Dėl kelio ir kanalizacijos trasos servitutų nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-118/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1; 93.2.5; 121.20 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui V. Z. dėl kelio ir kanalizacijos trasos servitutų nustatymo; trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas kanalizacijos trasos ir kelio servitutų nustatymo klausimas.

Šalys yra gretimų žemės sklypų, esančių Širvintų rajone (duomenys neskelbtini), savininkai. Ieškovei V. P. ir jos sutuoktiniui S. P. nuosavybės teise priklauso 0,4944 ha žemės sklypas, kurį jie įsigijo pagal 1998 m. balandžio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Šį sklypą P. valdo nuo 1980 m., 1982 m. pasistatė jame gyvenamąjį namą. Sklypas ribojasi su atsakovui V. Z. priklausančiais sklypais: iš vakarinės pusės – sklypu Nr. 1051, iš rytinės – Nr. 1054. Atsakovui nuosavybės teisė į šiuos žemės sklypus buvo atkurta Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimu. Atkuriant atsakovui nuosavybės teisę į žemę ir formuojant jam žemės sklypą 1051, nebuvo nustatyta kelio ir ieškovų kanalizacijos trasos, esančios atsakovo žemės sklype, servitutų. Iki atkuriant atsakovui nuosavybės teisę į žemę, ieškovai naudojosi atsakovo žemės sklype įrengta aikštele ir ja patekdavo į savo kiemą, rūsį, taip pat privažiuodavo prie kanalizacijos trasos ir šulinio. Atsakovas kurį laiką netrukdė naudotis nusistovėjusia tvarka, tačiau 2004 m. kelią užtvėrė ir neleidžia juo naudotis.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti atsakovo sklype, plane pažymėtame žyma 1051, kelio servitutą nuo kelio (duomenys neskelbtini) iki lauko rūsio ir kanalizacijos trasos servitutą.

Širvintų rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, tačiau 2010 m. gegužės 11 d. nutartimi atnaujino procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, paaiškėjus, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę V. Z. nurodyta kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona nebuvo įrašyta į atsakovo žemės sklypo, plane pažymėto žyma 1051, registracijos pažymėjimą, 1995 m. vasario 1 d. S. P. namų valdos abrise parodytas vienintelis kelias į namų valdos žemės sklypą vakarinėje dalyje ir kelias iki rūsio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2010 m. spalio 19 d. sprendimu panaikino Širvintų rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimą, ieškinį tenkino iš dalies ir nustatė atsakovo žemės sklype kelio servitutą, kuris suteikia teisę privažiuoti prie S. P. kanalizacijos įrenginių, esančių atsakovo sklype, ir S. P. lauko rūsio, taip pat kanalizacijos trasos servitutą, kuris suteikia teisę aptarnauti S. P. gyvenamojo namo požeminės kanalizacijos komunikacijas, esančias atsakovo žemės sklype, ir jomis netrukdomai naudotis pagal individualios įmonės „Tikslūs matavimai“ 2010 m. rugpjūčio 5 d. parengtą planą.

Teismas nustatė, kad ieškovei priklausančiame gyvenamajame name įrengtas vietinis nuotekų šalinimas, kanalizacija įrengta ieškovės žemės sklype, tačiau dalis nuo kanalizacijos šulinio išsiurbimo duobės link einančio vamzdyno yra atsakovo žemės sklype 1051. Suformavus žemės sklypą 1051 ir atkūrus atsakovui nuosavybės teisę į jį, jame nebuvo nustatyta vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų įrenginių apsaugos zona, taip pat nebuvo nustatytas servitutas kanalizacijos trasai aptarnauti. Remdamasis buitinės kanalizacijos išleistuvo techninės būklės nustatymo aktu, liudytojo V. N. parodymais, teismas nustatė, kad šiuo metu kanalizacija yra užsikimšusi ir ją būtina taisyti, o kad tai būtų galima padaryti, reikia prie jos privažiuoti. Nustatęs, kad ieškovės lauko rūsio durys remiasi į atsakovo žemės sklypą, todėl ieškovės patekimas iš savo sklypo į rūsį yra apribotas, naudotis juo ji gali tik per atsakovo žemės sklypą, be to, remiantis 1995 m. vasario 1 d. abrisu, palei ieškovės žemės sklypą iš vakarinės jo pusės atsakovo sklype buvo įrengtas kelias prie kanalizacijos trasos ir lauko rūsio, teismas padarė išvadą, jog servituto nustatymas atsakovo sklype yra būtinas, o atsakovas neįrodė, kad yra galimybė tinklus ir komunikacijas išmontuoti ir iškelti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė argumentų, kad ieškinio patenkinimas iš esmės pažeis jo nuosavybės teisės. Ieškovės prašymą nustatyti kelio servitutą įvažiuoti į jos sklypą teismas atmetė ir nurodė, kad, nors iš 1995 m. vasario 1 d. abriso duomenų matyti, jog atsakovo sklypo rytinėje pusėje ieškovė buvo įsirengusi kelią į savo sklypą, tačiau šiuo metu ji naudojasi dviem naujais keliais, gali normaliomis sąnaudomis patekti į savo sklypą ir juo naudotis.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nustatytas kelio servitutas, ir šį reikalavimą atmetė; panaikino sprendimo dalį, kuria nustatytas kanalizacijos trasos servitutas, ir grąžino šį klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra būtinybė ieškovei privažiuoti prie jos žemės sklype esančio lauko rūsio ir atsakovo žemės sklype esančių kanalizacijos įrenginių, ir pažymėjo, jog galimybę privažiuoti prie atsakovo žemės sklype esančių kanalizacijos vamzdynų esant poreikiui juos remontuoti prieš tai įspėjus žemės savininką pagal savo turinį apima kanalizacijos trasos servitutas (Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XLIX skyriaus 200 punktas), todėl, ginčijamu sprendimu atskirai nustačius atsakovo žemės sklype kanalizacijos trasos servitutą, papildomas kelio servitutas patekti prie atsakovo sklype esančių kanalizacijos vamzdžių nebuvo reikalingas. Nustačiusi, kad kanalizacijos duobė yra ieškovės namų valdoje, prie jos patenkama ieškovės valda iš rytinės pusės, kolegija pažymėjo, jog nėra būtinybės privažiuoti prie kanalizacijos duobės iš atsakovo sklypo pusės. Nustačiusi, kad ieškovei priklausančiame žemės sklype esantis lauko rūsys yra greta ieškovės ir atsakovo sklypų ribos (nutolęs apie 2 m), rūsio laiptų aikštelė nukreipta į atsakovo sklypą, ieškovė naudojasi lauko rūsiu, o poreikį nustatyti kelio servitutą grindė tuo, kad negali prie jo privažiuoti žemės ūkio technika suvežti derliui ir išvežti sėkloms, kolegija pažymėjo, jog lauko rūsio įprastinė naudojimo paskirtis nereikalauja būtinai privažiuoti prie pat jo žemės ūkio technika, vien ta aplinkybė, kad ieškovei nepatogu naudotis jai priklausančiu daiktu, nėra pakankama priežastis, pagrindžianti kelio servituto nustatymo atsakovo sklype teismo sprendimu būtinybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka spręsti, kad ieškovei priklausančiame gyvenamajame name yra įrengta vietinė nuotekų šalinimo sistema, kuri, kaip gyvenamojo namo priklausinys, priklauso ieškovei, o šios sistemos vamzdyno dalis patenka į atsakovo sklypo ribas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ši kanalizacijos trasa įrengta neteisėtai ar neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovei priklausanti vietinė nuotekų šalinimo sistema buvo įrengta valstybei priklausančioje žemėje gerokai anksčiau, nei atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, byloje nėra duomenų apie tai, kad valstybė, kaip ankstesnė žemės sklypo savininkė, būtų reiškusi kokias nors pretenzijas dėl kanalizacijos įrengimo per visą jos egzistavimo laikotarpį, teisėjų kolegija pažymėjo, jog valstybė, atkurdama nuosavybės teises atsakovui, turėjo išspręsti realiai egzistuojančios kitam asmeniui priklausančios kanalizacijos trasos aptarnavimo klausimą, nustatydama atitinkamą apsaugos zoną; vien turto savininko pasikeitimo faktas negali paneigti ieškovės teisių į ilgą laiką egzistuojantį ir ankstesnio žemės sklypo savininko neginčytą jai priklausantį daiktą. Pažymėjusi, kad atsakovo sklype yra nedidelė kanalizacijos trasos vamzdyno dalis, išsidėsčiusi netoli ieškovės ir atsakovų sklypo ribos, ieškovės sklypas nuo gyvenamojo namo kanalizacijos duobės link yra apstatytas statiniais, kolegija sprendė, jog reikalavimas, kad ieškovė išmontuotų esamą kanalizacijos trasą, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei racionalumo kriterijaus, kuriuo, be kita ko, nurodė vadovautis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje, kuria grąžino šią bylą pirmosios instancijos teismui proceso atnaujinimo klausimui spręsti. Galimybė iškelti kanalizacijos tinklus iš atsakovo sklypo nėra kanalizacijos trasos servituto nustatymo sąlyga, nes taip yra sunaikinamas daiktas, kuriam naudoti prašoma nustatyti servitutą, taigi teismo galėjo būti svarstoma tik esant pareikštam tokio turinio priešieškinio reikalavimui. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kanalizacijos trasos servituto nustatymo atsakovo sklype būtinybės pripažino iš esmės pagrįsta, tačiau nurodė, kad servituto turinys sprendimu nėra aiškiai apibrėžtas – jame nurodyta, jog servitutai nustatomi pagal IĮ „Tikslūs matavimai“ 2010 m. rugpjūčio 5 d. parengtą planą, tačiau šiame plane pažymėtas tik kelio servitutas, o duomenų apie kanalizacijos trasos servitutą nėra; iš šio plano nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados apie atsakovo sklypo teritoriją, kurioje taikytini kanalizacijos trasos servitutu nustatyti apribojimai. Pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 197 punktą vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona yra žemės juosta, kurios plotis po 5 m nuo vamzdynų ašies, taigi atitinkama teritorija turi būti kiek įmanoma tiksliau pažymėta servituto plane. Be to, vadovaujantis CK 4.113 straipsniu, servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos taip, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui. Kadangi kanalizacijos trasos servitutas apima ir teisę privažiuoti prie kanalizacijos įrenginių, o byloje surinkti duomenys leidžia teigti, kad toje atsakovo sklypo pusėje yra kelias, kurį pats atsakovas naudoja įvažiuoti į savo sklypą, apibrėžiant servituto turinį, svarbu nustatyti, ar įmanoma aptarnauti ieškovės kanalizacijos įrenginius privažiuojant prie jų jau esamu keliu, tokiu būdu mažiau varžant atsakovo, kaip žemės sklypo savininko, teises. Kolegija nurodė, kad būtina parengti ir teismui pateikti kitą servituto planą, aiškintis naujas faktines bylos aplinkybes, kurių patvirtinti ar paneigti byloje surinktais įrodymais negalima, todėl šį klausimą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir atkreipė jo dėmesį į teismų praktiką, kurioje pabrėžiamas tikslingumas spręsti servituto atlygintinumo klausimą toje pat civilinėje byloje, juolab kad šis klausimas atsakovo atstovo buvo keliamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė V. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir palikti galioti Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais dėl proceso teisės normų pažeidimo:

Kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas panaikino didesnę pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, taikęs ne tą įstatymą, kurį turėtų – Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XLIX skirsnio 200 punkto norma taikoma tik magistraliniams tinklams –leidžiama privažiuoti ne vamzdynų savininkui, o įrenginius eksploatuojančioms įmonėms. Nagrinėjamoje byloje kanalizacijos įrenginiai yra kasatorės ir jos sutuoktinio privati nuosavybė, nepriklausanti jokiai tokius įrenginius aptarnaujančiai įmonei, o apsaugos zona atsakovo žemės sklype, kaip ir servitutas, iki šiol nenustatyta. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad, nustatant vietinių nuotekų šalinimo sistemos dalies servitutą, kelio servitutas nenustatomas; be to, neteisingai įvertino bylos duomenis dėl kasatorės naudojimosi lauko rūsiu. Kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir atskleidė kasatorės pažeistų teisių turinį ir atkūrė pažeistas teises, sprendimas priimtas atsižvelgiant į šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. priimtos nutarties išvadas, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose; apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 7 straipsnio nuostatas, nes šalių ginčas vyko 14 teismo posėdžių, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą, bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui galimas tik išimtiniais atvejais ir proceso įstatyme nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje V. R. ir kt. v. E. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-93/2004; 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M. ir kt. v. G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-576/2004).

Kasatorė su skundu pateikė teismui planšeto formuliaro–plano, V. Z. prašymo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymo, savo prašymo UAB „Širvintų vandenys“ ir atsakovo pateikto prašymo nuorašus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. Z. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko šioje byloje ir kasatorės nurodomų kasacijos pagrindų. Kasaciniame skunde neatsižvelgta į kasacinio skundo specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Atsakovo nuomone, dalis kasacinio skundo teiginių (kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, CPK 7 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos) nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų nurodyti motyvuotus kasacijos pagrindus (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovas pažymi, kad kasatorės nurodytų kasacinių bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo vadovautis jose pateiktais išaiškinimais. Kasaciniame skunde tik formaliai nurodyta, kad šią bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, tačiau kasatorė neatskleidžia tokio pažeidimo turinio, taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka kasacinis teismas yra saistomas šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Faktiniai bylos duomenys ir skundžiamos nutarties turinys neteikia teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė pažeisdamas įrodymus bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles.

2. Dėl kelio servituto nustatymo. Atsakovo teigimu, kasatorė mėgina klaidinti teismą teigdama, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir duomenis dėl kasatorės naudojimosi rūsiu – tokie argumentai prieštarauja nutartyje nurodytoms aplinkybėms ir faktams bei pačios kasatorės teisminio nagrinėjimo metu pateiktiems motyvams. Vilniaus apygardos teismas savo išvadas teisingai ir pagrįstai argumentavo ir vadovavosi kasacinio teismo praktikoje suformuotomis būtinųjų servituto nustatymo sąlygų taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007; 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje B. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-496/2005; 2005 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje A. G. ir kt. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-315/2005; 2002 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje V. B. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1524/2002; kt.). Teiginį, kad galimybę privažiuoti prie atsakovo žemės sklype esančių vamzdynų esant poreikiui juos remontuoti prieš tai įspėjus savininką pagal savo turinį apima kanalizacijos trasos servitutas, kasatorė aiškina atskirai nuo kitos teismo motyvacijos ir nesiedama jo nei su pirmosios instancijos teismo padarytomis teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidomis, nei su apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visuma.

3. Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir šios teisės santykio su proceso operatyvumo principu bei asmens teise, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip apeliacinės instancijos teismo nustatytas pirmosios instancijos teismo pažeidimas galėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, jeigu pati kasatorė nesugebėjo per keletą kartų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui pateikti servituto plano, kuris atitiktų teisės aktuose keliamus reikalavimus ir galėtų būti svarstomas teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžiai pirmosios instancijos teisme buvo atidedami kasatorės iniciatyva kiekvieną kartą rengiant skirtingus servituto planus ir teikiant juos teismui nagrinėti, arba pirmosios instancijos teismui primygtinai (kas akivaizdžiai prieštaravo teismo pareigai užtikrinti tinkamą ir teisingą procesą ir pažeidė atsakovo teisę į sąžiningą ir nešališką teismą) siūlant kasatorei parengti naują planą, todėl jos elgesys nesiderino su CPK įtvirtintais proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kanalizacijos trasos servituto turinys ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra aiškiai apibrėžtas. Dėl kasatorės kaltės teismui nepateikus tinkamai parengto servituto plano, jos reikalavimas yra nepakankamai aiškus, todėl apeliacinės instancijos teisme negalėjo būti išspręstas iš esmės ir negali būti tvirtinamas teismine tvarka be tinkamai parengto ir suderinto plano.

4. Dėl draudimo kasatorei teikti naujus įrodymus pažeidimo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde nepaisoma nurodytų kasacinio proceso ypatumų ir kartu su skundu teismui teikiami nauji įrodymai. Nagrinėdama bylą kasacine tvarka teisėjų kolegija neturėtų atsižvelgti į kasatorės pateiktus naujus įrodymus ir nurodytas naujas aplinkybes.

5. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo. Kasatorės prašomas palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti ir dėl to, kad šis teismo sprendimas nėra motyvuotas. Pažymėtina, kad teismas privalo motyvuoti savo sprendimą (nutartį) (CPK 270 straipsnio 4 dalis), ir motyvų teismo sprendime nebuvimas yra absoliutus jo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame procese teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą sprendimą ar nutartį teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija pasisako dėl skunde keliamų teisės taikymo ir aiškinimo klausimų – įrodymų vertinimo sprendžiant dėl kelio servituto nustatymo būtinumo bei reikalavimų apibrėžiant servituto turinį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako priimti kasatorės prie skundo pridėtus planšeto formuliaro–plano, V. Z. prašymo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymo, savo prašymo UAB „Širvintų vandenys“ ir atsakovo pateikto prašymo nuorašus ir grąžina juos kasatorei.

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl kelio servituto važiuoti prie lauko rūsio nustatymo būtinumo

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje vienas iš kasatorės ieškinio reikalavimų buvo nustatyti atsakovo žemės sklypui kelio servitutą važiuoti transporto priemonėmis (CK 4.119 straipsnis) iki kasatorei priklausančio ir jos sklype esančio lauko rūsio. Šį reikalavimą apeliacinės instancijos teismas atmetė. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, jog asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje S. P. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2007 m. vasario 27 d. nutartį byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorė gali normaliomis sąnaudomis pagal paskirtį naudoti savo lauko rūsį nenustačius kelio servituto, t. y. nenustatė servituto būtinumo. Šią išvadą teismas pagrindė įvertinęs byloje surinktus įrodymus dėl lauko rūsio išsidėstymo sklype ir galimybės į jį patekti ir juo naudotis iš kasatorės sklypo pusės. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino bylos duomenis dėl lauko rūsio naudojimo. Taigi kasatorė iš esmės siekia, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės būtų įvertintos kitaip, tačiau nepagrindžia teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kasacinis teismas pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nagrinėja teisės klausimus ir nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių, todėl, kasatorei nekeliant teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti šios skundžiamo procesinio sprendimo dalies teisėtumu.

Dėl reikalavimų apibrėžiant servituto aptarnauti požemines komunikacijas – vietinės kanalizacijos vamzdynus – turinį

Kitas kasatorės ieškinio reikalavimas buvo nustatyti atsakovo žemės sklypui servitutą naudotis ir aptarnauti požemines komunikacijas (CK 4.123 straipsnis) – kasatorei priklausančius vietinės kanalizacijos vamzdynus, esančius atsakovo sklype. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad kanalizacijos trasos servitutas yra būtinas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime šio servituto turinys nėra aiškiai apibrėžtas, todėl bylos dalis dėl kanalizacijos trasos servituto nustatymo skundžiama nutartimi perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais. Vienas tokių atvejų įtvirtintas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi būtent šiuo pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Bražėnienės Ramutės personalinė įmonė,,RBPĮ” v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylosNr. 3K-3-121/2009; kt.).

Grąžindamas bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyto IĮ „Tikslūs matavimai“ 2010 m. rugpjūčio 5 d. plano nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados apie atsakovo sklypo teritoriją, kurioje taikytini kanalizacijos trasos servitutu nustatyti apribojimai, be to, kadangi šis servitutas apima ir teisę privažiuoti prie kanalizacijos įrenginių, tai apibrėžiant servituto turinį svarbu nustatyti, ar įmanoma aptarnauti įrenginius privažiuojant prie jų jau esamu keliu, tai susiję su būtinybe parengti ir teismui pateikti kitą servituto planą, aiškintis naujas faktines bylos aplinkybes.

Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl kanalizacijos trasos servituto turinio, vadovavosi Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintomis Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis ir nurodė, kad kanalizacijos trasos servitutas pagal savo turinį apima kelio servitutą privažiuoti prie atsakovo sklype esančių kanalizacijos vamzdžių. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nurodytą teisės aktą, kuris reglamentuoja ne servituto, o specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų turinį. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių (Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomos, be kita ko, priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, taip pat tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus (Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 2.1, 2.2 papunkčiai). Nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą (Žemės įstatymo 22 straipsnio 7 dalis). Byloje konstatuota, kad atsakovo žemės sklypui 1051 vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona įstatymų nustatyta tvarka nustatyta nebuvo. Tokia situacija yra pagrindas nustatyti servitutą atsakovo žemės sklypui, nes normaliomis sąnaudomis viešpataujančiojo daikto naudojimas pagal paskirtį ir priežiūra nebūtų įmanomi, tačiau servituto turiniui apibrėžti Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos netaikytinos. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus. Byloje nustatyta, kad atsakovo sklype yra nedidelė kanalizacijos trasos vamzdyno dalis, išsidėsčiusi netoli kasatorės ir atsakovų sklypo ribos; vamzdynas prasideda ir baigiasi kasatorės žemės sklype. Nustatant servitutą svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Atsižvelgiant į nurodytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis proporcingumo reikalavimais, darytina išvada, kad, esant poreikiui atlikti vamzdyno remonto ir priežiūros darbus, prie atsakovo sklype esančios jo dalies gali būti prieinama (privažiuojama) nuo kasatorės sklypo pusės.

Jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009, pažymėta, kad teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita; teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data, numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš IĮ „Tikslūs matavimai“ 2010 m. rugpjūčio 5 d. plano nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados apie atsakovo sklypo teritoriją, kurioje taikytini kanalizacijos trasos servitutu nustatyti apribojimai, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais sutinka tik iš dalies. IĮ „Tikslūs matavimai“ 2010 m. rugpjūčio 5 d. plane fekalinės kanalizacijos trasa pažymėta santrumpa KF. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nustatomas kanalizacijos trasos servitutas suteikia teisę aptarnauti S. P. gyvenamojo namo požeminės kanalizacijos komunikacijas, esančias atsakovo žemės sklype, ir jomis netrukdomai naudotis, tačiau iš šios formuluotės neaiškios sklypui nustatomų apribojimų ribos ir plotas, nes plane pažymėtas tik kelio servitutas. Byloje nenustatyta, kokio pločio ir ilgio žemės ruožas reikalingas vamzdynui aptarnauti – atlikti jo remonto, priežiūros darbus. Teisėjų kolegija pažymi, kad neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme. Bylos daliai dėl kanalizacijos trasos servituto išnagrinėti nėra būtina rengti naujo servituto plano, užtenka nustatyti, kokio pločio ir ilgio žemės ruožas reikalingas vamzdynui aptarnauti, todėl apeliacinės instancijos teismas, tinkamai atlikdamas savo funkcijas, privalėjo surinkti, jo manymu, trūkstamus įrodymus ir išsiaiškinti šią faktinę aplinkybę. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo pažeidimo ir konstatuoja, kad bylos dalies dėl kanalizacijos trasos servituto grąžinimas nagrinėti iš naujo prieštarauja CPK 327 straipsnio nuostatoms.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria bylos dalis dėl kanalizacijos trasos servituto nustatymo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ir perduoda šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia bylos dalį iš naujo nagrinėsiančio teismo dėmesį į tai, kad, siekiant sukonkretinti nustatomo servituto turinį, procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyti žemės sklypo plano, pagal kurį servitutas nustatomas, identifikavimo duomenys, nuoroda, iš kurios pusės turi būti prieinama (privažiuojama) prie vamzdyno, esant poreikiui atlikti jo remonto ir priežiūros darbus, taip pat nustatomų apribojimų ribos ir plotas. Be to, procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi būti nuorodų į viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkus, nes servitutas yra daiktinė teisė, kuri nesietina su daiktų savininkais (CK 4.111 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 51,03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bylinėjimosi išlaidų patyrė ir šalys. Kasaciniam teismui dalį bylos grąžinant nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Širvintų rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. sprendimo dalis, kuria nustatytas kanalizacijos trasos servitutas, ir šis klausimas grąžintas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Perduoti bylos dalį dėl kanalizacijos trasos servituto nustatymo apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti kasatorei V. P. nepriimtus prie skundo pridėtus planšeto formuliaro–plano, V. Z. prašymo, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atsakymo, savo prašymo UAB „Širvintų vandenys“ ir atsakovo pateikto prašymo nuorašus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis