S. G. pagal BK 172 str., 145 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-512-942/2015 Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00854-2012-9 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.12.1;

2.1.7.4;

2.4.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nukentėjusiajai R. B.,

išteisintojo S. G. gynėjai advokatei Marytei Švažienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos A. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu S. G. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 172 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt arba 1129 Eur) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: S. G. pagal BK 172 straipsnio 1 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu S. G. buvo nuteistas už tai, kad pasitelkęs kitus asmenis, kurie dėl šios veikos nėra kalti, turėdamas tikslą apgaulės būdu trukdyti kandidatei į Lietuvos Respublikos Seimo narius R. B. realizuoti savo teisę būti išrinktai, o kitiems asmenims realizuoti savo teisę rinkti Seimo narius, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kandidatę į Lietuvos Respublikos Seimo narius R. B., t. y. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip 2012 m. spalio 26 d., apie 12 val., nenustatytomis aplinkybėmis ant A4 formato popieriaus lapo paruošus atspausdintus tekstus, su juose nurodyta tikrovės neatitinkančia informacija apie kandidatę į Lietuvos Respublikos Seimo narius R. B., joje nurodant melagingus faktus apie jos, kaip Lietuvos Respublikos Seimo narės, veiklą, S. G. organizavo šios tikrovės neatitinkančios informacijos platinimą Šiaulių r., (duomenys neskelbtini): 2012 m. spalio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytam asmeniui pasiūlius apie S. G. nusikalstamus ketinimus nežinančiai G. P. užsidirbti platinant laikraščius Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), ir šiam darbui surasti kitus asmenis, G. P. pasiūlius platinti laikraščius A. P., R. G., E. M., M. N., S. T. ir E. P. ir šiems sutikus, juos tyrimo metu nenustatyti asmenys 2012 m. spalio 26 d., apie 12 val., iš automobilių aikštelės, esančios Šiauliuose, Vilniaus g. 237, nenustatytais automobiliais nuvežė į (duomenys neskelbtini), davė jiems 2012 m. spalio 26 d. laikraščius „Š. K.“ su viduje esančiais A4 formato popieriaus lapais su parašyta tikrovės neatitinkančia informacija apie kandidatę į Seimo narius R. B., nurodė jiems laikraščius išplatinti konkrečiose Šiaulių r. (duomenys neskelbtini) vietose, pateikiant išplatinimo vietų schemas, įmetant laikraščius į (duomenys neskelbtini) miesto gyventojų pašto dėžutes; taip S. G., pasitelkęs apie jo nusikalstamus ketinimus nežinančius minėtus asmenis, likus dviem dienoms iki rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą antro turo, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kandidatę į Lietuvos Respublikos Seimo narius R. B. ir taip apgaule trukdė jai realizuoti savo teisę būti išrinktai, o kitiems asmenims realizuoti savo teisę rinkti Lietuvos Respublikos Seimo narius.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja A. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos atliktas įrodymų vertinimas ir priimtas nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2-4 punktų ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nėra aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, todėl turi būti panaikintas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, nenurodė nei visų įrodymų, kuriais remdamasis padarė išvadas, priešingas pirmosios instancijos teismo padarytoms, nei pagrįstų motyvų, kodėl šiuos įrodymus vertino kitaip. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išanalizavęs visus surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išdėstė į logišką seką, šio teismo padarytos išvados nėra prielaidos, o pagrįstas įrodymų vertinimu, paremtu išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teisėjų kolegija byloje esančių netiesioginių įrodymų ne tik nevertino kaip visumos, juos analizavo atskirai, nesiejant jų tarpusavyje, bet ir nepagrįstai pabrėžtinai svaresniais įrodomąja prasme pripažino išteisintojo S. G. parodymus, jo alibi patvirtinančių liudytojų parodymus bei duomenis, neišnaudojo visų galimybių pašalinti byloje esančius ir teismo nustatytus prieštaravimus, nuosprendyje neatliko bylos duomenų lyginamosios analizės, dėl to liko neįvertinti pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirti bei nuosprendyje išanalizuoti įrodymai, nepasisakyta dėl įrodomosios reikšmės, o tai nulėmė nepagrįsto bei neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimą.

Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kad UAB „I.“, kurioje dirbo S. G., buvo susijusi su kandidato L. A. rinkimų kampanija (nevertino liudytojos D. Š. parodymų, UAB „Š. K.“ raštuose fiksuotą informaciją) ir nesiejo šių aplinkybių su kitais byloje nustatytais duomenimis; paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad S. G. aktyvumas rinkimų organizaciniuose darbuose prisideda prie jo kaltės dėl inkriminuojamo nusikaltimo patvirtinimo, tačiau nepaaiškino, kodėl; nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, jog S. G. parašė žemėlapiuose rankraštinius įrašus, negalima laikyti neginčijamu jo kaltės įrodymu, nes šią aplinkybę analizavo ir vertino atskirai nuo kitų byloje esančių duomenų, kartu nepagrįstai konstatuodamas, kad tyrėjo A. M. 2013 m. vasario 25 d. tarnybiniame pranešime pateikta informacija yra neaiški, atlikta nenuosekliai (nurodė, kad analizuojant liudytojos G. P. telefoninių pokalbių išklotines, vienareikšmiškai įvardyta, kada ši liudytoja skambino kitiems abonentams ir kada buvo skambinta jai, o vertinant S. T. telefoninių pokalbius, visi skambučiai išvardyti kaip „įeinantys“, nepaaiškinat šios sąvokos reikšmės), todėl nėra galimybės nustatyti, kuris asmuo kuriam skambino ir koks buvo pokalbio turinys, nors sąvoka „įeinantys skambučiai“ yra aiški ir suprantama, o pokalbių turinio, taikant procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 155 straipsnyje, ir gaunat duomenis iš judriojo ryšio operatorių apie anksčiau įvykusius kontaktus tarp judriojo ryšio vartotojų, atskleisti neįmanoma, nes fiksuojami tik tokių kontaktų faktai (įeinantys ir išeinantys skambučiai, jų trukmė, SMS žinutės, informacija apie judriojo ryšio vartotojo jungimasis prie atitinkamų judriojo ryšio bokštų), ir šių duomenų nepripažino įrodymais ir jais nesirėmė. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad minėtame A. M. tarnybiniame pranešime pateikta analizė yra neaiški, atlikta nenuosekliai, o jame pateiktuose liudytojos S. T. parodymuose ir judriojo ryšio vartotojų duomenų analizėje yra prieštaravimų, teismas turėjo ne deklaratyviai nurodyti, jog nėra galimybės neginčijamai nustatyti, kuris asmuo kuriam skambino ir koks buvo pokalbio turinys, kad šiais duomenimis nesiremia, o tirti byloje esančius duomenis (BPK 324 straipsnio 6 dalis), gautus iš judriojo ryšio operatorių ir pateiktus kartu su baudžiamosios bylos medžiaga, kurių analizė ir buvo pateikta A. M. tarnybiniame pranešime, juos išanalizuoti ir įvertinti, tačiau to nepadarė.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos A. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl reikalavimų, kylančių iš BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, laikymosi ir BK 172 straipsnio taikymo

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja A. J. skundžia Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį, nes priimtas nuosprendis ir kolegijos atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2-4 punktų ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

S. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule trukdyti kandidatei į Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) narius R. B. realizuoti savo teisę būti išrinktai, o kitiems asmenims realizuoti savo teisę rinkti Seimo narius, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kandidatę į Lietuvos Respublikos Seimo narius R. B..

Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pažymėjęs, kad vienas iš esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį. Antai pagal Konstitucijos 2 straipsnį suverenitetas priklauso Tautai. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (Konstitucijos 4 straipsnis). Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei nustatydamas faktines bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesui keliamų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės – teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat paisė ir 331 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus vertino lygindamas juos tarpusavyje bei padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad byloje nesurinkta patikimų įrodymų, jog S. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 172 straipsnio 1 dalyje.

Išteisintajam S. G. inkriminuotos veikos metu galiojo BK 172 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), pagal kurį atsakė tas, kas naudodamas psichinę prievartą arba papirkdamas, arba apgaulės būdu trukdė asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume, arba organizavo trukdymą asmeniui realizuoti savo teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume. BK 172 straipsnyje įtvirtinta norma saugomos rinkimų ir referendumo teisės apima: aktyviąją rinkimų teisę – teisę rinkti ir dalyvauti referendume, ir pasyviąją rinkimų teisę – būti išrinktam.

BK 172 straipsnio numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė (trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise) pasireiškia nurodytais alternatyviais būdais, t. y. psichinės prievartos naudojimu, papirkimu, apgaule. Atsakomybė kyla panaudojant bent vieną šių būdų. Trukdymas asmeniui realizuoti jo turimą teisę rinkti, būti išrinktam arba dalyvauti referendume yra tada, kai veikiant tam tikru būdu bent vienam tokią teisę turinčiam asmeniui visiškai neleidžiama ja pasinaudoti arba šios teisės įgyvendinimas apsunkinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-52/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-52/2014">2K-52/2014</a>, 2K-256/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad S. G., kaip nusikalstamos veikos padarymo būdas, buvo inkriminuotas apgaulės panaudojimas. Apgaulė gali pasireikšti įvairiomis formomis, pvz., asmuo suklaidinamas dėl biuletenių užpildymo tvarkos, balsavimo procedūros, kandidatų sąraše eilės, pateikiant klaidingas žinias apie kandidatuojančius asmenis ir kt. Apgaulė yra trukdymo realizuoti savo teisę būti išrinktam arba realizuoti savo teisę rinkti būdas. BK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nereikalaujanti pasekmių, t. y. pakanka įrodyti pačios apgaulės, kuria buvo trukdoma asmeniui realizuoti savo teisę būti išrinktam arba trukdoma asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę rinkti, faktą. Nusikaltimas yra baigtas nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu kaltininkui pavyko sukliudyti asmeniui realizuoti savo teisę būti išrinktam ar sukliudyti asmeniui (asmenims) įgyvendinti jo (jų) rinkimų teisę, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-52/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-52/2014">2K-52/2014</a>, 2K-256/2014, 2K-239-139/2015).

Subjektyviai ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad BK 172 straipsnio dispozicijoje nurodytais būdais trukdo asmeniui realizuoti savo teisę būti išrinktam arba įgyvendinti jo (jų) turimą rinkimų teisę rinkti, ir to nori.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tikrovės neatitinkanti informacija apie kandidatę į Seimą R. B. buvo išplatinta priešpaskutinę rinkimų dieną, o S. G. organizavo šios tikrovės neatitinkančios informacijos platinimą.

Nagrinėjamu atveju rinkimų į Seimą antrasis turas vyko 2012 m. spalio 28 d., o laikraščiai „Š. K.“ su viduje esančiais A4 formato popieriaus lapais su parašyta tikrovės neatitinkančia informacija apie kandidatę į Seimo narius R. B. buvo išplatinti konkrečiose (duomenys neskelbtini) miesto vietose 2008 m. spalio 26 d., t. y. likus dviem dienoms iki rinkimų į Seimą antrojo turo. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, jeigu rinkimų agitacijos kampanijos laikotarpiu visuomenės informavimo priemonė paskelbia kandidatą į Seimo narius kompromituojančią medžiagą (vėliausiai tokius duomenis galima skelbti: visuomenės informavimo priemonėje, kuri leidžiama daugiau kaip tris kartus per savaitę, likus 5 dienoms iki rinkimų, kitose visuomenės informavimo priemonėse - 10 dienų iki rinkimų, bet visais atvejais kompromituojanti medžiaga apie kandidatą gali būti paskelbta ne vėliau kaip priešpaskutiniame iki rinkimų visuomenės informavimo priemonės leidinio numeryje), ji privalo suteikti galimybę kandidatui pareikšti atsakomąją nuomonę, kurią sudaro paskelbtos kompromituojančios medžiagos trumpas išdėstymas ir kandidato atsakymas. To paties Seimo rinkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalis įtvirtina tai, jog rinkimų agitacija, nepaisant jos būdų, formų ir priemonių, draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną iki balsavimo pabaigos, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją tam skirtose vietose, jeigu ji iškabinta likus ne mažiau kaip 48 valandoms iki rinkimų pradžios.

Taigi šios aplinkybės pirmos instancijos teismui nuteisiant S. G. pagal BK 172 straipsnio 1 dalį leido padaryti išvadą, kad tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas apie kandidatę į Seimą R. B., trukdė jai realizuoti savo teisę būti išrinktai, o kitiems asmenims realizuoti savo teisę rinkti Seimo narius.

Apklausiant nukentėjusiąją R. B. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, ji paaiškino, kad dėl šios tikrovės neatitinkančios informacijos apie ją ji kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, nes kitas kandidatas į Seimo narius L. A. galėjo organizuoti šios informacijos paskleidimą, o S. G. buvo tik vykdytojas, nes jis buvo stebėtojas vienoje rinkimų apylinkėje, kurioje kandidatavo L. A.. Kadangi ši informacija buvo paskleista penktadienį, nukentėjusioji R. B. atsakomąjį veiksmą dėl šios informacijos paskelbė per radiją, nes to padaryti laikraštyje jau nebuvo laiko (T. 2. b. l. 69).

Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. B. teigė, kad į laikraščius įdėtą ant atskirų A4 formato lapų pateiktą informaciją apie ją ji vertina kaip visumą, todėl šią informaciją ji vadina šmeižikiška. Pateikti šiuose lapuose teiginiai nėra tikslūs, todėl bendrai šią informaciją vadina šmeižikiška arba tikrovės neatitinkančia informacija, o ši informacija nėra teisinga (T. 2. b. l. 70). Iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. savo iniciatyva pateikė rašytinius paaiškinimus dėl apie ją pateiktos tikrovės neatitinkančios informacijos (T. 1., b. l. 14–21). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog BPK nenumato tokių procesinių dokumentų, t. y. nukentėjusiojo rašytinių paaiškinimų, todėl jie negali būti vertinami kaip įrodymai BPK prasme. Baudžiamojoje byloje, išskyrus R. B. rašytinių paaiškinimų, kitų objektyvių duomenų nėra surinkta, kad būtų galiam teigti, jog ši informacija apie kandidatę į Seimo narius neatitinka tikrovės.

Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas dėl S. G. buvo pradėtas ir tęsėsi (iki įtarimų jam pateikimo) pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (šmeižimas). Pati nukentėjusioji R. B. apklausiama pirmosios instancijos teisme teigė, kad ją, kaip politikę, žeidžia bet kokia tikrovės neatitinkanti ar netiksli informacija, privataus kaltinimo tvarka nesikreipė, nes nesitikėjo, kad viskas išsirutulios iki teismo (T. 2. b. l. 70). Be to, R. B. pažymėjo, kad jos tikslas nėra bauda ar tai, kad S. G. būtų pripažintas nusikaltėliu. Jos tikslas – kad ateityje rinkiminės kampanijos būtų vykdomos skaidriai (T. 2., b. l. 153).

Kasacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne bet koks netikslios, kito asmens garbę ir orumą galbūt žeminančios informacijos paskelbimo atvejis turi būti pripažįstamas tiek pavojingu, kad tokią informaciją paskleidusiam asmeniui turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, manantis, jog buvo paskleisti jo garbę ir orumą žeminantys duomenys, savo teises gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Ne kiekvienas priešingas teisei elgesys yra vertinamas kaip nusikalstama veika. Kasacinėje praktikoje, remiantis konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), nuolat akcentuojama, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

Be to, nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir teismai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

Teismo nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrįstumas reiškia, kad jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir patikrinti teisminio nagrinėjimo metu.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog byloje nesurinkta patikimų įrodymų, kad S. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 172 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos A. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Aldona Rakauskienė

Aurelijus Gutauskas