamų dydis ir pan.

4. Dėl ieškinio senaties. Teismai tinkamai ir pagrįstai įvertino specifinę po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusią situaciją, taip pat tai, kad teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nuosavybės teisės į pastatus perleidimo

1.1. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Kasatorius nutyli tai, kad nacionalizuoti ginčo pastatai niekada nebuvo teisėtai perduoti iš valstybės trečiųjų asmenų nuosavybėn, o jis nėra sąžiningas pastatų įgijėjas. Okupacinio režimo įvykdyta nacionalizacija yra neteisėta, o nuosavybės teisės atkūrimo grąžinant išlikusį turtą natūra ribojimas teisės aktuose buvo numatytas tik siekiant užtikrinti sąžiningų trečiųjų asmenų interesus bei atsižvelgiant į socialinius visuomeninius pokyčius. Konstitucinio Teismo nutarimai, skirtingai nuo teismų precedentų iš esmės panašiose bylose (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis), kuriais sukuriamos teisės aiškinimo taisyklės, yra teisės šaltinis nepriklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių, nes Konstitucinis Teismas nesprendžia individualių ginčų, o garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnis).

1.2. Ieškovo nuosavybės teisės į ginčo pastatus praradimas pastatus nacionalizavus ir nuosavybės teisės į ginčo pastatus atkūrimas ieškovui yra bylos nagrinėjimo dalykas, nes ieškovas ieškiniu gynė savo įstatymų saugomą interesą į nuosavybės teisės į pastatus atkūrimą. Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą ieškovo pastatų grąžinimas natūra būtų negalimas tuo atveju, jeigu jie būtų teisėtai perduoti kasatoriaus nuosavybėn pagal perleidimo metu galiojusius įstatymus. Kasacinio skundo argumentas apie tai, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus atkūrimas ieškovui nėra bylos nagrinėjimo dalykas, yra grindžiamas netinkamai interpretuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008, ir bylos, kurioje priimta minėta nutartis, aplinkybes. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad ginčo pastatų perdavimo atsakovui pripažinimą neteisėtu lėmė tai, jog viešosios nuosavybės objektai perduoti atsakovui pažeidžiant tokios nuosavybės valdymą ir naudojimą reglamentuojančias teisės normas, o argumentai dėl religinių bendrijų teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių įstatymų pažeidimo nurodyti kaip papildomi (argumentum a fortiori); be to, ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais reiškė viešąjį interesą ginantis prokuroras, savo intereso Katalikų bažnyčia minėtoje byloje aktyviai negynė ir nereiškė savarankiškų reikalavimų. Klausimas dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus iki jų nacionalizavimo yra svarbus dar ir tuo, kad ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl atsakovų sąžiningumo. Pirminio savininko nustatymas, nacionalizavimo sukeliamų padarinių jam įvertinimas, nacionalizuoto turto statusas ir nacionalizacijos, kaip prievartinio nuosavybės teisės panaikinimo būdo, analizė ir vertinimas yra itin reikšmingi vertinant Lietuvos TSR institucijų veiksmus ir priimamus sprendimus bei jų sukeliamus padarinius.

1.3. Nuosavybės teisė į ginčo pastatus nebuvo perduota pagal Lietuvos TSR teisės aktus. Nors kasacijos pagrindu nurodytas materialiosios teisės normų pažeidimas, tačiau skunde akcentuojamas įrodymų tyrimas ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo taisyklių tariamas pažeidimas. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepriėjo prie išvados, kad nuosavybės teisė į pastatus negalėjo būti neatlygintinai perduota LTSR teritorijoje veikusioms visuomeninėms organizacijoms. Kasatorius nenurodo tuo metu galiojusio TSRS įstatymo ar kito teisės akto, kuris galėtų pagrįsti jų nuosavybės teises į ginčo pastatus. Valstybės valia perduoti ginčo pastatus nuosavybėn niekaip nebuvo išreikšta, o LMTDA įstatų įregistravimas nuosavybės teisės į turtą negalėjo sukurti, nes panaikintoji MTKD, kurios turtą perėmė įsteigta LMTDA, jos neturėjo. Pavaldumo TSRS Mokslo technikos draugijų visumai patvirtinimas negali būti interpretuojamas kitaip, kaip akivaizdus pripažinimas, kad MTKD negalėjo būti laikoma savarankiška visuomenine organizacija ir vertinama kitaip negu profesinės sąjungos, t. y. LTSR valdžios alter ego. Ši aplinkybė itin reikšminga, sprendžiant ginčą dėl pastatų perleidimo sandorių grandinės dalyvių sąžiningumo, šių sandorių teisėtumo bei aiškinant LTSR Ministrų tarybos potvarkių turinį ir jų teisinius padarinius. Priešingas situacijos vertinimas ir plečiamasis LTSR Ministrų tarybos potvarkių turinio aiškinimas yra negalimas ir prieštarautų precedentinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008, suformuotai teisės aiškinimo taisyklei. Ta aplinkybė, kad vienas asmuo perdavė kitam asmeniui ginčo pastatus „į balansą“, o tokio sandorio pagrindu nebuvo registruotas nuosavybės teisės perleidimas, patvirtina ieškovo argumentus apie valstybės valdomų pastatų perdavimą MTKD panaudos teise. Analogišką išvadą priėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-991/2003. Net jei teismas pripažintų, kad LTSR Ministrų tarybos potvarkiais valstybė išreiškė valią perleisti nuosavybės teisę į ginčo pastatus, svarbu prisiminti, kad 1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu; nuosavybės teisė į ginčo pastatus nebuvo perregistruota nei Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos, nei MTDK, nei LMTDA vardu, taigi LMTDA neįgijo nuosavybės teisės į pastatus.

1.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesprendė analogiškų bylų. Negalima teigti, kad valstybė diskriminuoja kasatorių ar suteikė jam teisėtų lūkesčių. Byloje sprendžiama, ar valstybė perdavė nuosavybės teisę į ginčo pastatus, o ne tai, kokiu būdu pastatai buvo perduodami visuomeninėms organizacijoms ir kaip valstybė vertino atskirus nacionalizuoto turto valdytojus, spręsdama restitucijos klausimą.

1.5. LTSR teisės aktai nenustatė tokių pagrindų nuosavybės teisių atsiradimui, kokiais savo nuosavybės teisės įgijimą grindžia kasatorius. Nepaisant to, kad socialistinė teisė leido neatlygintinai perduoti visuomeninėms organizacijoms valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, byloje nėra nė vieno valstybės valios perleisti ginčo pastatus visuomeninei organizacijai patvirtinimo.

1.6. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo pastatai buvo valstybės perleisti kitiems asmenims, taip pat nėra teisės aktuose įtvirtintų nuosavybės teisės perleidimo iš valstybės kitiems asmenims (MTKD, LMTDA, kasatoriui) pagrindų.

1.7. Teismai nemotyvavo savo procesinių sprendimų tuo, kad pagal LTSR įstatymus ginčo pastatai, kaip kultūros paveldo objektai, negalėjo būti perleisti nuosavybės teise visuomeninių organizacijų nuosavybėn. Įstatymas griežtai reguliavo tokių pastatų perleidimą kitų asmenų nuosavybėn. Ginčo pastatus, kurie buvo pripažinti kultūros paminklais, Lietuvos TSR Ministrų taryba galėjo perduoti kitam subjektui tik naudotis konkrečiu nurodytu tikslu, bet ne perleisti nuosavybės teisę į juos. Nors įstatymai nedraudė nuosavybės teisės į istorijos ir kultūros paminklus perleidimo, būtina įvertinti, kad Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymo teisinis reglamentavimas patvirtina valstybės interesą akumuliuoti ir išlaikyti savo žinioje visus istorijos ir kultūros paminklus. 1977 m. gruodžio 22 d. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymu deklaruojant tai, kad istorijos ir kultūros paminklai nuosavybės teise gali priklausyti kolūkiams, kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams, buvo siekiama reglamentuoti situaciją, kai istorijos ir kultūros paminklai buvo įgyti nurodytų asmenų dar iki šio įstatymo įsigaliojimo arba iki tam tikro turto objekto pripažinimo istorijos ir kultūros paminklu. Net jei būtų daroma prielaida, kad nuosavybės teisės į pastatus perleidimo atsakovams neteisėtumas konstatuotas ir motyvuojamas tuo pagrindu, kad jie buvo pripažinti kultūros paminklais, kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu pritaikius tinkamą teisės normą rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės į pastatus perleidimo pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad jie buvo pripažinti kultūros paminklais, o sprendžiama, ar valstybė perleido nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Ginčo pastatų, kaip kultūros paveldo objekto, statusas ir jų visuomeninė reikšmė buvo teismų vertinami sprendžiant klausimą dėl pačių LTSR Ministrų tarybos potvarkių turinio ir iš jų kylančių teisinių padarinių.

1.8. Kasatoriaus nuosavybės teisės į pastatus negali patvirtinti trečiųjų asmenų veiksmai, jie nereiškia nuosavybės teisės perleidimo teisėtumo ar valstybės valios patvirtinimo. Valstybė buvo išreiškusi valią dėl ginčo pastatų grąžinimo dar Vyriausybei 1992 m. gruodžio 3 d. priimant potvarkį Nr. 1183p.

1.9. LMTDA neregistravo nuosavybės teisės į ginčo pastatus ir negalėjo jų perleisti, nėra pagrindo teigti, kad LMTDA nuosavybės teises į ginčo pastatus įgijo 1964 m. CK 38 straipsnyje išvardytu pagrindu.

2. Dėl atsakovo (ne)sąžiningumo ir neribotos vindikacijos taikymo.

2.1. Kasaciniu skundu nepagrįstai ginčijami teismų nustatyti faktai, kurių saistomas kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino kasatorių nesąžiningu įgijėju. Kasatorius nepagrindžia CPK 185 straipsnio (įrodymų vertinimo taisyklių) pažeidimo kaip kasacinio skundo pagrindo ir nepateikia jokio logiško paaiškinimo, kokius įrodymus žemesnės instancijos teismai įvertino netinkamai, kaip juos reikėjo vertinti bylos aplinkybių kontekste ir kaip keistųsi bylos aplinkybių vertinimas bei teismų išvados vertinant įrodymus taip, kaip juos vertina kasatorius. Kasatorius šioje skundo dalyje netinkamai formuluoja kasacinio skundo dalyką. Nėra pagrindo konstatuoti CPK 185 straipsnio pažeidimo, nes teismai vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad nebuvo priimta kasatoriui palanki nutartis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados nuosekliai padarytos įvertinus visus visų bylos šalių pateiktus įrodymus.

2.2. Kasatoriaus pozicija dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo momento ir asmens, tariamai perėmusio nuosavybės teisę į ginčo pastatus iš valstybės, yra prieštaringa: įrodinėdamas savo kaip turto įgijėjo sąžiningumą, prieštaraudamas savo argumentams apie tai, kad valstybė LTSR Ministrų tarybos potvarkiais perleido nuosavybės teisę į ginčo pastatus MTKD, kasatorius nurodo, kad valstybė neperleido nuosavybės teisės į ginčo pastatus MTKD, kuri turtu naudojosi operatyviojo tvarkymo teise.

2.3. Kasatorius negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, nes jis yra įsteigtas atsakovo LMTDA. Abu šie atsakovai žinojo apie tai, kad ginčo pastatai negali būti perduoti į kasatoriaus kapitalą, nes LMTDA nėra įgijusi nuosavybės teisės į pastatus, be to, į perduodamus pastatus atkuriamos nuosavybės teisės.

2.4. Ginčo pastatai kasatoriui perduoti neatlygintinai. Turto įnešimas į steigiamo juridinio asmens kapitalą negali būti laikomas atlygintiniu sandoriu, nes steigiamos bendrovės akcijų vertė yra lygi į jos įstatinį kapitalą įnešto turto vertei, t. y. bendrovės steigėjas, apmokėdamas steigiamos bendrovės akcijas nepiniginiu įnašu, pakeičia turto kontrolės formą, o ne gauna už perleistą turtą atlygį. Sandorio atlygintinumas vertinamas pagal faktines sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes ir iš jo kilusius padarinius. Tai yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia, nes yra saistomas žemesnės instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad kol neatlikta teisinė registracija, asmuo negali jam perduotu turtu disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Orestas“ v. UAB „Pramoninis servisas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000). Ginčo pastatų perdavimo kasatoriui metu jie nebuvo įregistruoti juos perduodančio asmens vardu. Tai reiškia, kad LMTDA sudarė sandorį dėl turto, kuriuo neturėjo teisės disponuoti. Darytina išvada, kad teismai teisingai konstatavo šio sandorio neteisėtumą.

2.5. Ieškovas neturi pareigos ginčyti akcijų pasirašymo sutarties, kuri nėra ir negali būti laikoma tinkamu nuosavybės teisės perleidimo sandoriu, nes jos pasirašymas yra tik prielaida akcijoms apmokėti (turtui įnešti į akcinės bendrovės įstatinį kapitalą). Šis dokumentas patvirtina kasatoriaus kaip juridinio asmens įsteigimą (bei akcininkų prievolę apmokėti akcijas). Kaip matyti iš šios sutarties turinio, jos dalykas nėra nekilnojamasis turtas. LMTDA ginčo pastatų nevaldė nuosavybės teise, todėl akcijų pasirašymo sutartis negali būti laikoma nuosavybės teisės perleidimo sandoriu, kurį ieškovas tariamai turėtų ginčyti. Būtent todėl šis dokumentas byloje buvo vertinamas kaip įrodymas, o ne kaip tariamas nuosavybės teisės perleidimo sandoris. Atsakovų nesąžiningumą galima konstatuoti atsižvelgiant ir į bendrąjį teisės principą ignorantia iuris non excusat. Kasatoriui negalėjo būti nežinoma, kad perduodami pastatai, kaip viešosios nuosavybės objektai, negali būti perduoti privačiam juridiniam asmeniui, nesant įstatymuose nustatytų pagrindų. Be to, LMTDA, perduodama ginčo pastatus steigiamam kasatoriui, žinojo ir turėjo žinoti, kad perduoda turtą, valdomą ne nuosavybės teise, ir kad toks veiksmas tiesiogiai draudžiamas teisės aktų, o tai suponuoja LMTDA nesąžiningumą, inter alia ir įsteigto juridinio asmens nesąžiningą valdymą, naudojimą ir disponavimą pastatais.

3. Dėl kompensacijos už turto pagerinimus. Kasatorius pats patvirtina, kad teismas, turėdamas daugumą įrodymų dėl pastatų pagerinimo išlaidų, turėjo ne visus įrodymus. Vadinasi, teismams konkrečiu atveju išsprendus klausimą dėl pastatų pagerinimo išlaidų, kasatoriui net nereiškiant tokio reikalavimo, būtų akivaizdžiai iškreipta įrodinėjimo pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) bei pažeista teismo pareiga išsamiai ir objektyviai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir ištirti bei įvertinti visus įrodymus (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis). Priešingai negu restitucijos atveju, taikant vindikaciją atsiskaitymų grąžinant turtą klausimai gali būti sprendžiami tik esant pareikštiems reikalavimams. Kasatorius, byloje atstovaujamas profesionalaus teisininko, negalėjo nežinoti apie savo teisę reikšti priešieškinį ir formuluoti reikalavimą priteisti pastatų pagerinimo išlaidas. Jei teismai būtų ex officio išsprendę dėl pastatų pagerinimo išlaidų, kurių patyrė kasatorius, priteisimo klausimą, nesant pareikšto jo reikalavimo, tai būtų vertinama kaip esminis rungimosi ir dispozityvumo principų pažeidimas (CPK 12, 13 straipsniai).

4. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Byloje ieškinį pareiškė du suinteresuoti asmenys (bendraieškiai), vienas jų (Ordinas) senaties termino nepraleido. Dėl šios priežasties tolimesnė polemika ieškinio senaties atnaujinimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimu yra beprasmė. Ginčo specifiškumas, aktyvūs valstybės veiksmai suponuoja viešojo intereso buvimą šioje byloje. Tai reiškia, kad vienam iš ieškovų praleidus ieškinio senaties terminą, tačiau esant pagrindui jį atnaujinti, praleistas ieškinio senaties terminas turi būti atnaujinamas. Šiuo atveju teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo taikyti Lietuvos TSR teisės aktus, analizuoti aplinkybes, įvykusias 1869–1940 m. Šio ginčo sudėtingumą įrodo ir tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama daugiau kaip penkerius metus. Dėl to, įvertinus faktines aplinkybes, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą valstybei yra pagrįstas, proporcingas ir atitinka įstatyme nustatytus tikslus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos skyrimo nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat išplėstinėje teisėjų kolegijoje

Ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas kasaciniam teismui pateikė prašymus skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat išplėstinėje teisėjų kolegijoje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas dalyvavo žodinio proceso tvarka bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taigi jo teisė būti išklausytam buvo įgyvendinta. Pagal CPK 356 straipsnio 1 dalį kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija paskiria žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, vadovaujasi bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, esančius įrodymus bei kasaciniame skunde iškeltus teisės klausimus nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą ir bylą kasaciniame teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 356 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal CPK 357 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo klausimas. Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė pakeisti ar suvienodinti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baltijos grupė“ v. UAB „Koralita“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy04My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-83/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-83/2013">3K-7-83/2013</a>; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. ir kt. v. Stepono Juknevičiaus autopaslaugų įmonė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-400/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-400/2012">3K-7-400/2012</a>; kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės perleidimą, vindikacijos taikymą ir ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymą ir perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai (CPK 357 straipsnis).

Dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus perleidimo

Ieškovas Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordino vienuolynas kreipėsi į teismą, siekdamas apginti savo Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo saugomą interesą susigrąžinti natūra ginčo pastatus (vienuolyną). Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad išlikęs nekilnojamasis turtas religinei bendrijai jos pageidavimu grąžinamas natūra, išskyrus inter alia pastatus ar jų dalis, kurie perduoti į privačią nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus (Įstatymo 4 straipsnio 4 punktas). Taigi šioje byloje turėjo būti nustatyta, ar ginčo pastatai buvo perduoti į privačią kasatoriaus nuosavybę pagal perleidimo momentu galiojusius įstatymus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjimo dalykas šioje byloje buvo nuosavybės teisės perleidimo fakto (ne)nustatymas, bet ne tai, ar LTSR Ministrų taryba ir kiti subjektai, valdę ginčo pastatus, turėjo teisę perleisti nuosavybės teisę į juos, dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su teisės normų, reglamentavusių disponavimą valstybės turtu ir konkrečiai istorijos ir kultūros paminklais, aiškinimu ir taikymu kaip teisiškai nereikšmingų bylai išspręsti. Kasatoriaus įsitikinimu, ginčo pastatai jam buvo teisėtai perduoti nuosavybės teise, o bylą nagrinėję teismai nepagrįstai padarė priešingą išvadą.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad, 1940 m. gruodžio 10 d. nacionalizacijos aktu neteisėtai nusavinus Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordinui istoriškai priklausiusius ginčo pastatus, negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėtos valstybinės šių pastatų nuosavybės, todėl nuosavybė negalėjo būti teisėtai perduota ir profesinėms sąjungoms. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija neatitinka nei Konstitucinio Teismo išaiškinimų, kad, atsižvelgiant į tai, jog okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atstatymas neišvengiamai veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, šis procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų teisėti interesai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimą), nei Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, kuriose įtvirtintas situacijos, kai nacionalizuotas turtas perduotas į privačią nuosavybę pagal galiojusius įstatymus, galimumas. Tačiau pažymėtina, kad nurodytas argumentas nelėmė apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nuosavybės teisė į ginčo pastatus nebuvo perleista.

Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nei LTSR Ministrų tarybos 1984 m. gegužės 31 d. ir 1986 m. gegužės 7 d. potvarkiais, nei Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos 1987 m. sausio 14 d., 1988 m. kovo 16 d., 1989 m. liepos 18 d. priėmimo–perdavimo aktais nebuvo išreikšta valios perleisti nuosavybės teisę į ginčo pastatus Lietuvos Mokslinės-techninės kūrybos draugijoms. Nurodytais aktais ginčo pastatai nemokamai perduoti į balansą Mokslinių techninių draugijų Lietuvos respublikinės tarybos Technikos namams įrengti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog ginčo pastatai buvo įtraukti į MTKD balansą, savaime nereiškia, kad jie buvo MTKD nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą. Dėl to kiekvienu atveju nurodytas savininko ketinimas turi būti išreikštas aiškiai ir neabejotinai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008). Taigi nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta, ar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikusios socialistinės nuosavybės teisę įgyvendinančios institucijos aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė ketinimą perduoti ginčo pastatus MTKD nuosavybėn, o ne operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise. Bylą nagrinėję teismai detaliai išanalizavo bylos faktines aplinkybes ir nustatė, kad ginčo pastatai buvo perduoti MTKD ne nuosavybėn, bet operatyviojo tvarkymo (patikėjimo) teise, konkrečiam tikslui – Technikos namams įrengti. Tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada atitinka nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. D. v. A. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2008">3K-3-516/2008</a>, teismų nustatyta, kad ginčo pastatas iš valstybės nuosavybės visuomeninės organizacijos nuosavybėn buvo perduotas atlygintinai, o nagrinėjamoje byloje ginčo pastatai perduoti naudoti neatlygintinai, taigi nurodytoje nutartyje pateikti išaiškinimai netaikytini šioje byloje.

Kadangi nurodytų LTSR Ministrų tarybos potvarkių ir Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų tarybos priėmimo perdavimo aktų pagrindu MTKD neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatus, tai ši teisė neperėjo po MTKD reorganizavimo 1989 m. gruodžio 14 d. įsteigtai LMTDA.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, galiojant 1990 m. vasario 14 d. Įstatymui „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, LMTDA 1991 m. liepos 2 d. įsteigė UAB „Mokslo ir technikos rūmai“ (dabar – UAB „Pranciškonų rūmai“, kasatorius), kuriam 1991 m. liepos 11 d. aktu perdavė ginčo pastatus kaip įnašą už akcijas. Šį aktą bylą nagrinėję teismai pripažino niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantį teisės normoms sandorį (1964 m. CK 47 straipsnis), nes juo LMTDA perleido kasatoriui nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kurios pati neturėjo, o pagal 1990 m. redakcijos Akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnio 1 dalį nepiniginiais (turtiniais) įnašais galėjo būti tik tos vertybės, kurios yra nuosavybės teisės objektai. Teisėjų kolegija sutinka su šia bylą nagrinėjusių teismų išvada.

Dėl vindikacijos taikymo ir kasatoriaus sąžiningumo

Konstatavus, kad nuosavybės teisė į ginčo pastatus kasatoriui buvo perduota nesilaikant perdavimo metu galiojusių įstatymų, byloje pritaikyta vindikacija – ginčo pastatai grąžinti valstybei. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, spręsdami dėl jo nesąžiningumo, be to, nepagrįstai nurodė, kad ginčo pastatus kasatorius buvo įgijęs neatlygintinai.

CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį, savininkas turi teisę išreikalauti daiktą (taip pat ir nekilnojamąjį) tuo atveju, jei daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn. Kadangi nagrinėjamos bylos atveju nusikaltimo perduodant ginčo pastatus nenustatyta, tai vindikacija taikytina tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad kasatorius juos buvo įgijęs neatlygintinai arba kad jis buvo nesąžiningas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog kasatorius ginčo pastatus įgijo neatlygintinai. Ginčo pastatus kasatorius buvo įgijęs 1991 m. liepos 11 d. akto pagrindu kaip apmokėjimą už akcijas, kurias įgijo LMTDA, taigi, sandoris buvo dvišalis ir negali būti kvalifikuojamas kaip neatlygintinis. Tačiau ši pirmosios instancijos išvada neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius nebuvo sąžiningas įgijėjas ir skundžiamos nutarties dalį dėl vindikacijos taikymo grindė būtent šiuo argumentu. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl kasatoriaus nesąžiningumo grindžiama tuo, kad jam, kaip steigiamai bendrovei, negalėjo būti nežinomas faktas, kad steigėjas LMTDA neturėjo nuosavybės teisės į ginčo pastatus, tokia teisė nebuvo registruota LMTDA vardu, nors galioję teisės aktai nustatė privalomą registraciją, be to, galiojant Įstatymui „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“. Kasatoriaus argumentai dėl LMTDA sąžiningumo įgyjant ginčo pastatus 1989 m. gruodžio 14 d. atmestini, nes vindikacijai taikyti teisiškai reikšmingas yra įgijėjo, iš kurio išreikalaujamas daiktas, nagrinėjamu atveju – kasatoriaus, o ne asmens, kuris šiam perleido daiktą nuosavybėn, neturėjęs tokios teisės, sąžiningumas.

Turto įgijėjo sąžiningumą ar nesąžiningumą lemiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Neringos žuvis“ v. A. Pukelio individuali įmonė,,Altana“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-168/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-168/2007">3K-3-168/2007</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yMjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-229/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-229/2007">3K-7-229/2007</a>; kt.). Daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas, dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija patikrina, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, darydami išvadą dėl kasatoriaus nesąžiningumo.

1991 m. liepos 11 d., kai kasatoriui buvo perduoti ginčo pastatai, Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ buvo numatyta privaloma pastatų registracija, tačiau, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, ginčo pastatai nebuvo registruoti LMTDA, perdavusios juos kasatoriui, vardu. Be to, registracijos pažymėjimas, kurio kopiją teismai nepripažino patvirtinančiu nuosavybės teisių registraciją LMTDA vardu, išduotas 1991 m. gruodžio 31 d. – jau po ginčo pastatų perdavimo kasatoriui. Taigi kasatorius neturėjo pagrindo manyti, kad ginčo pastatai jų perdavimo metu nuosavybės teise priklausė LMTDA ir ši turėjo teisę juos perleisti. Be to, ginčo pastatų perleidimo kasatoriui metu jau galiojo Įstatymas „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, iš kurio nuostatų kasatoriui turėjo būti aišku, kad ginčo pastatai grąžintini religinei bendruomenei ir negali būti perleisti jo privačion nuosavybėn. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso ir nurodytas materialiosios teisės normas, dėl to kasacinio skundo argumentai nesuteikia teisinio pagrindo nuspręsti dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, konstatuojant pareiškėjo nesąžiningumą įsigyjant ginčo pastatus, klaidingumo.

Atmestini kasacinio skundo argumentai ir dėl kasatoriaus teisėtų lūkesčių pažeidimo. Remiantis kasacinio teismo praktika, asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad garantuojama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, jog jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesus. Taigi asmens teisėtų lūkesčių apsaugai svarbu paties asmens veiksmų teisėtumas. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>; 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. R. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-270/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-270/2012">3K-3-270/2012</a>). Esant nagrinėjamoje byloje nustatytam kasatoriaus nesąžiningumo faktui, nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir tuo pagrindu naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

Atmestini taip pat kasacinio skundo argumentai dėl ginčo pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo, nes, kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, priešingai nei restitucijos atveju, vindikacijos atveju atsiskaitymų, grąžinant turtą, klausimai gali būti sprendžiami tik esant pareikštiems reikalavimams (CK 4.97 straipsnis), tačiau reikalavimo atlyginti būtinąsias išlaidas kasatorius šioje byloje nebuvo pareiškęs.

Dėl ieškinio senaties

Kasaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl ieškinio senaties termino Vyriausybės pareikštiems reikalavimams pradžios momento nustatymo ir jo nepagrįsto atnaujinimo. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybė šioje byloje palaikė Ordino ieškinio reikalavimus, savarankiškų reikalavimų nepareiškė. Šioje byloje priimtoje įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. nutartyje konstatuota, kad Ordinas ieškinio senaties termino nepraleido. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vienam bendraieškiui nepraleidus ieškinio senaties termino, klausimas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo kitam bendraieškiui yra teisiškai nereikšmingas, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti arba naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 101,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

advokato teisinėms paslaugoms už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą iki 1600 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Pranciškonų rūmai“ (kodas 120820291) 101,78 Lt (vieną šimtą vieną litą 78 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Pranas Žeimys