D. S. pagal BK 11 str., 229 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-107-334/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23763-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant prokurorei Voldemarai Chodorcevičienei,

nukentėjusiajam A. Š. ir jo atstovui advokatui Audriui Leonavičiui,

nuteistajai D. S. ir jos gynėjams advokatams Rolandui Vaitekūnui, Kristupui Ašmiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. ir jos gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnyje ir jai paskirta 80 MGL, tai yra 4 000 Eur (keturių tūkstančių eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, D. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos bei gydymo paslaugų teikimu, atėmimas – 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties nukentėjusiojo, civilinio ieškovo A. Š. naudai 360 Eur (trys šimtai šešiasdešimt eurų) turtinei ir 4000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 4360 Eur (keturių tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimties eurų) žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Priteista iš D. S. valstybei: 481,67 Eur (keturi šimtai aštuoniasdešimt vienas euras 67 centai) antrinės teisinės pagalbos išlaidoms už nukentėjusiojo A. Š. atstovavimą apmokėti ir 19,92 Eur (devyniolika eurų 92 centus) proceso išlaidoms teismo procesiniams dokumentams įteikti atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. S. nuteista už tai, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama (duomenys neskelbtini) slaugos specialiste atvykusi į iškvietimą prie (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2021-07-15 21 val. 13 min. iki 2021-07-15 22 val. 04 min. neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės pagal savo kompetenciją, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos nukentėjusiajam A. Š., netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo - skubiosios pagalbos skyrių, ko pasėkoje nukentėjusysis A. Š. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikino sulaikymo kameroje 2021-07-15 apie 23 val. mirė, ir taip pažeidė:

Lietuvos medicinos normos MN 28:2019 bendrosios praktikos slaugytojas (LR SA ministro 2019-07-12 įsakymo Nr. V-828 redakcija) 10.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad bendrosios praktikos slaugytojas privalo „teikti būtinąją medicinos pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka“, 14.1.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad bendrosios praktikos slaugytojas turi gebėti „įvertinti asmens sveikatos būklę“,

Lietuvos medicinos normos MN142:2020 skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas (LR SA ministro 2020-01-31 įsakymo Nr. V-96 redakcija) 10.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas privalo „teikti būtinąją medicinos pagalbą“, 12.3.2. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „teikti būtinąją medicinos pagalbą visų amžiaus grupių pacientams“, 12.3.8 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „įvertinti paciento būklę, bei atlikti neatidėliotinus veiksmus, stabilizuojančius jo kvėpavimą, kraujotaką bei sąmonės būseną“, 12.3.10. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „atlikti pirminę ir antrinę paciento apžiūrą“, 12.3.11. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti „vertinti žmogaus gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką“,

VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-05-20 įsakymu Nr. V-37 patvirtintos „Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarkos“ 12 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad „skubios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas, skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas“,

VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-08-19 įsakymu Nr. V-63 patvirtintų medicinos padalinio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginių nuostatų 6.1. punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi mokėti „savarankiškai teikti kvalifikuotą būtinąją medicininę pagalbą ligoniams ir nukentėjusiesiems iškvietimo vietoje ir transportavimo metu pagal jo kompetenciją, nurodytą galiojančioje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto medicinos normoje <…>“,

tokiu būdu dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatliko savo tarnybinių pareigų ir tuo padarė didelę žalą fiziniam asmeniui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios D. S. gynėjas advokatas Kristupas Ašmys prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2023-04-21 nuosprendį ir D. S. išteisinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atnaujinti įrodymų tyrimą.

2.1. Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas, jame išdėstytos išvados dėl D. S. kaltės įrodytumo yra grindžiamos nepatikimais įrodymų šaltiniais, prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, todėl apeliantas mano, kad byloje esantys įrodymai nebuvo tinkamai įvertinti, iškreiptas dalies įrodymų turinys, o teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju, apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neįvertino to, kad GMP teikia paslaugą, o ne prievartines gydymo (transportavimo) funkcijas, taip pat teismas netinkamai analizavo teisės aktus, kurie tik pateikia kompetencijų sąrašą, bet nenustato konkrečių elgesio taisyklių, o D. S. kaltę grindė prieštaringomis teismo medicinos specialisto išvadomis ir paaiškinimais, kurie padaryti remiantis vien vaizdo įrašu, ir nepagrįstai vadovavosi tik vienais duomenimis, be argumentų atmesdamas kitus duomenis.

2.2. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad D. S. darbinę veiklą reglamentuoja LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. V-895 „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo”, kuriame nurodyta, jog Greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) įstaigos teikia paslaugas. Tai rodo, kad visi GMP atliekami veiksmai yra paslaugos, o ne kokios nors prievartinės funkcijos, todėl aptariamu atveju nukentėjusiajam pirminio kontakto metu esant sąmoningam ir atsisakius nuo med. paslaugu, akivaizdu, jog GMP neturėjo ne tik, kad pareigos, bet ir teisės asmenį gabenti į gydymo įstaigą ir prievarta teikti jam medicininę pagalbą.

2.3. Dar vienas teisės aktas, reglamentuojantis GMP darbą yra Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. V-1234 Dėl formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė", formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė" pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių patvirtinimo, kuriame nustatyta šios kortelės pildymo, pateikimo ir tikslinimo tvarka, kuri taikoma ASPĮ, teikiančiai GMP paslaugas. Šio Įsakymo 32.6.4. p.,,Atsisakė“- nustato, jog „langelis užtušuojamas tuo atveju, kai GMP brigada paciento netransportuoja dėl to, kad jis/jo atstovas atsisako vykti į stacionarinę ASPĮ. Tuo atveju, kai pažymėtas šis langelis, kortelės 13 dalyje „Sutikimas“ turi būti paciento/jo atstovo parašas, patvirtinantis, kad jis atsisako vykti į ligoninę“. Šiuo atveju pacientas medicininės paslaugos atsisakė, todėl GMP neturėjo jokios teisės taikyti jam kokius nors prievartinius veiksmus ir jį kur nors gabenti. Atsisakymas yra užfiksuotas minėtoje kortelėje, kuri yra byloje. Nei iš girto nukentėjusiojo, nei iš jo kokio nors atstovo GMP brigada paimti parašo neturėjo galimybės. Pats nukentėjusysis su GMP brigada bendravo agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, reikalavo palikti jį toliau miegoti ir jam netrukdyti. Todėl teismo argumentai, jog GMP neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios nukentėjusiojo būklės, jog nesuteikė būtinosios pagalbos, jog nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių yra nepagrįsti, nes GMP brigada ne tai, kad negalėjo fiziškai su agresyviu asmeniu bendradarbiauti, bet ir neprivalėjo šių veiksmų atlikti, nes nukentėjusysis nuo šios pagalbos atsisakė.

2.4. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuteistoji pažeidė Lietuvos medicinos normos Medicinos normos 28:2019 Bendrosios praktikos slaugytojas, Lietuvos medicinos normos MN142:2020 Skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas reikalavimus, nes šiuose teisės aktuose nėra nurodytas konkrečių veiksmų atlikimas, pagalbos teikimo pobūdis, konkrečios taisyklės - transportuoti, informuoti, leisti vaistus, matuoti spaudimą ir t.t. Tokios pareigos yra nustatytos LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakyme Nr. V-895 „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo” bei Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakyme Nr. V-1234 Dėl formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė", tačiau šių pažeidimų inkriminavimo nuteistajai nėra, todėl negalima kaltinti GMP darbuotojo kažkokiu neveikimu ar netinkamu veikimu jei jis nepažeidė konkrečios įstatymu nustatytos pareigos. Apelianto teigimu, teismas neteisingai traktavo Medicinos normas kaip konkrečias pareigas (nes yra konkretūs teisės aktai, kurie tas pareigas reglamentuoja), nenurodė konkrečių blanketinių normų, todėl neteisingai atskleidė BK 229 str. veikos sudėtį ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad vaizdo įrašas šioje byloje negali būti laikomas pakankamu ir patikimu įrodymu, nustatant nukentėjusiojo sąmoningumą (prieblandinėje sąmonės būklėje). Pažymi, jog sąmonės lygis gali būti keliose stadijose ir jis nustatomas/tikrinamas objektyviai apžiūrint pacientą, jį stebint, o ne iš vaizdo įrašų, kaip šiuo atveju padarė ekspertas, kuris vertindamas vėlesnį nukentėjusiojo vaizdą nurodo, kad pastarasis galimai yra prieblandos zonoje. Tačiau toks vertinimas gali būti arba dėl sunkaus girtumo, arba dėl traumos, arba dėl abiejų priežasčių. Todėl gynyba kreipėsi į teismo med. ekspertą Paulių Petreikį dėl konsultacinės išvados pateikimo, kurį prašys apklausti teisme.

2.6. Anot apelianto, vaizdo įrašas taip pat negali suteikti jokių apkaltinančių duomenų ir dėl atsisakymo nuo medicininės pagalbos. Pirma, vaizdo įraše nėra fiksuojamas garsas. Antra, vaizdo įraše nesimato GMP personalo bendravimo momento su nukentėjusiuoju. Todėl šioje vietoje vaizdo įrašas nėra informatyvus ir pakankamas duomuo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

2.7. Galiausiai apeliantas nurodo, kad ir policijos pareigūnai, kurie dažnai susiduria su neblaivių asmenų transportavimu į areštinę nurodė matę, kad nukentėjusysis yra sąmoningas, kad jo sveikatos būklė nėra prasta, kaip ir nėra pavojaus jo gyvybei ar sveikatai, todėl akivaizdu, kad nebuvo būtinosios pagalbos reikalingumo. Visi policijos pareigūnai taip pat nurodė ir tai, kad nukentėjusiojo būklė ir elgesys buvo analogiškos atitinkamos būklės girto asmens būklei ir elgesiui, ir šis atvejis niekuo neišsiskyrė nuo kitų, apsvaigusių nuo alkoholio asmenų, atvejų. Dėl to, apeliantas mano, kad byloje nustatytos aplinkybės kelia dideles abejones dėl nuteistosios neatsargios kaltės buvimo ir tinkamo įstatymo pritaikymo (BK 16 str. 3 d.).

2.8. Gynybos manymu, byloje negalima daryti išvados dėl D. S. veiksmų kvalifikavimo kaip nusikalstamų. Pažymi, jog pats nusikaltimas pagal BK 11 str. yra suprantamas kaip pavojinga veika. Būtent, įstatymų leidėjas išskiria veikos pavojingumą kaip baudžiamosios atsakomybės sąlygą. Dėl to tik pavojingoms veikoms ir yra skiriamos ultima ratio, kaip paskutinės priemonės taikymo galimybės, aprašytos baudžiamajame kodekse. Tačiau šiuo atveju, anot apelianto, yra ir kitų teisės šakų, kuriomis gali būti išspręsta ši situacija, t. y. ir civilinio proceso tvarka ir kitomis įvairiomis administracinėmis tvarkomis, kuriomis yra apibrėžtos visos procedūros ir galimos taikyti poveikio priemonės už nustatytus profesinės veiklos pažeidimus ir tam nereikia ultima ratio priemonių. Tokių sprendimų, pavyzdžių ir praktikos yra ir teisminėje civilinių bylų praktikoje.

2.9. Apeliantas taip pat nurodo, kad jei apygardos teismas vis tik manytų, jog D. S. nuteista pagrįstai, prašo peržiūrėti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumo ir reikalingumo klausimą. Apelianto manymu, nuteistosios asmenybė, darbas, pareigos - neleidžia vertinti, kad asmuo yra tokio pavojingumo, kad pateisintų tokios poveikio priemonės - atėmimo teisės dirbti darbą, susijusį su med. paslaugų teikimu, taikymą. Nors apylinkės teismas skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę nurodė, kad taip siekiama apriboti galimybę daryti naujas veikas, tačiau apelianto manymu, šiuo atveju nebuvo įvertinta tai, kad nuteistoji ankščiau nebuvo teista, per šį laiką naujų nusikalstamų veikų ar tarnybinių pažeidimų nepadarė, naujų skundų dėl jos darbo įstaigoje taip pat nėra gauta, dirba svarbų visuomenei darbą, todėl tokios poveikio priemonės pritaikymas yra aiškiai neadekvatus. Tokios pozicijos laikosi ir LAT (baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-511/2019).

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji D. S. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-04-21 nuosprendį ir ją išteisinti. Jei teismas manytų, kad ji nuteista pagrįstai, prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-04-21 nuosprendį pakeisti ir neskirti baudžiamojo poveikio priemonės - teisės dirbti darbą, susijusį su med. paslaugų teikimu atėmimo. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prideda dokumentus (charakteristika).

3.1. Apeliantė cituoja apylinkės teismo išvadas, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitus įrodymus ir teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jų išsamiai neištyrė, juos vertino šališkai, kadangi vadovavosi tik jos tariamą kaltę patvirtinančiais įrodymais, o jos nekaltumą patvirtinančių įrodymų neišdėstė, neaptarė jų analizės bei nevertino jų reikšmės įrodymų visete, tuo pažeidė nekaltumo prezumpciją, taip pat byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jos nenaudai. Apeliantės teigimu, teismo išvados yra grindžiamos tik prielaidomis bei spėjimais, jos nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais, todėl toks nuosprendis negali būti teisėtas ir pagrįstas, dėl to naikintinas. Taip pat teismo nuosprendis yra neteisingas ir dėl per griežtos bausmės.

3.2. Apeliantė nurodo, kad nei vienoje iš kaltinime nurodytų teisės normų nėra nustatyta jos pareiga budėti prie medicininių paslaugų (gydymo) atsisakiusio asmens valandą ar daugiau laiko ir vis pakartotinai bei iš naujo klausti, ar šis asmuo nepersigalvojo ir jis sutinka, kad jam būtų teiktos medicininės paslaugos bei vis iš naujo vertinti jo sveikatos būklę. Todėl apeliantės teigimu, jos kaltės buvimas ar nebuvimas turi būti vertinamas pagal aplinkybes, buvusias jos atvykimo į įvykio vietą metu ir pirminės A. Š. apžiūros metu bei iki jų nuėjimo (išvykimo) iš įvykio vietos momento, taip pat ir tik kaltinime nurodytų teisės normų tariamu pažeidimu.

3.3. Apeliantė teigia, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas imperatyviai nustato, kad pacientui nuo 16 metų sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos tik su jo sutikimu, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo atvejus, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats, o sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo duoda pats pacientas arba šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka jo atstovas. Šiuo atveju A. Š. nekvietė GMP ir byloje nėra jokių duomenų apie jo sutikimą dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Nesant A. Š. sutikimo ir esant jos bei liudytojo V. V. parodymams, kad ne tik, kad tokio sutikimo nebuvo, tačiau buvo gautas A. Š. kategoriškas atsisakymas dėl sveikatos priežiūros paslaugos jam teikimo, byloje turi būti neginčijamai paneigti apeliantės ir minėto liudytojo parodymai arba turi būti neginčijamai nustatyta būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo ginčo situacijoje būtinumas, kai pacientas negali savo valios išreikšti pats. Aptariamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad A. Š. jos atvykimo metu ir vizualinės apžiūros bei bandymo suteikti jam medicinines paslaugas metu negalėjo savo valios išreikšti pats ar, kad jis buvo davęs sutikimą, kaip ir nėra paneigti jos bei minėto liudytojo parodymai, kad A. Š. kategoriškai šių paslaugų atsisakė. Šioje situacijoje nebuvo nustatyta ir tai, ar A. Š. blužnis buvo plyšusi jau iki apeliantės išvykimo iš įvykio vietos, ar po to, t. y. keliant jį į automobilį, vežant į policijos komisariatą, jį iškeliant bei transportuojant jį į kamerą bei pačioje kameroje. Kita vertus, net jei A. Š. ir būtų davęs sutikimą dėl medicininių paslaugų teikimo, šiuo atveju liko nenustatyta, ar apeliantė turėjo realią galimybę įvertinti nustatytą blužnies plyšimą bei būtinybę pacientą vežti į ligoninės priėmimo skyrių. Ši abejonė liko teismo neįvertinta ir neaptarta, kas rodo teismo šališkumą.

3.4. Apeliantė pažymi, kad pagal Suaugusių GLAZGO komų skalę reikia vertinti asmens atsimerkimą, kalbėjimą, judesius, ką ji ir padarė. A. Š. buvo savaime atsimerkęs, kalbėjo, judėjo orientuotai, todėl ji matė, kad nėra būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ir apie tai informavo policijos pareigūnus. Dar būdama įvykio vietoje ji ne kartą skambino į dispečerinę ir ragino, kad policija greičiau atvyktų išsivežti gulintį girtą vyrą. Atvykus policijai, ji pasakė apie esamą situaciją, t. y. kad šis vyras atsisako medikų apžiūros bei pagalbos ir pan., dėl ko jie negali jo vežti į ligoninę. Tokias aplinkybes ji įrašė ir likusioje GMP kvietimo kortelėje.

3.5. Apeliantė taip pat nurodo, kad mokymuose visada akcentuojama, jog nuvykus pagal iškvietimą, pirmiausia svarbu įsivertinti saugią aplinką. Tuo atveju jei pacientas yra agresyvus, neprognozuojamas, GMP darbuotojai kviečia policijos pareigūnus, kurie ir užtikrina medikų bei įvykio vietos saugumą. Jei asmeniui reikalinga būtinoji medicinos pagalba, tai apie tai ji informuoja atvykusius policijos pareigūnus ir tik su jų pagalba toks asmuo priverstinai gali būti transportuojamas į ligoninės priėmimo skyrių. Šiuo atveju, jei A. Š. būtų nesąmoningas ar būtų kitų būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ar indikacijų, tai ji su policijos pareigūnų pagalba būtų vežusi prieš tai nurodytu būdu į ligoninę, tačiau tokio reikalingumo ji nematė, kaip ir nematė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, bei vėliau su A. Š. policijos komisariate bendravę pareigūnai. Taigi ir pastarieji matė, kad jis yra sąmoningas, kad jo sveikatos būklė nėra prasta, kaip ir nėra pavojaus jo gyvybei ar sveikatai, nes priešingu atveju jie patys būtų kvietę GMP. Be to, policijos pareigūnai taip pat nurodė ir tai, kad nukentėjusiojo būklė ir elgesys buvo analogiškos atitinkamos būklės girto asmens būklei ir elgesiui, ir šis atvejis niekuo neišsiskyrė nuo kitų, apsvaigusių nuo alkoholio asmenų, atvejų. Apeliantės teigimu, pagal tuo metu buvusią situaciją, ji tinkamai apžiūrėjo A. Š., tinkamai įvertino jo būklę bei gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką bei tinkamai suteikė kvalifikuotą būtinąją medicinos pagalbą. A. Š. nei sau, nei aplinkiniams nekėlė jokios grėsmės, ant jo jokių sužalojimų, kurie gali sukelti gyvybei pavojų, taip pat nebuvo, o tik matėsi, kad jis yra labai girtas ir agresyvus.

3.6. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai kritiškai vertino jos ir liudytojo V. V. parodymus dėl A. Š. atsisakymo jam teiktinos medicininės pagalbos bei jo agresijos jų atžvilgiu vien remiantis tam tikrais neatitikimais. Anot apeliantės, nors tarp jų parodymų yra neatitikimų ir tam tikrų prieštaravimų, tačiau jie nėra esminiai, o priešingai, savaime suprantami, kadangi jiems šis įvykis buvo neišsiskiriantis iš kitų iškvietimų, be to, jie buvo apklausti tik praėjus nemažam laiko tarpui, todėl natūralu, kad tam tikros aplinkybės galėjo ir pasimiršti dėl sąžiningo klydimo, prisiminimų atgaminimo.

3.7. Apeliantės teigimu, be jos ir liudytojo V. V. parodymų nėra jokių kitų duomenų apie tuo metu vykusį jų pokalbį su A. Š., t. y. iš vaizdo įrašo visiškai nesimato A. Š. ir ką jis veikia, kokius judesius atlieka ar neatlieka, nėra tuo metu vykusio jų pokalbio garso įrašo, todėl nepagrįstas teismo vertinimas, kad tuo metu A. Š. tariamai buvo nesąmoningas, tuo metu buvo akivaizdūs jo valios nebuvimo įrodymai, ir, kad iš įrašo nėra matyti, kad A. Š. būtų atlikęs kokius nors jo atsisakymą medicininių paslaugų bei jo agresiją patvirtinančius mostus ar gestus. Priešingai nei nustatė teismas, vaizdo įrašas patvirtina, kad A. Š. buvo sąmoningas ir gan aktyviai keitė savo padėtį (sėdasi, taisosi gulėjimo padėtį, vėl sėdasi, sureaguoja į atvykstančius policijos pareigūnus, bendrauja su jais, jų tempiamas už rankų, stoja ant kojų). Visa tai rodo neteisingą teismo vertinimą apie tariamą galėjimą pastebėti pavojingą A. Š. sveikatos būklę, juo labiau, kad ir teismo medicinos specialistas G. Serbenta parodė, kad medicinos darbuotojai, tuo metu, kai apžiūrėjo, galėjo ir nematyti, įtarti A. Š. sužalojimų, nes tuo metu nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas. Tai, kad policijos pareigūnams keliant A. Š. į policijos tarnybinį automobilį ir galimai tuo metu jam jau buvus prieblandinėje būsenoje, negali būti jos kaltės įrodymas, nes tuo metu jie jau buvo išvykę.

3.8. Anot apeliantės, taip pat nepagrįstas ir teismo vertinimas, kad jos su V. V. parodymus dėl A. Š. rodytos agresijos jiems paneigia tai, kad A. Š. nesielgė agresyviai ir su po to atvykusiais policijos pareigūnais, kadangi toks neblaivių asmenų elgesys, kuomet atvykus policijos pareigūnams (dėl atsakomybės ar pareigūnų baimės), neblaivūs asmenys neberodo savo agresijos nėra neįprastas. Šiuo atveju A. Š. tikslas buvo, kad jie jį paliktų ramybėje, neuždavinėtų klausimų ir leistų jam miegoti, tačiau tai, kad prieš atvykstant pareigūnams, A. Š. rodė agresiją, o vėliau nurimo, nerodo jų parodymų prieštaringumo. Poreikis kviesti policijos pareigūnus buvo sąlygotas ne A. Š. rodytos agresijos, o dėl to, kad jie negali palikti neblaivaus asmens viešoje vietoje ir apie tokį pažeidimą privalo pranešti policijos pareigūnams, kas ir buvo padaryta.

3.9. Apeliantės teigimu, teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad per ne ilgiau pusės prie A. Š. praleistą laiko tarpą medikai negalėjo spėti su pastaruoju pabendrauti medikų nurodomoje apimtyje bei užduotį medikų nurodytus klausimus ir gauti atsakymus į juos. Jei teismas suabejojo ar tiek laiko būtų užtekę, galėjo padaryti eksperimentą ir neabejotinai tai nustatyti, tačiau teismas to nepadarė.

3.10. Apeliantės teigimu, kaltinamojo/nuteistojo parodymai yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurį paneigti gali tik kiti patikimi ir aiškią informacinę vertę turintys įrodymai, neužtenka tiesiog jais netikėti. Tuo tarpu teismas, jos parodymus pripažino nepatikimais, vien sureikšminęs liudytojo V. V. parodymus, taip pat ir suabsoliutinęs GMP Kvietimo kortelės pildymo pažeidimą ir dėl to surašytą Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. (duomenys neskelbtini) ataskaitą bei Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvadą, vertino įrodymus atsietai vieną nuo kito, kas lėmė netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymą.

3.11. Apeliantė nurodo, kad Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvada patvirtina, jog ji yra nubausta už techninį pažeidimą, t. y. GMP Kortelės pildymo pažeidimą, o ne už paciento būklės vertinimo neatlikimą ar netinkamą paciento būklės vertinimą. Šiuo atveju ji nustatė reikalingus subjektyvius paciento sveikatos duomenis, juos įvertino ir padarė išvadą, kad nėra indikacijų ar būtinumo teikti pacientui medicinines paslaugas prieš jo valią. Tai, kad nurodyto subjektyvaus A. Š. sveikatos stovio vertinimo neįrašė į minėtą elektroninę kortelę tikrai nenulėmė A. Š. mirties.

3.12. Apeliantė taip pat teigia, kad tarp jos veikimo ar neveikimo ir pasekmių nėra priežastinio ryšio. Nurodo, kad jei A. Š. ir būtų pristatytas į ligoninės priėmimo skyrių, tai pagal bylos duomenis galima daryti išvadą, kad ir tokiu atveju išvengti A. Š. mirties nebuvo realios galimybės. Šiuo atveju nebuvo tirtos aplinkybės, ar per 50 min nuo A. Š. išvežimo iš įvykio vietos iki jo mirties, jis būtų sulaukęs reikiamos specialistų apžiūros, t. y. pirminė specialisto apžiūra, tyrimai, sprendimas operuoti ar neoperuoti, pasiruošimas operacijai, ir tai būtų išgelbėję jo gyvybę. Šios aplinkybės rodo, kad tarp jos veikimo ar neveikimo ir pasekmių nėra priežastinio ryšio. Anot apeliantės, šiuo atveju reikia įvertinti galimai padarytų pažeidimų (pildant GMP kvietimo kortelę), už ką yra taikyta drausminė atsakomybė, įtaką kilusioms pasekmėms, būtina nustatyti priežastinio ryšio pobūdį. Apeliantė pažymi, kad šiuo atveju įtarti A. Š. pilvo sumušimą, blužnies plyšimą, kraujavimą į pilvaplėvės ertmę ar kitokius gyvybei keliančius bei būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius nebuvo galimybės, kas rodo, kad tokie jos veiksmai tik teoriškai ir hipotetiškai galėtų būti susiję su atsitiktiniu priežastiniu ryšiu, tačiau ne su būtinuoju. Apeliantė teigia, kad ji tinkamai teikė būtinąją pagalbą, todėl net ir jai elgiantis kitaip ir A. Š. pristačius į ligoninės priėmimo skyrių, A. Š. mirties nebūtų išvengta, todėl nėra pagrindo teigti, kad tarp jos veikimo ar neveikimo ir pasekmių yra teisinis priežastinis ryšys bei dėl jos veiksmų A. Š. ar kas kitas patyrė didelės žalos, todėl jos veiksmuose yra BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Apeliantės teigimu, visos abejonės turi būti aiškinamos jos naudai, todėl teismas to nepadaręs ir konstatavęs, kad byloje esančių įrodymų viseto pakanka jos kaltei pagrįsti pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

3.13. Kita vertus, jei teismas manytų, kad jos kaltė pagal BK 229 straipsnį kvalifikuota tinkamai, tai apeliantė mano, kad nuosprendis keistinas dėl per griežtos bausmės. Nurodo, kad ji yra įgijusi med.felčerio/skubiosios pagalbos slaugos specialybę, pagal kurią dirba jau daugiau nei 33 metų, iš kurių 14 metų ji dirba dabartinėje darbovietėje (duomenys neskelbtini), darbovietėje charakterizuojama teigiamai ir išskyrus dėl šio įvykio taikytą įspėjimą, ji bausta nebuvo, priekaištų dėl jos dirbamo darbo kokybės nėra, ji padarė neatsargią nusikalstamą veiką, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, gauna nedidelį atlyginimą, turi finansinių įsipareigojimų (būsto paskolą), todėl atsižvelgus į jai paskirtą baudą, patirtas neigiamas pasekmes, neigiamus išgyvenimus, konstatuotina, kad baudžiamosios poveikio priemonės skyrimas savo pasekmėmis būtų griežtesnė bausmė ir sukeltų jai didesnes neigiamas pasekmes nei pati bausmė ir prieštarautų teisingumo principui.

4. Teismo posėdyje nuteistoji D. S. ir jos gynėjai advokatai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistosios ir jos gynėjo advokato apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios D. S. ir jos gynėjo advokato K. Ašmio apeliaciniai skunda

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

6. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. balandžio 21 d. nuosprendį apskundė nuteistoji D. S. ir jos gynėjas advokatas K. Ašmys, kurie prašo panaikinti šį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Tiek nuteistoji, tiek ir jos gynėjas advokatas savo skunduose iš esmės vienodai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino pažeisdamas įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuojančias taisykles, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir tai lėmė nepagrįsto nuosprendžio, kuriuo D. S.pripažinta kalta pagal jai pareikštą kaltinimą, priėmimą. Apeliantų teigimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas D. S. kaltę grindė vien tik prielaidomis ir spėjimais, prieštaringomis teismo medicinos specialisto išvadomis ir paaiškinimais, kurie padaryti remiantis vien vaizdo įrašu, vadovavosi tik jos tariamą kaltę patvirtinančiais įrodymais, o jos nekaltumą patvirtinančių įrodymų neišdėstė, neaptarė jų analizės bei nevertino jų reikšmės įrodymų visete, nuosprendis priimtas remiantis vien tik pavieniais duomenimis, taip pat paskyrė aiškiai neadekvačią baudžiamojo poveikio priemonę. Kadangi pateiktuose apeliaciniuose skunduose keliami tapatūs reikalavimai, kurie grindžiami iš esmės analogiškais argumentais ir motyvais, todėl teisėjų kolegija dėl šių apeliacinių skundų pasisako kartu.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, taip pat pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. S.kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, apylinkės teismas, pripažindamas D. S. kalta, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais nei vienam įrodymui nesuteikdamas prioriteto ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo tarpu, nuteistosios ir jos gynėjo advokato apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai nesudaro pagrindo, kuriais remiantis reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. S.kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Pagal BK 229 straipsnį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis, fizinis asmuo ar kitas šiame straipsnyje numatytas subjektas patyrė didelės žalos. Nusikaltimo, numatyto BK 229 straipsnyje, sudėtis yra materialioji, todėl šios normos taikymas galimas nustačius, kad buvo padaryta priešinga valstybės tarnybai veika – valstybės tarnautojo savo pareigų neatlikimas arba jų atlikimas netinkamai; kad dėl to atsirado padarinių – šiame straipsnyje nurodytas subjektas patyrė didelę žalą, kad tarp veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys.

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistoji D. S.nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo (duomenys neskelbtini) slaugos specialiste pagal pasirašytą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 59-61). VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius 2020-05-20 įsakymu Nr. V-37 patvirtinto „Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarką“. Šio įsakymo 12 punkte yra nurodyta, kad skubios medicinos pagalbos mastą, vadovaudamasis profesine kompetencija, kitais būtinosios pagalbos teikimą reglamentuojančiais teisės aktais nustato pacientą apžiūrėjęs gydytojas, skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas“ (2 t., b. l. 111-123). VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-08-19 įsakymu Nr. V-63 buvo patvirtintos ir „Medicinos padalinio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginiai nuostatai“. Pareiginių nuostatų 6.1. punkte nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi mokėti savarankiškai teikti kvalifikuotą būtinąją medicininę pagalbą ligoniams ir nukentėjusiesiems iškvietimo vietoje ir transportavimo metu pagal jo kompetenciją, nurodytą galiojančioje skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto medicinos normoje <…>“; 12 punkte nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistui už <...> padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą pareigų vykdymą, taip pat už įgaliojimų viršijimą, taikoma atsakomybė Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (2 t., b. l. 55-58).

10. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2019 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. V-828 patvirtino „Lietuvos medicinos normą MN 28:2019“ „Bendrosios praktikos slaugytojas“ (toliau – MN 28). Ši medicinos norma nustato bendrosios praktikos slaugytojo teises, pareigas ir kompetenciją (2 t., b. l. 87-95). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2020 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-96 patvirtino „Lietuvos medicinos normą MN 142:2020“ „Skubios medicinos pagalbos slaugos specialistas“ (toliau – MN 142). Ši medicinos norma nustato skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto teises, pareigas ir kompetenciją (2 t., b. l. 81-86). Aptartos normos yra privalomos bendrosios praktikos slaugytojams/skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistams ir jų darbdaviams. Tiek bendrosios praktikos slaugytojai, tiek ir skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistai vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais, minėtomis medicinos normomis, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis, savo pareigybės aprašymu bei kitais teisės aktais. Pagal MN 28, 10.1. punktą, bendrosios praktikos slaugytojas privalo teikti būtinąją medicinos pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka; 14.1.1. turi gebėti įvertinti asmens sveikatos būklę. Pagal MN 142, 10.1. punktą, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas privalo teikti būtinąją medicinos pagalbą; 12.3.2. turi gebėti teikti būtinąją medicinos pagalbą visų amžiaus grupių pacientams“; 12.3.8. turi gebėti įvertinti paciento būklę, bei atlikti neatidėliotinus veiksmus, stabilizuojančius jo kvėpavimą, kraujotaką bei sąmonės būseną; 12.3.10. turi gebėti atlikti pirminę ir antrinę paciento apžiūrą; 12.3.11. turi gebėti vertinti žmogaus gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką.

11. Nagrinėjamu atveju nėra ginčijama, kad nuteistoji D. S. dirbdama (duomenys neskelbtini) slaugos specialiste buvo atsakinga už aukščiau minėtų nuostatų ir normų, reglamentuojančių skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės pareigų vykdymą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo įrodyta, kad D. S., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama (duomenys neskelbtini) slaugos specialiste, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis atvykusi pagal iškvietimą neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės pagal savo kompetenciją, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos nukentėjusiajam A. Š., netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo - skubiosios pagalbos skyrių, ir tuo pažeidė VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-05-20 įsakymu Nr. V-37 patvirtintos „Būtinosios pagalbos paslaugų teikimo tvarkos“ 12 punkto, VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus 2020-08-19 įsakymu Nr. V-63 patvirtintų „Medicinos padalinio skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareiginių nuostatų“ 6.1. punkto, taip pat MN 28, 10.1.; 14.1.1; MN 142, 10.1; 12.3.2; 12.3.8; 12.3.10; 12.3.11, reikalavimus, t. y. tokiu būdu dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatliko savo tarnybinių pareigų, ko pasėkoje Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikino sulaikymo kameroje A. Š. 2021-07-15 apie 23 val. mirė, ir tuo padarė didelę žalą fiziniam asmeniui.

12. Nuteistoji D. S., neigdama savo kaltę, viso proceso metu tvirtino, kad jai kartu su paramediku atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis A. Š. buvo agresyvus, pavojingai gestikuliavo, keikėsi, kategoriškai atsisakė medicininės pagalbos paslaugų, todėl ji negalėjo per prievartą teikti medicininės pagalbos, o kitų būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių ar indikacijų, dėl ko nukentėjusysis turėtų būti priverstinai transportuojamas į ligoninę, ji nematė. Tokiems nuteistosios D. S. paaiškinimams antrino ir liudytojas V. V.. Taigi, šiuo atveju esminis klausimas, ar nukentėjusysis A. Š. davė sutikimą/atsisakė jam teiktinos medicinos pagalbos.

13. Aptariamu atveju sutiktina, kad byloje esantis kiemo vaizdo įrašas yra be garso, todėl nėra galimybės nustatyti, ką nuteistoji D. S. ir liudytojas V. V. kalbėjo su nukentėjusiuoju A. Š., kai pirmą kartą priėjo prie jo. Taip pat nėra galimybės nustatyti ir tai, ką kalbėjo A. Š. ir, ar iš tiesų jis atsisakė medicininės pagalbos teikimo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kurie leidžia pagrįstai teigti, jog A. Š. medicininių paslaugų teikimo atsisakyti negalėjo, o jei toks atsisakymas ir buvo, jis negalėjo būti išreikštas sąmoningai.

14. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad pirmą kartą kai A. Š. griūna 19:52 val., jis atsitrenkia į suoliuką, o po to nugriūna ant žemės, guli ant šaligatvio. 19:53 val. atsisėda ant suoliuko, sėdi. 20:18 val. sėdėdamas ant suoliuko ranka įsikimba į laiptinės pastogės turėklus, atsistoja. Laikydamasis už turėklų, koja peržengia suoliuką, laikosi už suoliuko, atsistoja. 20:20 pasileidęs nuo suoliuko griūna ant žemės, guli. 21:13 val. prie namo privažiuoja greitosios medicinos pagalbos automobilis, kuris sustoja prie laiptinės (1 t., b. l. 89-91). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. Š. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva pilvo dešinėje pusėje, kraujosruva pilvo kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimu, tai komplikavosi ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę. Pilvo sumušimas su blužnies plyšimu ir ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę A. Š. padaryta kieto, buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2021-07-15 (1 t., b. l. 113-114). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pilvo sumušimas su blužnies plyšimu ir ūminiu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę A. Š. galėjo būti padarytas jam griūnant ir pilvo viršutine dalimi atsitrenkiant į kietą buką daiktą, turintį briaunas. Tai nurodo poodinė kraujosruva pilve, kraujosruva pilvo minkštuosiuose audiniuose, blužnies plyšimo pobūdis ir lokalizacija (1 t. b. l. 118). Ekspertas G. Serbenta pateiktame paaiškinime nurodė, kad sumušimas atsirado nuo griuvimo, pilvo kaire puse atsitrenkiant į atsikišusį metalinį turėklą. A. Š. nustatyti sužalojimai padaryti pirmo kritimo metu ir atitinka vaizdo įraše nukentėjusiojo griuvimą nuo suoliuko. Po sužalojimų A. Š. galėjo būti sąmoningas, orientuotas aplinkoje, bendrauti, vaikščioti tol, kol vykstančio kraujavimo į pilvo ertmę jis neteko sąmonės. Šis laiko tarpas gali būti įvairus, tai priklauso nuo kraujavimo intensyvumo. Šiuo atveju galėjo užtrukti apie valandą laiko. Mirtinas ūminis kraujavimas gali tęstis įvairiai, tai priklauso nuo organo plyšimo pobūdžio, kraujo spaudimo, girtumo laipsnio. Šioje situacijoje galėjo būti iki trijų valandų (1 t., b. l. 120-122). Taigi, objektyviais bylos duomenims nustatyta, kad pilvo sumušimą su blužnies plyšimu A. Š. patyrė 19:52 val. ir tuomet prasidėjo vidinis kraujavimas. Specialistas G. Serbenta parodė, kad vidinis kraujavimas buvo ūmus ir, kad vykstant vidiniam kraujavimui, nukentėjusysis galėjo būti sąmoningas apie vieną valandą laiko. Tuo tarpu greitoji medicinos pagalba atvyko 21:13 val., t. y. praėjus daugiau nei valandai laiko, po įvykusios traumos (19:52 val.), todėl sprendžiant pagal specialistų pateiktas išvadas ir paaiškinimus, pagrįstai manytina, kad A. Š. jau buvo nesąmoningas.

15. Nors apeliantai apeliacinės instancijos teismui pateikė teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 54-61), kurioje teigiama, kad šiuo atveju A. Š. nukraujavimas vystėsi pagal pirminį blužnies plyšimo mechanizmą, t. y. vyko lėtesnis vidinis kraujavimas, kuris gali trukti iki keliolikos valandų, todėl atvykus medikams A. Š. galėjo būti sąmoningas, tačiau teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, kad gynėjas advokatas pateikdamas klausimus teismo medicinos specialistui, neteisingai nurodo patirtos traumos laiką (nurodo, tikėtina patyręs sužalojimą 20:20 val., kai tuo tarpu byloje nustatyta, kad traumą A. Š. patyrė 19:52 val. griūdamas ant suoliuko ir atsitrenkęs į atsikišusį metalinį turėklą). Kita vertus, kad A. Š. buvo būtent ūminis (staigus) kraujavimas parodo ir laikas – A. Š. patyrė traumą 19:52 val., o mirė 23.01 val. Vertinant šį laiko tarpą, akivaizdu, kad vidinis kraujavimas vyko apie 3 val. ir tai neabejotinai patvirtina, kad toks kraujavimas buvo ūmus, todėl vadovautis pateikta konsultacine specialisto išvada ir teigti, kad atvykus medikams (21:13 val.) A. Š. buvo pilnai sąmoningas, negalima.

16. Gi tai, kad A. Š., privažiavus medikams, buvo nesąmoningas, iš dalies patvirtina ir liudytojo R. M. parodymai bei vaizdo medžiagoje užfiksuota informacija. Liudytojas R. M. parodė, kad įvykio dieną važiuodamas automobiliu prie (duomenys neskelbtini), truputį ant žolės, truputį ant trinkelių, jis pamatė gulintį žmogų, todėl sustojo, prasidarė langą. Vyriškis nejudėjo, nekalbėjo. Liudytojas pagalvojo, kad vyriškiui negerai su sveikata, todėl iškvietė greitąją medicininę pagalbą Nr. 112. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad po to, kai A. Š. nugriuvo ant žolės, jo gulėjimo vieta, poza, tiek iki medikų atvykimo ir priėjimo prie jo, tiek ir jų pasitraukimo, praktiškai nesikeitė. Nors sutiktina, kad privažiavus greitosios medicinos pagalbos automobiliui, šis užstojo nukentėjusįjį, todėl vaizdo įraše nėra galimybės matyti nukentėjusiojo veiksmus, gestus, tačiau įvertinus kokioje padėtyje nukentėjusysis buvo atvykus greitajai pagalbai ir kokia padėtis buvo patraukus greitosios pagalbos automobilį, akivaizdu, kad nukentėjusiojo padėtis nė kiek nebuvo pakitusi, t. y. nukentėjusiojo padėtis buvo analogiška, jis gulėjo ant to paties šono. O tai patvirtina aplinkybę, kad jokių medicininių paslaugų atsisakymą bei jo agresiją patvirtinančių veiksmų A. Š. neatliko ir paneigia D. S., tiek ir liudytojo V. V. parodymus, jog A. Š. elgėsi agresyviai, pavojingai gestikuliavo ar panašiai. Tokį manymą sustiprina ir tai, kad apie A. Š. galimai netinkamą elgesį medikai niekam nepranešė, jokiuose dokumentuose nepažymėjo, apie tai nenurodė ir vėliau atvykusiems policijos pareigūnams, nors liudytojas G. Š. teisme parodė, kad medikai dažniausiai nurodo tokias aplinkybes, jei asmuo keikiasi, jiems trukdo. Tokias aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūnų turėtų Body kamerų vaizdo įrašai, iš kurių matyti, jog apie galimą A. Š. netinkamą elgesį medikai nenurodo, o ir patys pareigūnai apie tai, taip pat neužsimena. Tuo tarpu apeliantės skundo teiginiai, kad atvykus policijos pareigūnams, pažeidėjai dažniausiai neberodo agresijos ir tampa geri, niekaip nepaneigia aukščiau išdėstytų aplinkybių, nes kaip bus išdėstyta toliau šioje nutartyje, A. Š. jau atvykus medikams, buvo neadekvatus ir buvo pakankamai akivaizdūs jo valios nebuvimo įrodymai.

17. Vertinant D. S. parodymus apie neva A. Š. kategorišką medicininių paslaugų atsisakymą, labai svarbu įvertinti ir laiką, kurį D. S. užtruko priėjusi prie nukentėjusiojo. Iš vaizdo įrašo matyti, kad 21:13:46 val. D. S. prieina prie nukentėjusiojo, stovi maždaug 1,5 metro atstumu nuo nukentėjusiojo, o 21:14:07 val. nueina link automobilio. Nors apeliantė kategoriškai tvirtina, kad tiek laiko jai pakako pabendrauti su nukentėjusiuoju, tame tarpe ir gauti atsisakymą nuo medicininių paslaugų teikimo, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo motyvais, kad tokie nuteistosios parodymai vertintini kritiškai, kadangi toks trumpas laikas (ne ilgiau nei 30 sekundžių) nėra įmanomas pabendrauti medikų nurodomoje apimtyje, t. y. abiem medikams užduoti jų nurodytus klausimus ir gauti atsakymus į juos, juolab, įvertinus dar ir tai, kad A. Š. buvo sunkiai apgirtęs (nustatytas 3,36 prom. girtumas), jam buvo plyšusi blužnis, lūžę šonkauliai, vyko ūminis vidinis kraujavimas, jo fizinė būklė buvo sunki.

18. Nesutiktina su apeliantės skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai kritiškai vertino jos ir liudytojo V. V. parodymus dėl A. Š. atsisakymo jam teiktinos medicininės pagalbos bei jo agresijos jų atžvilgiu, remiantis tik tam tikrais jų parodymų neatitikimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė ir išanalizavo D. S. ir liudytojo V. V. parodymus bei nurodė motyvuotus argumentus, paaiškinančius, kodėl D. S. ir liudytojo V. V. parodymai tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais nesutampa (dėl bendravimo su nukentėjusiuoju, agresyvaus elgesio, priėjimo prie nukentėjusiojo skaičiaus, bendravimo su pareigūnais, A. Š. bendravimo su praeiviais, pasipriešinimo pareigūnams ir t. t.) yra prieštaringi, nenuoseklūs, juos paneigia ir objektyvūs įrodymai, todėl D. S. ir liudytojo V. V. parodymai laikytini nepatikimais ir vertintini kritiškai. Apylinkės teismas D. S. ir liudytojo V. V. parodymus vertino kartu su kitais bylos įrodymais, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, D. S. ir liudytojo V. V. parodymų patikimumo tikrinimas buvo atliktas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

19. Maža to, vertinant A. Š. agresyvumą bei sąmoningumo būseną, buvusią įvykio metu, svarbu pažymėti ir tai, kad byloje yra duomenų, jog praėjus vos kelioms minutėms po tariamo A. Š. agresyvaus pobūdžio veiksmų medikų atžvilgiu atlikimo, liudytojas V. V. prieina prie nukentėjusiojo ir duoda pauosti amoniako, tačiau A. Š. neatsigauna ir jokių mostų, gestų neatlieka, nors, pasak liudytojo V. V., visi neblaivūs asmenys nuo amoniako išblaivėja. Tik prieš pat vairuotojo-liudytojo V. V. nuėjimą nuo A. Š., šis atsiverčia ant nugaros ir guli iš esmės nejudėdamas. Taigi, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad A. Š. į medikų atliekamus veiksmus nereagavo, jokių mostų, tame tarpe ir pavojingai agresyvių, neatliko. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad liudytojo V. V. parodymai dėl pulsoksimetro naudojimo, taip pat neatitinka objektyvios tiesos. Kaip matyti pirminės apklausos metu, liudytojas V. V. net neužsiminė apie pulsoksimetro naudojimą, tuo tarpu 2022-02-09 apklausos metu, liudytojas V. V. jau nurodė, kad prietaisu matavo anglies pasisotinimą bei širdies ritmą ir prietaisas jokių nukrypimų nuo normos nerodė, tačiau kokius duomenis tas aparatas parodė pasakyti negalėjo. Gi teisme (praėjus ne mažam laiko tarpui), liudytojas V. V. jau nurodė konkrečius prietaiso rodmenis, o tai, kad neva liudytojas teisme geriau atsiminė įvykio aplinkybes, nei iškart po įvykio, iš tiesų kelia pagrįstų abejonių jo nurodomų aplinkybių teisingumu ir realaus to aparato panaudojimu. Tokią išvadą sustiprina ir tai, kad vaizdo įraše visiškai nematyti, jog V. V. būtų naudojęs minėtą aparatą. Priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, kad pradaręs medicinos automobilio šonines duris, V. V. kažką paima, nueina link nukentėjusiojo ir pasilenkia prie jo galvos, po ko nukentėjusiojo ranka šiek tiek pajuda, tačiau jokio aparato ant minėtos rankos piršto nėra matyti. Aptartos aplinkybės atitinka V. V. parodymus, jog jis davė pauostyti nukentėjusiajam A. Š. amoniako, į kurį A. Š. kūnas sureagavo - kilstelėjo ranką, ir visiškai prieštarauja V. V. parodymams apie naudotą aparatą ir jo duomenis.

20. Net ir tai, kad nukentėjusysis A. Š. šiek tiek sureagavo į amoniaką, niekaip neįrodo, kad A. Š. atsigavo ir tapo sąmoningu. Priešingai, jo būsena ir toliau išliko nepakitusi. Kaip matyti iš policijos pareigūnų Body kamerų, taip pat kiemo kamerų vaizdo įrašų, 22:02 val. atvykus policijos pareigūnams, A. Š. nejuda, nekalba, nereaguoja. Policijos pareigūnams toliau bandant kalbinti, judinti A. Š., pastarasis nors ir atsimerkia, bet žvilgsnio nefokusuoja, jokių valingų judesių neatlieka, suprantamų garsų balsu neišreiškia, į skatinimą keltis nereaguoja, statomas ant kojų nepastovi, jo kūnas suglebęs, dėl ko pareigūnų paimtas už pažastų nutempiamas iki tarnybinio automobilio ir minėtos būklės įkeliamas į jį. Tokia pati A. Š. būsena fiksuojama ir tarnybinio automobilio viduje esančių kamerų, vėliau – laikino sulaikymo patalpose esančių kamerų.

21. Atmetami apeliacinio skundo teiginiai, kad policijos pareigūnai G. Š. ir J. P. taip pat nurodė A. Š. buvus sąmoningą, ir, kad jo būklė bei elgesys buvo analogiškos atitinkamos būklės girto asmens būklei ir elgesiui. Visų pirma, pažymėtina, kad policijos pareigūnai G. Š. ir J. P. vyko pagal iškvietimą, turėdami informaciją, jog medikai turi neblaivų asmenį, kurį apžiūrėjo, tačiau jam jų pagalba nereikalinga, jis tiesiog neblaivus. Apie jokį nukentėjusiojo A. Š. pavojingą elgesį, medicininės pagalbos atsisakymą nebuvo užsiminta. Tokios aplinkybės nebuvo nurodytos ir policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą. Kaip matyti iš policijos pareigūnų Body kamerų, taip pat kiemo kamerų vaizdo įrašų, atvykus policijos pareigūnams, D. S. išlipa iš tarnybinio automobilio, prieina prie policijos pareigūnų, kuriems pasiteiravus nukentėjusiojo kur jis gyvena, nuteistoji atsako, kad „čia jo namai“ ir po kelių sekundžių grįžta į tarnybinį automobilį. Su policijos pareigūnais D. S. nebendrauja ir jokios informacijos apie nukentėjusįjį nepateikia. Tik liudytojas V. V. priduria, kad kiek atsimena jo pavardė Š., jį atsimena iš anksčiau, nes jį pastoviai tekdavo vežti neblaivų iš alubario. Taigi, iš to seka, kad, policijos pareigūnai disponavo tik ta informacija, kurią buvo gavę iškvietimo metu, t. y. jog A. Š. tiesiog neblaivus, todėl natūralu, kad policijos pareigūnų G. Š. ir J. P. subjektyviu vertinimu, A. Š. buvus sąmoningas, tik labai stipriai neblaivus. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad jau tuo metu policijos pareigūnams A. Š. būsena kėlė abejones. Jie pažymėjo, jog A. Š. posunkiai, nerišliai kalbėjo, leido kažkokius garsus, sunkiai stovėjo ant kojų, negalėjo pats paeiti, buvo neadekvatus, į ausų trynimą nereagavo, ir net vienas iš policijos pareigūnų šias abejones išreiškė balsu pasakydamas savo kolegai A. Š. kėlimo į tarnybinį automobilį metu. Taigi, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams, kad policijos pareigūnai nuspręsdami vežti A. Š. tarnybiniu automobiliu iš įvykio vietos, prioritetą teikė medikų, kaip specialistų, jiems suteiktai informacijai dėl medicininės pagalbos nereikalingumo minėtam asmeniui, o ne jų pačių subjektyviam vertinimui dėl A. Š. buvusios būklės. Tokį manymą, kaip matyti, turėjo ir liudytojai policijos pareigūnai K. G. bei K. N., kurie, priėmus A. Š. į laikino sulaikymo patalpas, buvo įsitikinę, kad A. Š. buvo apžiūrėtas medikų, todėl matydami jį tokį, jie galvojo, kad šis dėl savo neblaivumo yra sukniubęs, visiškai be orientacijos, „gatavas“, nepaeinantis. Dėl to, nepagrįsti apeliantės skundo teiginiai, kad policijos pareigūnai taip pat patvirtino, kad A. Š. buvo sąmoningas, kad jo sveikatos būklė nėra prasta, kadangi tokį pareigūnų manymą įtakojo pačios nuteistosios, kaip medikės, pateikta netiksli informacija, kuriai policijos pareigūnai neabejotinai teikė prioritetą.

22. Maža to, ir 2022 m. vasario 14 d. teismo medicinos specialisto G. Serbentos paaiškinimuose matyti, kad peržiūrėjus „Body“ kamerų „PNV 619714“, „PNV60AE72“ ir „P 1704“ vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip policijos pareigūnai kelia nukentėjusįjį į tarnybinio automobilio laikino sulaikymo kamerą, specialistas paaiškino, kad galima manyti, kad žmogus jau buvo prieblandinėje sąmonės būsenoje. Nors apeliantas ginčija vaizdo įrašą, kaip patikimą įrodymą, nustatant nukentėjusiojo sąmoningumą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Body kamerų vaizdo įrašai sutampa su kiemo kamerų vaizdo įrašais ir atitinka specialisto išvadose nustatytas aplinkybes, o įvertinus ir patirtos traumos bei mirties laiką (nuo traumos iki mirties praėjo 3 val. 9 min.), apygardos teismas neturi pagrindo abejoti specialisto paaiškinimais, kad A. Š. tuo metu jau buvo prieblandinėje sąmonės būsenoje. Teisėjų kolegija specialisto išvadose, paaiškinimuose bei vaizdo įrašuose jokių prieštaravimų neįžvelgia.

23. Dar pastebėtina, kad nuteistoji D. S., tiek ir liudytojas V. V. viso proceso metu tvirtino, kad ir atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusiajam buvo siūloma vykti į ligonę, tačiau A. Š. vėlgi atsisakė. Tačiau tokius jų parodymus vienareikšmiškai paneigia byloje esantys objektyvūs įrodymai. Kaip matyti iš Body kamerų įrašų, atvykus policijos pareigūnams, A. Š. nejuda, nekalba, nereaguoja, į pareigų klausimus neatsakinėja. Tuo tarpu D. S. priėjusi prie laiptinės, su A. Š. nebendrauja, arčiau jo neprieina, jo savijauta nesidomi ir medicinos pagalbos ar važiuoti į ligoninę nesiūlo, o pastovėjusi keliolika sekundžių nueina į automobilį. Nors liudytojas V. V. tvirtino, kad jis tikrai siūlė A. Š. važiuoti į ligoninę, tačiau tokių duomenų taip pat nėra užfiksuota. Todėl konstatuotina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad medikai būtų dar kartą siūlę medicininę pagalbą, o nukentėjusysis A. Š. kokiu nors būdu būtų išreiškęs savo atsisakymą gauti medicininę pagalbą.

24. Taigi, nors nuteistoji D. S. viso proceso metu vis akcentavo savo negalėjimą suteikti medicininę pagalbą asmeniui, kuris atsisako pagalbos, kuris buvo sąmoningas ir elgėsi agresyviai, vartojo keiksmažodžius, tačiau iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys įrodymai niekaip nepatvirtina A. Š. atlikus kokius nors jo atsisakymą medicininių paslaugų bei jo agresiją patvirtinančius mostus ar gestus. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma – vaizdo įrašai, specialisto išvados, paaiškinimai ir t. t., liudija apie akivaizdų A. Š. valios nebuvimą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusysis A. Š. sąmoningai atsisakyti teiktinos medicinos pagalbos negalėjo.

25. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje taip pat nustatyta, jog nuteistoji D. S. pagal savo kompetenciją neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios A. Š. būklės, nevertino būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos nukentėjusiajam, netransportavo jo į stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo - skubiosios pagalbos skyrių, ko pasėkoje nukentėjusysis A. Š. mirė.

26. Kaip matyti, nuteistoji D. S. apklausiama teismo posėdyje parodė, kad ji buvo priėjusi prie A. Š. 1,5 metro atstumu ir matė, kad jis buvo sąmoningas, kalbėjo, kojas, rankas kilnojo. Jeigu vertinti pagal Glazgo komos skalę, tai jis ir kvėpavo, ir atsimerkęs buvo. Kitaip apžiūrėti jo negalėjo, nes jis atsisakė medicinos pagalbos. Dar nuteistoji D. S. parodė, kad iš darbo patirties gali nustatyti kokiu dažnumu kvėpuoja žmogus. Normalus kvėpavimas yra 16-18 iki 20 kartų per minutę suaugusiam žmogui. A. Š. kvėpavimas buvo normalus, ritmingas, tolygus, apie 15-16 kartų per minutę. To žmogaus vyzdžiai buvo normalūs. Žmogaus veidą ir jo vyzdžius ji matė tada, kai su policija antrą kartą buvo priėjusi prie to žmogaus. Jis mirksėjo. Kažkur rankoje buvo nubrozdinimas, nubrozdinimą kelių dienų ji matė, buvo šašas, bet ant kūno nematė daugiau sužalojimų, nes jis buvo apsirengęs. Kai atvažiavo pareigūnai, tai ji kartu su jais priėjo prie to žmogaus ir stovėjo prie policijos pareigūnų maždaug apie 1,5 metro atstumu nuo to vyriškio. Asmens būklę ji vertino lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą: jeigu žmogus atsako, gestikuliuoja, kilnoja kojas, tai jis yra sąmoningas. Prie pareigūnų ji dar kartą paklausė žmogaus, ar jam reikalinga pagalba, ar jis važiuos su jais (medikais), bet jis pasakė, kad ne. Kai žmogus atsisako pagalbos, ji yra bejėgė. Apie atsisakymą kortelėje ji įrašė, kad jis atsisako pagalbos, ir, kad žmogus nesutinka pasirašyti.

27. Nors nuteistoji D. S. tvirtino, kad ji tinkamai apžiūrėjo nukentėjusįjį A. Š. ir įvertino tuo metu buvusius būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius, tačiau teisėjų kolegija tokius jos parodymus atmeta kaip nepagrįstus, paneigtus byloje esančių įrodymų visuma. Visų pirma, kaip jau minėta anksčiau, D. S. atvykusi į įvykio vietą ir priėjusi prie nukentėjusiojo A. Š. 1,5 metro atstumu, praleido ne ilgiau 30 sekundžių. Iš vaizdo įrašo matyti, kad jokių nukentėjusiojo A. Š. objektyvios būklės įvertinimo veiksmų D. S. neatliko. Nors nuteistosios teigimu, A. Š. buvo sąmoningas, jo kvėpavimas buvo normalus, ritmingas, tolygus, apie 15-16 kartų per minutę, tačiau nėra aišku, kokiais rodikliais D. S. rėmėsi tai vertindama, jeigu ji prie nukentėjusiojo arčiau priėjusi nebuvo, jo neapžiūrėjo ir nukentėjusiojo būklės nevertino, kaip ir nepraleido kvėpavimui apskaičiuoti nurodyto laiko, t. y. minutės. Kita vertus, kaip jau aptarta aukščiau, A. Š. nugriuvus ir atsigulus ant žemės, jo padėtis tiek iki medikų atvykimo, tiek jiems atvykus, taip pat ir iki policijos atvykimo, mažai keitėsi, jo judesiai buvo riboti, lėti. Net ir davus pauostyti amoniako, A. Š. reagavo vangiai, o policijos pareigūnų teigimu, jiems atvykus, A. Š. buvo neadekvatus, visiškai nepastovėjo ant kojų. Taigi, nors nuteistoji D. S. bando įtikinti, kad ji tinkamai apžiūrėjo nukentėjusįjį ir įvertino jo būklę, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ne ilgesnis nei 30 sekundžių vizualinis gulinčio asmens vertinamas iš 1,5 metrų atstumo, negali būti laikomas tinkama asmens, kuriam kviečiama greitoji medicinos pagalba apžiūra, o vairuotojo-paramediko pasiuntimas prie gulinčio asmens, praėjus dviem minutėm nuo jos trumpo priėjimo prie nukentėjusiojo, bei asmens stebėjimas per ne mažą atstumą apie valandą laiko, fiksuojant gulinčio asmens vangius judesius, nėra tapatus asmens apžiūrai, leidžiančiai įvertinti objektyvią asmens sveikatos būklę, jo sąmoningumą bei spręsti dėl būtinosios pagalbos indikacijų.

28. Be to, nors nuteistoji D. S. taip pat teigė, kad atvykus policijos pareigūnams, ji dar kartą įvertino asmens būklę, tačiau ir tokie nuteistosios teiginiai yra paneigti byloje esančiais įrodymais, o būtent kiemo kamerų vaizdo bei policijos pareigūnų Body kamerų įrašais, iš kurių matyti, jog atvykus policijos pareigūnams D. S. prieina prie laiptinės, atokiau nuo nukentėjusiojo ir praleidusi vos keliolika sekundžių, nueina į automobilį. Ji nukentėjusiojo neapžiūri, jo sveikata nesidomi ir apie jokį medicininės pagalbos teikimą nukentėjusiojo neklausia. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad D. S. A. Š. neapžiūrėjo ir neįvertino objektyvios jo sveikatos būklės, būtinosios pagalbos indikacijų ir jokių kitų veiksmų nesiėmė, kas konstatuota ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. (duomenys neskelbtini) ataskaitoje, tas atsispindi ir Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvadoje bei greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelės forma Nr. 110/a ID (duomenys neskelbtini), jos pildymo bei teiktos pagalbos išvadoje.

29. Kaip matyti, apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas per daug suabsoliutino GMP Kvietimo kortelės pildymo pažeidimą ir dėl to surašytą Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM Paslaugų kokybės priežiūros skyriaus neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. (duomenys neskelbtini) ataskaitą (toliau – Valstybinės akreditavimo tarnybos ataskaita) bei Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stoties vidinio audito išvadą, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau sutikti su šiais apeliantės skundo argumentais nėra pagrindo.

30. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad VšĮ Panevėžio mesto greitosios medicinos pagalbos vidaus medicinos audito išvadose (2 t., b. l. 144-146) iš tiesų konstatuota, kad D. S. pildytoje GMP kvietimo kortelių forma 110/a yra nustatyti išvadoje nurodomi neatitikimai, dėl ko, apeliantės teigimu, ji buvo nubausta drausmine nuobauda- įspėjimu. Tačiau šioje baudžiamoje byloje D. S. teisiama ne dėl to, kad ji netinkamai užpildė GPM kvietimo kortelę, o dėl to, kad ji neatliko savo, kaip skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės pareigų.

31. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad VšĮ Panevėžio mesto greitosios medicinos pagalbos vidaus medicinos audito išvadose konstatuota, jog pacientui atsisakius, nebuvo atliktas paciento būklės vertinimas, tačiau kortelėje nėra nurodyta, kokia tuo metu buvo paciento sąmonės būklė, kiti objektyviai stebimi paciento sveikatos parametrai (kvietime nurodytas kraujavimas iš alkūnės), paciento elgesys, kokios buvo įvykio aplinkybės, perdavimas policijos ekipažui. Taigi iš to seka, kad pacientui atsisakius, nėra vertinama paciento būklė, tačiau tokiu atveju turi būti vertinami būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai, iš kurių būtų galima spręsti, reikia jam teikti būtiną medicinos pagalbą ar ne. Šiuo atveju jokių įrašų apie nukentėjusiojo A. Š. objektyviąją būklę nėra. A. Š. iš viso nebuvo apžiūrėtas ir nebuvo atliktas būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklių vertinimas, ko pasėkoje nukentėjusiajam nebuvo teikta būtinoji pagalba ir jis nebuvo transportuojamas į ligoninę. Būtent tai konstatuota ir minėtoje išvadoje, t. y. kad pagalba pacientui nebuvo teikta. Greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelės forma Nr. 110/a ID (duomenys neskelbtini), jos pildymo bei teiktos pagalbos išvadoje nurodyta, kad SMP slaugos specialistė atliko ne pilnai išsamią paciento apžiūrą (2 t., b. l. 147). Valstybinės akreditavimo tarnyba, neplaninio patikrinimo metu, įvertinusi paciento medicininius dokumentus, visas nurodytas aplinkybes ir faktus, VšĮ Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos skyriaus pateiktus dokumentus, Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus pateiktą informaciją, taip pat konstatavo, kad D. S. neapžiūrėjo ir neįvertino A. Š. būklės - nevertinti būtinosios pagalbos reikalingumo/ nereikalingumo rodikliai: AKS, kvėpavimo dažnis, SpO2, kūno temperatūra, sąmonės būklė, Glazgo komų skalė, skausmo lokalizacija, jo stiprumas balais, pulsas, odos, vyzdžių būklė, meninginiai simptomai, tai yra, D. S. neįvertino objektyvios paciento būklės pagal kompetencija, nesuteikė būtinosios pagalbos (2 t., b. l. 156-161). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, teisėjų kolegijos vertinimu, VšĮ Panevėžio mesto greitosios medicinos pagalbos vidaus medicinos audito išvadose, tiek ir Valstybinės akreditavimo tarnybos ataskaitoje pateiktos išvados yra pagrįstos išsamia bylos duomenų analize, todėl abejoti jų patikimumu ir pagrįstumu, kuriomis rėmėsi ir apylinkės teismas, apygardos teismas neturi pagrindo.

32. Atmestini, apelianto skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nevertino LR Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. V-895 „Dėl Greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo” ir Sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. V-1234 Dėl formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė", formos Nr. 110/a "Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė" pildymo, pateikimo ir tikslinimo taisyklių patvirtinimo“. Kaip jau minėta anksčiau, skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialisto teises, pareigas, kompetenciją, o taip pat ir atsakomybę nustato medicininė norma. Būtent medicininė norma yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis greitosios medicinos pagalbos slaugos specialisto pareigas, t. y. ką ir kaip turi atlikti, ir medicininė norma yra privaloma visiems skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistams. Tuo tarpu apelianto minimi ministro įsakymai yra susiję su medicinos pagalbos įstaigos teikiamomis paslaugomis ir greitosios medicinos pagalbos teikimo kortelės formos pildymu, tačiau juose nėra nurodoma konkrečių slaugytojos pareigų. Aptariamu atveju, D. S. inkriminuota veika ne dėl to, kad ji netinkamai išmatavo/įvertino paciento buvusius parametrus, o dėl to, kad D. S. iš viso neatliko jokių veiksmų, t. y. neapžiūrėjo A. Š., neįvertino būtinosios medicinos pagalbos reikalingumo rodiklių ir nesuteikė būtinosios pagalbos. Tuo tarpu būtų apeliantė, ar nebūtų nustačiusi vidinį kraujavimą, nėra esminė aplinkybė paneigianti D. S. pareigų neatlikimą.

33. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas priežastinis ryšys tarp D. S. veiksmų/neveikimo ir A. Š. mirties, teigiant, kad net jei A. Š. ir būtų pristatytas į ligoninės priėmimo skyrių, vis tiek nebūtų buvę realios galimybės išvengti A. Š. mirties. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

34. Dar kartą pažymėtina, kad tuo atveju jeigu pacientas dėl savo būklės negali išreikšti savo valios, būtina vertinti būtinosios medicinos pagalbos reikalingumo rodiklius, iš kurių būtų galima spręsti reikalinga būtinoji pagalba ar ne. Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal tuo metu buvusią A. Š. būklę, jis negalėjo sąmoningai atsisakyti medicininių paslaugų teikimo, todėl akivaizdu, kad tokiu atveju, turėjo būti vertinami A. Š. būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai. Gi nuteistoji D. S. tokio vertinimo neatliko ir iš viso jokių veiksmų neatliko. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo vertinimu, kad D. S. nuo pat atvykimo pagal iškvietimą elgėsi dėsningai nevykdant savo pareigų, t. y. atvykusi pagal iškvietimą ir radusi akivaizdžiai neblaivų asmenį, ji apsiribojo trumpesnės nei pusės minutės laiko priėjimu per atstumą prie gulinčio asmens, ir net ilgą laiką būdama įvykio vietoje – sėdėdama tarnybiniame automobilyje ir laukdama policijos pareigūnų, – nesiteikė atlikti pagal jos pareigas tenkančių funkcijų. Net ir atvykus policijos pareigūnams, D. S. nesiteikė apžiūrėti gulinčio asmens, t. y. vėl gi nebuvo vertinama A. Š. būklė, jis nebuvo apžiūrėtas, nevertinti ir būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai, nesuteikta būtinosios medicinos pagalba nors iš Body kamerų vaizdo įrašų akivaizdžiai matyti abejones bei susirūpinimą kelianti A. Š. būklė. Svarbu ir tai, kad atvykus policijos pareigūnams, D. S. priėjusi atokiau nuo nukentėjusiojo, kuris gulėjo nugara į D. S., sugaišo vos keliolika sekundžių, o tai tik dar kartą patvirtino nuteistosios apatišką požiūrį į A. Š. ir paneigė nuteistosios parodymus, jog atvykus policijos pareigūnams ji įvertino A. Š. būklę ir matė jo vyzdžius. Nors apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad per tą laiką, kol jie laukė policijos pareigūnų, ji neprivalo stebėti nukentėjusiojo būklės, tačiau šiuo atveju pastebėtina, kad MN 142 12.3.11 nurodyta, kad skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistas turi gebėti vertinti žmogaus gyvybinių funkcijų rodiklius ir jų dinamiką. Iš to seka, kad jei specialistas apžiūrėjo nukentėjusįjį, tačiau dėl tam tikrų priežasčių užtruko įvykio vietoje, specialistas turėtų stebėti ir vertinti nukentėjusiojo būklę, jos dinamiką. Visgi, šiuo atveju, nei tik atvykus į įvykio vietą, nei policijos laukimo metu, nei pareigūnams atvykus, A. Š. nebuvo apžiūrėtas, nebuvo nustatyti būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai ir jam nebuvo suteikta būtinoji medicinos pagalba. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, tokie D. S. veiksmai – pareigų neatlikimas, lėmė A. Š. mirtį, nes jei D. S. atvykusi į įvykio vietą iškart būtų apžiūrėjusi A. Š., ji būtų turėjusi realią galimybę pastebėti pavojų minėto asmens sveikatai keliančius požymius, įvertinti objektyvią asmens sveikatos būklę bei būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius ir spręsti dėl būtinosios medicinos pagalbos suteikimo.

35. Atmetant apeliantės skundo argumentus, kad A. Š. vis tiek nebūtų išgyvenęs, pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje D. S. nurodė žinanti keletą vidinio kraujavimo požymių, t. y. žemas kraujo spaudimas, išblyškusi veido oda. Šioje byloje nustatyta, kad A. Š. nei kai pirmą kartą prie jo priėjo D. S., nei tuomet kai antrą kartą prie jo priėjo policijos pareigūnai, jis jokios agresijos požymių neišreiškė, todėl akivaizdu, kad išmatuoti kraujo spaudimą, kas būtų aiškiai parodę vidinio kraujavimo požymius, niekas netrukdė, tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti. Kita vertus, čia svarbu ir tai, kad greitosios medicinos pagalbos stotyje gautame pranešime buvo aiškiai nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), prie laiptinės guli žmogus, kuriam kraujuoja iš alkūnės. D. S. atvykusi į įvykio vietą ir matydama nukentėjusiojo būseną (neblaivus) bei kruviną alkūnę (pažeistą seną žaizdą-šašą) neabejotinai turėjo suprasti, kad tokie nubrozdinimai atsirado trauminio poveikio pasėkoje, kas esant neblaiviam asmeniui, leidžia pagrįstai manyti, kad A. Š. galėjo būti griuvęs. Todėl esant kraujavimui, kad ir senos žaizdos, bet suprantant, kad šis kraujavimas atsirado nuo trauminio poveikio, D. S. privalėjo apžiūrėti A. Š. ir įsitikinti būtinosios medicininės pagalbos reikalingumu. Taip būtų pastebėti ir tokie vidinio kraujavimo požymiai, kaip kraujosruvos apie bambą arba pilvo šonuose, kurie aiškiai matyti policijos pareigūnų Body kamerų įrašuose ir, kurie, specialisto paaiškinimas, išryškėjo tuoj pat po griuvimo, atsitrenkiant į buką daiktą. Nors nuteistoji D. S. taip pat aiškino, kad ir neblaivių asmenų veido oda būna pablyškusi, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, iš byloje esančių vaizdo įrašuose užfiksuotos A. Š. būsenos, matyti, kad aptariamu atveju buvo pakankamai kitų požymių, kurie leido spręsti apie abejones keliančią A. Š. būklę ir būtinosios pagalbos reikalingumą. Jei A. Š. iškart būtų buvęs apžiūrėtas, būtų nustatyti būtinosios pagalbos reikalingumo rodikliai, tai jis nedelsiant būtų buvęs transportuojamas į ligoninę ir jam suteikta reikalinga medicininė pagalba. Tai, ar A. Š. būtų laiku suteikta pagalba ir atlikta operacija, teisinės reikšmės D. S. inkriminuotos veikos kvalifikavimui neturi.

36. Nagrinėjamu atveju D. S., atvykusi pagal iškvietimą ir radusi akivaizdžiai neblaivų asmenį, pažeisdama jos profesinę veiklą reglamentuojančių, kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, nepaisant A. Š. neblaivumo, privalėdama pagal situaciją rūpestingai įsitikinti minėto asmens sveikatos būkle bei jo gebėjimu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, įvertinti būtinosios pagalbos reikalingumo rodiklius, ir spręsti dėl būtinosios medicinos pagalbos suteikimo ar tolesnių būtinų veiksmų, šių pareigų D. S. nevykdė, taip sąmoningai nesilaikė jai inkriminuotų kaltinime išvardintų teisės aktų reikalavimų. Nors D. S. nenumatė, kad dėl jos tarnybinių pareigų neatlikimo gali būti padaryta didelė žala (mirs jos neapžiūrėtas A. Š.), tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (išsilavinimą ir profesinę bei gyvenimišką patirtį) galėjo ir turėjo tai numatyti. Taigi, pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, D. S. netinkamai atliko savo, kaip skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistės, pareigas dėl nusikalstamo nerūpestingumo.‏‏‎

37. Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir padarė teisingas bei pagrįstas išvadas dėl D. S. kaltės padarius jai inkriminuotą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje. Dėl to tenkinti apeliantų apeliacinius skundus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį D. S. atžvilgiu, nėra pagrindo.

38. Galiausiai abiejų apeliantų apeliaciniuose skunduose keliamas baudžiamojo poveikio priemonės - teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos bei gydymo paslaugų teikimu, atėmimo 2 (dvejiems) metams, pagrįstumo klausimas.

39. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir paskyrimas yra teismo diskrecija. Spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą, teismas individualiai įvertina kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2011, 2K-35-719/2022). Atsižvelgdamas į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), teismas parenka tokias suderintas priemones ir pareigas, kurios nuteistajam gali turėti didžiausią poveikį, taip padėdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, apibrėžtą BK 41 straipsnio 2 dalyje.

40. BK

41. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S.baudžiamojo poveikio priemonę, pagrįstai nustatė, kad nusikalstama veika padaryta darbinės veiklos srityje. Iš bylos duomenų matyti, kad D. S. nusikalstamos veikos padarymo metu ėjo (duomenys neskelbtini) slaugos specialistės pareigas. Šioje baudžiamojoje byloje įrodyta, kad D. S. pažeidė kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, tokiu būdu dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatliko savo tarnybinių pareigų ir tuo padarė didelę žalą fiziniam asmeniui, nes mirė žmogus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos bei gydymo paslaugų teikimu, atėmimas dvejų metų terminui yra teisinga, proporcinga ir pagrįsta baudžiamojo poveikio priemonė, siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų.

42. Nors apeliantai pabrėžia, kad D. S. turi ilgametę medicinos darbo patirtį, ji neteista, naujų nusikalstamų veikų ar tarnybinių pažeidimų nepadarė, naujų skundų dėl jos darbo įstaigoje taip pat nėra gauta, išskyrus dėl šio įvykio taikytą įspėjimą, darbovietėje charakterizuojama teigiamai, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistosios asmenybę ir tinkamai išsprendė baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo klausimą. Teigti, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė yra neadekvati, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto skunde pateikta LAT nutartis, kadangi nurodytoje nutartyje konstatuotos aplinkybės nėra analogiškos aptariamu atveju.

43. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nuteistosios D. S. ir jos gynėjo advokato apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

nuteistosios D. S. ir jos gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Donatas Jatužis

Jolanta Raščiuvienė

Danutė Švitinienė