Dėl hipotekos įgyvendinimo priverstinai išieškant skolą iš skolininkų A. P. ir D. P

Civilinė byla Nr. 3K-3-58/2012

Teisminio proceso Nr.: NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

32.5, 42.10, 74.2.4, 93.2.11, 128.16

2012 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkų A. P. ir D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko pakartotinį pareiškimą dėl hipotekos įgyvendinimo priverstinai išieškant skolą iš skolininkų A. P. ir D. P..

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas dėl pagrindų pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto, taip pat dėl vaikų teisių apsaugos ir skolininkų procesinių garantijų užtikrinimo hipotekos įgyvendinimo bylose.

Kreditorius pakartotinai pateikė reikalavimą išieškoti iš skolininkų 527 376,92 Lt skolą, 130 Lt žyminio mokesčio, 5,06 proc. metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos (485 236,10 Lt) nuo pakartotinio pareiškimo pateikimo dienos iki visiško skolos išieškojimo dienos ir parduoti įkeistą turtą – Vilniuje esantį butą, nuosavybės teise priklausantį D. P..

Kreditorius nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010 m. kovo 26 d. nutartimi buvo areštuotas kreditoriui įkeistas skolininkų turtas, skolininkai bei įkeisto turto savininkai įspėti, jog, negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Nustatytu terminu skolininkai skolos kreditoriui negrąžino. Iš viso skolininkai skolingi sudaro 527 376,92 Lt

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta išieškoti 485 236,10 Lt negrąžinto kredito, 41 551,85 Lt nesumokėtų palūkanų, 588,97 Lt nesumokėtų delspinigių, 130 Lt žyminio mokesčio, 5,06 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos (485 236,10 Lt) nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą; priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą nekilnojamąjį daiktą – butą Vilniuje, nuosavybės teise priklausantį D. P..

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010 m. kovo 26 d. nutartis, kuria įkeistas nekilnojamasis daiktas buvo areštuotas, A. P. buvo įteikta 2010 m. spalio 18 d., D. P. – 2010 m. lapkričio 3 d., tačiau iki nutarties priėmimo dienos (2010 m. gruodžio 17 d.) įvykdyta nebuvo. Dėl šios priežasties teismas kreditoriaus prašymą tenkino, priverstinai parduodant įkeistą nekilnojamąjį daiktą iš varžytynių.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal skolininkų atskirąjį skundą 2011 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad jeigu konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (CPK 542 straipsnio 1 dalis), todėl aplinkybių, susijusių su kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumu, hipotekos teisėjas nesprendžia.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliantai savo atskirąjį skundą grindžia iš esmės tuo, jog teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias priverstinio vykdymo procedūras pagal kreditoriaus prašymą, nes neįvykdė savo pareigos patikrinti, ar kreditorius prieš kreipdamasis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą (CPK 558 straipsnis) laikėsi ikiteisminės vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos (CK 6.218 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad į bylą yra pateiktas kreditoriaus 2010 m. vasario 19 d. raštas dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo. Ši pašto siunta abiems skolininkams (apeliantams) buvo ne tik siunčiama, bet ir įteikta A. P. pasirašytinai. Dėl to teisėjų kolegija neturėjo pagrindo sutikti su apeliantų atskirojo skundo argumentais dėl jų neinformavimo ar netinkamo informavimo apie kreditavimo sutarties nutraukimą, nes hipotekos teisėjui buvo pateikti duomenys apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir apeliantų informavimą apie tai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad konstatuoti, jog hipotekos teisėjas šiuo aspektu netinkamai taikė proceso teisės normas, nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu skolininkai prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismai, priimdami nutartis, pažeidė materialiosios (CK 4.192, 6.188, 6.209, 6.217 straipsniai) ir proceso (CPK 558 straipsnis) teisės normas. Nagrinėdamas pakartotinį kreditoriaus pareiškimą dėl skolos išieškojimo, pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos ex officio įvertinti, ar kreditavimo ir hipotekos sutartys nėra vartojimo sutartys, o jei taip – vertinti jų nutraukimo tvarką nustatančias sąlygas sąžiningumo aspektu. Taip pat teismas nepatikrino, ar sutartis, prieš pradedant priverstinį išieškojimą, buvo nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos, apsiribojo tik pranešimo apie sutarties nutraukimą įteikimo skolininkams faktu. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, taip pat neįvykdė šių pareigų. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas skolininkų atskirąjį skundą, visiškai nepagrįstai apsiribojo vien tik konstatavimu, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą skolininkams įteiktas tinkamai ir dėl to Sutartis nutraukta teisėtai bei visa priverstinio skolos išieškojimo procedūra pagrįsta, kartu nurodydamas, kad kitų aplinkybių, susijusių su kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumu, hipotekos teisėjas nesprendžia.

