Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-387/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 106.6

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. S. kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovui S. J. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. S. prašė priteisti iš atsakovo S. J. 85 000 Lt skolą. Ieškovas nurodė, kad pagal 2000 m. spalio 12 d. atsakovo pasirašytą pasižadėjimą šis skolingas ieškovui 85 000 Lt. Kadangi atsakovas vengia įvykdyti savo prievolę, tai skola priteistina teismo tvarka.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Zarasų rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas 1994 m. kovo 2 d. įgaliojo atsakovą įkeisti ieškovui priklausantį namą (duomenys neskelbtini). Atsakovas, vykdydamas šį pavedimą, įkeitė namą, taip užtikrindamas banko UAB „RMG“ suteikto kredito 15 000 JAV dolerių grąžinimą. UAB „RMG“ paskolos negrąžino, todėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 1995 m. balandžio 11 d. sprendimu paskola buvo priteista ir jos išieškojimas nukreiptas į ieškovui priklausantį gyvenamąjį namą. 2000 m. spalio 12 d. atsakovas parašė pasižadėjimą atlyginti ieškovui žalą, kurią padarė įkeisdamas ieškovo gyvenamąjį namą. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė ieškinį pagal 2000 m. CK normas - CK 6 knygos III skyriaus (prievolių vykdymas ir jų neįvykdymo pasekmės) straipsnius. Ieškovo teigimu, atsakovo raštelis, kuriuo jis pasižada atlyginti žalą, yra vienašalis sandoris, šio pagrindas - neteisėti atsakovo veiksmai, kuriais jam padaryta žala. Tačiau teismas laikė, kad šalių santykiai – nepaskoliniai, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas gavo iš ieškovo 85 000 Lt. Ieškovas neprašė pakeisti ieškinio pagrindo ir dalyko (CPK 141 straipsnis), t. y. nebuvo pareikštas ieškinio reikalavimas priteisti žalą, todėl teismas, neperžengdamas ieškinio ribų, vertindamas surinktus įrodymus ir atsižvelgdamas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, laikė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas jam skolingas 85 000 Lt. Be to, atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Reikalavimui dėl skolos priteisimo 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas trejų metų, o 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje - dešimties metų ieškinio senaties terminas. Apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo 1995 m., kai iš varžytynių buvo parduotas jo turtas. Per trejų metų terminą ieškovas nereikalavo grąžinti skolą, negynė savo pažeistų teisių kitais būdais. Teismas nelaikė, kad atsakovo 2000 m. spalio 12 d. pasižadėjimas atlyginti žalą yra skolos pripažinimas. Atsakovo 1996 m. rugsėjo 1 d. pasižadėjimas dėl 180 000 Lt skolos taip pat negali būti laikomas skolos pripažinimu šioje byloje ir nėra pagrindas nutraukti ieškinio senaties termino eigą, nes tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikšta. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimui priteisti 85 000 Lt skolą iš atsakovo yra suėjęs senaties terminas ir tuo pagrindu ieškinys atmestinas (CK 1.131 straipsnio l dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad ieškinys atmestas pagrįstai, nes atsakovo pasižadėjimas nesukūrė tarp šalių sutartinių santykių, o žalos, kilusios iš delikto, atlyginimo klausimo ieškovas nekėlė. Apeliaciniu skundu ieškovas pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką, prašydamas priteisti nuostolius dėl pavedimo sutarties pažeidimo, tačiau tai prieštarauja CPK 306 straipsnio 2 daliai.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasatorius S. S. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, perduoti bylą nagrinėti iš naujo ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie teisiniai argumentai:

1. Dėl sandorio sudarymo. Teismai tinkamai neįvertino byloje esančio atsakovo pasižadėjimo atlyginti nuostolius. Teisės doktrinoje toks pasižadėjimas kvalifikuojamas kaip dvišalis sandoris (atlygintinė sutartis), kurio pagrindu prigimtinė prievolė virsta teisine, t. y. ginama teismo. Toks pasižadėjimas laikytinas sutartimi, nes save kaltu laikantis asmuo įsipareigoja įvykdyti savo prigimtinę prievolę. Tokiu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, ar iš tiesų buvo kilusi civilinė atsakomybė save kaltu dėl nuostolių laikančiam asmeniui. Teisiškai reikšminga tik tai, ar tokio asmens vidinis pareigos jausmas yra tiek stiprus, kad gali būti laikomas prigimtine prievole. Taigi tam, kad būtų galima įrodyti, jog ginčo šalių buvo sudaryta atlygintinė sutartis, pirmiausia reikia įrodyti, jog jas iki tol siejo prigimtinė prievolė.

Atsakovas 2000 m. spalio 12 d. pasižadėjimu įsipareigojo atlyginti savo skolą, kilusią iš jo prigimtinės prievolės, kuri atsirado dėl ilgalaikio stipraus atsakovo kaltės ir moralinės pareigos jausmo. Atsakovas laikė save atsakingu dėl žalos, kurią jis, kaip teigia savo pasižadėjime, padarė įkeisdamas ieškovo turtą. Atsakovo prigimtinė prievolė buvo atsiradusi ir pasibaigus ieškinio senaties terminui; 1994 m. ginčo šalis siejo sutartiniai prievoliniai santykiai, kuriuos atsakovui pažeidus, jam kilo sutartinė civilinė atsakomybė. Pasibaigus ieškinio senaties terminui prievolė nepasibaigė, tačiau tapo neginama teismo, t. y. virto prigimtine prievole.

Ieškovo teigimu, šiuo atveju, jeigu nebuvo jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų, ieškinio senaties terminas pasibaigė ne vėliau kaip 1998 m. (1964 m. CK 83 straipsnis, 84 straipsnio 1 dalis, 90 straipsnio 2 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, ieškinys teismo netenkinamas (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis). Kadangi vienas iš civilinės prievolės požymių yra jos užtikrinimas valstybės prievarta (1964 m. CK 6 straipsnis), tai laikytina, kad, pasibaigus ieškinio senaties terminui, šalis siejanti prievolė nustoja būti civilinė - ji tampa prigimtine prievole (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, 92, 514 straipsniai).

Namo įkeitimo dieną ginčo šalis siejo prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš pavedimo sutarties. Atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus - negrąžino likusio pas jį įgaliojimo egzemplioriaus ir įkeitė, jau esant panaikintam įgaliojimui, ieškovo namą trečiojo asmens prievolei užtikrinti – 1994 m. gegužės 25 d. buvo pasirašyta Turto įkeitimo sutartis (1964 m. CK 397 straipsnio 1 dalis, 398 straipsnio 1, 2 dalys). Akivaizdu, kad šią žalą (prarastas turtas) ieškovas patyrė dėl atsakovo pavedimo sutarties, pagal kurią atsakovas privalėjo grąžinti įgaliojimą, tačiau to nepadarė, pažeidimo. Taigi 1995 m. ginčo šalis siejo sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, ir atsakovo kaltė preziumuojama (1964 m. CK 227, 231 straipsniai). Teismai, spręsdami, ar 2000 m. spalio 12 d. pasižadėjimas laikytinas sandoriu, t. y. atlygintine sutartimi, turėjo taikyti sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „Homo Faber“, Nr.3K-3-274/2004; ir kt.). Atsakovo pasižadėjimas atitinka visus sandorio požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 27 d. nutartis, priimta A. S. v. R. B., bylos Nr.3K-3-722/1999, ir kt.). Šalys sudarė atlygintinę sutartį, nes jas sieja jų suderinta valia pasiektas susitarimas dėl 85 000 Lt skolos sumokėjimo, atitinkantis įstatymo nustatytą formą (1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktas, 168 straipsnis, 2000 m. CK 6.154 straipsnis).

Atsakovo 2000 m. spalio 12 d. pasižadėjimas laikytinas oferta, nes atsakovas ketino įsipareigoti dėl konkrečios prievolės (1964 m. CK 171 straipsnis, 2000 m. CK 6.167 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nesiekė dovanoti pinigų, bet ketino įsipareigoti dėl savo skolos, atsiradusios prigimtinės prievolės pagrindu, atlyginimo. Ieškovas akceptavo atsakovo pasižadėjimą, jį priimdamas, ir taip buvo sudaryta atlygintinė sutartis, kurios pagrindu atsakovui kilo 85 000 Lt piniginė prievolė. Šiuo pasižadėjimu atsakovas ketino teisiškai įsipareigoti dėl konkrečios sumos sumokėjimo, šiai prievolei įvykdyti nustatant protingą terminą („pagal galimybes“). Atsakovas siekė sudaryti atlygintinę sutartį (pasižadėjimas surašytas praėjus net šešeriems metams po to, kai atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus pagal pavedimo sutartį). Ieškovo tikslas buvo nors iš dalies kompensuoti žalą, atsiradusią praradus turtą dėl atsakovo kaltės. Akceptui išreikšti užtenka ofertos priėmimo, todėl ginčo šalių sutartis įsigaliojo 2000 m. spalio 12 d. (1964 m. CK 171 straipsnis, 2000 m. CK 6.173 straipsnis).

2. Teismai, atmetę ieškovo argumentus, kad atsakovo pasižadėjimas yra sandoris, nepasisakė dėl atsakovo pateiktų argumentų ir dalies byloje esančių įrodymų (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“, bylos Nr. 3K-3-1181/2003; ir kt.).

CPK 356 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neišeidamas už tų ribų, kokias nustato ginčo šalys. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 358 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas teisės taikymo aspektu patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Faktinės bylos aplinkybės analizuojamos tiek, kiek reikia nustatyti, ar tinkamai taikytos materialinės teisės normos. Šių nuostatų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovo kasacinį skundą.

Nagrinėjamoje byloje aktualus procesinės teisės normų, reglamentuojančių ieškovui suteiktų teisių įgyvendinimą pareiškiant reikalavimą teisme, ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių paskolos bei tinkamo prievolių įvykdymo teisinius santykius, aiškinimas ir taikymas.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką nustato pačios ginčo šalys. Tai paaiškinama rungimosi ir dispozityvumo civiliniame procese principų taikymu (CPK 12, 13 straipsniai). Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą - ieškininio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, tačiau paprastai tai jis gali padaryti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnis 1 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Įstatymo ieškovui nenustatyta įpareigojimo ieškininiame pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau nurodyti faktinį ieškinio pagrindą būtina (CPK 135 straipsnis), nes, minėta, tiriant ieškinio pareiškime nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į nurodytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje likviduojama AB „Tauro bankas“ v. UAB „Kaišiadorių agrofirma“, bylos Nr. 3K-3-101/2001, Teismų praktika 15, p. 163-169; 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. bendrija „Baltupiai“, bylos Nr. 3K-3-725/2001, Teismų praktika 16, p.125-130, ir kt.)

Pareikšdamas ieškinį ir jį nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (tokios pačios teisinės pozicijos ieškovas laikėsi ir apeliacinės instancijos teismui 2006 m. lapkričio 13 d. priėmus nutartį, kuria byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo) ieškovas akcentavo sutartinių teisinių santykių su atsakovu faktą, t. y. savo reikalavimo teisę, o atsakovo pareigą patenkinti reikalavimą ir sumokėti skolą kildino iš 2000 m. spalio 12 d. pasižadėjimo, faktinio ieškinio pagrindo nekeitė (CPK 141 straipsnio 1 dalis). Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai analizavo ieškovo nurodyto atsakovo pasižadėjimo turinį ir sprendė dėl atsakovo prievolės ieškovui pagal nurodytą pasižadėjimą, ieškovo traktuotą sutartimi, iš kurios atsiranda reikalavimo teisė. Kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog ieškovo pateiktas pasižadėjimas negali būti vertinamas kaip paskolos sutartinius santykius fiksuojantis dokumentas, yra pagrįsta. Pagal pasižadėjimo surašymo metu galiojusio 1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą paskolos sutarties sąvoką esminės paskolos sutarties sąlygos yra šios: 1) tam tikros pinigų sumos ar tam tikrų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjui nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pačios rūšies ir kokybės daiktų. Šalių teisiniai paskolos santykiai atsiranda, kai jos susitaria dėl nurodytų sąlygų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje A. S. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-722/1999 (Teismų praktika 12, p. 161-164) konstatavo, kad paskolos sudarymo teisinės pasekmės reiškiasi tuo, jog paskolos sutarties objektas, kurį sudaro pinigai arba kitokie rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, nuo jų perdavimo momento pereina paskolos gavėjo nuosavybėn kartu pastarajam prisiimant pareigą grąžinti tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis yra realinė, pagrįsta sutarties sudarymo laisvės ir jos vykdymo privalomumo principais. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta pinigų sumos perdavimo atsakovo nuosavybėn fakto, to neteigia ir ieškovas, todėl teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo civilinė atsakomybė ieškovui neatsiranda paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Pirmosios instancijos teisme ieškovas neįrodinėjo, kad atsakovo civilinė atsakomybė ieškovui kilo iš delikto (CK 6.246–6.249 straipsniai).

Kasatoriaus argumentai, kad jo reikalavimas atsakovui turi būti tenkinamas taikant prigimtinės prievolės instituto nuostatas taip pat nepripažįstami pagrįstais, nes prigimtinės prievolės kreditorius negali teismo tvarka priversti skolininko įvykdyti savo prievolę.

Nurodytais motyvais, t. y. nenustačius teisinio pagrindo ginti ieškovo nurodomą turtinę teisę, tampa nebeaktualu pasisakyti dėl ieškinio senaties instituto taikymo nagrinėjamoje byloje, taip pat konstatuojama, kad ir kiti kasatoriaus nurodyti argumentai nesukuria pagrindo patenkinti kasatoriaus prašymo. Pagal pareikštą ieškovo reikalavimą bylos esmė atskleista, pagrindiniai ieškovo argumentai ir pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos teisinės išvados, byloje įvertinti (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Dangutė Ambrasienė

Vincas Verseckas