Civilinė byla Nr. e3K-3-31-1120/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06042-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.4.2; 3.4.5.2; 3.4.5.15.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens valstybės įmonės Turto banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Ch. F. T. (Ch. F. T.) pareiškimą
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas J. T. (J. T.) kreipėsi į teismą, prašydamas nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) Z. T. (Z. T.) nuosavybės teise valdė 1/4 dalį pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių (duomenys neskelbtini); atnaujinti pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai.
3. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas mirė, todėl teismas 2023 m. balandžio 4 d. nutartimi pakeitė mirusį pareiškėją jo teisių perėmėju Ch. F. T. (broliu).
4. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. pradžioje sulaukė telefono skambučio iš Lietuvoje veikiančio (duomenys neskelbtini) atstovo, šis nurodė, kad Jėzuitų ordinas nuosavybės teise valdo su pareiškėjo senelės, t. y. pareiškėjo tėvo Z. T. motinos, J. T. (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. turėtais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), besiribojantį pastatą, pasiteiravo, ar pareiškėjas sieks šio turto nuosavybės teisių atkūrimo. Iki tol apie šį senelės (duomenys neskelbtini) turėtą turtą pareiškėjui nebuvo žinoma. Nežinodamas apie senelės iki jos mirties (duomenys neskelbtini) turėtą turtą, jo paveldėjimą, pareiškėjas konkretaus prašymo dėl šio turto valstybės archyvams suformuluoti negalėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įstatymo nustatyto termino atnaujinimo atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad jis nežinojo apie visą giminės valdytą turtą. Prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui Lietuvoje, pareiškėjas buvo veiksnus asmuo, turėjo galimybę sužinoti informaciją ne tik apie savo motinos ir tėvo turėtą turtą, bet ir kitų giminaičių, taip pat ir savo senelės, turėtą turtą Lietuvoje. Iš bylos duomenų nusprendė, kad pareiškėjas vėliausiai jau nuo 2006 m. turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į motinos ar tėvo, tiek ir į senelės J. T. turėtą turtą, tačiau prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių.
7. Teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo visas galimybes sužinoti apie ginčo turtą iki įstatymo nustatyto termino pabaigos, tačiau nesiėmė reikiamų priemonių informacijai apie išlikusį nekilnojamąjį turtą gauti.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo procesų pradžios intensyviai siekė, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į T. giminės turtą. Pareiškėjas visuomet buvo atstovaujamas profesionalių ir kvalifikuotų teisininkų. Taip pat pareiškėjas pats pareiškime nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyti terminai jam buvo žinomi. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo nežinojimas apie J. T. valdytą turtą yra subjektyvaus pobūdžio.
9. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2023 m. spalio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) Z. T. nuosavybės teise valdė 1/4 dalį pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių (duomenys neskelbtini), kurie yra: pastatas – kultūros mokykla su parduotuvės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – kultūros mokykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – kultūros mokykla, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – kultūros mokykla su parduotuvės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – Pastatai); atnaujino pareiškėjo J. T. teisių perėmėjui Ch. F. T. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai.
10. Teismo teigimu, tai, kad pareiškėjas siekė (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimo ir žinojo apie šį turtą, negali automatiškai reikšti, kad jis galėjo ar turėjo žinoti apie kitą savo senelės J. T. turėtą ir savo tėvo Z. T. po J. T. mirties paveldėtą turtą. Po pareiškėjo senelės mirties iki Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjo tėvo paveldėjimo faktas ir paveldėta turto dalis nebuvo nurodyti minimo laikotarpio nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose, todėl nacionalizacijos metu paveldėta turto dalis formaliai nebuvo traktuojama kaip pareiškėjo tėvo turtas.
11. Teismo vertinimu, pareiškėjas sistemingai ir nuosekliai Lietuvos Respublikos archyvuose ieškojo įrodymų, juos gavęs, kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1992 m. sausio 31 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimas, vėliau, pasitelkiant kelis teisininkus, buvusi aktyvi dokumentų paieška archyvuose, aktyvus bylų inicijavimas paneigia, kad pareiškėjas buvo aplaidus ir nerūpestingas siekdamas nuosavybės teisių atkūrimo.
12. Teismas pažymėjo, kad J. T. mirė (duomenys neskelbtini), taigi negalėjo būti jokio turto nuosavybės subjekto jo nacionalizavimo metu 1940 m. Nežinodamas apie senelės iki jos mirties (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise turėtą turtą, kad šis turtas buvo nacionalizuotas kaip J. T. („mirusio savininko“) ir kad šio turto paveldėjimas niekaip formaliai nebuvo įformintas, pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo teikti abstraktų prašymą dėl viso senelės iki 1940 m. valdyto turto.
13. Teismo teigimu, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad paieška archyvuose gali būti vykdoma ir pagal asmenį, kuriam tas turtas priklausė. Lietuvos centrinis valstybės archyvas netenkina abstrakčių prašymų dėl turėto nekilnojamojo turto nenurodant konkrečios vietovės, tokių kaip prašymą pateikti duomenis apie visą T. giminės Lietuvoje iki 1940 m. turėtą turtą.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese, nusprendė, kad jis visą laiką siekė viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti, nuosavybės teisių atkūrimo. Ši valia išreikšta jau pirminiame 1992 m. sausio 31 d. laiške Lietuvos aukščiausiems vadovams, kurį vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu pripažino prašymu dėl viso T. giminės turto, į kurį galėtų pretenduoti pareiškėjas, atkūrimo.
15. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas vėliausiai jau nuo 2006 m. turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į motinos ar tėvo, tiek ir į senelės J. T. turėtą turtą, tačiau prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių.
16. Teismas nustatė, kad faktą, jog iki savo mirties (duomenys neskelbtini) J. T. buvo Pastatų savininkė, patvirtina tiesioginiai įrodymai – turimi archyviniai Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas, atnaujindamas pareiškėjui Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą terminą, netinkamai aiškino minėtą nuostatą ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti tam tikras teises. Suinteresuoto asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nežinojo apie J. T. valdytą turtą, nelaikytinos nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo ir galėjo pasidomėti apie senelei priklausiusį nekilnojamąjį turtą.
17.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado (toliau – ir Sąvadas) 1222 straipsnį, konstatuodamas, kad pagal minėtą nuostatą įpėdinis turtą paveldėdavo iš karto be jokių papildomų veiksmų. Nepaisant to, kad palikimas iškyla turėtojui mirus savaime, tačiau įpėdinis, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, privalėjo turėti ir naudoti turtą savo asmens pelnui ir nebuvo reikalingas joks atskiras patvirtinimas, t. y. įpėdinis turtą privalėjo priimti faktiniu valdymu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog Z. T. priėmė ginčo turtą, todėl pareiškėjo argumentas, kad Z. T. nuosavybės teise valdė 1/4 dalį ginčo Pastatų, nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, o palikimo priėmimo faktas negali būti laikomas pareiškėjo įrodytu.
17.3. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kai šis klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo spręstas iš esmės, pažeidė suinteresuoto asmens teisę į apeliaciją.
18. Pareiškėjas atsiliepimu į suinteresuoto asmens kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismui priimant kasacine tvarka skundžiamą sprendimą, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos galiojo, tai reiškia, kad teismai turėjo teisę spręsti termino atnaujinimo klausimą. Tuo tarpu termino atnaujinimo pagrindai turi būti vertinami pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį.
18.2. Suinteresuotas asmuo savo procesines teises įgyvendino pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjo pateiktą apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, įvertino visas bylos aplinkybes kaip vieną įrodymų visetą. Juridinio fakto buvimą patvirtinančios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui iš esmės atskleidė termino praleidimo aplinkybes, kurias teismas įvertino kaip svarbias. Tos pačios faktinės aplinkybės lėmė ir termino atnaujinimo, ir juridinio fakto nustatymo teisinį santykį.
18.3. Pagal pareiškėjo senelės mirties dieną buvusį palikimo priėmimo reguliavimą, nereikėjo jokio atskiro palikimo priėmimo veiksmo. Byloje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad po pareiškėjo senelės J. T. mirties (duomenys neskelbtini) jos sūnus, pareiškėjo tėvas Z. T., priėmė ir pradėjo realiai valdyti jam tenkančią motinos palikimo dalį.
18.4. Pareiškėjo senelė J. T. niekaip negalėjo būti traktuojama kaip ginčo Pastatų savininkė nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. birželio 15 d., nes tuo metu buvo mirusi. Todėl pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo siekti atkurti nuosavybės teises į savo senelės turtą. Nacionalizacijos metu ginčo pastatų savininkas jau buvo pareiškėjo tėvas Z. T., tik ta aplinkybė niekaip nebuvo fiksuota. Dėl šios priežasties pareiškėjas nerado ir negalėjo rasti dokumentų, kad nacionalizacijos metu jo tėvas nuosavybės teise valdė 1/4 dalį turto, paveldėto po savo motinos mirties (duomenys neskelbtini). Tokių dokumentų nebuvimas nepanaikino Z. T. nuosavybės teisių.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
19. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kai vienu pareiškimu kreipiamasi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, teismas turi, pirma, nuspręsti dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumo ir, tik pripažinus, kad toks faktas nustatytinas, būtų pagrindas konstatuoti, jog yra teisinės prielaidos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytai teisei įgyvendinti – prašyti atnaujinti terminą procedūriniams veiksmams atlikti, taigi ir nagrinėti tokį prašymą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2007). Todėl nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas pirmiausia pasisakys dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrįstumo.
20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia nuosavybės teisių atkūrimo, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) pareiškėjo tėvas Z. T. nuosavybės teise valdė 1/4 dalį ginčo Pastatų.
21. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999). Juridiniam faktui, kurį nustatyti siekia pareiškėjas, taikytinas Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomas, aktualiu laikotarpiu galiojęs Vilniaus mieste.
22. Pagal Sąvado 1105 straipsnį, paveldėjimo teisę turėjo tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais, o pagal 1127 ir 1128 straipsnius, artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklausė jų teisėtiems vaikams vyriškosios ir moteriškosios lyties; palikėjo vaikai, tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties, dalijo palikimą tarp savęs po lygiai.
23. Sąvado 1222 straipsnyje nustatyta, kad palikimas iškyla turėtojui mirus savaime. Straipsnio komentaro 1 punkte (Rusų senato sprendimai) nurodoma: įpėdiniui iš įstatymo (1222 ir 1254 straipsniai) palikimas priklauso vien dėl palikėjo mirties fakto ir be jokio atskiro teismo patvirtinimo.
24. Sąvado 1254 straipsnyje nustatyta, kad teisė iškilusiam palikimui priklauso įpėdiniams nuo pat turėtojo mirties. Rusų senato sprendimų 3 punkte nurodyta, jog „<...> įstatymas nenustato pareigos teismo keliu pasitvirtinti paveldėjimo teises (1222, 1254, 1261, 1266 str.)“.
25. Sąvado 1255 straipsnyje nustatyta, kad įpėdiniai gali priimti palikimą arba išsižadėti jo. „Įstatymas neleidžia sąlygotai priimti ar išsižadėti palikimo. Įpėdiniai gali tik priimti palikimą arba jo išsižadėti, ir šiuo atveju išsižadėti leidžiama tik ligi bus pradėta vykdyti paveldėjimo teisė (77/24)“ (Rusų senato sprendimų 2 punktas). Taip pat Vyriausiojo Tribunolo sprendimu Nr. 1 nustatyta, kad įstatymas nereikalauja įpėdinystės teisių patvirtinimo, tad įvykdymui savo paveldėjimo teisės pakanka faktiškai valdyti pačiam ar kam kitam pavedus valdyti.
26. Sąvado 1261 straipsnyje nustatyta, kad palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui.
27. Sąvado 1265 straipsnyje nustatyta, kad palikimo išsižadėjimu pripažįstama: 1) kada įpėdiniai nepriims palikimo esant jam ne sulig skolomis, ir 2) kada nesantieji vietoje įpėdiniai į paskelbtus šaukimus neatvyks priimti palikimo per nustatytus terminus, o 1266 straipsnyje – palikimo išsižadėjimas daromas paskelbiant apie tai įpėdiniams tinkamoje įstaigoje.
28. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo paveldima, būtina paveldėjimo sąlyga buvo palikimo priėmimas. Palikimo priėmimu pripažįstamas tiek tiesioginis valios priimti palikimą pareiškimas, tiek ir turto turėjimas ir naudojimas savo reikmėms (Sąvado 1261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/1999).
29. Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, teigia, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo tėvas Z. T. po pareiškėjo senelės J. T. mirties būtų faktiškai priėmęs valdyti atsiradusį palikimą, todėl spręstina, jog Z. T. palikimo nepriėmė.
30. Byloje nustatytos šios palikimo (ne)priėmimui reikšmingos faktinės aplinkybės, kurių suinteresuotas asmuo neginčija:
30.1. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 14 d. pažyma Nr. R4-678 patvirtina, kad pareiškėjo senelė J. T. asmeninės nuosavybės teise valdė ginčo Pastatus. Pareiškėjo senelė J. T. mirė (duomenys neskelbtini), taigi turto nacionalizavimo metu ji jau negalėjo būti nurodyta kaip nusavinto turto savininkė. J. T. vyras J. T. mirė (duomenys neskelbtini). J. T. ir J. T. turėjo 4 vaikus, įskaitant pareiškėjo tėvą Z. T.
30.2. Pareiškėjo senelei J. T. mirus, atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai jos vaikų atžvilgiu, nes J. T. mirė nepalikusi testamento.
30.3. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo tėvas Z. T. būtų formaliai atsisakęs palikimo taip, kaip nustatyta Sąvado 1266 straipsnyje. Priešingai, byloje nustatyta, kad pareiškėjo tėvas Z. T. priėmė J. T. palikimą, būtent tą jo dalį, kuri buvo nurodyta pareiškėjo senelio J. T. testamente (Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88-186/2006 yra nustatytas dalies J. T. turto paveldėjimo faktas, t. y. nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) pareiškėjo tėvas Z. T. nuosavybės teise valdė 15/49 dalį savo ir 1/28 dalį tekusio iš senelės J. T. nekilnojamojo turto).
31. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl turto priėmimo faktiniu valdymu fakto nustatymo, siekiant protingo teismo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017 22 punktą).
32. Taigi, viena vertus, sprendžiant dėl pareiškėjo palikimo priėmimo faktiniu valdymu įrodinėjimui teiktinų duomenų, svarbus istorinis kontekstas ir objektyvi galimybė turėti faktinio Pastatų valdymo įrodymus. Nustatyta, kad pareiškėjo senelė J. T. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iki Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos likus vos pusei metų (1940 m. birželio 15 d.). Tiesioginis Pastatų paveldėtojas (1/4 dalies) Z. T. bei pats pareiškėjas 1941 m. birželio mėn. buvo ištremti į Rusiją, Altajaus sritį. Z. T. mirė tremtyje (duomenys neskelbtini). Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti (lot. probatio diabolica) arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, t. y., asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta. Priešingas aiškinimas suponuotų asmens teisės į teisingą teismą paneigimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-969/2019 107 punktą; 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019 40 punktą). Taisyklės, apibrėžiančios įrodinėjimo pareigos ribas, yra bendros ir taikytinos visų kategorijų civilinėms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 25 punktas). Atsižvelgus į tai, spręstina, kad reikalavimas pateikti įrodymus, jog pareiškėjo tėvas per šešis mėnesius iki okupacijos naudojo pareiškėjo senelės turtą asmeniniam pelnui gauti ir šiuos įrodymus išsaugojo tremtyje bei perdavė savo keturiolikmečiui sūnui, reikštų neproporcingai didelės įrodinėjimo naštos perkėlimą pareiškėjui. Atsižvelgus į aplinkybę, kad pagal Sąvado nuostatas priimant palikimą nebuvo reikalingas joks juridinis patvirtinimas, bei nesant byloje duomenų, įrodančių palikimo atsisakymo faktą, nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai, kad pareiškėjas turėjo teismui pateikti objektyviais faktais pagrįstus duomenis, patvirtinančius, kad jo tėvas Z. T. atliko konkrečius aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo tikrąją valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą (ginčo Pastatus).
33. Kita vertus, dėl dalies iš J. T. paveldėto turto (duomenys neskelbtini) priėmimo jau yra priimti teismų sprendimai, konstatuojantys pareiškėjo tėvo Z. T. iš motinos paveldėto turto faktinio valdymo faktą. Vadovaudamasi Sąvado 1255 straipsniu ir jo komentaru, išaiškinančiu, jog Sąvadas neleidžia sąlygotai priimti palikimo dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad, įpėdiniui (pareiškėjo tėvui Z. T.) pradėjus faktiškai valdyti iš J. T. pagal įstatymą paveldėtą turto dalį ir šią aplinkybę konstatavus įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pagrįsta laikyti, jog nustatyta aplinkybė, kad įpėdinis priėmė visą palikimą (įskaitant ir ginčo Pastatus).
34. Apibendrinus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, atsižvelgė į individualias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad byloje esančių įrodymų visetas patvirtina tiek faktą, kad pareiškėjo senelė J. T. iki savo mirties ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė ginčo Pastatus, tiek faktą, kad po jos mirties Pastatų 1/4 dalį Sąvado pagrindu paveldėjo ir iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) nuosavybės teise valdė pareiškėjo tėvas Z. T.. Todėl nėra pagrindo, remiantis suinteresuoto asmens kasacinio skundo argumentais, naikinti šios apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies.
35. Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, pažeidė suinteresuoto asmens teisę į apeliaciją, nes šis klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo spręstas.
36. Siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-403/2022, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 327 straipsnio nuostatas, pagal kurias byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus. Teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022, 30–31 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Nors suinteresuotas asmuo teigia, kad buvo pažeista jo teisė į apeliaciją, tačiau toks argumentas, atsižvelgiant į tai, kad jis teikė atsiliepimą į pareiškimą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi įrodymais, pateiktais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, be to, yra priimtas jo kasacinis skundas ir byla nagrinėjama kasacine tvarka, laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu.
Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo
38. Pareiškėjas šioje byloje prašė atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises atkuriančiai institucijai pateikti juridinę reikšmę turintį turto – Pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą. Bylą nagrinėję teismai šį jo prašymą išsprendė skirtingai: pirmosios instancijos teismas vertino, kad atnaujinti terminą nėra pagrindo, apeliacinės instancijos teismas nusprendė priešingai ir terminą atnaujino. Suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, teigia, kad terminas atnaujintas pažeidžiant suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu.
39. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminai. Šioje dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms; piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi įstatymo nuostatos leidžia teismui, pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, šį terminą atnaujinti.
40. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2008; 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017 33 punktą).
41. Siekiant teismų praktikos vienodumo šios kategorijos bylose atsižvelgtina ir į administracinių teismų praktiką Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo klausimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra konstatuota, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo nurodytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti tam tikras teises. Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-545/2010).
