Dėl savininko teisių gynimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-80/2013

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06646-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 30.10 (S)

2013 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant G. K.,

vertėjaujant L. K.,

dalyvaujant ieškovei R. S., ieškovei I. S., ieškovių R. S. ir I. S. atstovei advokatei A. L., atsakovės I. K. atstovui advokatui G. B.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių R. S. ir I. S. ieškinį atsakovei I. K. dėl savininko teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl žemės sklypo savininko teisės naudotis savo nuosavybe.

Neginčijamai nustatyta, kad atsakovė (kasatorė) I. K. (R.) 2000 m. lapkričio 29 d. dovanojimo sutarties Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi03Ng==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-76')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-76">2-76</a>98 pagrindu įgijo 30,17 kv. m bendro ploto sodo pastatą, plane pažymėtą 1S1/p, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Sodo pastatas pastatytas teisėtai 1972 m., kadastro duomenys nustatyti 1998 m. gegužės 7 d., ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Sodo namas buvo pastatytas 1972 m. ant abiejų žemės sklypų (Nr. 15 ir Nr. 22). Nurodytas sodo pastatas užima dalį (20 kv. m) ieškovėms priklausančio žemės sklypo. Ieškovės 2005 m. liepos 27 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-4368 pagrindu įgijo 0,0580 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir jame esantį pastatą – sodo namą, (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą indeksu 1S1/t. Pardavėjai patvirtino, kad parduodamas turtas nėra suvaržytas valdymo, naudojimo ar disponavimo prasme (Sutarties 4.1 punktas). Kilus nesutarimų tarp šalių dėl naudojimosi savo nuosavybe, 2008 m. spalio 9 d. I. K. (R.) buvo pareiškusi ieškinį dėl žemės sklypo savininko teisių gynimo, žemės sklypo ribų patvirtinimo, tačiau jos ieškinys Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi05LTE1NS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-9-155/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-9-155/2009">2-9-155/2009</a> buvo atmestas, nurodant, kad tokia sodo sklypo Nr. 15 riba nurodyta nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančiame žemės sklypo plane, sklypų privatizacijos schemoje, privatizuojant žemės sklypus pagal preliminarius matavimus sudarytuose planuose, sodų bendrijos pirmininko patvirtintoje sklypo Nr. 15 schemoje, bendrame sodų bendrijos plane. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 7 d. nutartimi teismų sprendimus paliko nepakeistus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-35/2011).

Ieškovės prašė įpareigoti atsakovę I. K. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nukelti nuo ieškovėms priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 30,17 kv. m. bendro ploto pastatą 3 metrų atstumu nuo ieškovių sklypo ribos ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovės nurodė, kad joms nuosavybės teise priklauso 0, 0580 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); atsakovės I. K. 30,17 kv. m. bendro ploto sodo pastatas užima dalį (20 kv. m) ieškovėms nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Ieškovės teigė, kad atsakovės statinys pažeidžia jų teises ir interesus, nes negali naudotis atsakovės statinio užimta žemės sklypo dalimi.

Teismai nustatė, kad ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso 0,0580 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovėms priklausantis žemės sklypas plane žymimas Nr. 22. Atsakovė yra gretimo žemės sklypo Nr. 15 savininkė. Ieškovių ir atsakovių žemės sklypų planas ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. spalio 14 d. išrašas patvirtina, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis 30,17 kv. m sodo pastatas stovi ant sklypų Nr. 15 ir Nr. 22 ribos ir didesne dalimi užima ieškovėms priklausantį žemės sklypą Nr. 22.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę per tris mėnesius nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti 30,17 kv. m bendro ploto sodo pastatą nuo ieškovėms priklausančio 0,0580 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 3 metrų atstumu nuo sklypų Nr. 15 ir 22 ribos; kitos ieškinio dalies netenkino; priteisė iš atsakovės ieškovės R. S. naudai 138 Lt žyminio mokesčio ir 100 Lt už advokato pagalbą; valstybės naudai – 13 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms padengti.

