Dėl asmens pripažinimo neveiksniu

Civilinė byla Nr. 3K-3-166/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-15439-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 26.3; 123.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Birutės Janavičiūtės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kasatorės D. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl asmens pripažinimo neveiksniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliamas neveiksniu pripažinto asmens teisių apsaugos klausimas, kai pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu iš esmės nebuvo peržiūrėtas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė pareiškimą dėl D. S. pripažinimo neveiksnia. Pareiškime jis nurodė, kad D. S. serga psichikos liga, nuo 1988 m. rugpjūčio 16 d. 13 kartų buvo gydyta VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro dienos stacionare ji gydyta tris kartus, diagnozė – psichikos liga. D. S. 2000 m. spalio 31 d. pirmą kartą dėl psichikos ligos nustatyta II invalidumo grupė, kuri kasmet pratęsiama. Nuo 2009 m. spalio 22 d. iki 2011 m. spalio 21 d. D. S. nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. Pareiškime nurodoma, kad, sesers J. B. nuomone, D. S. liga progresuoja, ji dažnai tampa agresyvi, užsipuola kaimynus, nesusimoka už komunalines paslaugas. D. S. dėl savo sutrikimų pritraukia svetimų asmenų dėmesį, šie naudojasi jos patiklumu, polinkiu greitai įsimylėti. Kadangi J. B. sutiko būti sesers D. S. globėja, tai pareiškėjas teismui siūlė svarstyti jos kandidatūrą. Suinteresuotas asmuo D. S. nurodė, kad ji gali pati pasirūpinti savimi, reguliariai vartoja vaistus ir vykdo gydytojo nurodymus; kad daugiausia bendrauja su A. J. ir jos šeima, o tuo atveju, jei būtų pripažinta neveiksnia, nenori, jog sesuo būtų pripažinta jos globėja.

Suinteresuotas asmuo J. B. su pareiškimu sutinka ir teismui paaiškino, kad jos sesuo D. S. seniai serga psichikos liga, kuri progresuoja, dėl to ši dažnai būna agresyvi. Suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus atstovė palaikė pareiškėjo reikalavimus. Šio suinteresuoto asmens nuomone, pagal byloje surinktą medžiagą yra pagrindas pripažinti D. S. neveiksnia, kaip nesuprantančią savo veiksmų reikšmės ir negalinčią jų valdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 28 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro pareiškimą ir D. S. pripažino neveiksnia. Teismas nurodė, kad dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad D. S. serga psichikos liga, yra neįgali. Teismas taip pat rėmėsi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vilniaus I teismo psichiatrijos skyriaus 2011 m. sausio 7 d. atsiųsto teismo psichiatrinės ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)2010 išvada, kurioje nurodyta, kad D. S. konstatuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, epizodinė eiga su progresuojančiu defektu. Dėl psichikos sveikatos būklės ji negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. D. S. dėl sveikatos būklės teismo posėdyje gali dalyvauti, tačiau dėl psichikos sutrikimo (ryškių mąstymo, emocijų, valios sferos sutrikimų, kliedesinių išgyvenimų) negali būti visavertė teismo proceso dalyvė. Teismo posėdyje dalyvavęs teismo psichiatras ekspertas I. R. paaiškino, kad šiuo metu sutrikimui būdinga epizodinė eiga, ateityje ji gali pakisti ir tapti nepertraukiama, defektas yra ryškus. Jei pacientas nėra kritiškas ligai, gydymas yra nesistemingas, nereguliarus, tokiu atveju nepaisoma nurodymų, nutraukiamas gydymas, tai blogina būklę. D. S. medicininėje dokumentacijoje nurodoma, kad ji ne visada paiso medikų nurodymų vartoti vaistus. Tai, kad asmuo lankosi pas gydytoją ir perka vaistus, nereiškia, jog juos vartoja. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuomone, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)2010 išvada, jog dėl konstatuoto lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos, epizodinės eigos su progresuojančiu defektu, D. S. negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, teismas neturi pagrindo abejoti, nes D. S. psichinės sveikatos sutrikimą patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, pateiktos epikrizės, eksperto I. R. paaiškinimai teisme. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas konstatavo, kad liudytojų parodymai, byloje išdėstytos aplinkybės, esantys rašytiniai įrodymai bei teismo psichiatro eksperto išvada yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad D. S. dėl lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos, epizodinės eigos su progresuojančiu defektu – šiuo metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, ir pripažino ją neveiksnia (Civilinio kodekso 2.10 straipsnio 1 dalis).

Suinteresuotas asmuo D. S. 2011 m. gegužės 19 d. pateikė apeliacinį skundą, o 2011 m. rugsėjo 15 d. – apeliacinio skundo atsisakymą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi nutarė priimti D. S. apeliacinio skundo atsisakymą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo panaikinimo ir nutraukė apeliacinį procesą. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad, remiantis Civilinio proceso kodekso 308 straipsniu, apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti apeliacinio skundo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo jį paduoti pakartotinai neturi teisės. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad D. S. prašymą atsisakyti apeliacinio skundo pateikė iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje, todėl terminas apeliacinio skundo atsisakymui paduoti nebuvo praleistas, be to, ji patvirtino žinanti apeliacinio skundo atsisakymo padarinius. Taip pat kolegija nenustatė, kad būtų Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl prašymas atsisakyti apeliacinio skundo buvo patenkintas ir apeliacinis procesas nutrauktas.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi nustatė globą D. S., o jos globėja ir turto administratore paskyrė D. S. seserį J. B.. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas bylą dėl globos paskyrimo pradėjo savo iniciatyva pagal Civilinio proceso kodekso 505 straipsnį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė D. S., atstovaujama advokatės D. G.-Kuzminskienės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl to, ar Civilinio kodekso 2.10 straipsnyje įtvirtintas neveiksnumo institutas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22, 29 straipsnių bei konstitucinio teisinės valstybės principo.

Kasacinį skundą kasatorė grindžia šiais argumentais:

Neveiksnumo institutas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisėje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 22 ir 29 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šį prieštaravimą kasatorė grindžia ir tuo, kad 2010 m. gegužės 27 d. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos fakultatyvųjį protokolą, o pagal šios Konvencijos 12 straipsnį patvirtino, kad neįgalieji visais atvejais turi būti laikomi teisės subjektais; Konvencija reikalauja, kad valstybės suteiktų pagalbą asmenims, turintiems negalią, tačiau panaikintų neveiksnumo institutą. Kasatorė prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atsižvelgti į nagrinėjamo klausimo svarbą ir, remiantis Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 2 dalimi, leidžiančia teismui peržengti kasacinio skundo ribas, kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų nustatyta, ar absoliutaus neveiksnumo instituto įtvirtinimas Lietuvos teisėje neprieštarauja pirmiau nurodytiems Konstitucijos straipsniams.

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai D. S. pripažino neveiksnia. Kasatorė atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, taip pat nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad neveiksnumo nustatymo klausimas negali būti sprendžiamas pernelyg formaliai, vadovaujantis tik eksperto išvadoje nustatytu medicininiu kriterijumi ir vertinant jį kaip pakankamą pagrindą asmens neveiksnumui konstatuoti. Kasatorė nurodė, kad nors ir yra nustatyta psichikos liga, ji pati gali savimi pasirūpinti: nėra skolos už butą, pati apsiperka, lankosi pas gydytojus, geria vaistus, jai reikia tik nedidelės pagalbos. Be to, ji nebuvo tinkamai informuota apie jai paskirtą psichiatrijos ekspertizę, taip pažeistas Civilinio proceso kodekso 117 straipsnis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad D. S. aiškiai nurodė, jog nenori būti pripažinta neveiksnia, taip pat kad jai būtų paskirtas globėjas.

Buvo pažeistos Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 5 dalies ir 467 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes nagrinėjant D. S. apeliacinio skundo atsisakymą, nebuvo žodinio bylos nagrinėjimo.

Pažeista D. S. teisė į teisingą teismą, nes byloje dėl neveiksnumo nustatymo jai nebuvo užtikrintas teisinis atstovavimas – ji nebuvo atstovaujama teisinio atstovo. D. S., neturėdama teisės žinių, nebuvo tinkamai pasirengusi atstovauti sau tokiu svarbiu klausimu, todėl neturėjo galimybės objektyviai gintis ir įrodinėti savo poziciją.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, nesiėmė visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms visapusiškai išsiaiškinti. Taip buvo pažeista Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 8 dalis ir valstybės pozityvioji pareiga, nustatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra prašo atmesti kasacinį skundą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

Civilinio proceso kodekse nenumatyta privalomo atstovavimo asmeniui, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, o teisė būti išklausytam nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeista, nes D. S. apie teismo posėdį buvo pranešta ir ji posėdyje dalyvavo asmeniškai.

Teismo paskirta psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta tinkamai, išanalizavus visus duomenis (D. S. ligos istoriją, ištyrus ją pačią), o teismas, spręsdamas dėl D. S. neveiksnumo nustatymo, tinkamai įvertino rašytinius įrodymus, suinteresuotų asmenų ir liudytojų žodinius parodymus ir pagrįstai D. S. pripažino neveiksnia.

Kadangi D. S. atsisakė apeliacinio skundo ir apeliacinis procesas buvo nutrauktas, tai laikytina, kad 2011 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėtas, todėl paduotas kasacinis skundas nenagrinėtinas remiantis Civilinio proceso kodekso 340 ir 341 straipsniais.

Generaliniam prokurorui atsisakius tenkinti D. S. atstovės prašymą atnaujinti procesą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-168-821/2011, abejoti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu nėra pagrindo, todėl tiek šis sprendimas, tiek Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis yra pagrįsti ir teisėti, o kasacinis skundas atmestinas dėl kasacijos pagrindų nebuvimo.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas 2012 m. sausio 25 d. kasacinio skundo atsisakymas, kurį D. S. vardu pasirašė J. B.. Jame nurodoma, kad advokatė D. G.-Kuzminskienė neturėdama tam įgaliojimų pasirašė kasacinį skundą D. S. vardu, o vienintelis asmuo, turintis teisę atstovauti neveiksnia pripažintai D. S., yra J. B..

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gautas 2012 m. kovo 7 d. D. S. prašymas nenutraukti kasacinio proceso ir nagrinėti kasacinį skundą.

k o n s t a t u o j a :

Bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas – apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys (Civilinio proceso kodekso 340 straipsnio 1 dalis), todėl šioje byloje pasisakoma dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarties. Prieš tai spręstinas klausimas dėl 2012 m. sausio 25 d. kasacinio skundo atsisakymo priėmimo.

Dėl kasacinio skundo atsisakymo priėmimo

Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl kasacinio skundo atsisakymo, gauto šioje byloje ir pasirašyto D. S. sesers J. B., kuri, įsiteisėjus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimui, kuriuo D. S. buvo pripažinta neveiksnia, bei Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutarčiai, kuria D. S. nustatyta globa ir jos globėja paskirta sesuo J. B., vienintelė turi teisę atstovauti D. S. interesams. Kasacinį skundą pasirašė advokatė D. G.-Kuzminskienė, kasacinio skundo atsisakyme nurodyta, kad ji neturėjo įgaliojimų pasirašyti pateiktą kasacinį skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir išnagrinėjusi kasaciniame skunde ir jo atsisakyme pateiktus motyvus, konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso 349 straipsnio 3 dalis teismui suteikia teisę nepriimti kasacinio skundo atsisakymo tada, kai yra Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. jeigu toks atsisakymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui ar prioritetiniam atskirų asmenų grupių interesų užtikrinimui. Teisėjų kolegija toliau išsamiai pasisako dėl teisės aktuose įtvirtintos prioritetinės pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynybos, kurios turi būti laikomasi ir procese dėl neveiksnumo nustatymo ir kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose, o jos užtikrinimas – visų teismų pareiga.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsisakymą nuo kasacinio skundo pateikė J. B., kuri neteikė kasacinio skundo. Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra įtvirtinta, kad pažeidžiamas asmuo (dėl psichikos sutrikimo), taip pat yra dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 464 straipsnio 1 dalis), todėl jis turi visas suinteresuoto asmens teises, o teismo, nagrinėjančio bylą dėl neveiksnumo nustatymo, pareiga – užtikrinti šių teisių teismo procese gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2007). Kasacinis skundas nagrinėjamoje byloje surašytas ir pasirašytas D. S. atstovės advokatės D. G.-Kuzminskienės, J. B., nepateikusi kasacinio skundo, neįgyja teisės jo atsisakyti. Kitoks kasacinio skundo atsisakymo klausimo sprendimas galėtų sukelti interesų konfliktą, nes pažeidžiami asmenys (dėl psichikos sutrikimo) tokiame procese gali turėti keletą jų interesus atstovaujančių asmenų, ir šie asmenys galėtų atsisakyti tik tų procesinių veiksmų, kuriuos jie atliko, o spręsti dėl kitų atstovų atliktų veiksmų pagrįstumo jie negalėtų. Atkreiptinas dėmesys, kad J. B. tapo kasatorės globėja įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, kuriuo D. S. buvo pripažinta neveiksnia, tačiau šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, nes apeliacinis procesas buvo nutrauktas. Jei kasacinės instancijos teismas priimtų atsisakymą nuo kasacinio skundo, pirmosios instancijos teismo sprendimas liktų apskritai neperžiūrėtas ir asmuo liktų pripažintas neveiksniu vieninteliu teismo sprendimu, kuris nebūtų peržiūrėtas instancine tvarka. Akivaizdu, kad taip nebūtų užtikrintas prioritetinis pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynimas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimti kasacinio skundo atsisakymą nėra pagrindo.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo pagrįstumo gavus apeliacinio skundo atsisakymą byloje dėl asmens neveiksnumo nustatymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) teisių apribojimo, kaip asmens teisių apribojimo instituto, reikšmės, šio instituto svarbą ne kartą savo praktikoje pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pripažinimas neveiksniu – tai procedūra, kuri lemia esminį žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, statuso pasikeitimą, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą socialiniais ir teisiniais padariniais iš esmės prilygstantį žmogaus, kaip asmens ir piliečio, eliminavimui iš kitų visuomenės narių tarpo: pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę keiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo atstovu pagal įstatymą, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3.240 straipsnio 1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad, sprendžiant žmogaus veiksnumo apribojimo klausimą, yra pavojus pažeisti fundamentalias asmens teises, todėl tokio proceso inicijavimui turi egzistuoti svarūs argumentai, o jo metu turi būti kreipiamas ypatingas dėmesys į tinkamą asmens, tariamai stokojančio veiksnumo, teisių apsaugą, privalo būti užtikrinamas teisingas bylos nagrinėjimas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis – teisė į teisingą bylos nagrinėjimą). Kadangi asmens teisinio veiksnumo atėmimas yra ypač sunkus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių apribojimas, taip pat Konvencijos 8 straipsnyje (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir kituose Konvencijos straipsniuose įtvirtintų teisių apribojimas, todėl asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tik ypatingais atvejais – psichinis sutrikimas turi būti „tokio pobūdžio ar laipsnio“, kad pateisintų šios priemonės taikymą (žr., pvz., Shtukaturov v. Russia, no. 44009/05, 27 March 2008, § 94, Matter v. Slovakia, no. 31534/96, judgement of 5 July 1999; Bensaid v. United Kingdom, no. 44599/98, judgement of 6 February 2001), tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Sveikatos skyriaus prašymą, bylos Nr. 3K-3-370/2008, 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2007). Kita labai svarbi nuostata, kurią yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, – asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, taip pat yra dalyvaujantis byloje asmuo (CPK 464 straipsnio 1 dalis), todėl jis turi visas suinteresuoto asmens teises, o teismo, nagrinėjančio bylą dėl neveiksnumo nustatymo, pareiga – užtikrinti šių teisių teismo procese gerbimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-328/2007).

Neveiksnumo nustatymu asmens tolesniam gyvenimui padaroma lemiama įtaka, todėl tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu nustatyta prioritetinė pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba, galiojanti ir procese dėl neveiksnumo nustatymo. Prioritetinė tokio asmens teisių gynyba įtvirtinta tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 ir 8 straipsniai), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje skelbiama, jog kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis). Reikšminga Deklaracijos nuostata, kad kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą ir išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (Deklaracijos 22 straipsnis). Kita svarbi tarptautinė konvencija, kurios reikalavimų Lietuva įsipareigojo laikytis ją ratifikuodama 2010 m. gegužės 27 d., yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ir jos fakultatyvusis protokolas (toliau – Neįgaliųjų teisių konvencija). Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnį, neįgalieji visais atvejais turi būti laikomi teisės subjektais, jie turi teisinį veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse, ir valstybė imasi atitinkamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti įgyvendinant savo teisinį veiksnumą. Taigi nurodyta Konvencija suponuoja tai, kad neįgaliųjų teisių apsauga turi būti kuo labiau socialiai orientuota, sudaranti jiems galimybę pasinaudojant socialine pagalba būti visaverčiais visuomenės nariais. Prioritetinė pažeidžiamo asmens (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynyba įtvirtinta ir Civiliniame kodekse, ir Civilinio proceso kodekse, kuriame nustatyta, kad, teismui sprendžiant dėl globos paskyrimo pažeidžiamam asmeniui (dėl psichikos sutrikimo), bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos reikalingų asmenų teisės ir interesai, jei šiam tikslui pasiekti reikalinga, imtis šias bylas nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 491 straipsnio 2 dalis, 443 straipsnio 8 dalis, 467 straipsnio 1 dalis). Vienas neveiksnumo nustatymo kriterijų – psichikos sveikatos sutrikimas, o Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme nustatyta, kad psichikos ligoniai turi visas politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Tačiau tokie asmenys labiau pažeidžiami nei kiti tas pačias teises turintys visuomenės nariai. Dėl to valstybė turi sudaryti ne tik sąlygas psichikos ligoniams ugdyti, padėti jiems įgyti darbo įgūdžių, persikvalifikuoti, prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis), bet ir sąlygas tokiems asmenims įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus, taip pat sukurti bei užtikrinti jiems specialias ir efektyvias apsaugos priemones, prioritetą teikiant toms, kurios nelemia psichikos sutrikimų turinčių asmenų socialinės atskirties ir intervencijos į jų laisvę, asmens, nuosavybės ir privataus gyvenimo neliečiamybę, o maksimalų šių asmenų teisių ir laisvių suvaržymą naudojant tik kaip išimtinio pobūdžio priemonę (ultima ratio). Teismai turi užtikrinti, kad bus įgyvendinta atskirų asmenų grupių prioritetinė teisių gynyba. Pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) ar tų, dėl kurių neveiksnumo nustatymo inicijuojamas teisminis procesas, prioritetinei teisių gynybai turėtų būti pasirinktos priemonės pagal nustatytą neveiksnumo laipsnį, jis turėtų būti siejamas su konkrečia priemone, taikoma konkrečiam asmeniui, o tam pasiekti gali būti naudojami tarpiniai teisės aktuose įtvirtinti instrumentai, taikant įstatymo analogiją (pvz., rūpybos institutas, CK 2.11, 3.239 straipsniai), tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją ar tarptautinius teisės aktus.

Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes ir kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisako dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria buvo priimtas apeliacinio skundo atsisakymas ir nutrauktas apeliacinis procesas. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių tam, kad būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės, ir taip buvo pažeistas Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 8 dalis bei teismo procese dėl neveiksnumo nustatymo neužtikrinta galbūt neveiksnaus asmens prioritetinė teisių gynyba. Iš esmės konkrečioje byloje svarbus asmens veiksnumo stokos klausimas buvo nagrinėtas tik vienoje teismo instancijoje, o taip negalima užtikrinti tinkamos asmens teisių apsaugos. Tai iliustruoja Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, priimtas byloje Shtukaturov, kuriame Teismas, konstatuodamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, be kitų aspektų, atkreipė dėmesį į tai, kad jis procesą turi vertinti kaip visumą, įskaitant ir apeliacinį. Šioje byloje pareiškėjas neturėjo galimybės ginčyti teismo sprendimo dėl visiško veiksnumo apribojimo, nes jo skundas atmestas be nagrinėjimo kaip neveiksnaus asmens ir pareiškėjo byloje procesas pasibaigė pirmosios instancijos sprendimu. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į nagrinėjamo klausimo svarbą D. S., šios bylos aplinkybes ir privalėjo jas aiškintis žodiniame teismo posėdyje, jog būtų nustatyta, ar D. S. iš tiesų nepageidauja teikti apeliacinio skundo, ar ji pakeitė poziciją ir sutinka būti pripažinta neveiksnia (nors, remiantis bylos duomenimis, matyti, kad D. S. prieštaravo jos neveiksnumo nustatymui), ar procesas dėl D. S. neveiksnumo nustatymo atitiko teisės į teisingą teismą įgyvendinimo reikalavimus, taip pat kitas svarbias šios bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, nesiaiškindamas ir nenagrinėdamas visų bylos aplinkybių iš esmės, neužtikrino D. S. prioritetinės teisių gynybos neveiksnumo nustatymo procese, o nutraukus apeliacinį procesą susidarė tokia situacija, kai neveiksnumą nustatantis pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo jo teisėtumo ir pagrįstumo nepatikrinus instancine tvarka. Akivaizdu, kad tai neatitinka prioritetinės pažeidžiamų asmenų (dėl psichikos sutrikimo) teisių gynybos principo, o proceso teisės normų pažeidimas apeliacinės instancijos teisme galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, ir tai sudaro pagrindą naikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį.

Kasaciniame skunde pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar Civilinio kodekso 2.10 straipsnyje įtvirtintas neveiksnumo institutas nepažeidžia Konstitucijos 21, 22, 29 straipsnių ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors kasaciniame skunde pateikti svarūs motyvai dėl tokio kreipimosi tikslingumo, nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kai neperžiūrėtas apeliacine tvarka teismo sprendimas įsiteisėjo ir D. S. šiuo metu yra laikoma neveiksnia. Taigi pirmiausia šioje byloje reikia užtikrinti konkretaus asmens, t. y. D. S., teisėtus interesus įgyvendinant jos teisę į apeliaciją ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl pripažinimo neveiksnia peržiūrėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl bylos esmės ir vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, turėtų svarstyti tokio kreipimosi tikslingumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalimi, 349 straipsnio 3 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti 2012 m. sausio 25 d. kasacinio skundo atsisakymą, kurį pasirašė J. B..

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokubauskas

Janina Stripeikienė