Baudžiamoji byla Nr. 2K-356-696/2017 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00385-2012-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. U. ir jos gynėjos advokatės Nataljos Kucharevos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu E. U. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir E. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas E. U. atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo. Iš E. U. UAB „E“ naudai priteista 11 793,26 Eur turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nutartimi nuteistosios E. U. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. E. U. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą ir 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
1.1. E. U. nuteista už tai, kad būdama UAB „E“ (duomenys neskelbtini) direktorė ir vykdydama kasininko pareigas, turėdama administracinius įgalinimus veikti įmonės vardu ir atstovauti jos interesams, visiškai disponuodama įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą, turėdama tikslą pasisavinti jos žinioje esančias įmonės lėšas, laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. siekdama melagingai pagrįsti neva UAB „E“ patirtas 11 793,26 Eur (40 719,78 Lt) išlaidas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus – kasos išlaidų orderius: 2007 m. gegužės 31 d. KIO Nr. 07-33b (3324,84 Eur (11 480 Lt) sumos), 2007 m. birželio 8 d. KIO Nr. 07-34 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. birželio 29 d. KIO Nr. 07-41 (868,86 Eur (3000 Lt) sumos), 2007 m. liepos 11 d. KIO Nr. 07-48 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. rugsėjo 12 d. KIO Nr. 07-59 (166,94 Eur (576,40 Lt) sumos), 2008 m. vasario 11 d. KIO Nr. 08-11 (191,38 Eur (660,80 Lt) sumos), 2008 m. kovo 12 d. KIO Nr. 08-18 (149,10 Eur (514,80 Lt) sumos), 2008 m. rugpjūčio 29 d. KIO Nr. 08-53 (6082,02 Eur (21 000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 16 d. KIO Nr. 08-59 (579,24 Eur (2000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 22 d. KIO Nr. 08-60 (137,56 Eur (474,98 Lt) sumos), apie realiai neįvykusias ūkines operacijas – pinigų išmokėjimą B. H. U. (B. H. U.), nors pastarasis šių pinigų gavęs nebuvo, ir pasirašė B. H. U. vardu, po to įtraukė minėtus kasos išlaidų orderius į UAB „E“ buhalterinę apskaitą, tokiu būdu pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės UAB „E“ priklausantį turtą – pinigines lėšas 11 793,26 Eur (40 719,78 Lt), taip padarė UAB „E“ didelę turtinę žalą.
1.2. Taip pat ji, būdama UAB „E“ direktorė ir vykdydama kasininko pareigas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., būtent, ji pažeidė Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, kur 5 punkte nurodyta: „Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje <...>“, 19 punkte nurodyta: „Jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti <...>“, 30 punkte nurodyta: „Už apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir šių taisyklių reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 5 straipsnio 2 dalies nuostatą – „Į apskaitą įtraukiamas tik tos įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai“, o pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio „Apskaitos dokumentų rekvizitai“ 2 dalį – „ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas“, 12 straipsnio 1 dalį – „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>“, 11 straipsnio 1 dalies nuostatą – „Už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio Įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“, ir E. U. apskaitoje: 1) apskaitė UAB „El“ ūkines operacijas, t. y. į 2009 m. kovo mėnesio avanso apyskaitą be Nr. įtraukė du apskaitos dokumentus (2009 m. kovo 20 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvite, serija A, Nr. 1437861, ir 2009 m. kovo 30 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvite, serija A, Nr. 1437862), bendros 280,93 Eur (970,00 Lt) sumos, kurie priklauso UAB „El“; 2) apskaitoje apskaitė ūkines operacijas pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus – kasos išlaidų orderius: 2007 m. gegužės 31 d. KIO Nr. 07-33b (3324,84 Eur (11 480 Lt) sumos), 2007 m. birželio 8 d. KIO Nr. 07-34 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. birželio 29 d. KIO Nr. 07-41 (868,86 Eur (3000 Lt) sumos), 2007 m. liepos 11 d. KIO Nr. 07-48 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. rugsėjo 12 d. KIO Nr. 07-59 (166,94 Eur (576,40 Lt) sumos), 2008 m. vasario 11 d. KIO Nr. 08-11 (191,38 Eur (660,80 Lt) sumos), 2008 m. kovo 12 d. KIO Nr. 08-18 (149,10 Eur (514,80 Lt) sumos), 2008 m. rugpjūčio 29 d. KIO Nr. 08-53 (6082,02 Eur (21 000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 16 d. KIO Nr. 08-59 (579,24 Eur (2000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 22 d. KIO Nr. 08-60 (137,56 Eur (474,98 Lt) sumos), t. y. buhalterinės apskaitos dokumentuose buvo įrašyti duomenys apie realiai neįvykusias ūkines operacijas, kurios iškreipė duomenis apie bendrovės turtą ir įsipareigojimus, todėl dėl nustatytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d. UAB „E“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji E. U. ir jos gynėja advokatė N. Kuchareva prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nutartį ir E. U. išteisinti. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys) ir padaryta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų (BPK 1 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis, 22 straipsnis, 48 straipsnis, 45 straipsnis, 52 straipsnio 2 dalis, 50 straipsnio 1 dalis, 181 straipsnis, 237 straipsnis).
2.1. Anot kasatorių, teismai, nuteisdami ją pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, neįrodė, kad E. U. pasisavino bendrovės turtą – 40 719,78 Lt (11 793,26 Eur), taigi neįrodyta, kad bendrovei buvo padaryta žalos. Be to, teismai netinkamai įvertino įrodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. B. H. U. naudojosi jos banko kortelėmis ir paimdavo pinigus iš jos asmeninės sąskaitos Turkijoje. E. U. teigia pateikusi laikotarpio nuo 2006 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. sausio 20 d. SEB banko asmeninės sąskaitos išrašą, tvirtina, kad iš jos sąskaitos buvo paimta 28 545 Turkijos liros, t. y. 55 301,19 Lt (16 016,33 Eur). Teismai, anot kasatorių, turėjo vertinti liudytojo B. H. U. parodymus kritiškai, kad jis pinigų pagal nurodytus orderius negavo ir nesinaudojo asmeninėmis banko kortelėmis. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Sienos kontrolės organizavimo valdybos 2015 m. vasario 6 d. rašte pateikti duomenys apie E. U. ir B. H. U. valstybės sienos kirtimą nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Pagal pateiktus duomenis E. U. buvo Turkijoje 2006 m. vasario mėnesį ir 2007 m. birželio mėnesį. Visą laiką Turkijoje buvo B. H. U., taip pat ir 2007 m. rugpjūčio 30 d., 2007 m. lapkričio 21 d., 2007 m. gruodžio 7 d., 2007 m. gruodžio 14 d., 2008 m. rugpjūčio 18 d. Šiuos duomenis ji teigia pateikusi dar ikiteisminio tyrimo metu, juos buvo įmanoma patikrinti.
2.2. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių E. U. teiginius, kad B. H. U. jam išmokėtus pinigus įnešdavo į bendrovės banko sąskaitą arba atsiskaitydavo už prekes Turkijoje. Kasatorės teigia, kad jis patvirtino, jog asmeniškai įnešdavo pinigus iš parduotuvės kasos į banką, pateikdavo bendrovės buhalterei patvirtinančius dokumentus. Bendrovės buhalterė O. S. patvirtino, kad B. H. U. asmeniškai įnešdavo pinigus į banką.
2.3. Kasatorės, remdamosi kasacine praktika baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-373/2013, 2K-138/2014, teigia, kad E. U., kaip bendrovės vadovė, neturėjo tikslo pasisavinti bendrovės turto ir jį panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, jos tyčia dėl BK 183 straipsnyje numatytos veikos padarymo neįrodyta. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios E. U. parodė, kad pinigai buvo perduoti vieninteliam akcininkui B. H. U., kuriuos šis naudojo bendrovės reikmėms (prekėms Turkijoje pirkti). Ikiteisminio tyrimo metu buvo galima patikrinti šią informaciją, atlikus UAB „E“ reviziją. Pagal 2009 m. lapkričio 2 d. perdavimo aktą E. U. perdavė B. H. U. paskirtai direktorei V. J. visą UAB „E“ turtą bei dokumentus, taip pat ir prekių likučius už 19 628,66 Lt (5684,85 Eur). Anot kasatorių, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismai nepaneigė, kad B. H. U. pinigus gavo iš E. U. sąskaitos Turkijoje (pagal išrašytus orderius) ir dėl lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms. Apeliacinės instancijos teismas turėjo ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte pateiktu išaiškinimu, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai.
2.4. Kasatorės ginčija nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą (toliau – ir BAĮ) įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Pažymėtina, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>, 2K-363/2014).
2.5. Buvusi bendrovės buhalterė O. S. teismo posėdžio metu (2016 m. vasario 1 d.) dėl dviejų pirkimo–pardavimo kvitų (2009 m. kovo 20 d. ir 2009 m. kovo 30 d.) parodė, kad būtent ji klaidingai kvituose vietoj įmonės pavadinimo UAB „E“ atspausdino UAB „El“, t. y. ji suklydo ir įrašė ne tos įmonės pavadinimą. Taip O. S. patvirtino buvus padarytą techninę klaidą. Be to, ji patvirtino, kad visi kasos išlaidų orderiai buvo išrašomi buhalterinių dokumentų pagrindu, kad ji išrašydavo orderius jos paruoštų duomenų pagrindu – paruošdama avansinę apyskaitą, kurią pasirašė B. H. U. Kasatorių nuomone, byloje paneigta, kad pagal buhalterinius dokumentus (kasos išlaidų orderius) ūkinės operacijos realiai nebuvo įvykdytos, kad B. H. U. pagal kasos orderius pinigų negavo, todėl nenustatyta, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas BK 222 straipsnyje, padarytas tyčia. Tokia nuomonė išreikšta ir teisme apklausus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT prie VRM) Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiąjį specialistą V. Kliaubą.
2.6. Be to, nebuvo nustatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – kad dėl E. U. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
2.7. Kasaciniame skunde teigiama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme E. U. neturėjo galimybės pasinaudoti realia teisine pagalba. Ikiteisminio tyrimo metu E. U. neturėjo gynėjo, nes neturėjo lėšų jam sumokėti už teisinę pagalbą, o apie tai, kad gali būti paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, jai nebuvo paaiškinta, todėl ji teigia atsisakiusi gynėjo ikiteisminio tyrimo metu. Taip, anot kasatorių, buvo pažeisti BPK 45 straipsnio ir 52 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Gynėjo buvo atsisakyta ikiteisminio tyrimo metu, kai ji buvo apklausta kaip liudytoja (BPK 80 straipsnio 1 punktas), pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas nedalyvaujant gynėjui, nebuvo paaiškinta, kad jis galėtų būti paskirtas. Kasaciniame skunde teigiama, kad nors Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu buvo paskirtas antrinę teisinę pagalbą teiksiantis gynėjas advokatas Arvydas Milutis, tačiau iki teismo posėdžio su juo bendrauti nepavyko, jis dalyvavo tik dviejuose teismo posėdžiuose, vėliau teismo nutartimi buvo nušalintas dėl neatvykimo į teismo posėdžius, teismas neleido nuteistajai samdyti to paties advokato savo lėšomis. Kasaciniame skunde teigiama, kad 2016 m. sausio 28 d. telefonu buvo pranešta, jog teisinę pagalbą paskirtas suteikti advokatas Antonas Kviatkovskis (Anton Kviatkovski), tačiau jis iki 2016 m. sausio 29 d. posėdžio E. U. nekonsultavo, su ja nebendravo, neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga. 2016 m. balandžio 21 d. teismo posėdžio metu nebuvo suteikta galimybė pasirengti baigiamosioms kalboms. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo galimybės kartu su gynėju susipažinti su visa bylos medžiaga.
3. Atsiliepimu į nuteistosios E. U. ir jos gynėjos advokatės N. Kucharevos kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Kančauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime teigiama, kad nuteistosios E. U. gynybos teisės procese nebuvo suvaržytos, ikiteisminio tyrimo metu pagrįstai nebuvo nustatyta aplinkybių, rodančių, kad be gynėjo pagalbos E. U. teisėti interesai nebūtų tinkamai apginti; E. U. buvo išaiškinta tiek teisė turėti gynėją, tiek ir suteikta reali galimybė tokia teise pasinaudoti. Įtariamojo (kaltinamojo) apsisprendimas procesui svarbiais klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą bendraujant su pareigūnais, turi būti tinkamai užfiksuotas, tam, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl gynėjo atsisakymo savanoriškumo. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad visi byloje esantys protokolai dėl gynėjo atsisakymo ikiteisminio tyrimo metu yra surašyti tinkamai, atsisakymas gynėjo užfiksuotas laikantis BPK nustatytų reikalavimų. E. U. gynyba teisme taip pat buvo aktyvi ir efektyvi tiek dalyvaujant advokatui A. Milučiui, tiek dalyvaujant advokatui A. Kviatkovskiui. Gynybos organizavimas, be to, yra ginamojo ir jo gynėjo tarpusavio susitarimo reikalas, įtariamojo (kaltinamojo) subjektyvi neigiama nuomonė apie jam suteiktos teisinės pagalbos kokybę savaime nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymo, netinkamo interesų gynimo ar realios teisinės pagalbos neturėjimo. Kasacinio skundo argumentų dėl neva nesuteikimo laiko baigiamosioms kalboms pasiruošti niekaip nepatvirtina bylos medžiaga, o kasacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą suvaržymo, nesuteikiant galimybės susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat nepagrįsti. BPK nenumatyta pareiga ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, o bylą nagrinėjant teisme – teismui savarankiškai, savo nuožiūra ir iniciatyva pateikti medžiagą įtariamajam (kaltinamajam) susipažinti. Ši teisė įgyvendinama vadovaujantis BPK nuostatomis, todėl įtariamasis (kaltinamasis), norėdamas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, turi pats pateikti prašymą prokurorui ar teismui. Nors E. U. procesinės teisės susipažinti su bylos medžiaga buvo išaiškintos, tačiau ji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme prašymo susipažinti su bylos medžiaga nepateikė. Su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino jos gynėjas.
3.2. Taip pat iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo atliktas tinkamai, BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos. Teismai išsamiai ir visapusiškai įvertino bylos įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, atlikęs įrodymų tyrimą, nutartimi atmesdamas apeliacinį skundą, pasisakė tiek dėl atskirų įrodymų, tiek dėl įrodymų visumos, nuosekliai ir logiškai aprašė įrodymų grandinę, atskleidė jų tarpusavio ryšį ir padarė logiškas išvadas dėl nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotus nusikaltimus.
3.3. Teismai taip pat, anot prokurorės, tinkamai nustatė visus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius E. U. veikoje; motyvuotai atmesta versija apie lėšų, nurodytų suklastotuose kasos išlaidų orderiuose, panaudojimą įmonės reikmėms, pagrįstai konstatuota, kad E. U. pasisavino UAB „E“ didelės vertės turtą ir veikė tiesiogine tyčia, o įmonei padaryta didelė turtinė žala, lėšas pasisavinant. Bylos duomenimis taip pat pagrįstai nustatyta, kad E. U., būdama UAB „E“ direktorė, sąmoningai teikė apskaitą tvarkiusiai buhalterei O. S (jai apie tai nežinant) jos pačios suklastotus kasos išlaidų orderius, kurie fiksavo realiai neįvykusias finansines operacijas tam, kad buhalterė juos įtrauktų į apskaitą. Tokiais atvejais įmonės vadovo veiksmai vertinami kaip vykdytojo. E. U., pateikusi buhalterei savo pačios suklastotus kasos išlaidų orderius, sąmoningai siekė, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų, numatė, kad dėl to bus iškraipyti apskaitos duomenys ir tokių padarinių norėjo. Byloje pateikta specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų negalima nustatyti UAB „E“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
3.4. Teismai taip pat nagrinėjo nuteistosios keltas gynybos versijas, skundžiamuose sprendimuose jas išanalizavo ir motyvuotai atmetė. Visos abejonės, kurias iškėlė nuteistoji savo apeliaciniame skunde, buvo patikrintos ir pašalintos, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Vien tai, kad nuteistoji E. U. nesutinka su nepalankiomis jai teismo išvadomis, neleidžia teigti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia.
4. Nuteistosios E. U. ir jos gynėjos advokatės N. Kucharevos kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl E. U. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį
5. Kasaciniame skunde neigiama, kad nuteistoji padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, teigiama, kad neįrodyta, jog E. U. pasisavino bendrovės turtą – 40 719,78 Lt (11 793,26 Eur). Taigi kasatorės netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą grindžia netinkamu įrodymų vertinimu. Nors įrodymų vertinimo kausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, tačiau nuo įrodymų vertinimo priklauso baudžiamojo įstatymo taikymas, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šio kasacinio skundo argumento.
5.1. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymas įrodytas ir E. U. pagrįstai nuteista dėl UAB „E“ turto pasisavinimo. Byloje pakanka įrodymų, kad būtų padaryta išvada dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Nustatyta, kad E. U. 2005 m. gegužės 10 d.–2010 m. rugpjūčio 13 d. (faktiškai iki 2009 m. lapkričio 2 d.) ėjo UAB „E“ direktoriaus ir kasininko pareigas, taigi ji, kaip bendrovės direktorė, turėjo teisę išrašyti kasos išlaidų orderius, o kaip įmonės kasininkė – paimti iš kasos įmonės balanse esančius pinigus. Taip pat byloje nustatyta, kad UAB „E“ išrašė kasos išlaidų orderius dėl lėšų išmokėjimo B. H. U.: 2007 m. gegužės 31 d. Nr. 07-33b (11 480 Lt (3324,84 Eur) sumos), 2007 m. birželio 8 d. Nr. 07-34 (506,40 Lt (146,66 Eur) sumos), 2007 m. birželio 29 d. Nr. 07-41 (3000 Lt 868,86 Eur) sumos), 2007 m. liepos 11 d. Nr. 07-48 (506,40 Lt (146,66 Eur) sumos), 2007 m. rugsėjo 12 d. Nr. 07-59 (576,40 Lt (166,94 Eur) sumos), 2008 m. vasario 11 d. Nr. 08-11 (660,80 Lt (191,38 Eur) sumos), 2008 m. kovo 12 d. Nr. 08-18 (514,80 Lt (149,10 Eur) sumos), 2008 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 08-53 (21 000 Lt (6082,02 Eur) sumos), 2008 m. rugsėjo 16 d. Nr. 08-59 (2000 Lt (579,24 Eur) sumos), 2008 m. rugsėjo 22 d. Nr. 08-60 (474,98 Lt (137,56 Eur) sumos). Iš paminėtų UAB „E“ kasos išlaidų orderių matyti, kad juos pasirašė bendrovės direktorė E. U., ji pasirašė ir kaip pinigus išdavęs asmuo, taip pat šiuose kasos išlaidų orderiuose, išskyrus 2008 m. rugsėjo 16 d. Nr. 08-59 orderį, yra pinigų gavėjo parašas, tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad UAB „E“ kasos išlaidų orderiuose: 2007 m. gegužės 31 d. Nr. 07-33b; 2007 m. birželio 8 d. Nr. 07-34; 2007 m. birželio 29 d. Nr. 07-41; 2007 m. liepos 11 d. Nr. 07-48; 2007 m. rugsėjo 12 d. Nr. 07-59; 2008 m. vasario 11 d. Nr. 08-11; 2008 m. kovo 12 d. Nr. 08-18; 2008 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 08-53; 2008 m. rugsėjo 22 d. Nr. 08-60 eilutėje „Gavėjo parašas“ B. H. U. vardu pasirašė vienas asmuo – E. U. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas B. H. U. kategoriškai paneigė pagal kasos išlaidų orderius gavęs 11 793,26 Eur. B. H. U. parodė, kad jis nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. rugpjūčio 12 d. buvo Turkijoje, grįžęs į Lietuvą, peržiūrėjo priėmimo–perdavimo aktu E. U. perduotus UAB „E“ dokumentus, sužinojo, kad jam pagal kasos išlaidų orderius nebuvo išmokėtos pinigų sumos. Kasos išlaidų orderiuose buvo ne jo parašas, šiuose dokumentuose nurodytų pinigų jis negavo, be to, niekam nebuvo suteikęs teisės už jį pasirašyti kasos išlaidų orderiuose. Taip pat parodė, kad E. U. mokėjimo kortele jis niekada nesinaudojo, nežinojo šios kortelės PIN kodo. Prekės bendrovei „E“ nebuvo perkamos Turkijoje. Liudytojas B. H. U. neneigė bendrovės pinigus įnešdavęs į banko sąskaitą, tai darydavo, kai reikėdavo mokėti mokesčius, pateikdavo tai patvirtinančius dokumentus. Įmonės buhalterė O. S. taip pat nepatvirtino E. U. teiginių apie B. H. U. pagal kaltinime nurodytus kasos išlaidų orderius pinigų gavimą.
5.2. E. U. parodymus apie tai, kad bendrovės akcininkas B. H. U. pagal UAB „E“ kasos išlaidų orderius pinigus gavo ir juos panaudojo bendrovės reikmėms, paneigia ir kasos išlaidų orderiuose nurodyta išmokėtų pinigų paskirtis. Byloje esančiuose UAB „E“ kasos išlaidų orderiuose 2007 m. birželio 8 d. Nr. 07-34, 2007 m. liepos 11 d. Nr. 07-48, 2007 m. rugsėjo 12 d. Nr. 07-59, 2008 m. vasario 11 d. Nr. 08-11, 2008 m. kovo 12 d. Nr. 08-18, 2008 m. rugsėjo 22 d. Nr. 08-60 (1 t., b. l. 69, 71, 72, 73, 74, 77) nurodyta pinigų išmokėjimo paskirtis, t. y. atlyginimas B. H. U. Taigi, priešingai nei teigia kasatorės, pinigai nebuvo skirti įmonės reikmėms – prekėms pirkti.
5.3. Apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir išsamiai atsakė į E. U. apeliacinio skundo argumentus dėl jos nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti nei pirmosios instancijos teismo išvadų, nei apeliacinės instancijos teismo motyvų dėl E. U. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai tinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su turto pasisavinimu, ir priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį.
Dėl E. U. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį
6. E. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už šias veikas, kurios prieštarauja Buhalterinės apskaitos įstatymo, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo ir Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatoms: 1) apskaitė UAB „El“ ūkines operacijas, t. y. į 2009 m. kovo mėnesio avanso apyskaitą be Nr. įtraukė du apskaitos dokumentus (2009 m. kovo 20 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvite, serija A, Nr. 1437861, ir 2009 m. kovo 30 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvite, serija A, Nr. 1437862), bendros 280,93 Eur (970,00 Lt) sumos, kuri priklauso UAB „El“; 2) apskaitė ūkines operacijas pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus – kasos išlaidų orderius: 2007 m. gegužės 31 d. KIO Nr. 07-33b (3324,84 Eur (11 480 Lt) sumos), 2007 m. birželio 8 d. KIO Nr. 07-34 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. birželio 29 d. KIO Nr. 07-41 (868,86 Eur (3000 Lt) sumos), 2007 m. liepos 11 d. KIO Nr. 07-48 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. rugsėjo 12 d. KIO Nr. 07-59 (166,94 Eur (576,40 Lt) sumos), 2008 m. vasario 11 d. KIO Nr. 08-11 (191,38 Eur (660,80 Lt) sumos), 2008 m. kovo 12 d. KIO Nr. 08-18 (149,10 Eur (514,80 Lt) sumos), 2008 m. rugpjūčio 29 d. KIO Nr. 08-53 (6082,02 Eur (21 000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 16 d. KIO Nr. 08-59 (579,24 Eur (2000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 22 d. KIO Nr. 08-60 (137,56 Eur (474,98 Lt) sumos). Teismai konstatavo, kad dėl buhalterinės apskaitos dokumentuose įrašytų duomenų apie realiai neįvykusias ūkines operacijas buvo iškreipti duomenys apie bendrovės turtą ir įsipareigojimus, todėl dėl nustatytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d. UAB „E“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
6.1. Kasatorės ginčija teismų sprendimą ir teigia, kad E. U. nepagrįstai nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
6.2. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagrindinis objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis yra apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Nors nusikaltimo motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo požymis, tačiau neretai buhalterinė apskaita apgaulingai tvarkoma siekiant nuslėpti mokesčius valstybei ar neteisėtai įgyti svetimą turtą, t. y. ją lydi nusikaltimai finansų sistemai ir nuosavybei. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>). Pagrindinis įstatymas, nustatantis reikalavimus buhalterinei apskaitai, yra 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas su pakeitimais. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad visų rūšių įmonės privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą. Be to, svarbu pažymėti, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą būtina įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Pagal įstatymo 12 straipsnio 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, šie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Nusikaltimo požymiams konstatuoti šioje byloje svarbios yra ir Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, kurių 5 punkte nurodyta, kad „Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje <...>“; 19 punkte nurodyta, kad „Jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti <...>“, ir 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 5 straipsnio 2 dalies nuostatos, reikalaujančios į apskaitą įtraukti tik tos įmonės turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus. Kaip tik minėtų teisės aktų nuostatas, teismų manymu, ir pažeidė E. U.
6.3. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nuosprendyje, be kitų požymių, būtų nustatytas nusikaltimo padarymo laikas. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį nusikaltimo padarymo laikas yra veikos padarymo laikas. Nuo veikos padarymo laiko nustatymo priklauso daugelio baudžiamosios teisės institutų taikymas (pvz., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis), todėl jis turi būti nustatomas kiek įmanoma tiksliau. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinį skundą, pažymi, kad nors kaltinime ir nuosprendyje E. U. nuteista už buhalterinės apskaitos pažeidimus, padarytus nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. lapkričio 2 d., ir padaryta išvada, kad būtent už šį laikotarpį negalima nustatyti UAB „E“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nuosprendžio nustatomojoje ir aprašomojoje dalyse minimi buhalterinės apskaitos pažeidimai, padaryti nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2009 m. kovo mėnesio. Antai nors 2014 m. rugsėjo 30 d. FNTT prie VRM Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus pateiktoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti laikotarpio nuo 2005 m. gegužės 31 d. iki 2009 m. kovo pažeidimai ir, remiantis minėta išvada, buvo suformuluotas kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kaltinime ir Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje buvo konstatuoti šie reikšmingi BK 222 straipsnio požiūriu pažeidimai: 1) į UAB „E“ buhalterinę apskaitą, būtent 2009 m. kovo mėnesio avanso apyskaitą, be Nr. buvo įtraukti du apskaitos dokumentai (2009 m. kovo 20 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas, serija A, Nr. 1437861, ir 2009 m. kovo 30 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitas, serija A, Nr. 1437862), bendros 280,93 Eur (970,00 Lt) sumos, kurie priklausė kitai įmonei – UAB „El“; 2) buhalterinėje apskaitoje apskaitytos ūkinės operacijos pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus – kasos išlaidų orderius: 2007 m. gegužės 31 d. KIO Nr. 07-33b (3324,84 Eur (11 480 Lt) sumos), 2007 m. birželio 8 d. KIO Nr. 07-34 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. birželio 29 d. KIO Nr. 07-41 (868,86 Eur (3000 Lt) sumos), 2007 m. liepos 11 d. KIO Nr. 07-48 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. rugsėjo 12 d. KIO Nr. 07-59 (166,94 Eur (576,40 Lt) sumos), 2008 m. vasario 11 d. KIO Nr. 08-11 (191,38 Eur (660,80 Lt) sumos), 2008 m. kovo 12 d. KIO Nr. 08-18 (149,10 Eur (514,80 Lt) sumos), 2008 m. rugpjūčio 29 d. KIO Nr. 08-53 (6082,02 Eur (21 000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 16 d. KIO Nr. 08-59 (579,24 Eur (2000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 22 d. KIO Nr. 08-60 (137,56 Eur (474,98 Lt) sumos), dėl pinigų išmokėjimo B. H. U., padaryti nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2009 m. kovo mėnesio. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosprendžio nustatomoji dalis, kurioje dėstomi įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos požymiai, suformuluota prieštaringai ir neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.
6.4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Tačiau, kolegijos manymu, teismai netinkamai įvertino E. U. vaidmenį padarant buhalterinės apskaitos pažeidimus ir padarytų pažeidimų įtaką pavojingų padarinių kilimui. Antai, pasisakydami dėl įtraukimo į 2009 m. kovo mėnesio avanso apyskaitą be Nr. dviejų apskaitos dokumentų (2009 m. kovo 20 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito, serija A, Nr. 1437861, ir 2009 m. kovo 30 d. prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvito, serija A, Nr. 1437862), bendros 280,93 Eur (970,00 Lt) sumos, kurie priklausė kitai įmonei – UAB „El“, teismai konstatavo, kad šiuos pažeidimus padarė E. U. Teisėjų kolegija pažymi, kad buvusi bendrovės buhalterė O. S. teismo posėdžio metu (2016 m. vasario 1 d.) parodė, kad būtent ji klaidingai kvituose vietoj įmonės pavadinimo UAB „E“ atspausdino UAB „El“, t. y. ji suklydo ir įrašė ne tos įmonės pavadinimą. Taip O. S. patvirtino buvus padarytą techninę klaidą. Taigi šį pažeidimą padarė ne E. U., o įmonės buhalterė, kuri ir buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. už tai, kad kitos įmonės dokumentai nebūtų įtraukti į UAB „E“ buhalterinę apskaitą. Net jei E. U. ir buvo pateikusi buhalterei šiuos dokumentus, ši turėjo atpažinti, kad tai ne tos įmonės dokumentai. Byloje nėra duomenų, kad jos abi būtų susitarusios apgaulingai įtraukti šiuos dokumentus į UAB „E“ buhalterinę apskaitą. Taigi konstatuotina, kad šį buhalterinės apskaitos pažeidimą padarė ne nuteistoji, o įmonės buhalterė O. S. Todėl nesuprantama, kodėl apygardos teismas šį pažeidimą inkriminavo E. U., o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, šio pažeidimo neištaisė, nors toks klausimas buvo keliamas apeliaciniame skunde.
6.5. Kitas buhalterinės apskaitos reikalavimų pažeidimas pasireiškė tuo, kad buhalterinėje apskaitoje apskaitytos ūkinės operacijos pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus – kasos išlaidų orderius: 2007 m. gegužės 31 d. KIO Nr. 07-33b (3324,84 Eur (11 480 Lt) sumos), 2007 m. birželio 8 d. KIO Nr. 07-34 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. birželio 29 d. KIO Nr. 07-41 (868,86 Eur (3000 Lt) sumos), 2007 m. liepos 11 d. KIO Nr. 07-48 (146,66 Eur (506,40 Lt) sumos), 2007 m. rugsėjo 12 d. KIO Nr. 07-59 (166,94 Eur (576,40 Lt) sumos), 2008 m. vasario 11 d. KIO Nr. 08-11 (191,38 Eur (660,80 Lt) sumos), 2008 m. kovo 12 d. KIO Nr. 08-18 (149,10 Eur (514,80 Lt) sumos), 2008 m. rugpjūčio 29 d. KIO Nr. 08-53 (6082,02 Eur (21 000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 16 d. KIO Nr. 08-59 (579,24 Eur (2000 Lt) sumos), 2008 m. rugsėjo 22 d. KIO Nr. 08-60 (137,56 Eur (474,98 Lt) sumos), dėl pinigų išmokėjimo B. H. U.; teismų sprendimais nustatyta, kad šios pinigų sumos jam nebuvo išmokėtos. Byloje nustatyta, kad jas pasisavino nuteistoji, dėl to ji ir buvo nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Tačiau pažymėtina, kad nors asmuo, įvardytas kasos išlaidų orderiuose, negavo pinigų ir juose nėra pinigus gavusio asmens parašo, o pinigus pasisavino kasatorė, tačiau neginčytina, kad ši buhalterinė operacija užfiksuota UAB „E“ buhalterinėje apskaitoje, kasos išlaidų orderiuose nurodytos pinigų sumos iš kasos paimtos, o patys išlaidų orderiai atspindėti įmonės apskaitoje. Apgaulingumas šiuo atveju pasireiškė tik tuo, kad pinigai nepasiekė kasos išlaidų orderyje nurodyto asmens, E. U. vyro, juos pasisavino kasatorė. Tačiau ji už tai nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
6.6. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį nepakanka, kad būtų nustatyti teisės aktų, numatančių reikalavimus buhalterinei apskaitai, pažeidimai. Už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus nustatyta ir administracinė atsakomybė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnį (nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnis). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, sprendžia teismas. Tačiau priimdamas sprendimą jis remiasi specialisto išvada, kuri yra techninio pobūdžio išvada, ir teismas ją vertina teisės požiūriu visų bylos duomenų kontekste. Kasatorės ginčija šio nusikaltimo sudėties požymio buvimą E. U. veikoje, teigia, kad teismai neteisingai nustatė šį nusikaltimo sudėties požymį. Pažymėtina, kad šis klausimas buvo keltas ir apeliaciniame skunde.
6.7. BK 222 straipsnyje numatytas nusikaltimas paprastai turi tęstinį pobūdį, nes buhalterinės apskaitos pažeidimai nustatomi už tam tikrą laikotarpį, paprastai kalendorinius metus, rečiau už pusmetį, ketvirtį ar mėnesį. Teismai turi tiksliai nustatyti pažeidimų laikotarpį nuo pirmo iki paskutinio buhalterinės apskaitos reikalavimų pažeidimo. Taigi išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros turi atitikti padarytų pažeidimų laikotarpį. Svarbu pažymėti, kad tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, jog padaryta daug buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-498/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-498/2011">2K-498/2011</a>). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus.
6.8. Teismai konstatavo, kad dėl buhalterinės apskaitos dokumentuose įrašytų duomenų apie realiai neįvykusias ūkines operacijas buvo iškreipti duomenys apie bendrovės turtą ir įsipareigojimus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis teismų išvadomis. Kasos išlaidų orderių suklastojimas lėmė ne sunkumus nustatant įmonės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, o realų pinigų judėjimą, t. y. nustatant, kas realiai gavo pinigus pagal buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas operacijas. Pačios operacijos, kuriomis buvo išmokėti pinigai, atsispindėjo buhalterinėje apskaitoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl to negalima nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
6.9. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus, t. y. mažosios bendrijos apskaitą gali tvarkyti tos bendrijos narys, o individualios įmonės apskaitą – tos įmonės savininkas. Įstatymo 11 straipsnis nustato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų tvarkoma buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, darytina išvada, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas, arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014; 2K-277-696/2017).
6.10. Šioje byloje kaltinimas E. U. suformuluotas taip: ji, būdama UAB „E“ direktorė bei vykdydama kasininko pareigas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Taigi kaltinimo esmė ta, kad, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. E. U., kaip įmonės direktorė, iš tiesų pagal teisės aktų reikalavimus buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą UAB „E“. Iš bylos medžiagos matyti, kad ji šią pareigą įvykdė – įmonėje dirbo buhalterė, kuri pagal įstatymą tapo atsakinga už buhalterinės apskaitos tvarkymą ir realiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. E. U. už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuteista ir dėl to, kad ji, vykdydama kasininko funkcijas, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, kasininkė netvarko buhalterinės apskaitos, esant įmonėje buhalterei. Taigi byloje nustatytomis aplinkybėmis E. U. gali atsakyti už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą tik tuo atveju, jei ji bendrininkavo su įmonės buhaltere arba panaudojo ją kaip nekaltą asmenį buhalterinei apskaitai apgaulingai tvarkyti. Tačiau nuosprendyje tokių formuluočių nėra. Ji nuteista kaip nusikaltimo vykdytoja. Taigi, ji neatitiko įstatymo keliamų reikalavimų asmeniui, trauktinam baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Be to, nenustatytas nei bendrininkavimas, nei tarpinis vykdymas. Taigi apygardos teismas neteisingai nustatė šį nusikaltimo sudėties požymį E. U. veikoje ir netinkamai suformulavo kaltinimą dėl šios dalies, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė šių pirmosios instancijos teismo padarytų baudžiamojo įstatymo pažeidimų.
6.11. Taigi, remdamasi pirmiau paminėtais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteisiant E. U. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Dėl to teismų sprendimai dėl šios dalies naikintini.
Dėl teisės į gynybą užtikrinimo
7. Kasaciniame skunde pažymima, kad viso proceso metu nuteistosios E. U. teisė į gynybą buvo suvaržyta.
7.1. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje, 50 straipsnio 1 dalyje įtariamajam ir kaltinamajam garantuojama teisė į gynybą ir teisė turėti gynėją yra susijusi ir su šio asmens teise atsisakyti gynėjo ir gintis pačiam. Pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo (išskyrus BPK 435 straipsnyje numatytą atvejį). Atsisakyti gynėjo leidžiama tik paties įtariamojo (kaltinamojo) iniciatyva. Gynėjo atsisakymas laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas prieš įtariamajam (kaltinamajam) pareiškiant atsisakymą buvo tinkamai išaiškinęs teisę turėti gynėją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2007). Procesiniai veiksmai ir įtariamojo (kaltinamojo) apsisprendimas procesui svarbiais klausimais, įskaitant gynėjo pagalbos atsisakymą bendraujant su pareigūnais, turi būti tinkamai užfiksuotas, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl gynėjo atsisakymo savanoriškumo. Sprendžiant dėl galimo gynybos teisių pažeidimo, patikrinama, ar įtariamojo (kaltinamojo) gynėjo atsisakymas pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį buvo užfiksuotas tinkamai, vadovaujantis BPK nuostatomis. Atsisakymas gynėjo neatima iš įtariamojo (kaltinamojo) teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją (BPK 52 straipsnio 3 dalis).
7.2. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad viso ikiteisminio tyrimo metu prieš atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su E. U. jai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, netrukdoma tokia teise pasinaudoti. Prieš akistatą su liudytoju B. H. U. įtariamajai buvo išaiškinta teisė gintis pačiai arba per pasirinktą gynėją, o neturint pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti – nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Iš teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo matyti, kad E. U. tokia teisė išaiškinta, ji tai patvirtino savo parašu, taip pat iš gynėjo atsisakymo protokolo matyti, kad ji nusprendė procese gintis pati, pareiškė, kad gynėjas jai nereikalingas, tai patvirtino savo parašu. Taip pat teisė turėti gynėją išaiškinta ir prieš akistatą su liudytoja O. S. (apie tokios teisės išaiškinimą spręstina iš teisių išaiškinimo protokolo), tačiau gynėjo taip pat nuteistoji E. U. atsisakė savo iniciatyva, savo procesinį sprendimą patvirtino parašu protokole dėl gynėjo atsisakymo. Prieš apklausiant E. U., kaip specialiąją liudytoją, jai taip pat buvo išaiškinta teisė turėti įgaliotąjį atstovą jos apklausos metu, tačiau ji tokia savo procesine teise nepasinaudojo, tai patvirtindama parašu protokole. Prieš atliekant dvi jos, kaip įtariamosios, apklausas, jai taip pat buvo išaiškintos procesinės teisės, iš jų ir teisė gintis pačiai arba turėti gynėją (apie tokios teisės išaiškinimą spręstina iš teisių išaiškinimo protokolo), tačiau teise turėti gynėją ji nepasinaudojo, nusprendė gintis pati, tai patvirtinta protokoluose dėl gynėjo atsisakymo. Visi byloje esantys protokolai dėl gynėjo atsisakymo ikiteisminio tyrimo metu yra surašyti tinkamai, gynėjo atsisakymas užfiksuotas laikantis BPK nustatytų reikalavimų (BPK 52 straipsnis), duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu E. U. gynėjo atsisakė ne savo iniciatyva, nėra. BPK 51 straipsnyje numatytų pagrindų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo procese nebuvo.
7.3. Taip pat, paskelbus 2015 m. balandžio 2 d. apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, E. U. su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažinti nepageidavo, prašymo dėl to nei baigus ikiteisminį tyrimą, nei vėliau procese nepateikė. Pažymėtina, kad BPK nenumatyta pareiga ikiteisminio tyrimo metu prokurorui, o bylą nagrinėjant teisme – teismui, savarankiškai, savo nuožiūra ir iniciatyva pateikti medžiagą įtariamajam (kaltinamajam) susipažinti. Ši teisė įgyvendinama vadovaujantis BPK nuostatomis (BPK 181, 218, 237 ir kt. straipsniai). Įtariamasis (kaltinamasis), norėdamas susipažinti su ikiteisminio tyrimo (bylos) medžiaga, turi pats pateikti prašymą prokurorui ar teismui.
7.4. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu E. U. BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu teisinei pagalbai suteikti buvo paskirtas gynėjas advokatas G. Skaistys, tačiau E. U. sudarė sutartį dėl gynybos su gynėju advokatu A. Milučiu, dalyvavusiu trijuose posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Jam neatvykus į du vėlesnius teismo posėdžius ir nenurodžius neatvykimo priežasties, E. U. buvo paskirtas gynėjas advokatas A. Kviatkovskis, kad suteiktų valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Akcentuotina, kad tiek gynėjas A. Milutis, tiek ir gynėjas A. Kviatkovskis buvo aktyvūs procese, apie jų tik formalų savo teisinių pareigų atlikimą, išanalizavus teismo posėdžių protokolus, pagrindo spręsti nėra. Taigi darytina bendra išvada, kad teisė į gynybą nuteistajai E. U. nebuvo suvaržyta.
7.5. Pažymėtina, kad teisės į gynybą užtikrinimo aspektu kasaciniame skunde nurodomas ir argumentas, susijęs su nesuteikimu laiko pasiruošti E. U. baigiamosioms kalboms. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei gynėjas, nei kaltinamoji teismo padaryti pertraukos prieš baigiamąsias kalbas neprašė. Kasatorės E. U. gynėjas pasakė argumentuotą baigiamąją kalbą (BPK 293 straipsnio 2 dalis), E. U. realizavo paskutinio žodžio teisę (BPK 294 straipsnis).
7.6. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. U. teisė į gynybą nebuvo pažeista nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nutartį E. U. byloje.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nutarties dalį dėl E. U. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir bylą dėl šios dalies nutraukti.
Panaikinti bausmių bendrinimą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi.
Kitas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nutarties dalis, iš jų ir dėl BK 75 straipsnio taikymo, palikti nepakeistas.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Vytautas Piesliakas