Teismas nurodė, kad CK 4.98 straipsnyje nustatyta savininko teisė reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu; CK 4.99 straipsnyje suteikta žemės sklypo savininkui teisė reikalauti, kad kaimyniniuose žemės sklypuose nebūtų išsaugomi nepakeisti esantys statiniai, jeigu galima padaryti prielaidą, kad tokių nepakeistų statinių egzistavimas ar naudojimas padarys neigiamą neleistiną poveikį savininko žemės sklypui. Ieškovėms priklausantis žemės sklypas Nr. 22 yra 0,0580 ha, dalis žemės sklypo - 0,200 ha yra užstatyta ieškovėms priklausančiais pastatais (sodo namas, ūkinis pastatas). Ieškovė R. S. nuolat gyvena sodo sklype pastatytame name, sklype augina daržoves ir vaismedžius. Atsakovės sodo pastatas užima apie 20 kv. m ieškovių sklypo. Ieškovėms priklausantis žemės sklypas yra nedidelis, todėl trukdymas ieškovėms naudotis 20 kv. m sklypo dalimi akivaizdžiai pažeidžia ieškovių teises į privačią nuosavybę ir daro neigiamą neleistiną poveikį ieškovių interesams pagal paskirtį naudoti joms priklausantį sodo sklypą. Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad sodo sklype statiniai turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, dėl to atsakovė įpareigojama nukelti 30,17 kv. m. bendro ploto sodo pastatą nuo ieškovėms priklausančio 0,0580 ha žemės sklypo 3 metrų atstumu nuo sklypų Nr. 15 ir 22 ribos.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo sodo pastatą nukelti per vieną mėnesį, nurodydamas, kad, atsižvelgiant į statybos darbų sudėtingumą, sodo pastato nukėlimui reikalingas ilgesnis laiko tarpas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad savininkas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė CK normas ir pagrįstai tenkino ieškovių ieškinį, nes byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė, jog žemės sklypo, ant kurio stovi atsakovės sodo namas, savininkės yra ieškovės ir tuo yra pažeidžiamos jų teisės. Apeliantė kitais teisiniais instrumentais (pvz., servitutu), siekdama tinkamai įgyvendinti savo kaip statinio savininkės teises iki bylos išnagrinėjimo nepasinaudojo.

Teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad civilinė byla išnagrinėta atsakovei nepranešus, nes šaukimas į teismo posėdį siųstas adresu (duomenys neskelbtini), nors ji gyvena (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas šaukimus apie posėdį siuntė būtent tuo adresu, kokį nurodė atsakovė savo atsiliepime į ieškinį: (duomenys neskelbtini). Apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą atsakovė teismui nepranešė, kaip tai nustatyta CPK 121 straipsnio.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais; konstatavo, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl teismo sprendimo vykdytinumo. Ginčo daiktas yra nekilnojamas (nepajudinamas). Praktiškai statinys negali būti perkeltas, o jeigu ir gali, tai perkėlimo išlaidos būtų ypač didelės. Pagal universalų teisės principą teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigų (impossibilium nulla obligatio est). Teismai negalėjo atsakovei nustatyti neįgyvendinamų pareigų – įpareigoti perkelti iš vienos vietos į kitą daiktą, kuris faktiškai negali būti perkeliamas.

Teismai, įpareigodami nukelti 1972 m. statytą ginčo statinį 3 metrų atstumu nuo sklypų ribos, vadovaujasi Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 punktu. Ši teisės norma atsirado tik 2004 m. sausio 7 d. įsigaliojus Sodininkų bendrijų įstatymui. Įstatymo normos atgaline tvarka negalioja. Statybos teisinių santykių reglamentavime galioja nuostata, kad naujai priimtame teisės akte įtvirtinami nauji reikalavimai statiniams, jų projektavimui galioja tik tiems statiniams, kurių projektavimo procesas pradedamas po naujo teisės akto įsigaliojimo.

2. Dėl proporcingumo principo. Įvykdžius teismo sprendimą, dabartinio statinio faktiškai nebeliks, kasatorė neteks nuosavybės. Teismo nutartimi iškeliami ieškovių interesai ir paneigiami atsakovės. Proporcingumo principas reikalauja surasti privačių interesų pusiausvyrą. Teismai privalėjo laikytis šio ginčo šalių interesų derinimo principo, tačiau jį pažeidė, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

3. Dėl nuosavybės neliečiamumo. Teismai, gindami ieškovių interesus, suabsoliutino jų nuosavybės teises, paneigdami atsakovės nuosavybės teisę. Kasatorės nuosavybė buvo paneigta be jokio atlyginimo privatiems ieškovių interesams užtikrinti.

4. Dėl negatorinio ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo taisyklėmis dėl negatorinio ieškinio. Atsakovė įrodė, kad jos elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus, pateikdama atsikirtimus. Byloje pateikti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašai, kad ginčo statinys yra teisėtai įregistruotas ir buvo faktiškai pastatytas kur kas anksčiau, nei atsakovė tapo šio statinio savininke. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos, nes, įrodžius pirmiau nurodytą aplinkybę, ieškinys negalėjo būti tenkinamas.

Ankstesni žemės sklypų Nr. 15 ir 22 savininkai pritarė ginčo statinio statybai ant sklypų ribos, ginčo statinys buvo abiejų naudojamas bendrai, abu ankstesni sklypų savininkai buvo giminaičiai. Statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pirmajam daikto savininkui pritarus daikto suvaržymui, vėlesni daikto savininkai negali tokio suvaržymo ginčyti negatoriniu ieškiniu, remdamiesi vien svetimo statinio buvimu jų žemės sklype. Aplinkybė, kad kasatorė nepasinaudojo kitais teisiniais instrumentais, pvz., servitutu, siekdama įgyvendinti savo teises, nesudaro pagrindo tenkinti ieškovių ieškinį. Ieškovės savo teises galėjo ginti kitais būdais, mažiau pažeidžiančiais atsakovės teises.

5. Dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo. Teismai neįsigilino į šalių faktinių santykių pobūdį ir jų tinkamai nekvalifikavo. Netinkamai kvalifikuodami šalių santykius, teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismai iš viso nevertino ir teisiškai nekvalifikavo šalių santykių, kai atsakovė faktiškai naudojosi ieškovėms priklausančio žemės sklypo dalimi.

6. Dėl atsakovės nedalyvavimo procese. Aplinkybė, kad atsakovė per klaidą savo atsiliepime į ieškinį nurodė klaidingą adresą, negali atimti iš atsakovės teisės būti išklausytai teisme ir naudotis visomis galimomis gynybos priemonėmis. Pirmosios instancijos teismui iš pareikšto ieškinio buvo žinomas tikrasis atsakovės gyvenamosios vietos adresas. Šiuo adresu teismas siuntė ieškinį su pranešimu, kuriuos atsakovė gavo. Kadangi šaukimai į teismo posėdį turi būti siunčiami registruota pašto siunta (CPK 124 straipsnio 1 dalis), tai teismui turėjo būti žinoma, kad šaukimas į teismo posėdį atsakovei asmeniškai neįteiktas. Aplinkybė, kad teismo šaukimas buvo siunčiamas atsakovės nurodytu adresu, nesuteikia teismui teisės nagrinėti bylą atsakovei nepranešus, juolab kad ji byloje atstovo neturėjo.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Ieškovės žemės sklypą su jame esančiu 81 kv. m namu ir kiemo įrenginiais įsigijo 2005 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš sutuoktinių I. ir A. T. už 110 000 Lt, tikslu baigti namą įrengti ir nuolat jame gyventi. Nekilnojamojo turto registro išduotoje sklypo pardavimo pažymoje ir perkamo sklypo plane, Registrų centro pateiktuose notarui pirkimo–pardavimo sutarčiai patvirtinti, nebuvo duomenų apie kitiems asmenims priklausančius pastatus ieškovių sklype, todėl ieškovės patikėjo pardavėjų paaiškinimais, kad apleistas ir apgriuvęs sodo namelis, stovintis ant sklypų Nr. 15 ir 22 ribos, yra savavališka statyba ir bus nugriautas. Kasatorė nepateikė Nekilnojamojo turto registrui ankstesnių žemės sklypų savininkų susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypo Nr. 22 dalimi. VĮ Registrų centro duomenimis, kasatorei priklausančio sklypo nuosavybės teisės pažymėjime įrašų apie nuosavybės teisės apribojimą ar kitų asmenų teises naudotis ieškovių sklypu nėra.

Kad atsakovės sodo namelis įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nėra savavališka statyba, ieškovės sužinojo tik atsakovei 2008 m. padavus ieškinį teismui dėl ieškovių geodezinių matavimų pripažinimo negaliojančiais, sklypo ribų pakeitimo. Teismai jos ieškinį atmetė. Ieškovės savo ieškinį šioje civilinėje byloje pareiškė tuoj po to, kai teismai atmetė atsakovės ieškinį dėl sklypo ribų pakeitimo.

Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas neįmanomas, neatitinka tikrovės. Statinys senas, menkavertis, reikalingas rekonstrukcijos, statinį galima perkelti į kitą vietą ir rekonstruoti. Atsakovė jame negyvena, neremontuoja, neprižiūri. Žemės sklypą su jame stovinčiu statiniu atsakovė gavo pagal dovanojimo sutartį, priimdama dovaną, ji žinojo, kad sodo namelis stovi ant gretimo sklypo, tačiau net nebandė tartis su to gretimo sklypo savininku.

2. Ieškovės siūlė atsakovei ginčą spręsti taikiai, bendru susitarimu: vietoj ieškovių 20 kv. m žemės, užimtos atsakovės pastatu, perduoti ieškovėms 20 kv. m žemės iš jo sklypo kitoje vietoje, prie ieškovių sklypo ribos, tačiau atsakovė kategoriškai nesutiko ir pareikalavo, kad ieškovės nesinaudotų savo žeme 3 metrų atstumu nuo atsakovės sodo namelio iki jos sklypo ribos. Atsakovė ėmė ieškoves terorizuoti, naudodamasi savo kaip savivaldybės administracijos darbuotojos tarnybine padėtimi, rašė skundus į įvairias instancijas. Toks atsakovės elgesys, trukdantis ieškovėms ramiai gyventi savo namuose, tvarkyti savo teritoriją ir naudotis savo turtu, privertė ieškoves kreiptis su ieškiniu į teismą.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Remdamasi nurodytomis nuostatomis teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą tik pagal kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, nagrinėdami bylą, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos proporcingumo, nuosavybės neliečiamumo, teisės būti išklausytam, rungtyniškumo principų, taip pat principo nereikalauti neįmanomo (impossibilium nula obligatio est), bei negatorinio ieškinio instituto taikymo ir aiškinimo praktikos, taip pat pažeidė CPK 185 bei CPK 329 straipsnius.

Dėl proporcingumo principo ir teismų sprendimų įvykdymo įmanomumo

Interesų konflikto grėsmė dažnai kyla iš nuosavybės santykių įgyvendinimo. Kiekvienam asmeniui rūpi, kad jo turimo turto neatimtų bei netrukdytų juo naudotis. Tuo pačiu metu toks asmuo, naudodamasis savo nuosavybe, neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civilinė teisė reglamentuoja laisvų asmenų, turinčių priešingus interesus, santykius. Juos reikia sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti socialinį kompromisą, užtikrinantį abiejų šalių interesų įgyvendinimą. Šiam tikslui tarnauja proporcingumo principas, įtvirtintas CK 1.2 straipsnyje. Tai taip pat yra ir Europos Sąjungos teisės principas. Jis reikalauja interesų – tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė teigia, kad, įvykdžius teismo sprendimą, įpareigojantį nukelti ginčo statinį, dabartinio statinio faktiškai nebeliks. Ginant ieškovių teisę naudotis apytiksliai 20 kv. m didesne žemės sklypo dalimi, nei jos naudojosi iki šiol, bus faktiškai paneigiama kasatorės teisė į jai priklausantį statinį. Skundžiama nutartimi yra nepagrįstai iškeliami ieškovių interesai ir visiškai paneigiami atsakovės. Kasatorės įsitikinimu, konkrečioje byloje teismai pažeidė ginčo šalių interesų derinimo principą.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pirmiau nurodytus kasatorės argumentus dėl proporcingumo principo pažeidimo byloje, atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga) ir jį aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - Teismas) praktika. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste Teismas yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. Allard v. Sweden, no. 35179/97, judgment of 24 September 2003, par. 54). Sprendime, priimtame byloje Allard prieš Švediją, nacionaliniu lygmeniu susijusioje su pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo, pastatyto be sklypo bendraturčių sutikimo, nugriovimu, ribojimo proporcingumo aspekto analizės kontekste Teismas, be kitų dalykų, svarstė statinio teisėtumo, ieškovų intereso svarumo, pritaikyto ribojimo padarinių rimtumo klausimus – pabrėžtos įpareigojimo nugriauti pastatą neatitaisomos pasekmės ir rimtas ekonominis poveikis (žr., mutatis mutandis, cituotą Allard v. Sweden, par. 55-61). Konkrečioje byloje nustatytas pareiškėjos teisės netrukdomai naudotis nuosavybe pažeidimas, Teismui įvertinus tai, kad namo statyba per se nebuvo neteisėta (vienas argumentų – kompetentingos institucijos išduoti namo statybos, vėliau – nugriauto namo rekonstrukcijos leidimai), namas buvo nugriautas, nepaisant paraleliai vykstančio teismo proceso dėl su ginču susijusio bendraturčių nekilnojamojo turto padalijimo, be to, kitų bendraturčių interesas nugriauti pareiškėjos namą nebuvo ypač stiprus. Aptariamu atveju Teismas nusprendė, kad, įpareigojus pareiškėją nugriauti namą ir vėliau – jį nugriovus, ji patyrė individualią ir pernelyg didelę naštą (žr. par. 61).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, kad proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č., V. O. v. V. B., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240/2009">3K-3-240/2009</a>).

Taigi, taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai (CK 1.5 straipsnis). Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, taikomos ir tinkamos priemonės.

Grįždama prie nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybių ir vertindama proporcingumo ryšį tarp prašomos taikyti priemonės atsakovės atžvilgiu ir siekiamo įgyvendinti tikslo – ginti ieškovių teisę netrukdomai naudotis savo turtu, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad ieškovių pasirinktas teisių gynimo būdas neproporcingai apribotų atsakovės nuosavybės teises. Grįsdama šią poziciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje pateikti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašai, kad su ginču susijęs statinys yra teisėtai įregistruotas ir buvo faktiškai pastatytas kur kas anksčiau, nei atsakovė tapo šio statinio savininkė, ji niekaip neprisidėjo prie konkrečios situacijos sukūrimo. Sklypo Nr. 22 įsigijimo metu ieškovės, kaip pakankamai apdairios ir rūpestingos pirkėjos, turėjo žinoti apie perkamo daikto suvaržymus, nes pastatas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pažymėtas sklypo planuose, be to, yra matomas faktiškai apžiūrint sklypą. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad galima daryti pagrįstą prielaidą, jog ieškovių didelio suinteresuotumo stoką ginti savo pažeistas teises rodo tai, jog jos ėmėsi ginti savo teises praėjus daugiau kaip penkeriems metams po sklypo įsigijimo. Be to, akcentuotina tai, kad ieškovių pasirinktas nuosavybės teisių gynimo būdas nulemtų atsakovei ypač didelius netekimus, šalinant prašomus suvaržymus. Šia prasme svarbus atsakovės argumentas, kad pastato perkėlimas galimas tik jį nugriovus ir pastačius naujoje vietoje. Pažymėtina, kad pagal CK 1.98 straipsnio 2 dalį daiktų, susijusių su žeme, negalima perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). Dėl to tenka sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad pastato perkėlimas yra galimas tik jį nugriovus ir pastačius naujoje vietoje. Tačiau nei pastato perkėlimo galimybių, nei išlaidų tokiam perkėlimui dydžio teismai netyrė proporcingumo, įvykdymo įmanomumo aspektu, nevertino nuostolių, kurių patirtų atsakovė, vykdant teismų sprendimus, dydžio, juolab, kad, kaip minėta, pati atsakovė niekaip neprisidėjo prie situacijos, varžančios ieškovių teises, sukūrimo.

Dėl to bylą nagrinėję teismai turėjo laikytis ginčo šalių interesų derinimo principo, pagal situaciją atsižvelgti į konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą tiek dėl ieškovių, tiek ir dėl atsakovės. Neatsižvelgta taip pat į tai, kad abi šalys, nors ir skirtingu laikotarpiu, siūlė ginčą baigti taikos sutartimi (atsakovės pasiūlymas sudaryti taikos sutartį buvo išreikštas nagrinėjant civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi05LTE1NS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-9-155/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-9-155/2009">2-9-155/2009</a> dėl žemės sklypo savininkų teisių gynimo, žemės sklypo ribų patvirtinimo, apie tai atsakovė nurodė atsiliepime į ieškovių ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje (b. l. 30), o atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodė, kad jos ne kartą siūlė susitarti taikiai, perduodant joms 20 kv. m žemės sklypo, priklausančio ieškovei, kompensuojant joms priklausančią žemę po statiniu (b. l. 121).

Siekdama nustatyti teisingą visų susidūrusių interesų pusiausvyrą, teisėjų kolegija pažymi tai, kad ieškovėms išlieka teisė reikalauti kitokio teisių gynimo būdo, leisiančio kompensuoti galimus patiriamus nepatogumus, naudojantis joms priklausančiu sklypu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nesvarstė galimybės tartis tarp savininkų dėl galimos nuomos, išpirkimo ar kitų būdų, kurie proporcingai suderintų abiejų šalių interesus, todėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, grąžinant nagrinėti bylą iš naujo nurodytais motyvais, kiti kasacinio skundo argumentai (dėl negatorinio ieškinio, CPK 185 straipsnio, atsakovės nedalyvavimo apeliaciniame procese) yra nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 52,86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės. Kasacinis teismas taip pat negali priteisti šaliai jos turėtų išlaidų šiame teisme. Dėl jų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Pranas Žeimys