Baudžiamoji byla Nr. 2K-44/2012
Teisminio proceso Nr.1-50-1-00125-2010-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.5; 1.2.14.1.2.5.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 3 punktais, 3 dalies 5 punktu A. M. skirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.
Priteista iš G. K., D. L. ir A. M. solidariai, o jiems iki pilnametystės neturint turto ir pajamų iš jų atstovų pagal įstatymą (tėvų) subsidiariai iš J. K., I. K., A. L., S. L., V. M., N. M. nukentėjusiajai L. G. 61 000 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas, nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo pakeista. Priteista L. G. iš G. K., D. L. ir A. M. solidariai, o jiems iki pilnametystės neturint turto ir pajamų iš jų atstovų pagal įstatymą (tėvų) J. K., I. K., A. L., S. L., V. M., N. M. subsidiariai 66 000 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti G. K., D. L. bei N. S., tačiau dėl jų kasaciniai skundai šioje byloje negauti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
A. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, o G. K. ir D. L. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad:
G. K. ir D. L., veikdami bendrininkų grupe su padėjėju A. M., laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 14 d. iki 2010 m. vasario 17 d. apsisprendę pagrobti svetimą turtą iš gyvenamosios patalpos, 2010 m. vasario 22 d., apie 12 val., Panevėžyje, A. M. stebint (duomenys neskelbtini) g. 13-ojo namo prieigas ir taip sudarant sąlygas jaustis saugiai, G. K. ir D. L. turėtu raktu atsirakinę duris įsibrovė į gyvenamąją patalpą – butą, (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė L. G. priklausantį didelės vertės turtą – 80 000 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų syriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžius pakeisti – jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę, o civilinį ieškinį dėl jo atmesti.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jam buvo žinoma apie planuojamą pavogti didelę pinigų sumą, todėl padaryta veika teisingai kvalifikuota kaip padėjimas padaryti didelės vertės turto vagystę, neteisinga, neatitinka Baudžiamojo kodekso normų aiškinimo ir taikymo praktikos. BK 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje yra skiriama apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Apibrėžta tyčia yra tada, kai nusikalstamą veiką darantis asmuo tiksliai numato kokį nusikalstamą rezultatą jis pasieks atlikdamas ar neatlikdamas konkrečią pavojingą veiką. Neapibrėžta tyčia yra tada, kai darydamas pavojingą veiką asmuo numato, kad, skirtingai nei apibrėžtos tyčios atveju, tiesiog kils kažkokie negatyvūs padariniai. Kasatorius pažymi, kad jis veikė neapibrėžta tyčia, nes nežinojo nei kiek G. K. su D. L. planuoja pagrobti pinigų, nei kiek jų realiai pagrobė. Jam buvo svarbi tik ta pinigų suma, kurią žadėjo D. L. už pasaugojimą. Tiek G. K., tiek D. L. nurodė į nekonkretizuotą susitarimą, abu pripažino, kad jam nesakė, kiek eina grobti pinigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punkte išaiškinta, kad vagystė gali būti padaroma apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Jei kaltininko tyčia dėl grobiamo turto vertės neapibrėžta, jo veika kvalifikuojama atsižvelgiant į turto vertę, jei nėra kitų veiką kvalifikuojančių požymių. Tame pačiame nutarime nurodyta, kad, nustatydami nusikalstamo sumanymo turinį, teismai turi neapsiriboti pirmine jo forma, privalo aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu. Nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius – kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ne kartą nurodė, kad jo tikslas, kurio siekė darydamas nusikalstamą veiką, buvo gauti 1000 Lt atlygį už pasaugojimą, tačiau šios aplinkybės tinkamai