Dėl teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-168/2013

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01690-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1; 114.11

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos primininkas ir pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovams A. O., R. O., G. O., tretiesiems asmenims P. M., V. O. dėl teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo ir atsakovės A. O. priešieškinį ieškovei R. M., atsakovams R. O., G. O., tretiesiems asmenims P. M., V. O. dėl teisės pripažinimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. M. prašė teismo pripažinti jai teisę savo lėšomis įsirengti atskirą 12,43 kv. m įėjimą gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), iš patalpos, pažymėtos indeksu 1-5, pagal architekto V. Č. parengtą projektinį pasiūlymą; įteisinti Statybų įstatymo nustatyta tvarka rekonstruotą nurodytą gyvenamąjį namą be atsakovės A. O. sutikimo; nustatyti ieškovės ir atsakovės naudojimosi šiuo pastatu tvarką ieškovės siūlomu būdu; įpareigoti atsakovę savo lėšomis atstatyti ūkinį pastatą, pažymėtą indeksu 2I1p, ir gyvenamąjį namą, pažymėtą indeksu lA2p, esančius (duomenys neskelbtini), pagal 1990 m. parengtą projektą ir 1990 m. balandžio 25 d. statybos leidimą; taip pat iškeldinti atsakovus R. O. ir G. O. iš nurodyto ūkinio pastato.

Atsakovė priešieškiniu prašė teismo: pripažinti jai teisę įteisinti rekonstruotus gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), be ieškovės R. M. sutikimo pagal architekto M. S. parengtą projektinį pasiūlymą – korektūrą; nustatyti nurodyto gyvenamojo namo, pažymėto indeksu lA2p, patalpų naudojimosi tvarką pagal atsakovės siūlymus, paskiriant dalį rūsio naudotis ir jai, o neįrengtą gyvenamojo namo pastogę skirti bendram šalių naudojimui; pripažinti atsakovei teisę be ieškovės sutikimo savo lėšomis įsirengti įėjimą į atsakovei skirtas naudotis rūsio patalpas pagal pridedamą projektą iš namo pietinės pusės; įpareigoti ieškovę savo lėšomis atstatyti gyvenamojo namo, pažymėto indeksu lA2p, rūsio patalpas pagal 1990 m. balandžio 25 d. statybos leidimą ir 1990 m. projektą; nustatyti ūkinio pastato naudojimosi tvarką atsakovei skiriant naudotis ½ dalimi, esančia nuo statinio kapitalinės sienos šiaurinėje pusėje, o ieškovei skirti naudotis ½ dalimi, esančia nuo statinio kapitalinės sienos pietinėje pusėje.

II. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovei teisę savo lėšomis įsirengti atskirą 12,43 kv. m įėjimą gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), iš patalpos, pažymėtos indeksu 1-5, pagal architekto V. Č. parengtą projektinį pasiūlymą ir teisę įteisinti Statybų įstatymo nustatyta tvarka rekonstruotą pirmiau nurodytą gyvenamąjį namą be atsakovės sutikimo; nustatė atsakovei teisę įteisinti rekonstruotą ūkinį pastatą be ieškovės sutikimo, naudojimosi gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu tvarką; kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.

Dėl asmenų iškeldinimo. Teismas nustatė, kad šalims priklauso po ½ dalį ūkinio pastato, į kurį daiktinės teisės nėra įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovus A. O., R. O. bei G. O. sieja panaudos teisiniai santykiai, pagal kuriuos A. O. perdavė R. O. ir G. O. laikinai ir neatlygintinai naudotis jos ½ dalimi ūkinio pastato. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo iškeldinti teisėtų valdytojų iš ūkinio pastato dalies.

Dėl įėjimo įsirengimo. Teismas nustatė, kad gyvenamojo namo daiktinės teisės nėra įregistruotos. Šalys yra šio namo bendraturtės, ieškovės parengtas projektinis pasiūlymas dėl įėjimo įrengimo atitinka įstatymų reikalavimus, o atsakovės siūlomas įėjimo į gyvenamąsias patalpas įsirengimas ieškovei nepatogus, nes įrengiant jį ieškovė turėtų atsisakyti savo miegamojo kambario patalpų. Naudojimosi patalpa, pažymėta indeksu 1-5, kaip įėjimu į gyvenamojo namo pirmojo aukšto patalpas, tvarka yra nusistovėjusi nuo seno, todėl ieškovės reikalavimą teismas patenkino.

Teismas konstatavo, kad A. O. neduoda sutikimo įteisinti rekonstruotą gyvenamąjį namą Statybos įstatyme nustatyta tvarka dėl nemotyvuotų priežasčių, todėl pripažino ieškovės teisę be atsakovės sutikimo įteisinti nurodytą pastatą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę atstatyti gyvenamąjį namą pagal 1990 m. projektą ir 1990 m. balandžio 25 d. statybos leidimą yra nelogiškas ir realiai neįvykdomas.

Dėl naudojimo gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo. Teismas konstatavo, kad ieškovės siūloma gyvenamojo namo naudojimosi patalpomis tvarka atitinka šalių buvusią iki ginčo sprendimo. Be to, ieškovė savo lėšomis įsirengė rūsio patalpas, jomis faktiškai naudojasi jau 20 metų.

Atsakovės siūloma nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka būtų ekonomiškai nenaudinga, reikalautų itin daug lėšų ieškovei įsirengti atskirą įėjimą į gyvenamojo namo palėpę, kuria ieškovė R. M. nesinaudoja jau daugelį metų. Teismas nustatė, kad, šiuolaikinėmis technologijomis sutvarkius kamino vidų, jo vidaus priežiūra taps nebereikalinga, ir ieškovei nebus jokios būtinybės įeiti į mansardos patalpas kaminui apžiūrėti ir tvarkyti. Teismas atmetė atsakovės reikalavimus pripažinti jai teisę be ieškovės sutikimo savo lėšomis įsirengti įėjimą į rūsio patalpas pagal atsakovės pridėtą projektą iš gyvenamojo namo pietinės pusės.

Dėl ūkinio pastato įteisinimo. Teismas įvertino tai, kad atsakovės pateiktas ūkinio pastato rekonstrukcijos projektas atitinka įstatyme keliamus reikalavimus. Ieškovė nepateikė motyvuotų argumentų dėl to, kad projektas turi akivaizdžiai negatyvų poveikį jos teisėms ir teisėtiems interesams valdant bendrosios nuosavybės objektą, atsakovės reikalavimą įteisinti ūkinį pastatą be ieškovės sutikimo tenkino, o ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę savo lėšomis atstatyti ūkinį pastatą pagal 1990 m. projektą, statybos leidimą – atmetė.

Dėl naudojimosi ūkiniu pastatu tvarkos nustatymo. Atsakovės siūloma naudojimosi ūkiniu pastatu tvarka, teismo sprendimu, yra nusistovėjusi, šalys yra įsirengusios atskiras patalpas, kuriomis daugelį metų naudojasi savo nuožiūra, todėl priešieškinio reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos ūkiniu pastatu nustatymo patenkintas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. sprendimu iš dalies patenkintas atsakovės apeliacinis skundas: pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo panaikinta ir ši ieškinio dalis atmesta, taip pat perskirstytos bylinėjimosi išlaidos šalims.

Teisėjų kolegija nustatė, kad faktiškai atlikta ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcija, užfiksuota 2010 m. liepos 27 d. kadastrinių matavimų byloje, neatitinka 1990 m. projekto ir 1990 m. balandžio 25 d. išduoto statybos leidimo sąlygų, o pareigą atstatyti savavališkos statybos akte ir reikalavime nurodytas I ir II aukšto laikančiųjų išorinių sienų angas turi abi bendraturtės. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės pateikti projektiniai pasiūlymai (korektūros) nenustato bendros laiptinės ir rūsio patalpų atstatymo pagal 1990 m. projektą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, savavališkos statybos padariniams esant nepašalintiems, bendrosios nuosavybės teisės į rekonstruotą namą – neįteisintos, todėl spręsti dėl nuosavybės teisių į jį priklausymo bei naudojimosi tvarkos daiktu, kuris nėra suformuotas įstatymų nustatyta tvarka kaip nuosavybės teisės objektas, nustatymo negalima. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką, esant neįteisintai savavališkai gyvenamojo namo rekonstrukcijai, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.81 straipsnio nuostatas, todėl skundžiamo sprendimo dalį panaikino ir šią ieškovės ieškinio dalį atmetė.

Kitus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškovei pripažinta teise įrengti įėjimą į pirmą aukštą per įstiklintą terasą su šlaitiniu stogeliu, teismas, įvertinęs atsakovės argumentus kaip nemotyvuotus ir neatskleidžiančius akivaizdaus negatyvaus ieškovės pateikto projektinio pasiūlymo poveikio, be to, tai, kad įėjimas būtų įrengtas ant bendro naudojimo žemės, atmetė.

III. Kasacinio skundo, prisidėjimo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl tvarkos naudotis gyvenamuoju namu nustatymo galimybės. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.75, 4.81 straipsnių nuostatas, konstatuodamas, kad teismine tvarka negalima nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu, kuris nėra suformuotas kaip daiktas įstatymų nustatyta tvarka, tvarkos. Kasatorė nurodo, kad 1987 m. kovo 11 d. sutartimi įsigyjant ginčo namą, statyba buvo teisėta ir sutartis buvo įregistruota Karmėlavos apylinkės vykdomajame komitete, priestato ir ūkinio pastato rekonstrukcija buvo vykdoma pagal teisėtai išduotą statybos leidimą, projektą, todėl didžioji dalis rekonstrukcijos yra teisėta, atlikta pagal statybos techninius reglamentus, o šiuo gyvenamuoju namu, nors jis ir nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip daiktas dėl atsakovės sutikimo neturėjimo naudojimosi tvarka gali būti nustatyta. Taikant CK 4.75 straipsnį, anot kasatorės, galimybė nustatyti naudojimosi tvarką nekilnojamuoju turtu egzistuoja, kai daiktas yra įregistruotas VĮ Registrų centre, nors daiktinės teisės į jį dar nėra įregistruotos, taip pat kai statyba vykdyta teisėtai. Tokia išvada, kasatorės manymu, darytina dėl to, kad bendraturčiai dėl lėšų stygiaus, kitų priežasčių gali vykdyti statybą ne vienerius metus, o esant jų tarpusavio ginčui dėl naudojimosi nebaigtu statyti daiktu, jie kitu atveju apskritai neturėtų galimybės šiuo naudotis. Tai, kad VĮ Registrų centre nėra įregistruota ieškovės ir atsakovės teisių į ginčo objektą, nepaneigia, kad ginčo objektas priklauso joms nuosavybės teise. Daikto savininkui priklausanti nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Priešingai nei konstatuota apeliacinės instancijos teismo, kad bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata detalizuota ir CK 4.81 straipsnyje. Iš esmės naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi pagal esamą faktinę situaciją nustatymą, nustačius naudojimosi tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Naudojimosi tvarkos nustatymas neapima disponavimo nekilnojamuoju daiktu, o yra vienas bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Naudojimosi tvarka nustatoma pagal faktiškai egzistuojančias gyvenamojo namo patalpas ir tai nereiškia, kad savavališka statyba tokiu būdu yra įteisinama arba kad yra pritariama tokios statybos įteisinimui.

Dėl proceso teisės normų netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorės teigimu, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį vadovaudamasis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktais, kurie nėra savavališką statybą patvirtinantys dokumentai. Savavališką statybą patvirtina savavališkos statybos aktai ir reikalavimai likviduoti savavališkos statybos padarinius, o pateiktuose reikalavimuose yra pareikalauta tik atstatyti priestato I ir II aukštų išorinių laikančiųjų sienų angas pagal 1990 m. parengtą projektą, taip pat ūkinio pastato pamatus, todėl, anot kasatorės, kelių langų buvimas ne vietoje, nesudaro pagrindo konstatuoti viso namo savavališkos statybos fakto ir nespręsti šiuo pagrindu kilusio šalių ginčo dėl naudojimosi tvarkos nustatymo teisme. Ginčo sprendimas administracine tvarka ir procedūra dėl savavališkos statybos nepaneigia savininko teisės civiline tvarka kreiptis su ieškiniu dėl nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymo, toks ieškinys turi būti išnagrinėtas iš esmės, o ginčas išspręstas, nes ieškinio atmetimas formaliais pagrindais prieštarauja koncentruotumo ir ekonomijos principams. Ginčijamo teismo sprendimo priėmimas, kasatorės nuomone, reiškia teismo nusišalinimą nuo teisingumo vykdymo, sudaro prielaidas ateityje kilti pakartotiniam ginčui.

Taip pat, kasatorės manymu, sprendžiant naudojimosi gyvenamuoju namu klausimą, šioje byloje buvo iškilęs pagrindinis ginčas dėl pastogės patalpų pasidalijimo, ir nors palėpė neįraukta į bendrą namo plotą, bet atlikti kadastriniai matavimai neginčijamai patvirtina faktą, kad pastogė egzistuoja ir į ją gali patekti tik atsakovė per antro aukšto patalpas, o kasatorė nurodo neturinti jokių galimybių patekti į pastogę. Kasatorės nuomone, gyvenamojo namo palėpės patalpos turi būti įtrauktos į dalytiną plotą ir, įvertinus tai, kad jomis gali ir faktiškai naudojasi tik atsakovė, priskirtinos naudotis būtent šiai, atsakovės argumentai, jog palėpės patalpos, nors ir inventorizuotos, negali būti įtrauktos į dalytiną plotą – nepagrįsti, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. S. D., bylos Nr. 3K-3-405.2002; 2010 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. M. ir kt. v. I. U., bylos Nr. 3K-3-194/2010).

Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Kasatorė pabrėžia, kad teismų praktikoje nustatyti tokie naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo kriterijai: teisėtumo – naudojimosi tvarka turi būti suderinta su teisės aktų reikalavimais, nepažeisti trečiųjų asmenų teisių; adekvatumo – atitikti bendraturčių dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tai realiai įmanoma, o paskiriant bendraturčiams naudotis ne visai atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje – spręstinas klausimas dėl teisingos kompensacijos vienam jų už nelygiavertę naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. L. v. O. S., bylos Nr. 3K-3-572/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006); socialinės taikos ir proporcingumo – turi būti nustatyta patogi visiems bendraturčiams naudojimosi turtu tvarka, įvertinus jų idealiąsias dalis bendrojoje nuosavybėje, užtikrinant galimybę gauti maksimalią naudą, nepaliekant prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. ir kt. v. R. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>), siekiant kompromisinio varianto; naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo, garantuoti privataus gyvenimo neliečiamumą, užtikrinti asmenų buitinių, ūkinių poreikių tenkinimą ir kt.; faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo – bendrosios dalinės nuosavybės naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, kurie daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau pakeičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimosi tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. Č. v. J. T., bylos Nr. 3K-3-563/2007).

Trečiasis asmuo P. M. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriuo sutinka su skunde nurodytais motyvais ir argumentais ir prašo skundą tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nenustatė naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos ir nevertino, kad visos sąlygos tokią tvarką nustatyti įgyvendintos: atlikti ginčo objektui kadastriniai matavimai, daiktas yra įregistruotas, yra statybos leidimas ir projektas. Be to, P. M. sutinka su kasatorės argumentais, kad mansarda yra ginčijamo namo valdos dalis, į kurią kiekvienas iš bendrasavininkų turi atitinkančias jo dalį nuosavybės teises.

Atsakovė A. O. pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais ir motyvais, papildomai nurodoma, kad, palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo, kasatorei atitektų vertingesnės namo patalpos išskirtinai priskiriant jai rūsį, o mansardą – atsakovei, todėl taip buvo nukrypta nuo proporcingumo principo. Be to, atsakovė pažymi, kad mansardos patalpoje yra kaminas, kuris šildo tik pirmojo aukšto (juo naudojasi ieškovė) patalpas, t. y. priklausantis ieškovei, todėl jai turi būti užtikrinta galimybė, esant poreikiui, patekti į mansardos patalpas, šių patalpų priskyrimas išskirtinai atsakovei neatitinka CK 1.5 straipsnio. Mansardos patalpos, anot atsakovės, nėra ir negali būti lygiavertės rūsio patalpoms pagal tikslinę paskirtį, mansarda visiškai neįrengta, o rūsys buvo įrengtas jau namo įsigijimo momentu, be to, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo šalys įsigijo po ½ dalį ginčo namo, todėl rūsio patalpų negalima priskirti tik kasatorei taip pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo principas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovės manymu, pagrįstai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo taisyklių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į savavališką statinį teisinio reglamentavimo

Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas dėl daiktinės teisės įgyvendinimo. CK 4.20 straipsnyje nustatyta, kad daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. Pagal šią įstatymo normą kasatorė siekia įgyvendinti tik naudojimo teisę. Tokios teisės, kaip atskiros, įgyvendinimas neprieštarauja įstatymui.

CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi nuosavybės teisė yra asmens subjektinė teisė, kurią jis įgyvendina. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, įgyvendindamas nuosavybės teisę, jos turėtojas (savininkas) turi nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Tai reiškia, kad daikto turėtojas (CK 4.20 straipsnis), turėdamas absoliučią teisę daiktui, įgyvendindamas ją, yra ribojamas kaip nuosavybės teisių turėtojas CK 4.37 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, savininkui įstatymu gali būti nustatytos tam tikros nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos, kurios taip pat sąlygojamos kitų asmenų teisių ir interesų.

Vienas teisinių draudimų yra įtvirtintas CK 4. 103 straipsnyje, t. y. įstatyme. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Šioje įstatymo normoje draudžiamąja forma yra įtvirtintas imperatyvas – draudimas įgyvendinti naudojimosi ir disponavimo teises tuo atveju, kai statinys (jo dalis) yra pastatytas pažeidžiant statinio projekto sprendinius. Būtent ši įstatymo nuostata yra aktuali nagrinėjamoje byloje.

Dėl šalių gyvenamojo namo statybos teisėtumo ir naudojimosi tvarkos patalpomis nustatymo

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. liepos 21 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 2, b. l. 15) ir 2010 m. spalio 26 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 2, b. l. 17) konstatuoti nukrypimai nuo gyvenamojo namo projekto.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 17 d. priėmė reikalavimą, kuriuo pareikalavo savininkes R. M. ir A. O. pašalinti gyvenamojo namo savavališkos statybos padarinius (atstatyti priestato I ir II aukštų išorinių laikančiųjų sienų angas pagal 1990 m. parengtą projektą) (T. 2, b. l. 120). Inspekcija 2011 m. birželio 30 d. aktu (T. 2, b. l. 124) konstatavo, kad reikalavimas pašalinti gyvenamojo namo savavališkos statybos padarinius neįvykdytas.

Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atlieka savavališkos statybos prevenciją ir padarinių šalinimą. Pagal šio įstatymo 28 straipsnį Inspekcija turi ir kitas teises, įskaitant teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Taigi kasatorės argumentai, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktai nėra savavališką statybą patvirtinantys dokumentai, atmestini. Kita vertus, Inspekcija kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovėms R. M. ir A. O. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Esant tokioms aplinkybėms, naudojimosi gyvenamuoju namu, kuriame yra konstatuota savavališka statyba, tvarkos nustatymas reikštų ne tik imperatyvaus CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo nepaisymą, bet ir tokios statybos įteisinimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja teismų praktiką taip, kad, esant bent daliai patalpų įrengtų savavališkai, tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. V. v. V. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2011">3K-3-492/2011</a>). Nors pirmiau nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau į joje sprendžiamą dalyką – draudimą įgyvendinti vieną nuosavybės elementą – disponavimą, būtina atsižvelgti, nes naudojimasis statiniu, kaip ir disponavimas, yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai (CK 4. 75, 4.80, 4.81 straipsniai) ir jie, esant savavališkos statybos faktui, vienodai draudžiami. Taigi pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą draudžiama įgyvendinti tiek naudojimosi, tiek disponavimo teises tuo atveju, kai statinys (jo dalis) yra pastatytas pažeidžiant statinio projekto sprendinius. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui teismas neturi teisės nustatyti naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarką tuo atveju, kai yra pažeistas statinio projektas. Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šio teismo sprendimas.

Kasacinio skundo argumentai dėl pastogės patalpų pasidalijimo, įtraukiant ją į dalytiną plotą, neturi reikšmės, nes jie nedaro įtakos sprendžiant šalių ginčą dėl naudojimosi tvarkos gyvenamojo namo patalpomis nustatymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasaciniame teisme patirta 84,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. kovo 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 84,44 Lt (aštuoniasdešimt keturis litus 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis