Baudžiamoji byla Nr. 2K-492-942/2015 Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00129-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
išteisintajam Ž. K.,
išteisintųjų Ž. K. ir T. K. gynėjui advokatui Vytautui Zabielai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Audriaus Mačerausko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalis, kuria Ž. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį, o T. K. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo:
Ž. K. ir T. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
Baudžiamosios bylos dalis, kuria T. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. K. iš Ž. K. priteista 1000 Lt (t. y. 289,62 Eur), o iš T. K. – 3000 Lt (t. y. 868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. G. K. civilinį ieškinys paliktas nenagrinėtas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. K. iš T. K. ir Ž. K. priteista po 900 Lt (t. y. 260,66 Eur) už advokato paslaugas.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu nuteisti:
Ž. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt, t. y. 376,50 Eur) dydžio bauda. Ž. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
T. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslą, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu ketveriems mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirtas laisvės apribojimas septyniems mėnesiams, įpareigojant tęsti mokslą.
Nukentėjusiajam G. K. iš Ž. K. priteista 1000 Lt (t. y. 289,62 Eur), iš T. K. 3000 Lt (t. y. 868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti, iš Ž. K. ir T. K. priteista po 900 Lt (t. y. 260,66 Eur) advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu Ž. K. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 24 d., apie 11.50 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo kieme, esančiame Utenos r., Leliūnų sen., (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais ir nepadoriu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, žodinio konflikto metu tyčia sudavė dešinės rankos kumščiu G. K. į nosies sritį ir taip sutrikdė visuomenės rimtį.
T. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 24 d., apie 11.50 val., viešoje vietoje, gyvenamojo namo kieme, esančiame Utenos r., Leliūnų sen., (duomenys neskelbtini), nepadoriu ir įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, konflikto metu tyčia sudavė G. K. po vieną smūgį koja ir rankos kumščiu į nosies sritį, taip nukentėjusiajam G. K. dėl nosies kairio šono nubrozdinimo, akių vokų kraujosruvos, galvos smegenų sukrėtimo ir nosies kaulų lūžimo padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sutrikdė visuomenės rimtį.
Kasaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Audrius Mačerauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujai ištirtais ir įvertintais įrodymais, tačiau tokia išvada turi būti motyvuotai pagrįsta, o to apeliacinės instancijos teismas nepadarė ir nuosprendį pakeitė pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, t. y. padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. K. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio l dalį, o apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad Ž. K. veiksmuose nėra visų viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymių, todėl jis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinamas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Byloje nustatyta, kad konfliktą dėl sukasto sniego, išėjęs iš daugiabučio namo laiptinės, pradėjo Ž. K.. Konfliktas vyko sekmadienį, dienos metu, ilgą laiko tarpą, daugiabučio namo kieme, prieš namo langus, t. y. viešoje vietoje. Ž. K. demonstravo įžūlų elgesį, pirmas panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė smūgį G. K., kartu rodė nepagarbą savo pažįstamiems, šeimos nariams, įvykio vietoje buvusiam nepilnamečiui D. B.. Pasak kasatoriaus, Ž. K. pradėdamas konfliktą su G. K. suvokė, jog viešoje vietoje naudodamas fizinį smurtą sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką, todėl nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad byloje nėra duomenų, jog Ž. K. veiksmai sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – viešosios tvarkos sutrikdymą. Byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog viešoji tvarka Ž. K. veiksmais buvo sutrikdyta. Liudytojos G. K. ir R. K. nurodė, kad atbėgęs sūnus (anūkas) E. K. buvo labai išsigandęs, liepė skambinti greitajai pagalbai ir policijai. Po šio įvykio G. K. kreipėsi į medikus dėl sūnaus E. K. sveikatos. Liudytoja R. K. atsidariusi langą šaukė, kad vyrai liautųsi mušęsi, kvietė vaikus bėgti į lauką, nes muša tėtį. Apklaustas kaip liudytojas nepilnametis D. B. nurodė, kad sėdėdamas ant keturačio stebėjo, kas vyksta tarp G. K. ir Ž. K.. Kasaciniame skunde teigiama, kad tiesioginė Ž. K. tyčia, smurto naudojimas prieš G. K., jam bendrais su T. K. veiksmais padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, yra nustatyta ir argumentuotai pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendime.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstytoms išvadoms, kad T. K., sudavęs smūgius koja ir galbūt ranka G. K. į veido sritį, nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, tačiau padarė išvadą, kad T. K. siekė apginti tėvą, smurtą panaudojo tik vieną kartą, todėl būtinosios ginties ribos šiuo atveju nebuvo peržengtos, todėl T. K. veiksmai atitinka BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas. Taip pat teismas nurodė, kad įvykusio konflikto metu T. K. veiksmų negalima vertinti kaip įžūlių ir nukreiptų į visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, todėl jo veiksmai negali būti kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio l dalį. Pasak prokuroro, pavojingo kėsinimosi, suteikiančio teisę į būtinąją gintį, nebuvo, nes specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai G. K. ir jų vertinimas ne tik nepatvirtina apeliacinio teismo išdėstytų argumentų, kad jis neva gynė tėvą, bet ir juos paneigia. Specialisto išvadoje konstatuota, kad G. K. nustatyti sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Byloje nustatyta, kad iš namo laiptinės išbėgęs T. K. nestūmė G. K. rankomis į šoną, stengdamasis atitraukti tėvą Ž. K. nuo G. K., kad išvengtų tolesnio konflikto, o iškart spyrė vieną kartą koja ir sudavė vieną kartą ranka G. K. į veido sritį, dėl to šis pajuto stiprų skausmą, iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Sužalojimai G. K. padaryti jam nepradėjus ir nesirengiant atlikti jokių veiksmų prieš T. K.. T. K. veiksmų visuma, intensyvumas ir kryptingumas rodo, kad jis norėjo sutrikdyti sveikatą G. K., todėl pripažintina, kad T. K. ne gynė tėvą Ž. K. nuo realaus pavojingo kėsinimosi, bet padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir jo veiksmuose nebuvo baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties.
Pirmosios instancijos teismas, pasak kasatoriaus, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad T. K. daugiabučio namo kieme priešais šio namo langus, t. y. vietoje, į kurią gali patekti netrukdomai kiti žmonės ir kuri yra aiškiai matoma pro gyvenamojo namo langus, panaudojo fizinį smurtą, t. y. spyrė koja ir sudavė ranka G. K.. Tokie T. K. veiksmai pripažinti įžūliais. Teismas padarė išvadą, kad nors konfliktas kilo dėl asmeninių nesutarimų, tačiau T. K. suvokė, kad viešoje vietoje naudodamas fizinį smurtą sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką, ir tai patvirtino liudytojų R. K., G. K., D. B., E. K. parodymai. Toks T. K. elgesys, patvirtina jį veikus tiesiogine tyčia, todėl, pasak prokuroro, įrodyta, kad T. K. padarė viešosios tvarkos pažeidimą ir jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Audriaus Mačerausko kasacinis skundas atmestinas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisindama Ž. K. ir T. K. pagal BK 284 straipsnio l dalį, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o T. K. nutraukus baudžiamąją bylą dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.
BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t. y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Tai yra tyčinis nusikaltimas. (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015).
Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad Utenos rajono apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą Ž. K. ir T. K., nes neišsamiai ir neteisingai įvertino įrodymus (vieniems įrodymams suteikė viršenybę prieš kitus), neįvertino įrodymų viseto ir tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.
Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp kaimynų Ž. K. ir G. K. įvyko viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme Ž. K. pareiškus pretenzijas G. K. dėl sniego kasimo, o vėliau žodinis ginčas peraugo į muštynes, kurias pro buto langą pamačiusi R. K. paragino sūnų T. K., tuo metu buvusį namuose, gelbėti mušamą tėvą. T. K. išbėgęs į kiemą ir pamatęs prieš jo gulintį tėvą Ž. K. smurtaujantį G. K., sudavė jam vieną smūgį koja ir galimai vieną smūgį kumščiu į nosies sritį ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, konstatavo, kad remiantis byloje esančiais įrodymais, nėra galimybės nustatyti grumtynių pradžios, tačiau tiek Ž. K., tiek ir G. K. įžeidinėjo vienas kitą ir naudojo smurtą vienas prieš kitą. Konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės priežastys (kaimynai aplinkos tvarkymo klausimais nesutaria jau dešimt metų), konfliktas buvo trumpalaikis, aplinkinių asmenų neigiamos reakcijos nesukėlė. Duomenų apie tai, kad Ž. K. būtų siekęs aplinkiniams demonstruoti nepagarbą, o savo veiksmais sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs konflikto kilimo priežastis, Ž. K. veiksmų paskatas, pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad Ž. K. veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių – viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymo.
Apeliacinės instancijos teismas, detaliai išsiaiškinęs faktines konflikto aplinkybes, taip pat nustatė, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų T. K. tyčią pažeisti viešąją tvarką, t. y. elgtis chuliganiškai, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. T. K. sudavė smūgius G. K. išimtinai tik norėdamas apginti tėvą Ž. K.. Teismas teisingai sprendė, kad tokie T. K. veiksmai nelaikytini tyčiniais BK 284 straipsnio prasme, todėl, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagrįstai išteisino T. K. dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos išvados dėl T. K. kaltės yra neteisingos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti apeliacinės instancijos teismo išvadų.
Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje, priešingai negu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kur bylos įrodymai tik išvardijami ir pažymima, kad nukentėjusiojo G. K. artimųjų, kurie buvo apklausti kaip liudytojai, parodymais vadovaujamasi, o nuteistųjų Ž. K. ir T. K. naudai liudijusių asmenų parodymai atmetami kaip nepatikimi, be to viešosios tvarkos pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai neatskleidžiami, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl Ž. K. ir T. K. nekaltumo išsamiai argumentuojamos. Išteisinamajame nuosprendyje nurodytos tos nusikalstamos veikos teisiniam įvertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingos aplinkybės, į kurias neatkreipė dėmesio pirmosios instancijos teismas, ir išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadą dėl to, kad Ž. K. ir T. K. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.
Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
Apeliacinės instancijos teismas kruopščiai išanalizavęs įrodymų visetą nustatė, kad T. K., pamatęs ant žemės gulintį tėvą Ž. K. ir prieš jį smurtaujantį aukštesnį ir stambesnį kaimyną G. K., suvokė tai kaip pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į tėvo sveikatą ir suduodamas smūgius G. K. siekė apginti tėvą, o kai tik Ž. K. buvo išlaisvintas, smurtinių veiksmų prieš G. K. nebeatliko. Atsižvelgiant į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes šis teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog T. K. šioje situacijoje turėjo teisę ginti tėvą Ž. K. nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (nuo G. K. veiksmų), t. y. veikė būtinosios ginties ribose, todėl tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio 2 dalies – nuostatas.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl Ž. K. ir T. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir baudžiamosios bylos nutraukimo T. K. dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai,
paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos bylos aplinkybės, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, teismo išvados argumentuotos, pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Audriaus Mačerausko kasacinį skundą.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Vytautas Masiokas
Aurelijus Gutauskas
