Baudžiamoji byla Nr. 2K-358-1073/2017
Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00550-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.2.2;
2.1.7.4
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
išteisintojo A. V. gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio (Jevgenij Michailovskij) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. ir I. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 157 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Civilinio ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos civilinis ieškinys dėl 1832,78 Eur ekstradicijos išlaidų priteisimo atmestas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 2 d. nutartis, kuria Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą išnagrinėti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. A. V. ir I. R. išteisinti pagal BK 157 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo tuo, kad veikdami organizuota grupe su kitais asmenimis, nuteistais Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu (kuris, pirmosios instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį nagrinėjamoje byloje, buvo neįsiteisėjęs), organizavo ir gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti:
1.1. A. V., turėdamas tikslą gauti pajamas iš kitų asmenų nusikalstamos veiklos – vagysčių, nurodė nuteistam asmeniui surasti asmenis, kurie galėtų vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų, ir perdavė jam 1000 Lt (289,62 Eur) šių asmenų kelionei į užsienį. Nuteistas asmuo, vykdydamas A. V. nurodymus, iš jo gautą informaciją apie asmenų suradimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų perdavė I. R.;
1.2. I. R., vykdydamas nuteisto asmens nurodymus, informaciją apie būtinybę surasti asmenį, kuris vyktų į užsienį daryti nusikaltimų, perdavė kitiems nuteistiems asmenims, kurie siekdami įgyvendinti nusikalstamus tikslus, naudodami psichologinį smurtą – įbaugindami nepilnametį L. J. (gim. (duomenys neskelbtini) – 2013 m. balandžio 3 d., apie 16.00 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini) k. esančiame miške, įkalbėjo jį vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų – vagysčių. Po to, 2013 m. kovo pabaigoje, nuteistas asmuo surado UAB „A“, vežančią asmenis į užsienio šalis, ir su jos vairuotoju S. B. susitarė dėl dviejų asmenų nuvežimo į Škotiją kainos ir išvykimo datos, laiko bei vietos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. R. nuteistam asmeniui nurodė kelionės metu į Škotiją prižiūrėti L. J., kad šis nepabėgtų ir pasiektų galutinį kelionės tikslą, ir nuvykus į užsienį perduoti jį nusikalstamų veikų organizatoriui A. V. adresu (duomenys neskelbtini), taip pat perdavė nuteistam asmeniui 1000 Lt (289,62 Eur) kelionės išlaidoms į užsienį padengti;
1.3. nuteistas asmuo, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 5 d., 3.00 val., iš Šilutės r., (duomenys neskelbtini) k. esančios degalinės, automobiliu „Renault Laguna“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu nuteistam asmeniui, kuriam buvo duotas nurodymas kelionės metu į Škotiją prižiūrėti L. J. ir nuvykus į užsienį jį perduoti vagysčių organizatoriui, nuvežė šį ir L. J. iki išvežti į užsienį sutartos vietos – Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), – ir taip užtikrino šių asmenų įsėdimą į mikroautobusą „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vykimą į Škotiją.
2. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Michailovskis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimus ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
2.2. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neišanalizavo visų baudžiamojoje byloje surinktų, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų įrodymų jų liečiamumo ir sąsajumo aspektu, o įrodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas A. V. ir I. R., įvertino selektyviai ir atsietai vienus nuo kitų. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadas dėl A. V. ir I. R. nekaltumo, akcentavo tik abejones dėl atskirų įrodymų.
2.3. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. V. ir I. R. nusikalstami veiksmai, nurodyti BK 157 straipsnio 2 dalyje, pasireiškė tuo, kad jie, veikdami organizuota grupe, gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti. Anot kasatoriaus, A. V. ir I. R. šiuos nusikalstamus veiksmus padarė pasiskirstę vaidmenimis – kiekvienas iš jų atliko jam numatytus veiksmus; byloje nustatytas nusikaltimo organizatorius, kuris buvo suinteresuotas nukentėjusiojo atgabenimu į Škotiją (tuometinę A. V. buvimo, gyvenimo ir darbo vietą) ir finansavo nukentėjusiojo atgabenimą, kartu su bendrininkais pasinaudodamas šio pažeidžiamumu ne tik dėl jo amžiaus, bet ir dėl jo blogos materialinės padėties, socialinių problemų. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad A. V., dalyvaujant I. R., organizavo vaiko gabenimą į užsienį nusikalstamai veikai daryti.
2.4. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad išteisintieji neva nesuvokė, kad į užsienį gabenamas nepilnametis, nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas įrodymu nepripažino I. R. T. B. pasakytų žodžių, kad su juo važiuos vaikas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, 2016 m. liepos 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTc1LTYyOC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-175-628/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-175-628/2016">1A-175-628/2016</a> analizuodamas liudytojo V. V. parodymus, kurie yra minimi, bet neanalizuojami skundžiamoje nutartyje, nustatė, kad šio liudytojo parodymai apie tai, kad L. J. jam pasirodė jaunas, iki 18 metų amžiaus, kartu su kitais įrodymais patvirtina, jog nuteistasis D. I. turėjo žinoti nukentėjusiojo amžių. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad, jeigu teismas pripažino, jog L. J. atrodė jaunesnis kaip 18 metų amžiaus, tai ir išteisintieji tai suprato ir žinojo. Kasatoriaus tvirtinimu, jeigu apeliacinės instancijos teismas įvertintų įrodymus laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų ir sugretintų liudytojo V. V. parodymus I. R. T. B. pasakytais žodžiais apie „vaiką“ ir ką T. B. parodė ikiteisminio tyrimo metu, taptų aišku, kad I. R. ne tik suprato, bet ir žinojo, jog L. J. yra nepilnametis.
2.5. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Ž. V. ieškojo žmogaus, galinčio dirbti užsienyje statybose, teigia, kad iš baudžiamojoje byloje esančių Ž. V. ir I. R. pokalbių telefonu suvestinių matyti, kad Ž. V. buvo atskaitingas A. V. ir vykdė jo nurodymus. Kartu kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė, kodėl išteisintiesiems buvo labai svarbi žmonių išvaizda („kad nekristų į akį“, kad būtų su „dantimis“, kad „nereikia protinių sugebėjimų“), jei A. V. ieškojo žmonių dirbti statybose, ir kodėl I. R. pokalbyje su Ž. V. dėl „išvaizdos“, „protinių sugebėjimų“ nebuvo aptarinėjama „statybininkų“ kvalifikacija, jų darbo statybose patirtis. Kasatoriaus tvirtinimu, teismui įvertinus šiuos duomenis, sugretinus juos su kitais įrodymais laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų, „taptų akivaizdu, kad šie duomenys paneigia ir I. R., ir A. V. versiją, kad žmonės buvo ieškomi darbui statybose“. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog A. V. būtų kaip nors susijęs su statybų verslu ar dirbtų statybose. Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas iškraipė Ž. V. ir I. R. pokalbio prasmę ir, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, jį interpretavo, nurodydamas, kad „nors išsireiškimai apie tai, kad ieško „vagiukų“, „kad nebijotų eit vogti“ kelia abejonių dėl tikslo, kuriam buvo ieškomi asmenys važiavimui į užsienį, tačiau kategoriškai išvadai jų nepakanka, jie taip pat gali reikšti tai, jog buvo ieškoma tam tikro socialinio sluoksnio asmenų, kuriems nebūtų reikėję mokėti didelio atlyginimo“.
2.6. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad A. V. ir I. R. nieko nežinojo apie nukentėjusiojo gabenimą į užsienį daryti nusikalstamų veikų ir kad jiems buvo žinoma tik apie statybas, neatsakė į klausimą, kodėl pripažintas kaltu ir nuteistas D. I. gabeno nukentėjusįjį (vaiką) į užsienį vykdyti nusikalstamų veikų, jeigu jo tai daryti niekas neprašė. Anot kasatoriaus, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTc1LTYyOC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-175-628/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-175-628/2016">1A-175-628/2016</a> nurodė, kad „šioje byloje neginčijamai nustatyta tik tai, kad D. I., žinodamas apie ieškomus asmenis vykimui į užsienį, naudodamas psichologinį smurtą – įbaugindamas nepilnametį L. J., įkalbėjo pastarąjį vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas bei, užtikrindamas jo įsėdimą į užsakytą transportą ir išvykimą, nuvežė L. J. iki išvežimui į užsienį sutartos vietos“. Kasatoriaus teigimu, jeigu teismas nustatė, kad D. I. žinojo apie tai, jog asmenys buvo ieškomi vagystėms užsienyje vykdyti, kyla klausimas, iš kur jis tai žinojo, jeigu, kaip teigiama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose šioje baudžiamojoje byloje, visi kaltinime paminėti proceso dalyviai kalbėjo tik apie darbą statybose. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. I. pats, niekieno neprašomas, pasinaudodamas gautu adresu užsienyje (tuo adresu gyveno A. V.) ir pasinaudodamas svetimais pinigais (nustatyta, kad tai buvo A. V. pinigai), „išsiuntė“ L. J. į užsienį daryti nusikaltimų. Tačiau jeigu D. I. su niekuo nesitarė, pasak kasatoriaus, kyla klausimas, kam tada nukentėjusysis būtų „dirbęs“ ir pas ką važiavęs. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės, kaip ir pirmosios, instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir nevisiškai išnagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, į šį klausimą neatsakė. Šiuo atveju teismo išvados, pasak kasatoriaus, dėl ištirtų ir išnagrinėtų įrodymų yra prieštaringos ir prieštaraujančios faktiniams duomenims, neatitinkančios įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
2.7. Teismas, vertindamas organizuotos grupės požymių buvimą, pripažino, kad nenustatyti kaltinime paminėtų asmenų glaudūs tarpusavio ryšiai, nors, kasatoriaus teigimu, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai leidžia daryti visiškai priešingą išvadą. Anot kasatoriaus, teismas, nepaisydamas baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, konstatavo, kad D. I. nepažįsta Ž. V., nors kai dar ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. balandžio 6 d. Šilutės rajono apylinkės teisme buvo prašoma skirti Ž. V. kardomąją priemonę suėmimą, jis nurodė pažįstantis D. I. ir žinantis, kad A. V. užsiima vagystėmis. Kasatoriaus nuomone, svarbu pažymėti ir tai, kad, įtariamiesiems I. R. ir A. V. pasislėpus, ikiteisminis tyrimas dėl jų buvo atskirtas į atskirą tyrimą, ir išskirtoje byloje 2015 m. spalio 8 d. buvo gautas Europolo raštas, kuriame nurodyta, kad A. V. yra siejamas su adresu (duomenys neskelbtini), taip pat įvardyti asmenys, kurie kaltinime nurodytu laikotarpiu gyveno šiuo adresu. Anot kasatoriaus, šiame rašte nurodyti asmenys, apklausiami ikiteisminio tyrimo Nr. 04-2-00352-15 metu, patvirtino, kad aptariamu laikotarpiu jie vagystes vykdė A. V. nurodymu.
2.8. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl organizuotos grupės požymių buvimo kaltinamųjų veiksmuose, taip pat neįvertino baudžiamojoje byloje esančių, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų įrodymų, patvirtinančių A. V. ir I. R., taip pat ir asmenų, padėjusių nusikaltimo organizatoriui surasti, įkalbėti ir gabenti nepilnametį L. J. į Škotiją daryti vagysčių, veikimą organizuota grupe, jų vaidmenų ir funkcijų pasiskirstymą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų ir pats atsietai, selektyviai vertino A. V. parodymus, jo pinigų – 1000 Lt (289,62 Eur) – persiuntimo motinai tikslą bei panaudojimo aplinkybes, Ž. V. ir I. R. pokalbius, T. B. atsiradimo šioje veikoje aplinkybes, D. I. vaidmenį ir jam priimtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, nukentėjusiojo L. J. parodymus ir kt. Pasak kasatoriaus, šioje byloje nustatytas, bet tinkamai neįvertintas nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas tik patvirtina organizuotos grupės požymių buvimą. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo, į priemonių numatymą, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K- 275/2007, 2K-229/2008).
2.9. Kartu kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje prekybos žmonėmis bylose suformuota nuostata, kad tuo atveju, jei auka sutiko būti išnaudojama, tačiau jos sutikimas buvo išgautas panaudojant fizinį smurtą, grasinimus ar kitus valios palaužimo būdus (šiuo atveju auka buvo nepilnametis asmuo ir valios palenkimo būdų įrodinėti nereikia), į aukos sutikimą neatsižvelgiama, jis nepaverčia išnaudojimo teisėtu; be to, prekybos žmonėmis auka – tai bet koks fizinis asmuo, kurio atžvilgiu buvo padaryta prekybos žmonėmis nusikalstama veika, neatsižvelgiant į šio asmens norą būti pripažintam nukentėjusiuoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-344-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-344-942/2016">2K-344-942/2016</a>). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nepaisydamas nurodyto išaiškinimo, skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad „pats nukentėjusysis išteisintiesiems I. R. ir A. V. pretenzijų dėl padarytos nusikalstamos veikos neturėjo“.
3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. Michailovskio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
4. BPK 376 straipsnio 1 dalis numato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Skundžiamų teismų baigiamųjų aktų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis apskųstuose nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant. Tai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas žemesnių instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo negali pakeisti savu. Kasacinės instancijos teismas gali tik tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).
5. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, lėmęs A. V. ir I. R. išteisinimą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atsietai, selektyviai, nevertino jų visumos, netinkamai aiškino organizuotos grupės požymius, todėl padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.
5.1. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-28-489/2016).
7. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, tokių pažeidimų nenustatyta. Priešingai nei teigia kasatorius, abiejų instancijų teismai atidžiai įvertino byloje esančius įrodymus; liudytojų parodymus vertino tiek atsietai, tiek kitų įrodymų kontekste, aiškiai pasisakė apie įrodytas aplinkybes bei duomenis, kuriais jos grindžiamos, taip pat nurodė motyvus, kodėl nesiremia ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo T. B. parodymais ar kodėl liudytojo Ž. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra prieštaringi su jo parodymais, duotais teisme. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas teisingas nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant ne esminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors ir kaltinimui nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>, 2K-7-511/2017). Pagal aptartą algoritmą elgėsi ir teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pvz., teigdami, kad „išanalizavus Ž. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos palyginus su jo parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, matyti, kad Ž. V. niekuomet tiesiogiai nepasakė žinojęs, kad ieško žmonių, kurie užsienyje galėtų daryti nusikaltimus, be to, nuosekliai neigė žinojęs, kad vienas iš vykusių į Škotiją asmenų buvo nepilnametis. 2013-04-05 apklausos metu Ž. V. nurodė žinantis, kad A. V. Škotijoje vagia daiktus iš parduotuvių, tačiau teisėsaugos pareigūnams neparodė, kad A. V. būtų ieškojęs žmonių, kurie galėtų daryti nusikalstamas veikas. Jis teigė, kad A. V. ieškojo „pigios darbo jėgos“, t. y. tokių žmonių, kurie sutiktų dirbti už kuo mažesnį atlygį. Vėlesnių apklausų metu (2013-06-27, 2013-08-07, 2013-09-17) Ž. V. taip pat nenurodė, kad ieškojo žmonių, kurie užsienyje galėtų vogti ar daryti kitokius nusikaltimus, teigė, kad A. V. nepasakė, kokiam darbui ieško žmonių. Ž. V. taip pat parodė, kad apie antrąjį asmenį, turėjusį vykti į Škotiją, sužinojo tik kelionės išvakarėse, nežinojo, kas tas asmuo, jam buvo pasakyta, kad šiam asmeniui 23-eji metai, apie tai, kad jis buvo nepilnametis, nežinojo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad, priešingai nei teigia kasatorius, Ž. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nepatvirtina, kad A. V. ieškojo asmenų nusikalstamoms veikoms užsienyje daryti, ir juo labiau nepatvirtina, kad A. V. žinojo, jog vienas iš atvykstančių asmenų yra nepilnametis, kadangi, remiantis nuosekliais Ž. V. parodymais, to nežinojo ir pats Ž. V.“.
9. Iš bylos matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išsamiai išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) bei nesuvaržant kaltinamiesiems įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą teisme, visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymai (duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu), duomenys, užfiksuoti proceso veiksmų protokoluose ir kt., nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti, kaltinimą palaikančio prokuroro versija, įvertinus įrodymų visumą, palyginus juos tarpusavyje ir susiejus į vientisą loginę grandinę, nė vienam jų neteikiant išskirtinės reikšmės, motyvuotai atmesta.
Be kita ko, iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodomi apeliaciniame skunde, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai). Nors kasatorius skunde cituoja ir itin detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus ir pan.), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas patvirtina išteisintųjų veiksmuose esant visus BK 157 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu.
10. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, motyvuotai atsakė į visus esminius prokuroro apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus, t. y. į tokius, nuo kurių atsakymo priklausė teisingo sprendimo šioje byloje priėmimas. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių apeliacinio skundo argumentų, neturinčių reikšmės sprendžiant klausimą dėl A. V. ir I. R. veikos kvalifikavimo, savaime nereiškia, jog šis teismas pažeidė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-240/2014, 2K-406-895/2015 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, šis kasatoriaus nurodomas BPK pažeidimas iš esmės siejamas su teismų atliktu įrodymų vertinimu, o tai, minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo apeliantas, negali būti laikoma netinkamu apeliacinio skundo išnagrinėjimu.
11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Dėl BK 157 straipsnio 2 dalies taikymo
12. Kaip teisingai pažymima kasaciniame skunde, BK 157 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra speciali prekybos žmonėmis sudėtis, nes šios nusikalstamos veikos nukentėjusiuoju gali būti tik vaikas, t. y. asmuo, neturintis 18 metų. Sprendžiant dėl BK 157 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimo kaltininko veikoje, reikia nustatyti ne tik objektyviuosius veikos požymius, kurie straipsnio dispozicijoje įtvirtinti kaip alternatyvūs, bet ir subjektyviuosius, t. y. tiesioginę tyčią kaltininko veikoje, būtent žinojimą arba siekimą, kad vaikas būtų neteisėtai įvaikintas, išnaudojamas vergijos ar panašioms į vergiją sąlygoms, prostitucijai, pornografijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams; taip pat žinojimą ir suvokimą, kad straipsnyje kriminalizuoti veiksmai atliekami būtent su vaiku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-417-697/2016). Skundžiamuose teismų sprendimuose kasatorius įžvelgia neatitikimų dėl: 1) A. V. ir I. R. veiksmuose nenustatytos tiesioginės tyčios; kasatoriaus manymu, visi duomenys, kad jie žinojo, jog į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti bus gabenamas vaikas, yra pateikti byloje; 2) veikoje nenustatytų organizuotos grupės požymių (BK 25 straipsnio 3 dalis).
13. Į šiuos prokuroro argumentus atsakytina, kad apeliacinės instancijos teismas vertino tai, kad A. V. ir I. R. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nebuvo ieškoma asmens nusikalstamoms veikoms užsienyje daryti ir kad tai turėtų būti nepilnametis asmuo. Taip pat išteisintieji nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nežinojo, jog surastas asmuo yra nepilnametis. Byloje buvo tik nustatyta, kad A. V. ieškojo asmenų, kurie norėtų vykti į užsienį dirbti, tokių asmenų jis ieškojo per Ž. V.. Atitinkamai ir I. R. tik iš Ž. V. sužinojo apie žmonių dirbti užsienyje paieškas ir įsitraukė į šią paiešką.
Iš teismų nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad byloje nesurinkta ir nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. V. ir I. R. sąmoningai veikė tyčia, siekdami rasti žmonių, ir būtent vaikų, kurie darytų nusikalstamas veikas (svetimo turto vagystes) užsienyje.
Byloje esantys duomenys tik patvirtino, kad nukentėjusysis kitoje baudžiamojoje byloje nuteistojo D. I. buvo verčiamas vykti į užsienį, todėl apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms, taip pat kad buvo užsakytas transportas vykti į užsienį, domimasi asmenų vežimo eiga, sulaikytas transportas. Tačiau šios aplinkybės pačios savaime ir su kitais įrodymais nesudaro pagrindo teigti, kad A. V. ir I. R. organizavo ir gabeno nepilnametį asmenį į užsienį nusikalstamai veikai daryti. Kaip minėta, BK 157 straipsnio 2 dalyje nurodytai nusikalstamai veikai inkriminuoti būtina nustatyti, jog jie žinojo arba siekė, kad vaikas būtų neteisėtai išnaudojamas nusikalstamai veikai daryti, ir suvokė, jog tokie veiksmai atliekami su vaiku. Pažymėtina ir tai, kad teismai vertino ir aptarė liudytojų (M. B., O. O. ir kitų) parodymus apie tai, jog A. V. kitiems anksčiau įdarbintiems asmenims liepė vogti iš parduotuvių, konstatuodami, kad šie parodymai kitų bylos įrodymų kontekste niekaip nepatvirtina fakto, kad L. J. buvo neteisėtai gabenamas į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti.
14. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą, siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2011">2K-403/2011</a>, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013).
14.1. Būtent taip nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl organizuotos grupės požymio nebuvimo, įstatymų nuostatas aiškino, taikė ir bylos faktines aplinkybes vertino apeliacinės instancijos teismas, todėl teisės taikymo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad abu išteisintieji buvo susitarę daryti labai sunkią bendrą kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, iš anksto aptarė, suderino jos darymo planą, mechanizmą, taip pat neįrodyta, kad juos siejo ilgalaikiai ryšiai ir vaidmenų pasidalijimas. Atitinkamai nebuvo surinkta duomenų ir dėl glaudžių ryšių tarp organizuotos grupės narių – įskaitant A. V. ir I. R. – buvimo. Byloje nustatyta tik tai, kad A. V. pasiteiravo Ž. V., ar šiam nežinomi kokie asmenys, kurie norėtų važiuoti užsidirbti į užsienį, o Ž. V. šią informaciją teiraudamasis perdavė keliems draugams, įskaitant ir I. R., tačiau toks šių asmenų bendravimas savaime nepatvirtina organizuotos grupės buvimo fakto jų veiksmuose.
15. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatoriaus nurodomi argumentai dėl tiesioginės tyčios išteisintųjų veiksmuose ir organizuotos grupės požymių buvimo, t. y. netinkamo BK 157 straipsnio 2 dalies taikymo, iš esmės siejamas su, kasatoriaus nuomone, netinkamu įrodymų vertinimu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kasatoriaus argumentai, susiję su BPK pažeidimais, atmestini kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismų išvados dėl minėto baudžiamojo įstatymo taikymo nepagrįstos. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, tiek vertindamas nusikalstamos veikos sudėties buvimo, tiek organizuotos grupės buvimo požymius, nuosekliai, išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus vertino tiek atsietai, tiek su visais surinktais įrodymais ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl A. V. ir I. R. veiksmų teisinio vertinimo.
16. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad A. V. ir I. R. veikoje nėra būtinųjų BK 157 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių: kaltės, pasireiškiančios tiesioginės tyčios forma, bei organizuotos grupės požymio.
17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Jevgenijaus Michailovskio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
