Dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-61/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02751-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1; 42.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. U. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. U. ieškinį atsakovei D. D., trečiasis asmuo N. O. M., dėl pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė patvirtinti 51/100 dalies buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą pardavėjos atsakovės D. D. ir pirkėjo ieškovo R. U., ir pripažinti ją galiojančia.

2005 m. liepos 28 d. ieškovas ir atsakovė sudarė sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), 51/100 dalies pirkimo–pardavimo už 12 500 Lt. Sutarties pasirašymo dieną ieškovas atsakovei sumokėjo 9500 Lt. Sutartyje numatyta, kad atsakovė reikiamus pardavimo dokumentus turi sutvarkyti, o ieškovas privalo atsiskaityti iki 2005 m. rugpjūčio 10 d., priešingu atveju jis privalės mokėti 0,5 proc. palūkanų už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos. Sutartyje taip pat nustatyta, kad sandoris notarine tvarka turi būti patvirtintas iki 2005 m. rugpjūčio 20 d. Ieškovas nurodė, kad nurodyto dydžio buto dalis buvo faktiškai perduota jam valdyti. Ieškovas naudojosi butu ir atliko jame kapitalinį remontą: pakeitė radiatorius, vamzdynus, įrengė dušo kabiną ir t. t.

Kilo šalių ginčas vertinant sudarytą sutartį. Ieškovo nuomone, tai yra pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią jam atsakovė turėjo parduoti jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį. Atsakovės nuomone, tai yra preliminarioji sutartis dėl pagrindinės sutarties ateityje sudarymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2005 m. liepos 28 d. sutartis rodo šalių susitarimą ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį, todėl šią sutartį vertino kaip preliminariąją. Teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos sutartį, aiškiai suvokė, kad pagrindinės – sutarties patvirtinimo sąlyga ir nuosavybės teisės perėjimas išskirtinai sietinas su kainos sumokėjimu. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas naudojosi atsakovei priklausančio buto dalimi ir gyveno šiame bute, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad būtų patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad remontas bute buvo daromas bendrojo naudojimo patalpose, butas buvo dažomas visas, taigi buvo remontuojama ne tik vienai atsakovei priklausanti buto dalis; nurodė, kad, tenkinant ieškovo reikalavimą, būtų pažeistas sutarties laisvės principas ir tai suteiktų ieškovui perdėtą pranašumą, todėl ieškinį atmetė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi 2005 m. liepos 28 d. sutarties turinį, nustatė, kad atsakovė įsipareigojo iki 2005 m. rugpjūčio 20 d. parduoti jai priklausančią buto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), ieškovui už 12 500 Lt. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė siekė vykdyti 2005 m. liepos 28 d. sutartimi duotą įsipareigojimą parduoti jai priklausančią buto dalį ieškovui, nes atsakovė kreipėsi į VĮ Registrų centro Panevėžio filialą, kuriame išduotos pažymos dėl nekilnojamojo turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Be to, atsakovė 2005 m. liepos mėnesį išsiregistravo iš ginčo buto į Kauno miestą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas neatliko jokių veiksmų, leidžiančių patvirtinti ieškovo siekį sumokėti likusią 3000 Lt kainos dalį atsakovei; sumokėtą 9500 Lt kainos dalį kvalifikavo kaip avansą (CK 6.309 straipsnio 2 dalis), taip pat pažymėjo, kad atliktas remontas atsakovei priklausančioje buto dalyje nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisių įgijimo ar patvirtinimo. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nekilnojamojo turto pirkimui–pardavimui įstatymų leidėjas CK šeštosios knygos IV dalies 8 skirsnyje nustatė tam tikrus padidintus reikalavimus tokio pobūdžio sandorių formai ir turiniui. CK 6.393 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalių ginčas kilo ikisutartinių santykių stadijoje (CK 6.163 straipsnis), kai buto dalies savininkė D. D. rašytine forma įsipareigojo parduoti jai priklausančią buto dalį ieškovui. Teisėjų kolegija nepripažino atsakovės pažado parduoti jai priklausančią ginčo buto dalį ieškovui preliminariąja sutartimi (CK 6.165 straipsnis), nes nurodyto rašytinio sandorio ieškovas R. U. nėra pasirašęs, o šio sandorio vykdymas ar nevykdymas išimtinai priklauso nuo subjektyvaus ieškovo požiūrio.

III. Kasacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. U. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl sutarties teisinės kvalifikacijos. Teismai šalių teisinius santykius kvalifikavo ikisutartiniais, tačiau neįvertino to, kad esant tokiems santykiams šalys tik tariasi dėl pagrindinės sutarties sudarymo, o ne pradeda ją vykdyti.

Kasatoriui sumokėjus didžiąją dalį kainos už nekilnojamojo daikto dalį, buvo vykdoma ne preliminariosios, o pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties prievolė. Tokia išvada darytina ir iš CK 6.165 straipsnio, kad pagal preliminariąją sutartį nėra atliekami mokėjimai ar atsiskaitymai būsimosios (pagrindinės) sutarties sąskaita. Preliminarioji sutartis yra susitarimas dėl būsimos sutarties sudarymo, jos objektas – būsimoji sutartis. Bylos ginčo atveju sutartyje aiškiai nurodytas perleidžiamas ir turtas, kaina, šalių įsipareigojimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, šalių valia nurodyta kaip esminis pagrindinės ir preliminariosios sutarties atribojimo požymis. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, 2005 m. liepos 28 d. sutartyje nenurodyta, kad jos galiojimas siejamas su likusios kainos dalies už perkamas patalpas sumokėjimu, o yra abipusių įsipareigojimų: sutvarkyti pardavimo dokumentus, sumokėti pinigus, netesybas už uždelstą laiką.

Apeliacinės instancijos teismas šalių veiksmus pripažino ikisutartiniais, jų reguliavimą kvalifikavo pagal CK 6.163 straipsnio normas. Teisėjų kolegija nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kuria teigiama, kad vertinant, buvo sudaryta sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių susitarimo pasiekimas, o ne formalūs dalykai. Svarbu išanalizuoti šalių elgesį derybų metu ir jų santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-38/2005). Šiuo atveju tarp ieškovo ir atsakovo derybos buvo pasibaigusios, 2005 m. liepos 28 d. sudarytas susitarimas, t. y. buvo akceptuotas oferento pasiūlymas, pasirašyta sutartis, kuri pavadinta kaip „Pardavimo sutartis“, joje išdėstytos esminės sąlygos bei pradėtas vykdymas, todėl tinkamas įforminimo trūkumas negali būti pagrindu šalių elgesį vertinti kaip ikisutartinius santykius.

2. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovas nepripažintas sandorio šalimi. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta dėl šių priežasčių: 1) atsakovė, nurodydama ieškovo vardą ir pavardę, įsipareigojo ginčo buto dalį perduoti kasatoriui. Sutartyje taip pat nurodyta, kad ieškovas duoda didžiąją ginčo patalpų dalies vertės pinigų sumą; 2) CK 132 straipsnio 1 dalis leidžia sudarinėti sandorius ir per atstovus, todėl sutartį pasirašiusi D. B. laikytina ieškovo atstove (šias aplinkybes pripažino bylos šalys bei pirmosios instancijos teismas savo sprendime); 3) CK 6.191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sudaręs sutartį asmuo (D. B.) išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui (ieškovui), tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo (D. B.), tiek ir trečiasis asmuo (ieškovas), kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas; 4) jei apeliacinės instancijos teismas manė, kad į teismą ieškovas kreipėsi neturėdamas teisės reikalauti sutarties patvirtinimo, tai jis, konstatavus CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte išvardytus absoliučius negaliojimo pagrindus, privalėjo panaikinti ginčijamąjį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydamas įtraukti į bylą D. B.

3. Dėl CK 6.309 straipsnio, 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo. Pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant jį valdyti būsimajam pirkėjui yra to daikto pirkimas–pardavimas. Byloje nustatyta, kad sudarius sutartį butas perduotas kasatoriui valdyti, jis atliko buto būklės pagerinimus. Tai patvirtina valdymo faktą, nes valdymas suprantamas kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Kadangi sumokėta didžioji dalis kainos ir daiktas perduotas valdyti pirkėjui, tai teismai turėjo konstatuoti, kad daiktas nupirktas. Byloje yra duomenų, kad sutartį notariškai įforminti vengė atsakovė. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti sandorį galiojančiu, jei sandoris yra dvišalis; viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Vienas iš sandorių šalių nepagrįstas atsisakymas pripažinti sutarties faktą negali būti pagrindas nepripažinti sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/2007; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S., L. N. S. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-285/2006). Dėl to teismai, nepatvirtindami pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, netinkamai taikė CK 6.309 straipsnio 3 dalies, 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatas.

4. Ankstesnių instancijų teismai pažeidė įrodymų pripažinimo, vertinimo taisykles, nustatytas CPK 177, 178 straipsniuose. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių teiginį, kad šalių teisiniai santykiai – ikisutartiniai. Ieškovo reikalavimą pripažinti sutartį pagrindine patvirtina pateikti rašytiniai įrodymai: sutartis, remontas ir liudytojų parodymai, kurių teismai visapusiškai neįvertino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė D. D. prašo ieškovo R. U. kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistus kasaciniu skundu skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį.

Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Sutartis sudaryta dėl buto pardavimo ateityje. Notarinis sutarties patvirtinimas dėl buto pardavimo turėjo būti sudarytas iki konkrečios datos, o nesudarius sutarties iki nurodytos datos ieškovas už naudojimąsi butu prisiėmė pareigą mokėti palūkanas.

2. Sutarties sąlygos aptartos su D. B., nors sutartis ir yra sudaryta ieškovo interesais; jis nėra šios sutarties pasirašęs, davęs įgaliojimo sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal CK 2.138 straipsnį įgaliojimas sudaryti buto pirkimo pardavimo sutartį turi būti patvirtintas notariškai.

3. 2005 m. liepos 28 d. sutartimi susitarta, kad ieškovas privalo atsiskaityti iki 2005 m. rugpjūčio 10 d., o buto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2005 m. rugpjūčio 20 d. Iki nurodytos datos ieškovas 3000 Lt nesumokėjo. Neįvykdžius šios esminės sąlygos, pareigų sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį ir perduoti ieškovui nuosavybėn butą neatsirado. Kadangi 2005 m. liepos 28 d. sutartyje nurodyta, kad pagrindinė sutartis bus sudaroma vėliau, įvykus sąlygai, tai sutartis turi visus preliminariosios sutarties požymius.

4. Sutartis vertintina kaip sąlyginis sandoris (CK 1.66 straipsnis), nes sutarta, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta tik įvykus esminei sąlygai – ieškovui sumokėjus 3000 Lt. Pinigai nesumokėti, todėl, nesant šios sąlygos, pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis neturėjo būti sudaryta. Pagrindinei sutarčiai sudaryti terminas pasibaigęs.

5. Preliminariojoje sutartyje nenurodyta, kad ieškovui perduodama ginčo buto dalis, jam naudotis ir valdyti kaip savininkui. Ieškovas faktiškai naudojasi savo motinos N. O. M. ir atsakovės buto dalimis. Laikytina, kad atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta ne tik rašytinė preliminarioji sutartis, bet ir žodinė nuomos sutartis.

6. Atsakovė nedavė sutikimo remontuoti jai priklausančios buto dalies. Ieškovas kaip nuomininkas galėjo ir privalėjo daryti einamąjį remontą, tą reglamentuoja nuomos santykius nustatančios teisės normos.

7. Gauti 9500 Lt įskaityti kaip ieškovo sumokėti nuompinigiai, padarant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Tik sumokėjęs sutartimi nustatytas palūkanas ir nesumokėtus 3000 Lt, ieškovas galėtų reikalauti pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su sutartinių pirkimo–pardavimo santykių kvalifikavimu. Šiuos teisės klausimus teisėjų kolegija pripažįsta kasacinio nagrinėjimo dalyku ir dėl jų pasisako.

Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Šalių santykius sudarant sutartį sąlygiškai galima išskirti į dvi dalis – iki sutarties ir po sutarties sudarymo. Ikisutartinė stadija apima tiek derybas, tiek preliminariąją sutartį. Derybų metu šalys dar tik derasi dėl būsimos sutarties sąlygų; šalių nesaisto sutartinė prievolė, o jų elgesiui taikomi reikalavimai grindžiami bendros pareigos elgtis sąžiningai maksima. Šalių santykius šioje stadijoje reglamentuoja tiek bendrosios teisės normos (pvz., CK 6.163 ir 6.164 straipsniai), tiek atskiroms sutarčių rūšims taikomos specialiosios normos (pvz., CK 6.353 straipsnis ir kt.). Ikisutartinėje stadijoje šalys gali sudaryti preliminarią sutartį, kuri teisės teorijoje ir teismų praktikoje paprastai dar vadinama organizacine sutartimi. Tai sutartis dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pasisako tik dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties atribojimo nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Preliminariosioms pirkimo–pardavimo sutartims taikoma tiek bendroji teisės norma (CK 6.165 straipsnis), tiek specialioji, jeigu būsimosios pirkimo–pardavimo sutarties objektas – būsimas gyvenamasis namas ar butas (CK 6.401 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 6.401 straipsnis reglamentuoja preliminarius sutartinius santykius, tačiau kartu įstatymų leidėjas nustato, kad kai pirkėjas yra ir gyvenamojo namo ar buto finansuotojas, jis nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą įgyja nuo visos preliminarioje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo (CK 6.401 straipsnio 5 dalis). Taigi tokiu teisiniu reglamentavimu nustatoma, kad šalių santykiai iš preliminarių perauga į pagrindinius pirkimo–pardavimo santykius ir teismas pripažįsta šalis įgijus teises iš pirkimo–pardavimo. Teisėjų kolegija plačiau dėl CK 6.401 straipsnio aiškinimo nepasisako. Ginčo santykiams jis netaikomas, nes jų objektas – nebūsimas gyvenamasis namas ar butas. Nagrinėjamoje byloje aktualus CK 6.165 straipsnis reglamentuoja tik preliminarius santykius. Sudariusios preliminariąją sutartį šalys negali reikalauti jos įvykdymo natūra, nes prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia, jeigu šalys jos nesudaro per sutartyje nustatytą terminą (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Teisines situacijas, kurioms taikomas CK 6.165 straipsnis, reikia skirti nuo tų teisinių situacijų, kurias reglamentuoja CK 1.93 straipsnio 4 dalis ir 6.309 straipsnis.

CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. CK 6.309 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas–pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pabrėžtina, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui–pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo. Tokiu atveju teismo pripažinimas šalis sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, iš esmės reiškia ir reikalaujamą sutarties formą, kaip būtiną nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties elementą (CK 6.159 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis, 6.393 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad formuojamoje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje konstatuota, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams, įskaitant ir CK 6.165 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.165 straipsnio taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (tokiomis priežastimis gali būti, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimas, subjektinės teisės į daiktą neturėjimas, nepakankamas daikto parengimas parduoti ir pan.). Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2005 m. liepos 28 d. sutartimi atsakovė įsipareigojo iki 2005 m. rugpjūčio 20 d. parduoti jai priklausančią buto dalį. Konstatuotina, kad termino, iki kada turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, nustatymas patvirtina šalių valią pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti ateityje. Ši teismų nustatyta aplinkybė yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad 2005 m. liepos 28 d. sutartis nėra pirkimo pardavimo sutartis CK 6.305 straipsnio prasme ir yra kvalifikuotina kaip preliminarioji sutartis dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje (CK 6.165 straipsnis). Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad jam perduotas buto valdymas patvirtina pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Šis kasatoriaus argumentas būtų teisiškai reikšmingas, jeigu šalys nebūtų susitarę dėl termino iki kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis, o atsakovei priklausančios buto dalies perdavimas kasatoriui būtų atliktas atsakovės valia vykdant pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso tik dalis (51/100) buto. Teismai nenustatė, kad atsakovei priklausanti buto dalis jos valia buvo perduota kasatoriui, vykdant būtent 2005 m. liepos 28 d. sutartį. Nesant tokios teismų nustatytos aplinkybės nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja CK 6.309 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jos kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė pateikė mokėjimo kvitą, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ji sumokėjo advokatui 300 Lt. Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovei iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnis, 961 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 36,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. vasario 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovo R. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 300 (tris šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 36,55 Lt (trisdešimt šešis litus 55 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas