Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-171/2013

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05246-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. I. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. I. ieškinį atsakovui D. O., trečiasis asmuo I. M., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo bei taikymo vekselio ginčijimo atveju.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu vienašalį sandorį – atsakovui išrašytą 2010 m. spalio 13 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį.

Ieškinys grindžiamas tokiomis aplinkybėmis. 2010 m. spalio 13 d. ieškovė (pirkėja), I. M. (pardavėja) ir atsakovo D. O. firma „Donta“ (nekilnojamojo turto agentūra), atstovaujama atsakovo, sudarė trišalę preliminariąją I. M. priklausiusio namo su žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartį. Pasirašant šią sutartį atsakovas ieškovei nurodė, kad būtina ne tik sumokėti 10 000 Lt pardavėjai I. M., bet ir papildomai išrašyti atsakovo naudai vekselį tai pačiai 10 000 Lt sumai; atsakovas paaiškino, kad vekselio pasirašymas yra tik formalumas, preliminariosios sutarties įvykdymo užtikrinimas, pinigų jis nereikalaus. Pasitikėdama atsakovu ieškovė 2010 m. spalio 13 d. pasirašė pateiktą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį įsipareigojo 2010 m. gruodžio 31 d. sumokėti atsakovui 10 000 Lt. Po preliminariosios sutarties pasirašymo ieškovė sužinojo, kad I. M. namas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, taigi negali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, todėl paprašė nutraukti sutartį ir grąžinti 10 000 Lt bei sumokėti 10 000 Lt sutartyje nustatytą baudą. 2010 m. gruodžio 31 d. pranešimu atsakovas pareikalavo, kad ieškovė apmokėtų vekselį, o 2011 m. sausio 4 d. raginimu antstolė paragino įvykdyti vykdomąjį įrašą Nr. GB-9 dėl 10 071,46 Lt ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo atsakovo naudai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2010 m. spalio 13 d. ieškovė, trečiasis asmuo I. M. ir atsakovas, atstovaujantis nekilnojamojo turto agentūrai, sudarė preliminariąją namo su žemės sklypu pirkimo–pardavimo sutartį; ieškovė trečiajam asmeniui sumokėjo 10 000 Lt avanso. Sandoriui neįvykus, pardavėja I. M. avansą ieškovei grąžino. 2010 m. spalio 13 d. ieškovė pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2010 m. gruodžio 31 d. sumokėti atsakovui 10 000 Lt. 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. sausio 3 d. atsakovas pranešė ieškovei, kad ji nesumokėjo skolos. 2011 m. sausio 3 d. išduotas vykdomasis įrašas Nr. GB-9 dėl 10 071,46 Lt ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo atsakovo naudai, pradėti vykdymo veiksmai. Teismas nurodė, kad sandoris negalioja arba gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu buvo pažeistos jo galiojimo sąlygos, kurios gali būti susijusios su sandorio turiniu, jo subjektų veiksnumu, valia, sandorio forma. Esminė klaida yra sandorio šalies (šalių) valios trūkumas, dėl kurio galima reikalauti sandorį pripažinti negaliojančiu. Pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį esminė klaida gali būti susijusi tik su faktais, o ne teise (CK 1.6, 1.7 straipsniai), išskyrus suklydimą dėl sandorio teisinės prigimties ar užsienio teisės. Be to, suklydimas turi būti esminis ir suklysta turi būti dėl CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatytų aplinkybių. Vertinant, ar buvo suklysta ir suklydimas esminis, būtina atsižvelgti į konkretaus sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, jų amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą ir kt. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teigė, jog, norėdama pirkti I. M. namą, kaip avansą sumokėjo 10 000 Lt, kartu pasirašė paprastą neprotestuotiną 10 000 Lt vekselį to paties sandorio įvykdymui užtikrinti, nors pinigų iš atsakovo negavo. Trečiasis asmuo I. M. teigė, kad matė, kaip atsakovas davė pinigus ieškovei, ši juos perdavė jai, o ji savo ruožtu juos grąžino atsakovui, nes vertino kaip avansą; pagal susitarimą pinigai turėjo būti agentūroje. Teismas konstatavo, kad kiekvienas nagrinėjamų civilinių teisinių santykių dalyvis 10 000 Lt sumą vertina ir supranta skirtingai: ieškovė – kaip avansą, atsakovas – kaip paskolą, trečiasis asmuo – kaip garantą. Iš ieškovės paaiškinimų, kad pasirašydama vekselį ji patikėjo atsakovo teiginiais, jog jis pinigų nereikalaus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė suprato šio veiksmo esmę, todėl nėra pagrindo teigti, jog ji suklydo; ji tik tikėjosi, kad pinigų mokėti nereikės. Tokius motyvus teismas įvertino kaip nepakankamus ieškiniui patenkinti. Teismas konstatavo, kad ieškovės veiksmai (ji vienu metu sumokėjo 10 000 Lt avanso ir pasirašė paskolos raštą su įsipareigojimu iki tam tikros datos grąžinti 10 000 Lt sumą, taip patvirtindama paskolos suteikimą) nesudaro pagrindo konstatuoti suklydimo, nes kiekvienas asmuo turi būti pakankamai apdairus bei atsargus ir neatsakingai nepasirašinėti dokumentų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija rėmėsi kasacinio teismo formuojama praktika, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui; vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Dėl to kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės teiginius, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios normos ir aiškinamasi, ar ieškovė gavo pinigus pagal vekselį iš atsakovo. Kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinys, todėl atsakovo atsikirtimas į ieškinį tuo, jog vekselis buvo išrašytas todėl, kad jis ieškovei paskolino pinigus, nekeičia ieškovės reikalavimo pripažinti vekselį negaliojančiu ir teismo pareigos nagrinėti ieškinį pagal ieškovės pareikštą reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Tačiau tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Kolegija konstatavo, kad ieškovė šių aplinkybių neįrodė (CPK 178 straipsnis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Iš atsakovo paaiškinimų teisme tapo aišku, kad šalys skirtingai vertina vekselį: atsakovas – kaip paskolos sutarties užtikrinimo priemonę, o ieškovė – kaip atsakovo prašymu išrašytą papildomą garantiją prie preliminariosios sutarties. Tokiu atveju teismai privalėjo išsiaiškinti tikruosius šalių tarpusavio santykius ir pagal tai parinkti taikytinas materialiosios teisės normas. Kadangi atsakovo atsikirtimai buvo grindžiami išimtinai paskolos sutarties buvimu, o ieškovė neigė paskolos suteikimą ir rėmėsi tuo, kad vekselis išrašytas be teisinio pagrindo, tai šalių santykiai turėjo būti įvertinti ne tik vekselius reglamentuojančių teisės normų kontekste, bet ir vadovaujantis paskolos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis. Teismai nurodytų faktinių aplinkybių nevertino ir bylą nagrinėjo tik pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, visiškai nepasisakydami dėl vekselio išrašymo pagrindo buvimo. Ieškovė negalėjo pareikšti reikalavimo pripažinti negaliojančia jos ir atsakovo sudarytą paskolos sutartį, nes ji tokios sutarties nesudarė; šia aplinkybe teisme rėmėsi atsakovas, ir tik tada ji ieškovei tapo žinoma. Byloje kilo ginčas, ar ieškovė turėjo pagrindą išrašyti vekselį atsakovui, o vienintelis byloje nurodomas vekselio suteikimo pagrindas – atsakovo nurodoma paskolos sutartis. Taigi teismai turėjo nagrinėti šias aplinkybes bei taikyti joms tinkamas materialiosios teisės normas, o ne apsiriboti ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, taip pažeisdami CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punkto nuostatas bei nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-70/2011).

2. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bylose dėl vekselių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta; ji nereiškia, jog vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Teismai rėmėsi vien tik vekselio abstraktumo savybe, o pagrindinis bylos nagrinėjimo dalykas turėjo būti vekselio išrašymo pagrindas. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nsutatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui; vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas yra pirmasis ir vienintelis vekselio turėtojas, taigi ieškovė turi teisę jam reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasi šalis siejančiais santykiais.

3. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.871 ir 6.875 straipsnių nuostatas, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šiais klausimais. Atsakovui teigiant, kad vekselio išrašymo pagrindas buvo ieškovei suteikta paskola, paskolos sutarties buvimo faktas turėjo būti vertinamas vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Galimas teiginys, kad paskolos sutarties sudarymą patvirtina vekselis, reiškia, jog toks vertinimas sukelia papildomus teisinius padarinius sprendžiant vekselio ginčijimo klausimą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vekselis gali būti ginčijamas ne tik specifiniais vekseliams taikomais, tačiau ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Vienas iš specialiųjų paskolos sutarčių ginčijimo pagrindų įtvirtintas CK 6.875 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Būtent šią aplinkybę nagrinėjamoje byloje įrodinėjo kasatorė. Taigi teismai turėjo analizuoti, ar šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau to nebuvo padaryta, o paskolos faktas konstatuotas remiantis vien tik atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimais. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui; tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalys sudarė paskolos sutartį, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. skolos dokumente turi būti aiškiai užfiksuotas pinigų perdavimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011). Kadangi vekselio išdavimo pagrindo negaliojimas lemia ir vekselio negaliojimą, tai, ieškovei teigiant, kad vekselis išrašytas be pagrindo, o atsakovui – kad jis skolino ieškovei pinigus, kurių grąžinimas užtikrintas vekseliu, darytina išvada, jog paskolos santykius turi įrodyti būtent atsakovas, tačiau jis tokių įrodymų nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė kasatorei.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Šiuo sandoriu sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką ta linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-311/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-314/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, žino apie visus galimus šių santykių trūkumus, todėl vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio, remdamasis jiems žinomais santykiais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. ir kt. v. G. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2011). Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Kai vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. ir kt. v. G. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-605/2012).

Šioje byloje ieškovė, ginčydama vekselį, rėmėsi aplinkybėmis, kad ginčijamas sandoris neatitinka tikrosios jos valios ir yra sudarytas dėl suklydimo, vekselio išrašymui nebuvo jokio pagrindo, atsakovas elgėsi nesąžiningai. Iš apskųstų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję teismai tyrė ieškovės nurodytas aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų vertinimo pagrindu sprendė dėl jų (aplinkybių) egzistavimo arba neegzistavimo, taip pat dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo buvimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Bylą nagrinėję teismai ieškinį atmetė konstatavę, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, taip pat kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai, nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, rėmėsi vien tik vekselio abstraktumo savybe, ją suabsoliutino, nenagrinėjo ir nevertino vekselio išdavimo pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš apskųstų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad šią bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo pirmiau šioje nutartyje nurodytos kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo. Tokia įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo taisyklė taikytina ir tuo atveju, kai, ginčijant vekselį, jo davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau. Nagrinėjamu atveju ne vekselio turėtojas, t. y. atsakovas, o būtent vekselio davėja, t. y. ieškovė, turėjo pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.871, 6.875 straipsnių nuostatas, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šiais klausimais.

Bylos medžiaga ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys teikia pagrindą išvadai, kad teismai šią bylą išnagrinėjo visa apimtimi, laikydamiesi dispozityviškumo principo tyrė ir vertino visas jai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir dėl ginčijamo vekselio išrašymo pagrindo buvimo. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad teismai pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punkto nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 32,57 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. kovo 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Z. I. (duomenys neskelbtini) 32,57 Lt (trisdešimt du litus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteistina suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įstaigos kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis