Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanvalda“ bankroto administratoriaus prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Sanvalda“ bankrotą tyčiniu

Civilinė byla Nr. 3K-3-252/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-01522-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 126.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanvalda“ bankroto administratoriaus prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Sanvalda“ bankrotą tyčiniu; suinteresuoti asmenys: V. V., P. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sanvalda“ (toliau – BUAB „Sanvalda“) bankroto administratorius prašė teismo nustatyti BUAB „Sanvalda“ bankrotą tyčiniu. V. V. ir P. Č. buvo UAB „Sanvalda“ akcininkai, valdę po 50 proc. bendrovės akcijų, V. V. nuo 2003 m. birželio 16 d. iki 2010 m. sausio 14 d. buvo bendrovės vadovas. V. V. laiku nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto ir fiktyviai 2009 m. lapkričio 12 d. sutartimi už 300 Lt perleido turėtą bendrovės 50 proc. akcijų paketą Rusijos Federacijos pilietei O. S. Šiam asmeniui perleido turėtas 50 proc. bendrovės akcijas ir P. Č. O. S. 2012 m. vasario 14 d. mirė, jos teisių ir pareigų perėmėjai nenustatyti. Bankroto administratoriui iki šiol neperduoti įmonės dokumentai ir turtas.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartimi UAB „Sanvalda“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Tytus“, bendrovė teismo pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi prašymo pripažinti BUAB „Sanvalda“ bankrotą tyčiniu netenkino.

Teismas nurodė, kad UAB „Sanvalda“ metinė finansinė atskaitomybė už 2008 metus neatitinka realios įmonės turtinės padėties teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną. Pagal 2008 metų finansinės atskaitomybės dokumentus įmonė turėjo 251 749 Lt vertės transporto priemonių ir 359 Lt kito turto; 940 186 Lt trumpalaikio turto didžiąją dalį sudarė pirkėjų skolos ir prekių atsargos, didesnę dalį įmonės skolų – 697 021 Lt skolos lizingui ir kredito įstaigoms, tačiau byloje neįrodyta, kad visos įmonės skolos akcijų perleidimo sutarties sudarymo metu buvo pradelstos, o vien faktas, kad įmonė dirbo nuostolingai, nereiškia, kad yra tyčinio bankroto požymių. Kadangi iki šiol neįvykdytos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pareigos, dėl to pasunkėjo įmonės administratoriaus veikla ir bankroto bylos nagrinėjimas, tačiau V. V. nuo 2010 m. sausio 14 d. neatsako už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą, ir už bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė UAB „Nardus“, nutraukus sutartį 2010 m. sausio 11 d. įmonės dokumentai buvo perduoti V. V., jis 2010 m. sausio 14 d. juos perdavė O. S. kartu su kitais dokumentais, transporto priemone „Peugeot 607“ ir 7643,08 Lt grynųjų pinigų. Byloje neįrodyta, koks ir kokios vertės turtas, be transporto priemonės „Peugeot 607 ir 7 643,08 Lt grynųjų pinigų, buvo bendrovėje jos akcijų perleidimo metu. Nenustatyta įmonei nenaudingų sandorių, blogo įmonės valdymo organizavimo veiksmų, sandorių siekiant sumažinti, paslėpti ar iššvaistyti įmonės turtą, kuris galėtų būti panaudotas įsipareigojimams kreditoriams vykdyti, perkelti verslą ar kitaip pažeisti įmonės ar jos kreditorių teises ir teisėtus interesus ir tyčia privesti įmonę prie bankroto.

Bylą apeliacine tvarka pagal pareiškėjo BUAB „Sanvalda“ atskirąjį skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi atskirąjį skundą tenkino ir nutarė panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį bei pripažinti UAB „Sanvalda“ bankrotą tyčiniu.

Pagal ĮBĮ nuostatas (2 straipsnio 12 dalis) tyčinio bankroto požymiai yra šie: kai įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba įvykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindas manyti, kad iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą, reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininko įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Bombos filmai“ v. BUAB „Laisvės“ kino teatras, bylos Nr. 3K-3-680/2004; 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. UAB,,Baltic Building Fund”, bylos Nr. 3K-3-1045/2003).

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs UAB „Sanvalda“ 2008 m. balanso duomenis sprendė, kad bendrovė tuo metu turėjo turto iš viso už 1 191 935 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 383 989 Lt, taigi jau 2008 metais įmonė buvo nemoki, tačiau jos vadovas V. V., pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. V. V. 2009 m. lapkričio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė turėtas UAB „Sanvalda“ akcijas O. S., kuri nuo 2010 m. sausio 14 d. tapo bendrovės direktore. 2008 metų balanso duomenimis, bendrovės UAB „Sanvalda“ turtą iš esmės sudarė finansinis turtas – pirkėjų įsiskolinimai – 552 612 Lt, kitos gautinos sumos – 210 291 Lt ir skirtos parduoti prekės (atsargos) – 145 095 Lt. V. V. nevykdė skolų išieškojimo teismine tvarka.

Teismo vertinimu, V. V., būdamas akcininkas ir bendrovės vadovas, perduodamas bendrovės materialųjį turtą ir dokumentus asmeniui, kuris neturėjo gyvenamosios vietos Lietuvoje, neužsiėmė jokia darbine ar ūkine komercine veikla, elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, nes žinodamas, kad įmonė yra nemoki ir turi įsipareigojimų kreditoriams, kaip akcininkas ir vadovas turėjo išsaugoti bendrovės turtą ir dokumentus, o ne juos perleisti nepatikimam asmeniui. V. V. veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai dar labiau blogino jos turtinę padėtį, taip apribojo galimybę kreditoriams patenkinti savo turtinius reikalavimus.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo V. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį (2010 m. lapkričio 4 d. redakcija, galiojusi UAB „Sanvalda“ bankroto bylos iškėlimo metu), kurioje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto tyčia, nes nenustatyta bendrovės vadovo ir akcininko V. V. kaltės ir tyčinių veiksmų (neveikimo), privedusių bendrovę prie bankroto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Seltas“ bankroto byloje, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-597/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-597/2013">3K-3-597/2013</a>, konstatuota, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.

Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama nutartimi pripažino BUAB „Sanvalda“ bankrotą tyčiniu, nors byloje nėra įrodymų ir teismas nenustatė, kad V. V. kaip bendrovės vadovas ir akcininkas tyčia privedė bendrovę prie bankroto. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su BUAB „Sanvalda“ bankroto pripažinimu tyčiniu dėl V. V. tyčinių veiksmų, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui. Teismas nenustatė, kad įmonė sudarė ekonomiškai nenaudingus sandorius, jog kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, taip pat kad, įmonei esant faktiškai nemokiai, jos veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.

Lietuvos apeliacinis teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, priešingai nei konstatavo teismas, bendrovė 2008–2009 m. buvo moki, vykdė veiklą, atsiskaitė su kreditoriais, darbuotojais, valstybe, byloje nėra įrodymų, kad V. V. per 2009 m. pablogino bendrovės turtinę padėtį; V. V. nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio, nes byloje nėra įrodymų, kad jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; V. V. perleisdamas akcijas O. S. nepažeidė teisės aktų, akcijų perleidimo sandoriai nėra nuginčyti. Iki bankroto bylos iškėlimo ilgą laiką bendrovės akcijų savininke buvo O. S., kurios veiksmai ir kaltė turėjo būti vertinami sprendžiant tyčinio bankroto pripažinimo klausimą. Atsakovu byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turėjo būti ne V. V. ir P. Č., bet O. S. Įstatymuose neįtvirtinta draudimo bendrovės savininkui perleisti jam nuosavybės teise priklausančias akcijas kitiems asmenims. Teisėto akcijų perleidimo sandorio sudarymas negali būti laikomas tyčinio bankroto požymiu. Tiek kasacinio teismo praktika, tiek ir ĮBĮ aiškiai nurodo, kad tyčinis bankrotas gali būti konstatuotas tik esant tyčiniams neteisėtiems veiksmams.

Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai įvertino bendrovės finansinę padėtį 2008–2009 m. ir nepagrįstai konstatavo bendrovės nemokumą, taip pažeisdamas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, kurioje įtvirtinta įmonės nemokumo sąvoka. Byloje nėra duomenų apie pradelstus bendrovės įsipareigojimus, taigi nėra įrodymų, kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę jos turto. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad bendrovė 2008 m. neturėjo pradelstų įsipareigojimų, o 2009 metais vykdė veiklą ir atsiskaitymus su kreditoriais. Bendrovė atsiskaitė su didžiąja dalimi kreditorių, tai patvirtinta Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje bankroto byloje Nr. B2-1148-538/2010, kuria patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai. Ši nutartis patvirtina, kad bendrovės įsipareigojimai kreditoriams per 2009 m. V. V. buvo sumažinti nuo 1 383 989 Lt iki 231 227,64 Lt.

CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-232-123/2014 nagrinėja BUAB „Sanvalda“ bankroto administratorius ieškinį dėl 2009 m. lapkričio 12–13 d. UAB „Sanvalda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų V. V., P. Č. ir O. S., taip pat 2010 m. sausio 14 d. vienintelio akcininko sprendimo dėl bendrovės vadovo atšaukimo ir naujo paskyrimo pripažinimo negaliojančiais ir 1 191 935 Lt žalos iš V. V. ir P. Č. priteisimo. Toje byloje kitas posėdis Klaipėdos apygardos teisme numatytas 2014 m. balandžio 28 d. Kadangi pareiškėjas reikalavimą BUAB „Sanvalda“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindė neva fiktyviais bendrovės akcijų perleidimo sandoriais, o Lietuvos apeliacinis teismas nutartį motyvavo šiais sandoriais, konstatuodamas jų sudarymą tyčinio bankroto požymiais, manytina, kad Lietuvos apeliacinis teismas CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu turėjo stabdyti bylą dėl tyčinio bankroto iki įsiteisės teismo sprendimas dėl akcijų perleidimo sandorių ginčijimo, nes toks teismo sprendimas turėtų prejudicinę galią tyčinio bankroto byloje (CPK 182 straipsnis). Vertinant akcijų perleidimo sandorių sudarymo aplinkybes reikšminga yra ikiteisminio tyrimo Nr. 30-1-00604-11 medžiaga, kurios apeliacinės instancijos teismas neįvertino.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie suinteresuoto asmens V. V. kasacinio skundo suinteresuotas asmuo P. Č. sutinka su kasaciniu skundu ir prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį bei palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tyčinio bankroto nustatymo

Byloje kilo ginčas ir suinteresuoto asmens (uždarosios akcinės bendrovės buvusio vadovo) kasaciniame skunde suformuluoti teisiniai argumentai dėl uždarosios akcinės bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Šį teisės klausimą sprendžia bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisme iškėlus įmonei bankroto bylą, kreditoriai ir paskirtas bankroto administratorius turi teisę pagal ĮBĮ (pareiškimo dėl tyčinio bankroto nustatymo teismui pateikimo metu galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. XI-2080 redakcija) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą ir 21 straipsnio 2 dalies 3 punktą kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto nustatymo.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Bombos filmai“ v. UAB,,Laisvės kino teatras“, bylos Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai.

Kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB,,Baltic Building Fund“, bylos Nr. 3K-3-448/2004). Tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. BUAB „Gratus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-648/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-648/2013">3K-3-648/2013</a>). Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

Pagal ĮBĮ 20 straipsnį, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nustato tyčinį bankrotą, administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtino galimybę taikyti bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybę įmonės kreditoriams tuo atveju, kai bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Be to, BK 209 straipsnio pagrindu įmonės vadovas gali būti traukiamas ir baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, kai nustatoma, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelės turtinės žalos kreditoriams (baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų).

Plėtodamas tyčinio bankroto nustatymo teisės aiškinimo taisykles kasacinis teismas konstatavo, kad, teismui sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, šiuo tikslu, be kita ko, vertinant įmonės vadovo veiklą, taikytina verslo sprendimo taisyklė (business judgment rule), pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (a widened scope of business judgement), tai reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų. Kai pareiškime nurodoma, kad tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. BUAB „Gratus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-648/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-648/2013">3K-3-648/2013</a>).

Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; kt.).

Aiškinantis tai, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Nagrinėjamoje byloje bankroto administratoriaus prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas, be kita ko, tuo, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo tai, kad, sprendžiant, ar bendrovės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos bendrovės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokios pareigos atsiradimui. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Šio straipsnio 8 dalyje išdėstyta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Įmonės nemokumas yra objektyvi būklė, kai įmonė nebegali (nebegalės) atsiskaityti su kreditoriais – tai suponuoja žinančių įmonės padėtį vadovo ir savininkų teisinę pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje ištyrė UAB „Sanvalda“ 2008 m. balanso duomenis, kuriais bendrovė tuo metu turėjo turto iš viso už 1 191 935 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 383 989 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad jau 2008 m. įmonė buvo nemoki, tačiau jos vadovas V. V., pažeisdamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; nepaisydamas to, V. V. 2009 m. lapkričio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė turėtas UAB „Sanvalda“ akcijas O. S., kuri nuo 2010 m. sausio 14 d. tapo bendrovės direktore. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad vienintelis įrodymas, kurio duomenimis apeliacinės instancijos teismas grindė bendrovės nemokumą, – tai bendrovės Juridinių asmenų registrui pateiktas balansas už 2008 finansinius metus. Šiame balanse bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sugrupuoti į mokėtinus per vienerius metus ir po vienerių metų, bendrovės turtas – į ilgalaikį, trumpalaikį ir pinigus bei jų ekvivalentą. Ištyręs balanso duomenis ir jų pagrindu konstatavęs 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų viršijimą bendrovės turto atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas nutartyje sprendė apie bendrovės nemokumą, dėl kurio buvęs vadovas turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą. Pirmiau nurodyta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tokie duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, neištirti ir nenustatyti, dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada apie bendrovės nemokumą ir su tuo susijusios bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą iškelti bankroto bylą nevykdymą nėra pakankamai teisiškai pagrįsta.

Kitas pareiškimo nustatyti bendrovės bankroto tyčinį faktinis pagrindas, ištirtas ir įvertintas bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų – tai aplinkybės, susijusios su UAB,,Sanvalda“ akcininkų V. V. ir P. Č. akcijų perleidimu 2009 m. lapkričio 12–13 d. sandoriais Rusijos Federacijos pilietei O. S., kuri po akcijų perleidimo tapo bendrovės 100 proc. akcijų savininke ir vadove. Buvusio UAB,,Sanvalda“ vadovo V. V. ir naujos vadovės O. S. sudarytu 2010 m. sausio 14 d. priėmimo–perdavimo aktu naujai vadovei perduotas akte nurodytas bendrovės turtas ir buhalterinės apskaitos dokumentai. O. S. 2012 m. vasario 14 d. mirė, jos teisių ir pareigų perėmėjai nenustatyti, o bankroto administratoriui iki šiol neperduoti visi įmonės dokumentai. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, trūkstant bendrovės dokumentų, atskleidžiančių bendrovės veiklą iki bankroto bylos iškėlimo, neįmanoma nustatyti, kokie bendrovės sandoriai buvo sudaryti iki bendrovės akcijų perleidimo O. S. Byloje nenustatyta, kokie sandoriai dėl bendrovės turto buvo sudaryti buvusio vadovo ir pagrindinio akcininko V. V. iki akcijų perleidimo, ir neįvertintas jų ekonominis naudingumas ar žalingumas bendrovei ir jos kreditoriams. Bylos duomenimis nepatvirtinta, kad buvusio bendrovės vadovo sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla bendrovė privesta prie nemokumo ar jai esant nemokiai būtų dar labiau pasunkinta jos kreditorių padėtis. Šios aplinkybės nekonstatuotos, taigi išvada dėl tyčinio bankroto nepatvirtinta remiantis ĮBĮ nustatytais ir teismų praktikoje pripažįstamais tyčinio bankroto nustatymo kriterijais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas UAB,,Sanvalda“ buvusio vadovo V. V. 50 proc. bendrovės akcijų perleidimą O. S., konstatavo, kad jis kaip akcininkas ir vadovas turėjo išsaugoti bendrovės turtą ir dokumentus, o ne juos perleisti nepatikimam asmeniui, dėl ko pablogino bendrovės turtinę padėtį ir apribojo galimybę kreditoriams patenkinti reikalavimus iš bendrovės turto, taip tyčia bendrovę privedė prie bankroto. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tyčinio bankroto fakto konstatavimas galimas, kai byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių duomenų pagrindu būtų sprendžiama apie tyčinį bankrotą. Bendrovės akcijų įgijėja O. S. apeliacinės instancijos teismo įvertinta nepatikimu asmeniu dėl to, kad ji neturėjo gyvenamosios vietos Lietuvoje, neužsiėmė jokia darbine ar ūkine komercine veikla. Vien šios aplinkybės neteikia pagrindo išvadai dėl asmens nepatikimumo. Jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtintas šio asmens nepatikimumas, jo negalėjimas ar neketinimas įgijus 100 proc. bendrovės akcijų tęsti bendrovės veiklą. Inicijavęs tyčinio bankroto klausimą bankroto administratorius neteigia, kad O. S. nevykdė savo kaip bendrovės vienintelės akcininkės ir vadovės pareigų. Be to, bankroto administratoriaus pareiškimas nustatyti tyčinį bankrotą buvo grindžiamas akcijų perleidimo sandorių fiktyvumu, to apeliacinės instancijos teismas nutartyje nevertino. Tokios faktinės aplinkybės dėl sandorių fiktyvumo ir akcijų įgijėjos nepatikimumo nėra visapusiškai ištirtos ir įvertintos apeliacinės instancijos teismo nutartyje, todėl ji naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina tai, kad kitoje pradėtoje nagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-232-123/2014 Klaipėdos apygardos teismas nagrinėja BUAB „Sanvalda“ bankroto administratorius ieškinį dėl 2009 m. lapkričio 12–13 d. UAB „Sanvalda“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų V. V., P. Č. ir O. S., taip pat 2010 m. sausio 14 d. vienintelio akcininko sprendimo dėl bendrovės vadovo atšaukimo ir naujo paskyrimo pripažinimo negaliojančiais ir 1 191 935 Lt dydžio žalos atlyginimo iš V. V. ir P. Č. priteisimo. CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje tyčinio bankroto požymiais įvertino ir akcijų perleidimo sandorius, kurių sudarymo ir galiojimo teisėtumas yra ginčijami nurodytoje kitoje neišnagrinėtoje byloje. Lietuvos apeliacinis teismas iš naujo nagrinėdamas bylą turėtų taip pat įvertinti šių dviejų bylų prejudicinį ryšį ir išnagrinėti klausimą dėl bylos, kurioje sprendžiamas tyčinio bankroto nustatymas, sustabdymo iki kitoje byloje įsiteisės teismo sprendimas dėl akcijų perleidimo sandorių ginčijimo ir žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė