J. T. pagal BK 202 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-63-222/2019

Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00108-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1;

1.2.17.6.1; 1.2.19.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistajai M. J. T., jos gynėjui advokatui Ramūnui Girevičiui,

nukentėjusiajai D. P.-B.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. T. (buvusi M.), juridinio asmens UAB,,I“ ir jų gynėjo advokato Ramūno Girevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu:

M. J. T. (buvusi M.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 500 MGL (18 830 Eur) bauda.

M. J. T. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Juridinis asmuo UAB „I“ nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 500 MGL (18 830 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistųjų nuspręsta konfiskuoti iš neteisėtos veikos gautų įplaukų vertę atitinkančią pinigų sumą – 507 972,61 Eur, t. y. iš M. J. T. – 253 986,30 Eur ir iš UAB „I“ – 253 986,30 Eur.

Iš M. J. T. ir UAB „I“ solidariai priteista 105,03 Eur proceso išlaidų.

Nukentėjusiųjų D. P.-B., M. J. R., L. L. ir D. R. civiliniai ieškiniai atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalis, kuria M. J. T. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi D. P.-B. ir M. J. R. atžvilgiu), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pagal 228 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme (500 MGL (18 830 Eur) bauda), paskirta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir 200 MGL (7532 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), M. J. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, nustatant įpareigojimą ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; atlyginti šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę ir neturtinę žalą, nustatant vienerių metų žalos D. P.-B. ir M. J. R. atlyginimo terminą.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. J. T. ir UAB „I“ konfiskuota iš neteisėtos veikos gautų įplaukų vertę atitinkanti pinigų suma – po 253 986,30 Eur (iš viso 507 972,61 Eur).

Iš nuteistosios M. J. T. priteista: D. P.-B. – 258 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur atstovavimo paslaugoms apmokėti, M. J. R.– 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios M. J. T. ir jos gynėjo advokato, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiosios, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. J. T. (M.) pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad neteisėtai versliškai ir stambiu mastu vertėsi profesine veikla neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga: M. J. T., būdama UAB,,I“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorė ir eidama šioje įmonėje gydytojo pareigas, nuo 2000 m. sausio 1 d. neturėdama jokios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugytojo licencijos, kuri suteiktų teisę jai užsiimti imunoprofilaktika ir atlikti skiepijimus, taip pat nuo 2010 m. birželio 21 d. neturėdama licencijos, suteikiančios UAB „I“ teisę teikti bendruomenės slaugos ir šeimos medicinos paslaugas, bei šias paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros specialistų (bendruomenės slaugytojo, šeimos gydytojo ir vaikų gydytojo), sistemingai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 20 d., UAB „I“ teikė skiepijimo paslaugas, apskaitos dokumentais pagrindė skiepijimo paslaugų suteikimą L. L., D. R., L. V., M. J. R.. Taip pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimą, reikalavimus: 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 16 straipsnio 1 dalį „Teisė verstis tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymo nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą“, 2 dalį „Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas“; 1996 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnio 1 dalį „Įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre“ ir 45 straipsnio 3 punktą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 25 punktą „Privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punktą „Licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Versdamasi šia veikla UAB „I“ naudai iš viso gavo 507 972,61 Eur įplaukų: 2010 m. – 286 441,70 Lt (82 959,25 Eur); 2011 m. – 275 719 Lt (79 853,74 Eur); 2012 m. – 285 656,55 Lt (82 731,86 Eur); 2013 m. – 305 462,21 Lt (88 467,97 Eur); 2014 m. – 524 985,61 Lt (152 046,34 Eur); 2015 m. – 21 913,45 Eur.

2. Juridinis asmuo UAB,,I“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad atstovaujamas direktorės M. J. T., kuri turėjo teisę atstovauti UAB,,I“, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikusios UAB,,I“ vardu, jos naudai ir interesais, neteisėtai, versliškai ir stambiu mastu vertėsi profesine, ūkine veikla, neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga: UAB,,I“, veikdama per savo atstovę direktorę M. J. T., vertėsi neteisėtai nuo 2010 m. birželio 21 d. neturėdama licencijos, suteikiančios UAB „I“ teisę teikti bendruomenės slaugos ir šeimos medicinos paslaugas, kuri suteiktų teisę užsiimti imunoprofilaktika ir atlikti skiepijimus, bei šias paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros specialistų (bendruomenės slaugytojo, šeimos gydytojo ir vaikų gydytojo). Taip pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimą, reikalavimus: 1994 m. liepos 19 d. Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 16 straipsnio 2 dalį „Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas“; 1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnio 1 dalį „Įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre“ ir 45 straipsnio 3 punktą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 25 punktą „Privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punktą „Licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 20 d. versdamasi nurodyta veikla, sistemingai teikė skiepijimo paslaugas, apskaitos dokumentais pagrindė skiepijimo paslaugų suteikimą ir iš šios profesinės, ūkinės veiklos iš viso gavo 507 972,61 Eur įplaukų: 2010 m. – 286 441,70 Lt (82 959,25 Eur); 2011 m. – 275 719 Lt (79 853,74 Eur); 2012 m. – 285 656,55 Lt (82 731,86 Eur); 2013 m. – 305 462,21 Lt (88 467,97 Eur); 2014 m. – 524 985,61 Lt (152 046,34 Eur); 2015 m. – 21 913,45 Eur.

3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu (priimtu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį) M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdama turtinės naudos, ir dėl to didelę neturtinę žalą patyrė fizinis asmuo ir valstybė, taip pat apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: M. J. T., būdama UAB,,I“ direktorė-gydytoja epidemiologė, t. y. būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, ir atsakinga už šios bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. UAB „I“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), organizavo ir teikė pacientų skiepijimo paslaugas, neturėdama įstaigos licencijos, suteikiančios teisę teikti bendruomenės slaugos ir šeimos medicinos paslaugas, bei neturėdama šias paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros specialistų (bendruomenės slaugytojo, šeimos gydytojo ir vaikų ligų gydytojo); taip pažeidė: 1994 m. liepos 19 d. Sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 16 straipsnio 2 dalį „Įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas“, 1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 5 straipsnio 1 dalį „Įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre“ ir 45 straipsnio 3 punktą „Asmens sveikatos priežiūros įstaigai privaloma teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 468 „Dėl imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 25 punktą „Privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punktą „Licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“, taip pat viršijo gydytojo epidemiologo įgaliojimus, nustatytus 1999 m. gruodžio 27 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 561 patvirtintoje Lietuvos medicinos normoje MN 81:1999 „Gydytojas epidemiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kuriam suteikta teisė tik planuoti skiepus, bet ne atlikti skiepijimus, neturėdama jokios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugytojo licencijos, kuri suteiktų teisę jai užsiimti imunoprofilaktika ir atlikti skiepijimus, 2015 m. vasario 17 d., telefonu sutarusi su D. P.-B. paskiepyti šios dukterį M. J. R. žmogaus papilomos viruso vakcinos,,Silgard“ doze, tą pačią dieną apie 13–14 val. UAB,,I“ patalpose vietoj žadėtos vakcinos,,Silgard“ dozės paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu. Po to 2015 m. kovo 12 d., telefonu susitarusi su D. P.-B. antrą kartą paskiepyti šios dukterį M. J. R. vakcinos,,Silgard“ doze, 2015 m kovo 14 d. apie 13–14 val. UAB,,I“ patalpose vietoj žadėtos vakcinos,,Silgard“ dozės paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu. Tokiu būdu M. J. T., siekdama turtinės naudos, apgaule savo naudai įgijo svetimą – nukentėjusiosios D. P.-B. turtą – 258 Eur, padarydama jai šio dydžio turtinę žalą; taip pat padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes diskreditavo Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, ir padarė didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims – nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R., nes šios patyrė didelius moralinius ir dvasinius išgyvenimus dėl savo sveikatos.

II. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu prašoma: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nuosprendžio dalis, kuriomis M. J. T. ir UAB „I“ nuteistos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti; 2) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis iš M. J. T. priteista: D. P.-B. 258 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5000 Eur turėtų atstovavimo išlaidų, M. J. R. 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir nukentėjusiųjų civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, o prašymą priteisti atstovavimo išlaidas atmesti. Kasatoriai nurodo:

5. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai konstatavę, kad M. J. T. bei UAB „I“ padarė BK 202 straipsnio 1 dalyje, o M. J. T. – dar ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas.

6. Teismai, pripažindami M. J. T. kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, neįgyvendino pareigos patiems aiškinti įstatymus ir kitus teisės aktus, nes tai patikėjo atitinkamos kompetencijos neturinčiai Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba), vadovavosi jos išaiškinimais, taip pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio, BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismai neatliko nuoseklios teisės aktų, reglamentavusių (reglamentuojančių) imunoprofilaktiką ir gydytojo epidemiologo veiklą, analizės, netinkamai aiškino aktualias teisės normas, neatsižvelgė į M. J. T. ilgametės gydytojo veiklos praktikos metu atliktas funkcijas bei jų atitiktį teisiniam reglamentavimui, nepagrįstai konstatavo, kad ji veikė tiesiogine tyčia.

6.1. Sprendžiant BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą svarbu nustatyti, ar gydytojo epidemiologo profesinę kategoriją turinti M. J. T., iki 2008 m. gruodžio 23 d. turėjusi licenciją užsiimti privačia gydytojo epidemiologo veikla, o vėliau – tokiai veiklai esant nelicencijuojamai – turėjo teisę vykdyti imunoprofilaktiką (atlikti skiepijimus), ar 2010 m. sausio 1 d. – 2015 m. kovo 20 d. laikotarpiu tokiai veiklai ji privalėjo turėti licenciją.

6.2. M. J. T. 1969 m. įgijo sanitarijos gydytojo specialybę, nuo 1970 m. iki 1990 m. dirbo sanitarijos-epidemiologijos stotyje epidemiologinio skyriaus vedėja, nuolat kėlė kvalifikaciją, iki šiol yra Baltijos imunoprofilaktikos asociacijos narė, 1981 m. jai suteikta gydytojo epidemiologo pirma kategorija, o 1987 m. – aukščiausioji epidemiologo kategorija, nuo 1997 m. spalio 27 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d. ji turėjo licenciją Nr. 6136, suteikiančią teisę užsiimti privačia gydytojo epidemiologo veikla, ir dirbo savo įsteigtoje įmonėje.

6.3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, 2007 m. vasario 11 d. įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro 2007 m. vasario 1 d. įsakymui Nr. V-62, gydytojo epidemiologo veikla tapo nelicencijuojama. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1999 m. gruodžio 27 d. įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro įsakymui Nr. 561, patvirtinusiam Lietuvos medicinos normą MN 81:1999, nuo 2000 m. sausio 1 d. M. J. T. neturėjo teisės skiepyti pacientų, nes neturėjo tokią teisę suteikiančios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugos licencijos. Minėtos normos 54 punkte (galiojančiame iki šiol) nustatyta, kad gydytojas epidemiologas privalo nustatyta tvarka vykdyti ir kontroliuoti ligų epidemiologinę priežiūrą, imunoprofilaktiką, chemioprofilaktiką ir kt. Aiškinant šios medicinos normos pagrindu gydytojui epidemiologui suteiktas teises ir kompetencijas, būtina išanalizuoti asmenų skiepijimo veiklos teisinio reglamentavimo genezę, kartu išsiaiškinant sąvokų „vykdyti <...> imunoprofilaktiką, chemioprofilaktiką“ prasmę. Itin svarbu, kad imunoprofilaktikos (asmenų skiepijimo) teisinis reglamentavimas nebuvo nuoseklus, tuo pačiu laikotarpiu galiojo įvairūs tarpusavyje nesuderinti, skirtingi teisės aktai, todėl ne tik Akreditavimo tarnyba, bet ir kitos kontroliuojančios institucijos nematė jokių M. J. T. veiklos pažeidimų, ji pati visą laiką ir iki šiol yra įsitikinusi, kad veiklą vykdė teisėtai, nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojant minėtai medicinos normai, kuria suteikta teisė gydytojui epidemiologui vykdyti imunoprofilaktiką, t. y. atlikti asmenų skiepijimus, M. J. T. neturėjo pagrindo ja nesivadovauti ir negalėjo suprasti kitaip, kaip tik atlikti skiepijimus.

6.4. Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 212 „Dėl skiepijimų asmens sveikatos priežiūros įstaigose“ (galiojusio iki 2002 m. spalio 5 d.) 3 punkte nustatyta, kad skiepijimus turi teisę atlikti tik asmens sveikatos priežiūros specialistai (gydytojai, medicinos seserys, felčeriai), turintys sertifikatą – pažymėjimą. 1996 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (įsigaliojusio 1997 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 2 dalis teisę verstis imunoprofilaktika jau įtvirtino ne tik asmens, bet ir visuomenės sveikatos priežiūros specialistams, nustatyta tvarka gavusiems sertifikatą šiai veiklai; 2 straipsnio 22 dalyje nustatyta, kad imunoprofilaktika – biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas norint padidinti žmonių atsparumą užkrečiamosioms ligoms (ši sąvoka nepakitusi ir 2001 m. įstatymo redakcijoje); 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imunoprofilaktika gali būti taikoma asmenims tik jiems sutikus. Taigi sąvoka,,imunoprofilaktika“ reiškė ne ką kita kaip skiepijimą ir įstatyme yra vartojama kaip skiepijimo sinonimas. Sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 474 (galiojusiu iki 2002 m. spalio 5 d.) buvo patvirtinta Imunoprofilaktikos organizavimo tvarka, kurios 5.2 punktas jau nurodė galimybę profilaktinį skiepijimą atlikti ne tik poliklinikose ir kitose valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose, bet ir privačiuose skiepų kabinetuose, kur skiepija atitinkamai parengti gydytojai ir vidurinis medicinos personalas (į kurį pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 254 įeina ir gydytojo epidemiologo padėjėjas). 17.1 punktas nustatė, kad teisę verstis imunoprofilaktika turi asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų specialistai, nustatyta tvarka gavę licenciją ar pažymėjimą šiai veiklai. Taigi šios nuostatos leidžia teigti, kad sąvokos „privačiai vykdomi profilaktiniai skiepijimai“ ir „teisė privačiai verstis imunoprofilaktika“ yra sinonimai; „vertimasis imunoprofilaktika“ suprantamas kaip asmenų skiepijimas ir vartojamas būtent šia prasme (tvarkos 1, 2 dalys, 17.2, 17.3 punktai).

6.5. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymu, nes šis įstatymas, įsigaliojęs 2003 m. sausio 1 d., reglamentavo tik bendrus visuomenės sveikatos principus ir tik nuo 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje įstatymo redakcijoje buvo išvardytos licencijuojamos visuomenės sveikatos priežiūros veiklos rūšys, į kurias imunoprofilaktika jau nepateko. Taigi minėtos įstatymo nuostatos sprendžiant dėl gydytojo epidemiologo teisės verstis imunoprofilaktika nėra aktualios. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino, kad imunoprofilaktika apima ir skiepijimą vakcinomis, tačiau, priešingai nei reglamentuojama medicinos normos MN 81:1999 54 punkte, padarė nepagrįstą išvadą, kad gydytojas epidemiologas, būdamas visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, nuo 2000 m. sausio 1 d. neturi teisės verstis asmens sveikatos priežiūra, kuriai yra priskiriamas ir pacientų skiepijimas. Šiuo atveju teismas rėmėsi vienintelio teisės akto – Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių – interpretavimu, visiškai nevertindamas taisyklių 25 punkto (privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai), taip pat neatsižvelgdamas į kitus susijusius ir net aukštesnę teisinę galią turinčius teisės aktus, t. y. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 101 patvirtintos Pasiutligės imunoprofilaktikos ir būtinosios medicinos pagalbos teikimo bei epidemiologinės priežiūros tvarkos 3, 4, 5 punktus, Imunoprofilaktikos organizavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos 17.1 punktą.

6.6. Teismai nevertino, kad 2007 m. sausio 24 d. UAB „I“ buvo išduota visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencija Nr. VSL-175, suteikusi teisę verstis imunoprofilaktika, nes tarnyba atitiko galiojusio Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos direktoriaus 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintus reikalavimus. Taigi M. J. T. iki 2008 m. gruodžio 23 d. turėjo licenciją užsiimti privačia gydytojo epidemiologo veikla, vėliau ši veikla tapo nelicencijuojama, todėl nepratęsta (nuo 2007 m. vasario 1 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-62 panaikinus 1998 m. rugsėjo 25 d. įsakymą Nr. 547, nustačiusį, kad licencijos išduodamos pagal Sveikatos apsaugos ministerijos 1997 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 307 patvirtintą Visuomenės sveikatos priežiūros pagrindinių specialybių ir subspecialybių sąrašą, į kurį buvo įtraukta epidemiologija). Galiojant pirmiau nurodytai medicinos normai MN 81:1999, buvo priimtas tokios pat galios teisės aktas – Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklės, kurių 3 punktas nustatė, kad imunoprofilaktika atliekama asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, ugdymo įstaigose esančiuose medicinos punktuose, kuriuose skiepyti gali bendruomenės slaugytojos, išklausiusios skiepijimo pagrindų kursą ir turinčios valstybės pripažintą pažymėjimą, dalyvaujant apylinkės pediatrui arba bendrosios praktikos gydytojui pagal sutartis ir susitarimus su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Teismai, remdamiesi šiomis taisyklėmis – kad skiepyti gali bendruomenės slaugytojos, nevertino kitų tuo pačiu metu galiojusių teisės aktų, kurie teisę skiepyti nustatė ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams: gydytojui epidemiologui (medicinos normos MN 81:1999 54 punktas) ir bendrosios praktikos slaugytojui (sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 15.3.50 punktas), todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl M. J. T. įgaliojimų skiepijant pacientus.

6.7. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes darydami išvadą, kad UAB „I“ nebuvo įdarbinusi šeimos gydytojo ir nebuvo sudariusi sutarčių su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl pacientų apžiūros ir jų sveikatos būklės prieš skiepijimą įvertinimo, neatsižvelgė į tai, kad nuteistosios įmonė nuo 1999 m. buvo sudariusi ilgametes sutartis, pagal kurias sveikatos priežiūros įstaigos įsipareigojo po apžiūros ir individualaus paciento būklės įvertinimo duoti siuntimus į UAB „I“, o pastaroji – atlikti skiepijimus. Teismai apsiribojo tik 2014 m. rugsėjo 23 d. sutartimi su UAB VNT medicinos centru. Atsižvelgtina į tai, kad pagal medicinos normą MN 81:1999 M. J. T. turėjo teisę vykdyti imunoprofilaktiką (teikti asmenų skiepijimo paslaugas), šios paslaugos buvo teikiamos asmenims po to, kai juos apžiūrėdavo ir jų sveikatos būklę įvertindavo šeimos gydytojas pagal gydytojo siuntimą. Tokia nuteistosios profesinė veikla nebuvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, teismai nepagrįstai inkriminavo teisės aktų pažeidimus, tuo tarpu jos veiklai licencija nebuvo reikalinga. Darytina išvada, kad M. J. T. veikoje nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikaltimo sudėtį sudarančių objektyviųjų požymių.

6.8. Kvalifikuojant veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tai, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė vykdomos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01OC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-58/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-58/2013">2K-7-58/2013</a>). Teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 3 dalį, 14 straipsnį, 15 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes nepagrįstai konstatavo, kad M. J. T. veikė tiesiogine tyčia, tinkamai neatskleidė kaltės turinio, neįvertino tiek vidinių psichinių (subjektyvių) nusikalstamos veikos požymių, tiek išorinių (objektyvių) požymių. Iš tiesų ji, vykdydama skiepijimus, nemanė ir nesuvokė, kad veikia neturėdama galiojančios licencijos, t. y. daro pavojingą nusikalstamą veiką, ir juolab taip veikti nenorėjo, taip pat ji neturėjo pagrindo manyti, kad kėsinasi į ekonomiką ir verslo tvarką, M. J. T. savo veiklą teisėtai įsteigtoje UAB „I“ vykdė atvirai, reklamavo oficialiose ir specializuotose informacinėse interneto svetainėse, mokėjo mokesčius, preparatus ir skiepų vakcinas pirko iš keturių didmeninio platinimo įmonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 7 punktą tiekti vaistinius preparatus turėjo teisę tik asmenims, turintiems asmens sveikatos priežiūros veiklos licencijas. M. J. T. ir UAB „I“ veiklą nuo 2012 m. sausio 1 d. prižiūrėjo ir kontroliavo Akreditavimo tarnyba (iki tol – Valstybinė medicininio audito inspekcija), Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos, Lietuvos bioetikos komitetas, Visuomenės sveikatos centras; prižiūrinčios kompetentingos institucijos buvo išdavusios visus reikalingus leidimus, valstybės institucijų atliktų patikrinimų metu jokių teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Visos šios aplinkybės leido M. J. T. manyti (žinoti), kad veikla yra teisėta. Tai patvirtina reklamos, vaistinių preparatų tiekimo sutartys, higienos pasas, įvairių patikrinimų aktai, kai pažeidimų nebuvo nustatyta.

6.9. Apibendrinus daroma išvada, kad, nesant M. J. T. veikoje objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymių, byla nutrauktina.

7. Dėl UAB „I“ veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Analogiškai, kaip ir M. J. T. atveju, pareigą aiškinti įstatymus ir kitus teisės aktus teismas patikėjo ir vadovavosi teisės aiškinimo kompetencijos neturinčios Akreditavimo tarnybos išaiškinimais, taip pat specialistės V. Š. paaiškinimais.

7.1. Byloje nustatyta, kad UAB „I“ iki 2010 m. birželio 21 d. pagal 1999 m. lapkričio 11 d. įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 807 buvo suteikta teisė užsiimti asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugas, o nuo 2010 m. birželio 21 d. suteikta teisė verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas. UAB „I“, turėdama licenciją, iki 2010 m. birželio 21 d. teisėtai atliko pacientų skiepijimą (to neginčijo ir Akreditavimo tarnyba). 2007 m. sausio 24 d. UAB „I“ buvo išduota visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencija Nr. VSL-175, suteikusi teisę verstis imunoprofilaktika, o Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 525 patvirtinus naujas Visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencijavimo taisykles, pagal šias taisykles imunoprofilaktika tapo nelicencijuojama.

7.2. 2011 metais buvo keičiami teisės aktai, reglamentuojantys tiek bendruomenės, tiek bendrosios praktikos slaugytojų veiklą: sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-650 (įsigaliojusiu 2011 m. liepos 8 d.) patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 57:2011, kuri išplėtė bendruomenės slaugytojo kompetenciją (18.14 punktas) – suteikta teisė ne tik kartu su pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiu gydytoju, bet ir savarankiškai organizuoti ir atlikti vaikų ir suaugusiųjų profilaktinius skiepijimus. Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 (įsigaliojusiu 2011 m. birželio 15 d.) patvirtinus Lietuvos medicinos normą MN 28:2011, bendrosios praktikos slaugytojams suteikta kompetencija – teisė skiepyti vaikus ir suaugusiuosius (15.3.50 punktas). Kaip ir bendruomenės slaugytojo atveju, šioje medicinos normoje teisė skiepyti nėra ribojama privalomu apylinkės pediatro arba bendrosios praktikos gydytojo dalyvavimu, nustatyta tik bendrosios praktikos slaugytojo pareiga atliekant procedūras (intervencijas) vadovautis gydytojo paskyrimais (15.3.91 punktas). Kadangi UAB „I“ asmenis skiepijo pagal kitų sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų siuntimus (paskyrimus), todėl, turint licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas, medicinos normos MN 28:2011 reikalavimas (atliekant procedūras vadovautis gydytojo paskyrimu) buvo tinkamai vykdomas (dirbusių ir turinčių licencijas bendrosios praktikos slaugytojų V. V., D. B., O. G. ir atitinkamai pagal medicinos normą MN 81:1999 veikusios gydytojos epidemiologės M. J. T.). 2011 m. liepos 20 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymoje Nr. EI 1-136 pateikta išvada: „Ūkinės komercinės veiklos sąlygos, ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veikla: <...> bendrosios praktikos slauga, bendruomenės slauga <...> atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 <...> ir HN 66:2008 <...> reikalavimus.“

7.3. Taigi, teismai nepagrįstai nurodė, kad įstaiga neturėjo įdarbinusi skiepijimo paslaugas galinčių teikti sveikatos priežiūros specialistų – bendruomenės slaugytojų.

7.4. Kaip ir pasisakant dėl nepagrįsto M. J. T. nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nurodomi tie patys argumentai, susiję su visuomenės sveikatos priežiūros veiklai išduota licencija Nr. VSL-175, suteikusia UAB „I“ teisę verstis imunoprofilaktika (įmonė atitiko galiojusius Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos direktoriaus 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintus reikalavimus). Šiame kontekste taip pat nurodoma, kad, 2009 m. gegužės 27 d. panaikinus 2003 m. vasario 3 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 154 „Dėl visuomenės sveikatos priežiūros veiklos sričių, kurioms yra būtina visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencija, sąrašo patvirtinimo“ ir patvirtinus naujas Visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licencijavimo taisykles, 2010 m. liepos 1 d. įsigaliojus Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimams, imunoprofilaktika tapo nelicencijuojama. Pagal pirmiau minėtą medicinos normą MN 28:2011 ir kitų teisės aktų reikalavimus UAB „I“ nuo 2010 m. birželio 21 d. turėjo licenciją teikti bendrosios praktikos slaugos paslaugas, taip pat turėjo 2007 m. sausio 24 d. licenciją Nr. VSL-175, suteikusią teisę verstis imunoprofilaktika, o Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 525 patvirtinus naujas taisykles, imunoprofilaktika tapo nelicencijuojama.

7.5. Nagrinėjamoje byloje dėl netinkamo aiškinimo ir taikymo teisės normų, reglamentuojančių imunoprofilaktikos paslaugų teikimo bei licencijavimo tvarką, teismų nuosprendžiuose padarytos neteisingos išvados, kad UAB „I“ pažeidė teisės aktų reikalavimus, o dėl to ši tarnyba ir nepagrįstai pripažinta kalta, padariusi BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

8. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas M. J. T. kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai vertino įrodymus, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad būtų nustatyta bylai reikšminga aplinkybė – ar M. J. R. paskiepyta „Silgard“ vakcina (neskyrė M. J. R. medicininio tyrimo, nesiaiškino, ar M. J. T. turėjo pakankamai vakcinos „Silgard“).

8.1. Be to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad M. J. T. panaudojo apgaulę, t. y. suklaidino D. P.-B., kad ji turi teisę atlikti skiepijimus, ir kad vietoj vakcinos „Silgard“ paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu, nevertino aktualių teisės aktų, reglamentuojančių teisę skiepyti (vykdyti imunoprofilaktiką) (pirmiau nurodyta, kad M. J. T. turėjo teisę atlikti skiepijimus).

8.2. Byloje nustatyta, kad įsigytos ir sunaudotos skiepų vakcinos, jų likučiai buvo apskaitomi, duomenys apie asmenų skiepijimus vakcinomis buvo fiksuojami Profilaktinių skiepijimų registravimo žurnale, kompiuterio programoje „Skiepai“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš šių žurnalų nėra galimybės nustatyti, kiek vakcinų nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 20 d. buvo panaudota ir koks jų likutis buvo metų pradžioje ir pabaigoje. 2015 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/80 teigiama, kad negalima nustatyti, kokiomis vakcinomis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 14 d. buvo paskiepyti R. R. (2014 m.), L. L. (2015 m. sausio 30 d., vasario 27 d.), V. B. (2015 m. vasario 6 d.) ir M. J. R. (2015 m. vasario 17 d., kovo 14 d.). Taigi objektyvių įrodymų, paneigiančių M. J. T. parodymus apie 2015 m. sausio 1 d. turėtą 3 vnt. vakcinos „Silgard“ likutį, nėra.

8.3. Pagal apskaitos žurnaluose nurodytus duomenis negalima spręsti, kokie asmenys kokios serijos „Silgard“ vakcinomis buvo skiepijami, nes jie nesutampa su vakcinos įsigijimo dokumentais. Atsižvelgdamas į minėtų duomenų netikslumą, teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą dėl konkretiems asmenims sunaudotų konkrečių (su serijų numeriais) vakcinų (t. y. jog L. L. paskiepyta vakcina, kurios serijos Nr. K000591, R. R. ir V. B. paskiepyti vakcina, kurios serijos Nr. H021097, o M. J. R. du kartus paskiepyta nenustatytos kilmės skysčiu). Tai, kad nėra galimybės identifikuoti konkretiems asmenims panaudotų vakcinų, rodo ir prieštaringai nurodyti vakcinų serijų numeriai L. L. ir M. J. R. pateiktuose skiepų lapuose, skiepijimų registravimo žurnale, kompiuterio programoje „Skiepai“. M. J. T. veiksmai netinkamai vykdant panaudotų vakcinų apskaitą, užpildant privalomus registrus ir skiepijamų asmenų skiepų lapus, gali būti pagrindas konstatuoti tik Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklių 7.4, 27 punktų pažeidimus ar Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą (kaip tai nurodyta 2015 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/80), tačiau tokie pažeidimai neįrodo, kad M. J. R. buvo paskiepyta nenustatytos kilmės skysčiu. Dėl to teismo išvada, kad papildomų 2 vnt. vakcinų, kuriomis buvo paskiepyta M. J. R., M. J. T. neturėjo, nepagrįsta.

8.4. Teismas netinkamai vertino L. L. parodymus, nes vien tai, kad nuteistoji M. J. T. UAB „Limedika“ užsakė 2 vnt. vakcinos „Silgard“, nepaneigia jos parodymų apie 2015 m. sausio 1 d. turėtą 3 vnt. vakcinos likutį, juolab teismas pripažino, kad 2015 m. sausio 1 d. įstaiga galėjo turėti 1 vnt. vakcinos (serijos Nr. H021097). Teismas, nepaisydamas nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, neapklausė M. V., kuri galimai būtų paliudijusi, kad UAB „I“ nesiskiepijo, o Profilaktinių skiepijimų registravimo žurnale įrašas, kad 2014 m. birželio 16 d. ji buvo paskiepyta „Silgard“ vakcina (serijos Nr. H021097), neteisingas. Išsiaiškinus šias aplinkybes, būtų galima konstatuoti, kad 2015 m. sausio 1 d. buvo mažiausiai 2 vakcinų likutis. Juolab S. K. įmonės BPG centro originaliame skiepijimų plane nėra jokių įrašų apie M. V. UAB „I“ atliktus skiepijimus; motinos I. V. el. laiške nurodyta, kad M. V. UAB „I“ nesiskiepijo. Taigi, neapklausus M. V., liko nepašalintos abejonės dėl turėto vakcinos kiekio (likučio); šios abejonės, vadovaujantis in dubio pro reo principu, turėjo būti vertinamos kaltinamosios naudai. Teismas pernelyg sureikšmino tai, kad vakcinos tariamai buvo užsakomos asmeniškai kiekvienam pacientui, nes neretai pasitaikydavo (kaip ir R. R. atveju), kad pacientai iš 3 privalomų skiepijimų atvykdavo tik 1 ar 2 kartus, todėl likusios vakcinos būdavo panaudojamos kitiems. Atsižvelgiant į tai, jokios teisinės reikšmės neturi faktas, jog ant dėžutės, kurią gavo D. P.-B., buvo užrašas su L. L. pavarde.

8.5. Teismas viršijo savo kompetenciją, nes, remdamasis subjektyviais nukentėjusiųjų M. J. R. ir D. P.-B., liudytojos L. L. parodymais, buhalteriniais dokumentais (UAB „Limedika“ pirkimų ir pardavimų ataskaita, PVM sąskaita faktūra apie vakcinos įsigijimą 2015 m.), neišsamiai ir netiksliai pildytais medicinos dokumentais bei kitais netiesioginiais įrodymais, padarė išimtinai specialiųjų žinių reikalaujančią medicininio, o ne teisinio pobūdžio išvadą, kad M. J. T. suleido M. J. R. ne „Silgard“ vakciną, o nenustatytos kilmės skystį. Tik medicininių serologinių tyrimų pagrindu būtų nustatyta, ar M. J. R. organizme yra antikūnų prieš žmogaus papilomos viruso (toliau – ŽPV) antigenus, tačiau to neatlikus liko nepaneigti M. J. T. parodymai, kad ji M. J. R. paskiepijo vakcina „Silgard“. Nagrinėjamu atveju kompetentingoms institucijoms užduoti abstraktūs klausimai apie ŽPV antikūnų nustatymo galimybę (o ne kokį konkretų tyrimą įstaiga galėtų atlikti), į kuriuos Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (2016 m. gegužės 10 d. raštas) ir Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (2016 m. gegužės 11 d. raštas) atsakė taip pat abstrakčiai ir apibendrintai. Dėl to negalima daryti išvados, ar M. J. R. buvo paskiepyta vakcina „Silgard“, o šis faktas galimai būtų eliminavęs abejones dėl M. J. R. suleisto preparato pobūdžio. Beje, Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija 2017 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. S-760 nurodė, kad konkrečiu atveju vakcinos „Silgard“ gamintojas gali atsakyti, kurioje referentinėje laboratorijoje buvo atlikti III stadijos vakcinos bandymo tyrimai, nes ši laboratorija vertino ŽPV atsaką vakcinos antigenams visą provokacinį laikotarpį ir imuniteto išnykimą, todėl praėjus po vakcinacijos dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams jie galėtų įvertinti, ar vakcina buvo panaudota.

8.6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. J. T. veikė tiesiogine tyčia. M. J. T. paskiepijo M. J. R. „Silgard“ vakcina, be to, ji neviršijo savo įgaliojimų, sąžiningai suvokė tokius įgaliojimus turinti, todėl apgaulės prieš D. P.-B. nepanaudojo, juolab nesiekė apgaule įgyti 258 Eur. Tarnybai nuolat gaunant pakankamai dideles veiklos pajamas, M. J. T. nebuvo jokio tikslo siekti iš D. P.-B. apgaulės būdu įgyti tokią palyginti nedidelę pinigų sumą ir taip rizikuoti savo ir įstaigos reputacija.

8.7. Nurodyti BK 182 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai lėmė nepagrįstas išvadas dėl sukčiavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo M. J. T. veiksmuose. Šios nepagrįstos išvados lėmė ir neteisingą M. J. T. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Nesant neginčytinų, objektyvių įrodymų, kad M. J. R. buvo suleista ne „Silgard“ vakcina (kai nenustatyta ir suleisto skysčio medicininė kilmė), teismas nepagrįstai konstatavo, kad skiepijimo paslauga M. J. R. apskritai nebuvo suteikta, o suleistas skystis tariamai neigiamai paveikė pastarosios dvasinę ir emocinę būseną. Šiuo atveju M. J. R. ir jos motinos subjektyvus suvokimas ar abejonės dėl suleistos vakcinos, nors galimai ir sukėlė joms psichologinį diskomfortą, nesant M. J. T. kaltės įrodymų, negali lemti išvadų apie nusikalstamos veikos (BK 228 straipsnio 2 dalis) buvimą. Be to, D. P.-B. itin aktyvus, tendencingas M. J. T. kaltinančios informacijos teikimas žiniasklaidai, vieši pasisakymai, nesant priimto nuosprendžio, taip sąmoningai sukeliant atgarsį visuomenėje, galimai turėjo reikšmės, kad buvo konstatuotas didelės žalos padarymo valstybei faktas.

9. Kadangi M. J. T. nepadarė nusikalstamų veikų, nurodytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, M. J. R. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, o nukentėjusiųjų prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti atmestinas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Nuteistųjų M. J. T. (buvusi M.), juridinio asmens UAB,,I“ ir jų gynėjo advokato R. Girevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

11. Kasatorių prašymas panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl M. J. T. ir UAB,,I“ nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti grindžiamas šiuo esminiu argumentu: teisinis reguliavimas leido nuteistajai, įgijusiai sanitarijos gydytojo specialybę ir turėjusiai aukščiausiąją epidemiologo kategoriją, užsiimti savo įsteigtoje tarnyboje privačia veikla, kurios viena rūšių – asmenų skiepijimas vakcinomis, todėl ji ir UAB,,I“ teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Kasatorių manymu, teismai neteisingai aiškino teisės aktuose nurodytas sąvokas, iš jų – imunoprofilaktikos prasmę, neatsižvelgė į teisinio reguliavimo pakeitimus (sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 561 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 81:1999, Imunoprofilaktikos taisyklės ir kt.), pagal kuriuos nuo 2000 m. sausio 1 d. verstis imunoprofilaktika, apimančia ir asmenų skiepijimą (vakcinavimą), licencijos nereikėjo. Dėl šios priežasties M. J. T. veikoje nebuvo ir tyčios, kurios turinio teismai esą neatskleidė. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai negalėjo remtis Akreditavimo tarnybos (specialistės V. Š.) paaiškinimais, nes teisės aiškinimas yra teismo kompetencija. Be to, pasak kasatorių, teismai neatsižvelgė į UAB,,I“ sudarytas sutartis (nuo 1999 m.) su sveikatos priežiūros įstaigomis dėl individualaus pacientų būklės įvertinimo ir apsiribojo 2014 m. rugsėjo 23 d. sutartimi (taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį). Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

12. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Tai tyčinė nusikalstama veika, kuria kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą tvarką, taip pat – priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, – gali būti kėsinamasi ir į kitus objektus. Pažymėtina, kad verslo tvarkos teisinis reguliavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. Konstitucijoje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą (48 straipsnis), vadinasi – ir profesinę veiklą, ją vykdyti laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme teisės aktus pažeidžiantis, neteisėtas vertimasis profesine (ar kitokia) veikla pirmiausia siejamas su licencijuojama veikla arba tokia veikla, kuriai reikalingas leidimas; baudžiamoji atsakomybė už tokią neteisėtą veiklą kyla, jei nustatomas versliškumo arba stambaus masto požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-159/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-159/2013">2K-159/2013</a>, 2K-262-697/2016, 2K-7-102-222/2018). Atskiroms profesinėms veikloms taikomas teisinis reguliavimas gali būti skirtingas; įstatymo leidėjo diskrecija – atsižvelgiant į valstybės saugomų vertybių svarbą, veiklos pobūdį ir pan. – nustatyti tokius reikalavimus, kurie užtikrintų tinkamą ir veiksmingą visuomenės interesų tenkinimą ir kartu proporcingai diferencijuotų atsakomybę pažeidimų atvejais. Akivaizdu, kad profesinės sveikatinimo (sveikatos priežiūros) veiklos vykdymas neturint licencijos, kai tai konkrečiai veiklai ji reikalinga, gali kelti grėsmę žmonių sveikatai, gyvybei, t. y. vienoms didžiausių Konstitucijos ginamų vertybių (Konstitucijos 53 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus).

13. Viena iš profesinės veiklos rūšių – sveikatinimo veikla, Sveikatos sistemos įstatyme apibrėžiama kaip asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, farmacinė ar kita sveikatinimo veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems asmenims nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Šio įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad teisė verstis sveikatinimo veikla – tam tikros rūšies sveikatos priežiūros praktika – pripažįstama fiziniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka gavusiems licenciją ir sertifikatą (16 straipsnio 1 dalis); įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ir jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas (16 straipsnio 2 dalis). Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad įmonės, įstaigos gali teikti sveikatos priežiūros paslaugas tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre; licencijas išduoda (perregistruoja), atsisako jas išduoti (perregistruoti), licencijų galiojimą sustabdo, atnaujina ir panaikina Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Akreditavimo tarnyba). To paties įstatymo 45 straipsnio 3 punkte įtvirtintas reikalavimas teikti tik tas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos įstaigai išduotoje licencijoje.

14. Vertinant, ar M. J. T. (ir jos vadovaujamo juridinio asmens UAB,,I“) profesinei veiklai, vykdytai iki 2015 m. kovo 20 d., buvo reikalinga atitinkama licencija, svarbios yra tiek pirmiau nurodytos įstatymuose įtvirtintos bendresnio pobūdžio nuostatos bei reikalavimai, tiek kituose teisės aktuose įtvirtintas sukonkretintas teisinis reguliavimas. Byloje nustatyta, kad M. J. T. ir jos įsteigta UAB,,I“ tam tikrą laiką turėjo licencijas vykdyti veiklą; 1997 m. spalio 27 d. M. J. T. (tuomet – M.) išduota licencija užsiimti gydytojo epidemiologo privačia veikla, vėliau tokia licencija pratęsta iki 2008 m. gruodžio 23 d.; juridiniam asmeniui (individuali įmonė M. J. M. sveikatos centras, pakeista – UAB,,I“) 1998 m. spalio 20 d. išduota licencija, suteikianti teisę užsiimti gydytojo epidemiologo veikla iki 1999 m. spalio 20 d., o 1999 m. lapkričio 11 d. – licencija užsiimti II lygio medicinos pagalbos ambulatorine veikla, gydytojo specialisto infektologo, vidurinio medicinos personalo paslaugų teikimu ligoniams ne ligoninėse. Taip pat nustatyta ir teismų nuosprendžiuose nurodyta, kad kompetentinga institucija – Akreditavimo tarnyba patikslino licencijas: 2007 m. kovo 27 d. suteikė teisę teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros – infekcinių ligų ir bendruomenės slaugos paslaugas, įdarbinus reikiamus sveikatos priežiūros specialistus; 2010 m. birželio 21 d. Akreditavimo tarnyba panaikino UAB,,I“ teisę teikti antrinės ambulatorinės sveikatos priežiūros – infekcinių ligų ir bendruomenės slaugos paslaugas bei nurodė, kad UAB,,I“ turi teisę teikti tik bendrosios praktikos slaugos paslaugas (kurios skiepijimo paslaugų neapima). Taigi, atsižvelgdamas į licencijose apibrėžtas sąlygas bei reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad UAB,,I“ nuo 2010 m. birželio 21 d. galėjo užsiimti asmenų skiepijimu tik tuo atveju, jei tarnyboje būtų įdarbinti patikslintose licencijose nurodyti sveikatos priežiūros specialistai, tačiau (kaip nustatė abiejų instancijų teismai) UAB,,I“ dirbusios V. V., D. B. ir kt. neturėjo bendruomenės slaugytojo profesinės kvalifikacijos ir leidimo (licencijos) verstis bendruomenės slauga, nebuvo įdarbintas šeimos gydytojas, turintis teisę verstis medicinos praktika. Pati M. J. T., atlikusi vakcinavimą, atitinkamos licencijos taip pat neturėjo, o nuo 2000 m. sausio 1 d. neturėjo ir jokios galiojančios medicinos praktikos ar bendruomenės slaugytojo licencijos.

15. Pažymėtina, kad bylai reikšmingu laikotarpiu teisės aktai, reguliuojantys licencijavimą sveikatinimo veiklos srityje, keitėsi. Iš tiesų, kaip nurodo kasatoriai, 1998 m. rugsėjo 25 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 547, kuriuo buvo patvirtinta laikinoji licencijavimo užsiimti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros privačia veikla tvarka, nuo 2007 m. vasario 11 d. pripažintas netekusiu galios (2007 m. vasario 1 d. įsakymas). Tačiau kasaciniame skunde šios tvarkos panaikinimas neteisingai, atsietai nuo kitų susijusių teisės aktų, interpretuojamas kaip apskritai panaikinantis licencijavimą (teikti aptariamą sveikatinimo paslaugą). Taip pat kasatoriai nepastebi teisės aktų sveikatinimo srityje tarpusavio ryšio, jų sistemiškumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1999 m. gruodžio 27 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 81:1999 (galiojanti), kurios taikymo sritis – gydytojo epidemiologo teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė; ši norma privaloma visiems gydytojams epidemiologams, dirbantiems visų tipų sveikatos priežiūros įstaigose (1, 2 punktai). Šioje medicinos normoje pateikti terminai ir apibrėžimai, pagal kuriuos gydytojas epidemiologas įvardytas kaip visuomenės sveikatos specialistas, kuris tiria ligas arba kitas sveikatos būkles bei įvykius apibrėžtose populiacijose ir organizuoja ligų epidemiologinę kontrolę (20 punktas). Iš medicinos normoje išvardytų gydytojo epidemiologo teisių matyti, kad sveikatinimo paslaugos – asmenų skiepijimas vakcinomis – teikimas nėra nustatytas, tačiau tarp gydytojo epidemiologo pareigų nurodyta ir pareiga nustatyta tvarka vykdyti ir kontroliuoti ligų epidemiologinę priežiūrą, imunoprofilaktiką, chemioprofilaktiką, privalomą aplinkos nukenksminimą, bandinių paėmimą laboratoriniam ištyrimui dėl ligos sukėlėjo nustatymo. Nurodytos veiklos – imunoprofilaktikos atlikimo – tvarka nustatyta taisyklėse (patvirtintose 2002 m rugsėjo 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 468). Šiose taisyklėse (imunoprofilaktikos organizavimas ir atlikimas, 3 punktas) nustatyta, kad imunoprofilaktika atliekama asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, valstybiniuose ir privačiuose skiepų kabinetuose, taip pat ugdymo įstaigose esančiuose medicinos punktuose, kuriuose skiepyti gali bendruomenės slaugytojos, išklausiusios skiepijimo pagrindų kursą ir turinčios valstybės pripažintą pažymėjimą, dalyvaujant apylinkės pediatrui arba bendrosios praktikos gydytojui pagal sutartis ar susitarimus su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis. Pagal tų pačių taisyklių 25 punktą privačiai verstis imunoprofilaktika turi teisę juridiniai ir fiziniai asmenys, gavę licenciją asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros veiklai Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Be to, 2007 m. kovo 2 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintų Asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo taisyklių 50.5 punkte nustatytos licencijos turėtojo pareigos: užtikrinti, kad įstaigoje sveikatos priežiūros paslaugas teiktų tik sveikatos priežiūros specialistai, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję profesinę kvalifikaciją ir turintys licencijas, jei jas privalo turėti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

16. Beje, kasatoriai remiasi ir neaktualiais teisės aktais, pavyzdžiui, 1996 m. rugsėjo 25 d. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, kuriame imunoprofilaktika apibūdinta kaip biologinių preparatų ir medicinos priemonių naudojimas siekiant padidinti žmonių atsparumą užkrečiamoms ligoms. Tačiau šio įstatymo nuostatos niekaip nepaneigia įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų (kurių pažeidimas inkriminuotas M. J. T. ir UAB,,I“). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paminėtas įstatymas skirtas užkrečiamųjų ligų – infekcinių ir parazitinių ligų – profilaktikos ir kontrolės valdymui (1 straipsnis), t. y. nustato specialų teisinį reguliavimą būtent šioje srityje; plačiau aiškinti šio įstatymo nuostatų teisėjų kolegijai nėra būtinybės, nes jos tiesiogiai nesusijusios su aptariama M. J. T. veikla, neįsiterpia į jos teisinį reguliavimą, nustatytą kitais teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismo išvadų teisingumo nepaneigia ir kasaciniame skunde minimas Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 212,,Dėl skiepijimų sveikatos priežiūros įstaigose“. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo įsakymu nustatyta, kokia informacija (apskaita) ir kam turi būti teikiama apie atliktus skiepijimus ir viename iš punktų nustatyta, kad skiepijimus atlikti turi teisę tik asmens sveikatos priežiūros specialistai, turintys sertifikatą – pažymėjimą, tačiau išsamesnis vakcinavimo veiklos reguliavimas nenustatytas. Antra vertus, minėtas įsakymas neteko galios – panaikintas 2002 m. rugsėjo 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 468, kuriuo buvo patvirtintos ir pirmiau aptartos Imunoprofilaktikos atlikimo taisyklės.

17. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytų teisės aktų turinį (juose nustatytus aiškius reikalavimus, sąlygas ir pan.), nėra pagrindo teigti, kad teikti skiepijimo paslaugas licencijos nereikėjo, kad teisinis reguliavimas buvo nesuprantamas tiek, jog nuteistoji M. J. T., jei ir pažeidė nustatytus reikalavimus, to nesuvokė ir negalėjo suprasti kitaip, kaip suprato (kad licencija nuo tam tikro laiko tapo nereikalinga). Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išaiškino taikytinų įstatymų ir kitų teisės aktų, juose įtvirtintų nuostatų esmę ir prasmę, teisingai juos taikė byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tai, kad darydamas teisines išvadas teismas rėmėsi ir Akreditavimo tarnybos specialistės paaiškinimais, niekaip nesumenkina šių išvadų vertės. Byloje nustatytos aplinkybės apie nuteistosios ir jos vadovaujamos įstaigos vykdytą veiklą, turėtas licencijas, jų pakeitimus ir pan. leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju buvo pažeisti esminiai teisiniai reikalavimai, keliami vykdytos profesinės sveikatinimo (sveikatos priežiūros) praktinės veiklos legalumui.

18. Pažymėtina, kad apkaltinamajame teismo nuosprendyje nurodytos ne tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius parodančios aplinkybės, išvardyti konkretūs teisės aktų pažeidimai, t. y. veiklos neteisėtumas, taip pat versliškumas, stambus mastas, bet ir M. J. T. tiesioginė tyčia, atskleistas jos turinys, atitinkantis BK 15 straipsnio 2 dalyje nurodytus šios kaltės rūšies požymius. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip nustatė abiejų instancijų teismai pasisakydami dėl neteisėto vertimosi profesine veikla (apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pripažino pagrįstomis aplinkybes, nustatytas ir pirmosios instancijos teismo), jog net ir po to, kai 2014 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta sutartis su UAB VNT medicinos centru dėl šeimos gydytojų atliktinų sveikatos patikrų norintiems pasiskiepyti asmenims, tokie patikrinimai nebuvo atliekami, nors nuteistoji teikė skiepijimo paslaugas. Be to, net ir po to, kai 2015 m. vasario 20 d. Akreditavimo tarnybos direktoriaus įsakymu buvo sustabdyta UAB,,I“ veikla ir apie tai M. J. T. buvo informuota, ji ir toliau neteisėtai teikė skiepijimo paslaugas (paskiepijo L. L., M. J. R.). Taigi nuteistoji suprato, kad jos profesinę veiklą reglamentuoja ne tik Lietuvos medicinos norma MN 81:1999, bet ir kiti teisės aktai, galiojančio teisinio reguliavimo sąmoningai nepaisė, nesilaikė nustatytų sąlygų ir, neturėdama licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, versliškai, stambiu mastu vertėsi profesine veikla, ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį ir jame išdėstytus aptartos veikos teisinio vertinimo motyvus, konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, M. J. T. ir UAB,,I“ veikoje nustačius visus būtinuosius BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, pripažįstant M. J. T. kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį

19. Kasaciniame skunde nurodoma apie BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, padarytą apeliacinės instancijos teismo vertinant bylos įrodymus, kurių pagrindu grindžiamos išvados apie tai, kad M. J. T., dirbusi UAB „I“ gydytoja epidemiologe, turėjo pakankamai vakcinos,,Silgard“, kad iš tiesų ji vietoj šios vakcinos M. J. R. apgaule suleido nenustatytos kilmės skystį. Kasatorių manymu, tokių aplinkybių buvimas konstatuotas jų neįrodžius, o jų teisingam, nekeliančiam abejonių nustatymui turėjo būti paskirtas medicininis tyrimas (kad būtų atsakyta į klausimą, ar M. J. R. organizme susidarė antikūnai prieš virusą, nuo kurio skiepijama,,Silgard“ vakcina), tačiau teismas minėtas bylai reikšmingas faktines aplinkybes (kurias ginčija kasatoriai) nustatė viršydamas savo kompetenciją, nes tam reikia specialių medicininio pobūdžio žinių.

20. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismo nuosprendžio turiniui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso dalyvio (nuteistojo, jo gynėjo ar kito) nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir tuo pagrindu padarytomis išvadomis apie faktinių aplinkybių įrodytumą savaime nereiškia teisės pažeidimo. Baudžiamojo proceso įstatymo normos įpareigoja teismą byloje įrodinėtinų faktų nustatymą grįsti duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą bei pakankamumą, teismo atliktas įrodymų vertinimas turi turėti objektyvų pagrindą, būti paremtas faktinių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų (ne)buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamoje byloje skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas šiuos reikalavimus įgyvendino.

21. Pažymėtina, kad, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino bylos įrodymus ir nustatė, kad yra pagrindas pripažinti M. J. T. kalta padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. Išvadas apie tai, kad nuteistoji, 2015 m. vasario 17 d. ir kovo 14 d. atlikdama M. J. R. skiepijimus, neturėjo vakcinos,,Silgard“ ir apgaule vietoj šios žadėtos (ir sutartos) vakcinos paskiepijo nenustatytos kilmės skysčiu, teismas grindė bylos duomenimis, kuriuos išsamiai išanalizavo, įvertino kiekvieno jų įrodomąją reikšmę, palygino iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretino atitinkamų įrodymų pagrindu paremtus faktus, argumentuotai pasisakė dėl bylos įrodymų patikimumo bei pakankamumo M. J. T. kaltumui pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo nuosprendyje detaliai aptarti nuteistosios parodymai, jos keltos įvairios versijos aiškinant skiepijimo aplinkybes (iš jų ir tai, kodėl nepateikė vakcinos dėžutės, kaip ji vėliau atsirado), turėtus ir panaudotus vakcinos,,Silgard“ kiekius ir kt. Taip pat kruopščiai išanalizuoti kiti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti visas bylai svarbias aplinkybes. Tai yra nukentėjusiųjų D. P.-B., M. J. R., L. L. parodymai (apie jos pokalbius su M. J. T. dėl vakcinos ir apsilankymą šios įstaigoje UAB „I“), L. L. ir UAB,,Limedika“ pateikti dokumentai, kratos, atliktos UAB „I“ patalpose, metu paimti dokumentai (skiepijimų registravimo žurnalas ir kt.), kompiuterio ir jame esančios programos,,Skiepai“ apžiūros protokolas, specialistų išvados dėl UAB „I“ ūkinės finansinės veiklos, kurioje, be kita ko, remiantis apskaitos dokumentais, nurodytos aplinkybės, susijusios su disponavimu vakcinomis, liudytojų D. B., L. S. parodymai, kiti bylos įrodymai. Teisėjų kolegijai nėra būtinybės kartoti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų apie tai, kokie įrodymai ir kodėl patvirtina kasatorių ginčijamas faktines aplinkybes bei paneigia nuteistosios versijas. Pažymėtina tai, kad, kaip minėta, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas įvertino visus – tiesioginius ir netiesioginius, kaltinančius ir teisinančius – bylos įrodymus, kruopščiai išanalizavo ir sugretino visus faktus, kiekvieną detalę, padedančią išsiaiškinti, kokius kiekius vakcinų,,Silgard“ įgijo, panaudojo ir turėjo UAB „I“, kaip buvo atliekamos skiepijimo procedūros, kokius konkrečius veiksmus atliko, kokią informaciją teikė M. J. T. jos paslaugomis pasinaudojusiems asmenims ir t. t. Dėl šių aplinkybių tikrumo apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados atitinka bylos įrodymų turinį, daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

22. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad teismas, konstatuodamas, jog M. J. T. suleido M. J. R. nenustatytos kilmės skystį (o ne vakciną,,Silgard“), padarė ne teisinę, o medicininio pobūdžio išvadą ir kad to negalėjo konstatuoti nepaskyręs medicininio serologinio tyrimo, kad būtų nustatyta, ar paskiepytosios organizme susidarė antikūnai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese apima procesinėse taisyklėse nustatytus veiksmus, kurie būtini tam, kad įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių nustatymas nekeltų abejonių, būtų grindžiamas įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais duomenimis ir teismo atliktu nešališku jų vertinimu. Teisingą nuosprendžio priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-262-697/2016). Įrodinėjimo procesas nėra begalinis, o iš įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų nekyla reikalavimas besąlygiškai tenkinti proceso dalyvio prašymą, juolab kai tam nėra objektyvių galimybių. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad, dar atliekant ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo institucija užklausė ir gavo informaciją, jog nėra galimybės nustatyti (ištirti), ar praėjus tam tikram laikui po vakcinacijos (,,Silgard“ vakcina) konkretaus asmens organizme susidarė antikūnai (kas leistų teigti apie vakcinos (ne)suleidimą, jos dozę), taip pat Sveikatos apsaugos ministerija raštu (pasirašytu ministro) paaiškino kitas su šiuo klausimu susijusias aplinkybes. Informacija dėl tokio tyrimo galimybių buvo renkama ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; be kita ko, iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos gautas atsakymas, paaiškinantis, kodėl nėra galimybių kliniškai ištirti, ar M. J. R. organizme susidarė antikūnai prieš ŽPV. Tačiau tokio tyrimo nebuvimas (neatlikimas) nereiškia, kad šioje byloje liko abejonių, kurių teismas nepašalino ar jas aiškino nuteistosios nenaudai. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas itin kruopščiai išnagrinėjo visus duomenis, juos patikrino BPK nurodytais proceso veiksmais ir padarė teisines išvadas nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Pažymėtina, kad situacijos, kai tam tikro veiksmo atlikimas yra pageidautinas, bet dėl objektyvių priežasčių neįmanomas, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad teismo išvadoms padaryti nepakanka įrodymų. BPK nenurodoma, kad duomenys laikomi patikrintais tik atlikus kokius nors konkrečius proceso veiksmus. Kiekvienoje byloje duomenys tikrinami atsižvelgiant į tos bylos aplinkybes, įmanomus atlikti proceso veiksmus. Nagrinėjamoje byloje išnaudojus visas galimybes, teismui įvertinus bylos duomenų įrodomąją vertę, įrodymų pakankamumą, buvo nustatyta aptariama M. J. T. kaltę patvirtinanti faktinė aplinkybė.

23. Taigi apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytomis šias esmines aplinkybes: M. J. T., būdama UAB,,I“ direktorė ir gydytoja epidemiologė, atsakinga už įstaigos veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (valstybės tarnautojui prilygintas asmuo), nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. UAB „I“ patalpose teikė pacientų skiepijimo paslaugas, neturėdama tam reikiamos licencijos ir taip pažeisdama skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje nurodytus teisės aktų reikalavimus, o 2015 m. vasario 17 d. ir 2015 m. kovo 14 d. UAB,,I“ patalpose, siekdama turtinės naudos, vietoj žadėtos vakcinos,,Silgard“ dozės (dėl to buvo sutarusi su D. P.-Bosas – pacientės motina) paskiepijo M. J. R. nenustatytos kilmės skysčiu; tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą – nukentėjusiosios D. P.-B. turtą – 258 Eur, padarydama jai 258 Eur turtinę žalą. Tokiais veiksmais M. J. T. taip pat padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes diskreditavo Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, ir padarė didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims – nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R., nes dėl tokių M. J. T. nusikalstamų veiksmų jos patyrė didelius moralinius ir dvasinius išgyvenimus dėl M. J. R. sveikatos.

24. Pagal byloje nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes M. J. T. nusikalstamos veikos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimas), 228 straipsnio 2 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi) kvalifikuotos tinkamai. Pažymėtina, kad teismo nuosprendyje teisingai aiškinami šių nusikalstamų veikų požymiai, iš jų – didelės žalos požymis (kaip piktnaudžiavimo tarnyba padarinys). Kaip minėta, M. J. T. padarė didelę neturtinę žalą fiziniams asmenims – nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R., kurios taip ir neturėjo galimybės sužinoti, koks skystis buvo suleistas (tik aišku, kad ne vakcina,,Silgard“). Nukentėjusiosios buvo įsitikinusios, kad už užmokestį joms bus kvalifikuotai suteikta sveikatos priežiūros paslauga, tačiau ši paslauga apskritai nebuvo suteikta, be to, kaip nustatyta teismo nuosprendyje ir pirmiau nurodyta šioje nutartyje, M. J. T. net neturėjo teisės teikti tokią paslaugą. Šis įvykis, sulaukęs didelio atgarsio, sukėlė visuomenės abejones gydymo įstaigomis, gydytojais ir jų teikiamų paslaugų kokybe, diskreditavo Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą, o tai reiškia ir didelės neturtinės žalos valstybei padarymą.

25. Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus (BPK 331 straipsnis). Taigi tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria M. J. T. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį – nėra pagrindo (BPK 369 straipsnis).

26. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas dėl bylos nutraukimo atmetamas ir paliekamas galioti apkaltinamasis nuosprendis, prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių – turtinės ir neturtinės žalos bei atstovavimo išlaidų priteisimo iš M. J. T. nukentėjusiosioms D. P.-B. ir M. J. R. nenagrinėtinas, kadangi civilinių ieškinių tenkinimo pagrindas – dėl nusikalstamos veikos padaryta žala.

27. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria M. J. T. ir UAB,,I“ nuteistos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų M. J. T., juridinio asmens UAB,,I“ ir jų gynėjo advokato Ramūno Girevičiaus kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Pranas Kuconis

Dalia Bajerčiūtė