Civilinė byla Nr. 3K-3-385/2006
Procesinio sprendimo kategorijos 30.4.1; 24.4
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Broniaus Pupkovo (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir B. M. kasacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Stotis“ ieškinį atsakovams A. B., B. M., Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, D. S., UAB „Taurusis kristalas“ dėl Kauno miesto valdybos potvarkių, pirkimo-pardavimo sutarties, dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo sudaryti žemės sklypo nuomos sutartį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Stotis“ teismo prašė pripažinti negaliojančiais 1993 m. kovo 30 d. Kauno m. valdybos potvarkio Nr. 348-v dalį dėl 191,5 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) grąžinimo natūra; 1994 m. gegužės 24 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 717-v dalį dėl 63 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo A. B.; 1994 m. birželio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Kauno m. valdybos ir A. B., dėl 63 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 1995 m. kovo 6 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, sudarytą A. B. ir B. M. ir įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti 5380 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su UAB „Stotis“.
Ieškovas nurodė, kad Kauno miesto valdyba, 1993 m. kovo 30 d. potvarkiu Nr. 348-v, atkurdama A. B. nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, pažeidė tuometės Valstybinės aprūpinimo ir komercijos įmonės, kurios teisių perėmėja yra UAB „Stotis“, teises. Iš potvarkio turinio neaišku, kurioje vietoje grąžinamas sklypas, kokios jo ribos, be to, natūra grąžintas žemės sklypas, kuriuo faktiškai ilgus metus naudojosi tuometė valstybinė įmonė, mokėjo už naudojamą sklypą mokesčius, šiame sklype pastatytas įmonės turtas, o sklypo ribos nustatytos techninėje apskaitos byloje. Priimant šį potvarkį buvo pažeistos tuo metu galiojusio 1991 m. lapkričio 15 d. įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Vyriausybės nutarimo Nr. 470 nuostatos, kad jeigu grąžintinoje žemėje yra pastatyti arba projektuojami valstybinės nuosavybės objektai, žemę išperka valstybė, taip pat tai, kad pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą žemė gali būti grąžinta natūra tik tada, kai jie susitaria su žemės naudotoju. Ieškovas teigė, kad su tuomete valstybine įmone šis klausimas nebuvo derinamas, įmonė, kaip teisėta žemės naudotoja ir valdytoja, nebuvo informuota apie tokio prašymo svarstymą, nebuvo derinamos natūra grąžinamo žemės sklypo ribos, atsakovas Kauno miesto valdyba, nenutraukusi įmonės teisės naudotis žemės sklypo dalimi, taip pat neišsprendusi įmonės pastatyto ir inventorizuoto šifru 3H1p pastato, kuris 1994 m. birželio 28 d. potvarkiu Nr. 927-v 5 punktu buvo įregistruotas įmonės vardu, klausimo, grąžino ją atsakovei A. B. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1994 m. gegužės 24 d. potvarkio Nr. 717-v 4 punktu papildomai parduodant 63 kv. m žemės sklypą A. B., buvo pažeistas 1993 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 550, nes šią žemės dalį teisėtai valdė tuometė valstybinė įmonė, su ja šios žemės sklypo dalies pardavimas taip pat nebuvo derintas. A. B. šiuo žemės sklypu niekada nesinaudojo, tai buvo įmonės pravažiavimas. Dėl to, ieškovo teigimu, pripažintina negaliojančia ir minėto potvarkio pagrindu sudaryta žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis bei 1995 m. rugsėjo 6 d. žemės sklypo dovanojimo sutartis, kuria A. B. jį padovanojo B. M., nes ji sudaryta neteisėtų sandorių pagrindu. Kadangi valstybinė įmonė, įsikūrusi (duomenys neskelbtini), teisėtai naudojasi 5380 kv. m žemės sklypu daugiau, nei 30 metų ir už šį žemės sklypą yra mokami mokesčiai, tai atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija įpareigotinas sudaryti su ieškovu žemės sklypo nuomos sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 1993 m. kovo 30 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 348-v dalį dėl 191,5 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), grąžinimo natūra; pripažino negaliojančia 1994 m. gegužės 24 d. Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 717-v dalį dėl 63 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo A. B.; pripažino negaliojančia 1994 m. birželio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Kauno miesto valdybos ir A. B., dėl 63 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia 1995 m. kovo 6 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, sudarytą A. B ir B. M. Ieškinio dalį dėl įpareigojimo Kauno apskrities viršininko administraciją sudaryti 5380 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su UAB „Stotis“ paliko nenagrinėtą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 17 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1993 m. kovo 30 d. potvarkiu atkūrė nuosavybės teises A. B. į pastatą ir 191,5 kv.m žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 1991 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 470. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir Nutarimo 51.8 punkte nustatyta, kad valstybė išperka žemę, jeigu joje yra pastatyti arba projektuojami valstybinės nuosavybės objektai. Tai reiškia, kad nuosavybės teisės į tokią žemę natūra neatkuriamos, ją išperka valstybė. Nutarimo 51.9 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai dalis grąžintinos žemės užstatyta pastatais ar kitokiais statiniais, šios Tvarkos 1 punkte nurodytiems asmenims ir žemės naudotojams susitarus dėl pastatų ir kitokių statinių nuosavybės teisės perleidimo, gali būti grąžinama ir ši žemės dalis. Tokio susitarimo nebuvo.
Nutarimo 8 punkte nustatyta, kad pranešimas apie suinteresuoto piliečio (siekiančio atkurti nuosavybės teises) prašymo nagrinėjimą siunčiamas ir dabartiniam turto valdytojui. Nuosavybės teisių atkūrimo metu turto valdytoja buvo Kauno valstybinė aprūpinimo ir komercijos įmonė, kuriai nebuvo pranešta apie A. B. prašymo nagrinėjimą. Nuosavybės teisės į žemę atkurtos nesant teritorinio planavimo dokumentų, taip pažeista Nutarimo 9 punkto nuostata, kad nuosavybės teisė į žemę įforminama pagal atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektą. Teismai konstatavo, kad nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant tuo metu galiojusius įstatymus.
Teismai nustatė, kad atsakovei A. B. 1994 m. gegužės 25 d. potvarkio Nr. 717-v pagrindu 63 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), parduotas nepagrįstai. Šio potvarkio priėmimo metu valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimą ir nuomą reglamentavo Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550. Šio nutarimo 6.1.1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams, privačių namų valdų savininkams, šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni, nei nurodyta šio nutarimo 4 punkte. Žemės sklype, kuris parduotas A. B., nebuvo pastatų, kurie jai priklausytų. Nebuvo pateiktas dokumentas, įrodantis naudojimosi žemės sklypu pagrindą. Teismai konstatavo, kad Kauno miesto valdyba pažeidė prašymo parduoti žemę ir dokumentų tvarkymo eiliškumą, dėl to padarė išvadą, kad iš anksto buvo žinoma, koks bus Kauno miesto valdybos sprendimas dėl šios žemės pardavimo.
Teismai pripažino negaliojančia 1995 m. kovo 6 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, sudarytą A. B. ir B. M., nes ji sudaryta neteisėtų potvarkių pagrindu (CK 512 straipsnis, 1964 m. CK redakcija).
Kadangi ieškovas nesikreipė į Kauno apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo, tai šią ieškinio šioje dalį teismai paliko nenagrinėtą.
Teismai atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ginčyti Valdybos potvarkį, nustatydami, kad apie jo priėmimą ieškovui nebuvo pranešta, jis apie potvarkį sužinojo tik 1994 metų vasarą ir tuoj pat kreipėsi į Kauno miesto valdybą su prašymu jį atšaukti. 1994 m. rugsėjo 21 d. ieškovas gavo Kauno miesto valdybos Ekonomikos skyriaus raštą, iš kurio turinio teismai sprendė, kad minėtas savivaldybės skyrius leido ieškovui tikėtis, kad Kauno miesto valdyba pati atšauks ginčijamą potvarkį. Teismai, vadovaudamiesi 1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties termino eigą nutraukė.
III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Teismai nepagrįstai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, laikydami, kad ieškinio senaties termino eigą nutraukė 1994 m. rugsėjo 21 d. Ekonomikos skyriaus raštas, kuriuo siūloma atšaukti ginčijamą valdybos potvarkį. Ieškinio senatį reglamentuojančių normų tikslaus ir vienodo aiškinimo ir taikymo svarba akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintoje teismų praktikos apibendrinimo apžvalgoje. Čia akcentuota, kad spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Pats ieškovas pripažino, kad apie nuosavybės teisių atkūrimą sužinojo dar 1994 m. vasarą, tuo tarpu ieškovas į teismą kreipėsi 1995 m. gruodžio 20 d. Kasatoriaus nuomone, net skaičiuojant nuo 1994 m. rugsėjo 21 d. Ekonomikos skyriaus rašto ar nuo 1995 m. rugsėjo 19 d. savivaldybės administratoriaus rašto gavimo ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Šie raštai nėra Kauno miesto valdybos, todėl teismas nepagrįstai laikė, kad senaties eiga nutrūko ar atsakovas pripažino potvarkių neteisėtumą. Teismas, vertindamas minėtus įrodymus, pažeidė 1964 m. CPK 65 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė niekuo nepagrįstas išvadas. Nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, teismai taip ir nenustatė konkrečios datos, nuo kurios prasidėjo ieškinio senaties eiga.
2. Žemės įstatymo 2 straipsnyje apibrėžta žemės naudotojo sąvoka. Vadovaujantis šia norma, ieškovas niekada nebuvo ginčo žemės sklypo naudotojas, t. y. niekada ieškovui nustatyta tvarka nebuvo išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė. Teismai, priimdami sprendimą bei nutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, nes jis ne kartą yra nurodęs, kad žemėnauda atsiranda specifinių juridinių faktų – administracinių aktų – pagrindu, kompetentingoms institucijoms priimant sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis ar nuosavybėn. Vien techninių planų ar kitų faktinio pobūdžio duomenų nepakanka, jei nėra žemės sklypo skyrimo dokumentų arba jos dydį nustatančių ar patvirtinančių administracinių aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2003, 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2005).
3. Teismai netinkamai taikė 1991 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 470 8,9,51.8, 51.9 punktų nuostatas, konstatuodami, kad atsakovas pažeidė jų reikalavimus. Kasatoriaus teigimu, minėto nutarimo 8, 9 bei 51.8 punktai ieškovui netaikytini, nes nuosavybės teisių atkūrimo momentu jokios teisės į pastatą 3H1p nei ieškovo, nei Kauno valstybinės aprūpinimo ir komercijos įmonės vardu nebuvo įregistruotos. Nuosavybės teisės į šį statinį įregistruotos tik 1994 m. liepos 19 d., t. y. jau po ginčijamų potvarkių priėmimo. Taip pat ieškovui netaikytinas ir minėto nutarimo 51.9 punktas, nes, vadovaujantis Žemės įstatymo 2 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1145/2003, 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2005), ieškovas nelaikytinas ginčo žemės sklypo dalies naudotoju.
Kasaciniu skundu atsakovė B. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Kasacinį skundą ji grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CK 1.137 straipsnio 1 dalimi ir 1.138 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pripažindamas kad UAB „Stotis“ yra tinkamas ieškovas šioje byloje. Teismas neįvertino aplinkybės, kad UAB Stotis, net jeigu ji būtų laikoma valstybinės aprūpinimo ir komercijos įmonės teisių ir pareigų perėmėja, iki šiol neturi jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi galėtų reikšti pretenzijas į skundžiamuose savivaldybės potvarkiuose ir ginčijamose sutartyse nurodytą žemės sklypą ar jo dalį, nes ieškovas nebuvo ir nėra nei to sklypo savininkas, nei nuomininkas ar asmuo, kuris naudotųsi tuo sklypu kokios nors kitos sutarties ar individualaus teisės akto pagrindu.
2. Apylinkės teismo motyvai apie tariamą būtinumą išpirkti žemę dėl to, kad tame sklype neva yra statinio 3H1p dalis, nėra joks pagrindas ieškiniui tenkinti, nes šis statinys nepriklauso ieškovui, taip pat nėra jokio teisės akto apie to statinio priklausomybę kokiam nors kitam asmeniui.
3. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senatį Kauno miesto valdybos 1993 m. kovo 30 d. potvarkiui Nr. 348-v ginčyti. Teismas, nepagrįstai nustatydamas tariamą ieškinio senaties termino nutrūkimą, neįvertino aplinkybių, kad šis potvarkis skirtas ne atsakovui Kauno miesto savivaldybei, o A. B., kuri niekada neabejojo potvarkio pagrįstumu ir jo neskundė. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad ieškovas įstatymo nustatytą sutrumpintą 20 dienų terminą praleido dėl svarbios priežasties. Kasatorės nuomone, jau vien dėl aplinkybės, kad praleistas sutrumpintas ieškinio senaties terminas ginčyti minėtą potvarkį, ieškinys dėl šio potvarkio panaikinimo turi būti atmestas. Teismai pažeidė 1964 m. CK 89, 90 straipsnių nuostatas, ir šis pažeidimas turi esminės reikšmės neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui.
Atsiliepimu į atsakovės B. M. kasacinį skundą ieškovas UAB „Stotis“ prašo jį atmesti. Ieškovas nurodo, kad byloje neginčytinai nustatyta, kad įmonės interesai, teisės pažeidžiami dviem aspektais: pirma, valstybinė įmonė daugiau nei trisdešimt metų teisėtai naudojosi jos techninės apskaitos byloje pažymėtu žemės sklypu: jį valdė, naudojo, kūrė gerovę, mokėjo žemės mokesčius, o nuosavybės teisių atkūrimo, pardavimo procese be įmonės žinios dalis žemės sklypo perduodama kitų asmenų nuosavybėn: antra, valstybės įmonė pagal suderintą projektą savo lėšomis atliko pastato – sarginės remontą, rekonstrukciją, pastatą teisėtai naudojo savo reikmėms, inventorizavo, o vėliau UAB „Stotis“ atliko teisinę registraciją pagal potvarkį Nr. 927-v, 1994 m. birželio 28 d. Darytina išvada, kad ieškovas yra teisėtas žemės sklypo naudotojas, to neginčijo Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities administracija. Žemės nuomos sutartis nesudaryta dėl kilusio ginčo šioje byloje, prašymai pateikti. Nuomos sutarties nebuvimas neduoda pagrindo laikyti, kad įmonė be teisėto pagrindo naudojasi žemės sklypu.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu. Fakto klausimų šis teismas nenagrinėja. Be to, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Kasatoriai savo kasacinius skundus grindžia CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų pagrindais (materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; jeigu teismai skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Kasatoriai – Kauno miesto savivaldybė ir B. M. teigia, kad teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nurodydami, kad ieškovas UAB „Stotis“ Kauno miesto valdybos 1993 m. kovo 30 d. potvarkį Nr. 348-v „Dėl 191,5 kv. m žemės sklypo ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), grąžinimo natūra“, pradėjo ginčyti tik 1995 m. gruodžio 20 d. pateikdami ieškinį teismui. Šis kasatorių argumentas yra nepagrįstas. Teismai konstatavo, kad pagal 1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties termino eiga nutrūksta, jei asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie nurodo, kad asmuo pripažįsta skolą. Be to, teismai nustatė, kad Kauno miesto valdybos ekonomikos skyrius 1994 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 450 Kauno miesto valdybai siūlė atšaukti 1993 m. kovo 30 d. potvarkį Nr. 348-v ir apie tai informavo tuometę Kauno valstybinę aprūpinimo ir komercijos įmonę, kurios teisių perėmėja yra UAB „Stotis“. Dėl to teismai pagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga nutrūko.
Byloje nustatyta, kad atsakovei A. B. atkurta nuosavybė natūra į pastatą ir 191,5 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vadovaujantis tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pagrindu. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte, taip pat Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 51.8 punkte nurodyta, kad valstybė išperka žemę, jeigu joje yra pastatyti arba projektuojami valstybinės nuosavybės objektai. Dėl to nuosavybė natūra neatkuriama, nes ją išperka valstybė. Šiuo atveju nuosavybė gali būti atkuriama kitais būdais.
Teismai, nagrinėdami bylą, nustatė, kad ginčo žemės sklype, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, stovi pastatas, pastatytas 1983 metais ir Kauno miesto valdybos 1994 m. birželio 28 d. potvarkio Nr. 927-v pagrindu teisiškai įregistruotas Respublikiniame valstybiniame inventorizavimo paslaugų biure, tačiau jis priklauso kitai žinybai. Teismai taip pat nustatė, kad, buvo pažeistas Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 8 punktas, kuriame nustatyta, kad sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą, informuojamas ir tuo metu esamas to turto valdytojas. Tada tai buvo Kauno valstybinė aprūpinimo ir komercijos įmonė.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų padarytomis išvadomis, kad atsakovei A. B. Kauno miesto valdybos 1994 m. gegužės 25 d. potvarkio Nr. 717-v pagrindu nepagrįstai parduotas 63 kv.m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nes tuo metu galiojusio Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 6.1.1 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams – privačių namų valdų savininkams, kurie šia žeme faktiškai naudojosi, bet ne didesni, nei nurodyta nutarimo 4 punkte. A. B. parduotame 63 kv. m žemės sklype nebuvo jokių statinių, kurie jai priklausytų. Nustatyta, kad šiuo žemės sklypu naudojosi valstybinė įmonė.
Dėl to, kas pasakyta, naikinti priimtus teismų sprendimą ir nutartį kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Visi kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų kolegija nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Virgilijus Grabinskas
Bronius Pupkovas
