Civilinė byla Nr. 3K-3-138-969/2016
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.3; 3.3.1.19.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Gedimino Sagačio (pranešėjas).
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. L. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kurioje Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis dėl dalies pareikštų reikalavimų bei atmestas trečiojo asmens R. R. prašymas dėl teismo psichiatrijos ekspertizės ieškovui skyrimo nagrinėjant bylą pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovams N. R. (L.), R. R. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, pagal atsakovės N. R. (L.) reikalavimą ieškovui M. L. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Terama“; pagal atsakovės N. R. priešieškinį ieškovui M. L. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Art deco“, likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Terama“ dėl akcijų pasirašymo sutarties, susitarimo dalies, turto perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir nekilnojamojo turto grąžinimo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Terama“ nuosavybėn; tretieji asmenys: N. R. (L.), R. R..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens veiksnumo nustatymo klausimus (CK 2.5 straipsnio 1 dalis, CPK 38 straipsnio 1 dalis), taip pat proceso teisės normų dėl neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto) instituto aiškinimo ir taikymo.
Trečiasis asmuo R. R. (UAB „Art Deco“ direktorius) civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, skolos priteisimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, akcijų pasirašymo sutarties, susitarimo dalies, turto perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir nekilnojamojo turto grąžinimo LUAB „Terama“ nuosavybėn ir pateiktas šalių prašymas tvirtinti taikos sutartį dėl dalies byloje pareikštų reikalavimų pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovams UAB „Art deco“, LUAB „Terama“ dėl 2007 m. lapkričio 9 d. akcijų pasirašymo sutarties, 2007 m. lapkričio 10 d. susitarimo dalies, 2007 m. lapkričio 9 d. turto perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo ir nekilnojamojo turto grąžinimo LUAB „Terama“ nuosavybėn, pateikė teismui prašymą paskirti ieškovui M. L. teismo psichiatrijos ekspertizę siekiant išsiaiškinti, ar jis bylos nagrinėjimo metu galėjo sudaryti taikos sutartį, ar suprato savo veiksmų esmę ir pasekmes, nes tikėtina, kad ieškovas ateityje gali kelti klausimą dėl proceso atnaujinimo pareikšdamas, jog nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Prašymui pagrįsti trečiasis asmuo nurodė, kad 2008 m. liepos 9 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 82 TPK-24 nustatyta, jog ieškovui išgyti negalima.
Ieškovas prašė netenkinti trečiojo asmens prašymo dėl teismo psichiatrijos ekspertizės jam paskyrimo, nes tapatus prašymas buvo pareikštas ir išspręstas teismo nutartimi, byloje nepateikta naujų ieškovo ligos įrodymų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 13 d. nutartimi patvirtino ieškovo M. L., atsakovės likviduojamos UAB „Terama“, atsakovės UAB „Art deco“, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, N. R. ir R. R., sudarytą taikos sutartį dėl 2007 m. lapkričio 9 d. akcijų pasirašymo sutarties, 2007 m. lapkričio 10 d. susitarimo dalies, 2007 m. lapkričio 9 d. turto perdavimo–priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo ir dėl šių reikalavimų nutraukė bylą, išsprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašymą skirti ekspertizę atmetė.
Teismas pažymėjo, kad baigti bylą taikos sutartimi yra šalių teisė, nustatyta įstatyme ir juridinių asmenų atstovams suteikta bendrovių steigimo dokumentuose (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Šalių taikos sutarties sudarymas neprieštaravo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Taikos sutarties sąlygos nepažeidė šalių, trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taikos sutartyje ir prašyme nurodyta, kad šalys patvirtino, jog joms žinomos ir suprantamos CPK 140 straipsnio 3 dalies, 293–294 straipsnių, CK 6.985 straipsnio 1 dalies nuostatos. Be to, procese šalims atstovavo profesionalūs advokatai. Iki posėdžio pradžios prieštaravimų dėl taikos sutarties patvirtinimo nepateikta, todėl taikos sutartis patvirtinta.
Teismas dėl prašymo skirti ekspertizę nurodė, kad įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi buvo išspręstas ir atmestas tapatus prašymas dėl teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo ieškovui M. L.. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų ir pagrįstų argumentų, jog ieškovas negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, kad negali dalyvauti teismo posėdyje ir savarankiškai sau atstovauti (CK 2.10 straipsnis) Nepakanka vien to, kad asmuo praeityje yra sirgęs šizoafektinio sutrikimo pobūdžio liga ar turėjęs atitinkamų sutrikimų, nes turi būti objektyvūs duomenys ir apie tai, jog dėl šios priežasties asmuo negalėjo ar negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Byloje nepateikta jokių naujų objektyvių ir patikimų duomenų, kurie duotų pagrindą minėtą klausimą išspręsti kitaip, nei jis išspręstas 2014 m. rugpjūčio 26 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens R. R. atskirąjį skundą, 2015 m. liepos 2 d. nutartimi jį tenkino, panaikino Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį ir klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo perdavė nagrinėti iš naujo.
Byloje buvo duomenų, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą Panevėžio apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMDQtNTQ0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-104-544/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-104-544/2015">2-104-544/2015</a> tuo pagrindu, jog jis, 2004 metais pasirašydamas atstovavimo sutartį su atstove bei pasirašydamas procesinius dokumentus, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismui byloje paskyrus teismo psichiatrijos ekspertizę, buvo konstatuota, kad ieškovas, pasirašydamas procesinius dokumentus ir gaudamas teismo sprendimą, sirgo mišraus tipo šizoafektiniu sutrikimu (paūmėjimo periodas), dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, taip pat liga gali daugiau ar mažiau atsinaujinti priklausomai nuo gyvenimiškų situacijų, visiško išgijimo tikimybė menka; sergant šizoafektiniu sutrikimu, intelektinės funkcijos nukenčia mažiausiai, o afektiniai (depresijos) sutrikimai aplinkinių (ne specialistų) gali būti ir nepastebėti.
2004 metais vykstant teisminiams procesams nei ieškovo atstovė, nei teisėja ar kiti proceso dalyviai teismo posėdžio metu ieškovo M. L. psichikos sveikatos sutrikimo, dėl kurio, kaip vėliau nustatyta, jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nepastebėjo, nes tai gali nustatyti tik ekspertai.
Kai šalys pateikia teismui tvirtinti taikos sutartį, yra svarbus teismo įsitikinimas ne tik šalies gebėjimu suvokti šalių sudarytos ir teismui pateiktos tvirtinti taikos sutarties aplinkybes bei padarinius, bet ir apskritai šalies gebėjimu įgyvendinti teises teisme savo vardu ar pavesti jas įgyvendinti atstovui, t. y. šalies civiliniu procesiniu veiksnumu.
Asmens veiksnumo prezumpciją privaloma taikyti kiekvienam veiksmui ar sprendimui, kurį asmuo atlieka ar priima. Kadangi asmens veiksnumas atskirais laikotarpiais ir skirtingose situacijose gali kisti, todėl jį privaloma vertinti kiekvienu atveju individualiai, nepaisant to, ar yra abejonių dėl asmens veiksnumo, gerbiant asmens privatumą ir orumą.
Jeigu gauti asmens psichikos būklę patvirtinantys duomenys liudija, kad yra medicininių prielaidų spręsti šalies pripažinimo neveiksnia ar asmens veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje klausimą, turėtų būti sprendžiama dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir pasiūloma asmeniui, turinčiam teisę kreiptis dėl kito asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka tokį pareiškimą.
Įsiteisėjusi Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, kolegijos teigimu, šioje byloje neturėjo prejudicinės reikšmės, sprendžiant konkretų klausimą dėl ieškovo gebėjimo įgyvendinti savo teises teisme apskritai ir sudarant bei tvirtinant šalių taikos sutartį.
Kolegija pabrėžė šios nagrinėjamos bylos išskirtinę situaciją dėl to, kad būtent pats ieškovas užginčijo kitoje byloje atliktus savo veiksmus ir teismo priimto sprendimo teisėtumą tuo pagrindu, kad jis nesuprato atliktų veiksmų esmės. Byloje esant duomenų (atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės aktui), kolegijai kilo pagrįstų abejonių, ar bylos nagrinėjimo apskritai metu, taip pat taikos sutarties sudarymo ir jos tvirtinimo teisme klausimo nagrinėjimo metu, ieškovas suprato šių teisinių veiksmų atlikimo reikšmę ir ar gali juos valdyti, t. y. ar jis faktiškai yra veiksnus šioje žmogaus veiklos srityje. Pirmosios instancijos teismas šių abejonių nepašalino.
Tik gavus kvalifikuotų ekspertų išvadą apie dabartinę ieškovo psichikos būseną ir įsitikinus proceso šalies civiliniu procesiniu veiksnumu, jo realias galimybes suprasti savo veiksmus, gebėjimą juos valdyti, byloje būtų pašalintos visos abejonės ir prieštaravimai, užkirstas kelias neefektyviam bylinėjimuisi ir teisminių procesų vilkinimui ir taip užtikrinta tiek ieškovo teisių apsauga, tiek visų byloje dalyvaujančių asmenų materialiųjų teisinių santykių apibrėžtumas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens veiksnumo klausimus, apribojo Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.
Civilinės bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu iškėlimas ar teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų joje pateikimas savaime nelemia asmens neveiksnumo, todėl iki tol, kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo asmenį pripažinti neveiksniu, toks asmuo nepraranda procesinio veiksnumo ir galimybės įgyvendinti savo procesines teises tiek toje, tiek kitose civilinėse bylose. Baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti ribojama fizinio asmens teisė kreiptis į teismą ir įgyvendinti savo teises teisme, įtvirtintas proceso teisės normose.
Pilnametystės sulaukusio asmens galimybės įgyvendinti savo procesines teises gali būti ribojamos tik tuo atveju, jei toks asmuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintas neveiksniu. Vien teismo psichiatrinės ekspertizės išvados nesudaro pagrindo spręsti, kad asmuo yra neveiksnus.
Visas aplinkybes, ar sudaroma taikos sutartis nepažeidžia asmens teisių ir teisėtų interesų, įvertina taikos sutartį tvirtinantis teismas, todėl aplinkybių, ar neveiksniu nepripažintas ieškovas, sudarydamas taikos sutartį, suprato savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, analizė yra perteklinė. Svarbiausia, kad ieškovo ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų, kurie savo valia sudarė taikos sutartį, teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, juolab kad taikos sutartimi ieškovas savo vardu neįgijo jokių tiesioginių materialinių civilinių teisių ir neprisiėmė vykdyti materialinio pobūdžio civilinių pareigų.
Ieškovo įsitikinimu, byla Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta ir skundžiama teismo nutartis priimta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes bylą apeliacine tvarka nagrinėjusiam Lietuvos apeliacinio teismo teisėjui Artūrui Driukui buvo pareikštas nušalinimas (dėl to, kad šis teisėjas, būdamas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku, sprendė Kauno apygardos teismo nušalinimo klausimą, taip pat pas šį teisėją priėmime lankėsi atsakovai), tačiau toks ieškovo pareiškimas buvo išspręstas pažeidžiant CPK 69 straipsnio 4 dalį, nes nušalinimo pareiškimas buvo išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės, kuri nebuvo bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narė.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo vaidmens užtikrinant psichinę negalią turinčio asmens teises civiliniame procese
Pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Psichinės sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmonės su psichine negalia yra globojami valstybės.
Valstybės pareiga globoti žmones su psichine negalia reiškia, be kita ko, teisinę tokių asmenų apsaugą nuo rizikos, susijusios su jų veiksmais, sudaromais sandoriais, dalyvavimu teismo procese ir kt. Viena iš teisinės apsaugos formų – asmens, kuris dėl psichikos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, pripažinimas neveiksniu toje srityje arba asmens, kuris dėl psichikos sutrikimo iš dalies negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, pripažinimas ribotai veiksniu toje srityje, kartu paskiriant tokiam asmeniui atitinkamai globėją arba rūpintoją, kuris gina neveiksnaus arba ribotai veiksnaus tam tikroje srityje asmens teises ir interesus be specialaus pavedimo ir atlieka kitas įstatyme numatytas pareigas (CK 2.10, 2.11, 3.238–3.247 straipsniai).
Teismas yra viena iš valstybės institucijų, įgyvendinančių Konstitucijoje numatytą funkciją – teisingumo vykdymą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 2.10 straipsnio 1 dalimi ir CK 2.11 straipsnio 1 dalimi, asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje arba asmens civilinis veiksnumas tam tikroje sityje gali būti apribotas tik teismo tvarka. Iš minėtų įstatymo normų išplaukia vadinamoji asmens civilinio veiksnumo prezumpcija, kuri reiškia, kad teisiškai asmuo laikomas veiksniu tol, kol neįrodyta priešingai. Prašymą teismui pripažinti asmenį neveiksniu tam tikroje srityje arba apriboti asmens civilinį veiksnumą tam tikroje srityje turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras (CK 2.10 straipsnio 4 dalis, 2.11 straipsnio 5 dalis, CPK 463 straipsnio 1 dalis). Įstatymuose nenustatyta teismo teisė savo iniciatyva pradėti civilinę bylą dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar asmens veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje. Visgi tai nereiškia, kad teismo, kaip ir bet kurios kitos valstybės institucijos, jai priskirtų tiesioginių funkcijų vykdymo metu susidūrus su psichinę negalią galimai turinčiu ir dėl to valstybės globos galimai reikalaujančiu asmeniu, nesaisto jokios pareigos.
Teismo veiklą vykdant teisingumą atskirų kategorijų bylose reglamentuoja proceso įstatymai. CPK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą (civilinis procesinis veiksnumas) priklauso juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims, kurie yra pasiekę pilnametystę – aštuoniolika metų, nepilnamečiams, įstatymų nustatyta tvarka sudariusiems santuoką, taip pat nepilnamečiams, kurie įstatymų nustatyta tvarka teismo pripažinti visiškai veiksniais (emancipuotais). Remiantis šio straipsnio 2 ir 4 dalimis, fizinių asmenų, pripažintų neveiksniais tam tikroje srityje, ir asmenų, kurių civilinis veiksnumas tam tikroje srityje apribotas, teises ir įstatymų saugomus interesus gina teisme jų atstovai – globėjai arba rūpintojai. CPK 137 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu pareiškimą padavė neveiksnus tam tikroje srityje fizinis asmuo. Jei asmuo netenka veiksnumo tam tikroje srityje po civilinės bylos iškėlimo, CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 166 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu byla sustabdoma iki bus paskirtas neveiksnaus tam tikroje srityje asmens atstovas pagal įstatymą. Remiantis CPK 39 straipsniu, šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, priešingos šalies, kuri siekia atlikti procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atstovas pagal įstatymą.
Pirmiau nurodytos CPK normos yra susijusios išimtinai su teisiniu asmens veiksnumu, t. y. jose reglamentuojami santykiai, susiklostantys įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus asmenį neveiksniu arba ribotai veiksniu tam tikroje srityje. Kartu pažymėtina, kad teisinę reikšmę turi ne tik teisinis, bet ir faktinis asmens veiksnumas, pvz.: fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį (CK 1.89 straipsnio 1 dalis); asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų (BK 17 straipsnis), ir kt.
CPK įtvirtinta, kad civiliniame procese vadovaujamasi rungimosi principu, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis), ir dispozityvumo principu, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Tai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas CPK nuostatas, reglamentuojančias civilinį procesinį veiksnumą, kuris siejamas išimtinai su teisiniu asmens veiksnumu, reiškia, kad gali susidaryti tokia situacija, kai asmuo, būdamas teisiškai visiškai veiksnus, tačiau dėl psichinės negalios faktiškai negalintis suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, savarankiškai priima sprendimus dėl civilinės bylos inicijavimo, vedimo ir baigimo. Tokia situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, netoleruotina tiek paties asmens, tiek ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir interesų apsaugos požiūriu.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo taisyklę: civilinėje byloje esant pakankamai objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad byloje dalyvaujantis asmuo galimai negali suprasti arba iš dalies negali suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, teismas turi motyvuota rašytine nutartimi (CPK 290 straipsnio 1 dalis) sustabdyti bylos nagrinėjimą (CPK 164 straipsnio 4 punktas) ir kreiptis į globos (rūpybos) instituciją arba prokurorą, prašydamas per teismo nustatytą protingą terminą įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti minėto asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje (CK 2.10 straipsnis) arba civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje (CK 2.11 straipsnis) procedūrą. Tuo atveju, jei nurodytos institucijos tokią procedūrą inicijuoja CPK nustatyta tvarka pateikdamos pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba dėl civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje, civilinė byla sustabdoma iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas toje byloje (CPK 163 straipsnio 3 punktas). Minėtoms institucijoms per teismo nustatytą terminą atitinkamos procedūros neinicijavus, civilinės bylos nagrinėjimas atnaujinamas. Tokiu būdu ne tik įgyvendinama bendroji valstybės funkcija globoti psichinę negalią turinčius žmonės, bet ir užtikrinamos kitos ne mažiau svarbios vertybės: byloje dalyvaujančių asmenų teisių apsauga, teisinių santykių apibrėžtumas ir kt.
Saugant pirmiau nurodytas vertybes, turi būti užtikrinama pusiausvyra tarp jų ir kitų ne mažiau svarbių vertybių: civilinėje byloje dalyvaujančio asmens teisės į privatumą, reikalaujančios, kad asmens privatumas nebūtų ribojamas nesant teisėto pagrindo, ir teisės į teisminę gynybą, reikalaujančios, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. Minėta pusiausvyra bus užtikrinta tik teismui kiekvienu atveju laikantis proporcingumo principo, kuris reiškia, kad teismo aktyvumas siekiant pašalinti abejones dėl galimo civilinėje byloje dalyvaujančio asmens negalėjimo arba dalinio negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti yra būtinas tik išimtiniais atvejais ir yra pagrįstas tiek, kiek jis yra paremtas pakankamais ir objektyviais duomenimis pagrįstomis teismo abejonėmis dėl galimo asmens negalėjimo arba dalinio negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti. Todėl tik pakankamais ir objektyviais duomenimis pagrįsta teismo abejonė gali būti laikoma pagrindu teismui sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingas institucijas, siekiant įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti procedūrą dėl byloje dalyvaujančio asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje. Tokiais duomenimis laikytini, pvz., byloje esantys medicininiai duomenys apie asmens psichinę sveikatą, akivaizdžiai neadekvatus asmens elgesys teismo posėdžio metu, ir kt.
Aptariamu požiūriu svarbu pažymėti, kad pagrindas šiems veiksmams atlikti yra išimtinai pačiam bylą nagrinėjančiam teismui, o ne byloje dalyvaujantiems ar kitiems asmenims kilusi abejonė dėl galimo byloje dalyvaujančio asmens galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti. Tai reiškia, kad byloje dalyvaujančių ar kitų asmenų prašymai, paaiškinimai dėl byloje dalyvaujančio asmens tariamo ar galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti nesaisto bylą nagrinėjančio teismo. Kiekvienu atveju spręsti, ar yra pakankamai objektyvių duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens galimą negalėjimą suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, yra teismo teisė ir pareiga.
Teismo nutartis, kuria kompetentingų institucijų prašoma įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti savarankišką bylą dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje, neįpareigoja minėtų institucijų tokią bylą inicijuoti. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio nutartimi nekonstatuojamas byloje dalyvaujančio asmens negalėjimas ar dalinis negalėjimas suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, t. y. tokia nutartis negali būti formuluojama ir (ar) suprantama kaip turinti res judicata galią byloje dalyvaujančio asmens psichinės būklės ir (ar) veiksnumo klausimais. Tokia nutartimi tik išreiškiama teismui kilusi abejonė dėl byloje dalyvaujančio asmens galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti, o nutarties tikslas – išimtinai kompetentingų institucijų informavimas apie galimai valstybės globos reikalaujantį asmenį, siekiant, kad jos išsiaiškintų tokios globos poreikį, o jį nustačiusios – inicijuotų tokios globos užtikrinimą. Iš to išplaukia, kad duomenų pakankamumas, kaip pagrindas teismui priimti nutartį dėl kreipimosi į kompetentingas institucijas, nereiškia, jog teismas turi būti įsitikinęs byloje dalyvaujančio asmens negalėjimu ar daliniu negalėjimu suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti. Duomenų pakankamumas aptariamu aspektu reiškia tokį pirmiau nurodytų objektyvių duomenų kiekį, kuris atidžiam, apdairiam ir rūpestingam žmogui (lot. bonus pater familias) sudaro pagrindą abejoti byloje dalyvaujančio asmens galėjimu suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti.
Atkreiptinas dėmesys, kad, nesant specialaus teisinio reguliavimo, reglamentuojančio teismo teises ir pareigas aptariamoje situacijoje, jo santykį su institucijomis, pagal įstatymą turinčiomis teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ir dėl civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje, teismo funkcija įgyvendinant PSPĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą valstybės pareigą globoti asmenis, turinčius psichinę negalią, apsiriboja informacijos apie galimai tokios globos reikalaujančius asmenis perdavimu kompetentingoms institucijoms siekiant, kad pastarosios, atlikusios savarankišką tyrimą, priimtų sprendimą dėl globos poreikio ir jos formų. Pareiga surinkti ir įvertinti visus duomenis apie asmens (ne)galėjimą suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmę ar juos valdyti tenka būtent toms institucijoms, kurioms įstatymas nustato teisę spręsti dėl teisminių asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ir dėl civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje procedūrų inicijavimo. Todėl kilus abejonių dėl byloje dalyvaujančio asmens galėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmę ar juos valdyti, teismas toje pačioje byloje savo iniciatyva ar šalių prašymu negali rinkti įrodymų, kurie šias abejones patvirtintų ar paneigtų, t. y. teismas negali reikalauti asmens psichikos būklę patvirtinančių dokumentų iš sveikatos priežiūros įstaigų, siūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti atitinkamus dokumentus ir pan. Toks tikslingas įrodymų rinkimas reikštų nepagrįstą nagrinėjamos bylos dalyko išplėtimą. Informacija, susijusi su asmens psichikos būkle, yra ypač jautri asmens privataus gyvenimo dalis, todėl negali būti sukuriamos papildomos prielaidos ją išviešinti, laikyti ir kaupti su asmens teisių apsauga nesusijusioje byloje. Be to, minėta, kad teismo nutartimi, kuria kreipiamasi į globos (rūpybos) instituciją arba prokurorą, prašant per teismo nustatytą protingą laiką įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje procedūrą, nekonstatuojamas byloje dalyvaujančio asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, o tokia nutartis neįpareigoja minėtų institucijų kreiptis su pareiškimu į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar dėl civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje – minėtą sprendimą jos priima savarankiškai, remdamosi savo pačių surinktais duomenimis. Tai reiškia, kad nurodyta teismo nutartis nėra asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje procedūros teisinis ar faktinis pagrindas. Tokia procedūra pradedama tik kompetentingoms institucijoms savarankiškai priėmus sprendimą kreiptis į teismą.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad proporcingumo principas nebus pažeistas tik tuo atveju, jei kompetentingos institucijos, į kurias teismas kreipiasi nutartimi su prašymu įvertinti, ar nėra pagrindo inicijuoti minėto asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje arba civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje procedūrą, šį klausimą išnagrinės ir sprendimą dėl to, ar kreiptis su pareiškimu į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje ar civilinio veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje, priims be nepateisinamo delsimo. Atsižvelgiant į tai, minėtoje teismo nutartyje turi būti nurodytas protingas, tačiau ne pernelyg ilgas terminas, per kurį atsakinga institucija turėtų priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir informuoti apie jį teismą.
Siekiant išvengti nepagrįsto asmens teisių apribojimo teismui sprendžiant dėl pirmiau nurodytų klausimų asmeniui, dėl kurio galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti teismui kilus abejonių, suteikiama teisė atskiruoju skundu apskųsti tokią teismo nutartį, kuria byla sustabdoma kreipiantis į kompetentingas institucijas (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš esmės teisingai pasisakoma apie teismo teisę imtis priemonių, siekiant apsaugoti galimai psichikos negalią turinčius asmenis nuo jų teisių pažeidimo civiliniame procese. Visgi skundžiamoje nutartyje nurodytas teismo reagavimo į kilusias abejones byloje dalyvaujančio asmens psichine būsena modelis nėra visiškai pagrįstas:
ta apimtimi, kuria numatytas aktyvus teismo vaidmuo toje pačioje byloje renkant įrodymus, patvirtinančius galimą šalies psichikos sutrikimą (įvardijant tai „tolesniu šalies veiksnumo tyrimu“);
ta apimtimi, kuria apeliacinės instancijos teismo nurodytas tolesnis šalies veiksnumo tyrimas sąlyginai dalijamas į tris etapus, kurių pirmasis prasideda bylos atidėjimu, siekiant gauti asmens psichikos būklę patvirtinančius dokumentus, kurie patvirtintų, kad yra pagrindas arba nėra pagrindo suabejoti šalies gebėjimu suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, vesti bylą procese savo vardu ar pavesti tai atstovui, antrasis (jeigu gauti asmens psichikos būklę patvirtinantys duomenys liudija, kad yra medicininės prielaidos spręsti šalies pripažinimo neveiksnia ar asmens veiksnumo apribojimo tam tikroje srityje klausimą) – bylos atidėjimu pasiūlant asmeniui, turinčiam teisę kreiptis dėl kito asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka tokį pareiškimą, o trečiasis (priklausomai nuo to, ar toks pareiškimas pateikiamas) – bylos sustabdymu iki bus išnagrinėta kita byla dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu arba globos (rūpybos) institucijos arba prokuroro informavimu;
ta apimtimi, kuria nustatomas teismo, suabejojusio byloje dalyvaujančio asmens psichine būsena, kreipimosi į subjektus, turinčius teisę paduoti teismui pareiškimą asmens pripažinimo neveiksniu tam tikroje srityje, eiliškumas, nurodant, kad teismas globos (rūpybos) instituciją ar prokurorą informuoja tik tokiu atveju, jei kiti asmenys, turintys teisę, tokio pareiškimo teismui nepateikia.
Teisėjų kolegija toliau vertina kasacinio skundo argumentų pagrįstumą atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus teismo reagavimo į galimai psichinę negalią turinčio asmens globos poreikį pagrindus ir tvarką.
Dėl teismo pareigos kreiptis į atitinkamas institucijas nagrinėjamoje byloje
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai nekilo abejonių dėl M. L. psichinės būsenos nulemto galimo negalėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir jų valdyti bylos nagrinėjimo apskritai metu, taip pat taikos sutarties sudarymo ir jos tvirtinimo teisme klausimo nagrinėjimo metu. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis šiomis aplinkybėmis:
2008 m. liepos 9 d. teismo ekspertizės akto išvada, kurioje konstatuota, jog M. L. psichikos būsenos pakitimai atitiko šizoafektinio sutrikimo mišraus tipo klinikinį vaizdą, kad 2004 m. vasario 18 d., 2004 m. vasario 19 d. ir 2004 m. balandžio 22 d. pasirašant procesinius dokumentus ir gaunant teismo sprendimą jis sirgo mišraus tipo šizoafektiniu sutrikimu (paūmėjimo periodas), dėl kurio negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, taip pat kad liga gali daugiau ar mažiau atsinaujinti, priklausomai nuo gyvenimiškų situacijų, kad, sergant šizoafektiniu sutrikimu, intelektinės funkcijos nukenčia mažiausiai, o afektiniai (depresijos) sutrikimai aplinkinių (ne specialistų) gali būti ir nepastebėti (pvz., užmaskuotos depresijos atvejais);
nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia situacija (kurią teismas įvardijo kaip išskirtinę), nes būtent pats ieškovas užginčijo byloje atliktus savo veiksmus ir teismo priimto sprendimo teisėtumą tuo pagrindu, kad jis nesuprato atliktų veiksmų reikšmės.
Šioje nutartyje konstatuota, kad teismo aktyvumas siekiant pašalinti abejones dėl galimo civilinėje byloje dalyvaujančio asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti yra būtinas tik išimtiniais atvejais ir yra pagrįstas tiek, kiek jis yra paremtas pakankamais ir objektyviais duomenimis pagrįstomis teismo abejonėmis dėl galimo asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti. Atsižvelgiant į tai, siekiant įvertinti apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumą, svarbu atsakyti į klausimą, ar nagrinėjamos bylos duomenys, kuriuos apeliacinės instancijos teismas laikė sudarančiais pagrindą teismui inicijuoti tolesnį M. L. veiksnumo tyrimą, yra objektyvūs ir pakankami.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti duomenys nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo nutartį laikyti pagrįsta.
Pirma, abejonę dėl galimo M. L. negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti teismas grindė 2008 m. liepos 9 d. teismo ekspertizės akto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis (kurių dauguma susiję su 2004 m. įvykiais), t. y. duomenimis, kurie skundžiamos nutarties priėmimo dieną buvo gerokai pasenę. Duomenų, sudarančių pagrindą abejoti M. L. psichikos sveikata po 2008 m. liepos 9 d., teismas nenurodė.
Antra, 2008 m. liepos 9 d. teismo ekspertizės akto išvadoje esanti prognozė, kad „galimi didesni ar mažesni ligos atsinaujinimai priklausomai nuo gyvenimiškų situacijų“ yra hipotetinio pobūdžio, o objektyvių duomenų, rodančių ligos atsinaujinimą po 2008 metų, ar gyvenimiškų situacijų, galėjusių nulemti jų atsinaujinimą, teismas nenurodė.
Trečia, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, objektyviai turėjo mažiau galimybių spręsti dėl galimo byloje dalyvaujančio asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės tam tikroje srityje ar jų valdyti, lyginant su pirmosios instancijos teismu, kuriam tokių abejonių nekilo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą žodinio proceso tvarka, turėjo galimybę tiesiogiai bendrauti su M. L., stebėti ir vertinti jo psichinę būklę. 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl N. R. prašymo skirti M. L. teismo psichiatrinę ekspertizę, teismas nurodė, kad ieškovas dalyvavo teismo posėdžiuose, juose pasisakė įvairiais procesiniais klausimais, atsakinėjo į klausimus. Nors minėta pirmosios instancijos teismo nutartis formaliai neužkerta kelio pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui vėliau, paaiškėjus naujų aplinkybių, suabejoti byloje dalyvaujančio asmens psichine būkle, tačiau tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenurodė.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė pakankamai objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismui turėtų kilti (arba negali nekilti) abejonė dėl byloje dalyvaujančio asmens psichikos būklės, nulemianti teismo pareigą kreiptis į kompetentingas institucijas dėl galimo tolesnio asmens veiksnumo tyrimo. Nors tokiai abejonei kilti reikalingų duomenų pakankamumui nekeliami analogiški reikalavimai kaip teismo įsitikinimui asmens negalėjimu suprasti savo veiksmų tam tikroje srityje reikšmės ar jų valdyti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vien apeliacinės instancijos teismo nurodytų duomenų yra per mažai, kad būtų galima konstatuoti pirmosios instancijos teismo atlikto situacijos vertinimo nepagrįstumą.
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad konkrečios bylos specifika gali turėti reikšmės teismui vertinant galimą asmens negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tačiau nagrinėjamoje byloje vien bylos specifika (tai, kokiu pagrindu buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas), nesant pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti M. L. psichikos būkle šiuo metu, nesudaro pagrindo abejoti M. L. galėjimu suprasti savo veiksmų esmę ar juos valdyti ir, atitinkamai, imtis aktyvių veiksmų siekiant tokias abejones pašalinti. Priešingas aiškinimas reikštų, kad iš esmės visose bylose, kurios buvo atnaujintos tuo pagrindu, kad anksčiau taikos sutartį jose sudaręs asmuo tuo metu buvo faktiškai neveiksnus, teismui tokių abejonių turėtų kilti.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl teismo pareigos atlikti tolesnį M. L. veiksnumo tyrimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas (PSPĮ 6 straipsnio 1 dalį, CPK 38 straipsnio 1 dalį ir 164 straipsnio 4 punktą) bei netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto) instituto aiškinimo
Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja absoliutus apeliacinės instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindas, nes byla apeliacine tvarka išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Tam, kad būtų tinkamai įgyvendinti CPK 2 straipsnyje įtvirtinti civilinio proceso tikslai, procese turi būti užtikrintas teisės į tinkamą teismo procesą principo teisingas įgyvendinimas, t. y. byla turi būti išnagrinėta teisėtos sudėties teismo, kuris būtų sudarytas atsižvelgiant į Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus. Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad jeigu byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, tai yra pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teisme iš viso nebuvo tinkamo teismo proceso, todėl neteisėta teismo sudėtis yra absoliutus ir besąlygiškas pagrindas panaikinti teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Agrovet“ v. AB,,Klaipėdos vanduo“, AB,,Klaipėdos rajono vandenys“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-497/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-497/2014">3K-3-497/2014</a>; 2010 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Revinė“ v. UAB „Vaivorykštė“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-251/2010">3K-3-251/2010</a>; kt.).
Pagal CPK 69 straipsnio 1 dalį teisėjo nušalinimo klausimą sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų paskirtas teisėjas nedelsdami, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo nušalinimo pareiškimo dienos. Jeigu bylą nagrinėja teisėjų kolegija ir nušalinimas pareiškiamas ne visiems kolegijos nariams, nušalinimo klausimą išsprendžia teisėjai (teisėjas), kuriems nušalinimas nėra pareikštas (CPK 69 straipsnio 4 dalis).
Trečiojo asmens R. R. atskirajam skundui nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo paskirtas teisėjas A. Driukas ir nustatyta teismo posėdžio data 2015 m. birželio 18 d. (t. 10, b. l. 228–229). 2015 m. birželio 8 d. buvo gautas ieškovo M. L. prašymas nušalinti nurodytą teisėją nuo šios civilinės bylos nagrinėjimo (t. 10, b. l. 231).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2015 m. birželio 10 d. nutartimi išsprendė paskirto teisėjo A. Driuko nušalinimo klausimą (t. 10, b. l. 233) ir, išnagrinėjusi ieškovo pareiškime išdėstytas abejones dėl teisėjo šališkumo, nenustatė teisėjo nušalinimo nuo bylos pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo momentu, kai buvo sprendžiamas teisėjo A. Driuko nušalinimo klausimas, jis buvo vienintelis teisėjas, paskirtas nagrinėti šią bylą. Dėl to nebuvo pažeistas CPK 69 straipsnio 1 dalies reikalavimas teisėjo nušalinimo klausimą išspręsti atitinkamo teismo pirmininkui, teismo pirmininko pavaduotojui, Civilinių bylų skyriaus pirmininkui arba jų paskirtam teisėjui, taip pat nebuvo pagrindo taikyti CPK 69 straipsnio 4 dalies nuostatų.
Kasacinio skundo argumentai, kad teisėjo A. Driuko nušalinimo klausimą turėjo spręsti likę du kolegijos nariai, yra nepagrįsti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkei 2015 m. birželio 10 d. nutartimi pripažinus teisėją A. Driuką galinčiu nagrinėti šią civilinę bylą, teisėjas, 2015 m. birželio 23 d. atnaujinęs bylos nagrinėjimą, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, paprašė sudaryti trijų teisėjų kolegiją (t. 10, b. l. 237–238). Tokia kolegija buvo paskirta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2015 m. birželio 23 d. nutartimi (t. 10, b. l. 239). Taigi tik tuomet CPK nustatyta tvarka būtų atsiradęs įstatymo pagrindas vieno teisėjo nušalinimo klausimą spręsti likusiems dviem teisėjų kolegijos nariams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjus apeliacinio proceso tvarka ir 2015 m. liepos 2 d. priėmus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nenustatyta proceso teisės normų pažeidimų, kurie leistų teigti, kad byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 21,68 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovo kasacinis skundas tenkinamas, tai valstybei iš priešingos bylos šalies – trečiojo asmens R. R. – priteistinas šių išlaidų atlyginimas.
Pateikdamas kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 41 Eur žyminį mokestį (t. 11, b. l. 26). Tenkinus ieškovo kasacinį skundą, šis žyminis mokestis ieškovui priteistinas iš byloje dalyvaujančio asmens, turinčio priešingą interesą dėl apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje nagrinėto klausimo – trečiojo asmens R. R. (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį.
Priteisti ieškovui M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 41 (keturiasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Priteisti valstybei iš trečiojo asmens R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 21,68 Eur (dvidešimt vieną Eur 68 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
Gediminas Sagatys
