Dėl pripažinimo nuomininko šeimos nare ir nuomininke bei įpareigojimo pakeisti nuomos sutartį

Civilinė byla Nr. 3K-3-398/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo nuomininko šeimos nare ir nuomininke bei įpareigojimo pakeisti nuomos sutartį; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Kauno savivaldybės įmonė „Panemunės butų ūkis“.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2005 m. kovo 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu. Ji nurodė, kad jos tėvui J. A. 1982 m. liepos 26 d. orderiu Nr. 285 pagrindinio nuomininko teisėmis buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra vienintelė J. A. duktė, išsituokusi, jos vaikai suaugę, gyvena atskirai. J. A. 1976 m. lapkričio 2 d. išsituokė, kitos šeimos nesukūrė. Pablogėjus tėvo sveikatai, ieškovė nuo 1990 metų apsigyveno kartu su tėvu nurodytame bute, kartu tvarkė bendrą ūkį (pirko maisto produktus, namų apyvokos daiktus, tvarkė ir remontavo butą, mokėjo mokesčius), o po tėvo mirties (2004 m. gegužės 12 d.) liko gyventi ginčo bute ir perėmė nuomininkės pareigas. Ieškovė, remdamasi CK 6.588 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 6.589, 6.602 straipsniais, prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvo J. A. šeimos narė ir buto (duomenys neskelbtini) nuomininkė ir įpareigoti atsakovą pakeisti nurodyto buto nuomos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus (VšĮ Kauno Centro poliklinikos pažyma, statybinių medžiagų pirkimo kvitus) ir išklausęs liudytojų parodymus, nustatė, kad ieškovė, gyvendama su J. A., jį slaugė ir prižiūrėjo iki pat jo mirties, abu gyveno ginčo bute, nuo 1990 metų tvarkė bendrą ūkį, pirko namų apyvokos daiktus, tvarkė ir remontavo butą, todėl pagal CK 6.588 straipsnio 5 dalį ieškovė, pilnametė J. A. duktė, apsigyvendama nuomojamoje patalpoje, įgijo šeimos narės teises. Teismas, įvertinęs valstybės įmonės Registrų centro pažymą, nustatė, kad ieškovės vardu yra įregistruotas dviejų kambarių su rūsiu butas (duomenys neskelbtini), tačiau jame gyvena ieškovės dukters šeima, o ji kitos gyvenamosios vietos neturi, todėl ginčo butą laikė nuolatine ieškovės gyvenamąja vieta. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.602 straipsnio 2 dalį, mirus pagrindiniam nuomininkui, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis turi būti pakeista, jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje. Teismas, remdamasis Kauno miesto savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ aktais, kvitais, patvirtinančiais apmokėjimą už ginčo butui tiekiamą šilumą, karštą ir šaltą vandenį, elektrą ir komunalines paslaugas, nustatė, kad ieškovė po tėvo mirties vykdė nuomininkės pareigas, gyveno ginčo bute, naudojo jį pagal paskirtį, naudojosi namų apyvokos daiktais, mokėjo su buto eksploatavimu susijusius mokesčius, tvarkė ir prižiūrėjo ginčo butą, todėl atsakovas turėjo pakeisti ginčo buto nuomos sutartį ir ją sudaryti su ieškove.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pagal CK 6.588 straipsnio 2 dalį pilnametis nuomininko vaikas, norėdamas būti pripažintas nuomininko šeimos nariu, privalo įrodyti, jog jis su nuomininku kartu gyveno ir tvarkė bendrą ūkį. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė nuo 1990 metų, pablogėjus tėvo sveikatai, apsigyveno kartu su juo ginčo bute ir gyvena iki šiol, kitos gyvenamosios vietos neturi; motyvavo, kad ši teismo išvada padaryta pažeidžiant CPK 197 straipsnio 2 dalį, nes pirmosios instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes, nurodytas oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, neturėjo teisės remtis liudytojų parodymais. Kolegija vertino byloje esančius rašytinius įrodymus (Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos migracijos skyriaus 2005 m. sausio 28 d. raštą Nr.20-12-S-332, Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. liepos 11 d. pažymą, Kauno miesto savivaldybės administracijos Centro seniūnijos 2005 m. liepos 26 d. pažymą) ir nustatė, kad ieškovė savo gyvenamąją vietą nuo 1989 m. gruodžio 28 d. deklaravo (duomenys neskelbtini), ji šį butą įgijo pagal 1992 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir iki šiol nuosavybės teise jį valdo. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai (VšĮ Kauno centro poliklinikos pažyma, statybinių medžiagų pirkimo kvitai) nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovė nuo 1990 metų gyveno ginčo bute ir šis buvo ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta. Kolegija taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog ji su tėvu tvarkė bendrą ūkį; motyvavo, kad vien tik ta aplinkybė, jog ji po tėvo mirties mokėjo mokesčius už butą, VšĮ Kauno centro poliklinikos pažyma, statybinių medžiagų pirkimo kvitai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pensijų skyriaus išrašai, Kauno savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ aktai neįrodo ginčijamos aplinkybės. Kolegija, nesant ginčijamą faktą patvirtinančių rašytinių įrodymų, pripažino, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo. Be to, ieškovė, kaip pagrindinė buto (duomenys neskelbtini), nuomininkė, pasinaudojo Butų privatizavimo įstatyme suteikta teise lengvatinėmis sąlygomis nuosavybėn įsigyti nurodytą butą, todėl ji negalėtų tapti dar vieno būsto nuomininke; pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą sudaryti su ieškove ginčo buto nuomos sutartį, privalėjo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnį ir 11 straipsnio 3 dalį, nes nuomos sutarties pakeitimas yra vienas iš aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė nurodyto įstatymo 8 straipsnį ir 11 straipsnio 3 dalį, nes, kasatorės manymu, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas nustato valstybės paramos, teikiamos fiziniams asmenims, būstui pirkti, statyti, daugiabučiams namams modernizuoti ir savivaldybių socialinio būsto fondui sudaryti, formas, sąlygas ir tvarką, taip pat savivaldybių socialinio būsto nuomos sąlygas ir tvarką, tuo tarpu ieškovė reikalavimą grindė ne šiuo įstatymu, o CK 6.588, 6.590, 6.602 straipsniais. Šią nuostatą yra išaiškinusi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. Kauno miesto valdyba, Nr. 3K-3-930/2002, kategorija 45.9.1.

Dėl įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovės ir atsakovo pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles, nukrypo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovo pateiktą Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos migracijos skyriaus 2005 m. sausio 28 d. raštą, kuriame nurodyta deklaruota ieškovės gyvenamoji vieta, didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu, nepaisant to, kad šis įrodymas buvo paneigtas ieškovės pateiktais įrodymais (VšĮ Kauno centro poliklinikos pažyma, statybinių medžiagų pirkimo kvitais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pensijų skyriaus išrašais, Kauno savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ aktais, liudytojų parodymais), kurių viseto apeliacinės instancijos teismas neįvertino, o tik įvertino šiuos įrodymus atskirai ir todėl padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 14 punkte yra nurodyta, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, taip pat turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos, padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo; be to, ji, kaip pagrindinė buto (duomenys neskelbtini), nuomininkė, pasinaudojo Butų privatizavimo įstatyme suteikta teise lengvatinėmis sąlygomis nuosavybėn įsigyti nurodytą butą, todėl negali tapti dar vieno būsto nuomininke.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovės tėvui, kaip pagrindiniam nuomininkui, 1982 m. liepos 26 d. orderiu buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, nustatė, kad ieškovė nuo 1990 metų apsigyveno kartu su tėvu nurodytame bute, kartu tvarkė bendrą ūkį, o po tėvo mirties liko gyventi ginčo bute ir perėmė nuomininkės pareigas, t. y. ji po tėvo mirties vykdė nuomininkės pareigas, gyveno ginčo bute, naudojo jį pagal paskirtį, naudojosi namų apyvokos daiktais, mokėjo su buto eksploatavimu susijusius mokesčius, tvarkė ir prižiūrėjo ginčo butą, todėl pagal CK 6.588 straipsnio 5 dalį įgijo šeimos narės teises, o atsakovas pagal CK 6.602 straipsnio 2 dalį privalėjo pakeisti ginčo buto nuomos sutartį ieškovės vardu. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų įvertinimu, nurodė, kad ieškovė savo vardu yra deklaravusi kitą gyvenamąją vietą, o jos pateikti rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai nepatvirtino aplinkybės, jog ji su tėvu tvarkė bendrą ūkį. Be to, ieškovė yra lengvatinėmis sąlygomis privatizavusi kitą butą, o pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą sudaryti su ieškove ginčo buto nuomos sutartį, privalėjo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnį ir 11 straipsnio 3 dalį, nes nuomos sutarties pakeitimas yra vienas iš aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, ar bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo teismų praktikos dėl nurodytų teisės normų taikymo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo aiškinimo ir taikymo

Apeliacinės instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą sudaryti su ieškove ginčo buto nuomos sutartį, privalėjo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnį ir 11 straipsnio 3 dalį, nes nuomos sutarties pakeitimas yra vienas iš aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdų, nes ieškovė, kaip pagrindinė buto (duomenys neskelbtini), nuomininkė, jau pasinaudojo Butų privatizavimo įstatyme suteikta teise lengvatinėmis sąlygomis nuosavybėn įsigyti nurodytą butą, todėl ji negalėjo tapti dar vieno būsto nuomininke. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada ir motyvuoja, kad pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnio 1 dalį teisę į savivaldybės socialinį būstą, t. y. nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamas savivaldybės gyvenamąsias patalpas, skirtas mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas, turi šiame įstatyme nurodyti asmenys (šeimos), jeigu jie neturi Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise priklausančio būsto. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi valstybės įmonės Registrų centro pažyma, nustatė, kad ieškovės vardu yra įregistruotas dviejų kambarių su rūsiu butas (duomenys neskelbtini) (b. l. 58). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, nuosavybės teise turėdama vieną būstą, nebeteko teisės reikalauti išnuomoti jai dar vieną socialinį būstą, nes tai pažeistų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 1 straipsnyje nurodytą šio įstatymo paskirtį ir jo tikslus, t. y. teisę į savivaldybės socialinį būstą turi tik tie asmenys, kurie neturi kito nuosavybės teise priklausančio būsto, ir prieštarautų Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnio 3 daliai. Be to, apeliacinės instancijos teismas iš valstybės įmonės Registrų centro pažymos nustatė, kad ieškovė butą (duomenys neskelbtini), įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą, padarė teisingą išvadą, kad ieškovė jau pasinaudojo Butų privatizavimo įstatyme suteikta teise lengvatinėmis sąlygomis nuosavybėn įsigyti nurodytą butą, todėl ji negali tapti dar vieno būsto nuomininke. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl išvardytų argumentų nagrinėjamoje civilinėje byloje turėjo būti taikomos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytos teisės normos, o kasatorės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos dėl šio įstatymo taikymo, atmestini, nes teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie yra suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose. Tuo tarpu kasatorės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje analizuojamos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamų klausimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl šio kasaciniame skunde išdėstyto argumento nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo

CK 6.588 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuomininko pilnamečiai vaikai priskiriami prie šeimos narių, jeigu jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė, teigdama, kad ji nuo 1990 metų apsigyveno kartu su tėvu bute (duomenys neskelbtini), ir kartu tvarkė bendrą ūkį, ir prašydama teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvo pagrindinio nuomininko šeimos narė, turėjo įrodyti šias aplinkybes leistinais įrodymais, kurių rūšis nustato Civilinio proceso kodeksas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktus įrodymus: Kauno miesto savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ aktus (b. l. 11-13), sąskaitas už buto komunalinių mokesčių sumokėjimą (b. l. 15-18, 43,44), statybinių medžiagų pirkimo čekius (b. l. 19-21), VšĮ Kauno centro poliklinikos pažymas (b. l. 22, 42), nevertindamas liudytojų parodymų, padarė teisingą išvadą, kad šie įrodymai nepatvirtina ieškovės reikalavimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada ir nurodo, kad kasacinis teismas iš naujo įrodymų netiria ir nenustatinėja naujų aplinkybių, o tik vertina, ar apeliacinės instancijos teismai nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais, tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis negalima remtis. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Nr. 3K-3-177/2006, bylos kategorija 128.2). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje civilinėje byloje pažymi, kad ieškovė pateikė teismui rašytinius įrodymus, tačiau jie nepatvirtino ieškovės reikalavimų pagrįstumo. Ieškovė turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ji gyveno kartu su pagrindiniu nuomininku ir kartu tvarkė bendrą ūkį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai (Kauno miesto savivaldybės įmonės „Panemunės butų ūkis“ aktai ir VšĮ Kauno centro poliklinikos pažymos) patvirtina tik tai, jog ginčo bute patikrinimo metu ar gydytojų lankymosi metu ieškovė buvo jos tėvo namuose, t. y. šie dokumentai patvirtino tik epizodinį, o ne nuolatinį ieškovės gyvenimą jos tėvo namuose; buto komunalinių mokesčių sąskaitos, kurios, beje, buvo apmokėtos po nuomininko mirties (2005 m. sausio, vasario, balandžio, birželio mėnesiais), nepatvirtino aplinkybės, kad ieškovė ir jos tėvas tvarkė bendrą ūkį, iš statybinių medžiagų pirkimo čekių neaišku, ar už statybines medžiagas mokėjo ieškovė iš savo lėšų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovė, epizodiškai gyvendama jos tėvo namuose, netapo jo šeimos nare, neįrodė, jog tvarkė bendrą ūkį, todėl neįgijo teisės naudotis gyvenamąja patalpa (CK 6.588 straipsnio 4 dalis, 6.612 straipsnis).

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino liudytojų parodymų, rėmėsi Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos migracijos skyriaus 2005 m. sausio 28 d. raštu Nr. 20-12-S-332 (b. l. 32), Gyventojų registro tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2005 m. liepos 11 d. pažyma (b. l. 61), Kauno miesto savivaldybės administracijos Centro seniūnijos 2005 m. liepos 26 d. pažyma (b. l. 62), valstybės įmonės Registrų centro pažyma (b. l. 58-60), kuriuose nurodyta, jog ieškovė nuo 1989 m. gruodžio 28 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), šį butą įgijo pagal 1992 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir iki šiol nuosavybės teise jį valdo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išvardyti įrodymai pripažintini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, ir juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus; nagrinėjamoje civilinėje byloje liudytojų parodymų panaudojimo draudimas neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nurodo, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenis apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat ir gyvenamąją vietą (1992 m. sausio 23 d. Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas), t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitais įrodymais. Ieškovė nepateikė teismui kitų įrodymų, paneigiančių turinčiuose didesnę įrodomąją galią rašytiniuose įrodymuose nustatytas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ieškovės gyvenamąją vietą iki jos tėvo mirties, pagrįstai rėmėsi rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji gyveno kitoje nei Gyventojų registro pažymoje nurodytoje gyvenamojoje vietoje.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tinkamai taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo apeliacinės instancijos teismo sprendimą naikinti kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigitas Gurevičius

Algimantas Spiečius