2. Bankas verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Skolininkams pagal sutartį kreditas buvo suteiktas butui pirkti ir įrengti, kredito grąžinimas užtikrintas buto hipoteka. Taigi skolininkų bei kreditoriaus buvo sudarytos kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartys, todėl turėjo būti atlikta jų nuostatų sąžiningumo kontrolė. Kredito sutarties Specialiosios dalies 12 punkto nuostata, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, reiškia tik tai, jog šiai sutarčiai netaikomas Vartojimo kredito įstatymas, tai atitinka šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus. Kredito sutarties įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei skolininkai sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos turi būti pripažintos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).

3. 2010 m. vasario 19 d. kasatoriai kreditoriaus naudai buvo pradelsę tik 5 658,64 Lt mokėjimų. Tai, palyginus su suteikto kredito suma (488 577,46 Lt), yra šiek tiek daugiau nei 1 procentas kredito sumos, net be palūkanų sumų, kurias pagal sutartį skolininkai sumokėjo bei būtų sumokėję iki 2038 metų. Atsižvelgiant į šiuos faktus bei vadovaujantis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais, akivaizdu, kad neįvykdyta prievolė sudaro ypač mažą sutartinių prievolių dalį, todėl CK 6.209 straipsnio 3 dalis netaikoma, taigi sutartis negalėjo būti nutraukta kreditoriaus 2010 m. vasario 19 d. pranešimu jame nurodytais pagrindais bei tvarka. Toks nutraukimas pripažintinas nepagrįstu bei neteisėtu.

4. Išieškojimas iš skolininkų turto gali padaryti ypač didelę žalą skolininkams bei keturiems nepilnamečiams asmenims, gyvenantiems skolininkų bute, kurį nutartą parduoti iš varžytynių. Taip būtų pažeisti ir nepilnamečių vaikų interesai, kurie, pardavus daiktą, liktų be gyvenamojo būsto. Nors skolininkai ne visada laiku vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau, kad ir vėluodami, padengia savo skolas.

5. Hipotekos teismui tiek priimant nutartį dėl įkeisto daikto arešto, tiek nutartį dėl skolos išieškojimo bei daikto pardavimo iš varžytynių, skolininkui nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo atsiliepimą ar prieštaravimą ar bet kokį kitą procesinį dokumentą, kuriame galėtų išdėstyti savo poziciją sutarties nutraukimo, išieškojimo pagrįstumo bei kitais su išieškojimu susijusiais klausimais, t. y. nebuvo pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos. Taigi buvo pažeisti skolininkų teisės būti išklausytiems, šalių lygiateisiškumo, teisės į tinkamą teismo procesą principai. Skolininkams turi būti sudaryta galimybė pateikti savo atsiliepimus arba prieštaravimus ar kitus procesinius dokumentus, kuriuose galėtų išdėstyti savo poziciją sutarties nutraukimo, išieškojimo pagrįstumo bei kitais su išieškojimu susijusiais klausimais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą kreditorius prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

1. Bankas sutartį nutraukė ne dėl vienos įmokos nesumokėjimo, o dėl sistemingo prievolių nevykdymo. Kad nevykdė sutarties, pripažįsta ir patys kasatoriai. Bankas sutartį nutraukė tik tada, kai skolininkai penkis mėnesius iš eilės tinkamai neįvykdė prievolių. Taigi bankas net nesivadovavo ginčijamomis sutarties nuostatomis.

2. Skolininkai atskiroje byloje ginčija sutarties nutraukimą. Šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti bet kokie priverstinio vykdymo veiksmai. Kol nebus išspręstas sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, negalima atlikti jokių išieškojimo veiksmų, todėl kasatoriams dėl hipotekos teisėjo nutarčių žalos nebus padaryta.

3. Net ir pripažinus ginčijamas sutarties sąlygas negaliojančiomis, tai nedaro įtakos nutarčių teisėtumui, nes skolininkai pažeidė sutartį iš esmės. Bankas negavo to, ko tikėjosi pagal sutartį, sutarties nevykdymas davė pagrindą manyti, kad sutartis nebus vykdoma ir ateityje. Skolininkams buvo siunčiami raštai ir raginimai, nustatomi papildomi terminai. Skolininkai nepaprašė atidėti mokėjimų ar pakeisti sutarties sąlygų. Bankas tinkamai pranešė apie sutarties nutraukimą ir iš karto nesikreipė dėl priverstinio išieškojimo, tačiau skola nebuvo padengta.

4. Skirtingai nei nurodo kasatoriai, skolos nėra padengiamos. Pagal mokėjimų grafiką, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 birželio 6 d. skolininkai turėjo sumokėti 88 760,90 Lt, tačiau sumokėjo tik 37 767,93 Lt.

5. Pagal įstatymus ir kasacinio teismo praktiką skolininkai šios kategorijos bylose nereiškia atsiliepimų ir prieštaravimų. Teismai šių nuostatų laikėsi, todėl naikinti jų nutartis nėra pagrindo.

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai, susiję su teismo procesiniais veiksmais, atliekamais nagrinėjant kreditoriaus pareiškimus išieškoti iš hipoteka įkeisto daikto.

Dėl pagrindo pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. Ananjevas, bylos Nr. 3K-3-536/2009). Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB banko „NORD/LB Lietuva“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1151/2003).

Nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios įstatymo nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Jos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011).

Kasacinis teismas pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.

Kreditoriaus 2010 m. vasario 19 d. rašte „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo“ nurodyta, kad skolininkai pradelsė mokėjimų už 5658,64 Lt. Kasatoriai teigia, kad, palyginus su suteikto kredito suma (488 577,46 Lt), pradelsta suma yra apie 1 procentas kredito sumos, todėl nedidelė. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl 1 procentą atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma.

Iš bylos medžiagos matyti, kad, nors sutartinių prievolių pradėta nesilaikyti 2009 m. lapkričio mėn., kreditorius į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2010 m. kovo 25 d. Kitą dieną po kreipimosi buvo priimta hipotekos teisėjo nutartis dėl daikto arešto ir papildomo vieno mėnesio termino prievolei įvykdyti nustatymo, skaičiuojant šį terminą nuo nutarties nuorašo įteikimo skolininkams dienos. Nepavykus skolininkams įteikti nutarties nuorašo, 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi teismas tenkino kreditoriaus prašymą ir leido įteikti nutarties nuorašą per antstolius. Nepavykus nutarties nuorašo įteikti per antstolius teismas 2010 m. spalio 22 d. leido nutartį įteikti viešo paskelbimo spaudoje būdu. Skolininkams tinkamai nevykdant prievolių, 2010 m. gruodžio 15 d. kreditorius į teismą kreipėsi su pakartotiniu pareiškimu. 2010 m. gruodžio 17 d. teismas priėmė nutartį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Nepavykus įteikti 2011 m. sausio 24 d., teismas leido nutartį įteikti per antstolius, kurią pavyko įteikti tik 2011 m. vasario 15 d. Šie faktai rodo, kad skolininkai nesilaikė CK 6.38 straipsnio 3 dalyje ir 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos civilinės teisinės pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita prievolės šalimi.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, nors skolininkai nevisada laiku vykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį, tačiau, kad ir vėluodami, padengia savo skolas. Banko pateiktos pažymos, kurių skolininkai nėra nuginčiję, rodo, kad skolininkai, pažeidę prievolę 2009 m. lapkričio mėn., laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio iki 2010 m. kovo mėn. jos apskritai nevykdė. Be to, banko duomenimis, pagal mokėjimų grafiką, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. birželio 6 d. skolininkai turėjo sumokėti 88 760,90 Lt, tačiau sumokėjo tik 37 767,93 Lt. Toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorius, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 straipsniu, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Štai Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.

Šios teisinės aplinkybės bei konstatavimas, kad sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus ir byloje nustatytus faktus nėra pagrindas priimti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą, suponuoja išvadą dėl kasacinio skundo argumentų nepagrįstumo.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog hipotekos teisėjas tinkamai taikė proceso teisės normas, nes sprendimą išieškoti iš įkeisto daikto priėmė tada, kai jam buvo pateikti duomenys apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir skolininkų informavimą apie tai.

Visa tai sudaro pagrindą kasacinio skundo argumentus, susijusius su pagrindo pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą iš hipoteka įkeisto turto nebuvimu, atmesti.

Dėl vaikų teisių apsaugos užtikrinimo

Kasatoriai teigia, kad išieškojimas iš skolininkų turto gali padaryti ypač didelę žalą skolininkams bei keturiems nepilnamečiams asmenims, kurie gyvena skolininkų bute, kurį nutartą parduoti iš varžytynių. Taip būtų pažeisti ir nepilnamečių vaikų interesai, kurie, pardavus daiktą, liktų be gyvenamojo būsto.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko teisę į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina įstatymai bei kiti teisės aktai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaiko teisių apsauga yra viešosios tvarkos elementas ir saugotina vertybė, tačiau atkreipia dėmesį į šias faktines ir teisines aplinkybes.

Pirma, aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Jei būtų traktuojama priešingai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, nes asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas, nes finansų įstaigų, norinčių kredituoti tokius asmenis, rinkoje sumažėtų. Be to, taip būtų pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai (Konstitucijos 23 straipsnis).

Antra, CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, šios bylos kontekste pasverti savo galimybes grąžinti paskolą, turint galvoje ir vaikų interesus. Pažymėtina, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai kiek įmanoma turi vykdyti patys ir neperkelti jos kitiems asmenims.

Trečia, vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Dėl to aplinkybė, kad skolininkai paėmė palyginti nemažą kreditą (488 577,46 Lt) ir mano galintys tęsti kreditavimo santykius mokėdami už paskolą atitinkamas mėnesines įmokas, kartu reiškia, kad skolininkai tokią kasmėnesinę sumą gali skirti jų šeimai reikalingo būsto nuomai.

Ketvirta, pagal kasacinio teismo praktiką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant, ar vykdant išieškojimą iš skolininko gyvenamosios patalpos nebuvo pažeisti nepilnamečių vaikų teisės ir interesai, būtina nustatyti, ar šis turtas nėra vienintelis nepilnamečio vaiko gyvenamasis būstas, kurį pardavus iš varžytynių vaikas liks be būsto arba jam nebus užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5–7 punktai, 11 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje K. M. v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-346/2007). Kasatoriai byloje neįrodinėjo, kad hipoteka įkeistas butas yra vienintelis skolininkų nuosavybės teise valdomas nekilnojamojo turto objektas, todėl šie skundo argumentai, nepagrįsti kasatorių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose teiktinais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, negali būti pagrindas draudimui įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka.

Penkta, kaip pažymima atsiliepime į kasacinį skundą, skolininkai atskiroje byloje ginčija sutarties nutraukimą. Šioje byloje Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti bet kokie priverstinio vykdymo veiksmai. Tai reiškia, kad kol nebus išspręstas sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas, negalima bus atlikti jokių išieškojimo veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, susiję su galimu vaikų teisių pažeidimu, atmestini.

Dėl skolininkų procesinių garantijų užtikrinimo

Kasatoriai nurodo, kad, hipotekos teismui tiek priimant nutartį dėl įkeisto daikto arešto, tiek nutartį dėl skolos išieškojimo bei daikto pardavimo iš varžytynių, skolininkui nebuvo sudaryta galimybės pateikti savo atsiliepimą arba prieštaravimą ar bet kokį kitą procesinį dokumentą, kuriame galėtų išdėstyti savo poziciją sutarties nutraukimo, išieškojimo pagrįstumo bei kitais su išieškojimu susijusiais klausimais, t. y. nebuvo pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos. Taigi buvo pažeisti skolininkų teisės būti išklausytiems, šalių lygiateisiškumo, teisės į tinkamą teismo procesą principai.

Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką CPK XXXVI skyriaus normos, nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Argumentai dėl skolos kreditoriui apimčių ir jos dydžio nėra šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas. Skundai galimi dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Kitais atvejais skolininkas ar kiti asmenys, suinteresuoti įregistruota hipoteka, hipotekos sandorį gali ginčyti CK išvardytais sandorių negaliojimo pagrindais ar kitais pažeistų teisių gynimo būdais. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas neįpareigoja hipotekos teisėjo aiškintis ir spręsti įkeitimo sutarties šalių ginčų. Tokių ginčų buvimo faktas nėra pagrindas sustabdyti ar atsisakyti pradėti nagrinėti hipotekos kreditoriaus prašymą dėl priverstinio vykdymo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. U. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-103/2008). Taigi skolininko procesinės garantijos gali būti įgyvendinamos kitame, su hipotekos sutarties ginčais susijusiame procese, o hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai dėl skolininkų procesinių garantijų pažeidimo, nesuteikiant teisės reikšti prieštaravimus, atmestini.

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 ir 2 dalimis,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas