Civilinė byla Nr. 3K-3-175/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio S. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovams antstoliui S. D., Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, atstovaujančiai Lietuvos Respublikai, antstoliui A. B., tretiesiems asmenims V. L., S. L.-M., UAB Draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. L. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, iš atsakovų antstolio S. D., A. B. ir Lietuvos Respublikos priteisti 12 701 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2004 m. lapkričio 2 d. antstolis S. D. areštavo UAB „Senasis rojus“ priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini) ir pareikalavo pristatyti automobilį. 2004 m. lapkričio 11 d. raštu UAB „Senasis rojus“ direktorius V. L. informavo antstolį, kad automobilis reikalingas ūkinei veiklai, todėl jo negali pristatyti. Neįvykdžius pakartotinio raginimo antstolis surašė patvarkymą dėl skolininkui priklausančio turto sulaikymo. 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu, kurį 2005 m. gegužės 27 d. rezoliucija patvirtino Mažeikių rajono apylinkės teismas, atsakovą antstolį S. D. pavaduojantis antstolis A. B. iš varžytynių pardavė pirmiau nurodytą transporto priemonę už 12 701 Lt, tačiau pirkėjui (ieškovui) automobilis perduotas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad 2004 m. spalio 25 d. UAB „Senasis rojus“ vienintelė akcininkė S. L. priėmė sprendimą automobilį parduoti. Direktorius V. L. 2004 m. spalio 29 d. sutartimi pardavė automobilį už 6000 Lt S. L. bei jį perdavė perdavimo–priėmimo aktu. Ieškovo teigimu, antstoliui buvo žinoma, kad automobilio įmonėje „Senasis rojus“ bei pas trečiuosius asmenis nėra, tačiau jis toliau tęsė turto pardavimą iš varžytynių ir pardavė turtą, kurio buvimo vieta buvo nežinoma, taip padarant ieškovui 12 701 Lt nuostolių. Ieškovas teigė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra niekinis ir negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktui), o Mažeikių rajono apylinkės teismas, patvirtinęs varžytynių aktą, netinkamai atliko antstolio veiklos kontrolę.
Atsakovas antstolis S. D. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo turėjo būti pareikštas per trijų metų terminą, kuris pasibaigė 2008 m. gegužės 27 d., o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Turto pardavimo metu transporto priemonė priklausė skolininkui. Tą patvirtina byloje esantys dokumentai - VĮ „Regitra“ pateikta oficiali informacija. Varžytynėse buvo parduotas kilnojamasis daiktas – automobilis, kuriam privaloma teisinė registracija. Įstatymų leidėjas privalomą tam tikrų sandorių registraciją nustatė visų pirma išviešinimo tikslu. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Tokio sandorio neišviešinusios šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis. Žalą ieškovas patyrė dėl to, kad jam nebuvo perduotas automobilis, kurį saugojo skolininkas. CPK 619 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perduoto saugoti turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas, baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už perduoto saugoti turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka. Nė viename teisme, kaip ir ikiteisminiame tyrime, neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovui padarytos žalos nebuvo įrodytas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos Respublikai, prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir paduotą praleidus ieškinio senaties terminą. Žala ieškovui atsirado dėl trečiojo asmens V. L. neteisėtų veiksmų, todėl ieškovo ieškinio argumentai nesudaro pagrindo Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei dėl turtinės žalos ieškovui atsiradimo taikyti.
Atsakovas antstolis A. B. atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, taip pat, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl nuotolių atlyginimo, nevykdo pareigos jį pagrįsti, nepateikė įrodymų pateiktai informacijai patikrinti, nenurodė priežastinio ryšio tarp jo veikos ir nuostolių atsiradimo.
Trečiasis asmuo S. M. atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra jos parodymai, ir prašė jais vadovautis.
Trečiasis asmuo V. L. nurodė, kad su ieškiniu sutinka, nes ginčo automobilis buvo parduotas 2004 m. spalio 29 d., t. y. prieš antstoliui surašant turto arešto aktą (2004 m. lapkričio 2 d.).
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes žala susijusi ne su antstolių, o su trečiųjų asmenų veiksmais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Jis nurodė, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama su ieškovo sužinojimu arba turėjimu sužinoti, kad dėl jam susidariusių nuostolių atsakingas būtent antstolis. 2005 m. birželio 14 d. ieškovas buvo pareiškęs ieškinį dėl įsigyto automobilio grąžinimo. Ieškovas buvo pripažintas nukentėjusiuoju bei civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje dėl areštuoto turto perleidimo ir paslėpimo, kurioje įtarimai buvo pareikšti V. L. ir S. L. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2007 m. gruodžio 29 d., o ieškovas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą gavo 2008 m. vasario 28 d. Teismas sprendė, kad aplinkybę, jog dėl ieškovui susidariusių nuostolių yra atsakingas antstolis S. D., ieškovas sužinojo tuomet, kai nutraukus ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, jog turto išreikalavimas iš buvusių savininkų neįmanomas. Nuo 2008 m. vasario 28 d. iki pradinio ieškinio padavimo dienos (2008 m. rugsėjo 5 d.), ieškinio senaties terminas nebuvo suėjęs, todėl teismas konstatavo, jog ieškovo ieškinys pateiktas nepraleidus CK 1. 125 straipsnio 8 dalyje nustatyto termino. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog varžytynėse parduotas turtas nebuvo perduotas teisėtam savininkui (ieškovui), nėra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su antstolio veiksmais, nes ją lėmė trečiųjų asmens veiksmai. Areštuotos transporto priemonės neišregistruojamos, o viešame registre automobilis naujojo savininko vardu nebuvo įregistruotas, todėl antstolis neturėjo galimybės žinoti apie turto perdavimą.
Teismo nuomone, aplinkybė, kad patvirtinus turto pardavimo iš varžytynių aktą ieškovui nebuvo perduota įsigyta transporto priemonė, neatitinka CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto atvejo, todėl nėra pagrindo pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo G. L. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu, priteisė iš antstolio S. D. 8890,70 Lt, iš antstolio A. B. – 3810,30 Lt nuostolių atlyginimo ieškovo naudai bei 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistų sumų nuo 2012 birželio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškinį Lietuvos Respublikai teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad turto arešto surašymo metu įmonė UAB „Senasis rojus“ pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo automobilį jau buvo pardavusi S. L. už 6000 Lt. Nors viešajame registre duomenys nebuvo perregistruoti, nuosavybės teisę patvirtina ne jie, bet sandorio sudarymo faktas. 2004 m. spalio 10 d. aktu automobilis perduotas pirkėjui S. L., kuris jį perėmė ir naudojosi. Kolegija konstatavo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas yra negaliojantis, nes prieštarauja imperatyviajai teisės normai (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Vykdant išieškojimą, antstolis nė karto neapžiūrėjo automobilio, nebuvo išreikalavęs iš skolininko parduodamo turto, neišsiaiškino, kad automobilis jau buvo parduotas. Byloje nustatyta, kad antstolis tris kartus patvarkymais reikalavo pristatyti automobilį jo nurodytu laiku, paskutinis patvarkymas grąžintas neįteiktas įmonei. Antstolis skelbė trejas varžytynes, nors automobilis antstoliui nebuvo pateiktas, o jo buvimo vieta nebuvo žinoma.
Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Dėl to ginčo sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstoliui civilinė atsakomybė kyla ne tik atlikus veiksmus, kurie prieštarauja teisės aktams, bet ir nevykdant ar netinkamai vykdant pareigas, kurių pagrindą sudaro teisės aktų nustatyti specialūs reikalavimai, aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, bendrieji teisės principai. Šiuo atveju antstolių veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad antstoliai, vykdydami pareigas, buvo nepakankamai atidūs, rūpestingi: automobilis buvo paliktas saugoti ir naudoti tam pačiam skolininkui, neįsitikinus jo egzistavimu, nepatikrinus nuosavybės teisės, vykdant areštuoto turto realizavimo procedūras neišreikalavus automobilio bei jo dokumentų. Dėl antstolių kaltės neužtikrinus galimybės po varžytynių fiziškai perduoti transporto priemonę pirkėjui (ieškovui) buvo padaryta žala, nes jis sumokėjo 12 701 Lt už varžytynėse įgytą automobilį.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, taikant deliktinę atsakomybę, tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005). Teismas vertino, kad išieškojimo bei varžytynių organizavimo veiksmus vykdė antstolis A. S. D., o antstolis A. B. atliko tik baigiamuosius veiksmus išieškojimo iš skolininko turto pardavimo procese, ir sprendė, kad antstolių atsakomybės dalys yra atitinkamai 75 ir 25 procentai.
Spręsdamas dėl teisėjo, patvirtinusio varžytynių akto teisėtumą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, galėjusių teisėjui sukelti abejonių dėl varžytynių teisėtumo, todėl ieškinį Lietuvos Respublikai atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino taikymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas antstolis S. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės atmetant ieškinį bei įpareigojant ieškovą grąžinti jam pagal apeliacinės instancijos sprendimą pervestas lėšas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl ieškinio senaties termino. Ieškovas neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl senaties termino taikymo, todėl atsiliepimuose buvo išdėstyti argumentai tik dėl skunde nurodytų aplinkybių. Nepaisant to, apeliacinis teismas, tirdamas bylos medžiagą, privalėjo vertinti ieškinio senaties taikymo institutą, nes nuo 2008 metų buvo prašoma taikyti senatį.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reglamentuota, kad reikalavimai atlyginti žalą turi būti pareikšti per trejus metus, skaičiuojant nuo dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2005 m. gegužės 27 d., t. y. nuo turto varžytynių akto patvirtinimo teisėjo rezoliucija, nes nuo tada preziumuojama, kad ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises (jam nebuvo perduotas iš varžytynių nupirktas automobilis). Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas pasibaigė 2008 m. gegužės 27 d. Ieškovas dėl savo teisių gynimo kreipėsi į teisėsaugos institucijas iš karto po varžytynių akto patvirtinimo, taigi, jis žinojo apie savo teisės pažeidimą, be to, turi teisinį išsilavinimą, yra dalyvavęs varžytynėse, todėl egzistavo tiek subjektyvusis, tiek objektyvusis kriterijai senaties terminui taikyti. Apeliacinis teismas privalėjo įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus, dėl kokių svarbių priežasčių jis praleido terminą ieškiniui pareikšti, nes CK 1.129 straipsnyje nenustatyta, kad kreipimasis į kitas institucijas sustabdo senaties terminą.
Dėl netinkamo atsakovo. Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo, todėl visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Bylos nagrinėjimo metu antstolis nurodė nesąs tinkamas atsakovas, nes už atsiradusią žalą atsakingi turto negrąžinę tretieji asmenys. Ieškovo teiginiai, kad antstolis galėjo perduoti turtą saugoti kitiems asmenims, kad galėjo kreiptis į teismą dėl turto saugotojo nubaudimo ir kt., neturi ryšio su antstolio veiksmų teisėtumu ar neteisėtumu, nes tai yra antstolio diskrecijos teisė. Nagrinėjamu atveju antstolių civilinės deliktinės atsakomybės klausimas negali būti sprendžiamas, nes nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp antstolių veiksmų ir ieškovo patirtos žalos. Faktas, kad skolininkas areštuoto turto neišsaugojo, vykdymo procese tyčia klaidino antstolį ir proceso dalyvius, turėtų būti vertinamas pagal BK nuostatas bei sprendžiama dėl skolininko nesąžiningumo (BK 208 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nenustatyta aplinkybių, galėjusių varžytynių aktą tvirtinusiam teisėjui sukelti abejonių dėl varžytynių teisėtumo. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad antstoliai, turėdami tokią pačią informaciją, kaip ir varžytynių aktą patvirtinęs teisėjas, parduodami iš varžytynių turtą, pažeidė įstatymus bei atliko neteisėtus veiksmus, o teisėja jokių pažeidimų nepadarė. Jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad antstoliai savo veiksmais pažeidė CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir tuo pagrindu pripažįsta varžytynių aktą negaliojančiu, tai turi būti konstatuojami ir teismo neteisėti veiksmai, tvirtinant varžytynių aktą taip pat sprendžiamas klausimas dėl teisėjo, neteisėtai patvirtinusio varžytynių aktą, civilinės atsakomybės taikymo.
Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvo parduotas kilnojamasis daiktas – automobilis, kuriam privaloma teisinė registracija. Įstatymų leidėjas nustatė, kad tokio sandorio neišviešinusios šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnio 2 dalis, 6.153 straipsnis, 6.393 straipsnio 3 dalis). Skundžiamame sprendime teismas neįvertino aplinkybės, kad transporto priemonė buvo areštuota 2004 m. lapkričio 2 d., turto arešto aktas įteiktas lapkričio 5 d., o UAB „Senasis Rojus“ ir S. L. 2004 m. spalio 29 d. sutartis įsigaliojo po perdavimo – priėmimo akto pasirašymo, t. y. lapkričio 10 d., kai automobilis jau buvo areštuotas, todėl teismo argumentai, kad viešo registro duomenys nepaneigia fakto, jog automobilis nepriklausė UAB „Senasis rojus“, yra atmestini ir jais negalima remtis sprendžiant klausimą dėl varžytynių neteisėtumo.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad skolininko atstovas, sudarydamas automobilio pardavimo – pirkimo sutartį, atliko nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 246 straipsnyje, todėl jo sudaryta sutartis niekinė, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81, 1.95 straipsniai). Šiai transporto priemonei nuo 2004 m. rugsėjo 9 d. buvo taikytas kitos valstybės institucijos (VSDFV) areštas, kuris nebuvo panaikintas, todėl skolininkui atstovaujantis asmuo V. L., parduodamas antstolio ir VSDFV areštuotą turtą savo sūnui bei po to siūlydamas tą patį automobilį antstoliui parduoti jo pasiūlytam pirkėjui, veikė priešingai teisei, tyčia siekė suklaidinti antstolį bei paslėpti areštuotą įmonės turtą.
CK 4.262 straipsnyje nurodoma, kad į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. CPK 680 straipsnio 1 dalyje nustatyta antstolio pareiga nedelsiant pateikti turto arešto aktų registro tvarkytojui. Ši pareiga įgyvendinta, arešto aktas įregistruotas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl varžytynių akto neteisėtumo, rėmėsi ne įrodymais apie automobilio priklausomybę skolininkui, o aplinkybe, kad automobilis nebuvo perduotas. Automobilio perdavimo procedūros pradžia yra varžytynių akto patvirtinimas teisme, taigi apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti varžytynių akto neteisėtu, remdamasis automobilio perdavimo aplinkybe, kuri yra vėlesnė už varžytynių procedūrą.
Apeliacinis teismas antstolio neteisėtus veiksmus kvalifikavo tik pagal žodinius trečiųjų asmenų parodymus: neva automobilis sugedo Vokietijoje vykstant į Angliją. Vykimo data nurodoma po 2004 m. rugsėjo 29 d., nors 2004 m. gruodžio 22 d. skolininkas paprašė šį automobilį parduoti nurodytam pirkėjui. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas varžytynių aktą neteisėtu remdamasis tik trečiojo asmens žodiniais parodymais, neišreikalavo įrodymų apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimą, kas įrodytų teismo metu ir ikiteisminiame tyrime duotų parodymų teisingumą.
Nagrinėjamu atveju išieškojimas buvo vykdomas ne pagal nepiniginio išieškojimo tvarką ir antstoliui neatsirado pareigos paimti turtą jį perduoti. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antstolis pažeidė savo pareigas, palikdamas automobilį saugoti pačiam skolininkui, prieštarauja CPK 683 straipsnio 1 daliai. Teismas, teigdamas, kad varžytynės buvo vykdomos neišreikalavus automobilio ir jo dokumentų, neįvardija, kokios teisės normos pažeistos; nurodo, kad antstolis skelbė ir vykdė varžytynes, nors dalis dokumentų buvo neįteikta skolininkui, tačiau neatsižvelgė, kad varžytynių paskelbimo tvarka nepriklauso nuo dokumentų įteikimo, be to, pagal CPK 604 straipsnį dokumentai laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos.
Apeliacinis teismas nepasisakė dėl paskirstytų ir ieškovams pervestų lėšų teisėtumo. Gautos lėšos už parduotą transporto priemonę buvo pervestos ieškovams. Pripažinus varžytynių aktą neteisėtu, patvarkymas paskirstyti lėšas taip pat tampa neteisėtas, nes jo pagrindas – varžytynių aktas. Tokiu atveju, kai iš pirkėjo gautos lėšos yra pervestos ieškovams, kaip išieškotos lėšos, žala turi būti priteisiama iš parduoto automobilio savininko. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo iš esmės nurodyti akto pripažinimo neteisėtu padarinių, ne tik patenkinti ieškinį.
Dėl skolininkų daugėto ir deliktinės dalinės civilinės atsakomybės. Teismas suabsoliutino antstolių civilinę atsakomybę, tačiau visiškai netyrė paties ieškovo veiksmų. Ieškovas teigia matęs perkamą automobilį varžytynių dieną. Šie parodymai yra užfiksuoti tiek teismo posėdžių protokoluose, tiek prie bylos pridėtoje baudžiamojoje byloje. Ne pirmą kartą pirkdamas varžytynėse transporto priemonę, būdamas teisininkas, ieškovas pats sudarė sąlygas žalai atsirasti. Teismas nevertino šios aplinkybės ir nesumažino arba iš viso neatmetė reikalavimo dėl ieškovo veiksmų; nenustatė (nors privalėjo), kad Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjas, turėjo skirti teismo posėdį dėl antstolio veiksmų teisėtumo. Esant situacijai, kai vykdomojoje byloje vyko antstolių pasikeitimas, teisėjo veiksmai neskiriant teismo posėdžio nesietini su teisėjo profesijai keliamais padidinto rūpestingumo ir atidumo reikalavimais. Antstolio surašytas turto iš varžytynių pardavimo aktas sukelia teisinius padarinius tik jį patvirtinus teismui, todėl šiuo atveju yra skolininkų daugėtas – antstoliai ir teismas. Be to, teismas nesprendė dėl trečiojo asmens – UAB Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ įtraukimo atsakovu, pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais, jai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką.
Atsakovas antstolis A. B pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo antstolio S. D. kasacinio skundo.
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Nagrinėjamoje byloje priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas. Žala ieškovui atsirado tik dėl trečiojo asmens V. L. neteisėtų veiksmų, o dėl antstolių veiksmų ji galėjo ir neatsirasti, t. y. jos atsiradimas priklausė nuo V. L. veiksmų. Teisėjo veiksmai nėra ieškovui padarytos žalos rezultatas, todėl Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė dėl turtinės žalos ieškovui negali atsirasti. Kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vykdymo procese teismas atlieka antstolio procesinės veiklos kontrolę (CPK 594 straipsnis), tačiau nevykdo antstoliui įstatymu pavestų funkcijų. Tuo atveju, kai teisme nagrinėjamas varžytynių akto tvirtinimo klausimas, teismas tikrina, ar vykdant varžytynes nebuvo esmingai pažeista įstatyme nustatyta jų vykdymo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2012 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-136/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-136/2012">3K-3-136/2012</a>, pažymėjo, kad jeigu teisėjui kildavo abejonių dėl varžytynių teisėtumo arba buvo paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, turto pardavimo iš varžytynių aktas turėjo būti tvirtinamas nutartimi CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. teismo posėdyje. Jeigu pirmiau nurodytų aplinkybių nebūdavo nustatoma, turto pardavimo iš varžytynių aktas galėjo būti tvirtinamas teisėjo rezoliucija. Pažymėtina, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, tačiau kasatorius iš naujo kvestionuoja teismų nustatytas faktines aplinkybės, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjui nebuvo pagrindo suabejoti varžytynių teisėtumu. Dėl šios priežasties kasatoriaus faktinio pobūdžio argumentai nevertintini.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius neskundė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalies, kuria buvo atmestas reikalavimas Lietuvos Respublikai, taigi, kasacija šiuo klausimu negalima.
Ieškovas G. L. su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasatorius apeliacine tvarka neskundė Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimo dalies dėl senaties termino taikymo, šį reikalavimą kelia tik kasaciniame skunde. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla Mažeikių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama iš naujo Šiaulių apygardos teismui apskundus pirmąjį sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos buvo taikytos netinkamai. Šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo kasacine tvarka antstolis neskundė, kaip ir neskundė bylą pakartotinai išnagrinėjusio Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimo. Taigi, kasacija dėl senaties termino negalima.
Kasaciniame skunde nurodyti argumentai nepatvirtina kasacijos pagrindo buvimo, jame nesuformuluota ir nepagrįsta teismų praktikai reikšminga teisės aiškinimo problema, kuri galėtų būti vertinama kaip kasacijos pagrindas, kurios išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje užtikrinti, teisei plėtoti, viešajam interesui apsaugoti.
Pažymėtina, kad šioje byloje peržiūrėjęs kasacine tvarka Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimą, dėl tų pačių faktinių aplinkybių, teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau pasisakė 2011 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-186/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-186/2011">3K-3-186/2011</a>. Teismas konstatavo, kad, taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio ryšio taip atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti ir įvertinti antstolio veiksmų (neveikimo) padarinius dėl ieškovui atsiradusio nuostolio, turint omenyje tai, kad jis, neužtikrinęs galimybės po varžytynių fiziškai perduoti transporto priemonę įgijėjui (automobilis buvo paliktas skolininkui valdyti ir naudoti, o vėliau prarastas), organizavo varžytynes, paskelbė antrąsias 2005 balandžio 28 d. varžytynes bei pardavė transporto priemonę, kurios fizinis perdavimas įgijėjui nebuvo užtikrintas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine
CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta antstolio teisė areštuoti skolininkui priklausantį turtą. Skolininko turto areštas pagal CPK 675 straipsnio 1 dalyje, Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Kaip yra konstatuota kasacinio teismo praktikoje, areštas yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trapas“ v. V. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-280/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-280/2010">3K-3-280/2010</a>).
Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis).
Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Turto arešto aktų registre registruojami teismų, teisėjų, antstolių, prokurorų, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės institucijų bei pareigūnų turto arešto aktai, kuriais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka laikinai priverstinai apribojamos teisės į Lietuvos Respublikoje esantį turtą, jį areštuojant. Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (CPK 675 straipsnio 4 dalis; Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju skolininko UAB „Senasis rojus“ automobilis areštuotas 2004 m. lapkričio 2 d. turto arešto aktu apribojant valdymo, naudojimosi ir disponavimo teises. Turto arešto aktas įregistruotas tą pačią dieną, jis vienam iš bendrovės valdymo organų įteiktas 2004 m. lapkričio 5 d. UAB „Senasis rojus“ direktorius 2004 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo automobilį perleido S. L. (sūnui). CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pirkimo–pardavimo sutarties 1.4 punkte nustatyta, kad ji įsigalioja po perdavimo–priėmimo akto pasirašymo. Šis aktas sutarties šalių pasirašytas 2004 m. lapkričio 10 d., taigi, jau po ginčo automobilio arešto įregistravimo bei skolininko informavimo. Įregistravus turto areštą yra laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis), todėl darytina išvada, kad ginčo automobilio perdavimo metu abi sandorio šalys žinojo tai, kad perduodamas turtas yra areštuotas ir jo nuosavybė negali būti perleista. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad sutarties šalys veikė pažeisdamos imperatyviąsias teisės normas; ginčo automobilis buvo neteisėtai perduotas S. L., nes disponuoti šia teise UAB „Senasis rojus“ buvo uždrausta. Vadovaujantis bendruoju principu ex injuria jus non oritur („iš neteisės teisė neatsiranda“), nesant teisėto daikto perdavimo, šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis neįsigalioja ir nuosavybės teisė pirkėjui nepereina.
Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pirkimo–pardavimo sutartis nenuginčyta, todėl laikytina, jog nuosavybės teisės perėjo pirkėjui, pažeidė CK 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagal kurias niekinio sandorio teisinius padarinius ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.
Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu
Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą tenkino ir turto (automobilio) pardavimo iš varžytynių aktą pripažino negaliojančiu, nes jis prieštaravo imperatyviajai teisės normai (CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktui). Teismo nuomone, buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo kitų įstatyme nustatytų pagrindų varžytynių aktui pripažinti negaliojančiu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu nenustatęs įstatyme įtvirtintų jo negaliojimo pagrindų bei antstolio veiklą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.
Kasacinis teismas šioje nutartyje jau pasisakė, kad UAB „Senasis rojus“ ir S. L. 2004 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis nelėmė nuosavybės teisų perėjimo, todėl, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog 2005 m. balandžio 28 d. įvykusių varžytynių metu ginčo automobilio savininkas buvo UAB „Senasis rojus“. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada, kad buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas, nepagrįsta.
Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl antstolio veiksmų neteisėtumo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatas antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus; pagal Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328/2008">3K-3-328/2008</a>). Šios nuostatos suponuoja pareigą antstoliui suteiktas teises vykdymo procese naudoti taip, kad būtų pasiekti įstatyme nustatyti tikslai, todėl tam tikrais atvejais, atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, antstolis privalo naudotis įstatymo leidėjo jam suteiktais instrumentais, nors konkreti teisės norma lingvistiškai yra išreikšta kaip dispozityvioji.
Jau buvo minėta kad, areštas yra realaus ir rezultatyvaus priverstinio vykdymo proceso užtikrinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trapas“ v. V. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-280/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-280/2010">3K-3-280/2010</a>), todėl antstolis, taikydamas areštą, turi imtis visų būtinų priemonių, kad juo siekiamas tikslas – realus ir rezultatyvus išieškojimas – būtų pasiektas. Nagrinėjamu atveju antstolis, areštuodamas turtą, nustatė, kad yra apribojamos visos teisės – valdymo, naudojimosi ir disponavimo, todėl akivaizdu, kad nebuvo pagrindo palikti areštuotą automobilį skolininkui bei naudoti jį ūkinei veiklai vykdyti, nes tokiu atveju naudojimosi teisės apribojimas tampa beprasmis. Be to, automobilio naudojimas ilgą laiką sumažina jo vertę, tai pagal CPK 683 straipsnio 3 dalį taip pat yra kliūtis leisti naudotis areštuotu daiktu. CPK 683 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė antstoliui bet kurioje proceso stadijoje areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje, kai skolininkas kelis kartus neįvykdė antstolio raginimo pristatyti areštuotą automobilį, jo dokumentus bei raktelius, buvo pagrindas pasinaudoti pirmiau nurodyta teisės norma, o antstolio neveikimas tokiu atveju laikytinas netinkamu pareigų atlikimu. Tas pats pasakytina apie CPK 703 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą antstolio teisę atšaukti varžytynes, jeigu iki jų pradžios paaiškėjo aplinkybės, keliančios abejonių dėl būsimų varžytynių teisėtumo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl antstolio veiksmų teisėtumo laiko nepagrįstais, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pažymima, jog ne kiekvienas antstolio padarytas proceso teisės pažeidimas gali sudaryti pagrindą pripažinti turto pardavimo iš varžytynių (ar be varžytynių) aktą neteisėtu (negaliojančiu). Tokiu pagrindu gali būti tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys vykdymo proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P.. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-1130/2002; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-434/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-434/2008">3K-3-434/2008</a>). Kasacinis teismas, suvienodindamas ir plėtodamas formuojamą praktiką dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių, taip pat yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką, turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy05MC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-90/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-90/2009">3K-7-90/2009</a>).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyti antstolio padaryti proceso teisės normų pažeidimai, nesant CPK 602 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti varžytynių akto negaliojančiu, todėl ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog antstolio padaryti pažeidimai nelemia varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, tai nereiškia, kad jie negali būti pagrindu civilinei atsakomybės atsirasti, jei šiais veiksmais asmeniui buvo padaryta žalos.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo ir dydžio
Nagrinėjamoje byloje ieškovas (pirkėjas, dalyvavęs varžytynėse) jam padarytus nuostolius vertina kaip kainą (12 701 Lt), sumokėtą už įgytą automobilį, kuris jam nebuvo perduotas, ir prašo šiuos nuostolius priteisti iš antstolių bei Lietuvos Respublikos.
Tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus reikalavimus ir taikyti atsakovams civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, taip pat kaltę (CK 6.246– 6.249 straipsniai).
Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus.
Antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, veikla yra griežtai reglamentuota. Jo statusą, funkcijas, šių įgyvendinimui keliamus reikalavimus nustato įstatymai (pvz., CPK, Antstolių įstatymas, kiti), jų nuostatos detalizuojamos lydimuosiuose teisės aktuose (pvz., teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakyme Nr. 1R-352,,Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“). Tai reiškia, kad antstolis, nors ir veikdamas kaip privatus asmuo, turi laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o juos pažeidus, gali kilti civilinė atsakomybė. Kaip jau minėta, sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-328/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-328/2008">3K-3-328/2008</a>). Minėta, kad antstoliui, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, vykdančiam savo profesinę veiklą, keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastai.
Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad antstolio veiksmai vykdymo procese neatitiko teisės normų reikalavimų, nes antstolis neužtikrino realaus naudojimosi, valdymo ir disponavimo teisės apribojimo, palikdamas areštuotą turtą skolininkui bei leisdamas juo naudotis, nors tai prieštaravo CPK 683 straipsnio 3 dalies nuostatoms; skolininkui sistemingai nevykdant patvarkymų dėl automobilio pristatymo nesikreipė į teismą dėl sankcijų jam taikymo (CPK 645 straipsnio 3 dalis); savo iniciatyva nesiėmė visų teisėtų priemonių, kad padėtų šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis), kilus abejonių dėl varžytynių teisėtumo jų neatšaukė (703 straipsnio 1 dalis).
CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kadangi nuostoliai yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), tai, aiškinant šią nuostatą pažodžiui, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl priežastinio ryšio konkrečiu atveju egzistavimo, turi įvertinti atsiradusios žalos prigimtį. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-556/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-556/2005">3K-3-556/2005</a>; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-322/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-322/2008">3K-3-322/2008</a>).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdama į tai, kad teisės aktų antstoliui suteiktų įgaliojimų tikslas yra užtikrinti, jog būtų apginti išieškotojo interesai, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, sprendžia, kad antstolio padaryti pažeidimai yra tiesioginė neigiamų padarinių, kilusių pirkėjui, priežastis, t. y. jei antstolis S. D. būtų tinkamai ir rūpestingai vykdęs savo pareigas ir išreikalavęs automobilį iš skolininko arba antstolis A. B., neturėdamas automobilio savo žinioje, nebūtų vykdęs varžytynių, žala pirkėjui (ieškovui) nebūtų atsiradusi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo nurodyta nuostolių suma – varžytynėse sumokėta kaina už turtą, kuris jam nebuvo perduotas, nagrinėjamos bylos kontekste (skolininkas – uždaroji akcinė bendrovė yra likviduota bei išregistruota iš Juridinių asmenų registro; reikalavimai buvusiam vieninteliam akcininkui ir (ar) įmonės vadovui ieškiniu nebuvo reiškiami, taip pat nebuvo pareikštas priešieškinis) atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą. Europos Žmogaus Teisių Teismas turtinės žalos atlyginimo atveju vadovaujasi principu, kad pareiškėjas kiek įmanoma labiau turėtų būti grąžintas į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo (restitutio in integrum), taip pat remiasi bendruoju principu, kad sprendimas dėl pažeidimo konstatavimo uždeda valstybei teisinę pareigą padaryti pažeidimui galą ir atlyginti dėl jo padarinių tokiu būdu, kad, kiek tai įmanoma, būtų atkurta situacija, egzistavusi iki pažeidimo (žr. Former King of Greece and Others v. Greece (GC), no. 25701/94, par. 72), tai reiškia, kad šioje konkrečioje byloje nuostolių atlyginimo tikslas turėtų būti ieškovo grąžinimas į poziciją, kurioje jis būtų, jei pažeidimas nebūtų įvykęs.
Spręsdama klausimą dėl teismo, tvirtinusio varžytynių aktą, civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nekonstatuota esminių pažeidimų, sudarančių pagrindą pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, todėl teismo, tvirtinusio šį aktą, veiksmai nėra pakankami civilinei atsakomybei atsirasti ir ieškinys Lietuvos Respublikai bylą nagrinėjusių teismų yra atmestas pagrįstai.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasacinio skundo ir prisidėjimo prie kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl civilinės atsakomybės antstoliams taikymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje visus išieškojimo, varžytynių organizavimo veiksmus vykdė antstolis S. D., o antstolis A. B. atliko tik baigiamuosius veiksmus išieškojimo iš skolininko turto pardavimo procese, jo veiksmai buvo S. D. pradėtų ir atliktų vykdymo procese veiksmų formali pabaiga, tačiau jis neturėjo vesti varžytynių, neturėdamas transporto priemonės dokumentų, duomenų apie realizuojamos transporto priemonės sulaikymą, pagrįsta. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas taikė dalinę atsakomybę ir nustatė 75 proc. antstolio S. D. ir 25 proc. antstolio A. B. kaltės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta skaičiavimo klaida ir teismo nurodytos iš antstolių priteistinos sumos (8890,70 Lt iš antstolio S. D. ir 3810,30 Lt – iš antstolio A. B.) neatitinka teismo nurodyto žalos paskirstymo santykiu: 75 ir 25 procentai. Ši skaičiavimo klaida ištaisytina kasacinėje instancijoje nustatant, kad iš antstolio S. D. priteistinos sumos dydis yra 9525,75 Lt, iš antstolio A. B. – 3175,25 Lt.
Dėl ieškinio senaties termino
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai skaičiavo ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad pagal CPK 341 straipsnio nuostatas kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kadangi kasatorius apeliacine tvarka neskundė Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimo dalies dėl senaties termino taikymo, o šį reikalavimą kelia tik kasaciniame skunde, laikytina, kad ši dalis nėra peržiūrėta apeliacine tvarka ir kasacija dėl jos negalima.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas, kreipdamasis į teismą, prašė pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu ir atlyginti nuostolius. Kasacinis teismas šioje nutartyje konstatavo, kad pagrindo naikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą nėra, tačiau pripažino, kad ieškinys dėl civilinės atsakomybės antstoliams taikymo yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai. Nors vertinant formaliai laikytina, kad tokiu atveju ieškinys tenkintas iš dalies ir pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovo piniginiai reikalavimai yra patenkinami visiškai, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju priteistinos iš atsakovų, todėl paliktina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Išlaidos kasacinės instancijos teisme priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos kasaciniame teisme sudaro 85,15 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), o ieškovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 500 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytosios, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovui iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria 2005 m. balandžio 28 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuriuo G. L. parduota transporto priemonė (duomenys neskelbtini) pripažintas negaliojančiu, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. sprendime ištaisyti skaičiavimo klaidą nustatant, kad iš antstolio S. D. priteisiama 9525,75 Lt (devyni tūkstančiai penki šimtai dvidešimt penki litai 75 ct), o iš antstolio A. B. – 3175,25 Lt (trys tūkstančiai vienas šimtas septyniasdešimt penki litai 25 ct) ieškovo G. L. (duomenys neskelbtini) naudai nuostolių atlyginimas bei 5 procentai metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistų sumų nuo 2012 birželio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Kitą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus antstolio S. D. 85,15 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 500 (penkis šimtus) Lt ieškovo G. L. (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius
