Dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos įsakymo, projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo, Utenos apskrities viršininko administracijos pažymos apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį

Civilinė byla Nr. 3K-3-251/2014

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00544-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 92; 114.9.2; 114.9.3; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, L. K. dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos įsakymo, projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo, Utenos apskrities viršininko administracijos pažymos apie nebaigtą statybą be esminių nukrypimų nuo projekto panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinį; tretieji asmenys – R. N., A. P., valstybės įmonė Utenos miškų urėdija, Utenos visuomenės sveikatos centras, B. Z. R.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo priskyrimo miško žemei ir su tuo susijusių apribojimų taikymo, taip pat galimybės įteisinti miško žemėje pastatytą gyvenamosios paskirties statinį.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų patvirtinimo“ 2 punktą; 2) Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 5 d. išduotą statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15; 3) Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 22 d. išduotą statybos leidimą Nr. P5-56; 4) Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 31 d. pažymą apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34; 5) įpareigoti atsakovę statytoją L. K. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo, Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Utenos RAAD) lėšomis nugriauti L. K. nuosavybės teise priklausantį statinį – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovas nurodė, kad ginčijami statybą nurodytame žemės sklype įteisinantys dokumentai yra neteisėti, priimti pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų normas, todėl turi būti panaikinti. Miško žemėje gyvenamojo namo statyba negalima, todėl teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negali būti įgyvendinta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 „Dėl kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektų patvirtinimo“ 2 punktą, Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. vasario 5 d. išduotą statinio projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-15, Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. gegužės 22 d. išduotą statybos leidimą Nr. P5-56, Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 31 d. išduotą pažymą apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34; įpareigojo atsakovę L. K. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti jai nuosavybės teise priklausantį statinį – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. birželio 18 d. išdavė L. K. planavimo sąlygų sąvadą (toliau – Planavimo sąlygų sąvadas) Nr. 8 Kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektui ūkininko ūkio sodybai 9,6 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), formuoti. Planavimo sąlygų sąvade nustatyta, kad nurodytam žemės sklypui taikomi Molėtų rajono miškų priskyrimo miškų grupėms plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1651, reikalavimai, taip pat nurodyta, kad šiame žemės sklype pastatų ir įrenginių vietos turėtų būti projektuojamos ne miško žemėje. UAB „Grametra“ parengė Žemės sklypo kaimo plėtros (ūkio vidaus) žemėtvarkos projektą ūkininko ūkio sodybai formuoti (toliau – Projektas). Jo aiškinamajame rašte nurodyta, kad Projekto tikslas – parinkti vietą ūkininko ūkio sodybai, taip pat kad 3,32 ha žemės sklypo nustatyti miško naudojimo apribojimai; numatoma užstatyti teritoriją ariamoje žemėje, t. y. žemės ūkio naudmenose. Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. B6-29 2 punktu Projektas patvirtintas; 2009 m. vasario 5 d. atsakovei L. K. išduotas statinio projektavimo sąlygų sąvadas; 2009 m. gegužės 21 d. – statybos leidimas; 2009 m. liepos 31 d. pažymos apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. 114M-34 pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2009 m. rugpjūčio 14 d. įregistruotas žemės sklypo priklausinys – nebaigtas statyti gyvenamasis namas (baigtumas – 1 proc.), nuosavybės teise priklausantis atsakovei L. K.

Teismas nurodė, kad, sprendžiant, ar statybos teisėtos, būtina nustatyti, ar jos vykdomos miško ar kitose paskirties žemės sklype. Liudytojai B. Z. R., P. G. ir G. P. nurodė, kad atsakovei L. K. priklausantis namas stovi miške. Molėtų rajono savivaldybės administracijos pateiktame žemėlapyje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) vietovė, kurioje pastatytas gyvenamasis namas, priskirtina IV grupės miškams. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) 2010 m. gegužės 7 d. rašte nurodyta, kad atsakovės L. K. ūkininko ūkio sodyba suformuota ir pastatyta miško žemėje, taip pat kad, palyginus 2005 m. ortofotografinio žemėlapio (ORT10LT) ištrauką, saugomą Nacionalinėje žemės tarnyboje, su Projekte naudotu kartografiniu pagrindu, nustatyta, jog UAB „Grametra“ naudotas kartografinis pagrindas neatitinka oficialiojo ortofotografinio žemėlapio, kuriame toje teritorijoje, kurioje suprojektuota ūkininko ūkio sodyba, pažymėtas miškas. Valstybinė miškų tarnyba 2010 m. liepos 20 d. rašte Nr. 1210 ir prie jo pridėtose pažymose nurodė, kad ginčo sklypas patenka į IV miškų grupę ir jame nustatytas neteisėtas miško kirtimo faktas. Aplinkos ministerijos komisijos 2010 m. gegužės 31 d. pažymoje taip pat nurodyta, kad gyvenamasis namas pastatytas miško žemėje.

Teismas pažymėjo, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, Miškų įstatymo 2 straipsniu, statyba miško ar miško ūkio paskirties žemėje yra ribojama, t. y. joje gali būti statomi tik medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai, poilsio, žvėrių pašarų aikštelės. Atsakovė L. K., pasinaudojusi neteisėtai parengtu UAB „Grametra“ ir su valstybės institucijomis suderintu Projektu, pastatė gyvenamąjį namą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovės L. K. vykdomos statybos neteisėtos ir įpareigojo ją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytą statinį. Teismas pažymėjo, kad neteisėtų statybos padarinių šalinimas turi būti atliekamas tik atsakovės L. K. lėšomis, nes, pateikdama ortofotografinio žemėlapio neatitinkantį projektą, ji suklaidino pareigūnus, todėl buvo patvirtinti ginčijami dokumentai. Atsakovė L. K., būdama apdairi ir sąžininga, turėjo naudoti žemės sklypą pagal paskirtį ir nevykdyti jame neteisėtų statybų.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės L. K. apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paliko Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė miško žemės plotą ir statyba buvo vykdoma ne miško žemėje, teisėjų kolegija nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo, kuriame vykdoma statyba, paskirtis – „žemės ūkio“, žemės sklypo plotas – 9,6 ha, iš jų – 3,32 ha miško žemės. Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. birželio 30 d. pažymoje nurodyta, kad miško šiame žemės sklype yra 4,62 ha, 2010 m. liepos 20 d. pažymoje – 4,82 ha; atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis – nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypų, statinių, butų daugiabučiuose namuose ir kt. registravimas) (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 9 straipsniai), o miškų plotai registruojami Miškų valstybės kadastre, sprendė, kad, nustatant miško plotą, pirmenybė teiktina ne Nekilnojamojo turto registro, o Miškų valstybės kadastro duomenims, kaip turintiems didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi; pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo duomenys Nekilnojamojo turto registre paskutinį kartą tikslinti 2001 m. rugpjūčio 16 d., o Valstybinė miškų tarnyba juos nuolat atnaujina; laikui bėgant, miško teritorija gali padidėti, todėl 2009 m., atlikus valstybinę miškų inventorizaciją, buvo patikslinti miškų duomenys ir žemės sklype buvę želdiniai buvo įregistruoti mišku, nes atitiko miškui keliamus reikalavimus. Dėl to bendras miškų plotas ginčo žemės sklype padidėjo 1,50 ha. Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. liepos 20 d. pažymoje nurodyta, kad atsakovės statomas gyvenamasis namas yra miško žemėje. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo teiginį, kad vietoje, kurioje vykdoma statyba, niekada neaugo miškas, nes byloje pateiktas ortofotografinis žemėlapis, sudarytas pagal 2005 m. aerofotografinę nuotrauką, sudaro pagrindą daryti priešingą išvadą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi, priimta administracinėje byloje A525-2588/2011, atmetė atsakovės L. K. skundą dėl Valstybinės miškų tarnybos veiksmų ištaisant padarytą klaidą kadastre ir įregistruojant Utenos miškų urėdijos Videniškių girininkijos 948 kvartalo 70 taksacinį (kasatorei priklausantį) sklypą kirtaviete (prieš tai ginčo žemės sklypo dalis buvo įregistruota kaip ne miško žemė). Taigi, tiek Valstybinė miškų tarnyba, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad atsakovės statomas namas yra miško žemėje. Šias aplinkybes taip pat patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai P. G. ir G. P. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. Ik-1344-629/2010 nurodyta, jog statybos darbai pradėti neapaugusiame mišku žemės plote, tačiau tai nereiškia, kad jie pradėti ne miško žemėje, t. y. taip tik konstatuota, jog statybos pradžioje medžiai statybos vietoje neaugo.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad kasatorei priklausančiame žemės sklype esanti miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Miškų įstatymo 11 straipsnį miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: valstybinės svarbos objektams įrengti, inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti, visuomeninės paskirties ir bendrojo viešojo naudojimo teritorijoms formuoti, naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje, krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams, formuoti, atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės tokių teritorijų formuoti ne miško žemėje, buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Šis sąrašas baigtinis. Atsakovė L. K. nenurodė, kuris iš nurodytų atvejų būtų pagrindas jai priklausančio žemės sklypo miško žemę paversti kitomis naudmenomis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nurodyti pagrindai yra susiję su viešojo intereso ir visuomenės poreikių tenkinimu, galimybę paversti atsakovės, kaip privataus asmens, sklype esančią miško žemę kitomis naudmenomis, vertino kaip hipotetinę.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinyje numatyta, jog žemės sklypo dalis, kurioje atsakovei L. K. leista formuoti ūkininko sodybą, yra priskirta prie įsiterpusių žemės naudmenų – „Miškai, kuriuose galima rengti detaliuosius planus“. Bendrojo plano sprendinių tekstinės dalies 4.2.4 punkte nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemės sklypuose, priskirtuose IV grupės miškams, galima keisti miškų ūkio paskirtį į žemės ūkio paskirtį, konservacinę paskirtį į kitą paskirtį pagal parengtus detaliuosius planus arba kitus žemesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Atsakovei priklausantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, todėl keisti jo paskirties nereikia, tačiau net ir žemės ūkio paskirties sklype, esančiame miško žemėje, statyba draudžiama. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovės L. K. gyvenamasis namas statomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir jo statyba negali būti įteisinta, todėl taikytini Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyti padariniai – įpareigojimas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

Pasisakydama dėl atsakovės L. K. kaltės, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje, taip pat administracine ir civiline tvarka nagrinėtose kitose bylose, susijusiose su ginčo žemės sklypu ir statomu pastatu, atsakovės vardu pagal įgaliojimą veikė jos sūnus A. K. Jo užsakymu UAB „Grametra“ parengė Projektą. Šiam parengti rėmėsi A. K. pateikta 2008 m. sausio 7 d. topografine nuotrauka, nors turėjo remtis 2005 m. ortofotografiniu žemėlapiu, kuriame nurodyta, kad projekto rengimo vietoje yra miško žemė. Atsakovė L. K. ir jos įgaliotas asmuo, įsigydami žemės sklypą, imdamiesi statybos projektavimo ir dokumentų tvarkymo veiksmų, turėjo žinoti, kokie apribojimai taikomi žemės sklypui bei laikytis imperatyviųjų įstatymo normų, draudžiančių statybą miško žemėje. Kadangi Projektas parengtas pagal statytojos (L. K., veikiančios per įgaliotą asmenį A. K.) pateiktą nesuderintą topografinę nuotrauką, tai, teisėjų kolegijos nuomone, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, dėl netinkamo Projekto parengimo ir neteisėtos statybos yra atsakovės L. K. kaltės.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl įpareigojimo nugriauti namą ir atlyginti žalą, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, pripažinęs statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu, kaip ir savavališkos statybos atveju, įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis. Kadangi dėl neteisėtų statybų nustatyta atsakovės L. K. kaltė, nėra kitų būdų (nei nugriaunant pastatytą namą) pašalinti statybos padarinius, tai teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo teiginius, kad teismas turėjo nustatyti terminą statytojo parengtai projektinei dokumentacijai suderinti.

Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės L. K. argumentais, kad bendra žala aplinkai bei viešasis interesas, kurį gina ieškovas, yra 1170 Lt vertės, o atsakovė statybai išleido 330 000–350 000 Lt, todėl teismo sprendimas dėl pastato nugriovimo yra neproporcingas, nurodydama, kad iš atsakovės ir jos įgalioto asmens yra priteistas ne tik 1170 Lt žalos už iškirstus medžius atlyginimas, bet ir 3959,18 Lt žalos atlyginimo už reljefo sunaikinimą (Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad, teismui nusprendus, jog sprendimo dalis, kuria statytoja įpareigota nugriauti statinį, yra pagrįsta, turėtų būti svarstomas atsakovės L. K. patirtos žalos atlyginimo iš kaltų atsakovų (institucijų) priteisimo klausimas, teisėjų kolegija nurodė, jog, siekdama žalos atlyginimo, atsakovė turėjo teisę CPK nustatyta tvarka reikšti priešieškinį, jį apmokėti žyminiu mokesčiu, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl šis klausimas nesvarstytinas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė L. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl žemės sklypo dalies, kurioje statomas gyvenamasis namas, pripažinimo miško žeme. Kasatorės įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorės statomas gyvenamasis namas yra žemės sklype, priskirtame miško žemei, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CPK įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei nukrypstant nuo šių normų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; kt.). Ši apeliacinės instancijos teismo išvada grindžiama Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. liepos 20 d. pažymoje nurodytais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – Miškų valstybės kadastras) duomenimis, pagal kuriuos žemės sklypo dalis, kurioje yra statomas gyvenamasis namas, priskirtina Videniškių girininkijos 948 kvartalo 70 taksaciniam 0,20 ha sklypui kaip kirtavietė, ortofotografiniu žemėlapiu, sudarytu pagal 2005 m. aerofotografinę nuotrauką, bei liudytojų P. G. ir G. P. parodymais. Be šių, byloje pateikta kitų įrodymų, kurie paneigia nurodytais įrodymais nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie žemės sklype esantį miško žemės plotą. Šio registro duomenimis, 9,6 ha sklypo, kurio 240/960 dalis iki atidalijimo priklausė kasatorei bendrosios dalinės nuosavybės teise, pagrindinė tikslinė paskirtis – žemės ūkio, o miško naudojimo apribojimai nustatyti žemės sklype esančiam 3,32 ha miško plotui. 2011 m. rugpjūčio 17 d. sutartimi kasatorės žemės sklypo dalis atidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės, įregistruojant atskirą žemės sklypą (nuosavybės teisės įregistruotos 2011 m. rugpjūčio 23 d.), į kurį pateko visas pradiniame sklype buvęs 948 kvartalo 2 taksacinio sklypo miško masyvas. Atidalyto žemės sklypo kadastriniai duomenys buvo nustatyti UAB „Geosieksnis“ parengtoje kadastro duomenų byloje, kuri buvo suformuota 2010 m. gruodžio 27 d. atliktų kadastrinių matavimų pagrindu. Pagal jų duomenis Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo pagrindu atidalytame žemės sklype miško naudojimo apribojimai nustatyti 0,9882 ha. Iš kadastro duomenų byloje esančio UAB „Geosieksnis“ parengto žemės sklypo plano matyti, kad žemės sklype nustatyta 0,9882 ha miško žemė neapima žemės sklypo dalies, kurioje yra vykdoma gyvenamojo namo statyba. Šie kadastriniai duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre, nenuginčyti ir galiojantys. Remiantis Miškų valstybiniame kadastre įregistruotais 1999 m. inventorizacijos duomenimis, žemės sklype buvo 1,21 ha miško, 2009 m. duomenimis – 1,12 ha miško, 2010 m. liepos 20 d. duomenimis – 1,32 ha miško (Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. liepos 20 d. pažymos) ir 1,35 ha (Miškų valstybės kadastro žemėlapio 2012 m. lapkričio 6 d. ištrauka). Taigi, kasatorės teigimu, Nekilnojamojo turto kadastro ir Miškų valstybės kadastro duomenys nesutampa, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šios neatitikties nepasisakė. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Iš esmės tokia pati nuostata įtvirtinta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje ir CK 4.262 straipsnyje. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad į Nekilnojamojo turto kadastrą (atitinkamai ir į Nekilnojamojo turto registrą) įrašoma žemės sklypo ploto sudėtis pagal žemės naudmenų rūšis: žemės ūkio naudmenos, kurias sudaro ariamoji žemė, sodai, pievos ir natūralios ganyklos; miško žemė; keliai; užstatyta teritorija; žemė, užimta vandens telkinių; kita žemė, kurią sudaro medžių ir krūmų želdiniai, pelkės, pažeista žemė ir kita nenaudojama žemė. Taigi, miško žemės ploto duomenys yra kadastro duomenys, registruotini Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Dėl to šiuose registruose įregistruoti duomenys apie žemės sklype esančią miško žemę, t. y. jog žemės sklype esančios miško žemės plotas yra 0,9882 ha, laikytini teisingais ir išsamiais. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad Miškų valstybės kadastre registruoti miško užimamo ploto rodikliai buvo nustatyti neatliekant jokių tikslių kadastrinių matavimų, tik pagal ortofotografinę medžiagą, be to, miško sklypo ribos nustatytos ne žemės sklypo plane, o kitoje kartografinėje medžiagoje. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Utenos RAAD Miškų kontrolės skyriaus vedėjas P. G. nurodė, kad žemės sklype miško niekada nematavo ir kad jo ribos nustatytos pagal aerofotografines nuotraukas bei kad praktikoje yra pasitaikę, kai avietynai ar kita augmenija nuotraukoje atrodo kaip miškas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad aplinkybė, jog Miškų valstybės kadastre registruoto žemės sklypo miško žemės duomenys neteisingi, nustatyta dar iki gyvenamojo namo statybos pradžios 2008 m. rugsėjo 20 d. UAB „Geo Planum“ atliktų geodezinių sklypo matavimų pagrindu parengtame inžineriniame topografiniame plane, kuris 2008 m. gruodžio 9 d. buvo suderintas su Molėtų rajono Žemėtvarkos skyriumi bei kitais kompetentingais subjektais. Šiame plane žemės sklypo dalis, kurioje statomas gyvenamasis namas, yra pažymėta ir išskirta kaip laukymė, kurioje nėra miško. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Miškų valstybės kadastro duomenų patikimumą, netinkamai vertino įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-1344-629/2010, nustatytą prejudicinę galią turinčią aplinkybę, kad žemės sklypo plotas, kuriame buvo pradėti gyvenamojo namo statybos darbai buvo neapaugęs mišku, taip pat VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010 m. liepos 19 d. rašte nurodytas aplinkybes, t. y. kad, 2009–2010 metais vykdant Utenos miškų urėdijos Videniškių girininkijos 948 kvartalo inventorizaciją, žemės sklypo plotas, kuriame vykdoma gyvenamojo namo statyba ir kuris vėliau pripažintas kirtaviete, neatitiko miško žemei keliamų reikalavimų. Liudytojas A. P. patvirtino, kad nurodytame žemės sklypo plote visada buvo ganykla. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad miško žemė įregistruota Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. liepos 20 d. miškų kadastro duomenų keitimo aktu, nustačius 0,20 ha kirtavietę, nesant jokių pagrįstų ir (ar) pakankamų duomenų, kad žemės sklypo teritorijoje iki 2008 m. buvo kertamas miškas. Spręsdamas dėl Miškų valstybės kadastro duomenų patikimumo, apeliacinės instancijos teismas nepaisė ir to, kad pačios valstybės institucijos, Miškų valstybės kadastro duomenų pagrindu vertindamos žemės sklypo dalį, kurioje vykdoma gyvenamojo namo statyba, nesusitarė, ar ši žemės sklypo dalis buvo apaugusi mišku žemė, ar kirtavietė, ar laukymė. Kasatorės įsitikinimu, ortofotografinis žemėlapis, sudarytas pagal aerofotografinę nuotrauką, pats savaime, nesant kitų įrodymų, negali būti laikomas patikimu ir pakankamu įrodymu, sprendžiant dėl miško žemės buvimo ginčo žemės plote.

2. Dėl kasatorės kaltės. Remiantis CK 6.248 straipsnio 3 dalimi, asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas kasatorės kaltę, turėjo nustatyti nepakankamą kasatorės rūpestingumą ir apdairumą, siekiant vykdyti statybos darbus konkrečioje žemės sklypo dalyje. Apeliacinės instancijos teismas kasatorės kaltę grindė aplinkybe, kad jos įgaliotas asmuo A. K. pateikė UAB „Grametra“ Projektui rengti nesuderintą 2008 m. sausio 7 d. topografinę nuotrauką. Kasatorės teigimu, nurodytos topografinės nuotraukos parengimo metu ji nebuvo ginčo žemės sklypo bendraturtė ir apie jos parengimą nežinojo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, nevertino byloje pateikto kasatorės iniciatyva UAB „Geo Planum“ 2008 m. rugsėjo 20 d. parengto inžinerinio topografinio plano, kuris 2008 m. gruodžio 9 d. buvo suderintas su Molėtų rajono savivaldybės Žemėtvarkos skyriumi. Būtent šis planas buvo pateiktas UAB „Grametra“ ir juo remiantis parengtas Projektas, o tai, kad jo aiškinamajame rašte nurodyta, jog Projektas rengtas remiantis 2008 m. sausio 7 d. topografine nuotrauka, vertintina kaip projekto rengėjo klaida, padaryta rengiant aiškinamąjį raštą. Kasatorės nuomone, tai, kad šiuo atveju nėra jos kaltės, be kita ko, patvirtinta aplinkybės, jog, jai tapus pradinio žemės sklypo, kuris vėliau padalytas, bendraturte, žemės sklypo ginčo dalis nebuvo apaugusi mišku, o žemės sklypo paskirtis (žemės ūkio) teikė pagrįstų lūkesčių kasatorei tikėtis, kad atitinkamoje žemės sklypo dalyje ji galės statyti ūkininko ūkio sodybą; kasatorė, būdama senyvo amžiaus (83 metų), sodybos statybas organizuoti įgaliojo sūnų A. K.; šis užsakė geodezinius matavimus, kurių pagrindu 2008 m. rugsėjo 20 d. UAB „Geo Planum“ parengtas inžinerinis topografinis planas, iš kurio matyti, kad žemės sklypo ginčo dalis nėra miško žemė; šis planas suderintas su kompetentingais subjektais, įskaitant Molėtų rajono savivaldybės Žemėtvarkos skyrių, ir jo pagrindu parengtas bei Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2009 m. sausio 20 d. įsakymu patvirtintas Projektas; gauti visi reikalingi statybos valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų leidimai ir pritarimai. Šios aplinkybės, kasatorės teigimu, sudaro pagrindą spręsti, kad ji, siekdama ginčo žemės sklype pastatyti gyvenamąjį namą, veikė rūpestingai ir apdairiai. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, žalos atlyginimas už iškirstus medžius iš jos nepriteistas, o žalos atlyginimas už reljefo sunaikinimą priteistas už kitoje vietoje, ne žemės sklypo ginčo dalyje, padarytus pažeidimus.

3. Dėl kitų atsakovų kaltės. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai teismas savo sprendimu pripažįsta statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu ir įpareigoja nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, šie veiksmai atliekami kaltų asmenų lėšomis. Ieškovas, be kita ko, reikalavo įpareigoti kasatorę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos jos, Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos RAAD lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą ir sutvarkyti statybvietę. Bylą nagrinėję teismai, nepateikdami jokių argumentų, tokį reikalavimą tenkino tik iš dalies, t. y. įpareigojo nugriauti namą tik kasatorės lėšomis, taip iš esmės pripažindami, kad kiti atsakovai nekalti. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Bylą nagrinėjusiems teismams visiškai nemotyvavus, kodėl atmestas ieškovo reikalavimas nugriauti gyvenamąjį namą Utenos RAAD ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos lėšomis, šios teismų sprendimų dalys pripažintinos nepagrįstomis ir negaliojančiomis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą. Statybos įstatymo 23 straipsnio 32 dalyje įtvirtinta, kad už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Tiek Utenos RAAD, tiek Molėtų rajono savivaldybės administracija dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos veikloje ir pritarė statybos leidimo išdavimui gyvenamojo namo statybai žemės sklype. Atsižvelgiant į tai, šios institucijos, neužtikrinusios kasatorei išduoto statybos leidimo teisėtumo (jeigu jo neteisėtumas būtų patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo), laikytinos kaltomis dėl jo panaikinimo ir statybų padarinių šalinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūra v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a>, kurios faktinės aplinkybės panašios į šios bylos, pritarta bylą nagrinėjusių teismų išvadoms, kad Utenos RAAD, kaip valstybės institucija, pagal savo kompetenciją prižiūrinti statybos atitiktį aplinkosaugos reikalavimams, rengė ginčo statinių projektavimo sąlygas bei pritarė statybos leidimo išdavimui, todėl pagrįstai pripažintas kaltu dėl neteisėtos statybos. Be to, kasatorės teigimu, atsakovai savo kaltės neneigia – bylos nagrinėjimo metu atsakovo Utenos RAAD atstovas pripažino, kad aplinkybės, ar statyba nėra suplanuota miško žemėje, patikrinimas yra jų kompetencija, tačiau jie neturėjo galimybės to patikrinti, nes nebuvo Miškų valstybės kadastro žemėlapio vartotojai.

4. Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėjusių teismų sprendimas įpareigoti nugriauti ginčo gyvenamąjį namą, neatitinka proporcingumo principo, padarytas nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2012">3K-3-20/2012</a>; kt.), Konstitucinio Teismo (2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai) ir Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (pvz., Depalle v. France (GC), no. 34044/02, 29 March 2010; Kozaciolu v. Turkey, no. 2334/03, 19 February 2009) praktikos, netinkamai pritaikius Statybos ir Miškų įstatymų nuostatas, nes namo statyba galėtų būti įteisinta, pakeitus miško žemės naudmenų paskirtį. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad miško žemę galima paversti kitomis naudmenomis visuomeninės paskirties ir bendrojo viešojo naudojimo teritorijoms formuoti. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos miškų grupės, kurias paversti kitomis naudmenomis yra draudžiama (I, II ir III (su tam tikromis išimtimis) grupių miškus). IV grupės miškai į nurodytoje normoje įtvirtintų draudimų sąrašą nepatenka. Miškų įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytuose miškuose miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama, jeigu Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodyti atvejai yra numatyti Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ar ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiuosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams. Kasatorė pateikė įrodymų, kad pagal Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių Miškų ir natūra 2000 teritorijų išdėstymo brėžinį žemės sklypo dalis, kurioje jai leista formuoti ūkininko ūkio sodybą ir vykdoma gyvenamojo namo statyba, yra priskirta prie IV grupės miškų „Ūkiniai miškai‘. Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių Žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinyje, kuriuo nustatomos veiklos galimybės konkrečioje teritorijos dalyje, įtvirtinta, kad žemės sklypo dalis, kurioje kasatorei leista statyti sodybą, priskirta prie įsiterpusių žemės naudmenų – „Miškai, kuriuose galima rengti detaliuosius planus“. Remiantis Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių tekstinės dalies „Žemės naudojimas“ 4.2.4 punktu „Miškų ūkio paskirties žemės funkcinis zonavimas“ miškų ūkio paskirties žemės sklypuose, priskirtuose IV grupės miškams ir III grupės (išskyrus draustinių ir apsauginius miškus) miškams, jei šie sklypai neįeina į valstybinių parkų ir draustinių teritorijas, galima keisti miškų ūkio paskirtį į žemės ūkio paskirtį, konservacinę paskirtį ir kitą paskirtį pagal parengtus detaliuosius planus arba kitus aukštesniojo lygmens teritorijų planavimo dokumentus. Taigi, kasatorės nuomone, net ir pasitvirtinus aplinkybėms, kad gyvenamasis namas suprojektuotas miško žemėje ir išduotas statybą leidžiantis dokumentas bei kiti administraciniai aktai neteisėti, gyvenamojo namo nebūtina griauti, jis pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktą gali būti pertvarkomas ar perstatomas į visuomeninės paskirties statinį. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad namo statybai turėjo daugiau nei 300 000 Lt išlaidų, todėl, įpareigojus ją namą nugriauti, būtų pritaikyta neproporcinga priemonė ir neužtikrinta ieškovo ginamo bei kasatorės interesų pusiausvyra.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-3041/2012, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzE0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-314/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-314/2010">2A-314/2010</a>, pasisakyta, kad, sprendžiant ginčą dėl miško plotų dydžio, pirmumas turi būti teikiamas Miškų valstybės kadastro duomenims, kaip turintiems didesnę įrodomąją galią. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiais išaiškinimais vadovavosi. Jis neturėjo pagrindo vadovautis jau po statybos darbų (2010 m. gruodžio 27 d.) kasatorės užsakymu atliktais kadastriniais matavimais, kurių atlikimo metu nedalyvavo miškų specialistai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-2588/2011, pripažinta, kad Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. liepos 20 d. atliktas Miškų valstybės kadastro duomenų pakeitimas buvo teisėtas ir pagrįstas. Vadovaujantis šiais duomenimis, statybvietė patenka į miško žemę. Taigi, bylą nagrinėję teismai vadovavosi duomenimis, kurių patikimumas buvo tiriamas ir yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Dėl to ieškovas tvirtina, kad įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės nepažeistos. Tai, kad bylą nagrinėję teismai liudytojų P. G. ir G. P. parodymus įvertino kaip patvirtinančius, jog ginčo žemės sklypo dalis, kurioje pastatytas namas, yra miško žemė, o kasatorės nuomone, tokios išvados nepagrįstos, nereiškia, jog bylą nagrinėję teismai, vertindami šių liudytojų parodymus, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Kasatorės nurodytas UAB „Geo Planum“ 2008 m. rugsėjo 20 d. parengtas inžinerinis topografinis planas, kuriame gyvenamasis namas pavaizduotas laukymėje, neatitinka oficialiojo Nacionalinėje žemės tarnyboje saugomo ortofotografinio žemėlapio, kuriuo rėmėsi bylą nagrinėję teismai, prieštarauja ir Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. liepos 20 d. duomenims. Ieškovo teigimu, priešingai nei nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismas aptarė aplinkybę, kodėl ir kaip laikui bėgant keitėsi Miškų valstybės kadastro duomenys apie ginčo sklype buvusį mišką, taip pat byloje yra duomenų, kad ginčo vieta yra kirtavietė. Įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTQyNi0xMDQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1426-104/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1426-104/2013">2A-1426-104/2013</a> pagal Utenos RAAD ieškinį A. K., pritarta pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad dalis sklypo yra iškirsta plynu kirtimu ir iškirsto miško vietoje yra įrengta žvyruota aikštelė bei pastatyti statiniai. Taigi, ieškovo įsitikinimu, be ortofotografinio žemėlapio, sudaryto pagal aerofotografinę nuotrauką, yra kitų duomenų, patvirtinančių, kad ginčo vietoje yra miškas.

2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė ieškovo argumentams, kad kasatorė irjos įgaliotas asmuo turėjo žinoti imperatyviąsias įstatymų nuostatas dėl statybų miške ribojimo, todėl nebuvo tiek rūpestingi ir atidūs, kiek atitinkamomis sąlygoms turėjo būti (CK 6.248 straipsnis). Kasatorės atstovo pateiktame topografiniame pagrinde, kuris neatitinka oficialiojo topografinio pagrindo, būsimų statybų vieta pažymėta ne kaip miškas. Ši aplinkybė (nevertinant institucijų veiksmų ir nesprendžiant jų kaltės) nulėmė, kad buvo išduoti byloje ginčijami administraciniai aktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. Šilalės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2013">3K-3-196/2013</a>, išaiškinta, kad išlaidų neteisėtai statybai nugriauti kaip žalos priteisimas iš kaltų asmenų gali būti savarankiškos (atskiros) bylos nagrinėjimo dalykas. Iš šių nuostatų, ieškovo nuomone, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebūtina nustatinėti Utenos RAAD ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos kaltės, jos laipsnio ir dalies. Teismui nusprendus, kad yra statytojo kaltės, jis pagrįstai buvo įpareigotas griovimo darbus vykdyti savo lėšomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Ignalinos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-267/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-267/2013">3K-3-267/2013</a>, statytojas įpareigotas nugriauti statinį savo lėšomis, nors ieškovas, kaip ir šioje byloje, kaltais asmenimis buvo įvardijęs ir statybos leidimo procese dalyvavusias institucijas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūra v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a>, kurioje pateiktais išaiškinimais remiasi kasatorė, ir šios bylos faktinės aplinkybės skirtingos, nes nurodytoje byloje ieškinys tenkintas visiškai, t. y. kaltais pripažinti tiek statytojas, tiek statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procese dalyvavusios institucijos.

3. Ieškovas nesutinka su kasatorės argumentu, kad jai turi būti leidžiama ar sudaromos sąlygos įteisinti pastatytą namą. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta galimybė gauti naują statybą leidžiantį dokumentą ir perstatyti ar pertvarkyti statinį yra siejama ne tik su jos numatymu teritorijų planavimo dokumentuose, bet ir neprieštaravimu imperatyviesiems aplinkos apsaugos teisės aktų reikalavimams. Šiuo atveju gyvenamojo namo statyba miško žemėje apskritai negalima. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai statybos konkrečioje vietoje apskritai negalimos, statinio nugriovimas yra vienintelė, pagrįsta ir proporcinga neteisėtų statybų padarinių šalinimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2012">3K-3-20/2012</a>; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Ignalinos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-267/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-267/2013">3K-3-267/2013</a>; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūra v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a>). Ieškovas taip pat nesutinka su kasatorės argumentu, kad ginčo žemė gali būti paversta kitomis naudmenomis, nes byloje nepateikta jokių duomenų, jog kasatorės valdomas 1,53 ha sklypas (su jame esančiu privačiu gyvenamuoju namu) galėtų būti visuomeninės paskirties ir naudojamas bendriems poreikiams tenkinti. Ieškovo nuomone, kasatorė nepagrįstai nurodo, kad gyvenamojo namo nugriovimas yra neproporcinga pažeidimui priemonė ir kad išlaidos daug kartų viršija gamtai padarytą žalą, nes teisės aktuose nustatyti statybos miške ribojimai yra skirti miškams, kaip ypatingiems nuosavybės objektams, išsaugoti, todėl žalos gamtai dydis negali būti lyginamas su išlaidų, turėtų neteisėtai pastatytam namui, dydžiu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Pritardama ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytiems motyvams, atsakovė papildomai pateikia tokius teisinius argumentus:

1. Valstybinė miškų tarnyba buvo pateikusi 2010 m. birželio 30 d. pažymą, parengtą pagal 2009 m. valstybinės miškų inventorizacijos duomenis, kurie Miškų valstybės kadastre įregistruoti 2010 m. birželio 18 d.; joje gyvenamojo namo vieta nurodyta ne miško žemėje. Šie duomenys ištaisyti, 2010 m. liepos 20 d. gavus Utenos RAAD Molėtų rajono agentūros 2010 m. liepos 19 d. raštą ir gyvenamojo namo statybos vietoje įregistruojant kirtavietę. Kasatorė skundė 2010 m. liepos 20 d. duomenų ištaisymą administraciniams teismams, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartimi galutinai nuspręsta, kad toks ištaisymas teisėtas ir pagrįstas, be kita ko, pripažįstant, jog kasatorės žemės sklypo dalis, kurioje pastatytas ginčo pastatas, patenka į miško žemę.

2. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 4 dalį paversti miško žemę kitomis naudmenomis leidžiama, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodyti atvejai yra numatyti Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose. Kasatorės argumentas, kad pagal Molėtų rajono bendrojo plano nuostatas ji gali keisti naudmenų paskirtį, nepagrįstas, nes kasatorės žemės sklypas nėra miškų ūkio paskirties, todėl kasaciniame skunde nurodoma Molėtų rajono bendrojo plano sprendinių tekstinės dalies „Žemės naudojimas“ 4.2.4 punkto nuostata šiuo atveju netaikoma (ji taikoma tik miškų ūkio paskirties sklypams). Miško žemė sklypo dalyje, kurioje pastatytas gyvenamasis namas, negali būti paverčiama kitomis naudmenomis gyvenamųjų pastatų statybai, nes tokios galimybės nenustatyta Miškų įstatyme. Be to, pagal galiojantį reglamentavimą gyvenamasis namas negali būti įteisintas ir kaip kitos paskirties statinys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prašo kasacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 56 punktu, Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – UAVA) Žemės tvarkymo departamentas turėjo patikrinti kasatorės pateikto projekto sprendinių atitiktį šioms taisyklėms ir planavimo sąlygoms bei projekto rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Atsakovės nuomone, tai reiškia, kad UAVA Žemės tvarkymo departamento pareigūnai turėjo patikrinti ne visą be išimties Projekto turinį, bet ar jis parengtas, nepažeidžiant nustatytų procedūrų. Taigi, buvo patikrinta, ar Projektas atitinka Planavimo sąlygų sąvado reikalavimus, ar jis suderintas su institucijomis, atsakingomis už konkrečią Projekto sritį, ar laikytasi supažindinimo su visuomene procedūrų, ar Projektas atliktas atitinkamą kvalifikaciją ir licenciją turinčių asmenų. Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu 0,9882 ha ginčo sklypo buvo nustatyti miško naudojimo apribojimai, t. y. jau po to, kai buvo surašytas savavališkos statybos aktas (2010 m. vasario 26 d.). Dėl to nurodytas įsakymas negali būti pagrindinis dokumentas, kuriuo remiantis būtų galima įrodinėti, kad namas buvo statomas miško ar ne miško žemėje, nes, rengiant ir tvirtinant įsakyme esančius duomenis, namas jau buvo statomas. Nacionalinės žemės tarnybos Molėtų skyriuje atsakingiems specialistams patikrinus UAB „Geosieksnis“ parengtą kadastrinių matavimų bylą, nustatyta, kad sklypo planas parengtas tinkamai ir kadastriniai duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; juos registruojant, namas sklypo plane jau buvo nurodytas.

Utenos RAAD, būdamas atsakingas už Projekto derinimą, patvirtino, kad sprendiniai numatyti projekte, nepažeidžia Miškų įstatymo ir kitų, ūkinę veiklą miško žemėje reglamentuojančių teisės aktų, reikalavimų. UAVA nebuvo įgaliota tikrinti Utenos RAAD veiksmų teisingumo ir teisėtumo. Taigi UAVA Žemės tvarkymo departamentas turėjo teisinį pagrindą pritarti Projekto tvirtinimui. UAVA pateikė savo išvadą dėl Projekto tvirtinimo su siūlymu jį patvirtinti Molėtų rajono savivaldybės administracijai, kuri turėjo teisę savarankiškai nuspręsti, ar atsižvelgti į pateiktą siūlymą ir patvirtinti Projektą, ar jo netvirtinti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Molėtų rajono savivaldybės administracija prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus bei pagrįstai įpareigojo kasatorę nugriauti statinį savo lėšomis, nes dėl neteisėtų statybų nenustatyta atsakovės kaltės ir kasatorė nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovė padarė kokių nors statybos leidimo išdavimo pažeidimų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo B. Z. R. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nustatant, kad kasatorės namas pastatytas miško žemėje. Trečiojo asmens nuomone, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad kasatorės namas pastatytas miško žemėje, įvertino visus reikšmingus šiai aplinkybei nustatyti įrodymus:

1.1 Dėl Miškų valstybės kadastro duomenų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime pagrįstai nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis – nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypų, statinių, butų daugiabučiuose namuose, patalpų, kt.) nuosavybės teisių ir kitų daiktinių teisių registravimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 9 straipsniai). Miško plotų, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, šis įstatymas neišskiria. Lietuvos Respublikos miškai yra registruojami Miškų valstybės kadastre (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Miškų valstybės kadastro nuostatų 4 punkto redakcija iki 2012 m. gegužės 31 d.). Taigi, Lietuvos Respublikos miškų plotų registravimas yra ne Nekilnojamojo turto registro, o Miškų valstybės kadastro paskirtis. Dėl to, sprendžiant ginčą dėl miško plotų dydžio, pirmumas turi būti teikiamas ne Nekilnojamojo turto registro, o Miškų valstybės kadastro duomenims, kaip turintiems didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Miškų valstybės kadastro duomenys, kad kasatorės namas yra statomas miško žemėje, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, todėl laikomi teisingais ir išsamiais (CK 4.262 straipsnis). Kasatorės nurodomi argumentai, kad Miškų valstybės kadastro duomenys yra netikslūs ir miško žemės plotui priskiriant 0,2 ha, kuriuose yra statomas jos namas, padaryta klaida, atmesti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-525-2588/2011. Nekilnojamojo turto registro ir Miškų valstybės kadastro duomenys neatitinka dėl to, kad ginčo žemės sklypo kadastro duomenų byla, kurios pagrindu duomenys apie ginčo žemės sklype esantį miško žemės naudmenų plotą buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, buvo parengta tik 2010 m., t. y. po to, kai jame neteisėtai iškirstas miškas. Trečiojo asmens nuomone, miško iškirtimas nereiškia, kad kirtavietė nebėra miško žemė (Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 3 punktai).

1.2 Dėl ortofotografinio žemėlapio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ortofotografinis žemėlapis, sudarytas pagal 2005 m. aerofotografinę nuotrauką, patvirtina, jog kasatorės gyvenamojo namo vietoje 2005 m. augo miškas. Kasatorės argumentas, kad praktikoje yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai avietynai ar kita augmenija nuotraukoje atrodo kaip miškas, yra tik prielaida, nepagrįsta jokiais įrodymais. Trečiasis asmuo užaugo netoli kasatorės žemės sklypo esančiame Gilužio kaime ir visada žinojo, kad ginčo vieta buvo miškas, šį faktą patvirtina ir jos byloje pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuotas miško kirtimo faktas.

1.3 Dėl liudytojų P. G. ir G. P. parodymų vertinimo. Bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino liudytojų P. G. ir G. P. parodymus ir pagrįstai sprendė, kad jie patvirtina, jog kasatorės namas statomas miško žemėje. Šie asmenys yra Utenos RAAD Miškų kontrolės skyriaus pareigūnai. Jie nesuinteresuoti bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo abejoti jų parodymais.

2. Dėl kasatorės kaltės. Trečiojo asmens teigimu, aplinkybė, kad kasatorė yra senyvo amžiaus, neatleidžia jos nuo pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai, kiek atitinkamomis sąlygomis yra būtina. Be to, kaip teisingai byloje nustatyta, kasatorės vardu pagal įgaliojimą veikė ir visus veiksmus atliko jos sūnus A. K., kurio veiksmai tiesiogiai sukuria teises ir pareigas kasatorei (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Dėl to kasatorė atsakinga už A. K. neteisėtus veiksmus. Ji ir jos vardu pagal įgaliojimą veikiantis A. K. privalėjo žinoti kasatorės žemės sklypui nustatytus apribojimus ir laikytis imperatyviųjų įstatymo normų, draudžiančių statybą miško žemėje. Kasatorei išduotose Planavimo sąlygose nurodyta neplanuoti ir neprojektuoti pastatų miško žemėje. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nenustatė valstybinę priežiūrą vykdančių institucijų kaltės dėl neteisėtų statybų miško žemėje, nes UAB „Grametra“ parengtas Projektas jas suklaidino.

3. Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą pašalinimo. Trečiojo asmens nuomone, kasatorė, pasistačiusi statinius miško žemėje, kurioje pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą galima tik specializuotų, su mišku susijusių statinių statyba, negali pasinaudoti Statybos įstatyme nustatyta savavališkų statinių įteisinimo procedūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2012">3K-3-20/2012</a>). Dėl to bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė Statybos įstatymo 281 straipsnio nuostatas ir pagrįstai konstatavo, kad miško žemėje pastatyto gyvenamojo namo įteisinimas negalimas. Be to, priešingai nei nurodo kasatorė, teismo įpareigojimas nugriauti gyvenamąjį namą yra proporcingas padarytam pažeidimui. Ieškovo ginamas viešasis interesas negali būti sutapatinamas tik su gamtai padaryta žala, apskaičiuota pagal iškirstos medienos kiekį ir vertę. Trečiojo asmens nuomone, kasatorei priklausantis žemės sklypas negali būti paverčiamas kitomis naudmenomis visuomeninės paskirties ir bendrojo viešojo naudojimo teritorijoms formuoti taikant Miškų įstatymų 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą išimtį, nes tai nenustatyta Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane, taip pat kasatorė nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad tokia galimybė reali.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl žemės sklypo dalies, kurioje statomas gyvenamasis namas, pripažinimo miško žeme

Žemės nuosavybės, valdymo, naudojimo santykiai, tvarkymo bei administravimo klausimai reglamentuojami Žemės įstatyme. Jo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Šiam fondui priklausanti žemė, atsižvelgiant į jos pagrindinę naudojimo paskirtį, skirstoma į: žemės ūkio, miškų ūkio, vandens ūkio, konservacinės paskirties ir kitos paskirties žemę. Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą (Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas), kurie nustatomi formuojant naujus žemės sklypus (Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas registruojami Nekilnojamojo turto registre (Žemės įstatymo 24 straipsnio 5 dalis).

Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymas apibrėžia žemės savininko (valdytojo) veiklos konkrečiame žemės sklype galimybes. Jos reglamentuojamos tiek aptartame Žemės įstatyme, tiek kituose įstatymuose – Miškų, Vandens, Jūros apsaugos, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų ir kt. Remiantis galiojančiomis Miškų ir Žemės įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, miško žemėje gyvenamųjų ir su jais susijusių pastatų statyba draudžiama (Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalis, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-556-206/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2012">3K-3-20/2012</a>; 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuroras v. Ignalinos rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-267/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-267/2013">3K-3-267/2013</a>; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. G. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-354/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-354/2013">3K-3-354/2013</a>; kt.).

Šioje byloje kilo ginčas dėl dalies kasatorei priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirties ir joje vykdytų statybų teisėtumo. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatorei nuosavybės teise priklauso 240/960 dalys 9,6 ha žemės sklypo, esančio Molėtų r., Balninkų sen., Narušiškio k. Jo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Kartu nustatyta ir šalių neginčijama, kad dalis šio žemės sklypo yra miško žemė, tačiau nesutariama, ar kasatorės pastatytas gyvenamasis namas į ją patenka. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, jog gyvenamasis namas pastatytas miško žemėje, pažeidė įrodymų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei nukrypo nuo šių taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikšmingi faktai byloje nustatomi, vadovaujantis CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž. v. E. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-84/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-84/2014">3K-3-84/2014</a>). Pažymėtina, kad apie konkrečių aplinkybių (faktų) buvimą (nebuvimą) teismas sprendžia, remdamasis ne atskirais įrodymais, o jų visetu.

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami ginčą, nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre 2008 m. vasario 25 d. įregistruota kasatorės bendrosios dalinės nuosavybės teisė į 240/960 dalis 9,6 ha žemės ūkio pagrindinės naudojimo paskirties žemės sklypo, kuriame išskirta 3,32 ha miško žemės ir įregistruoti miško naudojimo apribojimai. 2011 m. rugpjūčio 17 d. turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sutartimi kasatorei priklausanti žemės sklypo dalis atidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės, Nekilnojamojo turto registre 2011 m. rugpjūčio 23 d. įregistruojant atskirą sklypą, nustatant, kad jame yra 0,9882 ha miško žemės. Šie duomenys įregistruoti UAB „Geosieksnis“ 2010 m. gruodžio 27 d. atliktų kadastrinių matavimų ir suformuotos kadastro duomenų bylos pagrindu. Joje pateiktas žemės sklypo planas, iš kurio matyti, kad 0,9882 ha miško žemė neapima žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma gyvenamojo namo statyba.

Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. liepos 20 d. (aktualiais) duomenimis, miško žemės plotas 9,6 ha sklype yra 4,82 ha ir į jį patenka kasatorės pastatytas gyvenamasis namas. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytais Nekilnojamojo turto registro duomenimis.

Minėta, kad pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 5 dalį žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis ir būdas registruojami Nekilnojamojo turto registre. Šio registro veiklą reglamentuojančio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jame registruojami tie nekilnojamieji daiktai, kurie suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris:1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos. Nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, be kitų duomenų, į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi duomenys apie žemės sklypo ploto sudėtį pagal žemės naudmenų rūšis: žemės ūkio naudmenos, kurias sudaro ariamoji žemė, sodai, pievos ir natūralios ganyklos; miško žemė; keliai; užstatyta teritorija; žemė, užimta vandens telkinių; kita žemė, kurią sudaro medžių ir krūmų želdiniai, pelkės, pažeista žemė ir kita nenaudojama žemė.

Sisteminis nurodytų įstatymų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami žemės sklypai, suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nurodant jų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir būdą. Žemės sklypuose esančių miškų ir kitų žemės naudmenų plotai nurodomi kaip sudėtinės registruojamo žemės sklypo ploto dalys, tačiau kaip atskiri nekilnojamieji daiktai neregistruojami. Tai reiškia, kad miškų plotų, nesuformuotų kaip atskirų žemės sklypų, registravimas nėra viena iš Nekilnojamojo turto registro funkcijų. Toks aiškinimas atitinka galiojantį miškų teisinės registracijos reglamentavimą. Pagal Miškų įstatymo 13 straipsnio nuostatas miškuose periodiškai atliekama valstybinė miškų inventorizacija, kurios metu nustatomi miškų ištekliai ir jų būklė. Remiantis valstybinės inventorizacijos duomenimis, tvarkoma miškų apskaita ir sudaromas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastras (toliau – Miškų valstybės kadastras). Jis apima visumą duomenų apie miškus, jų priklausomybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę (Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų (2004 m. birželio 10 d. nutarimo redakcija) 3, 4 punktuose nustatyta, kad kadastro objektas – Lietuvos miškai, paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti šiuose Nuostatuose nurodytus duomenis. Nuostatų 19 punkte įtvirtinta, kokie duomenys įrašomi į kadastro duomenų bazę, be kitų, jame įrašomas ir miško masyvo ar sklypo plotas (vienos dešimtosios hektaro tikslumu) (19.1.6, 19.2.4 punktai). Remiantis Nuostatų 38 punktu, kadastras tvarkomas naudojantis ir kitų valstybės registrų bei kadastrų, tarp jų – Nekilnojamojo turto registro (38.2 punktas) ir Nekilnojamojo turto kadastro (38.3 punktas) – duomenimis, kurių registracija priskirtą šių registrų ir kadastrų funkcijai, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas nuostatas, darytina išvada, kad rinkti, kaupti ir registruoti informaciją apie miškų plotus yra Miškų valstybės kadastro prerogatyva.

Teisėjų kolegija, remdamasi aptartomis teisės aktų nuostatomis ir pateiktais jų išaiškinimais, pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad, sprendžiant dėl kasatorei priklausančiame žemės sklype esančios miško žemės dydžio, pirmenybė teiktina Miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamojo turto registro duomenims. Valstybinė miškų tarnyba atlieka inventorizaciją ir tikslina miškų plotų duomenis periodiškai, o Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui tokios pareigos įstatyme nenustatyta, todėl Miškų valstybės kadastro duomenys vertintini kaip aktualesni. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad, 2009 m. atlikus valstybinę miškų inventorizaciją, kasatorės žemės sklype esančio miško plotas patikslintas ir nustatyta, jog jis padidėjo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės miškų tarnybos duomenys apie miško plotą nėra vienintelis įrodymas, kuriuo remdamiesi bylą nagrinėję teismai sprendė apie kasatorei priklausančiame žemės sklype esantį miško plotą ir kad kasatorės pastatytas gyvenamasis namas į jį patenka. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje surinkti bei teismų ištirti ir įvertinti įrodymai. Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu apklausti buvę Utenos RAAD pareigūnai P. G. ir G. P. nurodė, kad toje vietoje, kurioje stovi pastatytas namas, augo miškas, šiuo metu jis iškirstas. Teismai taip pat rėmėsi byloje pateiktu ortofotografiniu žemėlapiu, sudarytu pagal 2005 m. aerofotografinę nuotrauką, iš kurių matyti, kad pastatyto gyvenamojo namo vietoje tais metais augo miškas; nustatė, kad kasatorės reikalavimas administracinėje byloje panaikinti naujausius miško ploto inventorizacijos ir registracijos duomenis, atmestas kaip nepagrįstas, administraciniam teismui nustačius, jog įregistruota vieta yra miškas; Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTQyNi0xMDQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1426-104/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1426-104/2013">2A-1426-104/2013</a>, pritarta pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad dalis sklypo iškirsta plynu kirtimu ir iškirsto miško vietoje yra pastatyti statiniai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą miško žemės apibrėžtį, pagal kurią miško žemei priskiriamas apaugęs mišku (medynai) ir neapaugęs mišku (kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos) plotas, pritaria bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad aplinkybė, jog šiuo metu vietoje, kurioje pastatytas namas, miško (medžių) nėra, nereiškia, jog ji nebėra miško žemė.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentu, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 1-1344-629/2010, nustatyta, jog žemės sklypo plotas, kuriame pradėta statyba, yra ne miško žemė. Nurodytame sprendime konstatuota, kad statybos darbai pradėti neapaugusiame mišku žemės plote. Tokia išvada nekonstatuojamas faktas, kad ši žemės sklypo dalis yra ne miško žemė, tik pažymima, jog joje neauga medžiai. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą miško žemės apibrėžtį, miško žemei inter alia priskiriamas ir neapaugęs mišku plotas, atitinkantis įstatyme nustatytus požymius (Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorės nurodytas UAB „Geo Planum“ 2008 m. rugsėjo 20 d. geodezinių sklypo matavimų pagrindu parengtas inžinerinis topografinis planas, kuriame gyvenamasis namas pavaizduotas laukymėje, neatitinka oficialiojo Nacionalinėje žemės tarnyboje saugomo 2005 m. ortofotografinio žemėlapio, todėl pagrįstai jų nevertintas kaip tinkamas įrodymas ginčo žemės sklypo dalies paskirčiai nustatyti. Kiti kasatorės pateikti įrodymai – UAB „Geosieksnis“ 2010 m. gruodžio 27 d. atliktų kadastrinių matavimų pagrindu parengta kadastro duomenų byla, Nacionalinės žemės tarnybos Teritorinio žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas, kuriuo atidalytame žemės sklype nustatyti 0,9882 ha miško naudojimo apribojimai ir kt.– neturi įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl ginčo žemės sklype esančios miško žemės ir jos dydžio, nes atsiradę jau po to, kai Valstybinė miškų tarnyba atliko kasatorei priklausančios žemės sklypo dalies inventorizaciją, nustatė neteisėtą miško kirtimo faktą ir kad kirtavietė, kurioje pradėta namo statyba, priskirtina miško žemei.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė byloje esančius – tiek kasatorės, tiek kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus – įrodymus, konstatuodami reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino ne tik kiekvieną jų atskirai, bet ir jų visumą, todėl išvada, jog statybos buvo vykdomos ir gyvenamasis namas pastatytas miško žemėje, pripažintina teisėta ir pagrįsta.

Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo

Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą reglamentuoja Statybos įstatymo (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 281 straipsnis, kurio 2 dalyje išvardyti tokios neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai. Šioje normoje nustatyta teismo teisė ne tik įpareigoti statytoją ar kitus įstatyme nurodytus asmenis nugriauti statinį ar išardyti perstatytas jo dalis ir atkurti buvusią padėtį (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai), bet ir leisti pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, taip pat įpareigoti įgaliotas institucijas pagal tinkamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai), t. y. leisti įteisinti statybą. Tačiau pagal šią normą statyba gali būti įteisinta tik tuo atveju, jeigu ji neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Kasaciniame skunde teigiama, kad namo statyba galėtų būti įteisinta, pakeitus miško žemės naudmenų paskirtį, ir namą pertvarkant (perstatant) į visuomeninės paskirties statinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta galimybė bylą nagrinėjusių teismų svarstyta ir atmesta kaip nepagrįsta konkrečiais įrodymais. Remiantis Miškų įstatymo (2014 m. sausio 23 d. redakcija) 11 straipsnio „Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis“ nuostatomis, miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis leidžiamas tik tam tikrų grupių miškuose (Įstatymo 11 straipsnio 2, 3 dalys) ir konkrečiai įstatyme įtvirtintais atvejais (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–9 punktas), kurie turi būti numatyti Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ar valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentuose (Įstatymo 11 straipsnio 4 dalis, taikytina Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–6, 8 punktuose nurodytais atvejais) arba vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose (Įstatymo 11 straipsnio 5 dalis). Kasatorė nurodo, kad miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis galėtų būti vykdomas, remiantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu (miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti) ir kad tokia galimybę patvirtina Molėtų rajono savivaldybės bendrojo plano sprendiniai.

Bylos duomenimis, kasatorei priklausančiame žemės sklype esantis miškas priskirtinas IV grupės miškams, kuriuose leidžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis (Įstatymo 11 straipsnio 2–4 dalys). Tačiau kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad šiuo atveju yra tenkinamos kitos pirmiau nurodytos įstatymo sąlygos, būtinos siekiant paversti miško žemę kitomis naudmenomis pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ir kad jų bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nenustatė. Kasatorės nurodytos aplinkybės, kad pagal Molėtų rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius žemės sklypo dalyje, kurioje pastatytas gyvenamasis namas, galima rengti detaliuosius planus ir keisti žemės paskirtį, reiškia galimybę, esant vienam iš Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–9 punktuose nustatytų atvejų, tokius veiksmus nurodytame žemės sklype atlikti. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu kasatorė neįrodinėjo, kad bendrajame plane jai priklausančio žemės sklypo vietoje, kurioje pastatytas gyvenamasis namas, yra numatyta paversti miško žemę kitomis naudmenomis visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti (Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad statyba buvo vykdoma privačiame sklype asmeniniams statytojo poreikiams tenkinti, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog galimybė naudoti tokį žemės sklypą ir jame esančius statinius visuomeniniams poreikiams, yra hipotetinė. Dėl to kasacinio skundo teiginiai, kad bylą nagrinėję teismai turėjo spręsti, jog pastatytas gyvenamasis namas gali būti įteisinamas pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atmestini kaip neįrodyti. Pažymėtina, kad byloje nepateikta duomenų ir nebuvo įrodinėjama, jog ginčo gyvenamojo namo statyba galėtų būti įteisinama, remiantis kitais Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Pasisakant dėl ginčo žemės sklypo dalies priskyrimo miško žemei, išaiškinta, kad, remiantis galiojančiu statybų miško žemėje teisiniu reglamentavimu ir jo aiškinimu teismų jurisprudencijoje, gyvenamųjų namų statyba miško žemėje draudžiama. Nenustačius Miškų įstatyme įtvirtintų sąlygų, kurioms esant miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, visumos, darytina išvada, kad ginčo gyvenamasis namas pastatytas, pažeidžiant imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus. Tokiu atveju vienintelis galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsakydama į kasacinio skundo argumentą, kad tokia neteisėtų statybų šalinimo priemonė –

nugriovimas – neproporcinga, atsižvelgiant į siekiamą apsaugoti vertybę, aplinkai padarytą žalą ir finansinius padarinius kasatorei, teisėjų kolegija pažymi, jog šiais klausimais plačiai pasisakyta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime, pasisakydamas dėl statybų miško ir miško ūkio paskirties žemėje draudimo nuosavybės teisės ribojimo aspektu, pabrėžė, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog aptartieji Miškų ir Žemės įstatymuose nustatyti ribojimai, – ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai – draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau, negu leidžia Konstitucija; 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-20/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-20/2012">3K-3-20/2012</a>; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. G. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-354/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-354/2013">3K-3-354/2013</a>; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūra v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-449/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-449/2013">3K-3-449/2013</a>; kt.).

Pažymėtina, kad statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo priemonė, pripažįstamas proporcingu ir Europos Žmogaus Teismo jurisprudencijoje. Byloje Hamer prieš Belgiją buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (žr. Hamer v. Belgija, no. 21861/03, 27 November 2007).

Aptarti teismų praktikos išaiškinimai suponuoja išvadą, kad tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu asmens nuosavybės teisės ribojimas, net ir pritaikant griežčiausias įstatyme įtvirtintas priemones (nagrinėjamu atveju – įpareigojimą nugriauti pastatą), gali būti pripažįstami proporcingi, jeigu siekiama apsaugoti konstituciškai svarbias vertybes. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs ekologinę, socialinę ir ekonominę miškų reikšmę aplinkai ir svarbą juos išsaugoti (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pažymėtina, kad pagal galiojantį statybų teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl neteisėtų statybų padarinių šalinimo, nereikšmingos aplinkybės, susijusios su ginčo žemės sklype, kuriame pastatytas namas, iškirstų medžių verte ir (ar) kasatorės turėtų išlaidų gyvenamajam namui pastatyti dydžiu. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nėra galimybės įteisinti ginčo gyvenamojo namo statybos, bylą nagrinėjusių teismų sprendimas įpareigoti statytoją (kasatorę) namą nugriauti pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl kasatorės, vykdant statybas miško žemėje, kaltės

Kasaciniame skunde nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančių statybų yra kasatorės kaltės, iš esmės nurodant tokius argumentus: 1) kasatorei tapus ginčo žemės sklypo bendraturte, žemės sklypo dalis, dėl kurios vyksta ginčas, nebuvo apaugusi mišku, o žemės sklypo paskirtis (žemės ūkio) teikė pagrįstą lūkestį, kad kasatorė galės statyti ūkininko sodybą; 2) visi statyboms vykdyti dokumentai parengti ir suderinti su atsakingomis valstybės valdžios institucijomis.

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuo argumentus kaip nepagrįstus, pažymi, kad bet kokio pobūdžio statyba turi būti planuojama ir vykdoma laikantis jai Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose keliamų reikalavimų bei atsižvelgiant į teritorijai, kurioje siekiama statyti, taikomus apribojimus. Iš byloje teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. birželio 18 d. išdavė kasatorei planavimo sąlygų sąvadą ūkininko ūkio sodybos statymo projektui parengti. Šio sąvado sąlygose, be kita ko, įtvirtintas reikalavimas neplanuoti ūkininko sodybos statinių ir įrenginių miško žemėje. Tai reiškia, kad, rengiant ūkininko sodybos statybos projektą, turėjo būti atidžiai ištirta ir įvertinta, ar statyba pasirinktoje žemės sklypo vietoje yra galima, t. y. ar ji nebus vykdoma miško žemėje, kurioje statyti gyvenamuosius namus draudžiama. Net ir sutinkant su kasatorės pozicija, kad byloje nenustatyta, jog ji ar jos įgaliotas asmuo iškirto mišką, kasatorė, būdama atidi ir rūpestinga, turėjo pasirūpinti (savarankiškai ar per atstovą) gauti dokumentus, kurie leistų daryti neabejotinas išvadas dėl žemės sklypo dalies, kurioje vykdoma statyba, paskirties, pvz., kreiptis į Miškų valstybės kadastrą, Miškų valstybės tarnybą ir kt., juolab turėdama duomenų, kad ginčo žemės sklype esančio miško inventorizacija atlikta prieš daug laiko (1999 metais) ir faktinė situacija galėjo būti pasikeitusi. Tai, kad viso žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, taip pat kad jo dalis, kurioje vykdoma statyba, neapaugusi mišku, nepanaikina kasatorės, kaip statytojos, pareigos domėtis teisės aktų reikalavimais ir atsižvelgti į statybai taikomus apribojimus.

Pažymėtina, kad faktas, jog kasatorė yra senyvo amžiaus ir, organizuodama bei vykdydama statybų procesą, veikė per atstovą – sūnų A. K., nepašalina kasatorės atsakomybės dėl neteisėtų statybų, nes byloje nėra jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad kasatorės valia vykdyti statybą buvo netinkamai įgyvendinama. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, tiek kasatorė, tiek A. K. turėjo žinoti imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus, susijusius su statybų miško žemėje, ribojimu, todėl turėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu.

Byloje teismų nustatytos ir kasatorės nurodytos aplinkybės, susijusios su kitų fizinių ir juridinių asmenų dalyvavimu statybos dokumentacijos tvarkymo procese (dokumentus statybos leidimui gauti kasatorės užsakymu rengė privačios teritorijų planavimo ir projektų rengimo srityje kompetentingos įmonės, šie dokumentai suderinti su atsakingomis valstybės valdžios institucijomis ir kasatorei išduotas statybos leidimas), kasatorės kaltės nepaneigia. Atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia statytojo (šiuo atveju – kasatorės) pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reglamentavimą. Kitų asmenų, susijusių su vykdytomis statybomis, veiksmų teisėtumas vertinamas pagal jų veiklą ir atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus. Kasatorė, manydama, kad dėl kitų asmenų pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus veiksmų jai padaryta žalos, turi teisę reikalauti ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 23 straipsnio 32 dalis).

Dėl kitų asmenų kaltės

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad dėl neteisėtų statybų yra tik jos kaltės ir įpareigojo ją nugriauti ginčo gyvenamąjį namą tik savo lėšomis. Teisėjų kolegija pripažįsta šį kasacinio skundo argumentą teisiškai pagrįstu.

Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad statytojas (užsakovas), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis) savininkas, valdytojas ar naudotojas per nustatytą terminą įpareigojamas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis. Pagal šią nuostatą neteisėtų statybų atveju pareiga pašalinti jų padarinius tenka statytojui, tačiau padarinių šalinimo išlaidos turi būti atlyginamos visų kaltų asmenų. Aptariamoje normoje nedetalizuojama, kokie asmenys gali būti laikomi atsakingais pagal Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl turi būti vadovaujamasi kitomis Įstatymo normomis. Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad bylose dėl neteisėtai išduotų statybą leidžiančių dokumentų galiojimo panaikinimo atsakovais laikomi asmenys, neteisėtai pritarę statybą leidžiančio dokumento išdavimui; 32 dalyje – kad už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Nurodyta nuostata suteikia pagrindą daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu statybai vykdyti turi būti rengiamas projektas ir išduodamas statybą leidžiantis dokumentas, ir jie išduoti pažeidžiant jų išdavimo tvarką, tai kaltais asmenimis Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme bus, be kita ko, už nurodytų dokumentų išdavimą (pritarimą jiems) atsakingi subjektai.

Nagrinėjamoje byloje ieškiniu, be kita ko, reikalaujama įpareigoti kasatorę nugriauti ginčo gyvenamąjį namą savo, Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos RAAD lėšomis. Taigi, ieškovas laikosi pozicijos, jog dėl neteisėtų statybų yra ne tik statytojos (kasatorės), bet ir nurodytų atsakovų kaltės. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta ir byloje neginčijama aplinkybė, kad tiek Utenos RAAD, tiek Molėtų rajono savivaldybės administracijos pareigūnai dalyvavo Nuolatinės statybos komisijos veikloje ir pritarė statybos leidimo išdavimui gyvenamojo namo statybai kasatorei priklausančiame žemės sklype. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą Statybų įstatyme įtvirtintą reglamentavimą ir ieškinyje suformuluotą reikalavimą, darytina išvada, kad teismai, nustatę, jog vykdoma statyba neteisėta ir nėra galimybių ją įteisinti bei nusprendę taikyti įpareigojimą nugriauti neteisėtai pastatytą statinį, turėjo tirti ir vertinti visas aplinkybes, reikšmingas išvadai dėl kaltų asmenų Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme padaryti.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos RAAD pareigūnų kaltės klausimas buvo svarstomas neišsamiai, iš esmės apsiribojant teiginiais, jog šie atsakovai buvo suklaidinti dėl kasatorės pateiktų realios situacijos neatitinkančių dokumentų, todėl neatsakingi už neteisėtų statybų padarinių šalinimą. Pažymėtina, kad klaidinančių duomenų atsakovams pateikimas nepašalina jų pareigos pagal kompetenciją užtikrinti tinkamą statybos veiklą ir aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas dėl atsakovų kaltės apskritai nepasisakė, nors apeliaciniame skunde buvo skundžiamos šiuo klausimu pateiktos pirmosios instancijos teismo išvados. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikta duomenų (pvz., Aplinkos ministerijos 2010 m. gegužės 31 d. pažyma Nr. (20-1)-D8-5306), kuriuose išsamiai pasisakyta dėl statybos dokumentacijos tvarkymo procese dalyvavusių asmenų veiksmų atitikties teisės aktų reikalavimams, tačiau jie bylą nagrinėjusių teismų netirti ir dėl juose pateiktos informacijos reikšmės, sprendžiant dėl atsakovų kaltės, nepasisakyta.

Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. Šilutės rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-196/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-196/2013">3K-3-196/2013</a>, suformuluota taisykle, kad jeigu civilinėje byloje nebuvo spręsta dėl asmenų, kurie neteisėtai išdavė statybą leidžiančius dokumentus, kaltės, tai nesudaro kliūties teismui įpareigoti statytoją savo lėšomis nugriauti statinį, o vėliau spręsti dėl griovimui išleistų lėšų prisiteisimo Statybų įstatymo 281straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nurodytoje byloje buvo pareikštas reikalavimas įpareigoti statytoją nugriauti statinį savo lėšomis. Taigi, faktinė nurodytos ir nagrinėjamos bylos situacija skiriasi, nes, minėta, šioje byloje pareikštas prašymas nugriauti statinį ne tik statytojo, bet ir kitų atsakovų – Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos RAAD – lėšomis, todėl nurodytoje byloje suformuluota taisyklė šioje byloje neaktuali.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl kasatorei priklausančios žemės sklypo dalies, kurioje vykdomos statybos, priskyrimo miško žemei ir su tuo susijusių padarinių taikymo, tačiau palikdamas galioti teismo sprendimo dalį, kuria kasatorė įpareigota nugriauti ginčo gyvenamąjį namą tik savo lėšomis, ir nesvarstydamas atsakovų Molėtų rajono savivaldybės administracijos ir Utenos RAAD kaltės klausimo bei netirdamas jam išspręsti reikšmingų įrodymų, pažeidė Statybos įstatymo 23 straipsnio 30, 32 dalių, 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 331 straipsnio 4 dalis), todėl galėjo būti priimtas iš dalies neteisėtas procesinis sprendimas. Tai sudaro pagrindą grąžinti bylos dalį dėl namo nugriovimo išlaidų atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir Utenos RAAD apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas turėjo 135,90 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylos dalį pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio dalį dėl statinių nugriovimo išlaidų atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui bei kuria priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė