Civilinė byla Nr.3K-3-370/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 26.3; 128.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. Č. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriaus prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu; suinteresuoti asmenys: V. Č., F. Č., I. M. D.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius, remdamasis CK 2.10 straipsniu, prašė pripažinti V. Č., gimusią (duomenys neskelbtini), neveiksnia. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad suinteresuotam asmeniui V. Č. nustatyta psichikos liga – paranoidinė šizofrenija (epizodinė eiga su progresuojančiu defektu). Pareiškėjo teigimu, V. Č. dėl psichinės sveikatos būklės sutrikimų ne kartą gydyta psichiatrijos ligoninėje, jai nustatytas 30 proc. darbingumo lygis, jos būklė ypač pablogėjo 2006 m. balandžio mėnesį, kai nustojo vartoti vaistus. V. Č. nuolat atrodo, kad ją kažkas stebi, ji bijo išeiti į gatvę, tapo agresyvi, nekritiška savo sveikatos būklei, matyti jos nuotaikų kaita.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškimą patenkino, pripažino V. Č. neveiksnia ir nusprendė inicijuoti bylą dėl globos V. Č. nustatymo, globėjo bei turto administratoriaus paskyrimo. Teismas nustatė, kad V. Č. nustatytas 70 proc. netektas darbingumas, bei pažymėjo, kad iš byloje esančios ligos epikrizės matyti, jog nuo 2001 m. vasario 2 d. iki 2001 m. kovo 23 d. ji gydėsi VšĮ Kauno psichiatrijos ligoninėje, diagnozė – paranoidinė šizofrenija, epizodinė eiga su progresuojančiu defektu. Byloje pateiktų išrašų iš V. Č. medicininių dokumentų duomenimis, V. Č. konsultavo psichologai, jai darytas asmenybės, mąstymo ir emocijų tyrimas. 2007 m. vasario 8 d. V. Č. atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė. Ekspertizės akto Nr. 21/2007 išvadoje konstatuota, kad V. Č. serga lėtine psichine liga – šizofrenija, paranoidine jo forma, ir kad ji negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, taip pat pažymėta, jog pagal esamą psichinę būseną V. Č. gali dalyvauti teismo posėdyje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. Č. atsiuntė teismui prašymus, kuriuose nurodė, jog nenori būti pripažinta neveiksnia, taip norima susidoroti su ja dėl buto, bei smulkiai aprašė, kaip I. M. D. ir Ž. B. ją terorizuoja (iškirto obelis, pavogė žieminį paltą, pusę pietų servizo, ir pan.). Teismas pažymėjo, kad viename iš teismo posėdžių dalyvavo ir V. Č., jai buvo pasiūlyta atlikti stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę arba pasitelkti advokatą, tačiau ji atsisakė. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklaustas ekspertas S. S. patvirtino savo išvadą, duotą ekspertizės akte, bei paaiškino, kad nuo 1997 m. iki 2006 m. V. Č. gulėjo psichiatrinėje ligoninėje dvylika kartų, ji savimi negali pasirūpinti, be to, gali būti pavojinga sau ir aplinkiniams, nes nevartoja medikamentų. Eksperto manymu, stacionarinės ekspertizės V. Č. nereikia skirti, nes jos diagnozė aiški, o tai, kad V. Č. rašo tokius pareiškimus teismui, yra vienas iš jos ligos simptomų. Teismas taip pat nurodė, kad teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja Ž. B., kuri yra V. Č. kaimynė, prižiūri jos tėvą, tvarko jo namus, moka mokesčius. Liudytoja paaiškino, kad kai V. Č. vartoja vaistus, su ja įmanoma susikalbėti, tačiau kai juos nustoja vartoti, tampa agresyvi; šviesa jos namuose dega ir dieną, ir naktį; kai gauna pensiją, kažkur pradingsta ir nebūna namuose po 4-5 dienas. Įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, liudytojos parodymus, teismo posėdžio metu eksperto duotą jo išvados išaiškinimą ir 2006 m. vasario 8 d. teismo psichiatrinės ekspertizės aktą Nr. 21/2007, teismas sprendė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog V. Č. serga lėtine psichine liga – šizofrenija, paranoidine jos forma, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Teismo vertinimu, ekspertų išvada yra motyvuota, nėra pagrindo ja abejoti, todėl, vadovaujantis CK 2.10 straipsniu, yra pagrindas pripažinti V. Č. neveiksnia.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 10 d. nutartimi suinteresuoto asmens V. Č. apeliacinį skundą atmetė ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad apeliantė nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu teismas pažeidė CPK 21, 179, 185, 264-268, 270 straipsnius ir netinkamai taikė CK 2.10 straipsnį. Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliantės tėvas F. Č. 2006 m. spalio 12 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriui prašymą, kuriame nurodė, jog turi ligonę dukterį V. Č., kuri atsisako gydymo, dėl to pablogėjo jos sveikatos būklė, ji dažnai verkia, reiškia pretenzijas ir nesuvokia, kad tėvas nori jai padėti, taip pat nurodė, jog jis prašė I. M. D. kreiptis į Sveikatos skyrių dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia. 2006 m. spalio 12 d. I. M. D. pateikė nurodytam Sveikatos skyriui prašymą dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia, nurodydama, kad V. Č. serga psichine liga – paranoidine šizofrenija, nuo 23 metų ji dažnai gydosi ligoninėje dėl įvairių susirgimų, nutraukė vaistų vartojimą, atsisako gydytis, dėl to pablogėjo jos sveikatos būklė. Atsižvelgdamas į nurodytus prašymus, pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius 2006 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydamas išreikalauti V. Č. medicininius dokumentus iš VšĮ Kauno apskrities psichiatrijos ligoninės ir VĮ Kauno medicinos universiteto klinikų, paskirti V. Č. psichiatrinę ekspertizę, pripažinti ją neveiksnia. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs iš medicinos įstaigų V. Č. ligos istorijas (dvylika ligos istorijų dėl V. Č. gydymosi 1997 m.–2006 m. laikotarpiu iš VšĮ Kauno apskrities psichiatrijos ligoninės ir ligos istoriją iš VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų), 2007 m. sausio 16 d. nutartimi paskyrė psichiatrinę ekspertizę V. Č. psichinei būklei nustatyti. 