nesusiejo su bylos duomenimis ir formaliai išsprendė jo atsakomybės klausimą. Minėtame nutarime, sprendžiant neapibrėžtos kaltės klausimą, į turto vertę atsižvelgiama tada, jei nėra kitų veiką kvalifikuojančių požymių. Jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoja konkretus tikslas – 1000 Lt atlygis, kuris su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais buvo aptartas iš anksto. Nei rengiantis daryti nusikalstamą veiką, nei jos darymo metu, nei po nusikalstamos veikos padarymo jis neturėjo tikslo įgyti daugiau pinigų. Kadangi jį tenkinanti pinigų dalis buvo pasiūlyta iš anksto, jis neklausė ir nesidomėjo, kokia konkreti pinigų suma bus ar buvo pagrobta. Teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, nepagrįstai D. L. žodžius, kad G. K.tėvas namuose laiko milijoną litų, įvertino kaip jo suvokimą, kokia pinigų suma bus grobiama. Jis nurodė, kad tokiais D. L. žodžiais nepatikėjo, manė, kad daugiau kaip 10 000 Lt ten tikrai nebus. Taigi, pagal jo subjektyvų suvokimą, G. K. ir D. L. ėjo grobti daugiausia 10 000 Lt. Kadangi neapibrėžta kaltė vertinama pagal kaltininko suvokimą ir tikslą, tai jam turėjo būti inkriminuota tik BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje numatyta vagystė, o ne BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje. Teismas, spręsdamas jo atsakomybės klausimą, taip pat neįvertino ir tos aplinkybės, kad jo veiksmais reali žala nebuvo padaryta, t. y. jo paimti 1000 Lt buvo grąžinti nukentėjusiajai. Kasatorius mano, kad už kitų asmenų nusikalstamais veiksmais padarytą žalą jis neturi atsakyti. Kaip ir konstatuota skundžiamame teismo nuosprendyje, realiai pinigus pagrobė ir savo reikmėms panaudojo G. K. ir D. L.. Kasatorius teigia, kad šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas įvertino netinkamai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jo veiksmus, klaidingai konstatavo, kad, esant dvies jo nusikalstamą veiką kvalifikuojančioms aplinkybėms – didelės vertės turto pagrobimas ir įsibrovimas į patalpą, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 178 straipsnio 3 dalį. Kasatorius pažymi, kad įsibrovimas į patalpą BK 178 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta kaip veiką kvalifikuojanti aplinkybė. Kvalifikavimo paga šio BK straipsnio 3 dalį pagrindas yra didelės vertės turto pagrobimas. Taigi šis teismas, svarstydamas jo prašymą veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį, turėjo aptarti ir BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo galimybę. Kaip nurodo kasatorius, pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad byloje iš esmės buvo ginčijama pagrobtų pinigų priklausomybė. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltinamieji G. K. ir D. L. teigė, kad pinigai priklausė jos tėvui I. K.. Tą patį nurodė ir N. S. – jam G. K. sakė, kad pinigai paimti iš tėvo. Jam D. L. taip pat sakė, kad pinigai yra vieno vyro, bus jo nuotrauka, jo reikia saugotis. Liudytoja D. Z. teismui nurodė, kad girdėjusi šnekas, jog pas G. K. tėvą yra didelė pinigų suma. Po vagystės I. K. reikalavo grąžinti pinigus, teigė, kad iš jo buvo pavogti pinigai, jie priklauso jam. Pati nukentėjusioji L. G. paaiškino teismui, kad buvo pagrobti jai priklausantys pinigai, tačiau apklausiama nurodė, kad dokumentaliai pinigų skolinimosi ar kitokiu būdu jų įgijimo patvirtinti negali. Kasatorius mano, kad minėtų įrodymų pakanka teigti, jog teismas priteisė žalos atlyginimą asmeniui, kuris byloje negalėjo būti nei nukentėjusiuoju, nei civiliniu ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas šios dalyje jo apeliacinio skundo dalies nesvarstė ir nevertino. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad priimant nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio jis jau buvo pilnametis.
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Virginijus Sabutis prašo nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti. Prokuroro nuomone, kasacinis skundas nepagrįstas, o teismų sprendimai teisėti. Bylos medžiagoje neginčijamai nustatyta, kad A. M. nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas su dviem ir daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų. Jis veikė kaip padėjėjas, padėjęs daryti nusikalstamą veiką šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus (BK 24 straipsnio 6 dalis). Nė vienas nusikalstamos veikos bendrininkas iki nusikaltimo padarymo tiksliai nežinoj, kokios vertės svetimą turtą jie pagrobs, tačiau nusikalstamos veikos vykdytojai tikėjosi pagrobti labai didelę pinigų sumą - apie milijoną litų. Apie planuojamą didelės vertės svetimo turto pagrobimą nusikalstamos veikos vykdytojai su nusikalstamos veikos padėjėju A. M. dėl jo konkrečių veiksmų susitarė prieš 4 dienas iki įvykdyto turto pagrobimo.
A. M. buvo žinomas nusikalstamos veikos vykdytojų tikslas - pagrobti didelės vertės svetimą turtą, taip pat jam buvo žinomi planuojamo pagrobti turto vertė iki nusikaltimo padarymo, jo vaidmuo ir konkretūs veiksmai darant nusikalstamą veiką. A. M. iš anksto sutiko būti padėjėju ir nusikalstamos veikos padarymo metu atliko visus iš anksto sutartus su bendrininkais veiksmus bei paėmė dalį pagrobto turto, taip savo veiksmais padėjo daryti nusikalstamą veiką šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, padarė dalį turto grobimo veiksmų.
Padėjėjas atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą nusikalstamą veiką (BK 26 straipsnio 4 dalis), kaip bendravykdytojas. Nustatyta, kad nuteistieji vykdytojai G. K. ir D. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, todėl A. M. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas A. M. padarytoje nusikalstamoje veikoje pagrįstai nustatė ir įvertino dvi kvalifikuojančias aplinkybes: -įsibrovimą į patalpą ir didelės vertės turto pagrobimą. Teismas teisingai, esant dviem BK 178 straipsnio 2 ir 178 straipsnio 3 dalyje kvalifikuojančioms aplinkybėms, įvertino A. M. veiką ir ją kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.
Prokuroro nuomone, kadangi A. M. padarė nusikalstamą veiką kartu su nuteistaisiais G. K. ir D. L., tai civilinis ieškinys jam dėl nukentėjusiajai L. G. padarytos žalos atlyginimo negali būti atmestas. A. M. apeliacinio ir kasacinio skundų motyvuojamosiose dalyse keliamos menamos abejonės dėl to, kas yra nukentėjusysis byloje, kad teismas gal būt priteisė žalos atlyginimą asmeniui, kuris negalėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu byloje, tačiau nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunduose neprašoma pakeisti ar nustatyti kitą nukentėjusįjį, civilinį ieškovą. Nukentėjusiosios L. G. statusas byloje yra nustatytas ir patvirtintas teisminio nagrinėjimo metu, todėl A. M. nuomonė dėl nukentėjusiojo asmenybės negali būti pagrindas atmesti civilinį ieškinį jam.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 24 straipsni 6 dalies, 178 straipsnio 3 dalies taikymo
Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį vagystę kvalifikuojantis požymis yra didelės vertės svetimo turto pagrobimas.
Svetimo turto, kuriuo vertė nustatoma remiantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu.
Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t.y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į ta patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.
Būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t.y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).
Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, veikiant bendrininkų grupe, pagal išankstinį susitarimą A. M. atliekant bendroje nusikalstamoje veikoje padėjėjo vaidmenį (saugant ir pridengiant kitus bendrininkus), G. K. ir D. L. įsibrovė į gyvenamąją patalpą ir pagrobė nukentėjusiajai L. G. priklausantį turtą – 80 000 Lt. Nustačius vagystę kvalifikuojantį požymį – didelės vertės turto pagrobimą, teismas G. K. ir D. L. veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, o A. M. – pagal 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 3 dalį.
Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes konstatuoti, kad kasatoriui netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Bendrininkavimo ir bendrai padarytos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, požymiai teismų sprendimuose nustatyti, išanalizuoti bei pagrįsti ištirtais ir įvertintais įrodymais.
Kasatorius savo prašymą pakeisti teismų sprendimus jo veiką kvalifikuojant pagal BK 178 straipsnio 2 dalį argumentuoja tuo, kad vagystę kvalifikuojantis požymis jam inkriminuotas nepagrįstai, nes jis nežinojo ir nesuvokė, jog iš buto bus pagrobta tokia didelė pinigų suma, kad po vagystės jis gavo tik 1000 Lt, t.y. tiek, kiek ir buvo iš anksto sutarta. Tie patys argumentai buvo nurodomi ir nuteistojo apeliaciniame skunde, kuriuo buvo prašoma padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 178 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriuo A. M. apeliacinis skundas atmestas, motyvuotai ir tinkamai paaiškinta, kodėl nuteistojo argumentai atmetami.
Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, jog veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Vagystė gali būti padaroma apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Jeigu nustatoma, kad kaltininko tyčia dėl grobiamo turto vertės buvo neapibrėžta, veika kvalifikuojama atsižvelgiant į pagrobto turto vertę, t.y. realiai kilusius padarinius. Vagystė pagrobiant didelės vertės svetimą turtą yra tada, kai pagrobto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis). Kai tokią vagystę padaro grupė iš anksto susitarusių asmenų, kiekvienam bendrininkui inkriminuojama visos grupės pagrobto turto vertė neatsižvelgiant į tai, kokią realią jo dalį gavo (ar apskritai negavo) kiekvienas grupės narys. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nusikalstamos veikos bendrininkai nebuvo sutarę, kokią konkrečiai pinigų sumą jie pagrobs, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, nė vienas jų ir nežinojo, kokia konkreti pinigų suma bus rasta įsibrovus į butą, tačiau tikėjosi, kad jų bus daug. Ne tik iš bendravykdytojų G. K. ir D. L., bet ir paties A. M. parodymų matyti, kad jis buvo informuotas, jog G. K. iš tėvo namų turi paimti didelę pinigų sumą – apie 1 milijoną litų. Didelės vertės svetimo turto, įsibraunant į gyvenamąją patalpą, pagrobimas buvo įvykdytas bendrais veiksmais, tą pačią dieną A. M. iš pagrobtų pinigų buvo duota 1000 Lt.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad jos yra teisingos, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog visus tris nuteistuosius tenkino bet kokios jų nusikalstamos veikos pasekmės, t.y. bet kokia pagrobtų pinigų suma, kad visi jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl visiems nusikalstamos veikos bendrininkams pagrįstai inkriminuotas vagystę kvalifikuojantis požymis— didelės vertės svetimo turto pagrobimas.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutikti su teismų sprendimais ir juos keisti remiantis kasatoriaus nurodytais argumentais neturi pagrindo.
Dėl civilinio ieškinio
Pagal BPK 28 straipsnį nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai) nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (CK 6. 279 straipsnis). Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė L. G. dėl G. K., D. L. ir A. M. bendrai padarytos nusikalstamos veikos patyrė turtinės žalos, todėl jų bendrais veiksmais jai padarytą žalą iš nuteistųjų priteista atlyginti solidariai, o jiems iki pilnametystės neturint turto ir pajamų, subsidiariai iš jų tėvų (CK 6. 276 straipsnis).
Remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais, t. y. kad teismas, kasatoriaus nuomone, priteisė atlyginti žalą asmeniui, kuris byloje negalėjo būti pripažintas nei nukentėjusiuoju, nei civiliniu ieškovu, kad L. G. teisme negalėjo pateikti dokumentų, patvirtinančių, iš kur ji turėjo pinigų, tenkinti nuteistojo prašymą – panaikinti nuosprendžių dalį, kuria iš jo priteistas žalos atlyginimas,- teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus L. G. pareiškimą, ji, nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, buvo pripažinta nukentėjusiąja bei civiline ieškove, davė parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamų nuosprendžių panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Dalia Bajerčiūtė
Aldona Rakauskienė
