Baudžiamoji byla Nr. 2K-69-719/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52009-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; 2.8.9.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir V. L. kasacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda.
V. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sužalojant B. E.) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda; pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas sužalojant L. A. ir S. B.) – 90 MGL (3389,40 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. L. paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.
Iš nuteistųjų A. J. ir V. L. priteista nukentėjusiajai L. A. 1000 Eur, nukentėjusiajai S. B. 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Iš A. J. ir V. L. solidariai priteista 200 Eur proceso išlaidų valstybei.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 30 d. nutartis, kuria abiejų nuteistųjų apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. A. J. ir V. L. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pažeidė viešąją tvarką. Jie 2016 m. lapkričio 5 d. naktį, apie 3 val., Šilalės r., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi – V. L. tyčia spyrė vieną kartą S. B. į galvą, dėl to pastaroji nugriuvo ant žemės, o S. B. atsistojus, V. L. tyčia kumščiu sudavė vieną kartą S. B. į veidą, šiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai S. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu A. J. tyčia galva sudavė vieną kartą L. A. į veidą, taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. V. L. taip pat nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką. Jis 2016 m. lapkričio 5 d. naktį, apie 2.50 val., Šilalės r., (duomenys neskelbtini), prie bažnyčios esančioje automobilių aikštelėje, viešoje vietoje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, kitų asmenų akivaizdoje, įžūliai elgdamasis, tyčia kumščiu sudavė iš automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) lipančiam B. E. vieną kartą į veidą, taip padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika, darydami išvadą dėl jo kaltės, visiškai neatsižvelgė į jo parodymus, neišnagrinėjo nurodytų aplinkybių apie kasatoriaus nebuvimą įvykio vietoje, neatsižvelgė į kito nuteistojo bei liudytojų parodymus, netinkamai vertino rašytinius bylos duomenis, nevertino šiurkščių procesinių pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, atsakė ne į visus apeliacinio skundo argumentus.
3.2. Teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnį ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, įtvirtinančias nekaltumo prezumpciją. Teismai perkėlė jam pareigą įrodinėti savo nekaltumą, ypač apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, padarė prielaidas, kad galėjo būti ir kitaip, negu nurodyta apeliacinio skundo argumentuose. Tačiau baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos nesurinko, o teismai neištyrė visiškai jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įvykio metu kasatorius buvo atvykęs į įvykio vietą. Jis nuosekliai parodė, kad nei 2016 m. lapkričio 5 d. naktį, apie 3.00 val., nei prieš tai, nei po to Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) miestelyje nebuvo, su nukentėjusiąja L. A. niekuomet nebuvo susitikęs, smūgio jai nesudavė, nusikaltimo nepadarė, paskutinį kartą (duomenys neskelbtini) miestelyje buvo maždaug prieš trejus metus iki pareikštame kaltinime nurodytos datos ir nuo to laiko nei šiame miestelyje, nei pačioje kavinėje nesilankė. Nuosekliai nurodė ir kur buvo įvykio vakarą, kad laiką leido su drauge D. Ž., o vėliau grįžo į savo namus Šikšnių kaime Tauragės rajone ir nuėjo ilsėtis. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja D. Ž., taip pat telefono išklotinės. Tuo tarpu kaltė grindžiama nukentėjusiosios L. A. ir liudytojo L. K. parodymais ir parodymo atpažinti protokolais. Šie įrodymai buvo gauti šiurkščiai pažeidžiant procesines teisės normas ir yra prieštaringi, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
3.3. Ikiteisminiame tyrime iniciatyvos ėmėsi ne teisėsaugos institucijos, o nepilnametė nukentėjusioji L. A.. Ji į policijos komisariatą kreipėsi tik po dviejų parų, 2016 m. lapkričio 7 d., nurodydama, kad ją sumušė nepažįstami asmenys. Pirminiame savo pareiškime L. A. nenurodė, kad ji galėtų atpažinti ją sumušusį asmenį, kad būtų įsidėmėjusi kokius nors ją sumušusio asmens identifikuojančius bruožus ar požymius. 2016 m. lapkričio 10 d. apklausoje L. A. parodė, kad grįžusi namo prisiminė, jog įvykio metu vienas iš vaikinų šaukė „A., A.“, todėl nutarė tokio asmens paieškoti socialiniame tinkle „Facebook“. Paieškojusi rado ją sumušusį asmenį – jo profilis buvo įvardytas kaip A. J., šio asmens nuotrauka socialiniame tinkle buvo identiška ją sumušusio asmens nuotraukai. Esant tokiems parodymams, būtent baudžiamąjį persekiojimą atlikusios institucijos privalėjo imtis priemonių patikrinti ir užfiksuoti, pagal kokią nuotrauką iš socialinio tinklo nukentėjusioji atpažino A. J. kaip ją sumušusį asmenį, ir pridėti šią nuotrauką prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, kad vėliau ją būtų galima palyginti. Kadangi nukentėjusioji apklausoje nurodė ją sumušusį asmenį, įvardydama jo vardą ir pavardę, ikiteisminį tyrimą vykdančios institucijos privalėjo ją apklausti, pagal kokius požymius ir bruožus ji atpažino ją sumušusį asmenį. Tuomet, pridėjusios nuotrauką, iš kurios ji atpažino užpuoliką, pateikti atpažintiną asmenį gyvai (kaip to reikalauja BPK 192 straipsnio 1 dalis). Tačiau tyrėja nukentėjusiajai atpažinti ją sumušusį asmenį pateikė iš nuotraukų, parodydama A. J. nuotrauką, darytą prieš šešerius metus gaunant pasą. Prieš pateikdama atpažinti pagal nuotrauką, tyrėja neapklausė L. A., pagal kokius konkrečius požymius ji atpažino ją sumušusį asmenį. Kadangi 2016 m. lapkričio 5 d. A. J. nešiojo barzdą, atpažindama iš nuotraukos, darytos paauglystės metais, jeigu nukentėjusioji būtų buvusi sąžininga ir tikrai būtų atpažinusi asmenį, kuris jai sudavė smūgį, negalėjo nepastebėti, kad veidas iš esmės pasikeitęs, ir privalėjo nurodyti, kad ją sumušęs asmuo buvo su barzda. Be to, jeigu „Facebook“ tinkle iš kasatoriaus nuotraukos (kurios baudžiamojoje byloje nėra) L. A. jį atpažino kaip ją sumušusį asmenį ir prisiminė, kaip jis atrodė įvykio dieną, parodžius jį atpažinti iš paauglystės metais darytos nuotraukos, nukentėjusioji privalėjo nurodyti, kad tarp nuotraukų padarymo yra laiko skirtumas, taip pat kad įvykio metu jis buvo su barzda, kuri keičia veidą ir negali būti nepastebima.
3.4. Teismai nevertinto faktinių duomenų, kad L. A. A. J. nepažinojo, niekada nebuvo mačiusi, nematė ir įvykio vakarą kavinėje, o kaip pati parodė, įvykio metu ją sumušusį asmenį matė vos porą sekundžių, įvykio vietoje buvo menkas apšvietimas, nes šviesa sklido tik nuo gatvėje esančio elektros stulpo. Aplinkybės, kad L. A. galėjo suklysti, ir jos parodymų patikimumo ikiteisminio tyrimo pareigūnai visiškai netyrė, o teismai nevertino.
3.5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi liudytojo L. K. parodymais ir parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolu. Apklausiamas kaip liudytojas teisme jis parodė, kad A. J. ir kitus muštynėse dalyvavusius asmenis matė kitoje gatvės pusėje, apie 20 metrų atstumu, kur apšvietimas buvo menkas nuo toliau stovinčio elektros stulpo. Kaip ir L. A., liudytojas teigia A. J. atpažinęs iš „Facebook“ paskyros, tačiau nuotrauka, iš kurios L. K. atpažino kasatorių, prie bylos nepridėta. Nei liudytojo apklausos protokole, nei parodymo atpažinti protokole L. K. nebuvo apklaustas ir nenurodė, kokie yra atpažintino asmens įsimintini bruožai ir požymiai. Teisiamojo posėdžio metu L. K. parodė, kad įvykio metu A. J. buvo be barzdos, tačiau tai neatitinka tikrovės. A. J. savo iniciatyva iš „Facebook“ paskyros pateikė nuotrauką, įkeltą 2016 m. lapkričio 13 d., iš kurios matyti, kad jis buvo užsiauginęs ir nešiojo barzdą. Apeliacinės instancijos teismas šio A. J. apeliacinio skundo motyvo netyrė ir dėl jo nepasisakė, o padarė prielaidą, kad L. K. pasakymas, jog atpažintinas asmuo buvo įsimintinų veido bruožų, patvirtina L. A. parodymus apie atpažintino asmens įsimintinus bruožus. Kokie tie įsimintini bruožai – neįvardyta. Neaišku, kaip liudytojas L. K., būdamas 1,45 promilės girtumo ir nematęs A. J. bare, galėjo jį atpažinti iš 20 metrų atstumo, esant menkam apšvietimui, neva nurodydamas, kad atpažįsta pagal įsimintinus bruožus, tačiau nenurodė, kad A. J. buvo su barzda.
3.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl esminio apeliacinio skundo argumento, kad liudytojas L. K. atpažino socialiniame tinkle „Facebook“, o vėliau pagal nuotraukas ne tik A. J., bet ir G. E., kaip muštynėse dalyvavusį asmenį. Tačiau byloje esančios telefono išklotinės patvirtino, kad G. E. nusikaltimo padarymo metu buvo ne (duomenys neskelbtini) miestelyje Šilalės rajone, o Klaipėdoje. Baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos neišdrįso G. E. pareikšti įtarimo ir perduoti bylą į teismą, pripažindamos, kad liudytojas L. K. nurodo neteisingas aplinkybes ir neteisingai atpažino G. E.. Tačiau dėl A. J. ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai L. K. klaidos nenustatė, nors L. K. ne tik nenurodė požymių ir bruožų, pagal kuriuos atpažino A. J., kaip tariamai muštynėse dalyvavusį asmenį, bet ir nurodė, kad įvykio metu jis buvo be barzdos. Apeliacinės instancijos teismas apskritai dėl šio apeliacinio skundo motyvo nepasisakė.
3.7. Ikiteisminį tyrimą vykdžiusios institucijos, nepridėdamos nuotraukų, pagal kurias L. A. ir L. K. atpažino A. J., kaip tariamai muštynėse dalyvavusį asmenį, neapklaususios šių asmenų apie konkrečius įsimintinus požymius ir bruožus, nepateikusios A. J. atpažinti gyvai, šiurkščiai pažeidė BPK 191 ir 192 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias atpažinimo atlikimą.
3.8. Byloje nukentėjusioji L. A., visi apklausti liudytojai patvirtino, kad A. J. įvykio vakarą kavinėje ar prie kavinės nematė. Liudytojai R. D. ir A. L., kurių A. J. apskritai nepažįsta, patvirtino, kad prie kavinės vykusiose muštynėse tikrai nedalyvavo nei kasatorius, nei kitas nuteistasis V. L., nes mušėsi stambesni ir aukštesni asmenys. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tų liudytojų parodymai aktualūs epizodui tik dėl B. E. sumušimo. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai absoliučiai netyrė liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymų, kad epizode dėl B. E. sumušimo bei dėl L. A. ir S. B. sumušimo dalyvavo tie patys trys asmenys. Iš apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų matyti, kad merginos buvo sumuštos, kai B. E. sumušę asmenys nusivijo automobilį, kuriuo važiavo B. E., ir nepaviję grįžo atgal, o grįždami sumušė merginas. Todėl R. D. bei A. L. parodymai yra aktualūs ir A. J., nes jais netiesiogiai patvirtinama, kad jis įvykio vietoje tikrai nebuvo.
3.9. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad A. J. su V. L. iki įvykio buvo pažįstami ir veikė bendrininkų grupe. Tačiau ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismai nerinko jokių įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti. Kasatorius ir kitas nuteistas V. L. nuosekliai nurodė, kad vienas kito nepažinojo ir pirmą kartą susitiko tik pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Atliekant ikiteisminį tyrimą, A. J. raštu teikė prašymą, kad būtų tiriamos aplinkybės, jog jie su V. L. nebuvo ir nėra pažįstami, nebuvo susitikę įvykio naktį (duomenys neskelbtini) miestelyje ir bendrininkaudami nepadarė nusikaltimo, tačiau prašymas buvo atmestas. Tuomet bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, A. J. teikė savo naudojamo telefono kelių mėnesių išklotines, siekdamas parodyti, kad tikrai nebendrauja su V. L., kadangi telefono išklotinėse nėra jokio ryšio su V. L. naudojamu telefono numeriu. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų visiškai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tai nėra įrodymas. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepasisakė, kokie įrodymai byloje patvirtina, kad A. J. su V. L. buvo pažįstami, kad įvykio vakarą buvo susitikę ir kartu padarė nusikalstamą veiką.
3.10. A. J. nuosekliai parodė, kad 2016 m. lapkričio 4 d. vakare atvažiavo pas pažįstamą merginą D. Ž., gyvenančią (duomenys neskelbtini) miestelyje Tauragės rajone, su kuria buvo geri pažįstami, ir tą vakarą praleido kartu. Jie nuvažiavo į Šiaulius, ten pabuvo, paskui grįžo atgal į (duomenys neskelbtini) ir bendravo su D. Ž. automobilyje, važinėjosi po (duomenys neskelbtini) miestelį. Apie 2.00 val. nakties (jau 2016 m. lapkričio 5 d.) A. J. išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) miestelio į savo namus, kurie yra (duomenys neskelbtini) kaime Tauragės rajone, maždaug apie 50 km atstumu. Į namus grįžo apie 3 val. nakties. Namuose buvo mama, patėvis ir mažas brolis, duris atidarė mama ir jį įleido į jo kambarį. Su D. Ž. dar susirašinėjo „Messenger“ programėle, baigė susirašinėti apie 3 val. nakties, kai grįžo namo. Paskutinį kartą kalbėjo 2016 m. lapkričio 5 d. 00.14 val., kai dar su D. Ž. buvo (duomenys neskelbtini). Liudytoja D. Ž. nuosekliai patvirtino šias aplinkybes. Byloje esantis rašytinis įrodymas – A. J. telefono išklotinės analizė, esanti 2017 m. sausio 31 d. tarnybiniame pranešime, kuriame nurodyta, kad A. J. priklausantis telefono abonementas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal įeinančius skambučius buvo prisijungęs prie (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, 2016 m. lapkričio 4 d. 17.53 val., 18.03 val., (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, 19.59 val. ir (duomenys neskelbtini), 21.43 val. bei 2016 m. lapkričio 5 d. 00.14 val. Čia nurodyti tik įeinantys skambučiai, kiti prisijungimo tipai nėra nurodyti, t. y. bendravimas „Messenger“ ar „Facebook“ programėlėmis ir kt. Tačiau iš tų duomenų, kurie yra nurodyti tarnybiniame pranešime apie į A. J. mobiliojo ryšio telefoną įeinančius skambučius, matyti, kad jie su D. Ž. 2016 m. lapkričio 4 d. vakare buvo Šiauliuose, vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini) miestelį ir toliau bendravo, o iš D. Ž. parodymų matyti, kad kartu buvo iki 01.30–2.00 val. nakties. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų visiškai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje padarė prielaidą, kad išvykęs iš (duomenys neskelbtini) miestelio Tauragės rajone A. J. turėjo fizinę galimybę nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini) miestelį Šilalės rajone ir ten padaryti inkriminuotą nusikaltimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje nenurodė, kuo remdamasis padarė tokią prielaidą, nes nenurodė jokių byloje esančių faktų ir įrodymų, kad A. J. tikrai iš (duomenys neskelbtini) važiavo į (duomenys neskelbtini), kad jis turėjo tikslą iš (duomenys neskelbtini) vykti į (duomenys neskelbtini), kaip susitiko ir susipažino su V. L. ir pan.
3.11. Iš teismų sprendimų galima daryti išvadą, kad, atsisveikinęs su drauge D. Ž., maždaug vienos valandos laikotarpiu A. J., sąmoningai turėdamas tikslą sumušti L. A., kurios nepažinojo, iš (duomenys neskelbtini) miestelio Tauragės rajono nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestelį Šilalės rajone (artimiausias kelias pagal maps.lt 43,8 km – važiavimo laikas 41 min., o važiuojant per Tauragę – 66,7 km – važiavimo laikas 57 min.), ten kažkokiu būdu susipažino su V. L. ir, veikdami bendrininkų grupe, užpuolė ten esančius vaikinus, o paskui sudavė smūgį L. A..
3.12. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino byloje esančio 2017 m. sausio 6 d. daiktų apžiūros protokolo. Šią aplinkybę A. J. buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir primygtinai reikalaujant, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir peržiūrėtas vaizdo įrašas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. J. apeliacinio skundo, šiuo klausimu visiškai nepasisakė, o pasisakydamas dėl V. L. apeliacinio skundo nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei posėdžio metu bandė įrodyti nuteistųjų gynėjai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir prokuroro pozicija, kad vaizdo įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės ir neįrodo, kad A. J. ir V. L. padarė nusikalstamas veikas.
3.13. A. J. apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad 2017 m. sausio 6 d. daiktų apžiūros protokole yra apžiūrėtas DVD-R diskas su jame esančiu įrašu. Šiame protokole, be kitų aplinkybių, yra nurodyta: Tuo pačiu metu iš automobilių stovėjimo aikštelės prie bažnyčios išvažiuoja tamsios spalvos automobilis su praviromis dešinės pusės galinėmis durelėmis ir važiuoja Šilalės kryptimi. Automobiliui iš paskos bėga, automobilį vejasi vienas vaikinas. Automobiliui važiuojant pro tiltelį, pro vaikiną, tamsios spalvos striuke, bėgantis Šilalės link, pastarasis paslysta ir pargriūva ant gatvės. Tačiau jis greitai atsistoja, toliau bėga Šilalės kryptimi. Automobilis pravažiuoja pro šalį, nesustoja. Vaikiną tamsios spalvos striuke toliau vejasi prieš tai vijęsis vaikinas ir vaikinas, kuris vijosi automobilį. Du vaikinai, dar kiek pabėgę, paskui vaikiną, tamsios spalvos striuke, Šilalės kryptimi, apsisuka ir parbėga link dešiniuoju šaligatviu, žiūrint Šilalės kryptimi, Šilalės link einančių vaikinų ir merginų. Matosi, jog vyksta susistumdymas, mosikavimasis rankomis, spyrimas iš kojos. Po to ant gatvės nugriūva vienas žmogus, paskui antras. Matosi, kaip vienas vaikinas pasilenkęs kumščiu suduoda ant gatvės gulinčiam žmogui. Pirmas nugriuvęs atsistoja anksčiau. Antras jau vėliau. Iš automobilių stovėjimo aikštelės prie bažnyčios link konflikto vietos bėga vaikinas ir kelios merginos. Du vaikinai, kurie vijosi automobilį ir vaikiną tamsios spalvos striuke, eidami gatvės viduriu link kavinės-baro „J.“ iš kojų bando įspirti ir iš kumščių suduoti į pravažiuojančius automobilius. Atbėgusios merginos bando juos raminti. Paskui vaikinai ir merginos ateina į automobilių stovėjimo aikštelę, prie bažnyčios, prie baltos spalvos automobilio (duomenys neskelbtini) Vienas iš vaikinų atrakina automobilį, viena mergina atsisėda ant galinės sėdynės. Netrukus iš automobilių stovėjimo aikštelės išvažiuoja baltos spalvos automobilis (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas šio apeliacinio skundo motyvo netyrė ir visiškai nepasisakė dėl tarnybinio pranešimo, kuriame yra aprašytas vaizdo įrašas, vertinimo. Peržiūrėjus šį vaizdo įrašą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, buvo patikrintas šis tarnybinis pranešimas ir nedviprasmiškai matyti, kad tie vaikinai, kurie vijosi L. K. ir nuvažiuojantį automobilį, grįždami atgal link baro „J.“, susistumdė su merginomis, sudavė smūgius. Grįžę į automobilių aikštelę, atsirakino baltos spalvos automobilį (duomenys neskelbtini) ir juo išvažiavo. Byloje yra nustatyta, kad šiuo automobiliu buvo atvykę ir išvažiavo R. D. ir A. L. bei kiti nenustatyti asmenys, nes tas aplinkybes patvirtino liudytojai R. D. ir A. L.. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje atkreipė dėmesį tik į gynėjų pasakytus argumentus ir padarė išvadą, kad vaizdo įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo pareigūnų surašyto išsamaus daiktų apžiūros protokolo ir jame nustatytų faktinių aplinkybių protokolo turinio. Būtent iš šio protokolo turinio matyti, kad asmenys, sudavę smūgius nukentėjusiosioms ir smurtavę prieš L. K. bei B. E., išvyko baltos spalvos automobiliu (duomenys neskelbtini) kuriuo važiavo byloje apklausti asmenys R. D. ir A. L., o ne A. J. arba V. L.. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jie pateikė argumentus, kad iš draugų sužinojo, jog tą vakarą merginas sumušė T. G., tarp draugų vadinamas T. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apskritai nekreipė dėmesio ir dėl šios esminės aplinkybės nepasisakė.
4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. L. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Teismai neteisingai įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, neišanalizavo visų byloje surinktų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nepašalino prieštaravimų ir iškreipė jų turinį, nenurodė įtikinamų argumentų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais bei atmetė kitus, vertindami bylos duomenis padarė neteisingas išvadas.
4.2. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kokie įrodymai byloje patvirtina, kad jie su A. J. buvo pažįstami, kad tikrai buvo susitikę įvykio naktį (duomenys neskelbtini) miestelyje ir kartu padarė nusikaltimą bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai V. Š., A. Š., K. B., D. S. patvirtino, kad V. L. atvyko su V. Š., buvo kartu kavinėje, iš jos išėjo pasibaigus darbo laikui ir visi kartu grįžo į namus V. Š. vairuojamu automobiliu. Šie asmenys patvirtino, kad V. L. kavinėje su A. J. tą vakarą nebendravo. Jis ir A. J. nuosekliai nurodė, kad vienas kito nepažinojo ir pirmą kartą susitiko tik pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl liudytojo R. D. teisme duotų parodymų, rėmėsi prielaida, jog pastarasis kasatorių pažįsta iš draugų rato, nors kasatorius liudytojo nepažįsta, ir dėl to teismas atmetė liudytojo parodymus, jog prie automobilio muštynėse dalyvavo 7 ar 8 asmenys, ir tarp tų asmenų V. L. nebuvo. Teismas neteisingai pasisakė dėl liudytojo A. L. parodymų, duotų teismo posėdžio metu, nurodydamas, jog liudytojas nematė muštynių, nors posėdžio metu jis parodė, kad būtent prie BMW automobilio muštynėse dalyvavo gerokai stambesnio sudėjimo asmenys nei kaltinamieji. Teismas visiškai nepasisakė dėl filmuotoje medžiagoje matomo vaizdo, kai merginas sumušę asmenys išvyko automobiliu (duomenys neskelbtini). Šiuo automobiliu išvyko trys asmenys, esantys gerokai didesnio ūgio nei V. L., kuris save atpažino ir posėdžio metu parodė filmuotos medžiagos peržiūroje. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai neatkreipė dėmesio ir nepasisakė apie tą faktą, kad pagal į bylą pateiktus medicininius dokumentus akivaizdu, jog V. L. buvo sužalota ranka, ir už save gerokai stambesnį asmenį vienu smūgiu partrenkti taip, kad prarastų sąmonę, fiziškai nebuvo įmanoma. Teismas nepasisakė ir dėl to, kad kasatorius, būdamas įsitikinęs savo teisumu, dar ikiteisminio tyrimo metu prašė prokuroro, kad būtų atliktas melo detektoriaus testas, bet prokuroras šį procesinį veiksmą atlikti atsisakė.
4.4. Pirmosios instancijos teisme, baigiamojoje kalboje, prokuroras teigė, kad iš vaizdo įrašo akivaizdu, jog nusikalstamą veiką padarę asmenys yra gerai matomi, bet kai buvo prašoma skirti ekspertizę, kad būtų nustatyti asmenys, įvykdę nusikalstamą veiką, prokuroras prieštaravo, motyvuodamas tuo, kad ekspertizės atlikti neįmanoma, todėl nebuvo išnaudotos visos įmanomos galimybės bylą ištirti visapusiškai ir nešališkai. Teismas visiškai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad visi nukentėjusieji savo pirminiuose parodymuose parodė, jog nežino, kas juos sumušė, ir negalėjo nieko paaiškinti apie asmenų tiek veido bruožus, tiek įsimintinus požymius, o vėliau, pasinaudodami socialiniu tinklu „Facebook“, neatsimindami pirminiuose parodymuose nurodytų aplinkybių, nustatė, kas juos sumušė.
4.5. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nesivadovavo in dubio pro reo principu, visų neaiškumų bei netikslumų neaiškino kasatoriaus naudai, nepakankamai motyvavo savo sprendimus, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, Konstitucijos 31 straipsnį ir BPK 44 straipsnio 6 dalį, įtvirtinančius nekaltumo prezumpcijos principą, ir perkėlė kasatoriui pareigą įrodinėti savo nekaltumą.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3, 5 dalis.
5. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. M. prašo nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
5.1. Kasatoriaus skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Skundžiamoje byloje įrodymus teismai įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
5.2. Iš kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad abiejų instancijų teismai nešališkai ištyrė ginčijamas bylos aplinkybes ir baigiamuosiuose aktuose savo išvadas pagrindė byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais. Sprendimas pripažinti A. J. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 284 straipsnyje, paremtas nukentėjusiosios L. A., liudytojų M. V., L. K. parodymais, asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Teismai nenustatė, kad šie įrodymai būtų surinkti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jų visumos pakako apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Visi įrodymai, kuriais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje.
5.3. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad A. J. parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesiniai veiksmai buvo atlikti nesilaikant BPK reikalavimų (prieš atpažinimą nukentėjusioji L. A. ir liudytojas L. K. neapklausti apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jie gali atpažinti asmenį), todėl šių veiksmų metu gauti duomenys teismų nepagrįstai buvo pripažinti įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 191–192, 195 straipsniai), prieš atliekant parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Nors A. J. nukentėjusiosios ir liudytojo buvo atpažintas neįvardijant individualių išskirtinių jo bruožų, tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti šio procesinio veiksmo rezultatų patikimumu. Apklausos metu atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti ar apibūdinti visus individualius atpažintino asmens požymius (pvz., veido bruožus), tačiau vien tai nėra pagrindas abejoti atpažinimo patikimumu. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką nukentėjusiajai L. A. ir liudytojui L. K. protokoluose užfiksuota, kad jiems buvo parodytos atitinkamai šešių ir keturių asmenų nuotraukos ir iš jų pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį jie yra davę parodymus.
5.4. A. J. nukentėjusioji atpažino užtikrintai ir nesuabejojo, kad būtent jis sudavė jai smūgį. Nukentėjusioji L. A. nurodė, kad su A. J. nebuvo pažįstama, todėl iš karto po įvykio socialiniame tinkle „Facebook“ ieškojo duomenų apie asmenį, vardu A. ar A., ir nors tokiu vardu buvo radusi kelių asmenų nuotraukas, tačiau būtent V. L. iš veido bruožų pažino kaip asmenį, kuris ją 2016 m. lapkričio 5 d. apie 3 val. sumušė, ir apie tai kitą dieną informavo policijos pareigūnus. Atpažinimas pagal nuotrauką vyko nuo įvykio praėjus nedideliam laiko tarpui (2016 m. lapkričio 10 d.) nuo nusikaltimo padarymo, akistatos su A. J. metu nukentėjusioji taip pat patvirtino savo parodymus apie A. J. atliktus prieš ją veiksmus. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad A. J. įvykio metu buvo pradėjęs auginti barzdą, o policijoje nuteistąjį atpažino iš akių. Įvertinus šias aplinkybes, teismams pagrįstai nekilo abejonių nukentėjusiosios gebėjimu atpažinti prieš ją smurtavusį asmenį.
5.5. Liudytojui L. K. atpažinti asmenį iš fotonuotraukos ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo pateikta nuo įvykio praėjus nedideliam laiko tarpui nuo nusikaltimo padarymo – 2016 m. lapkričio 9 d. Šio procesinio veiksmo metu liudytojas atpažino A. J. kaip asmenį, kuris 2016 m. lapkričio 5 d. naktį dalyvavo konflikte, kilusiame prie automobilio, ir po to nuo kavinės „J.“ iki parduotuvės „T.“ jį vijosi. Teisiamojo posėdžio metu šis liudytojas nurodė A. J. pamenąs iš veido bruožų, todėl po konflikto praėjus kelioms dienoms socialiniame tinkle „Facebook“ ieškojo ir rado pažįstamus veidus. Liudytojas užtikrintai patvirtino, kad tą vakarą matė būtent nuteistąjį A. J., jį atpažino iš veido, nors teisme A. J. buvo pasikeitęs, nes užsiaugino barzdą, tačiau įvykio metu jos neturėjo. Ši aplinkybė (barzdos neturėjimas) iš esmės sutapo su nukentėjusiosios L. A. parodymais, todėl liudytojo L. K. gebėjimas atpažinti asmenį iš fotonuotraukos ir jo parodymų objektyvumas teismų įvertintas teisingai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojo L. K. parodymai apie tai, jog nuteistasis A. J. įvykio metu neturėjo barzdos, patvirtina, kad tai nebuvo toks ryškus A. J. veido bruožas arba įvykio metu barzda nebuvo labai didelė.
5.6. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir argumentuotai atmetė dar vieną nuteistojo skundo argumentą, kuriuo keliama abejonė, ar galima įsiminti ir atpažinti asmenį esant silpnam apšvietimui. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šis teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, nagrinėjamu atveju turinčią reikšmės vertinant asmens parodymo atpažinti procesinių veiksmų atitiktį įstatymo reikalavimams: nukentėjusiosios L. A. ir liudytojo L. K. parodymus, asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolus, ir konstatavo, jog A. J. atpažinimo pagal jo nuotrauką procesiniai veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
5.7. Atmestini kasatoriaus skundo argumentai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog iki nagrinėjamų įvykių jis buvo pažįstamas su V. L., todėl negalėjo su juo veikti kaip bendrininkas atliekant chuliganiškus veiksmus. Apie A. J. ir V. L. bendrininkavimą atliekant chuliganiškus veiksmus teismas sprendė iš nukentėjusiųjų L. A. ir S. B. bei liudytojos M. V. parodymų apie tai, kad, joms išėjus iš kavinės „J.“ ir einant link tilto, prie jų bėgo trys nepažįstami vaikinai, iš jų vienas liko nuošalyje, o kiti du asmenys pribėgo ir prieš jas pavartojo fizinį smurtą. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad tie du prie nukentėjusiųjų pribėgę ir prieš jas smurtavę asmenys – tai A. J. ir V. L., todėl pagrįstai konstatavo, kad jie veikė kaip bendrininkai. Nors byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiąsias užpuolę ir prieš jas smurtavę asmenys buvo pažįstami, tačiau bendrininkavimui nusikaltime konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai iki nusikalstamos veikos padarymo buvo pažįstami, tarpusavyje palaikė ryšius ir iš anksto susitarė daryti baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkavimo požymiai. Susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų. Tokios aplinkybės buvo nustatytos ir nagrinėjamoje byloje, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad A. J. ir V. L. veikė kaip bendrininkai, ir šią aplinkybę pripažino kaip sunkinančią jų atsakomybę.
5.8. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teismas išnagrinėjo visus teisiškai reikšmingus nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentus.
6. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. M. prašo nuteistojo V. L. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
6.1. Kasatoriaus skundo motyvai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Skundžiamoje byloje įrodymus teismai įvertino laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
6.2. Nuteistojo V. L. kaltę dėl nukentėjusiojo B. E. ir S. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo pirmosios instancijos teismas pagrindė nukentėjusiųjų B. E. ir S. B. parodymais, asmens parodymo atpažinti iš fotonuotraukų protokolais (nukentėjusysis B. E. atpažino V. L. kaip asmenį, kuris jam trenkė kumščiu ir sužalojo; liudytojas E. A. atpažino V. L. kaip asmenį, kuris B. E. lipant iš automobilio smūgiavo į veidą; liudytojas L. K. atpažino V. L. kaip asmenį, dalyvavusį konflikte prie nukentėjusiojo B. E. automobilio), specialisto išvadomis, iš dalies liudytojų L. K. ir E. A. parodymais, liudytojos M. V., mačiusios V. L. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją S. B., parodymais, parodymų atpažinti iš fotonuotraukos protokolu (liudytoja M. V. atpažino V. L. kaip asmenį, kuris spyrė nukentėjusiajai S. B. į galvą), kita rašytine bylos medžiaga. Šių įrodymų visumos teismams pakako, kad jie teisingai nustatytų nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei padarytų teisingą išvadą, kad nuteistasis V. L. dalyvavo nusikaltime, jo smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiuosius S. B. ir B. E. buvo chuliganiški, ir tinkamai pritaikytų baudžiamąjį įstatymą.
6.3. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai nenustatė, kad iki nagrinėjamų įvykių jis buvo pažįstamas su A. J., todėl bendrininkauti nusikaltime su juo negalėjo, o teismų išvados šiuo klausimu yra nemotyvuotos ir nepagrįstos jokiais įrodymais. Apie V. L. ir A. J. bendrininkavimą atliekant chuliganiškus veiksmus teismas sprendė iš nukentėjusiųjų L. A. ir S. B. bei liudytojos M. V. parodymų apie tai, kad, joms išėjus iš kavinės „J.“ ir einant link tilto, prie jų bėgo trys nepažįstami vaikinai, iš jų vienas liko nuošalyje, o kiti du asmenys pribėgo ir prieš jas pavartojo fizinį smurtą. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad tie du prie nukentėjusiųjų pribėgę ir prieš jas smurtavę asmenys – tai A. J. ir V. L., todėl pagrįstai konstatavo, kad jie veikė kaip bendrininkai. Nors byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiąsias užpuolę ir prieš jas smurtavę asmenys buvo pažįstami, tačiau bendrininkavimui nusikaltime konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pažįstami, tarpusavyje palaikė ryšius ir iš anksto susitarė daryti baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkavimo požymiai. Susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų. Tokios aplinkybės buvo nustatytos ir nagrinėjamoje byloje, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad V. L. ir A. J. veikė kaip bendrininkai, ir šią aplinkybę pripažino kaip sunkinančią jų atsakomybę.
6.4. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad asmens atpažinimas iš fotonuotraukų vyko ne pagal baudžiamojo proceso įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl šių proceso veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys negali būti laikomi kaltės įrodymu. Kasatoriaus teigimu, pirmuose parodymuose visi nukentėjusieji teigė nežinantys, kas juos sumušė, ir negalėjo nieko paaiškinti apie tai padariusių asmenų veido bruožus ir įsimintinus požymius, tik vėliau, pasinaudoję socialinio tinklo „Facebook“ programa, pažino, kas juos sumušė. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 191–192, 195 straipsniai), prieš atliekant parodymą atpažinti (nesvarbu, ar parodomas atpažintinas asmuo, ar atpažinimas daromas pagal jo nuotrauką), atpažįstantis asmuo turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Apklausos metu atpažįstantis asmuo ne visada gali nurodyti ar apibūdinti visus individualius atpažintino asmens požymius (pvz., veido bruožus), tačiau vien tai nėra pagrindas abejoti atpažinimo patikimumu. Asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas nukentėjusiajam B. E., liudytojams S. B., E. A. ir L. K. protokoluose užfiksuota, kad kiekvienam jų buvo parodytos keturių asmenų nuotraukos ir iš jų pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį jie yra davę parodymus. Būtent šių procesinių veiksmų, darytų praėjus neilgam laiko tarpui po nusikaltimo, atlikimo metu nukentėjusysis ir liudytojai V. L. atpažino užtikrintai ir kiekvienas jų paaiškino apie savo matytus V. L. veiksmus įvykio metu.
6.5. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų V. L. ir A. J. apeliacinius skundus, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir nenustatė pagrindo daryti kitokias išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Visi esminiai nuteistojo V. L. apeliacinio skundo argumentai išnagrinėti išsamiai ir priimtame sprendime dėl jų pateiktos motyvuotos išvados.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistųjų A. J. ir V. L. kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio taikymo
8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurių vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje. Įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.
9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).
10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino įrodymais ir nuteistojo A. J. kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajai L. A. sveikatą iš esmės grindė nukentėjusiosios L. A. ir liudytojo L. K. parodymais bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais. Teismai nurodė, kad nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai patikimi, nuoseklūs, atpažinimai iš nuotraukų atlikti tinkamai. V. L. kaltė nežymiai sutrikdžius S. B. sveikatą grįsta liudytojos M. V. parodymais, o B. E. – nukentėjusiojo B. E. ir liudytojų E. A. ir L. K. parodymais. Sutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentais nėra pagrindo, nes jų išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, atliktas įrodymų vertinimas yra paviršutiniškas, logiškai nepaaiškinantis padarytų išvadų, taip pat nebuvo imtasi visų priemonių prieštaravimams išsamiai išnagrinėti ir pašalinti.
11. Visų pirma, pažymėtina, kad teismai nurodė, jog nukentėjusiosios L. A. parodymai nuoseklūs, tačiau visiškai neanalizavo aplinkybės, kad įvykis įvyko 2016 m. lapkričio 5 d., tuo tarpu į policiją ji kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 7 d. ir pirmą kartą apklausiama apie A. J. nieko neparodė (2 t., b. l. 75–76), o apklausiama 2016 m. lapkričio 10 d. jau parodė, kad žiūrėjo „Facebook“ paskyrą ir atpažino asmenį, kuris jai sudavė į veidą, nurodydama, kad tai A. J. (2 t., b. l. 86–87). Po tokių parodymų L. A. pagal nuotrauką buvo parodytas atpažinti jos pačios nurodytas A. J.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 191–192 straipsniuose nustatytos asmens parodymo atpažinti sąlygos. BPK 191 straipsnio 2 dalyje ir 192 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta asmens parodymo atpažinti tvarka, t. y. atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą; atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodymo atpažinti protokole nurodoma visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę; parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys; parodomų asmenų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama. BPK 192 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcwLTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-370-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-370-693/2017">2K-370-693/2017</a>, 2K-229-976/2018). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnė pateikė nukentėjusiajai L. A. A. J. nuotrauką atpažinti, ir nukentėjusioji jį atpažino, nors byloje nenustatyta, kad A. J. nebūtų buvę galima parodyti gyvai. Be to, L. A. nuteistąjį A. J. kaip asmenį, sudavusį jai smūgį, atpažino socialiniame tinkle ir, tik jai pateikus šiuos duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnei, tą patį asmenį pareigūnė vėl parodė atpažinti L. A.. Toks tyrimo veiksmas kelia pagrįstų abejonių savo teisėtumu, o jo metu gauti rezultatai – jų patikimumu. Lygiai taip pat nuteistąjį A. J. atpažino liudytojas L. K. – po įvykio praėjus keletui dienų, liudytojas žiūrėjo savo „Facebook“ profilį, kaip pats teigė, ieškojo ir rado A. J. nuotrauką ir pagal ją atpažino jį kaip asmenį, sudavusį L. A. smūgį į galvą. Tačiau teismai netyrė ir visiškai nesiaiškino aplinkybės, kad liudytojas L. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog A. J. įvykio metu buvo be barzdos, nors jau po kelių dienų į jo paties „Facebook“ profilį įkelta nuotrauka patvirtina nuteistojo parodymus apie tai, kad jis įvykio dieną galėjo būti su barzda. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų aiškintasi, kaip įvykio metu atrodė ar buvo apsirengęs A. J., nors ta pati L. A. apklausos metu nurodė galimą striukės spalvą (žalsvą ar rudą). Dėl galimos barzdos teismai tik paviršutiniškai pasisakė, kad tai turbūt nebuvo toks išskirtinis A. J. veido bruožas. Taip pat teismai nesiaiškino, ar liudytojas L. K., kuriam nustatytas 1,45 promilės girtumas, iš tiesų galėjo įsidėmėti A. J. naktį esant gatvės žibinto apšvietimui iš 20 metrų atstumo. Dar viena svarbi aplinkybė, susijusi su atpažinimu iš socialinio tinklo, į kurią teismai visiškai neatkreipė dėmesio, yra ta, kad liudytojas L. K. buvo parodęs, jog „Facebook“ paskyroje atpažino ne tik A. J., bet ir G. E., kaip trečią muštynėse dalyvavusį asmenį. Vis dėlto, atsiradus objektyvių duomenų (telefono išklotinėms), kad G. E. įvykio metu nebuvo (duomenys neskelbtini) miestelyje, o buvo Klaipėdoje, ikiteisminis tyrimas jam nutrauktas.
12. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jau ikiteisminio tyrimo metu buvo kilę abejonių dėl A. J. kaltės dėl smūgių kitiems asmenims sudavimo ir automobilio apgadinimo. 2017 m. balandžio 14 d. prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą A. J. atžvilgiu, jame nurodė, kad tyrimo metu apklausus nukentėjusiuosius, liudytojus, kitus įtariamuosius, atlikus kitus tyrimo veiksmus darytina išvada, jog nėra surinkta pakankamai duomenų, kad A. J. kartu su bendrininkais sutrikdė viešąją tvarką (3 t., b. l. 55–56). Tačiau visai netrukus, jau 2017 m. gegužės 3 d., nepaaiškėjus jokių naujų aplinkybių, A. J. įteiktas naujas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 284 straipsnyje (visuomenės rimties ir tvarkos bei nežymus L. A. sveikatos sutrikdymas) (3 t., b. l. 87). Tarp naujo įtarimo įteikimo ir kaltinamojo akto surašymo 2017 m. gegužės 23 d. jokie papildomi veiksmai neatlikti.
13. Teismai nevertino nuteistojo A. J. parodymų ir juos iš dalies patvirtinančių liudytojos D. Ž. parodymų bei A. J. telefoninių pokalbių išklotinės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. J., apie 2 val. nakties parvežęs liudytoją D. Ž. į namus Skaudvilės miestelyje, teoriškai turėjo galimybę atvykti į (duomenys neskelbtini) miestelį prie baro „Jūra“ ir ten 3 val. nakties padaryti nusikalstamą veiką. O tai, kad A. J. apie 3 val. nakties susirašinėjo su D. Ž. žinutėmis, nepaneigia jo kaltės ir galėjo nesukliudyti padaryti nusikalstamos veikos, kuri truko trumpą laiko tarpą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės žodis žodin perrašė pirmosios instancijos teismo argumentus, kurie iš esmės niekaip nepatvirtina A. J. kaltės pažeidus viešąją tvarką ir sudavus smūgį L. A.. Aplinkybė, kad asmuo turėjo teorinę galimybę nuvykti į nusikaltimo vietą, niekaip nepatvirtina, kad jis iš tiesų ten vyko ir padarė nusikaltimą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad liudytojos D. Ž. parodymai savaime nepaneigia galimybės, kad nuteistasis A. J. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje, yra iš esmės ydingas. Asmuo baudžiamajame procese neturi įrodinėti savo nekaltumo, priešingai, priimant apkaltinamąjį nuosprendį byloje esantys įrodymai turi neginčijamai patvirtinti asmens kaltę.
14. Teismų argumentai, kad A. J. niekas nematė nei bare, nei prie baro, nes objektyviai neįmanoma įsidėmėti visų asmenų, taip pat yra tik prielaidos, perkeliančios įrodinėjimo naštą pačiam nuteistajam, turinčiam įrodyti, kad jis nebuvo įvykio vietoje. Pažymėtina, kad byloje nebuvo aiškintasi, kaip A. J. atvyko į įvykio vietą, su kuo jis buvo, kokiu automobiliu buvo atvykęs, kaip ir su kuo išvyko ir pan.
15. Teismai taip pat atmestinai vertino aplinkybę, kad A. J. ir V. L. veikė bendrininkų grupe (A. J. galva sudavė L. A. į veidą, o tuo pačiu metu V. L. kumščiu sudavė S. B. į veidą). Abu nuteistieji viso proceso metu neigė vienas kitą pažinoję, teigdami, kad pirmą kartą pamatė vienas kitą teisme, taip pat neigė buvę susitikę įvykio naktį, tačiau teismai atmetė jų parodymus, deklaratyviai nurodydami, kad BK 24 straipsnio 1 dalyje ši aplinkybė nėra nurodyta kaip būtina. Vis dėlto iš bylos matyti, kad L. A. girdėjo, kaip kartu bėgantis kitas asmuo (kaip pažymėjo teismai, V. L.) šaukė asmeniui, sudavusiam smūgį jai į galvą, „A., A.“, tai galėtų rodyti, kad ten buvę asmenys buvo pažįstami. Kita vertus, teismai apskritai neįrodinėjo nuteistųjų bendrininkavimo, nenustatinėjo bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, iš esmės motyvuose teigdami, kad bendrininkavimo galimybė nepaneigta. A. J. pateikė telefono abonentinio numerio išklotines, kurios patvirtino, kad jie su V. L. nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d. nebendravo. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas šį dokumentą, nurodė, kad lieka nepaneigta galimybė, kad nuteistieji nebendravo siekdami nuslėpti savo ryšius arba kad jie bendravo ne telefonu, o kitomis ryšio priemonėmis ar susitikdami. Tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai yra tik prielaidos, tuo tarpu teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis, jos turi būti pagrįstos įrodymais. Be to, darant įvairias prielaidas, kaip galėjo būti, ir jų niekaip nepagrindžiant, kaltinamas asmuo neturi jokios realios galimybės nuo jų gintis.
16. Iš esmės tinkamai neištirtas ir vaizdo įrašas, užfiksavęs konflikto eigą. Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje peržiūrėjęs vaizdo įrašą, nurodė, kad teismas, skirtingai nei posėdžio metu bandė įrodyti nuteistųjų gynėjai, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir prokuroro pozicija, kad vaizdo įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės ir neįrodo, jog ne A. J. ir V. L. padarė nusikalstamas veikas. Tokie teismo motyvai kelia abejonių jau vien dėl to, kad byloje turi būti įrodinėjama kaltinamųjų kaltė, o ne nekaltumas. Antra, iš byloje esančio šio vaizdo įrašo apžiūros protokolo matyti, kad vaikinai, kurie vijosi tamsios spalvos automobilį ir vaikiną tamsios spalvos striuke, grįždami prie baro „J.“, susistumdė su merginomis, sudavė smūgius, o grįžę į automobilių aikštelę įsėdo į baltos spalvos automobilį (duomenys neskelbtini). Pagal byloje esančius duomenis, šiuo automobiliu galimai buvo atvykę ne A. J. ar V. L., o kiti asmenys. Teismai šių aplinkybių taip pat nevertino. Tai, kad L. A. ir S. B. smūgius sudavė tie patys vaikinai, kurie vijosi ir automobilį, kuriame konflikto metu buvo nukentėjusysis B. E., patvirtino ir liudytoja M. V.. Be to, B. E. atpažinimo metu neatpažino A. J. kaip asmens, buvusio kartu su asmeniu, kuris jam sudavė automobilių aikštelėje (1 t., b. l. 58), ši aplinkybė yra svarbi vertinant, kad nukentėjusiosioms L. A. ir S. B. nežymiai sveikatą sutrikdė galimai tie patys asmenys, kurie apgadino B. E. automobilį bei sudavė jam smūgį į veidą.
17. V. L. kaltę nežymiai sutrikdžius S. B. sveikatą teismai grindė iš esmės tik liudytojos M. V. parodymais, nes S. B. negalėjo atpažinti smūgius jai sudavusio asmens dėl tamsaus paros meto, o liudytojų V. Š., A. Š., K. B., A. S. parodymus vertino kritiškai, remdamiesi aplinkybe, kad jie pažįsta V. L.. Tuo tarpu V. L. kaltę nežymiai sutrikdžius B. E. sveikatą teismai grindė paties nukentėjusiojo B. E. ir liudytojų E. A. bei L. K. parodymais, nors liudytojas L. K. nematė, kad V. L. būtų sudavęs smūgį B. E., o liudytojas E. A. buvo atpažinęs ir kitą asmenį (Ž. Š.) kaip buvusį įvykio vietoje ir apgadinusį B. E. automobilį, tačiau Ž. Š. ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų.
18. Teismai taip pat nevertino liudytojų R. D. ir A. L. parodymų, kad vykusiose muštynėse nedalyvavo nei A. J., nei V. L., nes jose dalyvavo daug stambesni ir aukštesni asmenys.
19. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistieji pateikė duomenis apie kitą asmenį, galimai galėjusį būti įvykio vietoje ir dalyvavusį konflikte, – T. G., tarp draugų vadinamą T. Šios aplinkybės taip pat nebuvo tirtos.
20. Taigi tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai, nuosprendyje ir nutartyje nurodydami motyvus dėl nuteistųjų kaltės, aptardami galimai kilusius prieštaravimus tarp atskirų faktinių duomenų, nurodė, kad tam tikri duomenys nepaneigia A. J. ir V. L. kaltės, tačiau tokiu būdu, užuot išnaudoję visas galimybes prieštaravimams pašalinti, teismai apsiribojo išvadomis, jog nuteistųjų kaltę paneigiančių duomenų nėra. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-529/2013).
21. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Kasaciniame teisme sprendžiami tik teisės taikymo klausimai, įrodymai iš naujo nevertinami, naujų įrodymų nerenkama ir faktinės bylos aplinkybės nenustatomos (BPK 369, 376 straipsniai). Atsižvelgiant į tai ir į A. J. bei V. L. apeliacinio skundo argumentus, kurie pakartojami ir jo kasaciniame skunde, ginčijant įrodymais pripažintas aplinkybes, kvestionuojant byloje esančių įrodymų vertinimą, – o apeliacinės instancijos teismas į esminius apeliacinio skundo motyvus neatsakė, be esminių motyvų pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, – akivaizdu, kad taip buvo apribota kasatorių teisė į teisingą teismą bei išsamų jų apeliacinių skundų išnagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 320 straipsnio 3 dalis, 324 straipsnis).
22. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas, neišdėstydamas tinkamų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo motyvų, nepatikrino bylos tiek, kiek prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams yra pagrįstos.
23. Konstatuoti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, jų sukeltos teisinės pasekmės – neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįsto nuosprendžio priėmimas – taisytinos, iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
24. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į šioje nutartyje nustatytus pažeidimus ir iš naujo patikrinti visų apeliacinių skundų argumentus dėl viso pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Artūras Ridikas
