Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-464/2013

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00511-2009-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 44.5.1; 50.9; 50.10; 99.5; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių banko lizingas“ ieškinį atsakovui K. V. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo – J. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, kaip turėtų būti apskaičiuojamas nuostolių, patirtų išperkamosios nuomos davėjo, atlyginimas, kai dėl daikto gavėjo kaltės nutraukiama išperkamosios nuomos sutartis.

Ieškovas 2009 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas išreikalauti iš atsakovo automobilį BMW 530d, priteisti 29 890,56 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. vasario 6 d. šalys sudarė kilnojamojo turto išperkamosios nuomos sutartį (pakeista 2009 m. kovo 2 d. sutartimi) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu atsakovui buvo perduotas valdyti ir naudoti lengvasis automobilis BMW 530d. Kadangi, ieškovo teigimu, atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, tai ieškovas 2009 m. vasario 5 d. raštu Sutartį nutraukė. 2010 m. vasario 24 d. teismo posėdžio metu ieškovas pateikė prašymą pakeisti ieškinio dalyką ir padidino turtinį reikalavimą iki 128 128,59 Lt; 2010 m. balandžio 8 d. teismo posėdžio metu pateikė prašymą, kuriuo atsisakė reikalavimo išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, nes 2009 m. lapkričio 3 d. perėmė automobilį. Ieškovas 2011 m. vasario 8 d. pareiškimu dar kartą patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti iš atsakovo 45 586,40 Lt nuostolių atlyginimo, motyvuodamas tuo, kad pardavė automobilį už 57 000 Lt, todėl jo patirti nuostoliai sumažėjo. Galutinai ieškovas prašė priteisti iš atsakovo tokį patirtų nuostolių atlyginimą: 40 209,19 Lt neišpirktos turto vertės ir automobilio pardavimo kainos skirtumą, 1023,12 Lt delspinigių, 1882,15 Lt palūkanų, 523,18 Lt administravimo mokesčio, 1023,76 Lt transporto priemonės draudimo išlaidų, 97 Lt automobilio saugojimo išlaidų, 50 Lt automobilio transportavimo išlaidų, 550 Lt išlaidų antstoliui už laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo organizavimą, 121 Lt išlaidų už automobilio vertės nustatymą ir 107 Lt registravimo išlaidų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 40 209,19 Lt skolos pagal išperkamosios nuomos sutartį, 1882,15 Lt palūkanų, 102,31 Lt delspinigių, 121 Lt už automobilio vertinimą, 550 Lt turėtų išlaidų antstoliui už automobilio suradimą, 50 Lt transportavimo išlaidų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos (42 914,65 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 1300 Lt už ekspertizę, 1287 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt atstovavimo išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovo 221,48 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; grąžino ieškovui 2195 Lt žyminio mokesčio permoką.

Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, pažeidinėjo įmokų mokėjimo grafiko terminus, jam buvo skaičiuojami sutartyje nustatyto dydžio delspinigiai; atsakovas buvo ne kartą ieškovo įspėtas ir ragintas sumokėti skolą, tačiau atsakovas jos nesumokėjo, todėl ieškovas 2009 m. vasario 5 d. raštu nutraukė sutartį. Teismas nurodė, kad, ieškovui nutraukus sutartį, atsakovas privalėjo grąžinti ieškovui išperkamosios nuomos sutarties pagrindu valdomą turtą ir dokumentus, tačiau jų negrąžino, ieškovas savo lėšomis ir pastangomis siekė šį turtą iš atsakovo atgauti, todėl patyrė nuostolių.

Teismas, remdamasis Sutarties 3 punktu, nustatė, kad ji buvo sudaryta šešiasdešimt vieno mėnesio laikotarpiui (nuo 2007 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 15 d.); sutarties nutraukimo dieną likusi už automobilį mokėtina kainos dalis buvo 97 209,19 Lt; pardavus automobilį už 57 000 Lt, ji sumažėjo iki 40 209,19 Lt Šią sumą teismas ieškovui iš atsakovo priteisė. Teismas sprendė, kad ieškovui taip pat priteistinas jo turėtų papildomų išlaidų – 550 Lt už laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą, 50 Lt už automobilio transportavimą, 121 Lt už automobilio apžiūrą ir įvertinimą – atlyginimas; pažymėjo, kad kitos ieškovo nurodytos išlaidos – administravimo, registracijos, draudimo mokesčiai, automobilio saugojimo – yra neįrodytos, nepagrįstos ir negali būti vertinamos kaip ieškovo turėtos papildomos išlaidos dėl sutarties nutraukimo, todėl jų atlyginimo ieškovui nepriteisė.

Teismas nustatė, kad šalys Sutarties 9.3 punkte buvo susitarusios, jog už kiekvieną uždelstą sumokėti įmoką dieną bus skaičiuojami 0,5 proc. delspinigiai. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo – vartotojas, ir, sudarydamas sutartį, buvo silpnesnioji sutarties šalis bei turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat į bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, teismas sprendė, kad ieškovo prašomi priteisti delspinigiai yra nepagrįstai dideli, todėl sumažino juos iki 102,31 Lt; taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo ekspertizės automobilio vertei nustatyti atlikimo išlaidų atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 3 d. papildomu sprendimu, tenkindamas atsakovo ir trečiojo asmens prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai atlyginimą, priteisė atsakovui ir trečiajam asmeniui iš ieškovo po 2649,60 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokį sprendimą teismas priėmė atsižvelgdamas į patenkintą pradinio ieškinio reikalavimų dalį (ieškovo pradinio ieškinio suma buvo 127 099,75 Lt, 2011 m. kovo 29 d. sprendimu ieškovui priteista 42 914,65 Lt, t. y. 33,76 proc.) ir atsakovo bei trečiojo asmens pirmosios instancijos teisme metu turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį (po 4000 Lt).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimą ir 2011 m. gegužės 3 d. papildomą sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš atsakovo pagal išperkamosios nuomos sutartį 3792,26 Lt skolos, 1882,15 Lt palūkanų, 102,31 Lt delspinigių, 121 Lt už automobilio vertinimą, 550 Lt už antstolio atliktą automobilio paiešką, 50 Lt už automobilių transportavimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (6497,57 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. lapkričio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 185,25 Lt už atliktą ekspertizę, 183,40 Lt žyminio mokesčio ir 345 Lt už advokato teisinę pagalbą; priteisė atsakovui ir trečiajam asmeniui iš ieškovo po 2700 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priėmė ieškovo 85 542,19 Lt ieškinio reikalavimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; grąžino ieškovui 2195 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, nustatė, kad, atsakovui nevykdant mokėjimų pagal Sutartį, ši buvo nutraukta, o išperkamasis automobilis nuo 2009 m. lapkričio 3 d. atiteko lizingo bendrovei; pagal Sutarties 11.6 punktą Sutarties nutraukimas nepanaikina prievolės klientui atlyginti bendrovei nuostolius ir Sutartyje nustatytas netesybas; išperkamasis automobilis buvo įgytas už 169 530,27 Lt, o iki Sutarties nutraukimo atsakovas lizingo bendrovei buvo sumokėjęs 76 338,01 Lt (įskaitant 32 000 Lt pradinę įmoką). Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo nuostolių dėl neišpirktos automobilio vertės pareiškiant ieškinį dydis buvo 93 192,26 Lt. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. lapkričio 3 d. ieškovas ginčo automobilį atgavo, tai reiškia, jog, nustatinėjant ieškovo turėtų nuostolių dydį, būtina atsižvelgti į automobilio vertę jo grąžinimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Teisėjų kolegija, remdamasis byloje pateiktų turto vertinimų ir ekspertizės duomenimis, konstatavo, kad automobilio vertė jo grąžinimo momentu buvo 89 400 Lt ir kad ieškovas turėjo realių galimybių per protingą laiką automobilį už tokią kainą parduoti; pažymėjo, jog automobilio nebuvo siekiama kuo greičiau parduoti, jo pardavimo kaina skelbimuose nekito beveik metus, tai sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovas pats savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių padidėjimo ir jam tenka atsakomybė už ginčo automobilio vertės sumažėjimą nuo 89 400 Lt iki 57 000 Lt (CK 6.259 straipsnio 2 dalis; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-917/2012). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistino nuostolių atlyginimo dydį, nepagrįstai neįvertino ieškovo kaltės, todėl priteisė per didelį atlyginimą, ieškovo nuostoliai dėl neišpirktos turto vertės ir nutrauktos Sutarties yra 3792,26 Lt (93 192,26 Lt – 89 400 Lt).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodė, kad ieškovas, paskutinį kartą patikslinęs ieškinio reikalavimą, reikalavo priteisti iš atsakovo 45 586,40 Lt, todėl nuo šios sumos turi būti proporcingai skaičiuojamos atlygintinos žyminio mokesčio, ekspertizės atlikimo išlaidos bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju buvo pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, nes nors ieškovas ginčo automobilį atsiėmė jau kitą dieną po pradinio ieškinio pateikimo, tačiau ieškinio, kuriuo buvo prašoma išreikalauti ginčo automobilį iš atsakovo, sumos nesumažino atsiimto turto verte, priešingai, 2010 m. vasario 23 d. ją dar padidino, todėl atsakovas ir trečiasis asmuo turėjo daugiau atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegijos teigimu, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovui ir trečiajam asmeniui priteistiną teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą skaičiavo atsižvelgdamas į pradinį ieškinio reikalavimą ir patenkintą patikslinto ieškinio reikalavimų dalį, tačiau, priteisdamas beveik po du trečdalius atsakovo bei trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš esmės jų paskirstymo klausimą išsprendė teisingai.

II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. papildomą sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių atribojimo. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012. Šioje byloje buvo keliamas klausimas dėl lizingo sutarties nutraukimo, kai lizingo gavėjas ją iš esmės pažeidžia, teisinių padarinių, o nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo. Lizingo ir išperkamosios nuomos sutartys nėra tapačios, todėl, jas nutraukus, negali kilti tokių pačių teisinių padarinių. Kadangi išperkamosios nuomos santykiai nereglamentuojami specialiųjų teisės normų, tai, kasatoriaus nuomone, sprendžiant dėl jo nuostolių, patirtų nutraukus Sutartį, atlyginimo, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis civilinę atsakomybę ir jos taikymą reglamentuojančiomis normomis (CK 6.245–6.255 straipsniai), pagal kurias kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko atlyginti nuostolius kaip negautas pajamas. Kasatoriaus pastebėjimu, atsakovui netinkamai vykdant Sutartį, nemokant joje nustatytų įmokų, kasatorius buvo priverstas imtis atitinkamų priemonių savo interesams ginti – nutraukti Sutartį ir reikalauti nuostolių, patirtų negavus to, ką, kasatoriaus nuomone, jis pagrįstai turėjo gauti. Kadangi išperkamosios nuomos santykiai negali būti tapatinami su lizingo santykiais, tai, kasatoriaus nuomone, aiškinant su išperkamosios nuomos santykiais susijusius klausimus netaikytinos lizingo santykius reglamentuojančios teisės normos, taip pat nesiremtina teismų praktika, kurioje aiškinami su lizingo santykiais susiję klausimai.

2. Dėl nuostolių dydžio. Kasatoriaus teigimu, net ir sprendžiant, kad nagrinėjamu atveju taikytini tokie patys teisiniai padariniai, kaip ir nutraukus lizingo sutartį, nėra pagrindo vadovautis pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, nes kitose nutartyse dėl nuostolių dydžio apskaičiavimo pasisakyta kitaip, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuostolių dydžio nustatymo, nutraukus lizingo sutartį, nevienoda. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Vilniaus banko lizingas“ v. R. B. komercinė–gamybinė firma, bylos Nr. 3K-7-440/2001, nurodyta, kad lizingo davėjas, lizingo sutarties nutraukimo dėl lizingo gavėjo kaltės atveju, turi teisę ne tik į lizingo objekto grąžinimą, bet ir teisę reikalauti išieškoti iš lizingo gavėjo lizingo sutartimi nustatytų nesumokėtų periodinių įmokų ir priskaičiuotų delspinigių sumų, t. y. išieškoti tokio dydžio nuostolius, kurie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius lizingo sutartimi prisiimtus atitinkamus įsipareigojimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. UAB „SAAS Capital Management Group“, bylos Nr. 3K-3-1/2012,aiškiai nurodyta, kad lizingo sutarčių nutraukimo atveju, lizingo davėjui ginant savo teisėtusinteresus ir pasirinkus būdą išreikalauti iš lizingo gavėjo lizingo sutarties dalyką ir išieškotinuostolius, tokių nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartįnaudoto turto ir rinkos vertės (pinigų sumos, gautos, pardavus susigrąžintą lizingo sutartiesdalyką). Kasatoriaus nuomone, tokie išaiškinimai pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012, išaiškinta, kad teismas, kilus ginčui, jog lizingo gavėjui taikoma neproporcinga atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, turi nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo, bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu (ar kitu šalių sutartyje nustatytu momentu, jeigu šalys susitarė kitaip). Nustačius šias aplinkybes, lizingo davėjo nuostolių dydis mažintinas jam grąžinto turto verte bei lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydžiu. Kasatoriaus nuomone, toks teismo aiškinimas prieštarauja finansavimo sandorio esmei, nes nepriklausomai nuo aplinkybės, kad sutartis yra nutraukta, turtas gali būti negrąžintas, grąžintas vėliau, perimtas tik įsigaliojus teismo sprendimui, o tada, priklausomai nuo turto specifikos, rinkos sąlygų ir kitų aplinkybių, gali būti neparduotas už tokią kainą, kokia yra turto vertė, nustatyta sutarties nutraukimo ar kitu metu. Kasatoriaus įsitikinimu, lizingo davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtas nuostolis turi būti mažinamas pinigų suma, gauta pardavus susigrąžintą lizingo sutarties dalyką.

3. Dėl kreditoriaus kaltės ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkindamas tik dalį ieškinyje išdėstytų reikalavimų, nepagrįstai taikė CK 6.259 straipsnio 2 dalį, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nukrypo nuo šių taisyklių aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autovygreda“ v. UAB „Baltik vairas“, bylos Nr. 3K-3-279/2010; kt.). CK 6.259 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mišrios kaltės taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Taigi šiai normai taikyti būtina nustatyti: 1) kreditoriaus tyčią arba neatsargumą; 2) nuostolio padidėjimo faktą; 3) kreditoriaus tyčios ar neatsargumo ir nuostolių padidėjimo fakto ryšį. Kasatoriaus pastebėjimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino, kokiais konkrečiai veiksmais ir kokia forma (tyčia ar neatsargumu) pasireiškė kasatoriaus, kaip kreditoriaus, kaltė, koks yra jų ir nuostolių padidėjimo priežastinis ryšys. CK 6.4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Kasatoriaus teigimu, tiek Sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek po jos nutraukimo atsakovas nurodyta nuostata nesivadovavo, nes nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, laiku nemokėjo įmokų, ieškovui nutraukus Sutartį, turto Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais negrąžino. Dėl tokių priežasčių kasatorius buvo priverstas kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Kasatorius, siekdamas užtikrinti būsimo sprendimo įvykdymą, pareiškė prašymą areštuoti turtą, uždraudžiant atsakovui juo naudotis ir šį eksploatuoti. Šiaulių apygardos teismas 2009 m. spalio 20 d. nutartimi kasatoriaus prašymą tenkino. Tik vykdant šią nutartį, automobilis su antstolio pagalba buvo perimtas iš atsakovo ir perduotas saugoti kasatoriui. Kadangi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai kasatorius perimtu turtu negalėjo disponuoti ir jo perleisti. Kasatoriaus teigimu, po to, kai jam buvo grąžintas automobilis, jis 2010 m. balandžio 8 d. teismo posėdžio metu kartu su atsisakymu nuo dalies ieškinio reikalavimų reiškė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, nesutinkant atsakovui, prašymas buvo netenkintas. Tik pirmosios instancijos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės panaikintos ir kasatorius galėjo parduoti automobilį. Šis parduotas 2011 m. sausio 21 d. už rinkos kainą – 57 000 Lt. Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad per aštuonis mėnesius, kada kasatorius nors ir turėjo turtą, tačiau negalėjo juo disponuoti, turto vertė sumažėjo. Be to, kasatoriaus teigimu, būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad rinkos vertės nustatymas negali būti prilyginamas realiai turto pardavimo kainai. Susigrąžinto sutarties dalyko vertė ir pardavimo kaina dėl įvairių rinkos veiksnių gali nesutapti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-534/2012). Juolab kad ginčo automobilio vertės nustatymas atliktas vertinant ne realiai įvykusių sandorių kainą, o pasiūlymus, pateiktus įvairiuose interneto portaluose. Be to, kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. vasario 5 d. kreipėsi į atsakovą, siūlydamas sudaryti taikos sutartį, tačiau atsakovas jokio atsakymo į šį pasiūlymą nepateikė. Kasatoriaus įsitikinimu, visos šios aplinkybės patvirtina, kad jis visą sutarties galiojimo laikotarpį ir po sutarties nutraukimo elgėsi sąžiningai ir protingai, bendradarbiavo su atsakovu, o šis elgėsi priešingai.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priteisdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, neteisingai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pirma, kasatoriaus nuomone, jam atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti apskaičiuojamos ne atsižvelgiant į patenkintą pradinio, bet galutinio ieškinio reikalavimų (padidintų ar sumažintų) dalį. Antra, kasatoriaus įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies išimties, leidžiančios nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir įvertinant priežastis, dėl ko buvo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad aplinkybė, jog nors kasatorius ginčo automobilį atsiėmė jau kitą dieną po ieškinio pateikimo, tačiau ieškinio, kuriuo buvo prašoma išreikalauti ginčo automobilį iš atsakovo, sumos nesumažino, priešingai, 2010 m. vasario 23 d. ją dar padidino, lėmė didesnes atsakovo ir trečiojo asmens atstovavimo išlaidas. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais kasatorius nesutinka. Kaip nurodyta pirmiau, turtas kasatoriui buvo perduotas vykdant teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o ne patenkinus dalį turtinio ieškinio reikalavimo, todėl, kasatoriaus nuomone, jis neturėjo pagrindo sumažinti ieškinio sumos. Be to, dėl jo elgesio atsakovas ir trečiasis asmuo neturėjo didesnių bylinėjimosi išlaidų. Kasatoriui 2010 m. vasario 23 d. pateikus patikslintą ieškinį, atsakovas ir trečiasis asmuo 2010 m. kovo 10 d. pateikė atsiliepimą, kuriame neaptarinėjo aplinkybės dėl ieškinio dalyko turto verte sumažinimo, ginčijo tik ieškinio reikalavimo dalį dėl papildomų 1028,84 Lt nuostolių, susidariusių dėl turto saugojimo, draudimo, transportavimo ir antstolio paslaugų dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo, priteisimo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išperkamosios nuomos sutarčiai taikytino teisinio reglamentavimo ir šios sutarties santykio su lizingo sutartimi

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, sudaro pagrindą spręsti, kad CK normomis, atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvųjį metodą, nesiekiama detaliai sureguliuoti visų sutartinių teisinių santykių formų. Taigi šalių sudaroma sutartis gali atitikti, bet gali ir neatitikti vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, arba ji gali turėti kelių sutarčių požymių. Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas dėl šalių sudarytos išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo išperkamosios nuomos davėjui kilusių nuostolių atlyginimo klausimas. Pažymėtina, kad tiesiogiai išperkamosios nuomos sutarties sampratos CK neįtvirtinta, tačiau tokia sutarties rūšis išskiriama. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Iki 2011 m. balandžio 1 d. galiojusios ir šioje byloje taikytinos CK 6.886 straipsnio redakcijos 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, kai daiktai, esantys sutarties dalyku, vartotojo nuosavybėn pereina per šioje sutartyje nustatytą terminą sumokėjus daikto kainą, kredito palūkanas bei kitus sutartyje nustatytus mokesčius. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad išperkamosios nuomos sutartimi gali būti kvalifikuojama sutartis, kai fizinis asmuo asmeniniams poreikiams tenkinti siekia įsigyti daiktą, perimdamas jo valdymą ir naudojimą, o už daiktą jo savininkui sumoka periodinėmis įmokomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. UAB „Snoro lizingas“, bylos Nr. 3K-3-527/2011). Taigi išperkamosios nuomos sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. Pažymėtina, kad išperkamosios nuomos teisiniai santykiai gali susiklostyti ir tada, kai daikto nuomotojas nėra daikto savininkas, bet įsipareigoja įgyti išperkamosios nuomos gavėjo nurodytą daiktą iš trečiojo asmens ir perduoti jį nuomininkui naudoti ir valdyti. Tokiu atveju išperkamosios nuomos sutartis turi vieną esminių finansinės nuomos sutarties požymių. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad, nepriklausomai nuo to, išperkamosios nuomos sutarčiai ir iš jos kylančių įsipareigojimų vykdymui bei atsakomybei netaikytinos lizingo (finansinės nuomos) sutartis reglamentuojančios teisės normos. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad lizingo sutartimi daiktas perduodamas fiziniam ar juridiniam asmeniui verslo tikslais, kad šis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką (CK 6.567 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“ prašymą patvirtinti kreditoriaus reikalavimą, bylos Nr. 3K-3-1/2012), o išperkamosios nuomos atveju nėra draudimo, kad asmuo įsigytų daiktą asmeniniams poreikiams tenkinti. Remdamasi nurodytais išaiškinimais ir aptartu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sutartinės atsakomybės pagal šalių sudarytą išperkamosios nuomos sutartį taikymo, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriose buvo sprendžiami nuostolių atlyginimo, nutraukus lizingo sutartis, klausimai, suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

CK nereglamentuojami išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo padariniai ir šalių atsakomybė pagal šią sutartį, todėl, kaip minėta, sprendžiant nagrinėjamu atveju kilusį ginčą dėl šalių atsakomybės pagal išperkamosios nuomos sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties ir bendrosiomis civilinę bei sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis nuostatomis (CK 6.245–6.262 straipsniai).

Dėl išperkamosios nuomos davėjo nuostolių, atsiradusių nutraukus išperkamosios nuomos sutartį dėl išperkamosios nuomos gavėjo kaltės, dydžio

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2007 m. vasario 6 d. šalių sudaryta išperkamosios nuomos sutartis nutraukta, atsakovui nevykdant įsipareigojimų pagal sutartį, t. y. nemokant nustatytų periodinių įmokų ir susijusių sumų. Kasatoriaus teigimu, dėl sutarties nutraukimo jis patyrė nuostolių, kurių didžiausią dalį sudaro neišpirktos turto (automobilio) vertės ir jo pardavimo kainos skirtumas – 40 209,19 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasatoriaus nuostolių, apskaičiuotų atsižvelgiant į neišpirktą turto vertę ir pardavimo kainą, dydis yra pagrįstas, todėl reikalavimą priteisti šių nuostolių atlyginimą tenkino. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatavo, kad, apskaičiuojant kasatoriaus turėtų nuostolių dydį, būtina atsižvelgti ne į automobilio pardavimo kainą, bet į jo vertę grąžinimo momentu, be to, ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, todėl sumažino priteistiną nuostolių dydį iki 3792,26 Lt.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad šalys išperkamosios nuomos sutartimi sureguliavo tarpusavio atsakomybę, kai sutartis nutraukiama dėl vienos jų įsipareigojimų pagal sutartį nevykdymo. Sutarties 11.4 punkte nustatyta, kad klientas nuo sutarties nutraukimo dienos, bendrovei pareikalavus grąžinti turtą, netenka teisės naudotis turtu; Sutarties 11.5 punkte įtvirtinta, kad jei dėl sutarties nevykdymo yra kaltas klientas, visi iki sutarties nutraukimo ar pareikalavimo sumokėti visą turto likutinę vertę, palūkanas ir delspinigius prieš terminą atlikti mokėjimai klientui negrąžinami, neatlyginamos ir išlaidos, susijusios su turto pagerinimu, nepriklausomai nuo to, ar buvo bendrovės sutikimas juos atlikti; Sutarties 11.6 nustatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina prievolės klientui atlyginti bendrovei nuostolius ir sutartyje nustatytas netesybas. Nuostolių sampratos sutartyje nepateikiama, todėl, sprendžiant dėl to, kas šiuo atveju laikytina kasatoriaus nuostoliais, atsižvelgtina į CK 6.249 straipsnio nuostatas, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (1 dalis); be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (4 dalis). Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nei įstatyme, nei šalių sutartyje nenustatyta sąlygų, ribojančių atsakovo atsakomybę sutarties pažeidimo atveju. Dėl to darytina išvada, kad kasatorius turi teisę reikalauti priteisti visų jo patirtų nuostolių, kurie atitinka CK 6.249 straipsnyje pateiktus kriterijus, atlyginimą. Esminis ginčas kilo dėl to, kaip turi būti nustatomas kasatoriaus nuostolių, turėtų dėl to, kad jam grąžintas išperkamosios nuomos sutarties dalykas – automobilis, parduotas už mažesnę kainą, nei jo likusi neišmokėta vertė, dydis.

Iš bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad ginčo automobilio, jį įsigyjant kasatoriui, kaina buvo 169 530,27 Lt. Iki sutarties nutraukimo atsakovas kasatoriui buvo sumokėjęs 76 338,01 Lt automobilio vertės (įskaitant 32 000 Lt pradinę įmoką). Tai reiškia, kad pagal sutartį nepadengta automobilio vertė yra 93 192,26 Lt (pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, grąžinus kasatoriui automobilį, nepadengta turto vertė buvo 97 209,19 Lt). Kasatorius 2011 m. sausio 21 d. pardavė automobilį už 57 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, pardavus ginčo automobilį, neišmokėta jo vertė buvo 36 192,26 Lt. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, sprendžiant dėl kasatoriaus patirtų nuostolių dydžio, būtina atsižvelgti į tai, jog automobilio vertė jo grąžinimo kasatoriui metu buvo 89 400 Lt, todėl nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į ją, o ne į automobilio pardavimo kainą.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo pateiktu nuostolių dydžio apskaičiavimo metodu, atkreipia dėmesį į keletą šiuo atveju reikšmingų aspektų. Daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinamas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant, kad visais atvejais, nustatant išperkamosios nuomos davėjo dėl neišpirktos daikto vertės patirtų nuostolių dydį, turi būti atsižvelgiama į jo vertę daikto perdavimo išperkamosios nuomos davėjui momentu, gali būti paneigiama išperkamosios nuomos davėjo teisė į visišką nuostolių atlyginimą, ypač tais atvejais, kai daiktas išperkamosios nuomos davėjo yra įgyjamas iš trečiojo asmens ir perduodamas išperkamosios nuomos gavėjui naudoti ir valdyti, t. y. kai išperkamosios nuomos davėjas finansuoja daikto įsigijimą ir toks finansavimas yra jo verslo veikla. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl išperkamosios nuomos davėjo dėl išperkamosios nuomos gavėjo kaltės nutrauktos išperkamosios nuomos sutarties patirtų nuostolių dydžio, bendroji taikytina taisyklė turėtų būti tokia, jog išperkamosios nuomos davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius sudaro neišpirktos išperkamosios nuomos sutarties dalyko vertės ir pinigų sumos, gautos jį pardavus (jei sugrąžintas nuomos sutarties dalykas buvo parduodamas), skirtumas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apskaičiuota nuostolių suma gali būti mažinama, jeigu nustatoma, kad dėl nuostolių atsiradimo (padidėjimo) yra, be kita ko, kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis), kitais įstatyme nustatytais (pvz., CK 6.251 straipsnio 2 dalis), taip pat šalių sutartyje aptartais pagrindais.

Dėl išperkamosios nuomos davėjo (kreditoriaus) kaltės

CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Pažymėtina, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama (CK 6.259 straipsnis), nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Parama“ v. UAB,,Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007).

Apeliacinės instancijos teismas, mažindamas iš atsakovo kasatoriui priteistinų nuostolių dydį, nurodė, kad kasatorius turėjo realių galimybių per protingą laiką parduoti automobilį už jo rinkos kainą (89 400 Lt), tačiau jomis nepasinaudojo, visą laiką, kol pardavinėjo automobilį, skelbimuose nekeitė jo kainos, todėl sprendė, kad kasatorius savo veiksmais prisidėjo prie nuostolių padidėjimo ir jam tenka atsakomybė už ginčo automobilio vertės sumažėjimą nuo 89 400 Lt iki 57 000 Lt. Taigi apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltę grindė tuo, kad kasatorius buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, jog jam sugrąžintas turtas (automobilis) būtų parduotas už kuo didesnę kainą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas šių teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, kad nenustatinėja ir nesprendžia iš naujo dėl faktinių bylos aplinkybių, o pasisako tik dėl klausimų, susijusių su teisės aiškinimu ir taikymu. Dėl to nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pasisako dėl kasatoriaus kaltės buvimo šiuo atveju tuo aspektu, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad faktinė aplinkybė pripažįstama nustatyta, kai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad ji egzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis); teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Remiantis byloje pateiktais duomenimis, dar prieš kreipdamasis į teismą su ieškiniu, kasatorius 2009 m. spalio 15 d. prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčo automobilį, uždraudžiant atsakovui juo naudotis ir šį eksploatuoti. Pirmosios instancijos teismo 2009 m. spalio 20 d. nutartimi kasatoriaus prašymas tenkintas. Automobilis kasatoriui grąžintas 2009 m. lapkričio 3 d. Pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 8 d. posėdžio metu kasatoriui pateikus prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas su juo nesutiko ir laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti. Jos panaikintos pirmosios instancijos teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi. Automobilis parduotas 2011 m. sausio 21 d. už 57 000 Lt.

Teisėjų kolegija, remdamasi šiomis teismų byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių kasatoriaus galimybės parduoti automobilį buvo suvaržytos. Nors kasatorius ėmėsi jam prieinamų procesinių priemonių – pateikė prašymą teismui – kad laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos, bet, nesutikus atsakovui, jos paliktos galioti ir panaikintos tik 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi, t. y. daugiau kaip po metų nuo automobilio kasatoriui grąžinimo. Byloje pateikta skelbimų interneto portaluose spaudinių, kurie patvirtina, kad apie parduodamą automobilį buvo paskelbta jau 2010 m. sausio 6 d., bet pirkėjo neatsirado; kasatoriaus atstovė pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 24 d. posėdžio metu pažymėjo, jog asmenys, kurie domisi automobilio įsigijimu, siūlo už jį ne daugiau kaip 70 000 Lt. Byloje nėra duomenų ir bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad atsakovas kreipėsi į kasatorių su pasiūlymu perleisti automobilį jo surastam pirkėjui. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad kasatorius 2010 m. vasario 5 d. elektroniniu paštu pateikė atsakovui pasiūlymą sudaryti taikos sutartį, tačiau atsakovas į jį nieko neatsakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visuma, remiantis pirmiau aptartomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, sudaro pagrindą spręsti, kad, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, atsakovas ėmėsi jam prieinamų priemonių, jog laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos ir automobilis galėtų būti kuo greičiau parduotas, tačiau ne nuo jo priklausančių aplinkybių pardavimo procesas užtruko ir automobilio rinkos kaina sumažėjo. Aplinkybė, kad skelbimuose dėl automobilio pardavimo nebuvo keičiama jo kaina, šiuo atveju nevertintina kaip esminė, t. y. nulėmusi ilgą automobilio pardavimo procesą. Minėta, kad pagal teismų byloje nustatytas aplinkybes, laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis buvo uždrausta disponuoti automobiliu, panaikintos 2010 m. lapkričio 10 d., automobilis parduotas 2011 m. sausio 21 d., t. y. per protingą laikotarpį. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl to, jog automobilis parduotas už mažesnę, nei jo neišpirkta (ar panaši) vertė, kainą, yra ir kasatoriaus kaltės. Tokia išvada padaryta netinkamai įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriui iš atsakovo priteistinų nuostolių dydžio, vadovavosi netinkamu nuostolių apskaičiavimo metodu, nepagrįstai, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė kasatoriaus kaltę, konstatuoja, jog yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patikslinant jo rezoliucinę dalį ir priteisiant kasatoriui iš atsakovo 36 192,26 Lt, turėtų dėl neišpirktos automobilio vertės, atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamas bylinėjimosi išlaidų, šalių turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymas. Kasatoriaus teigimu, jam atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti apskaičiuojamos ne atsižvelgiant į patenkintą pradinio, bet galutinio ieškinio reikalavimų (padidintų ar sumažintų) dalį; be to, nebuvo pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies išimties, leidžiančios nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir įvertinant priežastis, dėl ko buvo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kai pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bylos dalyviams priteisimo, taikytina CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šioje normoje nedetalizuota, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos atsižvelgiant į pradinį ar patikslintą reikalavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad procesinis teisinis reguliavimas iš esmės skatina ieškovą tikslinti (mažinti) savo reikalavimus (jam grąžinama dalis sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), galima būtų daryti išvadą, jog, išnagrinėjus bylą ir išsprendus klausimą dėl patikslintos sumos priteisimo, bylinėjimosi išlaidos apskaičiuotinos pagal patikslintų reikalavimų apimtį.

Ieškovui sumažinus savo reikalavimus, bylos dalis dėl atsisakytų reikalavimų turi būti nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai byla (jos dalis) baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuojamas CPK 94 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), todėl pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovas nebepalaiko. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą).

Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vien pagal sumažintą reikalavimų apimtį ne visada tinkamai užtikrina bylos dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyrą, ypač tada, kai ieškovo pradinė turtinių reikalavimų suma buvo labai didelė, palyginti su suma, kurią buvo reikalaujama priteisti, sumažinus pareikštus reikalavimus. Tokiu atveju atsakovas gali turėti daugiau atstovavimo ir kitų išlaidų, nei gindamasis nuo mažesnio reikalavimo. Dėl to teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į priteistų patikslintų reikalavimų dalį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, sprendžiant dėl to, nuo kurios ieškinio sumos turėtų būti apskaičiuojamas priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, būtina atsižvelgti į tai, kad ieškovo reikalavimai nuo ieškinio pateikimo teismui dienos ne kartą buvo tikslinami: 2009 m. lapkričio 4 d. ieškovas pateikė ieškinį, pareikšdamas 127 099,75 Lt vertės reikalavimą atsakovui, 2010 m. vasario 24 d. ieškinį patikslino, reikalavimus padidindamas iki 128 128, 59 Lt, 2010 m. balandžio 8 d. posėdžio metu pateikė prašymą, kuriuo sumažino pareikštą reikalavimą iki 30 892,4 Lt (dėl šio prašymo priėmimo išspręsta teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi, nors bylos dalies nutraukimo klausimo teismas neišsprendė), 2011 m. sausio 4 d. pareiškė reikalavimą priteisti 30 919,4 Lt, 2011 m. vasario 8 d. – 45 209,19 Lt. Remiantis kasatoriaus pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų turiniu, matyti, kad pradiniai ieškovo reikalavimai buvo didelės vertės dėl to, jog kasatorius, be kita ko, prašė išreikalauti ginčo automobilį iš atsakovo. Automobilis kasatoriui grąžintas 2009 m. lapkričio 3 d., tačiau, neatsižvelgdamas į tai, kasatorius nesumažino ieškinio sumos, 2010 m. vasario 23 d. patikslindamas ieškinį ją dar labiau padidino, o prašymą, kuriuo atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, pateikė tik 2010 m. balandžio 8 d. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir taikydama CPK 93 straipsnio 4 dalyje ir 94 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos atsižvelgiant į ieškovo pareikštą didžiausią reikalavimų sumą.

Minėta, kad kasatoriaus didžiausias pareikštas reikalavimas buvo 128 128,59 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriui iš atsakovo iš viso priteistina 38 897,72 Lt (36 192,26 Lt neišpirktos automobilio vertės+1882,15 Lt palūkanų+102,31 Lt delspinigių+121 Lt už automobilio vertinimą+550 Lt išlaidų antstoliui už automobilio suradimą atlyginimas+50 Lt transportavimo išlaidų atlyginimas), darytina išvada, jog tenkintina apytiksliai 30 proc. ieškinio reikalavimo. Kasatorius turėjo tokių bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme: 1300 Lt už ekspertizės atlikimą, 3563 Lt žyminiam mokesčiui, 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kasatoriui iš atsakovo priteistina 390 Lt už ekspertizės atlikimą ir 600 Lt advokato pagalbai apmokėti. Kadangi kasatorius atsisakė dalies reikalavimų (82 542,19 Lt), tai dėl šios dalies byla nutrauktina ir kasatoriui grąžintina 1721, 51 Lt žyminio mokesčio (75 proc. nuo 2295, 34 Lt (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad likusios ir teismo sprendimu išspręstos reikalavimo dalies (45 0586,40 Lt) patenkinta 85 proc., tai kasatoriui iš atsakovo priteistina 1077,51 Lt žyminio mokesčio. Iš viso kasatoriui iš atsakovo priteistina 2067,51 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas. Atsakovas ir trečiasis asmuo J. V. turėjo po 4000 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui ir trečiajam asmeniui atstovavo tas pats advokatas, į atmestų ieškinio reikalavimų dalį (70 proc.), darytina išvada, kad ieškovui ir trečiajam asmeniui J. V. priteistina po 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Atsakovui iš kasatoriaus priteistina bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma įskaičiuotina į kasatoriui iš atsakovo priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą. Pirmosios instancijos teisme valstybės turėtos išlaidos (221,48 Lt) paskirstytinos taip: iš kasatoriaus priteistina 155,04 Lt, iš atsakovo – 66,44 Lt.

Apeliacinės instancijos teisme kasatorius sumokėjo 145 Lt už paduodamą apeliacinį skundą, atsakovas – 1287 Lt. Šalių turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta. Atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje ir šalių reikštus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme, darytina išvada, kad patenkinta apie 10 proc. atsakovo reikalavimo, todėl jam priteistina iš kasatoriaus 128,70 Lt žyminio mokesčio; atsakovo reikalavimas netenkintas, todėl jam žyminio mokesčio dalis nepriteistina.

Kasacinės instancijos teisme už kasacinio skundo padavimą kasatorius sumokėjo 1093 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas priteisė kasatoriui 6497,57 Lt, kasatorius papildomai prašė priteisti 36 417,08 Lt, o kasacinės instancijos teisme kasatoriui priteistina iš atsakovo iš viso 38 897,72 Lt, darytina išvada, jog kasaciniame teisme tenkintina apie 89 proc. kasatoriaus reikalavimo, todėl jam priteistina iš atsakovo 972,77 Lt žyminio mokesčio. Kasatorius taip pat prašo priteisti jo turėtų išlaidų už kasacinio skundo parengimą atlyginimą – 6900 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.12 punktą, patenkintų kasatoriaus reikalavimų dalį, daro išvadą, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti šį kasatoriaus prašymą ir priteisti jam iš atsakovo 3115 Lt (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys). Iš viso kasatoriui iš atsakovo priteistinas 4087,77 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimas. Į šių išlaidų atlyginimą įskaičiuotinas atsakovui iš kasatoriaus priteistinas žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą.

Kasacinės instancijos teismas turėjo 40,73 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Sprendžiant, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, 36,25 Lt priteistini iš atsakovo, kita išlaidų dalis, atsižvelgiant į teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nepriteistina (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. sprendimą ir 2011 m. gegužės 3 d. papildomą sprendimą pakeisti ir viso sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priimti ieškovo UAB „Šiaulių banko lizingas“ (j. a. k. 145569548) ieškinio atsisakymą nuo 82 542,19 Lt (aštuoniasdešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų keturiasdešimt dviejų litų 19 ct) priteisimo ir dėl šios dalies bylą nutraukti.

Grąžinti ieškovui UAB „Šiaulių banko lizingas“ (j. a. k. 145569548) 1721,51 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt vieną litą 51 ct) žyminio mokesčio permokos.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Šiaulių banko lizingas“ (j. a. k. 145569548) iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 36 192,26 Lt (trisdešimt šešis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt du litus 26 ct) skolos pagal išperkamosios nuomos sutartį, 1882,15 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt du litus 15 ct) palūkanų, 102,31 Lt (vieną šimtą du litus 31 ct) delspinigių, 121 (vieną šimtą dvidešimt vieną) Lt už automobilio vertinimą, 550 (penkis šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų antstoliui už automobilio suradimą atlyginimą, 50 (penkiasdešimt) Lt transportavimo išlaidų atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (38 897,72 Lt (trisdešimt aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt septynių litų 72 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. lapkričio 4-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti ieškovui UAB „Šiaulių banko lizingas“ (j. a. k. 145569548) iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 67,51 Lt (šešiasdešimt septynis litus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti trečiajam asmeniui J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Šiaulių banko lizingas“ (j. a. k. 145569548) 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovo UAB „Šiaulių banko lizingas“ (j. a. k. 145569548) 155,04 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 4 ct) ir iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 66,44 Lt (šešiasdešimt šešis litus 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimą“.

Priteisti ieškovui UAB „Šiaulių banko lizingas“ (j. a. k. 145569548) iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3959,07 Lt (tris tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt devynis litus 7 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 36,25 Lt (trisdešimt šešis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Rimvydas Norkus

Sigita Rudėnaitė