2007 m. vasario 8 d. Kauno I teismo psichiatrinės komisijos atliktos ambulatorinės pirminės ekspertizės akto Nr. 21/2007 duomenimis, V. Č. serga lėtine psichine liga – šizofrenija, paranoidine jos forma; ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; šiuo metu pagal esamą psichinę būseną tiriamoji V. Č. gali dalyvauti teismo posėdyje. Teisėjų kolegija nurodė, kad įstatymuose nustatytais atvejais CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytų įrodinėjimo priemonių panaudojimo galimybės civilinėse bylose yra ribojamos. CPK 177 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Ši CPK norma yra bendro pobūdžio, nes joje nenurodoma, kokiais atvejais ji turėtų būti taikoma. Konkretūs jos taikymo atvejai nustatyti specialiosiose CPK ir materialinės teisės normos. Pagal CPK 466, 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada. Pirmosios instancijos teismo 2007 m. birželio 19 d. posėdyje apklaustas ekspertas S. S. patvirtino savo išvadą dėl V. Č. ligos ir nurodė, kad ji gali būti pavojinga, negali pasirūpinti savimi, V. Č. būklė šiuo metu pablogėjo, nes ji nevartoja vaistų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymuose nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Eksperto išvada teismui taip pat neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjų įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Įvertinusi pareiškėjo atstovo, suinteresuoto asmens I. M. D. paaiškinimus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kad V. Č. dažnai gydosi psichiatrijos ligoninėje, nesupranta savo veiksmų ir negali jų valdyti, taip pat liudytojos Ž. B., kuri rūpinasi F. Č. šeima, parodymus, kad V. Č. yra nerami, kai nevartoja vaistų, kartais išeina kelioms dienoms iš namų arba dieną ir naktį degina elektros prietaisus, teisėjų kolegija konstatavo, jog nurodyti paaiškinimai atitinka ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės akte nustatytas aplinkybes dėl V. Č. gyvenimo sąlygų ir sveikatos būklės. Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vadovavosi ekspertizės aktu Nr.21/2007, eksperto S. S. paaiškinimais, liudytojos Ž. B. parodymais ir nustatė, kad V. Č. dėl psichinės ligos (paranoidinės šizofrenijos) negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, teisėjų kolegija sprendė, jog neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes byloje surinktų įrodymų visuma atitinka teismo išvadas dėl V. Č. psichinės ligos. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant ekspertų išvadai dėl V. Č. psichinės būklės ir byloje nustatytai aplinkybei, jog V. Č. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis jos rašytiniais prašymais ir teismo posėdyje duotais paaiškinimais, kad ji nenori būti pripažinta neveiksnia, pati tinkamai rūpinasi savo poreikiais ir sveikata, vartoja vaistus. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pripažino, kad pareiškėjo prašymas dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia patenkintas pagrįstai.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. Č. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjamos ypatingąja teisena (CPK 462–469 straipsniai), kurios metu teismas turi ne tik imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis), bet ir būti aktyvus, dėmesingas bei atidus, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei bylai reikšmingas aplinkybes, nes fizinio asmens pripažinimas ar nepripažinimas neveiksniu turi būti suprantamas yra viešojo intereso dalykas. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai neatliko šių pareigų, todėl priėmė neteisėtus procesinius sprendimus.
2. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė teismo posėdyje, kuriame nedalyvavo nei suinteresuotas asmuo V. Č., nei jos tėvas – suinteresuotas asmuo F. Č., nors byloje esančiame ekspertizės akte pažymėta, kad V. Čipaitė gali dalyvauti teismo posėdyje. Taip teismas pažeidė CPK 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą, CPK 13, 17 straipsnius, 443 straipsnio 9 dalį, kurioje draudžiama priimti sprendimą už akių ypatingosios teisenos bylose, taip pat CPK 464 straipsnio 1 dalies, 467 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimo dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu procesą, ir tai lėmė, kad nebuvo išsamiai ir objektyviai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės, taip pat tai, kad V. Č. neturėjo procesinės galimybės paaiškinti teismui, jog nustatyti, ar jos elgesio ypatumai ir nukrypimai yra psichinės ar fiziologinės prigimties, galėtų tik išsamus stacionarus medicininis, o ne vien ambulatorinis psichiatrinis tyrimas, bei paprašyti atlikti kompleksinę ekspertizę.
3. Kasatorės teigimu, tai, kad asmeniui nustatyta tam tikra psichinė liga, teisės aspektu nebūtinai reiškia, jog jis yra neveiksnus ir negali pagal savo galimybes, sugebėjimus bei poreikius dalyvauti visuomeniniame gyvenime, tvarkyti savo būtinuosius asmeninius reikalus. Tik labai sunkūs psichiniai sutrikimai lemia žmogaus elgesį, kai jis nesuvokia savęs, aplinkos ir nesugeba valdyti savo veiksmų. CK 2.10 straipsnyje įtvirtinta tik galimybė, bet ne teismo pareiga pripažinti asmenį neveiksniu. Kasatorės manymu, bylą nagrinėjusiems teismams pagal byloje esančius įrodymus nebuvo pagrindo taikyti CK 2.10 straipsnio 1 dalį. Vien tai, kad byloje esančiuose prašymuose suinteresuotas asmuo V. Č. pareiškė, jog nenori būti pripažinta neveiksnia, reiškia, kad ji suvokia savo veiksmus, sugeba juos valdyti ir suprato, kokios yra neveiksnumo teisinės bei socialinės pasekmės. Suinteresuoto asmens V. Č. teismui pateikti prašymai buvo jos teisių ir interesų gynimas, o ne neveiksnumo įrodymas. Bylą nagrinėję teismai tam tikrus V. Č. veiksmus, kurie nekelia pavojaus nei jai pačiai, nei aplinkiniams, klaidingai vertino kaip pakankamą faktinį pagrindą V. Č. neveiksnumui konstatuoti.
4. Pirmosios instancijos teismas, nepranešdamas V. Č. apie 2007 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl globėjo paskyrimo, pažeidė CPK 507 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimas dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia įsiteisėjo 2007 m. liepos 19 d., tačiau teismo posėdis dėl globos nustatymo ir globėjo paskyrimo įvyko tik 2007 m. rugsėjo 5 d., todėl teismas pažeidė ir CPK 506 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta teismo pareiga baigti pasirengimą nagrinėti bylą dėl globos nustatymo iki teismo sprendimo, kuriuo asmuo pripažintas neveiksniu, įsiteisėjimo. Be to, pripažinta neveiksnia V. Č. ne tik nedalyvavo 2007 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje, bet ir neturėjo jame atstovo pagal įstatymą, todėl teismas privalėjo paskirti kuratorių (CPK 39 straipsnis). Kadangi nustatant globą ir skiriant globėją neveiksnia pripažinta V. Č. neturėjo atstovo pagal įstatymą (kuratoriaus), tai buvo pažeista CPK 507 straipsnio 3 dalyje nustatyta jos teisė išdėstyti savo nuomonę dėl globėjo kandidatūros.
5. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka ir skundžiamą nutartį priėmė 2008 m. sausio 10 d. žodiniame posėdyje, kuriame nedalyvavo V. Č. Taip buvo nesilaikyta CPK 13, 17 straipsnių, 161 straipsnio 1 dalies, 302, 324, 467 straipsnių reikalavimų, taip pat Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Nr. R(99) 41, kurioje pateikti Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principai, 13 principo, įtvirtinančio asmens teisę būti asmeniškai išklausytam kiekviename procese, kuris galėtų turėti įtakos jo veiksnumui,
Atsiliepimais į kasacinį skundą pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyrius ir suinteresuotas asmuo I. M. D. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimuose nurodoma, kad kasatorės teiginiai dėl sprendimo už akių priėmimo atmestini, nes toks sprendimas šioje byloje nebuvo priimtas (CPK 443 straipsnio 9 dalis). V. Č. vieną kartą dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, be to, jos dalyvavimo teismas nepripažino būtinu. Kasatorės tėvas F. Č. nebuvo kviestas į teismo posėdį dėl sveikatos būklės. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl CPK 14 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo, 464 straipsnio 1 dalies, 467 straipsnio nuostatų pažeidimo. Byloje esančią eksperto išvadą patvirtino kiti bylos rašytiniai įrodymai (medicininių dokumentų išrašai, liudytojos Ž. B. parodymai), todėl teismams nebuvo pagrindo ja abejoti ir nesivadovauti. Kasatorės argumentai dėl CPK 506 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimo neturi jokios įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes teismas išnagrinėjo pareiškimą dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia ir inicijavo bylą dėl globėjo paskyrimo, nepažeisdamas nurodytų procesinės teisės normų. CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žodinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka atveju dalyvaujantys byloje asmenys kviečiami į teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. V. Č. apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas žodine tvarka ir apie posėdį jai buvo tinkamai pranešta, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą viešame teismo posėdyje nedalyvaujant V. Čipaitei, pažeidė CPK 13, 17 straipsnių, 161 straipsnio 1 dalies, 302, 324, 467 straipsnių reikalavimus.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių asmens pripažinimą neveiksniu, taip pat procesinės teisės normų, nustatančių bylų dėl asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Kasacinis teismas šioje byloje, nenustatęs pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos suinteresuoto asmens V. Č. kasaciniame skunde nurodytos kasacijos ribos (CPK 353 straipsnio 2 dalis), pasisako dėl šiam teismui apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties teisėtumo pirmiau nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo bei taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), remdamasis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
1. Teisėjų kolegija pažymi, kad Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“, skelbiama, jog kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis). Reikšminga Deklaracijos nuostata, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis).
Asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą, ginamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu, dalis, be kita ko, yra ir asmens teisė į tai, kad būtų saugoma jo tapatybė, asmeninis vystymasis, galimybė kurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis bei išoriniu pasauliu (žr. Burghartz v. Switzerland, judgment of 22 February 1994, Series A no. 280-B, opinion of the Commission, p. 37, § 47, and Friedl v. Austria, judgment of 31 January 1995, Series A no. 305-B, p. 20, § 45, Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgment of 6 February 2001, p. 12, § 47). Žmogaus orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi, suteikiančiam galimybes savarankiškai priimti sprendimus įvairiose gyvenimo srityse, kurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis bei išoriniu pasauliu, užtikrinti būtinos socialinės ir teisinės priemonės, be kita ko, apima asmens psichinės sveikatos apsaugą. Asmens psichinė sveikata, kuri šiuo metu laikoma viena svarbiausių individo sveikatos sričių (Psichikos sveikatos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070 1, 7, 9.1 punktai) bei vertinama kaip lemianti bendrą visuomenės sveikatą, gyvenimo kokybę ir socialinę gerovę, laikytina esmine jo privataus gyvenimo dalimi. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (žr. Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgment of 6 February 2001).
Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 14 punktą, psichikos sveikata – tai natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal to paties straipsnio 3 punktą, asmuo, sergantis psichikos liga, laikomas psichikos ligoniu. Nurodyto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Tačiau tokie asmenys labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias teises turintys visuomenės nariai. Dėl to valstybė turi sudaryti ne tik sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), bet ir sąlygas tokiems asmenims įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, taip pat sukurti bei užtikrinti jiems specialias ir efektyvias apsaugos priemones, prioritetą teikiant toms, kurios nelemia psichikos sutrikimų turinčių asmenų socialinės atskirties ir intervencijos į jų laisvę, asmens, nuosavybės ir privataus gyvenimo neliečiamybę, o maksimalų šių asmenų teisių ir laisvių suvaržymą naudojant tik kaip išimtinio pobūdžio priemonę (ultima ratio).
Tam atvejui, kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, CK 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą.
Taigi neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 straipsnio 1 dalis).
Kita vertus, pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialinėmis ir teisinėmis pasekmėmis iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo įstatyminiu atstovu, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3.240 straipsnio 1 dalis).
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikoma, kad asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimas, todėl asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais (žr. Matter v. Slovakia, no. 31534/96, judgement of 5 July 1999; Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgement of 6 February 2001).
Ypač reikšmingas šiuo aspektu yra Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R(99)4 dėl Pilnamečių neveiksnių asmenų teisinės apsaugos principų, kurioje įtvirtintos esminės gairės, į kurias rekomenduojama atsižvelgti kiekvienos valstybės nacionaliniu lygiu reglamentuojant bei nagrinėjant neveiksnumo nustatymo klausimus, principas 3 – sutrikusios psichikos asmenų veiksnumo maksimalaus išsaugojimo principas, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, kad gali egzistuoti įvairaus laipsnio nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar juos valdyti, ir jis, be to, gali kisti, visiškas sutrikusios psichikos asmenų teisinio veiksnumo atėmimas neturėtų būti neišvengiamas tokių asmenų teisinės apsaugos priemonių įgyvendinimo rezultatas.
Viena prioritetinių Lietuvos valstybės psichikos sveikatos strategijos krypčių ir vienu pagrindinių šios strategijos uždavinių nurodomas žmogaus teisių ir jų apsaugos užtikrinimas bei stebėsena (Psichikos sveikatos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070, 21.1, 22, 29.5 punktai). Šis principas reiškia, kad turi būti užtikrintos ir nepriklausomu būdu stebimos žmonių, turinčių psichikos sutrikimų, ir jų šeimų narių žmogaus teisės. Šie žmonės turi turėti tokias pačias žmogaus teises, kaip visi visuomenės nariai. Žmonės, ištikti psichikos ar proto negalios, turi teisę gyventi kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises. Įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisyklė. Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims sukūrimo – tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių asmenų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinti. Viena šios priemonės įgyvendinimo išraiškų laikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio prievartinį asmens, sergančio sunkia psichikos liga, hospitalizavimą, nuostatos, pagal kurias toks asmuo gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei.
Konvencijos 8 straipsnio objektas – asmens psichinės sveikatos apsauga, be kita ko, apima ir valstybės nustatomas priemones, užtikrinančias psichikos sutrikimų turinčių ar proto negalios ištiktų asmenų teisių apsaugą teisminiuose procesuose svarstant jų neveiksnumo nustatymo klausimus. Taigi institucionalizacijos (psichikos sutrikimų turinčių asmenų nukreipimo nuolatinei globai tam paskirtiems asmenims ar į specialias institucijas) proceso, kuris šiandieną pripažįstamas neefektyviu ir neatitinkančiu šiuolaikinių visuomenės psichikos sveikatos principų bei sukuriančiu palankią terpę žmogaus teisių pažeidimams, stabdymas yra ir teismo, nagrinėjančio bylas dėl asmenų pripažinimo neveiksniais, pareiga, kad asmuo, kuris negali visiškai savarankiškai pasirūpinti savimi, nebūtų pernelyg skubotai, remiantis vien formaliais argumentais, grindžiamais tik psichinio sutrikimo diagnoze, pripažintas neveiksniu.
Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas dėl asmens, sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią, pripažinimo neveiksniu turėtų būti pagrįstas išsamiais, protingais ir svariais vertinimais, atliktais teisingo, visus įstatyme nustatytus procesinius reikalavimus atitinkančio teisminio nagrinėjimo metu, priimtas vadovaujantis šio asmens interesų apsaugos tikslais ir tik įsitikinus, kad tuo konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių suvaržymo pagrindai yra svarbūs bei pakankami, ir šis jo privataus gyvenimo (Konvencijos 8 straipsnis, Konstitucijos 22 straipsnis) apribojimas nebus neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti jo paties ir kitų asmenų sveikatą bei interesus.
2. Pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (CPK 466 straipsnis, 467 straipsnio 4 dalis), ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Tiek medicininis asmens, dėl kurio pripažinimo neveiksniu kreiptasi į teismą, vertinimas, teismui skiriant ir kompetentingiems asmenims atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę, tiek asmens negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti svarstymas (juridinis kriterijus) yra sudėtinės asmens neveiksnumo nustatymo proceso dalys, kurios yra būtinos ir vienodai svarbios kiekvienos bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu atveju. Pagal pirmiau nurodytas CK ir įstatymo nuostatas neveiksnumas yra nustatomas tik teismo. Taigi subjektas, kurio pareiga pateikti teisinį asmens, susirgusio psichikos liga ar ištikto proto negalios, veiksnumo įvertinimą, t. y. nuspręsti, ar konkrečiam asmeniui, atliekant medicininį jo vertinimą, yra nustatyti tokie psichikos sutrikimai, dėl kurių jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti CK 2.10 straipsnio prasme, yra teismas.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kuris psichikos sutrikimas, psichikos ligos ar proto negalios forma yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu.
Pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas tik tuo atveju, kai psichikos liga ar proto negalia yra tokios formos, kad dėl jos asmuo negali suvokti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, galima pripažinti jį neveiksniu. Atsakymas į klausimą, ar asmuo, turintis psichikos sutrikimų ar proto negalią, gali suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, turi būti pateiktas teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje. Tačiau pripažinti asmenį neveiksniu, atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, gali tik teismas.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytu argumentu, kad, vadovaujantis įrodinėjimo priemonių leistinumo taisykle (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 466 straipsnis), asmens psichinei būklei nustatyti būtina teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, tačiau pažymi, kad neveiksnumo nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi ir vertinant jį kaip pakankamą pagrindą asmens neveiksnumui konstatuoti. Sprendimo pagrindimą iš esmės tik dokumentiniu įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir dėl to jo buvimą tinkamai nemotyvuotu, kaip vieną iš argumentų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimui konstatuoti, nurodė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame byloje Shtukaturov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 44009/05).
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nurodytose CK ir įstatymo nuostatose įtvirtinta tik teismo teisė, bet ne pareiga pripažinti asmenį, kuris dėl psichinės ligos ar proto negalios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (medicininis kriterijus), neveiksniu, tačiau jokiu būdu ne neišvengiamas tokio asmens neveiksnumo nustatymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad psichinės ligos ar proto negalios, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagal teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą turėjimas savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo, o CK 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip nustatančios, jog visais atvejais, kai yra gydytojo psichiatro išvada, kad asmuo serga psichine liga ar turi proto negalią, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, teismas pripažįsta jį neveiksniu.
Pateikti teisinį asmens veiksnumo įvertinimą, t. y., remiantis eksperto (gydytojo psichiatro) pateiktos išvados duomenimis (medicininiu kriterijumi), nuspręsti, ar egzistuoja juridinis asmens neveiksnumo pripažinimo kriterijus, minėta, yra teismo pareiga. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad iš asmens neturėtų būti atimama galimybė savarankiškai spręsti dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis vien dėl to, kad jo idėjos ar elgesys, jeigu jis nėra impulsyvus ir pavojingas jam pačiam bei aplinkiniams, nukrypsta nuo normų, dominuojančių konkrečioje visuomenėje ar neatitinka visuotinai priimtų standartų. Realus asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės ir (ar) jų valdyti turi būti įrodytas kompetentingų tą padaryti subjektų (teismo), remiantis objektyvia medicinos ekspertize, ir šis negalėjimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad pateisintų asmens galimybės savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis, atėmimą, ir šis atėmimas gali trukti tik tol, kol egzistuoja nurodytas negalėjimas (žr. Winterwerp v. the Netherlands, no. 6301/73, judgement of 24 October 1979).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinis asmens veiksnumo įvertinimas reiškia asmeniui nustatytų psichikos sutrikimų įvertinimą tuo aspektu, ar jų nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti pripažintinas tokiu sunkiu, kad leidžia pagrįstai spręsti, jog asmeniui reikalinga globa, todėl tai pateisintų jo teisių bei laisvių suvaržymą pripažįstant jį neveiksniu. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti CK 2.10 straipsnyje, reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos.
Kiekvienas psichinės ligos ar proto negalios atvejis individualus, todėl, įstatyme nekonkretizuojant, kokiais kriterijais remdamasis teismas turėtų vertinti psichikos ar proto negalios ištikto asmens neveiksnumą CK 2.10 straipsnio prasme ir kokius psichinės sveikatos sutrikimus turintys asmenys galėtų būti pripažįstami nesugebančiais suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagrindą šiai asmens būklei nustatyti, įvertinęs konkrečiu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Pirmiau nurodytos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio nuostatos dėl prievartinio psichikos sutrikimų turinčio asmens hospitalizavimo sąlygų (realios grėsmės, kad sunkia psichikos liga sergantis asmuo savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ar gyvybei arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei, buvimas) taip pat laikytinos tomis gairėmis, į kurias turėtų atsižvelgti teismas, vertindamas asmens galėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti pobūdį.
Taigi asmens neveiksnumui nustatyti ir CK 2.10 straipsnio 1 dalies nuostatoms taikyti reikšmingas ne tik klausimas – gali asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, ar ne dėl jam diagnozuotos psichinės ligos arba proto negalios suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti, bet ir klausimas – ar šis negalėjimas yra tokio pobūdžio ar masto, kad jam reikalinga globa ir tai pateisina asmens galimybės savarankiškai priimti sprendimus ir atlikti įvairius teisinę reikšmę turinčius veiksmus atėmimą, paskiriant asmenį (instituciją), kuris tai darytų už jį. Tuo tikslu teismas privalo aiškintis ir analizuoti aplinkybes, pareiškime išdėstytas kaip rodančias tokį asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, vertinti byloje esančius įrodymus (teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, medicininius dokumentus, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus) apie asmens psichinės sveikatos būklę, prireikus, tiesiogiai teismo posėdyje (CPK 217 straipsnio 2 dalis) įsitikinti, kaip ir kokiais profesiniais kriterijais remdamiesi medikai psichiatrai suvokia asmens nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti ir, remdamasis ištirtų įrodymų visuma, vertinti, ar asmens liga yra tokia sunki, kad jos nulemtas negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti yra tokio pobūdžio, jog jam reikalinga globa, ir tai sudaro pagrindą pripažinti jį neveiksniu pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalį. Didesnis asmenų, turinčių psichinės sveikatos sutrikimų, pažeidžiamumas reikalauja ir didesnio teismų atidumo (žr. Herczegfalvy v. Austria, no. 10533/93, judgement of 24 September 1992). Dėl to, sprendžiant neveiksnumo klausimą, labai svarbu kuo išsamiau išanalizuoti asmens psichinės ligos ar proto negalios pasekmes jo socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, jo paties ir aplinkinių saugumui, įvertintini asmens gebėjimus įvairiose socialinio gyvenimo srityse, ypač tose, kuriose, konstatavus asmens neveiksnumą, kyla sunkių įstatyme nustatytų padarinių – suvaržomos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, nustatomi įvairūs draudimai ir (ar) apribojimai.
3. Vertindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl suinteresuoto asmens V. Č. nesugebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje motyvavo, kad apie tai, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu.
Nesutikdama su šiais apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kartu pritardama kasatorės tvirtinimui, kad bylos dėl asmens pripažinimo neveiksniu, kuri nagrinėjama ypatingąja teisena (CPK 462–469 straipsniai), metu teismas turi ne tik imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 8 dalis), bet ir būti ypač dėmesingas bei atidus, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei bylai reikšmingas aplinkybes, nes asmens pripažinimo neveiksniu klausimo sprendimas yra viešojo intereso dalykas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tikimybių pusiausvyros principu – taisykle, kad jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, jog yra didesnė tikimybė, kad tam tikras faktas (šiuo atveju – atitinkamo pobūdžio asmens, sergančio psichikos liga ar turinčio proto negalią, nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti) egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tą faktą nustatytu – byloje dėl asmens pripažinimo neveiksniu, atsižvelgiant į joje priimamo sprendimo lemiamas socialines ir teisines pasekmes, negali būti vadovaujamasi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarantis pagrindą pripažinti asmenį neveiksniu pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodinėjamas teismo psichiatrijos ekspertizės išvados duomenimis (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 466 straipsnis) bei gali būti įrodinėjamas kitomis CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau kartu sprendžia, kad šių įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti nebejotiną (o ne tikėtiną) išvadą, kad asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, turi tokių psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugeba suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti taip, kad jam reikalinga globa (juridinis kriterijus). Dėl to įrodymų pakankamumo klausimas šios kategorijos bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-943/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004). Tik visų pirmiau nurodytų psichinės ligos ar proto negalios nulemtų padarinių (galimybės orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti nuolatinio ir visiško praradimo) asmens socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams konstatavimas galėtų būti pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu civiliniu teisiniu požiūriu (CK 2.10 straipsnio 1 dalis).
4. Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad išvadą, jog V. Č. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, patvirtinančiais įrodymais teismai laikė pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriaus paaiškinimus (grindžiamus tik V. Č. tėvo F. Č., mirusio 2007 m. lapkričio 17 d., bei I. M. D., kuri buvo F. Č. įgaliotinė, nurodytomis aplinkybėmis), eksperto S. S. (kuris 2007 m. birželio 19 d. teismo posėdžio metu tik keliais sakiniais palaikė savo pateiktą išvadą) išaiškinimus, liudytojos Ž. B. (kuri yra liudytojos I. M. D. duktė; be to, byloje yra duomenų, kad ji ir jos sutuoktinis sudarė su F. Č. įgaliotine I. M. D. suinteresuoto asmens V. Č. tėvo F. Č. išlaikymo iki gyvos galvos sutartį) parodymus apie neramų V. Č. elgesį, išėjimą kelioms dienoms iš namų ir elektros prietaisų neišjungimą visą parą, taip pat teismo išreikalautus V. Č. ligos medicininius dokumentus, kurie kartu su byla buvo pateikti ekspertui S. S. ambulatorinei pirminei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti, bei 2007 m. vasario 8 d. eksperto išvadą, kurioje, pacitavus kai kuriuos pirmiau nurodytuose 1997 m.–2006 m. medicininiuose dokumentuose esančius duomenis ir teiginius, įvertinama tai, kad V. Č. daugelį metų serga lėtine psichikos liga, yra iš dalies nedarbinga, daug kartų gydyta psichiatrinio profilio stacionare, pažymima apie atsiradusią paranoidinę simptomatiką, neadekvatų elgesį, apie tai, kad jos kritika formali, ji šiurkšti, agresyviai elgiasi su tėvu, ir nurodoma, kad V. Č. paliekama anksčiau nustatyta diagnozė – paranoidinė šizofrenijos forma ir ji negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, tačiau visiškai neminima, kaip konkrečiai pasireiškia šis negalėjimas, kuo remiantis sprendžiama apie jos šiurkštumą, nerimą, agresyvų ir neadekvatų elgesį. V. Č. paaiškinimai, duoti 2007 m. balandžio 3 d. vykusiame teismo posėdyje, taip pat į bylą pateikti prašymai nepripažinti jos neveiksnia teismų nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nutartyje pažymėjo, kad, esant eksperto išvadai apie V. Č. psichinę būklę, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis rašytiniais V. Č. prašymais ir paaiškinimu teismo posėdyje, jog ji nenori būti pripažinta neveiksnia, nes pati tinkamai rūpinasi savo poreikiais ir sveikata, vartoja vaistus.
Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami suinteresuoto asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia klausimą, suabsoliutino medicininį neveiksnumo nustatymo kriterijų ir savo išvadas grindė iš esmės tik dokumentiniu įrodymu – teismo psichiatrijos ekspertizės išvada – ir ją pateikusio eksperto teismo posėdžio metu duotais šios išvados išaiškinimais, kuriuose išsamiai neanalizuojamas V. Č. veiksnumo klausimas: nenurodomos ir nevertinamos V. Č. ligos pasekmės jos socialiniam gyvenimui, sveikatai, turtiniams interesams, kitų asmenų saugumui, nepasisakoma, kaip konkrečiai ji nesugeba suprasti savo veiksmų ar jų kontroliuoti. Visiškai nesiaiškindami V. Č. neramumo, agresyvumo, išėjimo kelioms dienoms iš namų, elektros prietaisų neišjungimo visą parą bei kitokio neadekvataus jos elgesio priežasčių ir nevertindami, ar V. Č. turi būtent tokių psichikos sutrikimų, dėl kurių pobūdžio ar masto jos ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius jai globos, teismai nesvarstė asmens neveiksnumo nustatymo juridinio kriterijaus. Tai lėmė netinkamą CK 2.10 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių asmens pripažinimą neveiksniu, taikymą.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismų išvada dėl V. Č. negalėjimo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti, nėra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais, nes tam tikrų teismo išreikalautų medicininių dokumentų (ligos istorijų, pažymų) apie V. Č. psichinę būklę išvardijimas ir bylos dalyvių duotų paaiškinimų pirmosios instancijos teismo sprendime citavimas arba nuorodos į tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino jo išvardytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarymas, visiškai neatskleidžiant ištirtų ir įvertintų įrodymų turinio bei nepateikiant jokios argumentuotos teismų nuomonės dėl vienos ar kitos byloje dalyvaujančių asmenų nurodytos aplinkybės ar į bylą pateikto įrodymo, kaip patvirtinančio ar nepatvirtinančio atitinkamą V. Č. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, negali būti laikomas pirmiau nurodytos teismo pareigos dėl visų bylos aplinkybių išsiaiškinimo ir įrodymų ištyrimo pagal CPK 185 straipsnyje, 443 straipsnio 8 dalyje nustatytus reikalavimus įvykdymu.
Be to, teismai, skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nenurodydami, kokios nustatytos aplinkybės patvirtina teismų išvadą, jog V. Č. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, bei kokie įrodymai pagrindžia, kad šis negalėjimas yra tokio pobūdžio, jog ji gali būti pripažinta neveiksnia, taip pat visiškai nemotyvuotai atsisakydami įvertinti V. Č. vienintelį kartą 2007 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje žodžiu išdėstytus bei jos į bylą pateiktus rašytinius paaiškinimus, nesilaikė teismo sprendimo (CPK 270 straipsnis) ir nutarties (CPK 331 straipsnis) turinio išdėstymui keliamų reikalavimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami suinteresuoto asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia klausimą, netinkamai taikė pirmiau nurodytas materialinės teisės normas (CK 2.10 straipsnis), nesilaikė procesiniame įstatyme šios kategorijos byloms nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytais klausimais suformuotos teismų praktikos bei priėmė turinio aspektu CPK 270, 331 straipsnių reikalavimų neatitinkančius procesinius sprendimus. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis, kuriais patenkintas pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriaus prašymas dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia, negali būti laikomi teisėtais bei pagrįstais ir paliktais galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).
5. Minėta, pagal galiojantį asmens pripažinimo neveiksniu teisinį reglamentavimą įtvirtintas labai rimtas asmens privataus gyvenimo apribojimas: neveiksniu pripažintas asmuo tampa visiškai priklausomu nuo savo globėjo beveik visose gyvenimo srityse neapibrėžtą periodą (CK 2.10 straipsnio 2 dalis, 3.238 straipsnio 2 dalis, 3.240 straipsnio 1, 2 dalys), šis apribojimas gali būti peržiūrimas taip pat tik globėjo ar kitų CK 2.10 straipsnio 4 dalyje, 3.243 straipsnio 6 dalyje išvardytų asmenų, tačiau ne nurodytą apribojimą patyrusio asmens iniciatyva. Taigi teisminis procesas bylos, kuriame sprendžiamas asmens veiksnumo klausimas, ypač svarbus tokiam asmeniui. Įvertindamas tai, Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad šiame procese privalo būti užtikrinti atitinkami procedūriniai saugikliai, kurie garantuotų tinkamą suinteresuoto asmens teisių apsaugą bei atsižvelgimą į jo interesus (žr. H. F. v. Slovakia, no. 54797/00, judgement of 8 Nobvember 2005). Atsižvelgiant į tai, proceso dėl asmens veiksnumo apribojimo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugai, privalo būti užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje G. L. v. D. L., bylos Nr. 3K-3-328/2007), nes teisė į teisingą teismą, saugoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima ir teisminius procesus, susijusius su asmens veiksnumo statusu (žr. Winterwerp v. the Netherlands, no. 6301/73, judgement of 24 October 1979).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisė į teisingą teismą, be kita ko, apima rungimosi principą, reiškiantį galimybę abiem bylos šalims gauti informaciją ir pasisakyti dėl visų pateiktų įrodymų ir išsakytų argumentų ar pastabų, taip pat šalių procesinį lygiateisiškumą, pagal kurį kiekvienas proceso dalyvis turi turėti tinkamą galimybę išdėstyti savo argumentus teismui ir tokiomis sąlygomis, dėl kurių jis neatsiduria iš esmės nepalankioje padėtyje, palyginus su jo oponentais (žr. Van Orshoven v. Belgium, no. 20122/92, judgement of 25 June 1997). Nurodyti principai įtvirtini ir CPK 12, 17 straipsniuose. Jų privalu laikytis nagrinėjant bylas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose.
Pagal CPK 464 straipsnio 1 dalį byloje dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas, taip pat asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, ir globos institucija, kaip suinteresuoti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinio asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu ar ribotai veiksniu, dėl sveikatos būklės, patvirtintos eksperto išvada, negalima iškviesti ir apklausti teisme ar įteikti jam teismo dokumentus, teismas bylą nagrinėja šiam asmeniui nedalyvaujant. Iš išdėstytų procesinio įstatymo nuostatų darytina išvada, kad nurodyta proceso dalyvių sudėtis yra būtina, išskyrus atvejį, kai asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, dėl savo sveikatos būklės, patvirtintos eksperto išvada, negali dalyvauti teismo posėdyje. Tai reiškia, kad byla dėl asmens pripažinimo neveiksniu nedalyvaujant šiam asmeniui, kai dėl jo eksperto išvadoje nepatvirtinta ar eksperto neišaiškinta, jog jis pagal psichinę būklę negali dalyvauti teismo posėdyje, negali būti nagrinėjama. Juolab šiam asmeniui nedalyvaujant, negali vykti teismo posėdis, kuriame iš esmės svarstomas jo neveiksnumo nustatymo klausimas. Šiuo aspektu reikšmingas Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. R(99)4 principas 13 – teisė būti asmeniškai išklausytam, pagal kurį ši suinteresuoto asmens teisė turėtų būti garantuota kiekviename procese, kuris galėtų turėti įtakos jo teisiniam veiksnumui. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad bylose, kuriose sprendžiamas asmens teisinio veiksnumo klausimas, psichikos sutrikimų turintis asmuo turėtų būti išklausytas asmeniškai arba turėtų būti naudojama kokia nors atstovavimo forma (žr. Shtukaturov v. Russia, no. 44009/05, judgement of 27 March 2008).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į proceso dėl asmens pripažinimo neveiksniu teisines ir socialines pasekmes asmeniniam šio asmens savarankiškumui ir laisvei, jo tiesioginis dalyvavimas teismo procese yra būtinas ne tik dėl jo, kaip byloje dalyvaujančio asmens, procesinių teisių (teisės būti asmeniškai išklausytam, teisės pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, teisės duoti paaiškinimus, dėstyti argumentus ir teikti prašymus, teisės išdėstyti savo nuomonę baigiamojoje kalboje) įgyvendinimo užtikrinimo, bet ir dėl galimybės teisėjui susidaryti objektyvią nuomonę apie asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, psichinę būklę bei gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti ir taip patikrinti byloje surinktos medžiagos, taip pat ir teismo psichiatro eksperto išvados, kuri teismui nėra privaloma (CPK 218 straipsnis), tikrumą bei tinkamai įvertinti juridinį asmens neveiksnumo kriterijų.
Kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nenustatyta valstybės pareigos užtikrinti asmeniui, kurio byla dėl pripažinimo neveiksniu nagrinėjama teisme, teisinį atstovavimą, tai, atsižvelgiant į tai, jog šio asmens dalyvavimas dėl pirmiau nurodytų priežasčių neabejotinai svarbus teisingam bylos išsprendimui, kiekvienu konkrečiu atveju, jeigu byloje nėra duomenų, kad asmuo, dėl kurio pripažinimo neveiksniu kreiptasi į teismą, dėl sveikatos būklės negali būti apklaustas teisme, teismas privalo išklausyti jį asmeniškai teismo posėdyje. Asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, nedalyvavimas teismo posėdyje, kai jo sveikatos būklė jam tą leidžia, yra pakankamai svarbi priežastis, dėl kurios teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo atidėti bylos nagrinėjimą pagal CPK 156 straipsnio 1 dalį (CPK 443 straipsnio 1 dalis), ir kartu pagrindas spręsti dėl CPK 467 straipsnio 2 dalyje teismui nustatytos galimybės nutarti atvesdinti šį asmenį į teismą padedant policijai pasinaudojimo.
Byloje esančioje 2007 m. vasario 8 d. teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje konstatuota, kad V. Č. pagal esamą psichinę būseną gali dalyvauti teismo posėdyje. Nagrinėjamos bylos duomenimis, V. Č. dalyvavo vieninteliame 2007 m. balandžio 3 d. teismo posėdyje, tačiau jame nedalyvavo nei ekspertas, nei liudytoja, kurių išaiškinimais ir parodymais rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia. Kiti pirmosios instancijos teismo posėdžiai (taip pat ir 2007 m. birželio 19 d. posėdis, kuriame iš esmės buvo svarstomas V. Č. neveiksnumo nustatymo klausimas, savo išvados išaiškinimą pateikė ekspertas ir buvo apklausta liudytoja) bei apeliacinės instancijos teismo 2008 m. sausio 9 d. posėdis vyko nedalyvaujant V. Č., todėl ji pati negalėjo išsakyti savo pozicijos, išklausyti kitų teismo posėdžiuose dalyvavusių asmenų argumentų ir į juos atsikirsti, o teismai – tinkamai įvertinti jos gebėjimus civiliniu teisiniu požiūriu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atstovo, eksperto ir liudytojos dalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame iš esmės buvo sprendžiamas V. Č. teisinio veiksnumo stokos klausimas, teismui ne tik tiesiogiai neišklausius šiame teismo posėdyje V. Č., bet ir be jokių argumentų atsisakius įvertinti tiek jos prieš tai vykusiame teismo posėdyje duotus žodinius, tiek į bylą pateiktus rašytinius paaiškinimus, o apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus V. Č. apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka dalyvaujant tik pareiškėjo atstovams, nepadarė nagrinėjamos bylos proceso nei rungtynišku, kaip to reikalaujama pagal CPK 12 straipsnį, nei užtikrinusiu šalių procesinį lygiateisiškumą, kaip tai nustatyta CPK 17 straipsnyje.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija, nustačiusi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, išvardytus kasacijos pagrindus, pripažindama, kad dėl bylą nagrinėjusių teismų padarytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, peržiūrimus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus naikina ir, laikydama, kad bylos duomenys apie V. Č. gebėjimą suprasti savo veiksmus ar juos valdyti, tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimtis bei pobūdis neleidžia daryti išvados dėl galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme buvimo, grąžina bylą pirmosios instancijos teismui suinteresuoto asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia klausimui, įvertinant abu neveiksnumo nustatymo kriterijus, atsižvelgiant į asmens pripažinimo neveiksniu, kaip išimtinio pobūdžio priemonės, taikymo principą ir laikantis šios kategorijos bylų nagrinėjimui įstatyme nustatytų procesinių reikalavimų, iš naujo išspręsti (CPK 360 straipsnis).
6. Bylos duomenimis, Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamu 2007 m. birželio 19 d. sprendimu pripažinęs V. Č. neveiksnia, tos pačios dienos, t. y. 2007 m. birželio 19-osios, nutartimi, vadovaudamasis CPK 505 straipsniu, pradėjo bylos dėl globos V. Č. nustatymo ir globėjo paskyrimo nagrinėjimą. Šio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi V. Č. nustatyta globa, jos globėja paskirta I. M. D.
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 468 straipsnio 4 dalį teismo sprendimas pripažinti fizinį asmenį neveiksniu yra pagrindas šiam asmeniui nustatyti globą. Taigi globos instituto (CK 3.238 – 3.247 straipsniai) taikymas yra nulemtas įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl asmens pripažinimo neveiksniu buvimo. Nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl konkretaus asmens pripažinimo neveiksniu, negalimas ir globos šiam asmeniui nustatymas bei globėjo jam paskyrimas. Darytina išvada, kad, teisėjų kolegijai konstatavus pagrindą panaikinti žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus dėl V. Č. pripažinimo neveiksnia ir nusprendus grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, išnyko teisinis pagrindas, nurodytas CPK 468 straipsnio 4 dalyje, nustatyti V. Č. globą ir paskirti jos globėją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nustatyta V. Č. globa, įgyvendinama jos globėja paskirtos I. M. D., pasibaigė (CPK 3 straipsnio 6 dalis, CK 1.8 straipsnio 1 dalis, 3.247 straipsnis).
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija neanalizuoja ir nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, globos nustatymą ir globėjo paskyrimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo klausimais, nes šių argumentų nagrinėjimas teisiškai nereikšmingas šioje byloje peržiūrimų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų dėl suinteresuoto asmens V. Č. pripažinimo neveiksnia teisėtumo klausimui išspręsti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 10 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Vincas Verseckas
Pranas Žeimys