42. Apibendrinus, sprendžiant dėl termino atnaujinimo pagrindų šioje byloje, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas per visą termino trukmę ir po jo pabaigos objektyviai negalėjo įgyvendinti savo teisių (tinkamai pateikti Atkūrimo įstatyme nurodytoms institucijoms nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo), ir ar po to, kai tos kliūtys išnyko, pareiškėjas nedelsdamas šias teises įgyvendino. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas įrodinėjo, kad jis dėjo optimalias protingas pastangas atkurti nuosavybės teises į tėvų turtą nuo pat šios teisės atsiradimo momento, tačiau, net ir veikdamas rūpestingai, objektyviai negalėjo sužinoti, kad J. T. valdė ginčo Pastatus nuosavybės teise, tačiau sužinojęs apie šį faktą tik 2018 metais, operatyviai veikė siekdamas savo teisių įgyvendinimo.
43. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas vėliausiai nuo 2006 m. turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises tiek į motinos ar tėvo, tiek ir į senelės J. T. turėtą turtą. Teismas nusprendė, kad į bylą pateiktas Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-88-186/06 patvirtina, jog jau nuo 2006 m. pareiškėjui buvo žinoma ne tik apie jo motinos ir tėvo turėtą turtą, bet ir apie senelės J. T. turimą turtą (duomenys neskelbtini), o tai reiškia, kad jau nuo 2006 m. pareiškėjas galėjo žinoti apie visą J. T. turėtą turtą Lietuvoje. Šia išvada remiasi suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde.
44. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas siekė (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisių atkūrimo ir žinojo apie šį turtą, negali automatiškai reikšti, kad jis galėjo ar turėjo žinoti ir apie kitą savo senelės J. T. turėtą ir pareiškėjo tėvo Z. T. po J. T. mirties pagal įstatymą paveldėtą turtą. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo žinojimas apie turtą, kuris buvo nurodytas jo senelio testamente, nesuponuoja pareiškėjo žinojimo ir apie senelės asmeniškai valdytą turtą, kuris testamente nebuvo nurodytas.
45. Teismų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo T. giminės turtas, paveldėtas pareiškėjo senelės J. T. ir, inter alia (be kita ko), pareiškėjo tėvo Z. T. pagal 1917 m. mirusio J. T. (pareiškėjo senelio) testamentą. Šį turtą pareiškėjo tėvas Z. T. įgijo dviem pagrindais – tiek pagal testamentą paveldėjęs iš savo tėvo J. T. (pareiškėjo senelio), tiek pagal įstatymą paveldėjęs mirus motinai (kuriai vyro testamentu teko turto dalis). Šis faktas konstatuotas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-88-186/06.
46. Tuo tarpu Pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), J. T. nebuvo paveldėti po jos vyro mirties pagal jo testamentą, bet buvo asmeninė pareiškėjo senelės J. T. nuosavybė. Šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde nepaneigė, priešingai, pripažino, kad, mirus pareiškėjo senelei J. T., atsirado paveldėjimo pagal įstatymą santykiai.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylai svarbi jau minėta aplinkybė, kad pareiškėjo šeimai Lietuvoje priklausė nemažai nekilnojamojo turto objektų. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo atžvilgiu institucijos pagal Atkūrimo įstatymą jau yra priėmusios net 18 sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo, motinos ir senelės turėtą turtą. Įvertinus, kad pareiškėjui jo senelės J. T. mirties metu ((duomenys neskelbtini)) buvo tik 12 metų, o tiesioginis Pastatų paveldėtojas Z. T. mirė tremtyje (duomenys neskelbtini), kai pareiškėjui buvo 14 metų, nepagrįsta teigti, kad pareiškėjas faktiškai žinojo apie visus savo paveldėtus turto vienetus, ypač tuos, kurie nebuvo išvardyti pareiškėjo senelio testamente.
48. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas turėjo sužinoti apie Pastatų paveldėjimo faktą, nes po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo sukurta bendra nacionalizuoto turto paieškos pagal asmenis, kuriems iki nacionalizacijos priklausė nekilnojamojo turto objektai, sistema.
49. Pažymėtina, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, jog paieška Lietuvos centriniame valstybės archyve gali būti vykdoma pagal asmenį, kuriam turtas galimai priklausė. Kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, saugantis išlikusius iki 1940 m. Lietuvoje asmenų valdyto turto nuosavybės dokumentus, netenkina abstrakčių prašymų dėl turėto nekilnojamojo turto, nenurodant konkrečios vietovės, inter alia, tokių, kaip prašymo pateikti duomenis apie visą T. ar pareiškėjo senelės J. T. Lietuvoje iki 1940 m. turėtą turtą. Šią išvadą pagrindžia Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2022 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. VE-30 patvirtintas Valstybės archyvų mokamų paslaugų įkainių sąrašas bei paties Lietuvos centrinio valstybės archyvo parengta prašymo išduoti turėtą nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus forma, kurioje aiškiai nurodyta, jog prašant tokių duomenų reikalinga nurodyti turto vietą – miestą, gatvę, namo numerį.
50. Dėl šių argumentų atmestini suinteresuoto asmens argumentai, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo pateikti prašymą dėl nekilnojamojo turto, priklausiusio J. T., paieškos, tačiau tik dėl subjektyvių priežasčių to nepadarė.
51. Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai ir dėl ko neprieštarauja suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde, pareiškėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso Lietuvoje pradžios nuosekliai ir intensyviai siekė, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į T. giminės turtą. Šią išvadą pagrindžia ir byloje pateikti bei teismų ištirti įrodymai ir aplinkybės: pareiškėjas, pasitelkęs teisininkus, Lietuvos Respublikos archyvuose ieškojo duomenų, o juos gavęs, kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; pareiškėjas 1992 m. sausio 31 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į visą nusavintą turtą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-831/2003 patvirtino, kad 1992 m. sausio 31 d. prašymas laikytinas prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo), inicijavo bylas teismuose, gindamas savo interesus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, kad būtent dėl senelės J. T. turėtų ginčo Pastatų pareiškėjas būtų turėjęs kitokius ketinimus nei dėl kito turto, į kurį nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos.
52. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas, 2018 metais gavęs informacijos apie jo senelei galimai priklausiusius ginčo Pastatus, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas šią informaciją surinkti, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
53. Aptartų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku įgyvendinti jo teises, jos truko iki 2018 metų ir turėjo įtakos pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; po 2018 metų pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą. Kadangi nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į ginčo Pastatus, nesidomėjo savo teisių įgyvendinimu ar elgėsi pasyviai bei nerūpestingai, todėl suinteresuoto asmens kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
54. Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir nenukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl pagrįstai pareiškėjui atnaujino minėtoje nuostatoje įtvirtintą terminą pateikti juridinę reikšmę turintį turto (Pastatų, esančių (duomenys neskelbtini)) valdymo nuosavybės teise iki 1940 m. faktą patvirtinantį teismo sprendimą, kaip nuosavybės teises į statinius patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises atkuriančiai institucijai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tinkamai aiškino ir taikė Sąvado 1222 straipsnį bei pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki neteisėto nusavinimo (1940 m. birželio 15 d.) pareiškėjo tėvas Z. T. nuosavybės teise valdė 1/4 Pastatų, buvusių (duomenys neskelbtini), šiuo metu esančių (duomenys neskelbtini).
55. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
56. Netenkinus suinteresuoto asmens kasacinio skundo, jo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
57. Pareiškėjas neprašė atlyginti bylinėjimosi išlaidų ir nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, kad jis kasaciniame teisme patyrė tokių išlaidų, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
58. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasaciniame teisme nepatirta, todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė
Sigita Rudėnaitė
Agnė Tikniūtė
