Dėl teisės normų, reglamentuojančių sutartinės civilinės atsakomybės taikymą pagal fizinės apsaugos sutartį, jos pagrindu atsiradusių santykių kvalifikavimą, sutarties sąlygų dėl civilinės atsakomybės ribojimo pripažinimą negaliojančiomis, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-250-687/2017 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02971-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.28.1; 2.6.20.1; 2.6.10.5.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Estijos Respublikos bendrovių „Seesam Insurance AS“, veikiančios per „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialą, ir „IF P&C Insurance AS“, veikiančios per „IF P&C Insurance AS“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių Estijos Respublikos bendrovių „Seesam Insurance AS“, veikiančios per „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialą, ir „IF P&C Insurance AS“, veikiančios per „IF P&C Insurance AS“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „G4S Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. M. ir Jungtinės Karalystės bendrovė „ACE E. G. Ltd.“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutartinės civilinės atsakomybės taikymą pagal fizinės apsaugos sutartį, jos pagrindu atsiradusių santykių kvalifikavimą, sutarties sąlygų dėl civilinės atsakomybės ribojimo pripažinimą negaliojančiomis, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovės prašė pripažinti negaliojančiomis Fizinės apsaugos sutarties, sudarytos UAB „G4S Lietuva“ ir UAB „Kevlaras“, nuostatas, kurios apriboja UAB „G4S Lietuva“ atsakomybę už sutarties neįvykdymą: 6.3 punktą, 1 priedo 4 punktą ir dalį 6.2 punkto, kiek minėtos nuostatos įtvirtina atsakovės civilinės atsakomybės ribojimą už sutarties neįvykdymą 100 000 Lt (28 962 Eur) tiesioginių nuostolių sumos dydžiu; 6.7.7 punktą bei dalį 6.4 punkto, kiek minėtos nuostatos įtvirtina atsakovės civilinės atsakomybės ribojimą už sutarties neįvykdymą per 30 kalendorinių dienų nuo nuostolių atsiradimo dienos pretenzijos pateikimo atsakovei. Ieškiniu taip pat buvo prašoma priteisti iš atsakovės ieškovei „Seesam Insurance AS“ 10 836 328,55 Lt (3 138 417,68 Eur) nuostolių atlyginimo, ieškovei „IF P&C Insurance AS“ 750 000 Lt (217 215,01 Eur) nuostolių atlyginimo, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2010 m. liepos 24 d. 1.58 val. UAB „Kevlaras“ valdomame restorane-viešbutyje „Karališka senoji kibininė“ kilo gaisras, jo metu visiškai sudegė dviejų aukštų restorano pastatas su visa įranga ir kitu turtu. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad restoranas buvo padegtas tyčia, įtarimai dėl jo padegimo niekam nepareikšti, kalti asmenys byloje nenustatyti.

Ieškovės „Seesam Insurance AS“ ir „IF P&C Insurance AS“ išmokėjo naudos gavėjoms AB „SEB lizingas“, UAB „Kevlaras“, UAB „Karališka kibininė“ draudimo išmokas, susijusias su turto sunaikinimu gaisro metu bei verslo pertraukimu dėl gaisro. Be to, ieškovė „Seesam Insurance AS“ turėjo ir kitų išlaidų, susijusių su gaisro priežasčių tyrimu.

Restorano fizinę apsaugą gaisro metu vykdė atsakovė pagal 2007 m. spalio 25 d. Fizinės apsaugos sutartį (toliau – ir ginčo sutartis, sutartis), sudarytą su UAB „Kevlaras“. Atsakovės darbuotojas A. M., saugodamas restoraną gaisro kilimo metu, šiurkščiai pažeidė savo pareigas ir pareiginius nuostatus, neužkirto kelio gaisro kilimui ir restorano sunaikinimui, dėl to buvo patirta didelė žala. Ieškovių nuostolius turi atlyginti būtent atsakovė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu atmetė ieškinį.

Teismas nustatė, kad 2010 m. liepos 24 d. 1.58 val. UAB „Kevlaras“ valdomame restorane-viešbutyje „Karališka senoji kibininė“ kilo gaisras, jo metu visiškai sudegė dviejų aukštų restorano pastatas su visa įranga ir kitu turtu. Ieškovė „Seesam Insurance AS“ išmokėjo naudos gavėjai AB „SEB lizingas“ 8 591 540,55 Lt (2 488 282,13 Eur) draudimo išmoką, susijusią su turto sunaikinimu gaisro metu, pagal turto draudimo sutartį, sudarytą su UAB „Kevlaras“, naudos gavėjai UAB „Kevlaras“ – 750 000 Lt (217 215,01 Eur) draudimo išmoką, susijusią su verslo pertraukimu dėl gaisro, UAB „Karališka kibininė“ – 1 457 278 Lt (422 056,88 Eur) draudimo išmoką, susijusią su verslo pertraukimu dėl gaisro. Be to, ši ieškovė, vykdydama gaisro priežasčių tyrimą, turėjo ir tiesioginių nuostolių – 37 510 Lt (10 863,65 Eur). Ieškovė „IF P&C Insurance AS“ sumokėjo naudos gavėjai AB „SEB lizingas“ 750 000 Lt (217 215,01 Eur) draudimo išmoką, susijusią su turto sunaikinimu gaisro metu.

Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Trakų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba pranešimą apie degantį restoraną gavo 2010 m. liepos 24 d. 1.58 val., gaisras pastebėtas 1.57 val. pro šalį važiavusio vairuotojo. Gelbėjimo tarnybos atvyko 2010 m. liepos 24 d. 2.17 val., gaisras lokalizuotas 3.25 val., užgesintas 4.50 val. (nevieša bylos medžiaga). Dėl įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalyje („Turto sunaikinimas ar sugadinimas“), požymius, 2012 m. sausio 26 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas sustabdytas, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikti visi galimi ikiteisminio tyrimo veiksmai ir išnaudotos visos galimybės nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar asmenis, tačiau šių asmenų nustatyti nepavyko. Gaisro kilimo metu restorano fizinę apsaugą vykdė atsakovė UAB „G4S Lietuva“ pagal 2007 m. spalio 25 d. Fizinės apsaugos sutartį, sudarytą su UAB „Kevlaras“, įvykio naktį budėjo atsakovės darbuotojas A. M..

Teismas taip pat nustatė, kad restoranas-viešbutis priklausė AB „SEB lizingas“. UAB „Karališka kibininė“ reorganizuota iš UAB „Kevlaras“ atskyrimo būdu ir pagal 2010 m. spalio 27 d. susitarimą dėl UAB „Kevlaras“ atskyrimo, turto, teisių ir pareigų perėjimo bei perėmimo yra UAB „Kevlaras“ teisių ir pareigų perėmėja pagal draudimo sutartis su ieškove „Seesam Insurance AS“. „IF P&C Insurance AS“ ir AB „SEB lizingas“ sutartyje neindividualizuotas turtas, dėl kurio draudimo apsaugos buvo susitarta, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad draudimo išmokos naudos gavėjos nėra susijusios su byloje nagrinėjamu draudžiamuoju įvykiu.

Teismas nurodė, kad 2007 m. spalio 25 d. Fizinės apsaugos sutarties vykdytoja (atsakovė) įsipareigojo vykdyti objekto fizinę apsaugą sutartyje nustatyta tvarka, užsakovė (UAB „Kevlaras“) įsipareigojo sudaryti atsakovei būtinas sąlygas vykdyti fizinę apsaugą ir už suteiktas paslaugas sumokėti sutartyje nustatyta tvarka (Fizinės apsaugos sutarties 2.1, 2.2 punktai). Teismas konstatavo, kad nekilnojamojo turto objekto pasauga negalima, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų perėmusi saugoti ir būtų įsipareigojusi išsaugoti bei grąžinti savininkei ar paslaugos užsakovei UAB „Kevlaras“ pastate buvusius kilnojamuosius daiktus. Atsakovė įsipareigojo pagal UAB „Kevlaras“ užsakymą teikti tam tikras paslaugas, o užsakovė – sumokėti už jas. Teismas sprendė, kad šalių santykiai kvalifikuotini pagal atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančias teisės normas be pasaugos teisinių santykių požymių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnis).

Teismo teigimu, Fizinės apsaugos sutartyje nenurodytas tikslas išsaugoti objektą ir jame esantį turtą. Šios sutarties 1.1.1 punktas apibrėžia fizinę apsaugą kaip fizinės apsaugos paslaugų teikimą, taisyklėse ir instrukcijoje apibrėžtą objekte esančio apsaugos darbuotojo veiklą, kuria siekiama apsaugoti objektą ir (arba) jame esantį užsakovo turtą ir (arba) asmenis nuo neteisėtų veiksmų. Pagal 1 priedą prie sutarties fizinės apsaugos objektas – restoranas-viešbutis. Fizinės apsaugos sutarties nuostatose nėra įtvirtinta atsakovės prievolė pasiekti tikslą – fiziškai išsaugoti objektą bei jame esantį turtą bet kokiomis priemonėmis bei grąžinti išsaugotą turtą paslaugų užsakovei.

Teismas sprendė, kad Fizinės apsaugos sutartyje įtvirtinta sutartinės (ribotos) atsakomybės sąlyga atlygintinų paslaugų teikimo sutarties prigimčiai neprieštarauja, sutarties šalys galėjo laisvai susitarti dėl civilinės atsakomybės ribojimo, o ieškovių ginčijamų sutarties sąlygų aiškinimas prieštarauja sutarčių laisvės principui. Ieškovių teiginiai dėl atsakovės visiškos civilinės atsakomybės pagal Fizinės apsaugos sutartį (apimant atsakomybę už netiesioginius nuostolius) prieštarauja CK 6.258 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Bylos duomenys neleidžia teigti, kad sudarant Fizinės apsaugos sutartį atsakovė galėjo protingai numatyti tokias tolimas pasekmes kaip nuostolių atsiradimas dėl visiško UAB „Kevlaras“ (bei jos teisių perėmėjos) verslo pertraukimo tyčia padegus restoraną ir visiškai jį sunaikinus.

Teismo teigimu, bylos aplinkybės nepatvirtina, kad atsakovė pažeidė aukštesnį bonus pater familias standartą (protingo žmogaus standartą), taikomą jai, kaip savo srities profesionalei, įrengiant vaizdo stebėjimo kameromis sistemą. Ieškovių versija, kad galimas turto padegėjas – tai asmuo, užfiksuotas UAB „Vingės transsphere logistika“ vaizdo stebėjimo kameromis iš šalia esančio pastato, nepasitvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu specialistas šį vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotą vaizdą įvertino kaip neinformatyvų, neduodantį pagrindo daryti išvadą apie padegimo faktą; nepakankamas teritorijos apšvietimas galėjo būti kliūtis pastebėti šalia pastato vaikščiojančius asmenis, trečiojo asmens A. M. veiksmai (gaisro kilimo momento neužfiksavimas vaizdo stebėjimo priemonėmis) nenulėmė gaisro kilimo.

Teismas atmetė ieškovių argumentą, kad atsakovė pažeidė jai, kaip verslininkei profesionalei, taikytiną didesnės atsakomybės standartą, pagal kurį ji, ieškovių įsitikinimu, turėjo užtikrinti viso saugomo pastato perimetro stebėjimą (be aklųjų zonų). Pasak teismo, nenustačius aplinkybės, kur ir dėl kokių priežasčių prasidėjo gaisras, negalima spręsti, ar gaisro židinys buvo vadinamojoje aklojoje zonoje ir ar tokių zonų buvimas turėjo įtakos gaisrui kilti. Ieškovės nepaneigė liudytojo A. M. parodymų apie tai, kad vaizdo kameros buvo įrengtos pagal visus reikalaujamus standartus.

Pasak teismo, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovė, kaip apsaugos profesionalė, turėjo pareigą įtikinti UAB „Kevlaras“ įrengti dar daugiau vaizdo kamerų užtikrinant totalinį (be aklųjų zonų) vaizdo stebėjimą. Vaizdo kamerų kiekis ir aklųjų zonų buvimo faktas neturi priežastinio ryšio su gaisro kilimo aplinkybėmis. Teismas atmetė ieškovių argumentą, kad vaizdo kamerų kiekis ir jų išdėstymas priklausė išimtinai nuo atsakovės valios. Teismas sprendė, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas pažeidžiant profesionaliai veiklai taikytinus griežtesnius atsakomybės standartus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) neįrodytas.

Teismas, apibendrindamas apsaugos darbuotojo pareigas pagal Fizinės apsaugos sutartį, Fizinės apsaugos paslaugų teikimo taisykles (toliau – Taisyklės) ir Fizinės apsaugos instrukciją (toliau – Instrukcija), nurodė, kad pagrindinė apsaugos darbuotojo pareiga – stebėti saugomą objektą ir ypatingomis aplinkybėmis pranešti apie tai specializuotoms tarnyboms. Net ir pripažįstant, kad apsaugos darbuotojui kaip profesionalui taikytini aukštesni atsakomybės standartai, negalima sutikti, kad Fizinės apsaugos sutartis, Taisyklės bei Instrukcija reikalauja iš apsaugos darbuotojo ypatingomis aplinkybėmis veikti už specializuotas tarnybas – pačiam pradėti gesinti gaisrą arba savarankiškai sulaikyti nusikaltėlius ar kitokiu būdu užkirsti kelią nusikaltimui. Net pastebėjęs tamsoje įtartiną asmenį apsaugos darbuotojas turėjo pareigą užkirsti kelią nuostolių atsiradimui, pranešdamas apie tai policijai.

Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktas specialisto tyrimas bei teismo paskirtos ekspertizės išvados vienareikšmiškai patvirtina, jog A. M. baigė naršyti internete 00.55 val., t. y. beveik valandą iki įvykio, užfiksuoto UAB „Vingės transsphere logistika“ vaizdo stebėjimo kameromis. Pašalinio žmogaus judėjimas šalia pastato užfiksuotas nuo 01.46 min. iki 01.53 min., taigi trečiojo asmens A. M. naršymas Internete neturėjo įtakos jo dėmesio vaizdo kameromis sumažinimui gaisro kilimo metu.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgdamas į tai, jog eksperto išvada, kad aptikti trys su vaizdo kamerų stebėjimo duomenimis susiję failai buvo ištrinti rankiniu būdu, yra pagrįsta prielaida, o pagal atsakovės pateiktą specialisto išvadą informacinėje sistemoje „DiBos“ tarnybinių failų ištrinti rankiniu būdu neįmanoma, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad A. M. neturi specifinių informatikos žinių, daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog minėti failai nebuvo ištrinti sąmoningai rankiniu būdu. Kokio konkretaus turinio informacija buvo ištrinta, neįmanoma nustatyti, todėl ieškovių argumentas, kad trečiasis asmuo A. M. sąmoningai ištrynė tris failus, siekdamas sunaikinti juose esančią informaciją, turinčią reikšmės sprendžiant atsakovės atsakomybės klausimą, atmestinas.

Teismas teigė, kad pašalinio asmens siluetas užfiksuotas kito subjekto – UAB „Vingės transsphere logistika“ – apsaugos sistemomis, ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti šio asmens tapatybės. Specialistas, apžiūrėjęs UAB „Vingės transsphere logistika“ vaizdo kamerų įrašą, patvirtino A. M. paaiškinimus, kad per kameras naktį beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti, nes apšvietimas buvo labai blogas. Teismo vertinimu, apsaugos objekto apšvietimas priklausė nuo užsakovės UAB „Kevlaras“ apsisprendimo. Teismas atmetė ieškovių versiją, kad A. M. nepastebėjo pašalinio asmens dėl aplaidaus pareigų vykdymo, pašalinių užsiėmimų stebėjimo metu bei dėmesio stokos.

Teismas nustatė, kad, UAB „Vingės transsphere logistika“ vaizdo stebėjimo kamerų padaryto įrašo duomenimis, ugnies šviesa pirmą kartą plūstelėjo 01.53.35 val., antrą kartą – 01.53.43 val. Bylos duomenimis, gaisras buvo pastebėtas nuo autostrados pro šalį važiavusio vairuotojo 01.57 val., tarnyboms apie gaisrą pirmą kartą pranešta 1.58 val. Trečiasis asmuo paaiškino, kad priešgaisrinė signalizacija suveikė 1.57 val., jis pranešė tarnyboms apie gaisrą 02.02 val., kad bandė išjungti priešgaisrinės signalizacijos signalą, nes pulte pamatė užrašą apie sistemos gedimą. Nuo pirmų užfiksuotų ugnies blyksnių iki gaisro išplitimo į pastato stogą praėjo 4 min., iki budėtojo reakcijos pagal Taisyklių ir Instrukcijos nuostatas – apie 9 min. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atvyko 02.17 val.

Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog gaisras nebuvo pastebėtas per vaizdo kameras dėl žaibiško išplitimo, o trečiojo asmens A. M. veiksmai neturėjo įtakos dideliems gaisro padariniams. Atsakovė ir jos darbuotojas tinkamai vykdė Fizinės apsaugos sutartyje nurodytą pareigą saugoti objektą Taisyklių ir Instrukcijos nustatyta tvarka, byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės ir trečiojo asmens neteisėtus veiksmus. Nesant neteisėtų veiksmų, atsakovės kaltės prezumpcija paneigta.

Teismas nurodė, kad byloje yra duomenų apie netinkamą UAB „Kevlaras“ pareigų vykdymą, galbūt turėjusį įtakos nuostolių padidėjimui (nepakankamas teritorijos apšvietimas, hidrantų neveikimas ir kt.), tačiau pripažinęs, jog nėra civilinės atsakomybės pagrindų, nepasisakė plačiau dėl šių argumentų. Pasak teismo, draudimo išmoka už UAB „Kevlaras“ ir UAB „Karališka kibininė“ verslo pertraukimą laikytina netiesioginiais nuostoliais, kurie pagal Fizinės apsaugos sutartį nėra atlyginami.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą.

Kolegija nurodė, kad, atlikus kolegijos paskirtą kompleksinę vaizdo ir gaisrų ekspertizę, šios ekspertizės akte konstatuota, jog gaisro židinio zona yra pietvakarinės pusės centrinės dalies išorėje, gaisras restorane kilo dėl pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio; tikėtina, kad yra priežastinis ryšys tarp UAB „Vingės transsphere logistika“ vaizdo kameromis užfiksuoto asmens ir restorane kilusio gaisro priežasčių. Ekspertas paaiškino, kad iš ugnies pliūpsnio galima daryti išvadą, jog restoranas buvo padegtas degiuoju skysčiu, gaisro židinio vieta buvo ne mansarda (pastogė), o virš restorano pamatų. Kolegija konstatavo, kad byloje įrodyta, jog restoranas buvo padegtas tyčia asmens, kurio siluetas užfiksuotas UAB „Vingės transsphere logistika“ priklausančiomis vaizdo stebėjimo kameromis.

Kolegijos teigimu, įvertinus tai, kad fiziologiškai neįmanoma visą laiką nepertraukiamai stebėti monitorių, Instrukcijoje nustatyta apsaugos darbuotojo pareiga ne mažiau kaip kas dvi valandas apeiti teritoriją ir joje esančius pastatus (tai paneigia apsaugos darbuotojo pareigą nepertraukiamai stebėti monitorius), taip pat aplinkybę, kad nėra išlikusių restorano vaizdo kamerų, kad teismo ekspertas K. G., turėdamas išankstinę informaciją, ne iš pirmo karto pamatė subjektą UAB „Vingės transsphere logistika“ užfiksuotuose vaizdo įrašuose, darytina išvada, jog nepakanka įrodymų konstatuoti neteisėtus kaltus atsakovės darbuotojo A. M. veiksmus (neveikimą), dėl kurių nebuvo užkirstas kelias gaisrui kilti. Apsaugos darbuotojas jungėsi prie interneto paskutinį kartą 00.55 val., t. y. beveik valandą iki kilusio gaisro, todėl tarp šių apsaugos darbuotojo veiksmų ir fakto, kad darbuotojas nepastebėjo padegėjo, nėra priežastinio ryšio.

Kolegija pažymėjo, kad priešgaisrinės signalizacijos, uždujinimo sistemos, apsaugos, vaizdo stebėjimo kompiuterinių-telefoninių tinklų projektų užsakovė bei šios įrangos savininkė buvo UAB „Kevlaras“. Atsakomybė už šių sistemų remontą ir priežiūrą taip pat teko UAB „Kevlaras“, o ne atsakovei.

Kolegija nustatė, kad pagal Fizinės apsaugos sutarties 2008 m. rugsėjo 22 d. pakeitimą nuo šios datos restoraną saugojo vienas apsaugos darbuotojas, jo darbo laikas buvo nuo 21 val. iki 9 val. Saugomas objektas yra medinės konstrukcijos, didelės vertės, nuošalioje vietoje esantis pastatas. Ieškovės, kaip draudikės, sudarydamos turto draudimo ir verslo pertraukimo draudimo sutartis, turėjo įvertinti draudimo riziką, tai reiškia, kad jos žinojo apie tokias Fizinės apsaugos sutarties nuostatas ir restorano apsaugos lygį. Tai, kad, esant tokiai Fizinės apsaugos sutarčiai, ieškovės sudarė draudimo sutartis, reiškia, kad jas tenkino esama apsaugos sistema ir jos atitinkamai vertino didesnę riziką.

Kolegijos teigimu, byloje neįrodyta, kad apsaugos darbuotojas ištrynė restorano kamerų vaizdo įrašus. UAB „Abakas“ tyrimo išvadoje nurodyta, kad buvo rasti trys ištrinti SysInfo.htm failai, kuriuose yra duomenų apie vaizdo stebėjimo kameras. Šiuos failus sukuria specializuota programinė įranga „DiBos“, kurios autorius yra Vokietijos koncernas „Bosch“. UAB „Robert Bosch“ pateiktame atsakyme nurodyta, kad valdant nuotoliniu būdu „DiBos“ įrenginį per IE operatorius gali stebėti kamerų vaizdus realiu laiku, gali peržiūrėti vaizdo įrašo archyvą, tačiau modifikuoti (pašalinti, pakeisti parametrus) arba kitaip paveikti vaizdo archyvo ir jo vientisumo per IE vartotojo sąsają arba rankiniu būdu pašalinant kompiuteryje esančius IE tarnybinius failus neįmanoma. Kolegijos nuomone, mažai tikėtina, kad būtų įmanoma fiziškai ištrinti vaizdo įrašų failus, esančius sudegusioje aparatūroje.

Kolegija nurodė, kad pirmąjį pranešimą apie kilusį gaisrą priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gavo 1.58 val., o A. M. pranešė apie kilusį gaisrą 02.02 val. Teismo ekspertizės akte padaryta išvada, kad pateiktoje vaizdo byloje akivaizdžiai matomi liepsnų pliūpsniai yra užfiksuoti apytiksliai nuo 01 val. 53 min. 36 sek 40 msek. pagal skaitmeninės stebėjimo sistemos sisteminį laiką. Ekspertas paaiškino, kad vaizdo kameros fiksuojamas laikas neatitiko realaus laiko, tai yra skaitmeninė stebėjimo sistema ir laikas nustatytas pagal tą datą ir laiką, kuris nurodytas vaizdo įraše. Dėl to kolegija sprendė, kad neįmanoma tiksliai nustatyti, kiek laiko praėjo nuo pirmo ugnies pliūpsnio iki tada, kai apsaugos darbuotojas iškvietė priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą.

Apsaugos darbuotojas nurodė, kad, išgirdęs priešgaisrinės apsaugos sistemos signalizaciją, jis išbėgo į kiemą, jam buvo pranešta, kad priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba jau iškviesta, tada jis grįžo į apsaugos postą, pasiėmė ryšio priemonę ir telefoną, nubėgo užsukti dujų kranų, skambino bendruoju pagalbos telefonu 112. Pagal Instrukcijos 3.4.3 punktą gaisro atveju apsaugos darbuotojas pirmiausia turi įvertinti gaisro mastą ir priklausomai nuo jo imtis šiame punkte nurodytų veiksmų. Kolegijos vertinimu, pirmiau nurodyti A. M. veiksmai atitiko sutartinius įsipareigojimus ir Instrukcijos reikalavimus. Byloje neįrodyta, kad atsakovė (jos darbuotojas) neteisėtais kaltais veiksmais padarė sutarties pažeidimų, lėmusių prašomų priteisti nuostolių atsiradimą.

Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju du verslo subjektai Fizinės apsaugos sutartimi susitarė dėl ribotos civilinės atsakomybės. Atsakovė teikė apsaugos paslaugas UAB „Kevlaras“ ribotą paros laiką, visą objektą saugojo vienas darbuotojas, už vieną valandą užsakovė apsaugos tarnybai mokėjo 12,80 Lt (3,71 Eur), saugomas objektas buvo itin didelės vertės turtas. Nurodytos aplinkybės pagrįstai lėmė atsakovės atsakomybės ribojimą ir nėra pagrindo ieškinyje nurodytų Fizinės apsaugos sutarties sąlygų vertinti kaip nesąžiningų užsakovės atžvilgiu.

Fizinės apsaugos sutarties 6.2 punktu šalys susitarė, kad atsakovės civilinė atsakomybė atsiranda tik esant kaltei. Šalims nedraudžiama susitarti dėl atsakomybės taikymo esant įmonės (verslininko) kaltei (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Atsakovės tyčios ar didelio neatsargumo nenustatyta.

Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad šalys Fizinės apsaugos sutartimi susitarė dėl objekto išsaugojimo, kaip tai nustatyta CK 6.718 straipsnyje. Fizinės apsaugos sutartyje nėra nuostatų, patvirtinančių atsakovės pareigą išsaugoti objektą. Priešingai nei nurodo ieškovės, lingvistinis sutarties nuostatų aiškinimas taip pat patvirtina atsakovės pareigą siekti išsaugoti objektą, tačiau ne pareigą pasiekti rezultatą – išsaugoti objektą.

Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis Fizinės apsaugos sutarties 6.2, 6.7.7 ir 6.4 punktų, kiek šių punktų nuostatos įtvirtina atsakovės civilinės atsakomybės ribojimą už sutarties nevykdymą per 30 kalendorinių dienų nuo nuostolių atsiradimo dienos pretenzijos pateikimo atsakovei. Tokios sutarties nuostatos įstatymai nedraudžia, dėl šios nuostatos susitarė du verslo subjektai, ši sąlyga buvo priimtina abiem šalims, toks susitarimas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo pripažinti jį negaliojančiu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovių ieškinį visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiamoje nutartyje neteisingai aiškintos ir taikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios draudikų teisę surinkti informaciją apie draudimo riziką (CK 6.994, 6.993 straipsniai), nes ieškovių kaip draudikių teisė įvertinti objekto draudimo riziką aiškinama kaip jų pareiga žinoti Fizinės apsaugos sutarties nuostatas, susijusias su restorano apsaugos režimu ir apsaugos vykdymo aplinkybėmis. Tokiu išaiškinimu apeliacinės instancijos teismas neadekvačiai išplėtė draudikų teisės įvertinti draudimo riziką ir draudėjo pareigos atskleisti reikšmingą informaciją apie draudžiamą įvykį mastą. Apeliacinės instancijos teismas faktiškai įpareigojo draudikes ne tik išsiaiškinti aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, bet ir galimai atlikti visų su draudžiamuoju objektu susijusių sutarčių išsamią analizę, nes teismas nedetalizavo, kiek ir kokios informacijos konkrečiai nagrinėjamu atveju draudikės turėjo sužinoti. Pagal galiojantį reglamentavimą draudikai neturi pareigos atlikti visų sutarčių, susijusių su ketinamu apdrausti turtu, analizės.

Teismai netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su tuo, kokią informaciją ir kaip iki draudimo sutarties sudarymo surinko ieškovės, nenustatė, kokia informacija draudimo sutarčiai sudaryti turėjo būti laikoma būtina ir (ar) pakankama. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo padarytos išvados apie tai, kokios Fizinės apsaugos sutarties nuostatos ieškovėms turėjo būti žinomos, peržengia įrodinėjimo dalyko ribas, pažeidžia šalių rungimosi principą ir yra neteisėtos. Byloje nustatytas aspektas, kad atsakovės darbuotojas nepertraukiamai saugojo restoraną vėlyvuoju paros metu, priešingai nei nurodo Lietuvos apeliacinis teismas, vertintinas kaip draudžiamojo įvykio riziką mažinantis, o ne didinantis veiksnys, atitinkamai ši teismo nutarties dalis yra nemotyvuota ir nelogiška. Lietuvos apeliacinio teismo pastabos dėl ieškovių pareigos įvertinti su restorano draudimu susijusią draudimo riziką nereikšmingos šiai bylai, kadangi joje sprendžiamas klausimas ne dėl draudimo sutarčių, sudarytų UAB „Kevlaras“ ir ieškovių, o dėl Fizinės apsaugos sutarties, sudarytos UAB „Kevlaras“ ir atsakovės, vykdymas (atsakovės sutartinės atsakomybės taikymo). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl draudimo sutarčių (draudikių pareigų apimties) vertinimo, peržengė bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis).

Teismai neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pasaugos sutarties sampratą (CK 6.830–6.850 straipsniai), nepripažindami pasaugos sutartimi Fizinės apsaugos sutarties dėl to, kad saugoti perduotas ne kilnojamasis, o nekilnojamasis daiktas ir šalys esą nesitarė dėl objekto išsaugojimo. Ginčo sutartis turėjo būti kvalifikuota kaip pasaugos sutartis, nes yra visi šios sutarties požymiai. Sutarties šalys susitarė dėl saugotojo paslaugų, kurios užtikrintų objekto apsaugojimą nuo bet kokių neteisėtų kėsinimųsi, o tokių siekių įgyvendinimas ir yra objekto išsaugojimas. Susitarimas dėl turto (objekto ir jame esančio kilnojamojo turto) saugos sudarytas su profesionalų paslaugas teikiančia įmone – juridiniu asmeniu (verslininku), kurio pagrindinė veiklos sritis yra saugojimas, veikla vykdoma turint specialią licenciją, technines priemones ir tinkamai parengtus darbuotojus. Tarp šalių buvo sudaryta fizinės apsaugos sutartis, reiškianti, kad savo paslaugas atsakovė teikė, be kita ko, paskirdama savo darbuotoją saugoti objektą vietoje, t. y. daiktas buvo perduotas saugoti atsakovės darbuotojui.

Apeliacinės instancijos teismui nesutikus su ieškovių pozicija, kad ginčo sutartis yra pasaugos sutartis, Fizinės apsaugos sutartis turėjo būti kvalifikuota kaip mišri atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, turinti ir pasaugos sutarties požymių, nes pasaugos atveju sąlyga, jog saugotojui perduodamas kilnojamasis daiktas, nėra imperatyvi. Tokią išvadą leidžia daryti kasacinio teismo išaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad svarbiausi pasaugos sutarties elementai yra: 1) susitarimas dėl daikto saugojimo; 2) faktinis daikto perdavimas saugotojui. Kad pasaugos sutartimi saugoti gali būti perduodamas ir nekilnojamasis daiktas, pripažįsta ir kitų pasaulių valstybių (Pietų Afrikos) teisė. Byloje nėra ginčo, kad objektas kiekvieną parą nustatytomis valandomis buvo perduodamas saugoti atsakovei ir tos apsaugos vykdymo metu (ypač) naktį atsakovės darbuotojas buvo vienintelis, kuris valdė objektą, t. y. galėjo daryti jam fizinį ir (ar) ūkinį poveikį. Be to, atsakovė sutartimi įsipareigojo saugoti ne tik restoraną, bet ir jame esantį užsakovės turtą, kuris buvo kilnojamasis. Todėl netgi atmetus ieškovių argumentus dėl visos Fizinės apsaugos sutarties kvalifikavimo kaip pasaugos sutarties, bent jau dalis Fizinės apsaugos sutarties neginčijamai laikytina tokia dėl atsakovės įsipareigojimo saugoti restorane esantį kilnojamąjį turtą.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties išaiškinimas, kad fizinės apsaugos sutartys nėra pasaugos sutartys, dėl to saugotojai jomis neįsipareigoja užtikrinti turto išsaugojimo, pažeidžia CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nes paneigia fizinės apsaugos sutarties esmę ir sukelia prielaidas atsirasti esminei šalių nelygybei. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino apsaugos bendrovės (profesionalios saugotojos) pareigų apimtį, taip buvo visiškai iškreipta apsaugos paslaugų sutarties šalių interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismo pateiktas Fizinės apsaugos sutarties tikslo aiškinimas, kuris tariamai nereiškia atsakovės perduoto objekto išsaugojimo, visiškai paneigia sutarties dėl apsaugos paslaugų esmę ir prasmę – tokiu atveju (jei saugojimas suprantamas kaip pasyvus stebėjimas, nesiejamas su konkrečiu rezultatu ir atitinkamų priemonių ėmimusi kilus pavojui) šias paslaugas gali teikti bet kas, net ir ne profesionalas. Tuomet tokia sutartis praranda prasmę, nes už didelę kainą mainais kita šalis negauna nieko, o tai jau yra esminė šalių nelygybė. Teismai turėjo nustatyti, ką atsakovė apskritai pagal Fizinės apsaugos sutartį įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus jos suteikta paslauga turėjo atitikti, tačiau tokie teismų išaiškinimai nepateikti nei teismo sprendime, nei skundžiamoje nutartyje.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 6.245–6.249 straipsnio nuostatas dėl civilinės atsakomybės taikymo, nepripažindamas akivaizdžiai neteisėtų atsakovės darbuotojo veiksmų (neveikimo) Fizinės apsaugos sutarties nuostatų pažeidimu, ir sukūrė precedentą, pagal kurį apsaugos tarnyba iš esmės atleidžiama nuo bet kokių sutartinių įsipareigojimų užsakovui vykdymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, remiantis CK 6.200 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, jog CK įtvirtina prievolių skirstymą į prievoles pasiekti tam tikrą rezultatą ir prievoles užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį. Prievolės, kurių pareiga yra užtikrinti rezultatą, ir prievolės, kurių pareiga yra dėti maksimalias pastangas, skiriasi, nes pirmuoju atveju neteisėti veiksmai atlikti, jeigu rezultatas nepasiektas, nesvarbu, kad tai įvyko ne dėl skolininko kaltės, o antruoju atveju neteisėti veiksmai atlikti tik tuo atveju, jeigu skolininkas kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016). Fizinės apsaugos sutartimi atsakovė įsipareigojo pasiekti tam tikrą rezultatą – išsaugoti objektą, apsaugodama jį nuo neteisėtų kėsinimųsi. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šio rezultato atsakovė nepasiekė – restoranas ir jame buvęs turtas buvo visiškai sunaikinti dėl tyčinio padegimo. Dėl šios priežasties ginčo sutartimi sulygto rezultato atsakovei nepasiekus, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, teismai privalėjo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus, nepriklausomai nuo atsakovės kaltės buvimo ar nebuvimo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina kaip nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas atsakovės darbuotojo A. M. neteisėtų veiksmų, padarė esminius CK 6.246 ir 6.248 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo pažeidimus. Atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – pažeidė esminius savo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovės darbuotojas turėjo pareigą nepertraukiamai stebėti monitorius, transliuojančius vaizdo stebėjimo kamerų vaizdą, ir reaguoti į neteisėtas veikas, kuriomis buvo pasikėstina į saugomą objektą, tačiau nė vienos iš šių pareigų nevykdė ir tai lėmė objekto sunaikinimą. Atsakovė įsipareigojo sutartimi, kad jos apsaugos darbuotojai, saugantys objektą, vykdytų Taisyklių, įskaitant Instrukcijų, reikalavimus (Fizinės apsaugos sutarties 3.1.3 punktas). Taisyklėse ir Instrukcijoje detalizuoti atsakovės apsaugos darbuotojo pareigos ir draudimai jo pamainos objekte metu, be kita ko: apsaugos darbuotojas privalo įstatymų leidžiamomis priemonėmis užkirsti kelią užpuolimams bei kitiems neteisėtiems veiksmams, kuriais kėsinamasi į objektą (Taisyklių 10.2.3 punktas); apsaugos darbuotojas privalo nuolat būti budrus ypač ypatingomis aplinkybėmis (Taisyklių 10.2.9 punktas); apsaugos darbuotojas privalo kreipti dėmesį į asmenis, kurie dažnai pasirodo prie objekto, domisi langais, durimis, spynomis, aptvėrimu, saugojimo režimu (Taisyklių 10.2.10 punktas); apsaugos darbuotojui draudžiama rūkyti tam neskirtose vietose, miegoti, žiūrėti, atsinešti ir (arba) laikyti televizorių ar radijo imtuvą bei kitais būdais mažinti dėmesį (Taisyklių 10.3.4 punktas, Instrukcijos 3.2.2.1 papunktis); apsaugos darbuotojui draudžiama naudotis tarnybiniu telefonu, užsakovės biuro technika ar kitu inventoriumi asmeniniais tikslais (Taisyklių 10.3.8 punktas); nakties metu automobilių aikštelėje neturėtų būti pašalinių automobilių (Instrukcijos 3.3.5 punktas); visais atvejais nemažinti dėmesio objekto apsaugai (Instrukcijos 3.4.5 punktas); jei bent viena kamera nerodo ar nusukta, nedelsiant informuoti apie tai UAB „Falck Security“ arba banko administravimo departamento saugos specialistus (Vaizdo stebėjimo-įrašymo sistemos vartotojo instrukcijos 1 punktas, 2 punkto c papunktis). Pirmiau paminėtas pareigas apsaugos darbuotojas gali įgyvendinti tik tokiu atveju, jei nepertraukiamai stebi monitorių, kuriame rodomas apsaugos vaizdo kamerų transliuojamas vaizdas. Nuolatinio nepertraukiamo stebėjimo pareiga apsaugos sutartyse nėra pripažįstama objektyviai neįmanoma, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad neįmanoma fiziškai nepertraukiamai stebėti monitorių, paneigia bylos įrodymai, tarp jų – paties A. M. paaiškinimai, kad savo pamainos metu (iki gaisro) jis nestebėjo monitorių ne dėl objektyvių (fiziologinių) priežasčių, bet dėl asmeninių (nesusijusių su darbu) interesų tenkinimo (naršė internete, skaitė žurnalą, buvo išėjęs į lauką). Vien tai, kad, vadovaujantis bylos medžiaga, A. M. baigė naršyti internete 0.55 val. (likus vienai valandai iki gaisro), nepatvirtina, kad tuo metu, kai buvo atliekamos su gaisro kilimu susijusios neteisėtos veikos (nuo 01.39 val. iki 01.57 val.), jis savo pareigas vykdė tinkamai.

Atsakovė yra profesionali saugotoja, verslininkė, todėl jai taikoma griežtoji civilinė atsakomybė (be kaltės). Bylos aplinkybės bet kuriuo atveju patvirtina, kad žala ieškovėms buvo sukelta dėl kaltų atsakovės veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas atsakovės darbuotojo kaltės, visiškai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.248 straipsnį, 6.256 straipsnio 4 dalį bei CK 6.845 straipsnio 3 dalį. Bylos aplinkybės patvirtina, kad kaltus veiksmus, pasireiškusius itin nerūpestingu ir aplaidžiu Fizinės apsaugos sutartyje nustatytų įsipareigojimų vykdymu (arba jų nevykdymu apskritai), atliko tiek atsakovė, tiek jos apsaugos darbuotojas. Atsakovė paskyrė itin didelės vertės, specifiniam, nuošalioje vietoje esančiam objektui saugoti asmenį, neturintį reikiamos patirties, įgūdžių, tinkamai neinstruktuotą. Budėdamas apsaugos darbuotojas netinkamai atliko savo pareigas, dėl to nebuvo užkirstas kelias gaisrui objekte kilti ir ieškovėms buvo padaryti itin dideli nuostoliai.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tiesioginių įrodymų nebuvimą, kai tų įrodymų neliko dėl atsakovės (jos darbuotojo) kaltės, neteisėtai aiškino atsakovės naudai. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvimo, ignoravo kitus byloje esančius įrodymus arba juos įvertino netinkamai. Restorano kamerų vaizdo įrašų neišliko dėl gaisro, kuris, ieškovių įsitikinimu, kilo dėl to, kad jam kelio neužkirto būtent atsakovės apsaugos darbuotojas. Todėl galima teigti, kad tiesioginis įrodymas, kuris, tikėtina, būtų patvirtinęs ieškovių įrodinėjamas aplinkybes, neišliko kaip tik dėl to, kad atsakovė neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Todėl aplinkybė, kad restorano vaizdo kamerų ir jų užfiksuotų vaizdo įrašų nėra išlikę, negali būti aiškinama kaip paneigianti atsakovės (jos darbuotojo) veiksmų neteisėtumą. Byloje surinkta pakankamai kitų įrodymų, patvirtinančių, kad apsaugos darbuotojas turėjo galimybę pastebėti padegėją ir jo atliekamus neteisėtus veiksmus. Į bylą ieškovės pateikė restorano vaizdo kamerų išdėstymo schemą, iš kurios galima spręsti, jog įtartino automobilio ir padegėjo judėjimo trajektorijos bei konkrečių neteisėtų veiksmų atlikimo vietos buvo fiksuojamos restorano kamerų (pateko į jų stebėjimo lauką). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės apsaugos darbuotojas būtų raštu informavęs UAB „Kevlaras“ apie kliūtis, trukdančias jam tinkamai vykdyti savo darbo funkcijas, pvz., kad vaizdo kameros neveikė. UAB „Vingės transsphere logistika“ vaizdo stebėjimo kamerų įrašai patvirtina, kad jos kameros, buvusios dideliu atstumu nuo restorano pastato (esant tokiam pačiam apšvietimui, kurį kaip prastą apklausų metu nurodė A. M.), fiksavo minėtus vaizdus. Vaizdas, fiksuojamas arčiau esančių kamerų, yra ryškesnis nei tas pats vaizdas, fiksuojamas toli esančių kamerų. Todėl netgi nelikus restorano kamerų vaizdo įrašų (bet esant gretimo pastato kamerų vaizdo įrašams) galima neabejotinai teigti, jog restorano kameros turėjo aiškiai fiksuoti padegėjo veiksmus, kadangi jis judėjo prie restorano, t. y. visiškai arti prie restorano vaizdo stebėjimo kamerų. Tai, kad UAB „Vingės transsphere logistika“ vaizdo įrašuose esantį subjektą teismo ekspertas pastebėjo ne iš karto ir matė jį nelabai ryškiai, objektyviai negali paneigti fakto, jog atsakovės apsaugos darbuotojo monitoriaus ekrane matomas vaizdas kokybiškai buvo daug geresnis, o matomas asmuo – didesnis.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikomas susitarimams dėl civilinės atsakomybės ribojimo (CK 6.211, 6.252 straipsniai), taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Skundžiamoje teismo nutartyje neteisingai išaiškintas draudimo riboti civilinę atsakomybę ir sutarčių laisvės principo santykis, be to, teismas nurodė tariamas priežastis, lėmusias ribotos civilinės atsakomybės įtvirtinimą Fizinės apsaugos sutartyje, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus. Aplinkybė, kad atsakovė teikė paslaugas UAB „Kevlaras“ ribotą paros laiką, negali būti ir nėra svarbi, sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės apimties. Gaisras kilo ne dieną, bet naktį, būtent atsakovės darbuotojo budėjimo metu. Aplinkybė, kad objektą saugojo vienas apsaugos darbuotojas, negali būti ir nėra svarbi sprendžiant atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, nes byloje nebuvo tiriama, ar tokiam objektui kaip restoranas tinkamai saugoti pakanka vieno apsaugos darbuotojo, ieškovės neturėjo galimybės pasisakyti dėl šios aplinkybės ir nepasisakė. Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad konkrečiu atveju vienas atsakovės darbuotojas, jei būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, būtų visiškai galėjęs užtikrinti objekto apsaugą nuo neteisėtų veiksmų (tyčinio padegimo), tačiau to nepadarė, ir ne dėl to, kad jam trūko papildomos komandos, o dėl to, kad tuo metu, kai privalėjo, jis nestebėjo monitoriaus, į kurį buvo perduodamas restorano stebėjimo kamerų vaizdas. Aplinkybė, kad už vieną valandą užsakovė mokėjo apsaugos darbuotojui 12,80 Lt (3,71 Eur), nepateisina atsakovės atsakomybės sumažinimo nuo 11 586 328,55 Lt (3 355 632,69 Eur) (realių nuostolių, patirtų šioje byloje, suma) iki 100 000 Lt (28 962 Eur). Fizinės apsaugos sutarties nuostata, įtvirtinanti sutarties neįvykdžiusios šalies atsakomybę net 115 kartų mažesnę nei realiai kitos šalies patirti nuostoliai, negali būti pripažinta nei logiška, nei teisėta ir sąžininga. Teismo nutartyje nurodytas argumentas, kad UAB „Kevlaras“ mokėjo atsakovei 12,80 Lt, netikslus, nes per visą ginčo sutarties vykdymo laikotarpį atsakovės paslaugos kito: vykdant Fizinės apsaugos sutartį objekto fizinės apsaugos mokestis buvo 13 Lt (3,77 Eur) už valandą, tik nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 12 d. turėjo galioti 12,80 Lt už valandą mokestis, kurį nurodė teismas. Ginčo sutarties turinys leidžia teigti, kad pačios sutarties šalys nesiejo mokesčio už paslaugas dydžio su atsakovės sutartinės atsakomybės ribų didinimu (mažinimu). Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nevertino, ar toks šalių suderėtas mokestis atitiko analogiškų paslaugų kainą rinkoje, todėl visos jo išvados dėl mokesčio dydžio įtakos civilinės atsakomybės ribojimui yra spekuliatyvios, nepagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tariama ribotos atsakovės atsakomybės taikymo priežastis – kad saugomas objektas buvo itin didelės vertės turtas – laikytina alogiška, kadangi būtent ši aplinkybė reikalauja adekvataus paslaugas teikiančios šalies atsakomybės nustatymo, jai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, dėl kurių minėtas turtas gali būti sunaikintas. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad atsakovės civilinės atsakomybės ribojimas atitinka abiejų sutarties šalių – verslininkių ketinimus, iškreipia ginčo sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Tokia atsakomybės apribojimo nuostata paneigia apsaugos paslaugų teikimo sutarties prasmę, nes neįtvirtina esminių pareigų pagal Fizinės apsaugos sutartį neįvykdymo adekvačių pasekmių. Ginčo sutarties šalių susitarimas, ribojantis atsakovės atsakomybę, laikytinas nesąžiningas ir negaliojantis, nes jis pažeidžia pačią įsipareigojimų esmę, susijusią su svarbiais įsipareigojimais.

Atsakovė UAB „G4S Lietuva“ ir trečiasis asmuo „ACE E. G. Ltd.“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti šį skundą ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde keliamas teisės taikymo bei aiškinimo klausimas, susijęs su draudikų teisės surinkti informaciją apie draudimo riziką apimtimi, neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nepagrįstai išplečia bylos nagrinėjimo ribas, todėl yra nespręstinas. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas aplinkybes dėl draudimo rizikos, vertino bylos faktinių aplinkybių visumą. Priešingai nei teigia ieškovės, apeliacinės instancijos teismas apskritai neaiškino CK 6.994, 6.993 straipsniuose įtvirtintų normų.

Teismai pagrįstai nustatė, kad ginčo sutartis neturi pasaugos sutarties požymių. Lingvistinis Fizinės apsaugos sutarties aiškinimas patvirtina atsakovės pareigą siekti išsaugoti objektą, tačiau ne pareigą pasiekti rezultatą. Ginčo sutartis neatitinka pasaugos sutarties požymių: Fizinės apsaugos sutarties 1.1.3 punkte objektas apibrėžiamas kaip užsakovės nurodyta patalpa (-os), pastatas (-ai) ir (arba) teritorija, pažymėta kaip aiškiai apibrėžta sutarties priede. Atsakovė įsipareigojo saugoti restoraną kaip visumą, jokių kilnojamųjų daiktų nepriimdama savo žinion, sutarties objektas buvo nekilnojamasis daiktas. Ieškovių reiškiami reikalavimai (jų dalis) susiję būtent su nekilnojamajam daiktui padaryta žala. Nagrinėjamos situacijos atveju restoranas atsakovei negalėjo būti perduotas fiziškai, nes tai įmanoma tik kilnojamųjų daiktų atveju. Atsakovei nebuvo sudaryta galimybė faktiškai valdyti (kontroliuoti, daryti fizinį poveikį) restoraną. Ginčo sutartyje nebuvo nustatyta atsakovės pareiga išsaugoti objektą, sutarties šalys susitarė, kad sutarties tikslas yra orientuotas į procesą – tam tikrą atidumo bei rūpestingumo laipsnį atitinkančių paslaugų teikimą siekiant apsaugoti sutarties objektą. Tiek CK 6.830 straipsnio 1 dalyje, tiek teisės doktrinoje bei kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pasaugos objektas gali būti tik kilnojamieji daiktai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atlygintinų paslaugų sutartis negali būti mišri, jeigu nėra sulygstama dėl kelių savarankiškų dalykų, kurių kiekvienas galėtų būti atskiros sutarties rūšies dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2007). Tarp Fizinės apsaugos sutarties šalių susitarta dėl vieno sutarties dalyko – objekto fizinės apsaugos paslaugų teikimo. Sutartyje nenurodyta, kad jos pagrindu saugoti perduodami ir konkretūs kilnojamieji daiktai, nėra tokio turto perdavimą patvirtinančio šalių pasirašyto turto perdavimo apyrašo. Nesant ginčo sutartyje kelių savarankiškų dalykų, ši sutartis negali būti mišri. Pareiga išsaugoti nekilnojamuosius daiktus lemtų nepalyginti didesnę apsaugos bendrovėms tenkančią riziką, dėl kurios savo ruožtu neišvengiamai smarkiai padidėtų fizinės apsaugos sutarties paslaugų kainos.

Įstatymai nedraudžia Fizinės apsaugos sutarties 6.7.7 punkte nustatytos normos, dėl jos susitarė du verslo subjektai, ši sąlyga buvo priimtina abiem šalims, toks susitarimas yra teisėtas, todėl nėra pagrindo pripažinti jį negaliojančiu.

Nėra atsakovės ir jos darbuotojo kaltės, nes, atsižvelgiant į atsakovės prievolės užtikrinti tam tikrą atidumo ir rūpestingumo laipsnį pobūdį, ši civilinės atsakomybės sąlyga nustatytina taikant tą patį standartą kaip ir neteisėtų veiksmų atveju, t. y. nustačius, jog atsakovė (jos darbuotojas) užtikrino reikiamą atidumo ir rūpestingumo laipsnį, darytina išvada, kad nėra atsakovės kaltės.

Bendrosios CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtys nustatytos tiek įstatyme (CK 6.200 straipsnis), tiek Fizinės apsaugos sutartyje (sutarties 6.2 punktas). Ginčo sutartis kvalifikuotina kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurios turinį sudaro prievolė užtikrinti tam tikrą atidumo ir rūpestingumo laipsnį. Tik atsakovės ir apsaugos darbuotojo veiksmai, kurie neatitiko tam tikro atidumo ir rūpestingumo laipsnio, gali būti pripažinti neteisėtais. Nagrinėjamu atveju atsakovės ir apsaugos darbuotojo veiksmams taikytinas atidumo ir rūpestingumo standartas nustatytas ginčo sutartyje, Instrukcijoje, Taisyklėse. Teismai teisingai konstatavo, kad atsakovės apsaugos darbuotojo veiksmai tiek iki gaisro kilimo, tiek po jo atitiko sutartyje nustatytus įsipareigojimus bei Instrukcijos ir Taisyklių reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė (jos darbuotojas) neteisėtais veiksmais padarė sutarties pažeidimų, tinkamai taikė teisės normas, reguliuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą. Pačios ieškovės nurodė, kad nėra jų teigiamas aplinkybes (kad gaisro kilimo metu apsaugos darbuotojas tariamai buvo neatidus) patvirtinančių įrodymų. Nesant ieškovių įrodinėjamas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama atsakovei.

CK 6.252 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas apriboti civilinę atsakomybę netaikytinas, nes, kaip teisingai nustatė teismai, atsakovė ir jos apsaugos darbuotojas apskritai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tuo labiau nulemtų tyčios ar didelio neatsargumo. Atsakovės civilinės atsakomybės ribojimas paremtas tiek paslaugų kaina, tiek teikiamų paslaugų kiekiu. Atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės ribojimas 100 000 Lt apimtimi bei nuostolių pobūdžiu (tiesioginiai nuostoliai) yra pagrįstas. Priešinga išvada prieštarautų sąžiningumo principui bei iškreiptų sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą atsakovės nenaudai. Pažymėtina, kad apsaugos sutarčių nuostatos, ribojančios saugos tarnybos atsakomybę, yra įprastos tokio pobūdžio fizinės apsaugos sutartyse.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl fizinės apsaugos sutartinių santykių kaip atlygintinų paslaugų sutarties / pasaugos sutarties / mišrios atlyginitinų paslaugų sutarties, turinčios pasaugos sutarties elementų, kvalifikavimo

Kaip paslaugų sutartis kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CPK 6.716 straipsnio 1 dalis). Kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga. Sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717 straipsnio taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir t. t. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad fizinės apsaugos sutartis, kuria įsipareigojama saugoti patalpas, kvalifikuojama kaip atlygintinų paslaugų sutartis, bet ne kaip pasaugos sutartis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad pasaugos sutarties objektas gali būti tik kilnojamasis daiktas, o viena iš esminių sutarties sąlygų – kilnojamojo daikto perdavimas saugotojui. Ar sudaryta sutartis yra pasaugos, vertinama pagal tai, ar kilnojamasis daiktas davėjo buvo perduotas saugoti, ar buvo įsipareigojimas daiktą išsaugoti ir jį grąžinti išsaugotą, t. y. ar buvo susitarta dėl saugojimo paslaugos teikimo, nes ji yra pasaugos sutarties dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2009).

Sudaryta Fizinės apsaugos sutartimi atsakovas įsipareigojo vykdyti objekto fizinę apsaugą sutartyje nustatyta tvarka (sutarties 2.1 punktas), o užsakovas – sudaryti būtinas fizinei apsaugai vykdyti sąlygas ir sutartyje nustatyta tvarka sumokėti už suteiktas paslaugas (sutarties 2.2 punktas); apsaugos objektas apibrėžiamas kaip užsakovo nurodyta patalpa (-os), pastatas (-ai) ir (arba) teritorija, pažymėta ar kitaip aiškiai apibrėžta sutarties priede (Fizinės apsaugos objekto duomenys), Instrukcijoje. Pirmosios instancijos teismas šią sutartį kvalifikavo kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo kvalifikavimu sutiko. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas teikė atlygintinas fizinės objekto apsaugos paslaugas, sprendė, kad materialiniai teisiniai santykiai kvalifikuotini pagal CK 6.716 straipsnį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas – CK 6.830–6.850 straipsnius, įtvirtinančius pasaugos sutarties sampratą, nepripažindamas pasaugos sutartimi fizinės apsaugos sutarties dėl to, kad saugoti perduotas ne kilnojamasis, o nekilnojamasis daiktas ir kad sutarties šalys nesitarė dėl objekto išsaugojimo.

Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.830 straipsnio 1 dalies, apibrėžiančios pasaugos sutarties sampratą, aiškinimą kasacinio teismo praktikoje išskiriami šie pasaugos sutartį apibrėžiantys požymiai: pasaugos sutarties objektas – kilnojamasis daiktas; kilnojamojo daikto perdavimas saugotojui; saugotojo įsipareigojimas perduotą daiktą grąžinti išsaugotą (žr. nutarties 39 punktą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pasaugos santykiams atsirasti yra būtinas realus (faktinis) saugojamo turto perdavimas saugotojui. Toks perdavimas gali būti atliekamas tiek fiziškai perduodant turtą saugotojui, tiek ir sudarant saugotojui galimybę valdyti turtą. Faktinis turto perdavimas patvirtinamas saugotojo parašu turto apraše nurodant, kad saugotojas apraše nurodytą turtą priėmė saugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2009). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad sudarant ginčo sutartį buvo perduoti kilnojamieji daiktai ir sudarytas perduotino turto aprašas, kuris yra būtinas, siekiant patvirtinti turto perdavimo faktą.

Objektas, kuriam pagal Fizinės apsaugos sutartį teikta fizinė apsauga, yra restoranas (restoranas-viešbutis). Pagal Fizinės apsaugos sutartį apsaugos darbuotojas per vaizdo kamerą monitoriuje turėjo stebėti restorano išorę bei teritoriją ir nustatytu laiku periodiškai apeiti restorano teritoriją. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šie apsaugos darbuotojo atliktini veiksmai nelaikytini objekto faktiniu valdymu. Pagal Fizinės apsaugos sutarties priedo 1.1.1 punktą atsakovė įsipareigojo saugoti objektą kaip visumą, kilnojamųjų daiktų neperimdama savo žinion. Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ginčo sutarties objektas buvo nekilnojamasis daiktas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Fizinės apsaugos sutartyje neįtvirtinta išsaugoti objektą ir jame esantį turtą. Prie tokios išvados apeliacinės instancijos teismas priėjo išanalizavęs Fizinės apsaugos sutarties 1.1.1 punktą, kuriame yra apibrėžta fizinės apsaugos sąvoka: „Fizinė apsauga – Fizinės apsaugos paslaugų teikimo Taisyklėse ir Instrukcijoje apibrėžta objekte esančio apsaugos darbuotojo veikla, kuria siekiama apsaugoti objektą ir (arba) jame esantį užsakovo turtą ir (arba) asmenis nuo neteisėtų veiksmų“, bei įvertinęs tai, jog Fizinės apsaugos sutarties 1.1.1 punkte yra vartojama sąvoka „siekiama apsaugoti“, bei kitas sutarties nuostatas ir sutarties 1 priede apibrėžtą fizinės apsaugos objektą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad fizinės apsaugos sutarties nuostatose nėra įtvirtinta atsakovės prievolė pasiekti tikslą – fiziškai išsaugoti objektą bei jame esantį turtą bet kokiomis priemonėmis bei grąžinti išsaugotą turtą paslaugų užsakovei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentais nepaneigiama apeliacinės instancijos teismo išvada, jog Fizinės apsaugos sutartis neturi pasaugos sutartį kvalifikuojančių požymių, sutartis kvalifikuotina pagal bendrąsias atlygintines paslaugas reglamentuojančias teisės normas be pasaugos teisinių santykių požymių (CK 6.716 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad savo esme atlygintinų paslaugų sutartis negali būti mišri, jeigu nėra sulygstama dėl kelių savarankiškų dalykų, kurių kiekvienas galėtų būti atskiros sutarties rūšies dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016, 24 punktas). Fizinės apsaugos sutartyje nenurodyta, kad jos pagrindu fizinei apsaugai perduodami ir konkretūs kilnojamieji daiktai, dėl to nagrinėjamu atveju sutartis negali būti pripažįstama mišria, turinčia ir atlygintinų paslaugų sutarties, ir pasaugos sutarties požymių. Vien tai, kad saugomame objekte buvo kilnojamieji daiktai ir sutartyje buvo nustatyta atsakovės pareiga siekti apsaugoti tą turtą nuo neteisėtų veiksmų, nepatvirtina, kad buvo konkretus susitarimas dėl kilnojamųjų daiktų pasaugos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju Fizinės apsaugos sutartis nelaikytina mišria.

Dėl sutartinės civilinės atsakomybės ir jos sąlygų

CK 6.248 straipsnio 1 dalis (įtvirtinta CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus „Civilinė atsakomybė“ pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“) taikoma tiek sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei. Šioje normoje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. CK 6.256 straipsnio 4 dalis (įtvirtinta XXII skyriaus antrame skirsnyje „Sutartinė atsakomybė“) nustato: kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Pagal bendrąją taisyklę kaltė yra būtina sutartinės atsakomybės sąlyga, o griežta atsakomybė taikoma išimtiniais atvejais. Re­miantis nurodytomis CK normomis, prie išimčių priskirtini tie atvejai, kai konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančios normos arba šalių sudaryta sutartis numato, kad atsakomybė yra griežta ir kai sutartį pažeidusi šalis yra verslininkas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad kaltės kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos būtinumo aspektu svarbi prievolių klasifikacija į skirtingo intensyvumo prievoles, be to, teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės darbuotojo neteisėtų veiksmų, neatsižvelgė į šią klasifikaciją ir kasacinio teismo praktiką, dėl to netinkamai aiškino ir taikė CK 6.200 straipsnio 4 dalį bei Fizinės apsaugos sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo pasiekti tam tikrą rezultatą – išsaugoti objektą, apsaugodama jį nuo neteisėtų veiksmų.

Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad šią prievolių klasifikaciją (žr. nutarties 49 punktą) suponuoja CK normos: CK 6.200 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąlyga, kad jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Prievolės, kurių pareiga yra užtikrinti rezultatą, ir prievolės, kurių pareiga yra dėti maksimalias pastangas, skiriasi, nes pirmuoju atveju neteisėti veiksmai atlikti, jeigu rezultatas nepasiektas, nesvarbu, kad tai įvyko ne dėl skolininko kaltės, o antruoju atveju neteisėti veiksmai atlikti tik tuo atveju, jeigu skolininkas kaltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 25 punktas).

Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį reglamentuojančio CK 6.718 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai sutartis numato paslaugų teikėjo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal prievolės pobūdį (fizinė objekto apsauga) sprendžiant dėl saugotojo atsakomybės, būtina atsižvelgti į tai, kad saugotojo kaltė pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, saugotojas turi teisę įrodinėti esąs nekaltas dėl prievolės neįvykdymo. Taigi, nesant sutarties šalių susitarimo dėl rezultato pasiekimo (žr. nutarties 44 punktą), atlygintinų paslaugų teikėjas sutarties neįvykdymo atveju gali pasiteisinti kaltės nebuvimu pagal CK 6.200 straipsnio 4 dalį ir 6.248 straipsnio 1 dalį.

CK 6.200 straipsnio 4 dalis leidžia daryti išvadą, kad kaltė yra būtina atsakomybės už sukeltą žalą sąlyga prievolės užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį pažeidimo atveju. CK 6.200 straipsnio 4 dalis laikytina specialiąja CK 6.256 straipsnio 4 dalies nukreipiamosios normos atžvilgiu. Todėl kad ir prievolę užtikrinti tam tikrą atidumo, rūpestingumo laipsnį pažeidęs verslininkas atsako už kaltais veiksmais sukeltą žalą. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į šios prievolės pobūdį: net ir didžiausią patirtį bei kompetenciją turintis verslininkas negali pagrįstai užtikrinti, kad pageidaujamas rezultatas bus pasiektas.

Pagal kasacinio teismo praktiką, jei į sutartį neįtraukta išlyga dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir tokiais atvejais, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).

Kaip minėta, CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Vadinasi, jei į sutartį neįtraukta išlyga dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir tokiais atvejais, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį. Pažymėtina, kad kaltės prezumpcija sutartiniuose santykiuose nereiškia neteisėtų veiksmų prezumpcijos. Skolininkui užtikrinta galimybė įrodyti, kad jo elgesys nors ir neužtikrino žalos nepadarymo, bet buvo toks, kiek tai įprastai reikalaujama ar priimtina toje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Fizinės apsaugos sutartyje (sutarties 6.2 punktas) šalys susitarė, jog atsakovės atsakomybė atsiranda tik esant jos kaltei. Tokiu būdu fizinės apsaugos sutarties šalys pasinaudojo CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybe nustatyti kitokias civilinės atsakomybės sąlygas ir susitarė, kad saugos tarnybos civilinė atsakomybė atsiranda tik esant kaltei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.256 straipsnio 4 dalyje išdėstyta teisės norma pagal savo reguliavimo pobūdį neabejotinai yra dispozityvioji, t. y. leidžianti šalims susitarti dėl kitokių sąlygų nei nustatyta normoje; joje ne tik nėra jokio aiškaus draudimo ar įpareigojimo, būdingo imperatyviajai teisės normai, bet ir expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) išdėstytas leidimas sutartyje numatyti kitokias atsakomybės sąlygas nei nustatyta teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2012).

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Sutarties šalių valia, jei ji neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), negali būti ignoruojama ne tik pačių sutarties šalių, bet ir sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių. Kasacinis teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-537-690/2015 pažymėjo, kad sąlygos, dėl kurių susitariama sutartyje, nebūtinai turi būti vienodai palankios abiem sutarties šalims, tačiau susitarimas dėl jų turi būti pasiektas abiejų šalių bendra valia.

Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad sutarties šalys nesuderinta valia būtų susitarusios dėl atsakovės atsakomybės esant kaltei, to neteigia ir ieškovės. Spręstina, kad ši sąlyga buvo priimtina abiem šalims, toks susitarimas yra teisėtas, todėl turi būti vykdomas, ir kiekviena sutarties šalis turi prisiimti iš tokio susitarimo kylančius padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2012 pažymėjo, kad aplinkybė, jog įmonei (verslininkui) sutartinė atsakomybė taikoma, be kitų sąlygų, ir esant kaltei, nepaneigia sutarties tinkamo ir sąžiningo vykdymo principo (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), o tik nustato atsakomybės už šio principo pažeidimą sąlygas.

Sprendžiant dėl sutartinės atsakomybės už netinkamą atlygintinų paslaugų teikimą, turi būti įvertinta, ar paslaugų teikėjo veiksmai atitinka CK 6.717–6.718 straipsnių taisykles, kurios įpareigoja teikėją veikti sąžiningai, protingai, kad paslaugų teikimas labiausiai atitiktų kliento interesus, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, laikytis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų, neteikti paslaugų, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos ir etikos taisyklėms, standartams, sutarties sąlygoms ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013).

Sutarties vykdymas yra joje nurodytų veiksmų atlikimas arba susilaikymas nuo tam tikrų veiksmų. Vertinant sutarties vykdymą, reikšmingi du momentai: ar sutarties šalis atliko sutartyje numatytus veiksmus, o jeigu atliko, tai kaip. Atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo fakto įrodymas yra ieškovės (kasatorės) pareiga (CK 6.246, 6.256 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2009).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo sutarties tinkamo vykdymo, neanalizavo Taisyklėse ir Instrukcijoje atsakovės prisiimtų įsipareigojimų. Atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Fizinės apsaugos sutarties šalys sutarė, jog atsakovės darbuotojai, saugantys objektą, vykdytų ir Taisyklėse bei Instrukcijoje nustatytus reikalavimus (Fizinės apsaugos sutarties 3.1.3 punktas). Taisyklėse ir Instrukcijoje detaliai aptartos apsaugos darbuotojo pareigos. Apsaugos darbuotojas, be kita ko, privalo įstatymų leidžiamomis priemonėmis užkirsti kelią užpuolimams bei kitiems neteisėtiems veiksmams, kuriais kėsinamasi į objektą (Taisyklių 10.2.3 punktas); apsaugos darbuotojas privalo nuolat būti budrus ypač ypatingomis aplinkybėmis (Taisyklių 10.2.9 punktas); apsaugos darbuotojas privalo kreipti dėmesį į asmenis, kurie dažnai pasirodo prie objekto, domisi langais, durimis, spynomis, aptvėrimu, saugojimo režimu (Taisyklių 10.2.10 punktas); apsaugos darbuotojui draudžiama atsinešti ir (arba) laikyti televizorių ar radijo imtuvą bei kitais būdais mažinti dėmesį (Taisyklių 10.3.4 punktas, instrukcijos 3.2.2.1 papunktis); apsaugos darbuotojui draudžiama naudotis tarnybiniu telefonu, užsakovės biuro technika ar kitu inventoriumi asmeniniais tikslais (Taisyklių 10.3.8 punktas); stebėti, kad nakties metu automobilių aikštelėje nebūtų pašalinių automobilių (Instrukcijos 3.3.5 punktas); visais atvejais nemažinti dėmesio objekto apsaugai (Instrukcijos 3.4.5 punktas) ir kt. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šių ir sutartyje (žr. nutarties 44 punktą) nustatytų įsipareigojimų netinkamo vykdymo, lėmusio žalos atsiradimą fakto, ieškovė neįrodė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šią išvadą laikyti nepagrįsta, kasacinio skundo argumentais ji nėra paneigiama.

Apeliacinės instancijos teismas žodinio proceso tvarka, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus dėl proceso teisės normų ir materialiosios teisės tinkamo aiškinimo ir taikymo reglamentuojant ginčo santykius, išsamiai pasisakė dėl apsaugos darbuotojo veiksmų atitikties profesinės veiklos standartui, apibrėžtam Taisyklėse, Instrukcijoje, taip pat dėl darbuotojo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės, papildomai rinko įrodymus (skyrė ekspertizę, apklausė teismo posėdyje ekspertus, išklausė šalių atstovų paaiškinimus), vertino jų visumą, aiškindamasis, ar apsaugos darbuotojas veikė sąžiningai, protingai, ar atliko visus būtinus veiksmus dėl prisiimtos prievolės tinkamo vykdymo. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atlikęs papildomus įrodymų rinkimo ir jų įvertinimo veiksmus, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančių įrodymų visumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina netinkamo apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis).

Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovės darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus ir pažeidė sutartinius įsipareigojimus: jis turėjo pareigą nepertraukiamai stebėti monitorius, transliuojančius vaizdo stebėjimo kamerų vaizdą, reaguoti į neteisėtas veikas, kuriomis galimai kėsinamasi į saugomą objektą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad šių pareigų apsaugos darbuotojas nevykdė, tai lėmė objekto sunaikinimą. Kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės darbuotojo veiksmus, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246–6.248 straipsnius.

Atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančiuose CK 6.716–6.724 straipsniuose neįtvirtinta civilinės atsakomybės už netinkamą paslaugų teikimo sutarčių vykdymą, todėl tokių sutarčių šalims taikomos bendrosios CK 6.245–6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-611/2016, 19 punktas).

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal šio straipsnio 3 dalį, teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

CK 6.247 straipsnyje pateikiama priežastinio ryšio samprata – atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę, tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tam tikru laiku apsaugos darbuotojas pažeidė Taisykles ir Instrukcijos reikalavimus, nes naršė internete, ir tai sumažino jo dėmesį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šie veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala, nes tuo metu, kai buvo atliekami neteisėti veiksmai, apsaugos darbuotojas vykdė savo pareigas (apsaugos darbuotojo neteisėti veiksmai – naršymas internete iki 0.55 val.; pašalinis asmuo atliko neteisėtus veiksmus nuo 01.39 val. iki 01.57 val.). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apsaugos darbuotojas fiziškai negali visą laiką stebėti monitoriaus, nes jam reikia atlikti ir kitas pareigas, nustatytas Taisyklėse ir Instrukcijoje (tarp jų – apeiti pastatą), dėl to ir kitų priežasčių jis fiziškai negali visą laiką stebėti monitoriaus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, suveikus signalizacijai, apsaugos darbuotojas elgėsi pagal Taisyklių ir Instrukcijos reikalavimus (pagal Taisykles apsaugos darbuotojas, esant ypatingoms situacijoms, turi reaguoti į jas, skambindamas kompetentingoms tarnyboms, ir pan.). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės neįrodė, jog šie atsakovės darbuotojo neteisėti veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl apsaugos darbuotojo neteisėtų veiksmų, nes neatsižvelgė į tai, kad kitos įmonės vaizdo kameros tokiomis pačiomis sąlygomis užfiksavo pašalinį asmenį. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog teismas turi vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis bylos įrodymais (ekspertizės išvadų duomenimis ir kt.), sprendė, kad šie argumentai nelaikytini pagrįstais dėl šių aplinkybių: pastato apšvietimas įvykio naktį buvo blogas, dėl to tikėtina, kad apsaugos darbuotojas negalėjo pastebėti tamsoje vaizdo kamerų fiksuojamo vaizdo. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad tikėtina, jog UAB „Kevlaras“ kameromis užfiksuotas vaizdas buvo aiškesnis ir ryškesnis nei kitos įmonės vaizdo kamera užfiksuotas vaizdas. Šie ieškovės teiginiai nepatvirtinti faktinėmis bylos aplinkybėmis, jie, teisėjų kolegijos nuomone, pagrįsti prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino visus teisiškai reikšmingus faktus dėl žalos atsiradimo priežasties ir pagrįstai sprendė, jog nėra pateikta įrodymų, kad dėl atsakovės darbuotojo veiksmų (veikimo, neveikimo) būtų atsiradusi žala.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) prezumpciją, vertindamas įrodymus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal contra spoliatorem prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo šioje byloje. Tačiau kasacinio teismo praktika (žr. nutarties 69 punktą) leidžia daryti išvadą, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad byloje nenustatyta, jog apsaugos darbuotojas sunaikino failus (tris), kuriuose buvo saugomi neaiškaus turinio vaizdo įrašai, pažymėjo, kad failai galėjo dingti dėl aparatūros sudegimo. Šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip faktai, leidžiantys teigti, jog būtent apsaugos darbuotojas paslėpė, sunaikino, atsisakė pateikti į bylą reikšmingus įrodymus.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 23 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta (nutarties 67–72 punktai), sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, tinkamai vertino ekspertizės aktą kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, iš įrodymų visumos sprendė dėl sutartinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo, atsakovės veiksmų teisėtumo ir priežastinio ryšio dėl atsiradusios žalos nebuvimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, nekonstatavus atsakovės darbuotojo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės kaltę ir taikyti jai civilinę atsakomybę. Kasacinio skundo argumentais ši išvada nėra paneigiama.

Dėl civilinės atsakomybės ribojimo pagal sutarties sąlygas

CK 6.211 straipsnyje nustatyta, kad sutarties sąlygos, kurios panaikina ar apriboja šalies atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba leidžia ją įvykdyti tokiu būdu, kuris iš esmės skiriasi nuo to, kurio protingai tikėjosi kita šalis, negalioja, jeigu tokios sąlygos atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei kitas aplinkybes yra nesąžiningos.

Pagal CK 6.252 straipsnį šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius (žalą), padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja (1 dalis). Šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį (2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tai, ar šalių sutartyje įtvirtintos sąlygos, ribojančios jų atsakomybę, atitinka įstatymų reikalavimus ir nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų, vertina teismas konkrečioje byloje spręsdamas šalių ginčą, kylantį iš sutartinių teisinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2012).

Kaip minėta, teismai šioje byloje teisingai sprendė, kad neįrodyti apsaugos darbuotojo neteisėti veiksmai, priežastiniu ryšiu susiję su byloje prašoma priteisti žala. Pagal kasacinio teismo praktiką, jei sutartyje įtvirtinta atlygintinos paslaugos teikėjo ribota atsakomybė dėl jo kaltės, CK 6.252 straipsnio nuostatos dėl atsakomybės neribojimo dėl tyčios ir didelio neatsargumo netaikomos (žr. nutarties 55–56 punktus). Šioje byloje nenustačius apsaugos darbuotojo neteisėtų veiksmų, susijusių priežastiniu ryšiu su ieškovių žala (draudėjos nuostoliais dėl gaisro), nustačius sąžiningą atsakovės ir UAB „Kevlaras“ susitarimą dėl civilinės atsakomybės ribojimo tam tikra suma ir kalte, nėra pagrindo taikyti CK 6.211, 6.252 straipsnių.

Tai, kad Fizinės apsaugos sutartis buvo sudaryta dėl didelės vertės patalpų apsaugos, neleidžia daryti išvados, kad atsakovė turėjo prisiimti šių patalpų netinkamos apsaugos riziką būtent dėl didelės šio turto vertės, taip faktiškai praplėsdama civilinės atsakomybės ribas. Atsakovės ir UAB „Kevlaras“ sudaryta sutartis, pagal kurią didelės vertės patalpas saugojo tik vienas darbuotojas, o civilinė atsakomybė buvo apribota 100 000 Lt, buvo sudaryta sąžiningai, tiek UAB „Kevlaras“, tiek atsakovei įvertinus visas rizikas ir galimas būsimas išlaidas. Tai, kad draudikė šias sąlygas vertina kaip nesąžiningas dėl to, jog jos faktiškai apriboja galimybę išsiieškoti visą žalos atlyginimą iš apsaugos įmonės, nereiškia, kad Fizinės apsaugos sutarties šalys, sudarydamos tokią sutartį tokiomis sąlygomis, numatė, jog ateityje gali atsirasti būtent tokio dydžio žala, ir, siekdamos veikti nesąžiningai draudikių atžvilgiu, susitarė dėl tokių nepalankių trečiajam asmeniui (draudikei) sąlygų.

Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo pastabos dėl draudikių rizikos prisiėmimo neturi reikšmės šio ginčo rezultatui. Apeliacinės instancijos teismo išvados, padarytos vadovaujantis CK 6.993 straipsnio 1 dalies, 6.994 straipsnio 1 dalies nuostatomis, yra reikšmingos sprendžiant dėl Fizinės apsaugos sutarties šalių sąžiningumo sudarant tokią sutartį, svarstant draudikių argumentus dėl sąlygų nesąžiningumo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju nenustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, pagrįstai atmetė ieškovės apeliacinį skundą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, paskirstomos šalių bylinėjimosi išlaidos, turėtos kasaciniame teisme (CPK 93, 98 straipsniai).

Atmetus ieškovių kasacinį skundą, jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese (žyminio mokesčio ir 3000 Eur advokato atstovavimo kasaciniame procese išlaidų) atlyginimo priteisimo netenkinamas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Atsakovė UAB „G4S Lietuva“ ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „ACE E. G. Ltd.“ pateikė kasaciniam teismui prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame proceso atlyginimo. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovių 5348,20 Eur advokato atstovavimo kasaciniame procese išlaidų atlyginimo, trečiasis asmuo – 1400 Eur advokato atstovavimo kasaciniame procese išlaidų atlyginimo. Bylos duomenimis, atsakovė ir trečiasis asmuo „ACE E. G. Ltd.“ pateikė bendrą atsiliepimą į ieškovių kasacinį skundą, kurį parengė advokatė I. K., dalyvavusi ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Bendro atsakovės ir trečiojo asmens atsiliepimo į kasacinį skundą parengimo suma – 6748,20 Eur (5348,20 Eur + 1400 Eur).

Vadovaujantis CPK 98 straipsniu ir Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7, 8.14 punktais, už atsiliepimo į kasacinį skundą mokėtina maksimali 1350 Eur suma.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė apmokėjo apie 80 proc. atsiliepimo į kasacinį skundą rengimo kainos, priteisia atsakovės naudai iš ieškovių 1080 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese atlyginimo (1350 Eur × 80 proc. / 100 proc), trečiojo asmens naudai – 270 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese atlyginimo (270 Eur × 20 proc. / 100 proc.).

Kasacinis teismas turėjo 5,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą turi būti priteistos iš ieškovių, po 2,95 Eur iš kiekvienos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Įvertinus tai, kad iš ieškovių valstybės naudai priteistina išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, šių valstybės išlaidų atlyginimas iš ieškovių nepriteisiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Estijos Respublikos bendrovės „Seesam Insurance AS“ (j. a. k. 10055752), veikiančios per „Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialą (kodas 302677744), uždarajai akcinei bendrovei „G4S Lietuva“ (j. a. k. 122887029) 540 (penkis šimtus keturiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, Jungtinės Karalystės bendrovei „ACE E. G. Ltd.“ 135 (vieną šimtą trisdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese atlyginimo.

Priteisti iš Estijos Respublikos bendrovės „If P&C Insurance AS“ (j. a. k. 10100168), veikiančios per „If P&C Insurance AS“ filialą (kodas 302279548), uždarajai akcinei bendrovei „G4S Lietuva“ (j. a. k. 122887029) 540 (penkis šimtus keturiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo, Jungtinės Karalystės bendrovei „ACE E. G. Ltd.“ 135 (vieną šimtą trisdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas