Civilinė byla Nr. e3K-3-68-378/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25518-2022-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.14; 1.3.2.11; 1.3.5.4; 1.3.5.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 218 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuojančios neteisėtai iš darbo atleistam ir negrąžintam į darbą darbuotojui taikytinas garantijas, aiškinimo ir taikymo tais atvejais, kai neteisėtai atleistam darbuotojui buvo išmokėta išeitinė išmoka, viršijanti pagal šią teisės normą mokėtinų išmokų dydį.
2. Ieškovas prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo DK 54 straipsnio pagrindu neteisėtu ir grąžinti jį į atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas; priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
3. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 15 d. jis su atsakove sudarė darbo sutartį ir buvo priimtas neterminuotai eiti (duomenys neskelbtini) pareigas bei terminuotai eiti (duomenys neskelbtini) pareigas; išdėsčius darbo sutartį nauja redakcija, ieškovas nuo 2017 m. spalio 2 d. vykdė atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas. Nuo 2022 m. sausio 17 d. pasikeitus atsakovės vadovui, ieškovas toliau vykdė savo funkcijas ir nesulaukė pretenzijų, tačiau 2022 m. vasario mėn. pabaigoje naujasis atsakovės vadovas ieškovui pasiūlė išeiti iš darbo šalių susitarimu, nurodęs, kad jis ketina formuoti naują komandą, grįstą asmeniniu pasitikėjimu. Ieškovas nesutiko su tokiu pasiūlymu. Netrukus ieškovas buvo informuotas, kad atsakovė planuoja struktūrinę pertvarką ir jo eitų (duomenys neskelbtini) pareigų neliks. Ieškovas sutiko eiti jam pasiūlytas (duomenys neskelbtini) pareigas ir nuo 2022 m. balandžio 1 d. pradėjo jas vykdyti. 2022 m. gegužės 16 d. ieškovui buvo pasiūlyta nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, sumokant jam 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, tačiau ieškovas atsisakė pasiūlymo nurodydamas, kad sutiktų su kitu išeitinės išmokos dydžiu. Ieškovui buvo pateiktas kitas pasiūlymas išeiti iš darbo šalių susitarimu, sumokant 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovas atsisakė pasirašyti susitarimą, tačiau nurodė sutiksiantis su 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka.
4. Dėl suprastėjusios sveikatos 2022 m. gegužės 16 d. ieškovas buvo hospitalizuotas. 2022 m. rugpjūčio 30 d. jis grįžo į darbą, o 2022 m. rugsėjo 2 d. jam buvo įteiktas įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo. Įsakyme nurodyta, kad darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnį nuo 2022 m. rugsėjo 2 d. Ieškovas nebuvo išreiškęs sutikimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo nurodytos datos, todėl jis nepasirašė įsakymo ir įrašė jame, kad nuo 2022 m. gegužės 16 d., kai šalys tarėsi dėl darbo sutarties nutraukimo, pasikeitė aplinkybės. Ieškovas atšaukė 2022 m. gegužės 16 d. sutikimą ir pasiūlė nutraukti darbo sutartį nuo 2022 m. rugsėjo 22 d., išmokant jam 10 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Nepaisant to, jis buvo paprašytas atlaisvinti kabinetą, iš jo buvo paimtas kompiuteris, atsakovė atsiskaitė su ieškovu.
5. Ieškovas vertina, kad jis buvo neteisėtai atleistas iš darbo, nes susitarimas nebuvo pasiektas laisva valia ir nebuvo įformintas pagal DK 54 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atsakovei neteisėtai atleidus ieškovą, taikytini DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyti darbuotojo teisių gynimo būdai. Atsakovė psichologiškai spaudė ieškovą pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, jis patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, neigiamas pasekmes psichinei ir fizinei sveikatai, pablogėjo jo reputacija, todėl jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad atsakovė neteisėtai nutraukė su ieškovu sudarytą darbo sutartį pagal DK 54 straipsnį; nutarė darbo sutartį laikyti nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovės 21 833,08 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 134,44 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus, laikant, kad yra 5 darbo dienų savaitė. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 11 d. nutartimi ištaisė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendime padarytą aritmetinę klaidą ir nustatė, kad ieškovui iš atsakovės priteisiamas 21 698,64 Eur vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
7. Teismas nurodė, kad pasiūlymą nutraukti darbo sutartį bendru sutarimu inicijavo atsakovė, kai, vadovaudamasi DK 54 straipsnio 2 dalimi, pateikė ieškovui 2022 m. gegužės 16 d. susitarimo projektą ir, be kita ko, pasiūlė sumokėti 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ieškovas iš dalies sutiko su šiuo siūlymu, tačiau nurodė, kad susitarimui pritartų, jeigu jam būtų sumokėta 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atsakovė sutiko su šia sąlyga ir pakoregavo susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, tačiau ieškovas dar kartą padidino savo reikalavimą dėl išeitinės išmokos dydžio ir nurodė sutiksiąs su 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka, o atsakovė neišreiškė savo valios dėl šio pasiūlymo. Atsakovei per 5 darbo dienas nesutikus su siūlymu, pagal DK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas laikytina, kad ji atmetė ieškovo pasiūlytas sąlygas. Tai, kad ieškovas nuo 2022 m. gegužės 16 d. iki 2022 m. rugpjūčio 29 d. turėjo nedarbingumą, nėra reikšminga, nes į šalių susitarimo projektą buvo įtraukta sąlyga, kad tuo atveju, jeigu nuo susitarimo pasirašymo iki atleidimo ieškovui bus suteiktas laikinas nedarbingumas, jo paskutinė darbo diena, nepriklausomai nuo laikino nedarbingumo trukmės, yra 2022 m. gegužės 23 d. Per įstatyme nustatytą terminą neišreiškusi raštu valios dėl darbo sutarties nutraukimo pritariant ieškovo nurodytai sąlygai dėl 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio išeitinės kompensacijos sumokėjimo, atsakovė nepagrįstai, nesilaikydama DK 54 straipsnio 3 dalies reikalavimų, 2022 m. rugsėjo 2 d. įsakymu atleido ieškovą DK 54 straipsnio pagrindu. Šalys nebuvo susitarusios dėl darbo santykių nutraukimo 2022 m. rugsėjo 2 d.
8. Vadovaudamasis DK 218 straipsnio 2 dalimi, teismas priteisė ieškovui iš atsakovės 21 833,08 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 134,44 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už metus, laikant, kad yra 5 darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių). Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama sumokėtos išeitinės išmokos dydžiu, kai, teismui pripažinus atleidimą neteisėtu, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą.
9. Teismas vertino, kad grąžinti ieškovą į buvusį darbą nėra tikslinga, nes atsakovė prašo jo negrąžinti, be to, tai neatitiktų ir ieškovo interesų. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, ieškovui priklausytų 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, tačiau ieškovui jau yra sumokėta 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, t. y. tos pačios rūšies išmoka, todėl, vadovaudamasis teisingumo principu, teismas nurodytos kompensacijos nepriteisė.
10. Teismas pažymėjo, jog ieškovas neįrodė, kad dėl neteisėto atleidimo buvo pakenkta jo reputacijai ar sumažėjo jo galimybės konkuruoti darbo rinkoje, taip pat kad po atleidimo iš darbo jis turėjo sveikatos problemų. Todėl teismas vertino, kad ieškovas gaus pakankamą satisfakciją teismui konstatavus jo neteisėtą atleidimą iš darbo, ir netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi iš dalies pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, ir papildomai priteisė ieškovui iš atsakovės 5619,60 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už jo negrąžinimą į darbą bei 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
12. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovė, nutraukdama darbo sutartį su ieškovu, padarė esminį pažeidimą ir šalių susitarimas negali būti laikomas atitinkančiu tikrąją jų valią dėl darbo sutarties pasibaigimo. Atsakovė per DK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą neatsakė į ieškovo pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo sumokant ieškovui 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją, taigi, šalys per įstatyme nustatytą terminą nesusitarė dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų. Nors ieškovas iš esmės sutiko, kad darbo sutartis būtų nutraukta, jis nesutiko su sutarties nutraukimo sąlygomis, o DK 54 straipsnyje nustatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas gali būti taikomas tada, kai yra sudarytas darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl visų darbo sutarties nutraukimo sąlygų. Atsakovė pasiūlė ieškovui nutraukti darbo santykius 2022 m. gegužės 16 d., tą pačią dieną jam buvo pateikti net 2 pasiūlymai, ieškovas nurodė, kad jis buvo raginamas tądien priimti sprendimą ir jam nebuvo sudaryta galimybė apgalvoti siūlymą. Susiklosčiusi situacija sukėlė ieškovui neigiamas pasekmes – jau kitą dieną jis susirgo ir gavo nedarbingumą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra tikslinga grąžinti ieškovą į darbą.
13. Kolegija pažymėjo, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytos kompensacijos paskirtis yra kompensuoti darbuotojo praradimus, kilusius išimtinai dėl darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimo negrąžinti darbuotojo į eitas pareigas. Įstatymų leidėjas nesusiejo jos mokėjimo su jokiomis kitomis išmokomis darbuotojui ir neįskaitė į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, mokamą ne ilgiau kaip už metus. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsisakyti priteisti darbuotojui DK nustatytą kompensaciją galima remiantis teisingumo principu, ir nusprendė, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, priteisiant ieškovui 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (5619,60 Eur).
14. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas į priteistą kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką neįskaitė atsakovės sumokėtos 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos. Kasacinio teismo praktikoje yra pateiktas aiškinimas, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama sumokėtos išeitinės išmokos dydžiu; joje nėra nurodyta, kad tokie išaiškinimai taikytini tik tada, kai, pripažinus atleidimą neteisėtu, asmuo grąžinamas į ankstesnį darbą, o kai negrąžinamas, tai aptartas teisės aiškinimas negalioja. Byloje nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Taigi, atsakovės ieškovui sumokėtos išmokos neturi būti įskaitomos į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą kompensacija nemažinama atleidžiant darbuotoją jam sumokėtos išeitinės išmokos suma.
15. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisėto atleidimo iš darbo konstatavimas yra pakankama satisfakcija, ir priteisė ieškovui 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Kasaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties dalis, kuriomis buvo sprendžiama dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytų padarinių taikymo (vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos priteisimo): laikyti ieškovui sumokėtą 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (5619,60 Eur neatskaičius mokesčių) kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį ir nepriteisti ieškovui šios kompensacijos; ieškovui sumokėtą 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (11 239,18 Eur neatskaičius mokesčių) įskaityti į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo ir priteisti ieškovui iš atsakovės 10 459,46 Eur vidutinį darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo; kitas teismų sprendimų dalis palikti nepakeistas; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismas netinkamai taikė DK 2 straipsnį ir 218 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasacinio teismo praktikoje yra pateikta reikšminga atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju taikant DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytus padarinius taisyklė – darbuotojui negali būti kompensuojama daugiau, nei nustatyta įstatyme ir jis būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista darbuotojo teisė dirbti. DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos išmokos yra išreiškiamos konkrečia, teismo nustatoma pinigų suma; ši suma – tai didžiausia darbuotojo galima gauti suma taikant jam DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą. Darbo ginčą nagrinėjantis organas turi užtikrinti, kad, priimant sprendimą ir nustatant darbuotojui priteistinų mokėjimų sumą, būtų įvertintos ir neteisėtai atleidžiant darbuotoją jam sumokėtos lėšos (jas įskaitant į priteistinas sumas; nepriteisiant atitinkamų sumų jau sumokėtų lėšų sąskaita; priteisiant visas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytas kompensacijas ir įpareigojant darbuotoją grąžinti darbdaviui jo permokėtas lėšas). Toks aiškinimas atitinka DK 218 straipsnio 4 dalies turinį, yra suderinamas su DK 2 straipsnyje nustatytais principais. Bylą išnagrinėję teismai nesivadovavo šiais išaiškinimais ir sukūrė situaciją, kai, atsakovei įvykdžius teismų sprendimus, ieškovas gavo 16 858,78 Eur didesnę sumą, nei nustatyta įstatyme.
16.2. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos tokios DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytos kompensacijos priteisimo taisyklės, taikomos tais atvejais, kai neteisėtai atleistas darbuotojas yra gavęs išeitinę išmoką: 1) DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija ir darbuotojui mokamos išeitinės išmokos jo atleidimo atveju atlieka tą pačią funkciją – kompensuoja darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, užtikrina dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų atlyginimą; 2) jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, jau yra sumokėjęs išeitinę išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikant DK 218 straipsnio 4 dalį, antrą kartą šioje normoje nustatyta kompensacija nebepriteisiama; 3) DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytos kompensacijos dydžio nustatymas ir priteisimas, neatsižvelgiant į jau sumokėtas lėšas, neatitiktų šioje nuostatoje įtvirtinto pažeistų darbo teisių gynimo būdo tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama daugiau, nei darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Šie išaiškinimai reiškia, kad tais atvejais, kai neteisėtai atleistas darbuotojas yra gavęs išeitinę išmoką, ji yra pripažįstama DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija (į ją įskaitoma), todėl pastaroji kompensacija antrą kartą nebepriteisiama darbuotojui. DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija turi būti priteisiama tik tais atvejais, kai atleidimo metu nebuvo sumokėta išeitinė išmoka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atleidžiant darbuotoją darbdavio jam sumokėta kompensacija turi būti įskaityta į darbuotojui priteistinas sumas, taip sureguliuojant šalių interesų pusiausvyrą ir užkertant kelią darbuotojui gauti daugiau, nei jam priklauso. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovui atleidimo metu jau buvo sumokėta 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, ir priteisė jam 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, įpareigodamas atsakovę sumokėti jam antrą (pakartotinę) išeitinę išmoką.
16.3. Kasacinio teismo praktikoje nėra nustatyta absoliuti taisyklė, kad į taikant DK 218 straipsnio 4 dalį priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką negali būti įskaitomos darbuotojui nepagrįstai sumokėtos lėšos, o nutartyse, kuriomis rėmėsi bylą išnagrinėję teismai, darbuotojui sumokėta išeitinė išmoka neviršijo darbuotojui pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priklausančios sumokėti kompensacijos. Teismų nurodytose nutartyse kasacinio teismo padarytos išvados susijusios ne su draudimu kokias nors sumas įskaityti į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (jį atitinkamai mažinant); kasacinis teismas pasisakė dėl draudimo į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką įskaityti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją. Darbuotojui atleidimo metu sumokėtos išeitinės išmokos įskaitymas į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką praktikoje yra leidžiamas tais atvejais, kai išeitinė išmoka teismo nėra pripažįstama kaip kompensuojanti kitas darbuotojui priteistinas išmokas. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad, nustatant dėl neteisėto atleidimo darbuotojui turimas sumokėti kompensacines išmokas ir jų dydžius, yra būtina atsižvelgti į atleidimo iš darbo metu jau sumokėtą išeitinę išmoką ir ją tinkamai įvertinti, mažinant priteistinas sumas sumokėtų (permokėtų) sumų dydžiu (jas įskaitant).
16.4. Ieškovui priklausančios kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį dydis (2 mėn. vidutinis darbo užmokestis) nesutampa su išeitine išmoka (6 mėn. vidutinis darbo užmokestis), kurią atsakovė sumokėjo ieškovui neteisėtai atleisdama jį iš darbo. Todėl, net ir nepriteisus ieškovui 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį jau anksčiau sumokėtos išeitinės išmokos dalies sąskaita, lieka neišspręstas klausimas dėl sumokėtos 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos. Ši permoka turi būti įskaityta į kitus ieškovui priklausančius kompensacinius mokėjimus pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, t. y. į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Toks įskaitymas nepažeidžia ieškovo teisių, kadangi jis faktiškai gauna visą pagal įstatymą jam priklausančią DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos sumą.
17. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Nors atsakovė, neteisėtai atleisdama ieškovą iš darbo, sumokėjo jam 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, ši savanoriškai sumokėta suma neturėtų būti prilyginama darbo užmokesčiui, nes ji nebuvo mokama už atliktą darbą. Atsakovė teigė, kad ši suma buvo sumokėta DK 54 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu, pagrindu, tačiau pagal šią nuostatą nėra privaloma mokėti kompensaciją ir nėra nustatytas jos dydis. Tai leidžia teigti, kad, sumokėjus kompensaciją pagal DK 54 straipsnį, nėra atsiskaitoma už atliktą darbą; išmoka, kurią darbdavys sumoka atleidžiamam darbuotojui pagal šią nuostatą, yra sutarties laisvės principo išraiška, o jos sumokėjimas, priešingai nei mokant DK 57 straipsnio 8 dalyje ar DK 59 straipsnio 1 dalyje nustatytas išmokas, reglamentuojamas dispozityviai. Todėl nėra pagrindo lyginti šios darbdavio sumokėtos sumos su tuo, kiek darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu su juo sudaryta darbo sutartis nebūtų nutraukta. Pagal DK 54 straipsnį, darbuotojui sumokėta išmoka gali žymiai viršyti jo pagal darbo sutartį gaunamą darbo užmokestį už atliekamą darbą, tačiau tai nereiškia, kad darbuotojas nepagrįstai praturtėja. Darbdaviui laisva valia sumokėjus atleidžiamam darbuotojui išmoką pagal DK 54 straipsnį ir vėliau kilus ginčui dėl darbuotojo neteisėto atleidimo padarinių taikymo, ši išmoka negali būti laikoma priežastimi įskaityti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompensaciją.
17.2. Atsakovės argumentus, kad kasacinio teismo praktikoje nėra suformuluota absoliuti taisyklė, jog, priteisiant darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, į šią sumą negali būti įskaitomos darbuotojui anksčiau sumokėtos lėšos, paneigia kasacinio teismo nutartyje byloje Nr. 3K-3-400/2008 pateikti išaiškinimai. Kasacinio teismo praktikoje nėra nurodyta, kad teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė dėl išmokos neįskaitymo į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką taikoma tik tuo atveju, kai darbuotojui sumokėta suma neviršija jam pagal DK 218 straipsnio 4 dalį priklausančios mokėti kompensacijos, o kai viršija (susidaro permoka) – tai aptartas teisės aiškinimas negalioja. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje suformulavo bendrą principą, kad atleidžiant darbuotoją sumokėta išmoka negali būti įskaitoma į jam priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
17.3. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad kasacinio teismo išaiškinimai dėl draudimo atleidimo metu darbuotojui sumokėtą išmoką įskaityti į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką (jį atitinkamai sumažinant) yra taikytini tada, kai išmoka yra įskaityta kaip darbuotojui priklausanti kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį. Tokia taisyklė nėra suformuluota atsakovės nurodytose bylose. Tiek anksčiau galiojusiame, tiek aktualiame DK nustatyta, kad darbuotojas, pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustačius, jog jis negali būti grąžintas į darbą, turi teisę į dvejopo pobūdžio išmokas – vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensaciją. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad šios išmokos yra skirtingos teisinės prigimties, dėl kiekvienos iš jų priteisimo turi būti sprendžiama atskirai ir darbuotojui sumokėtų sumų įskaitymo ar neįskaitymo į kurią nors iš DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytų išmokų faktas negali turėti įtakos kitai darbuotojui pagal tą patį DK straipsnį mokėtinai išmokai.
17.4. Atsakovė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais byloje Nr. 3K-7-290/2005, nes joje susiklosčiusios aplinkybės nesutapo su šiuo atveju susiklosčiusiomis aplinkybėmis – kitaip nei minėtoje byloje, ieškovas nebuvo grąžintas į ankstesnį darbą. Be to, kasacinio teismo vėliau išnagrinėtose bylose yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad taikant DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojų pažeistų teisių gynimo būdą, kai darbuotojas teismo sprendimu negrąžinamas į buvusį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinamas darbdavio jam sumokėtos išmokos suma.
17.5. Net ir darant prielaidą, kad šiuo atveju buvo reikalinga atlikti įskaitymą, nėra būtina, kad jis būtų atliktas teismo sprendimu, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas tai galėjo padaryti pati atsakovė. Tačiau ji neįskaitė savo sumokėtų sumų ir sumokėjo ieškovui visas jam priteistas sumas. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, tai sudaro pagrindą atsisakyti ginti tokio asmens teises. Ieškovui sumokėta kompensacijos suma negali būti išreikalaujama kaip įgyta be pagrindo pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes ieškovas nesielgė nesąžiningai, be to, nebuvo padaryta ir sąskaitybos klaida. Darbuotojo gautos išmokos įskaitymas į pagal DK 218 straipsnio 4 dalį jam priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, mažinant jam priteisiamą vidutinį darbo užmokestį, reikštų gautos išmokos iš jo išreikalavimą, o tai yra draudžiama pagal CK nuostatas.
17.6. Jei kasacinis skundas būtų visiškai ar iš dalies patenkintas, nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė neginčija fakto, kad ieškovas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, taip pat ji neginčija ieškovui priteistų sumų dydžio. Kasaciniame skunde keliamas tik klausimas, kad teismai, priteisdami ieškovui atitinkamas sumas, turėjo dalį jų įskaityti atsižvelgdami į atsakovės darbo sutarties nutraukimo metu sumokėtą kompensaciją. Net patenkinus kasacinį skundą ieškovo patenkintų reikalavimų dalis nepakistų. Kasaciniame skunde keliami klausimai susiję su galimomis teismo klaidomis, už kurias nėra atsakingas ieškovas ir jis negali dėl to patirti neigiamų pasekmių. Jei ieškovui kiltų pareiga atlyginti atsakovės bylinėjimosi išlaidas, jos būtų atlyginamos iš ieškovui šioje byloje priteistų sumų, todėl nors ieškovo teisių pažeidimas ir neteisėti atsakovės veiksmai yra pripažinti, jis gautų mažesnes kompensacijas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
18. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu neperžengdamas kasacinio skundo ribų; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
19. Nagrinėjamoje byloje keliamas DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytų padarinių taikymo klausimas tais atvejais, kai neteisėtai atleistam darbuotojui buvo išmokėta išeitinė išmoka, viršijanti minėtoje teisės normoje nustatytą dydį. Atsakovė nurodo, kad teismas netinkamai taikė DK 2 straipsnį ir 218 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kurioje yra pateikta reikšminga atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju taikant DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytus padarinius taisyklė – darbuotojui negali būti kompensuojama daugiau, nei nustatyta įstatyme ir jis būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista darbuotojo teisė dirbti. Šie kasaciniame skunde iškelti teisinio pobūdžio klausimai sudaro bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalyką.
Dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytų padarinių taikymo
20. Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 1, 4, 6 dalys).
21. Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju pagal DK 218 straipsnio 4 dalį nustačius, kad neteisėtai atleistas iš darbo darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas, jam priteisiamas išmokėti vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirta turtinė ir neturtinė žala. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Nurodytas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, taikomi įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio padariniai, kuriais siekiama kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus.
22. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad panašios nuostatos dėl kompensacijos, priteisiamos dėl neteisėto atleidimo iš darbo, buvo nustatytos ir 2002 m. DK normomis, tačiau ankstesnis ir dabartinis teisinis reguliavimas nėra tapatūs. Svarbiausias skirtumas tarp 2002 m. DK ir dabartinio DK reguliavimo yra pastarajame kodekse nustatytas priverstinės pravaikštos laiko, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas vieneriais metais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 26, 27 punktai).
23. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta naujovė, kad vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 31 punktas).
24. Kasacinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose ginčo santykiams taikytas DK, pasisakoma, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).
25. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant 2002 m. DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/216, 48 punktas).
26. DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta ir kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Nors ji pavadinta kitaip, nei 2002 m. DK buvusi išeitinė išmoka, tačiau savo esme ši kompensacija atitinka 2002 m. DK nustatytą išeitinę išmoką (2002 m. DK 140 straipsnis, 300 straipsnio 4 dalis), panašus ir jos skaičiavimo principas bei maksimalus dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 45 punktas). Taigi, esminės kasacinio teismo praktikos nuostatos, aiškinančios šių išmokų paskirtį bei skaičiavimo principus pagal ankstesnį darbo teisinių santykių reglamentavimą, aktualios ir nagrinėjamoje byloje. Nors išeitinė išmoka nutraukiant darbo sutartį pagal DK 54 straipsnį (šalių susitarimu) neprivaloma, šalys dėl tokios išmokos turi teisę susitarti. Išeitinė išmoka yra papildoma finansinė garantija darbuotojui, todėl tiek DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija, tiek kompensacija, dėl kurios dydžio susitariama nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, iš esmės atlieka tą pačią socialinę funkciją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais bylose, kuriose buvo spręsta dėl išeitinės išmokos darbuotojams, su kuriais darbo sutartis nutraukta kitais pagrindais nei šalių susitarimu.
27. Darbuotojų, atleistų iš darbo pagal 2002 m. DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleidimą teismui pripažinus neteisėtu, taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka priteistina tik tais atvejais, kai ji atleidžiamam darbuotojui neteisėtai nebuvo išmokėta. Tais atvejais, kai atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį ar 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą jam išmokama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu ir taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama – t. y. priteisiamas tik vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015).
28. Šios nutarties 27 punkte nurodytos kasacinės bylos išaiškinimais, kad tais atvejais, kai atleidžiant darbuotoją išmokama išeitinė išmoka, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama, bet darbuotojui priteisiama už priverstinės pravaikštos laiką ir ši suma nemažinama atleidžiant darbuotoją jam išmokėtos DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinės išmokos apimtimi, rėmėsi apeliacinės instancijos teismas.
29. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
30. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
31. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
32. Šios nutarties 27 punkte aptartoje byloje kasaciniu skundu buvo keliamas klausimas, jog DK 300 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai darbdavys atleidžia darbuotoją iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, išmokėdamas jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, vėliau, teismui pripažinus tokį atleidimą neteisėtu, tačiau remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi nusprendus negrąžinti darbuotojo į pirmesnį darbą, iš darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išskaičiuotina suma, lygi darbuotojui išmokėtai DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinei išmokai. Tokie atsakovės argumentai, atsižvelgiant į minėtos bylos aplinkybes, buvo pripažinti nepagrįstais.
33. Nagrinėjamoje byloje yra reikšmingos šios teismų nustatytos aplinkybės: 1) darbo sutartis su ieškovu nutraukta šalių susitarimu (DK 54 straipsnis); 2) susitarimo pagrindu ieškovui išmokėta 6 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio piniginė kompensacija; 3) teismo sprendimu pripažinta, kad darbo sutartis su ieškovu pagal DK 54 straipsnį nutraukta neteisėtai; 4) ieškovas į darbą negrąžintas, laikytina, kad jo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, ieškovui už jo darbo santykių su atsakove trukmę priklauso 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio piniginė kompensacija.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytose bylose buvo sprendžiama ne dėl išmokėtos išeitinės kompensacijos, viršijančios įstatyme nustatytą jos dydį, įskaičiavimo į priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį, o dėl galimybės mažinti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje taikant 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalį, buvo nurodoma, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015; 2020 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020 32 punktą). Tačiau nė vienoje iš paminėtų bylų nebuvo susiklosčiusi faktinė situacija, kai neteisėtai atleistam darbuotojui darbo sutarties nutraukimo metu buvo išmokėta išeitinė kompensacija, viršijanti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą dydį, todėl pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šias nutartis kaip precedentą nagrinėjamoje byloje.
35. Atkreiptinas dėmesys, kad kitoje byloje kasacinis teismas atkreipė dėmesį, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo kasacinio teismo praktikos išaiškinimus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog bet kokios išmokėtos išmokos kaip išeitinės kompensacijos nėra įskaitomos į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tuo atveju, kai teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, teismas, vadovaudamasis DK 58 straipsnio 2 dalimi, priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o priteisdamas šį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi atsižvelgti, ar darbuotojas jau buvo gavęs išeitinę išmoką (DK 57 straipsnio 8 dalis). Jei darbdavys jau buvo išmokėjęs išeitinę išmoką pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, teismui pripažinus darbuotojo atleidimą neteisėtu ir grąžinus jį į darbą, į priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi būti įskaitoma šio darbuotojo gauta išeitinė išmoka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 76 punktas). Šioje byloje kasacinis teismas akcentavo būtinybę atkreipti dėmesį į konkrečią faktinę situaciją.
36. Pažymėtina, kad aptartose kasacinio teismo nagrinėtose bylose nebuvo sprendžiama dėl šalių susitarimu nustatytos išeitinės išmokos santykio su DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija, tačiau, kaip jau minėta, ši išmoka iš esmės turi tą pačią paskirtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005 buvo nagrinėtas klausimas dėl atleidimo iš darbo pagal galiojusio DK 125 straipsnį (šalių susitarimu) pripažinimo neteisėtu ir, inter alia (be kita ko), konstatuota, kad teismas į ieškovui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką, kadangi darbuotojas buvo grąžintas į darbą.
37. Teisėjų kolegija nurodo, kad minėtų kasacinių bylų aplinkybės nėra visiškai tapačios, tačiau aptartoje kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl neteisėtai atleistam darbuotojui priteistinų išmokų, kurių tikslas kompensuoti darbuotojo finansinius praradimus, priteisimo yra suformuluotos esminės taisyklės, jog išeitinė išmoka yra priteisiama tik tais atvejais, kai ji darbuotojui buvo neišmokėta, o išmokėtos išmokos dydžiu negali būti mažinama kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką, jeigu darbuotojas negrąžinamas į darbą, tačiau darbuotojui negali būti kompensuojama didesniu mastu, negu jis būtų uždirbęs.
38. Apibendrindama aptartą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytos išmokos dydžio nustatymas ir priteisimas neatsižvelgiant į kompensacijos pagal DK 54 straipsnį forma darbuotojui (ieškovui) jau išmokėtas lėšas, kurios viršija įstatyme nustatytą dydį, neatitiktų DK 218 straipsnio 4 dalies, kaip pažeistų darbo teisių gynimo būdo, tikslų, nes reikštų, kad kompensuojama yra didesniu mastu, negu įtvirtinta įstatyme. Pažymėtina, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nėra nuostatų, kurios reglamentuotų, jog sprendžiant dėl šioje teisės normoje nustatytos išmokos priteisimo neturi būti atsižvelgiama į jau išmokėtas išmokas. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovui jį atleidus pagal DK 54 straipsnį buvo išmokėta 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčių kompensacija, sudaranti 12 903,29 Eur. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturėjo priteisti ieškovui 2 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių kompensacijos, kadangi ši kompensacija jau buvo išmokėta, ir turėjo spręsti dėl įskaitymo jau išmokėtos likusios 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos dalies į ieškovui mokėtiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, netinkamai interpretavo kasacinio teismo praktiką, todėl nepagrįstai priteisė ieškovui 2 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, kuri jam jau buvo išmokėta.
Dėl bylos procesinės baigties
39. Aptartų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl apeliacinio teismo nutarties dalis, kuria ši ieškinio dalis patenkinta ir ieškovui iš atsakovės priteista 5619,60 Eur, naikintina ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.
40. Pripažinus, kad ieškovui išmokėtos 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčių kompensacijos dalis už du mėnesius, sudaranti 5619,60 Eur, laikytina kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, spręstinas likusios 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos dalies įskaitymo į ieškovui mokėtiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką klausimas. Ieškovui už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteistas vidutinis darbo užmokestis – 21 698,64 Eur, į kurį įskaitytina 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos dalis, sudaranti 11 239,18 Eur. Atlikus įskaitymą keistina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, ir ieškovui priteistina 10 459,46 Eur.
41. Dėl nurodytų argumentų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai keistini (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
42. Jeigu panaikinamas jau įvykdytas darbo ginčų komisijos sprendimas arba teismo sprendimas ar nutartis, sprendimo ar nutarties įvykdymo atgręžimas vykdomas pagal CPK nuostatas (DK 233 straipsnis). Jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą kasacine tvarka nėra galimybės. Tokiu atveju šis klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 762 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sprendimo įvykdymo atgręžimo ribojimas – kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai gavėjas veikė nesąžiningai ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo klausimas sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje šiam klausimui išspręsti nepakanka konstatuoti teismo sprendimo įvykdymo faktą ir atlikti aritmetinius skaičiavimus, taigi teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto taikymas turi ypatumų – reikia tirti ir vertinti papildomas faktines aplinkybes, pagrindžiančias ar paneigiančias ribojimų taikymo pagrindą. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje aktualus CPK 762 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ribojimo taikymas. Tokiu atveju sprendžiant, ar byloje gali būti atliktas teismo sprendimo įvykdymo atgręžimas, reikia kvalifikuoti teismo sprendimu ieškovo naudai priteistų ir išieškotų išmokų pobūdį, taip pat įvertinti, ar teismo sprendimu priteistos išmokos gavėjas – darbuotojas – veikė sąžiningai, ar buvo padaryta sąskaitybos klaidų. Šios faktinės aplinkybės byloje nebuvo nustatytos ir vertintos, todėl klausimas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo perduodamas spręsti apeliacinės instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
44. Nagrinėjamu atveju bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, patenkinęs dalį ieškovo pareikštų reikalavimų, spręsdamas dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, vertino, kad ieškovui priteistina 70 proc., o atsakovei – 30 proc. bylinėjimosi išlaidų, jų patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, skirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, nutarė atlyginti ieškovui 70 proc. jo apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, skirstydami šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų dydžio nesiejo su konkrečiomis ieškovui priteistinomis kompensacijų sumomis, dėl kurių buvo kilęs ginčas kasaciniame teisme; sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, be kita ko, buvo įvertinta tai, kad šiuo atveju buvo patenkinta dauguma ieškovo reikalavimų ir kad teismas savo nuožiūra taikė byloje DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytus teisių gynimo būdus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijai iš dalies pakeitus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra perskirstomos.
45. Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą suformulavo prašymą atlyginti jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas kartu su atsiliepimu pateikė 2023 m. gruodžio 29 d. sąskaitą ir 2024 m. sausio 2 d. mokėjimo nurodymą. Iš šių dokumentų matyti, kad nagrinėjant bylą kasaciniame teisme ieškovas patyrė 3025 Eur atstovavimo išlaidų. Patenkinus atsakovės kasacinį skundą, ieškovo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.
46. Atsakovė pateikė kasaciniam teismui prašymą priteisti jai iš ieškovo 6534 Eur teisinės pagalbos išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti. Grįsdama savo prašymą, atsakovė pateikė 2023 m. gruodžio 1 d. sąskaitą ir 2023 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymą. Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8.12 punktais, priteisiant atlyginimą už kasacinio skundo parengimą yra taikomas 3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju taikytinas 2023 metų antrąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 2000,10 Eur, todėl didžiausia atsakovei už kasacinio skundo parengimą priteistina suma sudaro 6000,30 Eur (2000,10 Eur × 3). Atsakovės prašoma priteisti 6534 Eur suma viršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotą didžiausią už kasacinio skundo parengimą priteistiną sumą. Byloje nėra nustatyta ypatingų aplinkybių, sudarančių pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nurodytos atlygintinų bylinėjimosi išlaidų skaičiavimo tvarkos ir priteisti atsakovei jos nurodytą sumą, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina išlaidų suma mažintina iki Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotų 6000,30 Eur. Nors ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad, net ir patenkinus atsakovės kasacinį skundą, nebūtų pagrindo priteisti iš jo atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes kasaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl teismų galimai padarytų klaidų (netinkamai pritaikytų teisės normų), pažymėtina, kad ir pats ieškovas byloje laikėsi pozicijos, jog atsakovės jam išmokėta išeitinė išmoka neturi būti įskaitoma į DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu jam mokėtinas sumas. Todėl ieškovo nurodyti argumentai vertinami kaip nepagrįsti ir pirmiau nurodyta suma priteisiama iš ieškovo.
47. Pažymėtina, kad kasacinis teismas nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręsta dėl Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje nustatytų padarinių taikymo – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei kompensacijos priteisimo, pakeisti ir teismo sprendimą išdėstyti taip:
„Ieškovui A. M. išmokėtą dviejų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (5619,60 Eur, neatskaičius mokesčių) laikyti kompensacija pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalį ir ieškovui A. M. šios kompensacijos nepriteisti.
Ieškovui A. M. išmokėtą likusių keturių mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką (11 239,18 Eur, neatskaičius mokesčių) įskaityti į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir priteisti ieškovui A. M. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ 10 459,46 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos.“
Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 25 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ (j. a. k. 120153047) iš ieškovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6000,30 Eur (šešis tūkstančius Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti.
Klausimą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo perduoti spręsti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Jūratė Varanauskaitė
