Dėl hipotekos pabaigos, pripažinus hipotekos sutartį negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-484/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02059-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5.4; 40.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos projektas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Palangos projektas“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Miravista“ dėl hipotekos pabaigos, pripažinus hipotekos sutartį negaliojančia; trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės pripažinimo į bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklausantį turtą – du butus, ir hipotekos šiems nekilnojamojo turto objektams panaikinimo sąlygas, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacijos ribas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas ir atsakovas 2005 m. lapkričio 24 d. sudarė Projektavimo darbų sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atsakovui parengti pastato (duomenys neskelbtini), techninio projekto korektūrą, suderinti projektą įstatymų nustatyta tvarka, pagal atsakovo išduotą įgaliojimą gauti statybos leidimą bei atlikti visus kitus su tuo susijusius veiksmus. Sutarties kaina buvo nustatyta 100 000 Lt, kurią atsakovas avansu įsipareigojo sumokėti 10 000 Lt iki 2005 m. lapkričio 28 d., o likusią kainą per penkias darbo dienas nuo statybos leidimo išdavimo dienos. Šalių 2006 m. kovo 21 d. buvo pasirašyta Preliminarioji statomo buto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria šalys įsipareigojo sudaryti pastatyto 32 kv. m 100 000 Lt vertės buto pirkimo–pardavimo sutartį. Darbų priėmimo perdavimo aktu 2007 m. kovo 6 d. atsakovas patvirtino, kad priėmė ieškovo atliktus darbus pagal 2005 m. lapkričio 24 d. Projektavimo darbų sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui kilo finansinių sunkumų atsiskaityti pagal Projektavimo darbų sutartį, o ieškovas pagal 2006 m. kovo 21 d. Preliminariąją statomo buto pirkimo–pardavimo sutartį buvo įsipareigojęs pasirašyti buto pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas taikė vienarūšių reikalavimų įskaitymą pagal CK 6.130, 6.131 straipsnius. Nekilnojamojo turto registre 2007 m. liepos 12 d. buvo suformuota nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla. Šalių prievolių vienos kitai pabaigą jos patvirtino 2007 m. liepos 19 d. pranešimu apie tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą ir 2007 m. liepos 26 d. Nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). Nuo šio momento, ieškovo teigimu, jis tapo sąžiningas nurodyto buto įgijėjas pagal CK 4.47 straipsnio 1 punktą. Pradėjus teisėtai valdyti nekilnojamąjį turtą neskubėta išviešinti savo teisių į jį, t. y. nebuvo pakeistas įrašas Nekilnojamojo turto registre. Tik pasidomėjus, po kurio laiko ieškovas sužinojo, kad ieškovo turtui 2008 m. lapkričio 28 d. įregistruota hipoteka.

Šalys 2007 m. kovo 6 d. taip pat sudarė Projektavimo darbų sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atsakovui parengti kito pastato (duomenys neskelbtini), techninio projekto korektūrą, suderinti projektą įstatymų nustatyta tvarka, pagal atsakovo išduotą įgaliojimą gauti statybos leidimą bei atlikti visus kitus su tuo susijusius veiksmus. Atsakovas 2007 m. liepos 2 d. Darbų priėmimo–perdavimo aktu patvirtino tinkamą Projektavimo darbų sutarties įvykdymą. Šalys 2007 m. gruodžio 5 d. sudarė Preliminariąją statomo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Sutartimi jos aptarė visas esmines 52 kv. m 300 000 Lt vertės buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas (CK 6.401 straipsnio 2 dalis). Tik 2009 m gegužės 4 d. Nekilnojamojo turto registre buvo suformuota nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir butui (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas unikalus numeris. Vėluojant atsiskaitymams už atliktus darbus, o pagal Preliminariosios buto pirkimo–pardavimo sutarties 6.2.1, 7.2 ir 7.51 punktus ieškovui grėsus netesyboms ir baudai, 2009 m. liepos 8 d. jis pasinaudojo įskaitymo institutu ir pagal CK 6.130, 6.131 straipsnius taikė vienarūšių reikalavimų (piniginės prievolės) įskaitymą. 2009 m. liepos 20 d. Nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktu atsakovas perdavė ieškovui pirmiau nurodytą 51,08 kv. m butą. Ieškovo teigimu, jis nuo šio momento tapo sąžiningas šio buto įgijėjas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas).

Reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančio (CK 1.94 straipsnis), todėl ieškovo nuosavybės teisė į abu butus yra galiojanti.

Ieškovas taip pat nurodė, kad gyvenamųjų namų, kuriuose yra ieškovui priklausantys butai, statybą finansavo trečiasis asmuo AB „SEB bankas“, suteikdamas tam tikslui atsakovui kreditą, kuriuo grąžinimas buvo užtikrintas būsimų turtinių vienetų įkeitimu. Trečiasis asmuo, suteikdamas atsakovui kreditą, privalėjo atidžiai vertinti kredito riziką, gauti iš atsakovo informaciją apie jo mokumą, faktiškai valdomą turtą (Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 1 punktas). Atsakovas, sudarydamas kredito sutartį, privalėjo sąžiningai atskleisti savo įsipareigojimus tretiesiems asmenims, informaciją apie ieškovui nuosavybės teise perleistus butus (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). Nei trečiasis asmuo, nei atsakovas šių pareigų tinkamai neįvykdė, todėl jų sudaryta kredito sutartis prieštarauja CK 1.5 ir 6.158 straipsniams, UNIDROT principų 1.7 straipsniui. Ieškovas, remdamasis CK 1.90, 1.91, 6.66, 6.228 straipsniais, ginčijo nurodyto sandorio dalį, suvaržiusią jo teises. Ieškovo, kaip sąžiningo butų įgijėjo, teisės turi būti ginamos CK 4.96 straipsnio 1 dalies pagrindu. Remiantis CK 4.197 straipsnio 2 dalimi, 568 straipsniu, kredito sutarties sąlygų dalys, kurių pagrindu ieškovui nuosavybės teise priklausantys butai suvaržyti hipoteka, pripažintinos negaliojančiomis.

Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti hipotekos sutartis butams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išregistruoti iš hipotekos registro; 2) panaikinti turto areštus šiems butams, areštuotiems Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo; 3) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į nurodytus butus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs šalių sudarytų sandorių sąlygas, atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį, byloje esančius kitus rašytinius įrodymus, vadovaudamasis CK 4.197 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, nustatė, kad trečiasis asmuo hipotekos neatsisakė, sutikimo atsakovui perleisti ginčo butus tretiesiems asmenims (ieškovui) nedavė, o ieškovas tokio sutikimo neprašė. Byloje nėra duomenų apie tai, kad buvo sudarytos pagrindinės ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartys, o įskaitymo aktai negali būti laikomi pagrindinėmis butų pirkimo–pardavimo sutartimis. Šalys, perleisdamos ginčo butus, nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorių notarinės formos (CK 1.74 straipsnis), todėl ieškovo įskaitymų pagrindu perduoti butai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad ieškovo reikalavimas panaikinti hipoteką ginčo butams yra nepagrįstas ir netenkintinas, nes, tenkinus ieškovo reikalavimus, būtų pažeistos trečiojo asmens, kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus, teisės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, remdamasi teismų praktika dėl įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, nurodė, kad, pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti ir būti vykdytini bei apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonei „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-624/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-624/2006">3K-3-624/2006</a>; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593/2007">3K-3-593/2007</a>; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-293/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-293/2009">3K-3-293/2009</a>; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „ Transekspedicija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-9/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-9/2010">3K-3-9/2010</a>; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOC8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-18/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-18/2010">3K-3-18/2010</a>). Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas turėjo reikalavimo teisę į atlyginimą pagal paslaugų suteikimo sutartį – šalys buvo pasirašiusios Darbų perdavimo–priėmimo aktus, o atsakovui vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo momentu nebuvo atsiradusi teisė į atlyginimą pagal preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, nes ginčo butai dar nebuvo perduoti ieškovui, t.y. įskaitymas būtų buvęs teisėtas tik tuo atveju, jeigu įskaitymo momentu atsakovas jau būtų perdavęs ir ieškovas jau būtų valdęs ginčo butus ir to pagrindu atsakovas būtų turėjęs neginčytiną reikalavimo teisę į atlyginimą pagal šių butų pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau kai ieškovas informavo atsakovą apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovas jokių reikalavimo teisių neturėjo, nes nebuvo pagrindo tokioms teisėms atsirasti, šalių nebuvo sudarytos pagrindinės butų pirkimo–pardavimo sutartys, o iš Preliminariųjų statomų butų pirkimo–pardavimo sutarčių tokios pareigos ieškovui nekilo. Kolegija Nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktų nepripažino tinkamu pagrindu įgyti nekilnojamąjį turtą, nes jie galėjo būti tik notarine forma sudarytų pagrindinių butų pirkimo–pardavimo sutarčių priedai, o ne savarankiškos nekilnojamojo daikto perleidimo sutartys. Kolegijos teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo sudaryti įskaitymą, todėl ieškovo atliktą vienašalį aktą pripažino nesukėlusiu šalims jokių teisinių padarinių, šio įskaitymo pagrindu ginčo butai neperėjo ieškovo nuosavybėn, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti nuosavybės teisės į ginčo objektus. Atitinkamai ieškovui nuosavybės teisės į ginčo butus neatsirado ir Nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktų pagrindu, nes šie neatitiko tokios rūšies sandorių formai keliamų reikalavimų.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo sąlygas, netinkamo taikymo. Atsižvelgiant į pinigų funkciją būti pinigine prievole, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą sumą ir kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti, ir sukeliamus materialiuosius padarinius, darytina išvada, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimo įskaitymas, kaip juridinis veiksmas, sukelia tapačius padarinius civilinio santykio šalims, kaip ir pinigų sumokėjimo veiksmas. Vadinasi, pinigų sumokėjimas, kaip prievolės įvykdymo veiksmas, yra visiškai ekvivalentiškas priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymui, kaip prievolės įvykdymo veiksmui. Esminis skirtumas tarp to, ar prievolė yra įvykdoma pinigais ar atliekant įskaitymą, yra tas, kad priešpriešinio įskaitymo atveju yra eliminuojamos tarpusavio priešpriešinės prievolės. Taigi nagrinėjamoje byloje, kasatoriaus nuomone, piniginės prievolės įvykdymas sumokant pinigais, gali būti visiškai pakeičiamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymu (kai tam yra tinkamos sąlygos) ir priešingai. Pinigais galima atlikti būsimos prievolės užtikrinimą ar įvykdymą sumokant sumą avansu, taip pat turėtų būti galima civilinio santykio šalims užtikrinti būsimos prievolės įvykdymą atliekant tarpusavio priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymą avansu. Juolab kad esant aiškiai išreikštai šalių valiai atlikti ir priimti avansinį mokėjimą, kliūčių atlikti avansinį mokėjimą nebelieka. Dėl to tais atvejais, kai šalys abi sutinka, jog būtų atliktas priešpriešinis reikalavimų įskaitymas už ateityje kilsiančią prievolę, toks veiksmas turėtų būti laikomas teisėtu. Priešingas aplinkybių traktavimas prieštarautų sutarties šalių laisvės principui ir asmens teisių dispozityvumo principui. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo atsižvelgti į šalių tikrąją valią ir, nors priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo dieną nebuvo pasirašyta pagrindinė sutartis, tačiau šalys buvo įvykdžiusios visas pagrindinės sutarties sąlygas (ginčo objektai perduoti kasatoriui valdyti, sutartos visos būtinosios būsimojo sandorio sąlygos), taigi, priešpriešinių reikalavimų įskaitymu už ginčo objektu esančius butus buvo visiškai atsiskaityta. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies aiškinimo, kad Nekilnojamojo turto perdavimo–priėmimo aktai neatitiko tokios rūšies sandorių formai keliamų reikalavimų, yra nepagrįsta, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, jog tam tikrais atvejais ikisutartiniai santykiai transformuojasi į sutartinius taip, kad sudėtinga nustatyti jų ribą, o įvertinus konkrečios situacijos aplinkybes, jeigu ikisutartiniame dokumente šalys sutarė dėl esminių sutarties sąlygų, ikisutartinis dokumentas gali būti pripažintas sutartimi, nepriklausomai nuo to dokumento pavadinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-382/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-382/2006">3K-P-382/2006</a>). Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad preliminarieji sandoriai negalėjo būti pripažinti pagrindiniais, nes nebuvo įvykdyta viena iš sąlygų, būtinų preliminariąsias sutartis pripažinti pagrindinėmis, pinigų sumokėjimo, tačiau teismas neįvertino, kad, pripažįstant preliminariąją sutartį pagrindine, prievolė sumokėti už sutarties objektą atsiranda būtent preliminariosios sutarties pagrindu. Ginčijama apeliacinės instancijos teismo pozicija šioje byloje ne tik užkerta galimybę taikyti tarpusavio priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą avansu, bet ir suponuoja teisinio netikrumo ir neužtikrintumo būseną civilinių santykių dalyviams, nes tampa neaišku, ar gali civilinių santykių dalyviai atlikti avansinius mokėjimus (ar jiems ekvivalentiškus veiksmus) pagal preliminariąsias sutartis.

Dėl civilinio proceso nuostatų pažeidimų. Kasatorius ieškinyje buvo suformulavęs tris skirtingus reikalavimus: pripažinti nuosavybės teisę į butus; panaikinti hipotekos sutartis; panaikinti turto areštus, t. y. ieškovo pirmasis reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į butus buvo esminis, nepripažinus nuosavybės teisės kasatoriui, kitų jo reikalavimų svarstymas taptų neaktualus. Teismas gali nustatyti nuosavybės teises į nekilnojamojo turto objektą ginčo šalies prašymu tik pripažindamas preliminariąsias nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis pagrindinėmis CK 1.94 straipsnio 4 dalies pagrindu, tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas dėl CK 1.94 straipsnio 4 dalies taikymo galimybės pasisakė tik vienu aspektu – nurodė, kad ginčo objektais esančių butų priėmimo–perdavimo aktai negali būti laikomi pagrindinėmis ginčo objektų pirkimo–pardavimo sutartimis, tačiau kasatorius nekildino savo nuosavybės teisių iš priėmimo–perdavimo aktų, o nurodė, jog būtent preliminariosios sutartys turėtų būti pripažįstamos pagrindinėmis. Teismas nevertino kasatoriaus argumentų, neįsigilino į ginčo esmę, neatsižvelgė į tai, kad kasatorius tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu konkrečiai nurodė, jog nuosavybės įgijimo pagrindas turėtų būti nustatytas pripažįstant preliminariąsias sutartis pagrindinėmis. Apeliacinės instancijos teismas kaip pagrindą atmesti ieškinį įvardijo kasatoriaus teisės atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą neturėjimą, nes atsakovas įskaitymo atlikimo dieną neturėjo jokio priešpriešinio reikalavimo kasatoriui, t. y. kolegija ieškinį atmetė kitais motyvais nei buvo aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime ar išdėstyti apeliaciniame skunde. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nes priimta išeinant už įstatyme įtvirtintų apeliacijos ribų.

Atsakovas BUAB Miravista“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal apeliacijos skundo ribas, pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų. Kadangi apeliacinis skundas buvo grindžiamas argumentais dėl atsiskaitymo pagal preliminariąsias sutartis, tai teismas pagrįstai pasisakė dėl įskaitymo instituto ir neišėjo už apeliacinio skundo ribų. Be to, šioje byloje atsakovas yra bankrutavusi įmonė, teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų suma yra 1 26 321 Lt, todėl byla turi viešojo intereso aspektų, kurie apeliacinės instancijos teismui suteikė teisę pasisakyti ir spręsti dėl visų bylai svarbių aplinkybių. Kasatoriaus argumentai dėl materialiosios teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti, nes tuo momentu, kai ieškovas pranešė apie vienašalį priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ginčo šalys nebuvo sudariusios pagrindinių butų pirkimo–pardavimo sutarčių, o nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktai nebuvo tinkamas pagrindas įgyti nekilnojamąjį turtą. Kasatoriui prašant preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinti pagrindinėmis, svarbia aplinkybe tampa preliminariųjų ir pagrindinių sutarčių atribojimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-382/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-382/2006">3K-P-382/2006</a>). Konstatavus, kad šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji, ji negali būti patvirtinta CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, o vien Nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktuose įrašyta sąlyga, kad įvyko turto perdavimas, nesuteikė kasatoriui nekilnojamojo daikto savininko teisių. Be to, hipoteka įkeisto turto pirkimas–pardavimas nebuvo dvišalis sandoris, kaip to reikalaujama pagal nurodytą teisės normą, nes disponavimas hipoteka suvaržytu daiktu turi būti vykdomas atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, gaunant jo sutikimą. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto bylose yra viešojo intereso gynimo aspektų, teismas, taikydamas CK 1.93 straipsnio 4 dalį, ex officio turi patikrinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, nes Bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą, t. y. teismui pripažinus ginčo preliminariąsias sutartis pagrindinėmis ir jas patvirtinus CK 1.93 straipsnio 4 dalies punktu, būtų pažeisti BUAB „Miravista“ kreditorių interesai. Dėl to AB SEB bankas savo kaip kreditoriaus interesus turėjo ginti pats, reikšdamas prašymus byloje. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo pareigų panaikinti hipoteką parduodamam daiktui nevykdymo, turėjo būti taikomas ne CK 1.93 straipsnio 4 dalies reguliavimas, o CK 6.321 straipsnyje 6 dalyje nustatyti teisių gynimo būdai.

Trečiasis asmuo AB „SEB bankas“ atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Jis nurodo, kad kasatorius CK 1.93 straipsnio 4 dalimi rėmėsi tik apeliaciniame skunde, ieškinyje šia teisės norma nesivadovavo, nenurodė aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios sudaryti pagrindines nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis; priešingai, kasatorius nurodė, kad neskubėjo viešinti savo teisių į ginčo turtą, vadinasi, prisiėmė su tuo susijusią riziką, nustatytą CK 1.75 straipsnio 3 dalyje. Preliminariųjų sutarčių teisinis vertinimas turėjo būti atliekamas pagal CK 6.165 straipsnį, nes ginčo šalys buvo juridiniai asmenys. Pažymėtina, kad kasatorius į bylą trečiuoju asmeniu įtraukė AB SEB banką, nors ginčijo šio sudarytus sandorius, tačiau bankui reikalavimo nereiškė. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nepagrįsti, nes atsiliepimuose į apeliacinį skundą priešingos ginčo šalys pateikė argumentus dėl įskaitymo, todėl teismas pagrįstai juos vertino ir dėl jų pasisakė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Asmens teisė į teismą exspressis verbis įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši asmens teisė Konstitucinio Teismo doktrinoje taip pat kildinama ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) bei reikalavimą, kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas). Besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas.

Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas, taip pat apeliacinėje instancijoje.

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys. Šioje teisės normoje nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilpra“ v. UAB „Vindeva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-146/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-146/2012">3K-3-146/2012</a>). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Lietuvos kuras“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-19/2006). Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 320 straipsnio 3 dalis). Išvardytos taisyklės yra reikšmingos užtikrinant asmens teisę į tinkamą teismo procesą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 321 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. IĮ, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006). Plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (žr., pvz., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. UAB „Vortumas“, bylos Nr. 3K-3-24/2009; 2010 kovo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-117/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-117/2010">3K-3-117/2010</a>). Taigi, teismų praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui.

Nurodytos kasacinio teismo teisės aiškinimo taisyklės yra aktualios nagrinėjamoje byloje. Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti hipotekos sutartis butams (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), išregistruoti iš hipotekos registro; 2) panaikinti turto areštus šiems butams, areštuotiems Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyriaus ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo; 3) pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į nurodytus butus. Ieškovo procesinių dokumentų turinys duoda pagrindą išvadai, kad jis savo ieškinį grindė tuo, jog buvo įgijęs nuosavybės teisę į ginčo butus, nes už juos buvo atsiskaitęs, juos valdė, o preliminariąsias pirkimo pardavimo sutartis laikė pagrindinėmis sutartimis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad buvo sudarytos pagrindinės ginčo butų pirkimo–pardavimo sutartys, o įskaitymo aktai negali būti laikomi pagrindinėmis šių butų pirkimo–pardavimo sutartimis. Šalys, perleisdamos ginčo butus, nesilaikė įstatyme nustatytos privalomos daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorių notarinės formos (CK 1.74 straipsnis), todėl ieškovo įskaitymų pagrindu perduoti butai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Ieškovas (kasatorius), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė argumentus, susijusius su preliminariųjų sutarčių pripažinimu pagrindinėmis bei sandorio, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, pripažinimu galiojančiu, pažymėdamas, kad šių ieškovo argumentų pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir ginčo esmės neatskleidė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie apeliacinio skundo argumentai sudarė apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje analizavo šalių tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymus ir sprendė, kad įskaitymo pagrindu ginčo butai neperėjo ieškovo nuosavybėn, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti nuosavybės teisės į ginčo objektus. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir nustatė aplinkybes, kurios nebuvo įrodinėjamos ir nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įskaitymo galimumo klausimo dalyvaujantys byloje asmenys pirmosios instancijos teisme apskritai nekėlė, taip pat tokiomis aplinkybėmis nesirėmė atsiliepimuose į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad į bylos nagrinėjimo ribas pateko šalių sutartinių pirkimo–pardavimo santykių kvalifikavimas (pagrindinė ar preliminarioji sutartis) bei CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo klausimas. Sutarties elementai, kurių pakanka, kad sutartis galiotų, yra šalių susitarimas, t. y. jų valios suderinimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal ieškovo suformuluotą bylos nagrinėjimo dalyką teismai, vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir įvertinę įrodymų visumą, visų pirma turėjo kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, o ne kvestionuoti tarpusavio reikalavimų įskaitymą. Teisėjų kolegija sutinka, kad šalių pareiškimai dėl įskaitymo patys savaime nepatvirtina pirkimo pardavimo teisinių santykių egzistavimo. Tačiau siekiant nustatyti, dėl kokių teisinių santykių šalys susitarė, faktus reikia vertinti kompleksiškai, atsižvelgti į jų visumą ir tarpusavio sąryšį. Būtent tokio vertinimo klausimą kasatorius kėlė apeliaciniame skunde, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik dalį aplinkybių, sudariusių jo reikalavimų pagrindą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde keliamų klausimų neišnagrinėjo, todėl pripažintina, kad pažeidė proceso teisės normas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 347 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 34,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, tai dėl teismo ir šalių turėtų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, dar kartą išnagrinėjęs bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Rimvydas Norkus