Dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. B. (I. B.) ieškinį atsakovui J. V

Civilinė byla Nr. 3K-3-223-313/2017

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. V. (J. V.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. B. (I. B.) ieškinį atsakovui J. V..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apimtį po proceso atnaujinimo ir rašytinių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 11 584,80 Eur (40 000 Lt) skolą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas iš jo pasiskolino minėtą pinigų sumą. Ieškovas 1998 m. gegužės 30 d. atsakovo prašymu surašė įsipareigojimą, kad 1998 m. birželio mėn. paskolins atsakovui 11 584,80 Eur (40 000 Lt) kotedžui statyti; taip pat ieškovas 1998 m. birželio 15 d. surašė pažymą dėl pinigų gavimo, šią atsakovas pasirašė. Ieškovui buvo perduotas rusų kalba surašytas atsakovo 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų raštas, juo atsakovas patvirtino, kad gavo iš ieškovo 11 584,80 Eur (40 000 Lt) pagal savo paties pasirašytą 1998 m. birželio 15 d. dokumentą dėl pinigų gavimo. Atsakovas žadėjo grąžinti skolą, tačiau jos negrąžino.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl skolos priteisimo panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 11 584,80 Eur (40 000 Lt) skolos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 21 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovas J. V. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su pareiškimu atnaujinti procesą byloje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – kai paaiškėja esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartį panaikino, atnaujino civilinės bylos procesą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas nurodė, kad, patobulėjus ekspertizės metodikai, 2014 m. birželio 5 d. ekspertizės akte pateikta išvada vertintina kaip naujas įrodymas, kuris turi neabejotiną reikšmę vertinant 2003 m. rugpjūčio 15 d. dokumentą. Šis faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų turėtų būti įvertintas atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes nagrinėjant bylą iš naujo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas, pasirašydamas 1998 m. birželio 15 d. pažymą dėl pinigų gavimo, patvirtino, jog iš ieškovo gavo 11 584,80 Eur (40 000 Lt). Teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino pinigų gavimo faktą ieškovo namuose, šių aplinkybių nagrinėjant bylą šalys neginčijo, jas pripažino, tai paneigiančių duomenų bei įrodymų neteikė, todėl šias aplinkybes teismas laikė nustatytomis.

Teismas nustatė, kad pagal 2006 m. vasario 3 d. specialisto išvadą 1998 m. birželio 15 d. pažymą dėl pinigų gavimo pasirašė atsakovas, pagal specialisto 2008 m. gegužės 7 d. išvadą 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų (ne vėliau kaip iki 2003 m. rugsėjo 31 d.) raštą taip pat pasirašė atsakovas. Pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro Toliau – ir LTEC) Klaipėdos skyriaus ekspertizės 2008 m. rugsėjo 19 d. aktą didelė tikimybė, kad ekspertizei pateikto 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų rašto tekstas ir įrašai po tekstu buvo išspausdinti vienu kartu, tačiau atlikti tyrimų ir spręsti klausimų, ar šis įsipareigojimas atspausdintas ir pasirašytas tuo pačiu metu ir, jei minėtas įsipareigojimas atspausdintas ir pasirašytas ne tuo pačiu metu, kas padaryta anksčiau – atspausdintas tekstas ar padėtas parašas, negalima, kadangi atliekant ekspertizę nebuvo moksliškai pagrįstų, aprobuotų rašytinių ir spausdintinių štrichų atlikimo laiko metodikų, taip pat negalima nustatyti spausdintinio teksto ir parašo atlikimo eiliškumo, nes jie nesusikerta.

Teismas nustatė, kad pagal LTEC Klaipėdos skyriaus specialisto 2011 m. spalio 20 d. išvadas 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų rašto turinys keičiamas nebuvo ir visas tekstas yra pirminis, tikėtina, kad pirmiau buvo išspausdintas tekstas, o vėliau pasirašytas atsakovo vardu.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės V. Kaubrytės 2012 m. sausio 30 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovo pareiškimą, kad ieškovas Klaipėdos apygardos teismui pateikė suklastotą 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų raštą, taip siekdamas apgaule įgyti jo turtą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. birželio 5 d. ekspertizės akte Nr. 11-775(14) nustatyta, kad didelė tikimybė, jog 2013 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų rašte pirmiau buvo pasirašyta atsakovo vardu, o vėliau išspausdintas šio įsipareigojimo tekstas.

Teismas nustatė, kad 1998 m. birželio 15 d. pažyma dėl pinigų gavimo sudaryta galiojant 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 291–295 straipsnio normoms, reglamentavusioms paskolos sutarties reikalavimus, tačiau pagrindiniai šios sutarties bruožai sutampa ir su 2000 m. CK šeštosios knygos XLIII skyriaus (CK 6.870–6.880 straipsnių) reglamentavimu.

Paskolos sutartis yra realinė ir paskolos teisiniai padariniai atsiranda tik perdavus pinigus. Pagal ginčo sutarties sudarymo metu galiojusį 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktą fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu didesnė kaip 144,81 Eur (500 Lt), turėjo būti sudaromi rašytine forma.

Šalys skirtingai aiškina perduotų (gautų) 11 584,80 Eur (40 000 Lt) paskirtį, ieškovas nurodo, kad tai buvo perduoti jo skolinami pinigai atsakovui, o atsakovas nurodo, kad tai buvo kitos ieškovo skolos atsakovui grąžinimas pagal anksčiau atsakovo paskolintus pinigus ieškovui.

Atsakovas nepateikė jokių duomenų bei įrodymų, kad ieškovo byloje pateiktoje 1998 m. birželio 15 d. pažymoje dėl pinigų gavimo nurodytų pinigų perdavimas (gavimas) buvo ieškovo skolos grąžinimas atsakovui, kad tarp šalių iki 1998 m. birželio 15 d. būtų susidarę kiti paskolos teisiniai santykiai ir tai buvo ieškovo skolos grąžinimas atsakovui, todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad tarp šalių iki 1998 m. birželio 15 d. susiklostė paskolos teisiniai santykiai – labiau tikėtina, kad 1998 m. birželio 15 d. pažymoje dėl pinigų gavimo nurodyti pinigai yra ieškovo paskolinti pinigai atsakovui (CPK 178, 185 straipsniai).

Teismas 1998 m. birželio 15 d. pažymą dėl pinigų gavimo vertino kaip šalių paskolos sutartį. Teismas taip pat įvertino ir nenuoseklią atsakovo poziciją bylos nagrinėjimo metu dėl nurodytų 11 584,80 Eur (40 000 Lt) paskirties – iki atsakovo prašomo panaikinti teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimo priėmimo civilinėje byloje atsakovas įrodinėjo paskolos teisinių santykių egzistavimą ne tarp fizinių asmenų, o tarp įmonių, t. y. kad šie pinigai buvo skirti ne jam, o jo atstovaujamai įmonei „Lincoln Euroventures L.L.C.“, tačiau atnaujinus procesą nagrinėjamoje byloje atsakovas nuo pareikšto ieškinio gynėsi įrodinėdamas tik tuo, kad pažymoje nurodyti pinigai buvo ieškovo skolos grąžinimas atsakovui. Įrodymų, kad paskola grąžinta, byloje nebuvo pateikta.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi jo netenkino, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas nesivadovavo 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų raštu, taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 370 straipsnyje įtvirtintą prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarką, kadangi teismas turėjo pareigą bylą nagrinėti būtent atsižvelgdamas į minėtą raštą, dėl kurio procesas ir buvo atnaujintas, tačiau to nepadarė. Net nustačius teismo padarytą proceso teisės normų pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti naikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis).

Teismas nurodė, kad LTEC centro 2014 m. birželio 5 d. Nr. 11-775(14) ekspertizės akte nepateikta kategoriška išvada, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų rašte pirmiau buvo pasirašyta atsakovo vardu, šio ekspertizės akto išvadose nei patvirtinamos, nei paneigiamos įsipareigojimo rašto sudarymo aplinkybės, šio rašto tikrumas. Ekspertizės išvada nepaneigia fakto, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų raštas yra paties atsakovo išduotas dokumentas, patvirtinantis 11 584,80 Eur (40 000 Lt) skolos faktą (CPK 12, 178, 185, 197 straipsniai).

Teismas, vertindamas 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų raštą pagal 1998 m. birželio 15 d. pažymą dėl pinigų gavimo, pažymėjo, kad 1998 m. birželio 15 d. pažyma atitinka paskolos sutarties sampratą (1964 m. CK 291 straipsnis, CK 6.870 straipsnio 1 dalis, CK 6.193 straipsnis).

Teismas nustatė, kad atsakovas ne ginčijo 1998 m. birželio 15 d. pažymos dėl pinigų gavimo turinį ir jos teisėtumą, o tvirtino, kad pažymoje įtvirtintas ieškovo skolos grąžinimo faktas atsakovui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, teigdamas, jog 1998 m. birželio 15 d. pažymoje įtvirtintas ieškovo pinigų grąžinimo faktas atsakovui, privalėjo įrodyti, kad jis anksčiau ginčo sumą ieškovui buvo perdavęs (CPK 12, 178 straipsniai), tačiau tokių duomenų atsakovas nepateikė. Atsakovas neįrodė, kad pagal 1998 m. birželio 15 d. pažymą jis nesiskolino ir negavo pinigų iš ieškovo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, kvalifikuodamas ginčo teisinius santykius kaip paskolos teisinius santykius, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimas iš esmės yra vienintelis įrodymas, patvirtinantis šalių paskolos santykių egzistavimą, o Klaipėdos miesto apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pasisakė, kad šalių paskolos santykių buvimą įrodo ir patvirtina vienas rašytinis įrodymas, – 1998 m. birželio 15 d. pažyma dėl pinigų gavimo.

Klaipėdos apygardos teismas, vertindamas LTEC 2014 m. birželio 5 d. ekspertizės aktą Nr. 11-775(14), netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį minėtas ekspertizės aktas yra laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik formaliai pasisakė dėl ekspertizės išvados nekategoriškumo ir iš viso daugiau šio ekspertizės akto neanalizavo.

Teismai, vertindami įrodymus, nepasisakė dėl Ukrainos vidaus reikalų ministerijos dokumentų, kuriuose užfiksuoti Ukrainos piliečio P. A. R. parodymai apie tai, kad jis atsakovo asmeniškai nepažįsta, nėra matęs ir jokių pinigų neskolino, kad pažįsta ieškovą ir kad būtent iš jo žino, jog ieškovas su atsakovu bendradarbiavo dėl įmonės „Lincoln Euroventures L.L.C.“. Ši aplinkybė paneigia 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo termino rašte nurodytą faktinę aplinkybę, kad atsakovas yra skolingas 11 584,80 Eur (40 000 Lt) ir įsipareigoja ieškovui grąžinti šią skolą, bei patvirtina, jog iki 1998 m. birželio 15 d. su ieškovu turėjo verslo reikalų, kad ieškovas grąžino atsakovui 11 584,80 Eur (40 000 Lt), dėl ko atsakovas buvo parašęs 1998 m. birželio 15 d. pakvitavimą dėl pinigų gavimo. Šie dokumentai taip pat laikytini oficialiaisiais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.

Teismai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui, t. y. atsakovas turėjo įrodyti, kad gauti pinigai buvo priimti kaip kitos paskolos grąžinimas, o tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo objektas, nors pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, paskolos davėjas turi įrodyti paskolinių santykių buvimą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis yra nesuprantama ir prieštaraujanti motyvuojamajai daliai. Pagal šios teismo nutarties rezoliucinę dalį išeitų, kad atsakovas prašo panaikinti teismo sprendimą, kuris priimtas jo naudai, nes 2007 m. spalio 23 d. sprendimu teismas atmetė ieškovo ieškinį, vis dėlto iš nutarties motyvuojamosios dalies aišku, kad teismas greičiausiai turėjo galvoje tai, jog atmetamas atsakovo prašymas priimti šioje byloje naują sprendimą. Teismo nutartis nebuvo išaiškinta pagal CPK 278 straipsnį, nebuvo ištaisyti rašymo apsirikimai pagal CPK 276 straipsnį, nebuvo priimtas papildomas sprendimas pagal CPK 277 straipsnį.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas kasacinį skundą prašo atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Civilinėje byloje atnaujinus procesą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas tarp šalių kilusį ginčą dėl paskolos grąžinimo išnagrinėjo iš naujo, t. y. iš naujo buvo nagrinėjamos visos bylos aplinkybės ir įrodymai. Žemesnės instancijos teismai šiuo atveju neturėjo būti saistomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje padarytos išvados, kad 2003 m. įsipareigojimas yra iš esmės vienintelis įrodymas, patvirtinantis šalių paskolos teisinių santykių egzistavimą.

Faktą, kad ieškovas suteikė paskolą atsakovui, o šis jos negrąžino, patvirtina ir tai, jog 1998 m. birželio 15 d. pažyma dėl pinigų gavimo (paskolos dokumentas) yra būtent pas ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).

Atsakovas, nurodydamas tariamų papildomų paskolos teisinių santykių egzistavimo faktą, turėjo pareigą įrodyti šios paskolos sutarties sudarymo faktą bei tokio sandorio sąlygas, bet to nepadarė.

Atsakovas nepaneigė ir skolos negrąžinimo prezumpcijos. Paskolos gavėjas taip pat turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo, tačiau atsakovas šiuo atveju to nedarė – 1998 m. birželio 15 d. pažymos dėl pinigų gavimo yra galiojanti ir nenuginčyta.

Tai, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, žemesnės instancijos teismai nagrinėjamoje byloje konstatavo pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinę visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Neturi reikšmės aplinkybės, ar atsakovas, sudarydamas 2003 m. rugpjūčio 15 d. įsipareigojimo dėl skolos grąžinimo terminų raštą, pirma pasirašė lape, o tada atspausdino tekstą, ar pirma atspausdino tekstą, o tada pasirašė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų atnaujinus bylos procesą

Atnaujintos bylos nagrinėjimas pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį vyksta pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengiant ribų, kurias nustato proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. pagal atnaujinimo pagrindus patikrinamas ankstesnio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei sprendžiamas klausimas, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia abejoti byloje priimtų ir įsiteisėjusių teismo procesinių sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad po bylos išnagrinėjimo pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį ir apskundus teismo procesinį dokumentą apeliacine tvarka apeliacinio nagrinėjimo ribos yra nustatomos pagal bendrąsias taisykles, bet kartu atsižvelgiant į CPK 370 straipsnio 4 dalį, nes atnaujintos bylos nagrinėjimo tikslas išlieka tas pats – peržiūrėti atnaujintą bylą apsiribojant jos atnaujinimo pagrindais ir ribomis, o ne pakartotinai išnagrinėti bylą be apribojimų. Tai reiškia, kad tos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių asmuo nenurodė savo pareiškime dėl bylos atnaujinimo, teikdamas prašymą atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nesudaro apeliacinio nagrinėjimo dalyko, jeigu teismas nenustato, kad pagal CPK 320 straipsnį yra pagrindas išeiti už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2011).

Atsakovas prašė atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Esmine aplinkybe jis nurodė LTEC 2014 m. birželio 5 d. ekspertizės akto išvadas dėl 2003 m. rugpjūčio 15 d. rašto surašymo aplinkybių – kad neva šis raštas galėjo būti surašytas kitu laiku, nei buvo pasirašytas atsakovo. Teismai, nagrinėdami bylą po proceso atnaujinimo minėtu pagrindu, analizavo ekspertizės akto išvadas ir minėto rašto surašymo aplinkybes bei jų įtaką paskolos teisinių santykių (ne)egzistavimui. Išvadas, kad tarp šalių buvo paskolos teisiniai santykiai, teismai padarė atsižvelgdami į aplinkybių visumą, o ne vien tik į atsakovo nurodyto rašto surašymo aplinkybes, tai atitinka bylos nagrinėjimo atnaujinus procesą ribas. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su atsakovo nurodytu argumentu, kad teismai peržengė šias ribas ir nepagrįstai iš naujo nagrinėjo paskolos sutarties sudarymo aplinkybes.

Dėl paskolos sutarties sudarymo aplinkybių

Paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino.

Kasacinio teismo nurodyta, kad įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684-313/2015).

Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai jo 1998 m. birželio 15 d. pasirašytą pažymą dėl pinigų gavimo vertino kaip paskolos sutartį. Teisėjų kolegija šį atsakovo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Kasacinis teismas, aiškindamas paskolos sutarties teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, yra nurodęs, kad CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Taigi nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į pirmiau minėtą kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad teismai, nenustatę atsakovo atsikirtimuose nurodytų aplinkybių, kad tarp šalių egzistavo kitokie paskolos teisiniai santykiai, ir įvertinę atsakovo 1998 m. birželio 15 d. pasirašytą pažymą dėl pinigų gavimo kaip paskolos raštelį pagal kitus bylos įrodymus, nepažeidė materialiosios teisės normų, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir teisingai sprendė, kad nėra pagrindo, atnaujinus procesą byloje, priimti kitokį sprendimą (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys patenkintas).

Dėl ekspertizės akto įrodomosios reikšmės ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).

Nagrinėjamoje byloje teismai vertino atsakovo pateiktos ekspertizės išvadas kartu su kitais bylos įrodymais ir iš jų visumos sprendė apie paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą. Nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad jo pateiktos ekspertizės išvada CPK 197 straipsnio 2 dalies prasme laikytina oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią. Minėta, kad ekspertizės išvada gali būti laikoma patikimesniu rašytiniu įrodymu, bet ji turi būti vertinama kartu su kitais bylos įrodymais ir pagal vidinį teismo įsitikinimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai atsakovui perkėlė įrodinėjimo pareigą – jis teisminio nagrinėjimo metu buvo nurodęs, kad 1998 m. birželio 15 d. pažymą pasirašė kaip kitos skolos iš ieškovo susigrąžinimą ir tai, jo nuomone, teko pareiga įrodyti ieškovui.

Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 36 punktas). Taigi aplinkybes, jog tarp ginčo šalių buvo susiklostę kitokie teisiniai santykiai, iš kurių teismui būtų pagrindas spręsti dėl ieškovo pateikto paskolos raštelio įrodomosios reikšmės, turi pareigą įrodyti tokias aplinkybes nurodanti šalis, šiuo atveju atsakovas.

Nesutiktina su atsakovo nurodomu argumentu, kad teismai privalėdami įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pirmą kartą nagrinėjusio šią bylą, išvadas (2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013), 1998 m. birželio 15 d. pažymos negalėjo vertinti kaip paskolos raštelio, nes kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog vienintelis paskolos teisinius santykius patvirtinantis įrodymas byloje yra 2003 m. rugpjūčio 15 d. raštas, o šis, anot atsakovo, yra suklastotas ir tai patvirtina LTEC 2014 m. birželio 5 d. ekspertizės aktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje apie atsakovo nurodomo 2003 m. rugpjūčio 15 d. rašto įrodomąją reikšmę sprendė ne konstatuodamas paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą ar nebuvimą, o spręsdamas, ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šį įrodymą priėmė nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka (CPK 314 straipsnis) ir nurodydamas apie tokio procesinio veiksmo pagrįstumą. Vertindamas paskolos teisinius santykius kasacinis teismas šioje nutartyje konstatavo, kad ne tik minėtas raštas, bet ir 1998 m. birželio 15 d. pažyma apie pinigų gavimą, t. y. įrodymų visuma, teikė pagrindą apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą apie šalis siejančius paskolos teisinius santykius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas bylai aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nereikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų, tinkamai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (346 straipsnis, CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinio skundo netenkinant, atsakovas neturi teisės į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 500 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą. Ieškovas pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., 7, 8.14 punktai), todėl ieškovui (apmokėjusiam šias išlaidas) iš atsakovo priteistina visa prašoma atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma.

Kasaciniame teisme patirta 14,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasacinio skundo netenkinant, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi nusprendė atsakovo J. V. prašymą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo atmesti. Teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad pateikti byloje įrodymai patvirtina tiek paskolos teisinių santykių buvimą, tiek sutarties dalyko – konkrečios pinigų sumos – gavimą. Be to, teismas nustatė, kad įrodymų, jog paskola ieškovui grąžinta, nėra. Taigi iš nustatytų faktinių aplinkybių galima daryti išvadą, kad ieškovo ieškinys turėjo būti patenkintas, kaip ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu. Tuo tarpu Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė – šis teismo sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai. Tai sudaro pagrindą manyti, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutarties rezoliucinę dalį suformulavo klaidingai.

Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismo nutartis yra vientisas procesinis dokumentas, todėl, vykdant ją, privalu įvykdyti ne tik rezoliucinėje jos dalyje nurodytą sprendimą, bet ir laikytis motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-362-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Aiškindamas CPK 276 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų ištaisymo institutus (sprendimo ištaisymą, sprendimo išaiškinimą, papildomą sprendimą), siekė sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima rasti išeitį iš bet kokios sudėtingiausios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių trūkumų jo įvykdymas yra komplikuotas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimų trūkumų šalinimo būdus, taip pat siekė, kad jais būtų išvengta absurdiškų situacijų ir būtų realiai įvykdytas teisingumas, kurį vykdyti teismams deleguota Konstitucijos 109 straipsnio. Dėl to, kai yra teismo sprendimo trūkumų, įstatymų leidėjo nustatytus šių trūkumų šalinimo būdus teismas privalo naudoti efektyviai, taip pat ir savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2000 ir kt.).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus ir į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi buvo palikta nepakeista Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis, taisytina rašybos klaida Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties rezoliucinėje dalyje; nurodytina, kad atsakovo J. V. prašymas dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo panaikinimo atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarties dalį, kuria nutarta atsakovo J. V. prašymą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2422-777/2007 panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo atmesti, pakeisti ir šią teismo nutarties dalį išdėstyti taip: „atsakovo J. V. prašymą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo panaikinimo atmesti.“

Priteisti iš atsakovo J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš atsakovo J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14,30 Eur (keturiolika Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Vincas Verseckas