Dėl teisės normų, reglamentuojančių vykdomojo dokumento priėmimą vykdyti, antstolio veiksmus vykdant teismo sprendimą įpareigoti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus ir skirti baudą už šio įpareigojimo nevykdymą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-315-684/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00638-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.8; 3.4.5.11; 3.5.16; 3.5.24

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Saulex“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Saulex“ skundą dėl antstolės veiksmų; suinteresuoti asmenys antstolė Sonata Vaicekauskienė, E. J., D. V., V. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių vykdomojo dokumento priėmimą vykdyti, antstolio veiksmus vykdant teismo sprendimą įpareigoti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus ir skirti baudą už šio įpareigojimo nevykdymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Pareiškėja UAB „Saulex“ prašė panaikinti antstolės S. Vaicekauskienės:

2.1. 2018 m. lapkričio 26 d. patvarkymą Nr. S-18-114-17138 priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti;

2.2. 2018 m. lapkričio 30 d. patvarkymą Nr. S-11146358 dėl turto arešto išsiuntus raginimą;

2.3. 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymą Nr. S-11146760 dėl įpareigojimo iki 2019 m. sausio 10 d. įvykdyti teismo sprendimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo.

3. Pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties, dėl kurios buvo išduotas vykdomasis raštas, vykdymas buvo sustabdytas, nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjos disponavimo žemės sklypu, dėl kurio pardavimo išduotas vykdomasis raštas, teisė buvo apribota areštu, taikytu Kauno apylinkės teismo kitoje civilinėje byloje, nuo 2018 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja apskritai nebeteko nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, o nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. jis yra areštuotas suinteresuoto asmens (išieškotojo) E. J. prašymu civilinėje byloje pagal jo ieškinį dėl turto (ginčo žemės sklypo) pardavimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Antstolė priėmė vykdyti vykdomąjį raštą, kurį teismas išdavė, nenustatęs fakto, kuri bylos šalis yra kaltoji šalis dėl teismo sprendimo nevykdymo per nustatytą 3 mėnesių terminą; be to, pareiškėja dėl įvairių objektyvių priežasčių realiai nuo 2017 m. gegužės 3 d. negalėjo ir iki šiol negali įvykdyti prievolės, nurodytos vykdomajame rašte; antstolė, pati nuspręsdama, kad kaltoji šalis yra pareiškėja, akivaizdžiai viršijo jai suteiktus įgaliojimus. Patvarkymas dėl turto arešto yra neteisėtas ne tik dėl to, kad apskritai antstolė neteisėtai priėmė vykdyti vykdomąjį raštą, bet ir dėl to, kad nebuvo jokio pavojaus dėl sprendimo nevykdymo, turto slėpimo ir pan. Patvarkymas dėl įpareigojimo yra neteisėtas, nes antstolės kontorai yra perduotas vykdyti vykdomasis raštas tik dėl 10 000 Eur netesybų išieškojimo, todėl antstolė, vykdydama vykdomąjį raštą dėl netesybų išieškojimo, neturi teisės reikalauti vykdyti sprendimo dalies dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; priimdama patvarkymą antstolė turėjo patikrinti duomenis apie turtą ir nustatyti, kad pareiškėja nebėra šio turto savininkė, todėl negalėjo būti patvarkymu nustatytas įpareigojimas iki 2019 m. sausio 10 d. įvykdyti teismo sprendimą dėl žemės sklypo pirkimo sandorio sudarymo; be to, naujieji turto savininkai suinteresuoti asmenys D. V. ir V. G. taip pat negali disponuoti šiuo turtu, nes žemės sklypas yra areštuotas teismo nutartimi; taip pat pareiškėja pažymėjo, kad antstolė 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkyme neteisingai nurodė, jog šis yra priimtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnio pagrindu. Antstolė vykdo nepiniginio pobūdžio sprendimą, susijusį su turto (žemės sklypo) perdavimu, todėl CPK 771 straipsnio nuostatos netaikytinos. Antstolės pozicija, kad iš kaltosios šalies kitos šalies naudai ne tik gali būti išieškoma teismo skirta 10 000 Eur bauda už sandorio nevykdymą, bet ir kaltoji šalis gali būti priverstinai įpareigojama sudaryti sandorį, yra neteisėta ir nepagrįsta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą.

5. Teismas iš vykdomosios bylos medžiagos nustatė, kad:

5.1. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi areštavo pareiškėjai priklausantį 0,2500 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-4560-1905 (toliau – ginčo žemės sklypas), siekiant užtikrinti kreditorės (vienintelės pareiškėjos akcininkės) S. G. reikalavimų įvykdymą; antstolis Raimundas Stanislauskas šios nutarties pagrindu areštavo minėtą turtą; teismo taikyto arešto panaikinimo klausimas buvo spręstas ir atmestas Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi, šią Kauno apygardos teismas paliko nepakeistą 2018 m. liepos 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2S-1348-658/2018);

5.2. 2018 m. rugpjūčio 2 d. ginčo žemės sklypas parduotas pareiškėjos pasiūlytiems pirkėjams suinteresuotiems asmenims D. V. ir V. G.; dėl šių aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo pagal suinteresuoto asmens E. J. ieškinį yra iškelta civilinė byla Kauno apygardos teisme, joje taip pat yra taikytas areštas tam pačiam ginčo žemės sklypui (Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2292-343/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1850-186/2018).

5.3. Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą įpareigoti pareiškėją sudaryti su suinteresuotu asmeniu E. J. ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi paliko sprendimą nepakeistą, patikslinęs jo rezoliucinę dalį;

5.4. Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 29 d. išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-2375-451/2017; vykdomajame rašte buvo nurodyti šie teismų sprendimai:

5.4.1. įpareigoti atsakovę (pareiškėją) sudaryti su ieškovu (suinteresuotu asmeniu) E. J. ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį 2015 m. liepos 3 d. taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis, pagal kurią ieškovui nuosavybės teisė į žemės sklypą būtų perleista už 21 750 Eur plius PVM kainą;

5.4.2. nustatyti E. J. ir pareiškėjai 3 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti;

5.4.3. neįvykdžius teismo įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį per nustatytą terminą, skirti kaltajai šaliai 10 000 Eur baudą, išieškoti ją kitos sandorio šalies naudai;

5.5. priverstiniam vykdymui vykdomasis raštas buvo pateiktas tik 2018 m. lapkričio 22 d., t. y. po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 20 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-440-219/2018 palikti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį nepakeistą;

5.6. vykdomasis raštas iš karto negalėjo būti pradėtas vykdyti, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 29 d. nutartimi pareiškėjos prašymu sustabdė Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutarties vykdymą, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka;

5.7. E. J. 2018 m. lapkričio 22 d. pateikė antstolei prašymą priimti vykdyti 2018 m. birželio 29 d. vykdomąjį raštą; prašyme aiškiai buvo nurodytas jo prašymas pradėti priverstinio vykdymo veiksmus tiek dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, tiek dėl 10 000 Eur netesybų išieškojimo, jei skolininkas nevykdytų pirmosios teismo sprendimo dalies.

6. Teismas padarė išvadą, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. lapkričio 20 d. priėmus nutartį palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį, neliko teisinio pagrindo nevykdyti teismų procesinių sprendimų, taigi 2018 m. lapkričio 26 d. antstolė turėjo teisinį pagrindą priimti vykdomąjį raštą vykdyti, nes, pirma, priimant patvarkymą jau nebegaliojo teismo nutartis sustabdyti procesinių teismo sprendimų vykdymą (CPK 363 straipsnio 1 dalis), antra, pateiktas vykdomasis raštas atitiko visus šiam dokumentui keliamus turinio ir formos reikalavimus (CPK 651, 648 straipsniai).

7. Antstolė, priėmusi vykdyti vykdomąjį raštą, kurio viena iš dalių yra dėl 10 000 Eur netesybų išieškojimo, ir nustačiusi, kad skolininkė (pareiškėja) vengia vykdyti gera valia teismo sprendimus, turėjo pagrindą taikyti areštą skolininkės turtui. Teismo vertinimu, antstolė turėjo teisę areštuoti pareiškėjos turtą, nes išsiuntus raginimą įvykdyti sprendimą jai buvo pateikti duomenys (išieškotojo E. J. prašymas ir preliminarioji turto pardavimo sutartis) apie tai, kad pareiškėja ketina perleisti turtą tretiesiems asmenims (CPK 613 straipsnis, 658 straipsnio 2 dalis).

8. Teismas konstatavo, kad 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymu antstolė nustatė terminą teismo sprendimui įvykdyti (žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti) iki 2019 m. sausio 10 d., t. y. nustatė pareiškėjai terminą teismo sprendimui įvykdyti, jau prasidėjus priverstiniam jo vykdymui. Iš E. J. prašymo priimti vykdomąjį raštą vykdyti turinio teismas padarė išvadą, kad antstolei S. Vaicekauskienei yra perduotas vykdyti visas 2018 m. birželio 29 d. išduotas vykdomasis raštas, o ne tik jo dalis dėl baudos, kaip teigia pareiškėja.

9. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos argumentus, kad antstolė 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymu negalėjo nustatyti pareiškėjai termino vykdyti įpareigojimą sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, nes tuo metu žemės sklypas jau nepriklausė pareiškėjai nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad šis įpareigojimas yra nustatytas ne antstolės, o civilinį ginčą išnagrinėjusių teismų. Antstolė 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymu nustatė pareiškėjai ne pačią prievolę, o tik papildomą terminą šiai teismų sprendimais nustatytai prievolei įvykdyti. Faktas, kad pareiškėjai nuosavybės teise nebepriklauso ginčo žemės sklypas ir šis nekilnojamasis turtas yra areštuotas teismo kitoje civilinėje byloje, turi svarbią teisinę reikšmę, tačiau dėl to apskritai negalima kvestionuoti galiojančių teismų sprendimų dėl šio nekilnojamojo turto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame civiliniame ginče priėmė galutinį sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti įpareigojimas sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat jau po to, kai šis turtas nuosavybės teise pareiškėjai nebepriklausė. Pareiškėjos pozicija, kad jai netekus nuosavybės teisių į žemės sklypą neturi būti vykdomas ir teismo sprendimas, ne tik pažeistų bendruosius teisės principus (teisingumą, protingumą, sąžiningumą), bet apskritai būtų nelogiškas, šiurkščiai pažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą, paneigtų teisės viešpatavimo (teisinės valstybės) principą.

10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad ji negali vykdyti teismo sprendimo išimtinai dėl objektyvių priežasčių. Ginčo žemės sklypo arešto ir perleidimo vykdymo procese aplinkybės, teismo vertinimu, bus svarbios, sprendžiant civilinę bylą pagal E. J. ieškinį dėl ginčo žemės sklypo restitucijos taikymo, tačiau jos nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad antstolė, būdama informuota apie šiuos teisminius procesus, negalėjo priimti ginčijamų patvarkymų dėl teismų sprendimų, kuriuos paliko nepakeistus kasacinis teismas, vykdymo. Pareiškėja, manydama, kad egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios įvykdyti teismo sprendimus, turi teisę kreiptis į antstolę su prašymu stabdyti vykdomąją bylą ar kt., tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti antstolės veiksmų neteisėtumo.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vykdomajame rašte labai aiškiai nurodyta, jog išieškotojas yra E. J., o skolininkas (kitaip – kaltoji šalis) yra būtent pareiškėja. Taigi antstolė, priėmusi vykdyti vykdomąjį raštą, neturi teisės kvestionuoti teismo priimto procesinio sprendimo ir papildomai aiškintis, ar teismas teisingai vykdomajame rašte nurodė skolininką.

12. Atmesdamas pareiškėjos argumentus, kad antstolė, priimdama 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymą dėl įpareigojimo nustatymo, neturėjo teisės taikyti CPK 771 straipsnio nuostatų, teismas pažymėjo, kad būtent Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 22 d nutarties motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodė, jog sprendžia ir dėl įstatyme įtvirtintų padarinių – piniginės baudos skyrimo kaltajai šaliai dėl nesudaryto sandorio ir teismo sprendimo neįvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.61 straipsnio 2 dalis, CPK 273, 771 straipsniai).

13. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog antstolė S. Vaicekauskienė, priimdama vykdyti vykdomąjį dokumentą, pažeidė CPK 651 straipsnio reikalavimus, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog egzistavo CPK 651 straipsnyje įtvirtintos kliūtys antstolei priimti vykdyti vykdomąjį dokumentą. Nors 2018 m. lapkričio 26 d. patvarkyme priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti nurodyta, kad vykdomas piniginis išieškojimas (10 000 Eur skola), tačiau, įvertinęs tiek paties vykdomojo rašto, tiek išieškotojo E. J. prašymo dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti, tiek antstolės patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad vykdomasis raštas buvo priimtas vykdyti ne tik dėl piniginio išieškojimo dalies. Ta aplinkybė, kad pareiškėja vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti metu nuosavybės teise nevaldė ginčo žemės sklypo, neatleidžia jos nuo prievolės, kurią pareiškėja įpareigota vykdyti teismo sprendimu, įvykdymo ir nelemia šios prievolės pabaigos. Teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjai nustatytas įpareigojimas (prievolė), yra įsiteisėjęs, todėl galiojantis ir vykdytinas. Pareiškėjos prievolė, kylanti iš teismo sprendimo, nėra pasibaigusi, t. y. prievolės įvykdymas yra galimas (įmanomas), nes ginčo žemės sklypas iki šiol faktiškai egzistuoja. Pareiškėja, siekdama įvykdyti savo prievolę išieškotojui, turi pareigą imtis aktyvių veiksmų nuosavybės teisei į šį žemės sklypą susigrąžinti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad būtent pačios pareiškėjos veiksmai (nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą perleidimas) lėmė tai, jog susiklostė tokia situacija, kad įvykdyti prievolę tapo sudėtinga; be to, civilinėje byloje pagal E. J. ieškinį dėl turto pardavimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo pareiškėja nesiekia susigrąžinti ginčo žemės sklypo savo nuosavybėn (prašo ieškinį atmesti).

15. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent pareiškėja yra teismo sprendimo nevykdžiusi šalis, pirkimo–pardavimo sutartis iki teismo nustatyto termino nebuvo sudaryta dėl pareiškėjos veiksmų (kaltės). Pareiškėja priešingų įrodymų, t. y. kad sutartis nesudaryta dėl išieškotojo E. J. kaltės, nepateikė.

16. Antstolė, nenustačiusi akivaizdžių vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti kliūčių ir priėmusi jį vykdyti, turėjo pagrindą pradėti vykdymo veiksmus kuo greitesnio ir realaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Pareiškėjos nurodomo įstatyme nustatytos formos akto surašymas ir perdavimas teismui, kaip tai reglamentuoja CPK 771 straipsnio 1–2 dalys, bei sprendime nurodytų pasekmių taikymas yra vėlesnė vykdymo proceso stadija.

17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolė turėjo pagrindą taikyti areštą pareiškėjos turtui. Nors antstolė 2018 m. lapkričio 30 d. patvarkyme nenurodė argumentų apie pareiškėjos ketinimą perleisti turtą tretiesiems asmenims, tačiau tiek vykdomojoje byloje esantys duomenys (išieškotojo E. J. 2018 m. lapkričio 29 d. prašymas ir 2018 m. balandžio 19 d. preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis), tiek paties patvarkymo turinys (nurodytas teisinis reglamentavimas ir argumentai) suponuoja išvadą, kad antstolė įvertino galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui (pavojų, kad skolininkė gali turtą paslėpti), todėl pagrįstai taikė areštą pareiškėjos turtui.

18. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimas turėjo būti įvykdytas iki 2018 m. birželio 22 d. dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, tačiau iki minėto termino negalėjo būti įvykdytas dėl objektyvių priežasčių (vykdymo sustabdymo iki kasacinio skundo išnagrinėjimo), todėl antstolė patvarkymu nustatė pareiškėjai papildomą terminą teismo sprendimu nustatytam įpareigojimui įvykdyti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį, kuria palikta nepakeista Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti; priteisti iš antstolės kasaciniame teisme patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginimą; atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų, kurias patyrė šalys, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismų išvada, kad antstolė teisėtai pradėjo vykdymo veiksmus tiek dėl įpareigojimo realiai įvykdyti prievolę natūra, tiek dėl netesybų priteisimo, padaryta pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas (CPK 646, 178, 183, 185 straipsniai, CK 6.61 straipsnio 2–3 dalys, 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Vienkartinės baudos kaltajai šaliai dėl nesudaryto sandorio ir teismo sprendimo neįvykdymo skyrimo pagrindu teismo nutartyje nurodyta CK 6.61 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti prievolės atlikti tam tikrą darbą neįvykdymo pasekmes, taigi buvo nustatytos netesybos (bauda) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Vykdomojo rašto pagrindu E. J. negalėjo kartu su netesybomis reikalauti įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju ne teismo sprendimas ir jo pagrindu išduotas vykdomasis raštas, o skundžiami antstolės neteisėti veiksmai sudarė sąlygas E. J. nepagrįstai praturtėti pareiškėjos sąskaita (CK 6.242 straipsnio 1 dalis), tuo labiau kad teismo nustatytos netesybos sudaro beveik pusę sandorio vertės.

19.2. Neteisėtos nutarties priėmimą iš dalies lėmė tai, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino byloje esančio E. J. 2018 m. birželio 26 d. prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuriuo buvo prašoma išduoti vykdomąjį raštą tik sprendimo daliai dėl įpareigojimo atlikti prievolę natūra, nurodant, kad dėl kitos sprendimo dalies priteisti netesybas bus pateiktas atskiras motyvuotas prašymas. Neteisėtos nutarties priėmimą iš dalies lėmė ir tai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino patį 2018 m. lapkričio 26 d. patvarkymą, kuriame aiškiai nurodyta, kad išieškojimo dalykas yra piniginis išieškojimas – 10 000 Eur skola. Antstolė, iš pradžių priėmusi vykdomąjį raštą vykdyti tik dėl piniginio (netesybų) išieškojimo dalies, vėliau neteisėtai (nepriėmusi dėl to patvarkymo) pradėjo kartu vykdyti vykdomąjį raštą ir dėl įpareigojimo atlikti prievolę natūra. Antstolės neteisėtas neveikimas (patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra nepriėmimas) nulėmė jos veiksmų (2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymo dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra) neteisėtumą, nes būtent prieš patvarkymu priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti antstolis patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių jam priimti ir vykdymo veiksmams pradėti (CPK 651 straipsnis).

19.3. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad akivaizdžiomis kliūtimis priimti vykdomąjį raštą vykdyti nelaikytinos tokios objektyvios aplinkybės: vykdomojo rašto priėmimo vykdyti metu pareiškėja nebebuvo ginčo žemės sklypo savininkė; nebuvo kaltosios dėl įpareigojimo neįvykdymo šalies. Taigi byloje kilo CPK 651 straipsnio 2 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo klausimas. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pareiškėjos prievolės įvykdymas yra galimas (įmanomas), nes ginčo žemės sklypas iki šiol faktiškai egzistuoja, padaryta pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas (CPK 651, 178, 183, 185 straipsniai, CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiškėja nei teigė, nei įrodinėjo, kad jos nurodyta akivaizdi kliūtis (nebebuvimas žemės sklypo savininke) atleido ją nuo prievolės įvykdymo ir (ar) nulėmė šios prievolės pabaigą. Bylą nagrinėję teismai neturėjo jokio pagrindo akivaizdžiomis kliūtimis priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti laikyti tik tokias aplinkybes, kurios nulemtų vykdomojo dokumento vykdymo negalimumą ir neįmanomumą apskritai. Vadovaujantis CK 6.213 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimą įvykdyti sutartį, 2 dalies 1 punktu, jeigu šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai. Šiuo atveju susiklostė būtent tokia situacija – vykdomojo rašto priėmimo vykdyti metu įvykdyti prievolę natūra pareiškėjai tapo ne „sudėtinga“, o teisiškai ir faktiškai neįmanoma, nes ji nebedisponuoja tokio sandorio objektu. Niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Byloje dėl restitucijos naujieji žemės sklypo savininkai prašo atmesti E. J. ieškinį dėl restitucijos taikymo, t. y. nesutinka grąžinti žemės sklypą pareiškėjos nuosavybėn. Atkreiptinas dėmesys, kad išieškojimas į žemės sklypą buvo nukreiptas byloje dėl skolos, vykdant įsiteisėjusį teismo įsakymą, kuris buvo priimtas daug anksčiau neį sprendimas nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad pareiškėja nesiekia susigrąžinti žemės sklypo savo nuosavybėn, nes prašo E. J. ieškinį atmesti, iš esmės a priori (iš anksto) įvertino kitoje byloje pareikšto ir dar teismo neišnagrinėto ieškinio pagrįstumą.

19.4. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nebuvo akivaizdžios kliūties priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti dėl netesybų iš kaltosios šalies kitos neįvykusio sandorio šalies naudai išieškojimo, padaryta pažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normas (CPK 646, 178, 183, 185 straipsniai, CK 6.61 straipsnio 3 dalis). E. J. prašyme nurodyta aplinkybė, kad sutartis per nustatytą terminą nebuvo sudaryta neva dėl pareiškėjos kaltės, yra tik subjektyvi šalies nuomonė, į kurią teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, neatsižvelgė, nes klausimo dėl kaltės net nesprendė (šiuo prašymu iš viso nebuvo prašoma išduoti vykdomąjį raštą sprendimo daliai dėl netesybų priteisimo). Vykdomajame rašte buvo pažodžiui nurodyta su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis (CPK 648 straipsnio 1 dalies 4 punktas), kurioje kaltoji šalis nėra nurodyta, nes kaltoji šalis sprendimu nustatyta nebuvo ir joks teismo procesas dėl to nevyko. Jeigu toks procesas būtų vykęs, teismas būtų turėjęs užtikrinti teisės į teisingą teismą įgyvendinimą. Taigi antstolė skundžiamus vykdymo veiksmus atlieka be teisinio vykdymo pagrindo – nesant priimto teismo procesinio sprendimo dėl pareiškėjos kaltės. Vadovaujantis CK 6.61 straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 2 dalis (bauda kreditorio naudai) netaikoma, kai pažeistas kreditoriaus teises galima ginti kitais būdais, taip pat kai įvykdyti prievolę tapo neįmanoma ne dėl skolininko kaltės. Sprendimu prievolės buvo nustatytos abiem šalims, taigi išieškotoju ir skolininku gali būti bet kuri iš šalių (CPK 638 straipsnio 1 dalis, 642 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja nei teigė, nei įrodinėjo, kad dėl sandorio nesudarymo yra kitos šalies kaltė, todėl tokių įrodymų ir neturėjo pateikti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas iš viso negalėjo spręsti kaltosios dėl sprendimo neįvykdymo šalies klausimo, nes toks klausimas nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teisme ir nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.

19.5. Neteisėtos nutarties priėmimą iš dalies lėmė tai, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino byloje esančios Turto arešto aktų registro 2018 m. birželio 6 d. išrašo kopijos, patvirtinančios, kad nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., kaip pripažino ir E. J., pareiškėjos disponavimo žemės sklypu teisė buvo apribota jo areštu, pritaikytu byloje dėl skolos (CPK 675 straipsnio 1 dalis). Taigi per teismo nustatytą terminą (nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. birželio 22 d.) teisės aktų nustatyta tvarka žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris negalėjo būti sudarytas. Įpareigojimas iki šiol nebuvo įvykdytas ne dėl to, kad pareiškėja yra perleidusi nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, – į jį buvo nukreiptas išieškojimas, antstoliui vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą.

19.6. Skundžiama nutartis yra prieštaringa. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sprendimas per jame nustatytą terminą negalėjo būti įvykdytas dėl objektyvių priežasčių (vykdymo sustabdymo), t. y. pripažino, kad nėra pareiškėjos kaltės dėl įpareigojimo neįvykdymo per teismo nustatytą terminą (už ką sprendimu ir buvo numatytos netesybos), ir kartu pripažino antstolės veiksmus dėl netesybų išieškojimo teisėtais.

19.7. Dėl anksčiau nurodytų motyvų patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti yra neteisėtas, taigi neteisėtas yra ir 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymas dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 771 straipsnį, reglamentuojantį sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymą, šio straipsnio normos taikytinos tik dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2010; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013). Atsižvelgiant į tai, kad antstolė vykdo nepiniginio pobūdžio sprendimą, susijusį su nekilnojamojo turto (žemės sklypo) ir turtinių teisių į jį perdavimu, CPK 771 straipsnio nuostatos netaikytinos. Tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad CPK 771 straipsnis vis dėlto taikytinas, konstatuotinas bylą nagrinėjusių teismų netinkamas šio straipsnio 1–2 dalies aiškinimas ir taikymas. Neteisėtos nutarties priėmimą iš dalies lėmė tai, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad antstolė, nesurašiusi CPK 771 straipsnio 1 dalyje nurodyto akto ir neperdavusi jo teismui, kad šis priimtų nutartį dėl sprendime nurodytų pasekmių taikymo, jau atliko baudos išieškojimo veiksmus.

19.8. Bylą nagrinėję teismai taip pat pažeidė CPK 271 straipsnio 1 dalį ir 659 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančias sprendimo įvykdymo termino nustatymą. Antstolis terminą sprendimui įvykdyti gali nustatyti tik tuo atveju, jei vykdomajame dokumente įvykdymo terminas nenustatytas, o sprendime toks terminas (3 mėnesių) buvo nustatytas (CPK 271 straipsnio 1 dalis, 659 straipsnio 1 dalis). Taigi papildomo termino nustatymas nėra priskirtas antstolės kompetencijai – dėl teismo nustatyto sprendimo įvykdymo termino pakeitimo (naujo termino nustatymo) turi teisę spręsti tik sprendimą priėmęs teismas. Antstolė, nustačiusi, kad sprendimu nustatytas įpareigojimas per jame nustatytą terminą buvo neįvykdytas dėl objektyvių priežasčių, turėjo kreiptis į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo. Tokiu atveju teismas būtų galėjęs ne tik išaiškinti, bet ir pakeisti sprendimo vykdymo tvarką, nustatyti naują terminą (jeigu nustatytų, kad antstolė iš viso turi teisę vykdyti vykdomojo rašto dalį dėl įpareigojimo atlikti prievolę natūra, kai jau vykdo dalį dėl netesybų priteisimo). Kita vertus, bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl šiuo patvarkymu neva tik nustatyto papildomo termino įvykdyti sprendimu nustatytą įpareigojimą nepaneigia skundžiamo antstolės reikalavimo privalomumo (CPK 585 straipsnio 1 dalis).

19.9. Bylą nagrinėję teismai sprendė dėl antstolės veiksmų, nustatant papildomą terminą, teisėtumo, tačiau neįvertino 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymo teisėtumo iš esmės, t. y. ar antstolė galėjo reikalauti iš pareiškėjos atlikti tai, kas teisiškai ir faktiškai neįmanoma (CK 6.3 straipsnio 4 dalis, lot. impossibilium nulla obligatio est).

19.10. Dėl pirmiau nurodytų motyvų patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti yra neteisėtas, taigi neteisėtas yra ir 2018 m. lapkričio 30 d. patvarkymas dėl turto arešto. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 658 straipsnio, reglamentuojančio vykdymo veiksmus skolininkui įteikus ar išsiuntus raginimą įvykdyti sprendimą, 2 dalį. Skolininko turto areštas vykdymo procese nėra savitikslis, jis turi būti taikomas tik tais atvejais, kai tam yra pagrindas – pavojus, kad skolininkas gali turtą paslėpti. 2018 m. lapkričio 30 d. patvarkyme buvo nurodytos dvi aplinkybės, su kuriomis siejamas arešto taikymas – didelė skola ir teismo sprendimo nevykdymas. Bylą nagrinėję teismai pareiškėjos argumentų dėl antstolės nurodytų motyvų (ne)pagrįstumo net nevertino. Apeliacinės instancijos teismo motyvai yra nelogiški: teismui pripažinus, kad antstolė patvarkyme nenurodė argumentų apie pareiškėjos ketinimą perleisti turtą tretiesiems asmenims, iš patvarkymo turinio, t. y. argumentų, kurių jame nėra, negali išplaukti išvada, kad antstolė įvertino galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (pavojų, kad skolininkė gali turtą paslėpti). Akivaizdu, kad bylą nagrinėję teismai tokią išvadą padarė ne iš patvarkymo turinio, o patys įvertinę vykdomojoje byloje pateikto 2018 m. lapkričio 29 d. E. J. prašymo pagrįstumą. Tačiau pagal nustatytą tvarką dėl šio prašymo (ne)pagrįstumo turėjo spręsti antstolė, priimdama motyvuotą patvarkymą.

19.11. Apeliacinės instancijos teismas iš viso neįvertino pareiškėjos argumentų, kad preliminariosios sutartys buvo sudarytos ne dėl viso pareiškėjos nekilnojamojo turto, todėl antstolė, praėjus net 8 mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo, turėjo realią galimybę aprašyti ir areštuoti konkretų pareiškėjos nekilnojamąjį turtą, kurio vertė netgi viršijo turto arešto mastą. Šios aplinkybės paneigia bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad patvarkymo priėmimo metu egzistavo pavojus, jog pareiškėja gali turtą paslėpti.

19.12. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad sprendimu nustatytas įpareigojimas nustatytu terminu negalėjo būti įvykdytas dėl objektyvių priežasčių, t. y. kad nebuvo pareiškėjos kaltės dėl sprendimo neįvykdymo nustatytu terminu, neturėjo pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad antstolė pagrįstai taikė pareiškėjos turto areštą, nustačiusi, kad pareiškėja vengia gera valia vykdyti teismo sprendimą.

20. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo E. J. prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

20.1. Pareiškėja nutyli reikšmingus šios civilinės bylos faktus ir savo poziciją išimtinai formuoja tik selektyviai pasirinktų aplinkybių pagrindu. Pareiškėja ir su ja susijęs asmenys yra nesąžiningi ir bet kokiomis priemonėmis sistemingai siekia išvengti jiems nepalankių teismų sprendimų įvykdymo.

20.2. Kauno apygardos teismas nustatė 10 000 Eur baudą šaliai, dėl kurios kaltės per nustatytą terminą nebus sudaryta ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, ne vien CK 6.61 straipsnio 2 dalies, bet ir CPK 273, 771 straipsnių pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo nustatytose baudose vyrauja skatinamoji netesybų funkcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2013). CPK 771 straipsnio 7 dalyje yra aiškiai nustatyta, jog baudos sumokėjimas neatleidžia skolininko nuo pareigos atlikti arba nutraukti teismo sprendime ar privalomajame nurodyme numatytus veiksmus. Atsižvelgiant į šį CPK įtvirtintą teismo sprendimų ir privalomų nurodymų vykdymo proceso reglamentavimą, akivaizdu, kad pareiškėjai, net ir sumokėjus baudą, ne tik išlieka pareiga įvykdyti sprendimo dalį, kuria ji buvo įpareigota sudaryti sutartį, bet jai taip pat gresia ir paskesnės baudos už tolesnį šios pareigos nevykdymą. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.73 straipsnio 1 dalies ignoravimo yra nepagrįsti. CK 6.73 straipsnio 1 dalis yra aktuali ir taikytina civilinių teisių gynimo procese, t. y. iki galutinio teismo sprendimo dėl kreditoriaus pažeistų teisių gynimo priėmimo momento. Šiuo atveju suinteresuoto asmens kaip pareiškėjos kreditoriaus teisės jau yra apgintos sprendimu ir nutartimi, kuriais jam buvo priteistas pareiškėjos prievolės įvykdymas natūra. Bauda buvo nustatyta būtent už prievolės neįvykdymą per nustatytą 3 mėnesių terminą. Kreditorius turi teisę reikalauti ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis).

20.3. Pagal CPK 651 straipsnį antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, privalo patikrinti, ar nėra ne bet kokių, o būtent akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus. Nepaisant to, jog CPK 651 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir antstolis, spręsdamas dėl vykdomojo dokumento priėmimo, privalo patikrinti, ar nėra kitokių akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, pažymėtina, kad tokias kliūtis galėtų sudaryti ne bet kokios aplinkybės, o tik tokios, dėl kurių, priėmus atitinkamą vykdomąjį dokumentą, bet kokių vykdymo veiksmų atlikimas pagal jį būtų negalimas. Nė viena iš kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių negali būti laikoma jokia kliūtimi antstolei priimti vykdomąjį raštą, nes jos neužkerta galimybės antstolei imtis teisėtų ir pagrįstų vykdymo veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, siekiant įvykdyti vykdomąjį raštą. Vykdomojo rašto priėmimo metu antstolei buvo pagrindas laikyti, kad pareiškėja yra pripažint(in)a kalta dėl įpareigojimo neįvykdymo. Tik prievolės pabaiga galėtų būti laikoma akivaizdžia kliūtimi vykdomajam raštui priimti. Neegzistavo ir iki šiol nėra atsiradusi aplinkybė, kad prievolė sudaryti su ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį būtų pasibaigusi, jos įvykdymas iki šiol yra galimas ir įmanomas natūra. Pareiškėja gali ir turėtų imtis veiksmų nuosavybės teisei į ginčo žemės sklypą susigrąžinti, tačiau ji ne tik nesiima tokių veiksmų, bet, priešingai, siekia, kad žemės sklypas išliktų naujų jo savininkų dispozicijoje.

20.4. Pareiškėja kartu su savo vienintele akcininke vadovo I. G. motina S. G. veikė tikslingai ir nesąžiningai, akivaizdžiai siekė sudaryti kliūtis įvykdyti sprendimą ir nutartį. Akcininkė 2017 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl tariamos pareiškėjos skolos išieškojimo bei šio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – būtent ginčo žemės sklypo areštą, nors pareiškėja tuo metu nuosavybės teise valdė daugiau kaip 30 nekilnojamojo turto objektų. Akcininkė dar 2015 m. liepos 2 d. sprendimu pritarė ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties tarp E. J. ir pareiškėjos sudarymui. Pareiškėja nesiėmė jokių veiksmų, siekdama išvengti ginčo žemės sklypo arešto; išieškojimas pagal teismo įsakymą buvo vykdytas tik iš ginčo žemės sklypo. Akivaizdu, kad pareiškėja galėjo imtis įvairių veiksmų, jog būtų išvengta išieškojimo nukreipimo į ginčo žemės sklypą, pvz., pati savanoriškai įvykdyti teismo įsakymą, nes tai padaryti ji turėjo visas finansines galimybes. Dėl to pareiškėjai pačiai tenka visos neigiamos dėl jos netinkamo ir nesąžiningo elgesio kylančios pasekmės, o jos argumentai dėl sprendimo ir nutarties įvykdymo negalimumo turėtų būti laikomi nepagrįstais ir nereikšmingais. Šiuo aspektu ypatingas dėmesys turėtų būti kreipiamas į fundamentalius teisės principus, kad asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (lot. ex injuria ius non oritur). Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai atsižvelgė į Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pozicijos šioje byloje pripažinimas taip pat pažeistų ir bendruosius teisės principus bei paneigtų teisės viešpatavimo (teisinės valstybės) principą.

20.5. Kasaciniame skunde visiškai nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013, teigiant, jog esą antstolis, spręsdamas dėl vykdomojo dokumento priėmimo, privalo išsiaiškinti, ar teismo sprendimas ir jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas yra galimas vykdyti apskritai; taip pat visiškai nepagrįstai nurodoma į CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuris yra materialioji teisės norma ir nėra taikytinas teismo sprendimo vykdymo procese. Vykdymo procese išieškotojas nesirenka savo pažeistų teisių gynimo būdų pasirinkimo, o siekia priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo. Dar ginčo tarp E. J. ir pareiškėjos nagrinėjimo metu nebuvo pripažįstama, kad aplinkybė, jog pareiškėja nebevaldo ginčo žemės sklypo nuosavybės teise, yra kliūtis reikalauti, kad pareiškėja įvykdytų prievolę sudaryti su E. J. šio sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. CPK 18 straipsnis neįtvirtina jokių išimčių iš teismo sprendimo privalomumo principo, įskaitant ir CK 6.213 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus.

20.6. CPK VI dalis, reglamentuojanti vykdymo procesą. nenustato galimybės antstoliui atsisakyti tęsti vykdymą pagal išduotą vykdomąją dokumentą, kai teismo sprendimo vykdymas tampa neįmanomas po vykdomojo dokumento priėmimo momento. Įstatymų leidėjas nelaiko kliūtimi atlikti teismo sprendimo vykdymo veiksmus net ir tais atvejais, kai teismo sprendimo įvykdymas tampa neįmanomas, nebent jo įvykdymas neįmanomas tampa dėl išieškotojo veiksmų.

20.7. Vykdomajame rašte buvo labai aiškiai įvardyta, kas yra išieškotojas, o kas – skolininkas. Antstolei nebuvo jokio pagrindo nei abejoti vykdomajame rašte pateikta informacija, nei papildomai aiškintis, ar vykdomąjį raštą išdavęs teismas teisingai jame nurodė skolininką, t. y. asmenį, iš kurio turėtų būti vykdomas baudos išieškojimas. Argumentai, kad esą vykdomąjį raštą išdavęs teismas neinicijavo atskiro proceso, kuriuo būtų aiškinamasi kaltoji šalis dėl nutarties dalies dėl baudos išieškojimo, būtų reikšmingi tik sprendžiant dėl teismo veiksmų išduodant vykdomąjį raštą, o ne dėl antstolės veiksmų teisėtumo. Šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro būtent antstolės veiksmų, o ne vykdomojo rašto išdavimo teisėtumo įvertinimas. Civilinė byla, kurioje buvo priimtas vykdomas sprendimas, buvo inicijuota E. J., siekiant apginti būtent jo pareiškėjos neteisėtais veiksmais pažeistas teises, todėl tik jo pažeistas teises ginantis teismo sprendimas galėjo būti ir buvo priimtas. Taigi nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja galėtų būti išieškotoja.

20.8. Nors skundžiamoje nutartyje atskirai ir nepažymėta, bet pareiškėjos kaltę dėl ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo liudija šios aplinkybės: iki 2018 m. birželio 23 d., įgyvendinant pareiškėjos ir jos akcininkės planą, kuriuo buvo siekiama išvengti sprendimo vykdymo, ginčo žemės sklypui buvo taikytas areštas vykdomojoje byloje dėl tariamos pareiškėjos skolos akcininkei išieškojimo; nei pareiškėja, nei akcininkė nesiėmė jokių veiksmų, jog areštas būtų panaikintas, nors pagal taikos sutarties, iš kurios kilo šioje byloje nagrinėjama pareiškėjos prievolė, 3.17.1 punktą pareiškėja buvo įsipareigojusi užtikrinti, kad iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sklypas būtų laisvas nuo bet kokio arešto ar bet kokio kito pobūdžio disponavimo juo apribojimo. Kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl arešto žemės sklypui taikymo nėra ir negali būti laikoma priežastimi, šalinančia pareiškėjos kaltę ir pateisinančia jos neveikimą vykdant sprendimą. Pareiškėjos kaltė dėl sutarties nesudarymo per nustatytą terminą yra preziumuotina pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį.

20.9. Nėra jokių priežasčių manyti, kad, atsižvelgiant į vykdomojo rašto turinį, klausimas dėl kaltosios šalies nustatymo nebuvo išspręstas pirmosios instancijos teisme. Net ir tuo atveju, jeigu būtų galima nustatyti, kad pirmosios instancijos teisme iš tiesų nebuvo sprendžiamas klausimas dėl kaltosios šalies nustatymo, pabrėžtina, kad kaltosios šalies nustatymas šioje civilinėje byloje užtikrina CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą.

20.10. Kasacinis teismas apskritai neturėtų nagrinėti skunde išdėstytų argumentų dėl tariamų CPK 771 straipsnio pažeidimų, nes jie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Antstolė 2018 m. gruodžio 13d. patvarkymu neatliko jokių veiksmų, nustatytų CPK 771 straipsnyje ar draudžiamų pagal jį, nuoroda į CPK 771 straipsnį patvarkyme buvo daroma tik todėl, kad jame yra nurodyti sprendimo dėl pareiškėjos įpareigojimo sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis vykdymo ypatumai. Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013, kuria pareiškėja vadovaujasi siekdama pagrįsti CPK 771 straipsnio taikymo negalimumą, netaikytina šios civilinės bylos atžvilgiu, nes bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Šiuo atveju vykdomas priverstinis pareiškėjos įpareigojimas ne perduoti turtą ar lėšas, o sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Pareiškėjos siekiamas platus CPK 771 straipsnio aiškinimas būtų nesuderinamas su teisinės valstybės, teisės viršenybės, teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir teismo sprendimo privalomumo principais bei Konvencijos 6 straipsnio saugoma teise į teisingą bylos nagrinėjimą, nes taip būtų iš esmės suvaržytos galimybės įvykdyti teismo sprendimą.

20.11. Taip pat nereikšmingos ir pareiškėjos nurodytos CPK 271 straipsnio 1 dalies ir 659 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes jos nereglamentuoja jokių su 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymo priėmimu susijusių klausimų. Nė viena iš šių CPK nuostatų nedraudžia antstoliui papildomai paraginti skolininką ir suteikti jam teisę įvykdyti teismo sprendimą per papildomą terminą po to, kai yra pasibaigęs teismo nustatytas terminas sprendimui įvykdyti; papildomo termino suteikimas užtikrina, o ne pažeidžia skolininko teises.

20.12. Kasaciniame skunde nurodyto principo impossibilium nulla obligatio est taikymas tokioje situacijoje neturi jokio teisinio pagrindo, juo labiau kad priešingu atveju būtų visiškai pamintas teisingumas, o teismo sprendimo privalomumo principo reikšmė būtų absoliučiai sumenkinta.

20.13. Ginčas dėl patvarkymo areštuoti pareiškėjos turtą teisėtumo yra netekęs prasmės, nes juo taikytas areštas yra panaikintas; skundžiamos nutarties dalis dėl šio patvarkymo pagrįsta ir teisėta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti

21. Teismo sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės. Vykdymo veiksmus atlieka specialusis viešosios teisės subjektas – antstolis (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstolis, atlikdamas jam įstatymo priskirtas funkcijas vykdymo procese, turi vadovautis bendraisiais teisiniais interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis).

22. CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymų nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad be pateikto vykdomojo dokumento draudžiama atlikti vykdomuosius veiksmus. Vykdomajam dokumentui keliami reikalavimai nustatyti CPK 648 straipsnyje, kurio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad vykdomajame rašte, be kita ko, turi būti nurodoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis pažodžiui. CPK 646 straipsnyje nustatyta, kad, vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 646 straipsnio prasmę teismas, išduodamas vykdomąjį raštą, nesprendžia tarp šalių kilusių ginčų ir išduoda vykdomuosius raštus pagal vykdytinus teismo sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587-687/2015).

23. Išieškojimo interesą turinčio subjekto vykdomojo dokumento pateikimas vykdyti taip pat nereiškia, kad šis dokumentas besąlygiškai turi būti vykdomas. Antstolis neturi teisės spręsti vykdomojo rašto teisėtumo klausimo, tačiau, pagal CPK 651 straipsnio 1 dalį, prieš pradėdamas vykdomuosius veiksmus, turi išspręsti vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti klausimą – patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir jam vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis.

24. Dėl kiekvieno pateikto vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti antstolis privalo įsitikinti, ar nėra objektyvių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti, to nepadaręs antstolis pažeistų CPK 651 straipsnio 2 dalies tvarką. Jeigu, nepatikrinęs vykdomajam dokumentui vykdyti kliūčių, priimto vykdomojo dokumento pagrindu antstolis atliko vykdymo veiksmus, kurie, kaip išaiškėja vėliau, negalėjo būti atlikti ir antstoliui tai buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, tai tokie vykdymo veiksmai laikytini atliktais nesant teisinio pagrindo ir negali sukelti jais siekiamų pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2009).

25. CPK 651 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose išvardytos akivaizdžios kliūtys, kuriai bent vienai esant antstolis atsisako vykdomąjį dokumentą priimti ir vykdyti, o 8 punkte nustatyta, kad gali būti ir kitokių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Kasacinio teismo praktikoje kitokiomis akivaizdžiomis kliūtimis priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti yra pripažintos aplinkybės, kai nebuvo suėjęs terminas geruoju sumokėti mokestinę nepriemoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2009), nebuvo suėjęs vykdomajame rašte nurodytas terminas prievolei įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2007).

26. Atsižvelgdama į tai, kokios aplinkybės nurodytos CPK 651 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose bei pripažintos akivaizdžiomis kliūtimis priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti kasacinio teismo praktikoje, teisėjų kolegija pažymi, kad akivaizdžiomis kliūtimis priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti gali būti pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios besąlygiškai užkerta kelią vykdomojo dokumento vykdymui ir kurioms išsiaiškinti antstoliui nereikia atlikti papildomų veiksmų, nes pirminius vykdomuosius veiksmus, pvz., užklausas dėl skolininko turto, antstolis atlieka vėlesnėje stadijoje – jau priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti (CPK 654 straipsnis).

27. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą akcentavo, jog antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktas teises, o bet koks veikimas viršijant kompetenciją (lot. ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010). Teismo sprendimo pagrindu išduodamas vykdomasis raštas yra vykdomasis dokumentas, kuris apibrėžia antstolio veiklos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzAtMzc4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-170-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-170-378/2017">3K-3-170-378/2017</a>, 23 punktas). Antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, neturi teisės vertinti jo teisėtumo. Kaip teisingai pažymima atsiliepime į kasacinį skundą, šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyką sudaro būtent antstolės veiksmų, o ne vykdomojo rašto išdavimo teisėtumo įvertinimas. Taigi teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, turi įvertinti, ar antstolis, atlikdamas ginčijamą vykdymo veiksmą – priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, tinkamai vykdė jam įstatymu nustatytas pareigas ir ar neperžengė jam suteiktų teisių ribų.

28. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl vykdomojo rašto, kuriame išdėstytas teismo sprendimas įpareigoti pareiškėją sudaryti su suinteresuotu asmeniu E. J. 2015 m. liepos 3 d. taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovui nuosavybės teisė į žemės sklypą būtų perleista už 21 750 Eur plius PVM kainą; nustatyti E. J. ir pareiškėjai 3 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nurodyta tvarka sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį; neįvykdžius teismo įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį per nustatytą terminą, skirti kaltajai šaliai 10 000 Eur baudą, išieškoti ją kitos sandorio šalies naudai. Vykdomajame rašte išieškotoju nurodytas E. J., o skolininke – pareiškėja.

29. Pareiškėja nurodė, kad egzistavo akivaizdžios kliūtys priimti šį vykdomąjį dokumentą vykdyti – pareiškėja vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti metu nuosavybės teise nevaldė ginčo žemės sklypo, nebuvo nustatyta kaltosios dėl įpareigojimo neįvykdymo šalies. Taigi byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar pagal CPK 651 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatą nebuvo kitokių akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdomiesiems veiksmams pradėti.

30. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta šios nutarties 26 punkte, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog vykdomojo rašto priėmimo vykdyti metu pareiškėja nebevaldė ginčo sklypo nuosavybės teise, nebuvo nustatyta jos kaltės dėl teismo sprendimo neįvykdymo, vertino kaip nesudarančias akivaizdžios kliūties priimti vykdomąjį raštą vykdyti, nes šiame vykdymo proceso etape antstolė neturėjo pareigos tikrinti skolininko turto sudėties ar sprendimo neįvykdymo priežasčių, todėl antstolės 2018 m. lapkričio 26 d. patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti pagrįstai bylą nagrinėjusių teismų pripažintas teisėtu.

Dėl sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, nevykdymo pasekmių taikymo

31. Pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį, jeigu atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tik jis pats, tai teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų. Taigi už tokio sprendimo nevykdymą skolininkui gali būti skiriama bauda, kurią teismas pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį turi nurodyti sprendime dėl ginčo esmės.

32. Nagrinėjamu atveju būtent šios normos pagrindu Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 22 d. nutartimi nutarė nustatyti suinteresuotam asmeniui E. J. ir pareiškėjai 3 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį; neįvykdžius teismo įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį per nustatytą terminą, skirti kaltajai šaliai 10 000 Eur baudą, išieškoti ją kitos neįvykusio sandorio šalies naudai. Toks teismo procesinis sprendimas, kuriuo bylos šalys įpareigojamos sudaryti sutartį, laikytinas sprendimu, įpareigojančiu skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti tiktai jis pats.

33. Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų bendroji vykdymo tvarka reglamentuojama CPK LVII skyriuje, kurio 763 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrų šio kodekso VI dalyje nurodytų nuostatų su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis. Jeigu atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perduoda jį antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 straipsnio 1, 2 dalys). Priimant tokią nutartį (taikyti sprendime dėl ginčo esmės nustatytas sprendimo nevykdymo pasekmes, pvz., paskirtą baudą) būtų išnagrinėtos aplinkybės, ar sprendimas (ne)įvykdytas, taip pat būtų patikrinta, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atleisti skolininką nuo paskirtos baudos ar kitokių neįvykdymo pasekmių taikymo. CPK 771 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas iš esmės reiškia, kad turi būti atliekama ex ante (prieš veiksmą) teisminė sprendimo neįvykdymo aplinkybių (priežasčių) patikra.

34. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad teismo sprendimas, įpareigojantis šalis sudaryti ginčo sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nėra įvykdytas, tačiau pareiškėja teigia, kad sprendimas neįvykdytas dėl objektyvių aplinkybių, dėl to jai negali tekti sprendime nustatytos jo neįvykdymo pasekmės. Taip pat nustatyta, kad šiuo atveju antstolė pradėjo teismo CPK 273 straipsnio 3 dalies pagrindu skirtos baudos už sprendimo nevykdymą išieškojimo veiksmus ir areštavo pareiškėjos turtą išieškomos baudos ir vykdymo išlaidų sumos apimtimi, nesant šiuo klausimu CPK 771 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka atliktos teisminės sprendimo neįvykdymo aplinkybių (priežasčių) patikros. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismai, be kita ko, įvertino ginčo žemės sklypo teisinio statuso pasikeitimo aplinkybes ir dėl to vykstantį teismo procesą bei nustatė, jog būtent pačios pareiškėjos veiksmai lėmė tai, kad ji neįvykdė teismo sprendimu nustatytos prievolės, t. y. teismų konstatuotas nesąžiningas pareiškėjos elgesys vengiant vykdyti teismo sprendimą, kasacinio skundo argumentais ši išvada nepaneigta. Taigi teisminė sprendimo neįvykdymo aplinkybių ir priežasčių patikra šiuo atveju atlikta ex post (po veiksmo), antstolei jau pradėjus baudos išieškojimo veiksmus, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad skundžiamo antstolės patvarkymo panaikinimas šioje konkrečioje byloje prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir nepiktnaudžiavimo teise principams (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 3 dalis), dėl to ši pareiškėjos skundo dalis pripažintina atmesta pagrįstai.

Dėl sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, priverstinio vykdymo

35. Tais atvejais, kai skolininkas teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės. Priverstinis tokių sprendimų vykdymas pasireiškia tuo, kad antstolis tikrina sprendimo įvykdymą ir konstatuoja, ar skolininkas įvykdė teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą įpareigojimą. Jei skolininkas per protingą laiką antstoliui nepateikia įvykdymą patvirtinančių įrodymų, antstoliui atsiranda teisinis pagrindas pripažinti, kad skolininkas įpareigojimo atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, neįvykdė, ir atlikti procesinius veiksmus, nustatytus CPK 771 straipsnyje. Pažymėtina, kad baudos sumokėjimas neatleidžia skolininko nuo pareigos atlikti arba nutraukti teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 straipsnio 7 dalis).

36. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas antstolės 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymas, kuriuo pareiškėja įpareigota iki 2019 m. sausio 10 d. įvykdyti teismo sprendimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, t. y. pareiškėjai nustatytas naujas terminas teismo sprendimui įvykdyti. Pažymėtina, kad vykdomas teismo įpareigojimas sudaryti sutartį dėl ginčo žemės sklypo pardavimo nustatytas būtent pareiškėjai, dėl to vykdant tokį teismo sprendimą teisiškai reikšminga yra aplinkybė dėl ginčo žemės sklypo nuosavybės. Byloje yra nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktais pareiškėjai priklausantis ginčo žemės sklypas buvo parduotas, tačiau 2018 m. rugsėjo 24 d. suinteresuotas asmuo E. J. pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį dėl sklypo pardavimo aktų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Šios aplinkybės, susijusios su vykdomo įpareigojimo objektu esančiu žemės sklypu, antstolei buvo žinomos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 1 d. sprendimu suinteresuoto asmens ieškinys tenkintas.

37. Minėta, kad antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, atsižvelgiant į jo specifinę padėtį ir vykdomas funkcijas, privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), laikydamasis teisėtumo principo. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, imtis visų teisėtų priemonių, kad tinkamai apgintų išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčius šios nutarties 36 punkte aprašytai situacijai, antstolė privalėjo vertinti jai prieinamą informaciją apie ginčo žemės sklypo teisinį statusą ir, žinodama aplinkybę, kad pareiškėja netekusi nuosavybės teisės ir galimybės disponuoti ginčo žemės sklypu (taip pat ir aplinkybę, kad pagal suinteresuoto asmens E. J. ieškinį pradėta civilinė byla dėl šio sklypo restitucijos (grąžinimo pareiškėjai)), neturėjo teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjai termino, nes įvykdyti teismo sprendimo objektyviai neįmanoma. Vykdymo procese susiklosčius tokiai teisinei padėčiai, kai teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką sudaryti sutartį dėl individualiais požymiais apibūdinto daikto pardavimo, vykdymas nėra įmanomas, nes skolininkas netekęs nuosavybės teisės į tokios sutarties dalyką ir vyksta teismo procesas dėl šio daikto grąžinimo skolininko nuosavybėn, t. y. galimybės įvykdyti teismo nustatytą įpareigojimą atkūrimo, antstolis turėtų svarstyti galimybę sustabdyti vykdomąją bylą ar atidėti vykdymo veiksmus, ar kreiptis dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo CPK 589 straipsnio nustatyta tvarka, ar pasinaudoti kitais vykdymo proceso instrumentais pagal susiklosčiusią teisinę ir faktinę bylos situaciją.

39. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas antstolės 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymas, kuriuo pareiškėja įpareigota iki 2019 m. sausio 10 d. įvykdyti teismo sprendimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, pripažintinas neteisėtu ir naikintinas.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad yra pagrindas iš dalies patenkinti pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų ir panaikinti jos 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymą, taigi dėl teismų padarytų proceso teisės normų pažeidimų naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis šią pareiškėjos skundo dalį atmesti, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir dėl jos priimtinas naujas sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl laikinosios apsaugos priemonės

41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – sustabdė išieškojimo iš pareiškėjos veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0114/18/01663. Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, naikinama pirmiau nurodyta laikinoji apsaugos priemonė (CPK 150 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

42. CPK 443 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, įtvirtinta bendroji taisyklė, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ir tik tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Šiuo atveju antstolė, kaip dalyvaujantis byloje asmuo, neturėjo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi. Esant tokioms bylos aplinkybėms, nors kasacinis skundas iš dalies tenkinamas, nėra pagrindo priteisti pareiškėjai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 443 straipsnio 6 dalis).

43. Kasacinis teismas patyrė 15,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš dalies tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos proporcingai iš pareiškėjos ir antstolės, kurios patvarkymai naikinami (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties dalis atmesti pareiškėjos UAB „Saulex“ skundo dalį dėl antstolės S. Vaicekauskienės 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymo Nr. S-11146760 dėl įpareigojimo iki 2019 m. sausio 10 d. įvykdyti teismo sprendimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo. Panaikinti šią Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties dalį ir priimti naują sprendimą – šią pareiškėjos skundo dalį patenkinti: panaikinti antstolės S. Vaicekauskienės 2018 m. gruodžio 13 d. patvarkymą Nr. S-11146760 dėl įpareigojimo iki 2019 m. sausio 10 d. įvykdyti teismo sprendimą dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo.

Kitą Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš antstolės Sonatos Vaicekauskienės (duomenys neskelbtini) 5,17 Eur (penkis Eur 17 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Saulex“ (j. a. k. 302682983) 10,33 Eur (dešimt Eur 33 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. gegužės 27 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo iš pareiškėjos UAB „Saulex“ veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0114/18/01663 sustabdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas

Donatas Šernas