V. D. pagal BK 138 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-139-895/2017

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00374-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.4.1. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam V. D.,

nuteistojo gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

nukentėjusiajam M. P. (M. P.),

nukentėjusiojo atstovui Arūnui Abraičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. P. ir nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Priteista iš V. D. nukentėjusiajam M. P. 31,42 Eur turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos.

Taip pat skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestas, nukentėjusiojo M. P. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendis pakeistas. Panaikinta V. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nukentėjusiajam M. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (negautų pajamų ir išlaidų kurui) patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš nuteistojo V. D. nukentėjusiajam M. P. priteistas neturtinės žalos dydis padidintas iki 700 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių nukentėjusiojo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. D. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 14 d., apie 01.30 val., vykdamas automobiliu „Ford Transit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), Vokietijos teritorijoje, tiksliau nenustatytoje vietoje, tyčia kumščiu sudavė M. P. vieną smūgį į kairį smilkinį, o šiam užsidengus galvą rankomis, kumščiais sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą ir kaklą, taip padarė dešinės plaštakos trečio piršto vidurinio pirštakaulio lūžį su jo panirimu, o tai sukėlė M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis V. D. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Jonaitis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatoriai teigia, kad bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 386 straipsnio 2 dalies reikalavimas, įpareigojantis apeliacinės instancijos teismą, iš naujo nagrinėjant baudžiamąją bylą, privalomai atsižvelgti į kasacinio teismo nurodymus. Pradedant pakartotinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, tiek nuteistojo gynėjas, tiek prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinės instancijos teismo atnaujinti įrodymų tyrimą, nes apie tokią būtinybę buvo užsiminęs ir kasacinės instancijos teismas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmetė pateiktus prašymus dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo ir nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo bei liudytojų parodymų.

2.2. Skunde pažymima, kad, vertinant įrodymus, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, nes nuosprendis grindžiamas vien tik nukentėjusiojo M. P. parodymais ir jo pateiktais medicininiais išrašais, nors jo parodymai ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Tai pripažino ir kasacinės instancijos teismas. Antai nukentėjusysis negalėjo tiksliai nurodyti, kiek smūgių jam sudavė nuteistasis, o jo nurodytas faktines aplinkybes apie įvykį paneigė kiti kartu automobilyje buvę asmenys. Pažymėtina, kad niekas iš automobiliu važiavusių asmenų (O. T., M. J.) nepatvirtino, kad matė nuteistąjį suduodant bent vieną smūgį nukentėjusiajam, niekas nuteistojo „neatitraukinėjo“ nuo nukentėjusiojo. Kasatorių manymu, teismai privalėjo atsižvelgti į nukentėjusiojo parodymus, duotus pirmosios apklausos metu, nes nukentėjusysis ir pats tvirtino, jog vėliau apklausiamas dėl įvykio aplinkybių klydo.

2.3. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka jam BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, kad nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pats įrodymų netyrė, todėl vadovavosi tik pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, be to, nepasisakė dėl liudytojų O. T., M. J. parodymų, nors procesinis įstatymas numato, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek jų visuma. Be to, minėti liudytojai įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl jų parodymus teismas privalėjo vertinti kritiškai. Alkoholio iš automobilyje buvusių asmenų nevartojo tik liudytojai G. Z. ir J. J., taigi šioje byloje jų parodymai yra reikšmingi ir jais teismas turėjo vadovautis. Būtent šie liudytojai patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko žodinis konfliktas, jokių muštynių nebuvo.

2.4. Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes apeliacinės instancijos teismas panaikino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas paties nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nors nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde neginčijo nuteistajam paskirtos bausmės ir neprašė panaikinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

2.5. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė neturtinės žalos klausimus ir pateikė dviprasmiškus motyvus dėl jos dydžio. Viena vertus, teismas konstatavo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kad dėl patirtos traumos nukentėjusiajam teko pakeisti gyvenimo įpročius, laisvalaikio praleidimo būdus, tačiau kartu konstatuojama, jog nukentėjusysis patyrė nepatogumų.

3. Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas M. P. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 30 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos dydžio ir priteistą sumą padidinti.

3.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį iki 700 Eur, neatsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus kriterijus, lemiančius neturtinės žalos dydį, taip pat pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalį. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje įvertino 2015 m. kovo 10 d. medicinos dokumento išrašą, kad kasatoriaus sužaloto piršto judesiai per sąnarį yra minimalūs ir prognozuojama, jog piršto sulenkimas išliks ribotas ir ateityje, tačiau nurodė, kad 700 Eur piniginė kompensacija atitinka BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, reikalavimus, neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams ir teismų praktikai tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, kadangi dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur. Tačiau kasatorius nepritaria šiems apeliacinės instancijos teismo motyvams ir pažymi, jog asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (kasatoriaus sužaloto piršto judesiai per sąnarį yra minimalūs ir prognozuojama, kad piršto sulenkimas išliks ribotas ir ateityje). Taip pat kaip neturtinė žala turi būti vertinamas susirūpinimas dėl būsimų pasekmių šalinimo, kuris yra realus ir suprantamas. Kasatorius pažymi, kad estetinis jo dešinės rankos vaizdas yra prastesnis atsižvelgiant į jo profesiją: dėl dešinės rankos trečiojo piršto nelankstumo nuolat jaučiasi nepatogiai bendraudamas su aplinkiniais, nes pirštas yra žymiai storesnis, standus, negali sulenkti kumščio. Pažymėtina, jog šiuos pakitimus matė ir bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai. Taip pat turėjo būti įvertinta, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala negu esant neatsargiai kaltei.

3.2. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21-942/2016">2K-21-942/2016</a> yra aiškiai konstatuota, jog „kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144,84 Eur (500 Lt) iki 7240,5 Eur (25 000 Lt), tačiau įprastai priteisima apie 2896,2 Eur (10 000 Lt). Tačiau, neatsižvelgdamas į vyraujančią teismų praktiką priteisiant neturtinės žalos dydžius už padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus patirtą netutinę žalą įvertino 700 Eur, nors net prokuroras siūlė priteisti 4600 Eur neturtinės žalos, o bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacine tvarka kasatoriui buvo priteista 1700 Eur.

4. Kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 138 straipsnio 1 dalis) ir įrodymų vertinimo

5. Iš nuteistojo ir jo gynėjo kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis V. D. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, jog tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam M. P. vieną smūgį į smilkinį ir ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą bei kaklą ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Kasatorių nuomone, patikimų nuteistojo kaltumo įrodymų nėra, nuosprendis iš esmės pagrįstas vienintelio nukentėjusiojo M. P. neteisingais ir nenuosekliais parodymais, nevertinant įrodymų visumos ir taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

5.1. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

5.2. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-608-139/2015). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitiktimi (neatitiktimi) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015, 2K-117-303/2016).

5.3. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, bylos apeliacinį nagrinėjimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys), pažeidimų nenustatė. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl V. D. kaltumo padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis V. D. padarė nukentėjusiajam M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodyta paties nukentėjusiojo parodymais (ta jo parodymų dalimi, kuri atitinka kitus bylos įrodymus (apie sužalojimo padarymo mechanizmą ir suduotų smūgių lokalizaciją, veiksmų eigą, įvykio vietoje buvusius asmenis ir kt.), nuosekliais ir detaliais įvykio vietoje buvusių liudytojų G. Z., M. J., O. T., J. J. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, kita rašytine bylos medžiaga. Nors apie kilusį konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo patvirtino tik liudytojai G. Z. ir M. J., o liudytojai O. T. ir J. J. negalėjo tiksliai nupasakoti įvykių eigos (teismai sprendė, kad dėl suvartoto alkoholio kiekio ir stengdamiesi sušvelninti įvykyje dalyvavusių asmenų atsakomybę), tačiau teismas visus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. D. kaltę, taip pat aptarė jo iškeltą gynybos versiją (t. y. kad jokio konflikto nebuvo) ir ją motyvuotai atmetė.

6. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys taip pat patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas išsamias ir motyvuotas išvadas. Kasacinio skundo argumentai, kad byloje nėra jokių patikimų nuteistojo V. D. kaltę patvirtinančių įrodymų, kad nuosprendis pagrįstas išimtinai nukentėjusiojo nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, liudytojų parodymai įvertinti netinkamai, nes niekas nepatvirtino, kad matė nuteistąjį suduodant smūgį nukentėjusiajam, neatitinka bylos medžiagos ir teismų sprendimo turinio, yra paremti subjektyviu, selektyviu, vienpusišku įrodymų interpretavimu, deklaratyviais argumentais ir tai nereiškia, kad teismai, kitaip nei nuteistasis įvertinę bylos duomenis, padarė esminių BPK pažeidimų. Pagal nuteistojo apeliacinį skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas itin detaliai pasisakė dėl visų byloje surinktų duomenų įrodomosios reikšmės, pašalino prieštaravimus tarp nuteistojo V. D. ir liudytojų M. J. ir O. T. parodymų dėl konflikto aplinkybių, kurias jo dalyviai nurodė skirtingai. Nors liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti įvykio aplinkybių ir nematė, kaip nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam, tačiau, įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad niekas kitas, o tik nuteistasis nukentėjusiajam sudavė smūgius ranka į galvą ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė keltą versiją, neva konfliktas kilo nukentėjusiajam apkaltinus nuteistąjį piniginės vagyste, nes tokių aplinkybių nepatvirtino nei pats nukentėjusysis, nei liudytojai. Teismo išvados išsamios, motyvuotos bylos medžiaga ir nesutikti su jomis nėra jokio objektyvaus pagrindo.

6.1. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį ir, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, neatsižvelgė į kasacinio teismo nurodymus, įrodymų tyrimo neatnaujino.

6.2. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). BPK 324 straipsnio 6 dalies nuoroda, kad įrodymų tyrimas atliekamas ir atnaujinamas pagal šio kodekso XXI skyriuje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti pakartotinai paskelbtas kaltinamasis aktas ir pakartotinai ištirti visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142/2012, 2K-148/2014, 2K-276-976/2015).

6.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors visi proceso dalyviai (tiek prokuroras, tiek nukentėjusysis ir nuteistasis) prašė atlikti įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausti liudytojus, apeliacinės instancijos teismas pasinaudojo savo teise nuspręsti netenkinti prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą, nes kasacinės instancijos teismas savo nutartyje, kuria byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, akcentavo ne įrodymų tyrimo atnaujinimo būtinumą, o tai, jog nebuvo atsakyta į esminius apeliantų argumentus dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir jų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir kitų apeliaciniame skunde keltų klausimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visi reikalingi liudytojai byloje apklausti, todėl pakartotinis įrodymų tyrimas būtų perteklinis veiksmas, nes prieštaravimų tarp skirtingų asmenų parodymų šalinimas nereiškia pakartotinės šių asmenų apklausos.

6.4. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas paties nukentėjusio asmens elgesys. Apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą priėmė įvertinęs nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus dėl, jo manymu, nepagrįstai sumažinto neturtinės žalos dydžio. Ir nors tiesiogiai panaikinti šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nebuvo prašoma, tai nelaikytina BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimu ir apeliacinio skundo ribų viršijimu. Be to, minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės panaikinimas neturėjo įtakos nuteistajam V. D. paskirtos bausmės rūšiai ar dydžiui.

7. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl civilinio ieškinio

8. Nukentėjusysis M. P. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka, nepagrįstai sumažino jam priteistos neturtinės žalos dydį iki 700 Eur, neatsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus kriterijus, lemiančius neturtinės žalos dydį, taip pat pažeidė BPK 115 straipsnio 1 dalį.

9. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad, bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo pripažintą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, ir, įvertinęs CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydį lemiančius kriterijus, priteistos neturtinės žalos dydį padidino nuo 300 Eur iki 700 Eur (nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį 28 963 Eur neturtinei žalai atlyginti). Priimdamas tokį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė dvi operacijas, po kurių iki šiol jaučia stiprius skausmus, pirštas per sąnarį išliko nelankstus, tačiau nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, kad dėl patirtos traumos jam teko keisti savo gyvenimo, laisvalaikio įpročius. Pažymėtina, kad nukentėjusiajam priteista suma (700 Eur) neturtinei žalai atlyginti nelaikytina per maža ir atitinka tokio pobūdžio bylose priteistinas sumas.

10.1. Įstatymo taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio suma nustatyta remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikantis BPK 109 straipsnio ir 115 straipsnio 1 dalies reikalavimų, vadovaujantis suformuotos teismų praktikos pavyzdžiais panašiose bylose. Todėl teisės taikymo aspektu neturtinės žalos dydžio klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. P. ir nuteistojo V. D. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Audronė Kartanienė

Armanas Abramavičius