Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-72-1073/2019

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00613-2008-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.1.2; 2.4.5.2; 2.1.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. C. – asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla R. C. dėl nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi R. C. ir civilinės ieškovės Ukrainos individualios įmonės savininkės S. U. atstovo Dariaus Kiaušo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. C. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, pagamino netikrus dokumentus, būtent: jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktorius, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotojas ir faktinis įmonės vadovas, veikdamas išankstine tyčia, žinodamas apie nuo 2008 metų pradžios nuolat didėjančias UAB „M“ skolas – 22 614,75 Lt skolą bendrovei „E. L. OU“ (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl neįvykdytos 2006 m. liepos 27 d. sutarties (įvykdymo data 2006 m. liepos 31 d.); 21 925,28 Lt skolą S. U. individualiai įmonei (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2007 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 26-3; 41 855 Lt skolą UAB „T“ (įmonės kodas 300530699, registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2007 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. vasario 13 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 57 447,80 Lt skolą „S. I. G. L.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2007 m. gruodžio 17 d. – 2008 m. gegužės 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 60 596,64 Lt skolą A. Č. individualiai įmonei (šiuo metu – BUAB „Č“) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) pagal 2008 m. birželio 2 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, siekdamas apgaule išvengti UAB „M“ prievolių kreditoriams vykdymo bei paslėpti įmonės dokumentus, ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip iki 2008 m. gegužės 26 d., susirado veiklos nevykdančią, įregistruotą turint tikslą parduoti įmonę „D. S. L.“ (įmonės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriai atstovavo formali direktorė Kipro pilietė L. Z., ir, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis šia įmone („D. S. L.“) disponuodamas, šią įmonę („D. S. L.“) panaudojo UAB „M.“ banko sąskaitose gaunamoms lėšoms paslėpti, taip išvengiant prievolių kreditoriams vykdymo: R. C. 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. MEDI 0475 ir Nr. MEDI 0476, išrašytose mokėtojai UAB „L.“, gavėja nurodė ne UAB „M“, bet, nesant tam jokio teisėto pagrindo, įmonę „D. S. L.“ bei 2008 m. liepos 4 d. nurodymu įmonei UAB „L.“ nurodė, kad UAB „L.“ pervestų lėšas pagal UAB „M“ pateiktas minėtas 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. MEDI 0475 ir Nr. MEDI 0476 į įmonės „D. S. L.“ sąskaitą Eur, IBAN (duomenys neskelbtini) ir UAB „L.“, vykdydama minėtą nurodymą, tarptautinio mokėjimo pavedimais įmonei „D. S. L.“ pervedė iš viso 18 590 Eur: 2008 m. liepos 8 d. – 5790 Eur, 2008 m. liepos 11 d. – 3500 Eur, 2008 m. liepos 25 d. – 2000 Eur, 2008 m. rugpjūčio 5 d. – 1000 Eur, 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 1500 Eur, 2008 m. rugpjūčio 13 d. – 1000 Eur, 2008 m. rugpjūčio 14 d. – 2800 Eur, 2008 m. rugpjūčio 21 d. – 1000 Eur.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis įmone „D. S. L.“ pasinaudojo ir siekdamas paslėpti UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus bei taip sutrukdyti kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis R. C. parengė 2008 m. birželio 16 d. datuotą UAB „M“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią visos UAB „M“ akcijos 2008 m. birželio 16 d. buvo tariamai parduotos kompanijai „D. S. L.“, atstovaujamai formalios direktorės L. Z.; šią sutartį nenustatytomis aplinkybėmis pasirašius L. Z. ir pasirašius vienintelei UAB „M“ akcininkei R. C. sutuoktinei I. C., nežinojusiai apie R. C. nusikalstamus tikslus, buvo patvirtinti melagingi duomenys, tariamai patvirtinantys įmonės akcijų pardavimą, tokiu būdu R. C. pagamino netikrą dokumentą.

R. C., tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2008 m. rugsėjo 2 d., įtikinęs pagalbinį darbininką G. M. tapti fiktyviu UAB „M“ direktoriumi, nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus dokumentus: UAB „M“ vienintelio akcininko 2008 m. rugpjūčio 26 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo tariamai nustatyta, jog „D. S. L.“ vienintelė akcininkė L. Z. nusprendė: 1) paskirti G. M. į UAB „M“ direktoriaus pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 2) atleisti R. C. iš UAB „M“ direktoriaus pareigų ir paskirti į UAB „M“ direktoriaus pavaduotojo pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 3) R. C. turi perduoti bendrovės kasą ir bendrovės dokumentus G. M. pagal perdavimo–priėmimo aktą; UAB „M“ 2008 m. rugpjūčio 27 d. įgaliojimą, kuriuo neva paskirtasis direktorius G. M. įgaliojo direktoriaus pavaduotoją R. C. atstovauti UAB „M“ interesams bei pasirašyti susijusius dokumentus valstybinėse įstaigose, teismuose, bankuose, teisėsaugos institucijose nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 2008 m. rugpjūčio 27 d. UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodė, kad R. C. tariamai perdavė „D. S. L.“ vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu paslėpdamas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdydamas kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą.

Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, R. C. tuo pat metu, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „M“ kasos išmokėjo sau, nesant tam jokio teisėto pagrindo, per du kartus ten esančias lėšas – 101 291,47 Lt (29 336 Eur).

Dėl šių R. C. veiksmų kreditoriai – „E. L. OU“, S. U. individuali įmonė, UAB „T“, „S. I. G. L.“, A. Č. individuali įmonė – prarado realią galimybę išieškoti skolas iš juridinio asmens UAB „M“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Tokiu būdu R. C. apgaule savo ir UAB „M“ akcininkės I. C. naudai kaltinamas išvengęs didelės vertės turtinės prievolės – iš viso 204 439,47 Lt (59 209,76 Eur) – UAB „M“ kreditoriams: 22 614,75 Lt (6549,68 Eur) – „E. L. OU“, 21 925,28 Lt (6350 Eur) – S. U. individualiai įmonei, 41 855 Lt (12 122,05 Eur) – UAB „T“, 57 447,80 (16 769,16 Eur) – „S. I. G. L.“, 60 596,64 Lt (17 550 Eur) – A. Č. individualiai įmonei. Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

1.1. Be to, R. C. buvo kaltinamas tuo, jog apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą – paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, būtent: jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas: (duomenys neskelbtini)) direktorius, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotojas ir faktinis įmonės vadovas, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostata – „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 19 straipsnio nuostatą „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, be to, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatą, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų, veikdamas tyčia, numatydamas, jog, paslėpus UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus, bus trukdoma nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ir to siekdamas, žinodamas, kad UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebus, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku pagamino netikrą dokumentą – 2008 m. rugpjūčio 27 d. datuotą UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad R. C. neva perdavė „D. S. L.“ vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu tyčia paslėpė įmonės „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas Raimundas Jurka prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeičiant rezoliucinę šio nuosprendžio dalį, ją išdėstant taip: R. C. pagal nusikaltimus, nurodytus BK 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kasatorius skunde kelia tris pagrindinius teisės taikymo klausimus:

2.1. Turint omenyje tai, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjamas ir civilinės ieškovės apeliacinis skundas, kuris buvo paduotas R. C. teisinę padėtį bloginančiais ar kitaip sunkinančiais pagrindais, ir dėl to apeliacinės instancijos teismas praktiškai iš naujo vertino baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, keliamas pirmasis teisės taikymo klausimas: ar apeliacinės instancijos teismas galėjo priimti ir nagrinėti civilinės ieškovės Ukrainos individualios įmonės savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, kurio turinys ir reikalavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 312 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu? Kitaip tariant, šio klausimo esmė susijusi su abejone, ar civilinė ieškovė šioje byloje turėjo teisinį pagrindą kreiptis į aukštesnįjį teismą kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą ex aiscio pakeisti kaltinimą R. C., o apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą tokį skundą nagrinėti. Atsakymas į šį teisės taikymo klausimą yra svarbus R. C. teisinio statuso pasikeitimo kontekste, kadangi jei civilinė ieškovė nebūtų pateikusi apeliacinio skundo ir apygardos teismas nebūtų jo nagrinėjęs, tai Vilniaus apygardos teismas nebūtų turėjęs teisinio pagrindo baudžiamąją bylą nagrinėti ir spręsti dėl kaltinimų pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo.

2.2. Antras teisės taikymo klausimas, keliamas šiame kasaciniame skunde, – jeigu kasacinės instancijos teismas spręstų, kad Vilniaus apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti ir nagrinėti civilinės ieškovės atstovo apeliacinio skundo (su tokiais skundo reikalavimais, kurie nesuderinami su BPK 312 straipsnio 3 dalimi), ar tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas galėjo iš esmės pasisakyti dėl kaltinimų R. C. pagal Lietuvos Respublikos BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo neatlikdamas jokio įrodymų tyrimo apeliacinio proceso metu?

2.3. Trečiasis teisės taikymo klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis konstituciniu teismo aktyvumo modeliu, galėjo iš naujo peržiūrėti baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir juos vertinti kaltinimų pagrįstumo kontekste nesilaikydamas R. C. nekaltumo prezumpcijos reikalavimų, iš kurių išplaukia, kad pirmosios instancijos teismo nenustatytos faktinės aplinkybės ir tos faktinės aplinkybės, kuriose yra nepašalintų abejonių (išnaudojus visas įmanomas procesines teisines priemones), apeliacinio proceso metu nepasikeitė?

2.4. Grįsdamas kasaciniame skunde apibrėžtus teisės taikymo klausimus, kasatorius nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė apeliaciniu skundu kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą prašydama pakeisti kaltinimą R. C. iš BK 186 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį, nes tai susiję su senaties terminais, kurie, skaičiuojant pagal šio kodekso 182 straipsnio 2 dalį, būtų leidę pirmosios instancijos teismui R. C. pripažinti kaltu ir kartu tenkinti ieškovės pareikštą civilinį ieškinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, užuot tinkamai aiškinęs ir taikęs baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir principus, nesant teisinio pagrindo (BPK 312 straipsnio 3 dalis), išnagrinėjo civilinės ieškovės apeliacinį skundą ir jį atmetė, tačiau pasisakė dėl kaltinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį pagrįstumo neatlikęs jokio įrodymų tyrimo (kai tuo tarpu R. C. savo apeliaciniame skunde prašė jį išteisinti baudžiamojoje byloje esant nepašalintoms abejonėms). Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs ir nagrinėjęs civilinės ieškovės apeliacinį skundą, netinkamai aiškino ir taikė BPK nuostatas, taip pat nukrypo nuo teismų praktikos, susijusios su civilinio ieškovo statusu, šio proceso dalyvio įgaliojimais teisme, procesinės funkcijos turiniu. Civilinis ieškovas apeliaciniu skundu gali kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (išteisinimo faktą), kiek tai tiesiogiai susiję su ieškovo materialiniais teisiniais interesais, išdėstytais ieškinyje. Pagal BPK 312 straipsnio 3 dalies, 109 straipsnio ir 110 straipsnio nuostatas civilinio ieškovo procesinių įgaliojimų (teisių ir pareigų) negalima sutapatinti su kitais proceso dalyviais, kurių procesinis teisinis statusas nėra tapatus ieškovui. Skirtingai nei prokuroras ar nukentėjusysis (jo atstovas), civilinis ieškovas neturi procesinės teisės tiek inicijuoti kaltinimo keitimą, tiek kitaip kvestionuoti kaltinimo keitimo (tiek faktinių aplinkybių, tiek ir baudžiamojo teisinio vertinimo kontekste) klausimus, nepaisant to, ar tai susiję su civiliniu ieškiniu. Taigi BPK nesuteikia procesinės teisės civiliniam ieškovui kvestionuoti kaltinimo keitimo konkrečioje baudžiamojoje byloje.

2.5. Teismai, darydami išvadas dėl pakeisto kaltinimo (iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186 straipsnio 1 dalį) R. C. pagrįstumo, proceso metu neįvertino visų bylos duomenų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o abejones aiškino kaltininko nenaudai. Teismai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta konstitucine aktyvaus teismo doktrina ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teise į teisingą ir nešališką teismą, o apeliacinės instancijos teismas, užuot atlikęs įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apsiribojęs vien tik pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir siekdamas pašalinti abejones, prielaidoms bei spėjimams būdingais teiginiais patvirtino, kad pakeistas kaltinimas R. C. buvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą, kad, nutraukdamas baudžiamąją bylą dėl senaties termino, nevertino ir nepasisakė dėl pakeisto kaltinimo R. C. pagrįstumo arba nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nevienareikšmiškos, teisiniai kvalifikavimo motyvai neįtikinantys, skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl šių kaltinimų R. C. pagrįstumo neatlikęs jokių papildomų procesinių veiksmų, kurie, jeigu tokie būtų buvę atlikti ir jais būtų buvusios pašalintos kilusios abejonės, būtų leidę nepažeidžiant bendrųjų baudžiamojo proceso principų apeliacinės instancijos teismui formuluoti išvadą apie pakeistų kaltinimų R. C. pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo aktyvus, kiek to reikalavo bylos aplinkybės ir R. C. apeliacinio skundo argumentai, be to, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamąją dalį neatliko įrodymų tyrimo (R. C. apeliaciniame skunde buvo prašoma tai padaryti) ir nenustatęs jokių naujų aplinkybių padarė išvadas, kurios apsiribojo prielaidomis, nepaneigiančiomis R. C. nekaltumo prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad kaltinimai R. C. yra susiję su 2005–2008 m. įvykiais, o tai gali lemti negalėjimą atsiminti ir detaliai įvardyti visas reikšmingas aplinkybes. Be to, R. C. nurodė, kaip buvo įsigytos UAB „M“ akcijos, kas buvo šios bendrovės vadovai, akcininkai, kaip jie keitėsi, kokia užsienio valstybės įmonė ir kada įgijo UAB „M“ akcijas, kas pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kur tai buvo daroma. Byloje yra užfiksuoti ir bendrovės „D. S. L.“ atstovės L. Z. parodymai apie akcijų įsigijimo aplinkybes. Pirmiau nurodyti kasacinio skundo motyvai leidžia abejoti apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumu, kadangi nekaltumo prezumpcijos principas neleidžia perkelti įrodinėjimo pareigos asmeniui vien dėl to, kad negali detaliai prisiminti prieš 10 metų vykusių įvykių. Apeliacinės instancijos teismo motyvai priimti ignoruojant aplinkybę, kad R. C. gynėjai prašė tiek prokuroro, tiek ir pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo imtis procesinių priemonių duomenims apie bendrovę „D. S. L.“ surinkti, tačiau tokie prašymai buvo atmesti kaip pertekliniai, nors, anot kasatoriaus, toks tyrimas būtų buvęs ypač reikšmingas siekiant patikrinti atsakomybėn traukiamo R. C. ir kitų asmenų parodymus. Todėl nelogiški ir prieštaringi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kad R. C. parodymų melagingumą iliustruoja tai, jog byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovė „D. S. L.“ atliko kokius nors veiksmus skoloms atgauti. Tokie apeliacinės instancijos teismo motyvai neatitinka procesinės etikos reikalavimų, nes ir teismai, ir valstybinis kaltintojas, pripažinęs, kad teisinės pagalbos prašymais nebuvo renkami duomenys apie bendrovę „D. S. L.“, nes tai būtų reiškę senaties terminų pabaigą, nerinkę tokių duomenų (dėl to jų ir nėra byloje) „apkaltina“ R. C. melagingų parodymų davimu. Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas liudytojo G. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jų tarpusavyje nepalygino, rėmėsi pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais G. M. parodymais.

2.6. Teismų padaryti teisės taikymo pažeidimai pažeidė R. C. teisę į apeliaciją. Pagal teismų praktiką, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis šio kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties (nuosprendžio) negalima laikyti teisėta (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

2.7. Teismai pažeidė R. C. nekaltumo prezumpcijos reikalavimą, kad pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Tik išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes bei pripažinęs bylos duomenis įrodymais, pagrindžiančiais kaltę, teismas, remdamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis bei vidiniu įsitikinimu, valiniu sprendimu konstatuoja, jog šių duomenų pakanka teisiamajam pripažinti kaltu padarius nusikaltimą.

2.8. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl šiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų nesilaikymo aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse pateikiant akivaizdžiai prieštaringus teiginius apie kaltinimų R. C. pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. C. kaltinimus pagrįstais, paviršutiniškai analizavo bylos duomenis, susijusius su R. C. veiksmais; nekonkretizavo, kokie įrodymai pagrindžia R. C. veiksmų neteisėtumą.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. C. padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 186 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje. Kasacinio skundo teiginiai, kad vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišnagrinėjo R. C. apeliacinio skundo, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, yra deklaratyvūs ir neatitinka tiesos. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip nori kasatorius, neduoda pagrindo teigti, kad jie buvo įvertinti neobjektyviai ar neišsamiai.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 312 straipsnio 3 dalies reikalavimų priėmęs ir nagrinėjęs civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, nes jis buvo tiesiogiai susijęs su teisingu civilinio ieškinio klausimo išsprendimu šioje baudžiamojoje byloje. Minėtas apeliacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad R. C. nusikalstama veika buvo nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186 straipsnio 1 dalį, dėl to baudžiamoji byla R. C. buvo neteisėtai nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. R. C. nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas buvo tiesiogiai susijęs su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio, nes R. C. veiksmus kvalifikavus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pailgėtų R. C. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas bei būtų galimybė tenkinti civilinių ieškovų ieškinius. Atmesdamas civilinės ieškovės atstovo apeliacinį skundą, teismas pagrįstai konstatavo, kad R. C. nusikalstami veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį kaip turtinės žalos padarymas apgaule, nes byloje surinktais ir teismo tinkamai įvertintais įrodymais buvo nustatyta, kad R. C. tyčia išvengti privalomų įmokų ar mokėjimų susiformavo jau po sutarčių, pagal kurias kilo prievolė UAB „M“ atsiskaityti su kreditoriais, sudarymo. Apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, nes, išnagrinėjus ir atmetus civilinės ieškovės atstovo apeliacinį skundą, R. C. teisinė padėtis nebuvo pabloginta.

3.3. R. C. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį. R. C. apeliacinis skundas atmestas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išdėstyti ir tinkamai įvertinti įrodymai, jų visuma neginčijamai patvirtina, kad R. C., turėdamas turtinę prievolę atsiskaityti su kreditoriais ir realiai galėdamas tai padaryti (UAB „L“ buvo skolinga UAB „M“ 18 590 Eur ir turėjo pinigų šiai skolai sumokėti, UAB „M“ kasoje buvo 101 291,47 Lt), vengė tai padaryti apgaule. Apgaulė pasireiškė tuo, kad, norėdamas išvengti privalomų įmokų ar mokėjimų kreditoriams, R. C. tyčia paslėpė UAB „M“ turtą (jo nurodymu UAB „L“ 18 590 Eur pervedė kaip skolos grąžinimą ne UAB „M“, o jo kontroliuojamai bendrovei „D. S. L.“, be to, be pagrindo iš UAB „M“ kasos sau išmokėjo 101 291,47 Lt), į kurį galėjo būti nukreiptas kreditorių reikalavimas. Po to, siekdamas nuslėpti šiuos savo nusikalstamus veiksmus bei paslėpti UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdyti kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą, jis pagamino netikrus dokumentus (UAB „M“ 2008 m. birželio 16 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. rugpjūčio 27 d. UAB „M“ bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo–priėmimo aktą bei kitus dokumentus), kuriuose atsispindėjo tikrovės neatitinkantys, melagingi duomenys apie UAB „M“ pardavimą bei šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimą bendrovei „D. S. L.“. Būtent dėl R. C. panaudotos apgaulės, kuri buvo nustatyta tik teisėsaugos institucijų pagalba, civiliniai santykiai tarp UAB „M“ ir kreditorių peraugo į baudžiamuosius, nes kreditoriams dėl R. C. nusikalstamų veiksmų buvo padaryta didelė turtinė žala.

3.4. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pripažindamas, jog R. C. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstai rėmėsi ne teisme, o ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo G. M. parodymais. Teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais liudytojo parodymais, nes jų teisingumą patvirtina ir kitos nustatytos bylos aplinkybės bei įrodymai. G. M. parodymai neginčijamai patvirtina, kad, vykdydamas iš anksto sumanytą nusikalstamą veiką, R. C. pasinaudojo liudytojo sunkia ekonomine padėtimi, įkalbėjo jį tapti fiktyviu UAB „M“ direktoriumi, nors visus bendrovės reikalus ir toliau tvarkė jis pats. Taip jis siekė pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, perkeldamas ją apie jo nusikalstamą veiką nieko nežinančiam G. M..

3.5. R. C. gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo R. C. apeliacinio skundo, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes nepaskyrė ir neatliko tariamai UAB „M“ nupirkusios bendrovės „D. S. L.“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo, nesiaiškino, kokiu pagrindu ir tikslu šiai bendrovei buvo pervestos UAB „M“ priklaususios lėšos, kur jos buvo panaudotos, taip pat papildomai neapklausė šios bendrovės direktorės L. Z., nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pats apeliantas R. C. ir jo gynėjas neprašė atlikti papildomo įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvuotus argumentus, kodėl netikslinga tirti šias kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Įvertinęs visas šias su bendrovės „D. S. L.“ teisiniu statusu ir veiklos pobūdžiu susijusias aplinkybes (patvirtinančias, kad bendrovė buvo įsteigta siekiant ją parduoti, o ne vykdyti verslą) kartu su kitais bylos įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad UAB „M“ pardavimas bendrovei „D. S. L.“ buvo fiktyvus, siekiant išvengti skolų grąžinimo kreditoriams, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovės „D. S. L.“ ūkinės finansinės veiklos detalesnis patikrinimas yra netikslingas, perteklinis procesinis veiksmas.

4. Civilinės ieškovės Ukrainos individualios įmonės savininkės S. U. atstovas Darius Kiaušas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo R. C. – asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti. Atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 312 straipsnio 3 dalies reikalavimų priėmęs ir nagrinėjęs civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, nes jis buvo tiesiogiai susijęs su teisingu civilinio ieškinio klausimo išsprendimu šioje baudžiamojoje byloje. Minėtas apeliacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad R. C. nusikalstama veika buvo nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186 straipsnio 1 dalį, dėl to baudžiamoji byla R. C. buvo neteisėtai nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. R. C. nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas buvo tiesiogiai susijęs su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio, nes R. C. veiksmus kvalifikavus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pailgėtų R. C. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas iki 2018 m. rugsėjo 2 d. bei būtų galimybė tenkinti civilinių ieškovų ieškinius.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo R. C. nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir atmetė civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, todėl R. C. teisinė padėtis nepasikeitė, t. y. nebuvo pabloginta, todėl BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

4.3. Nepagrįsti R. C. gynėjo advokato R. Jurkos kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neišnagrinėjo R. C. apeliacinio skundo, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes. Vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to nori R. C. gynėjas, neduoda pagrindo teigti, kad jie buvo įvertinti neobjektyviai ar neišsamiai. Nagrinėjamoje byloje įrodymai vertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinis skundas atmestinas.

Dėl civilinio ieškovo teisės skųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka

6. Baudžiamajame procese civilinis ieškovas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą (BPK 110 straipsnio 1 dalis). Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai: juridinis ir faktinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, jog byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Faktinis pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančiais nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016). Civilinis ieškovas, atsižvelgiant į jo procesinę padėtį baudžiamajame procese, turi pakankamai plačias teises ginti savo procesinius ir materialinius (turtinius) interesus. BPK 110 straipsnio 2 dalyje nurodytos procesinės teisės, kurias turi civilinis ieškovas, viena iš jų – teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus bei sprendimus, kiek jie susiję su civiliniu ieškiniu. Ši teisė ir jos apimtis yra nuosekliai įtvirtinta ir kituose BPK straipsniuose. Civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti: 1) apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis); 2) skundus dėl teismo nutarčių, susijusių su nuosprendžio vykdymu dėl civilinio ieškinio (BPK 364 straipsnio 2 dalis); 3) kasacinius skundus dėl nuosprendžio ar nutarties tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis). BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostata, kad civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, neturi būti suprantama (aiškinama) siaurai, kad civilinis ieškovas gali ginčyti nuosprendžio dalį tik dėl ieškinio dydžio, su ieškiniu susijusius įrodymus ar pan. Civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra nusikalstama veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis). Iš to išplaukia, kad civilinis ieškovas apeliaciniu skundu gali ginčyti teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio pagrindo ir dalyko, tačiau civilinio ieškovo apeliacinio skundo ribas apibrėžia jo procesinis statusas baudžiamajame procese ir įstatymo leidėjo valia nustatyta teisių ir pareigų visuma (pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali ginčyti kaltininko išteisinimą, tačiau tiek, kiek tai susiję su civiliniu ieškiniu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

7. R. C. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu byla buvo nutraukta, todėl apeliacine tvarka prašyti tenkinti civilinį ieškinį, neprašant panaikinti nuosprendžio dėl bylos nutraukimo ir priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nepateikiant motyvų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, būtų beprasmiška. Civilinių ieškinių tenkinimas šioje teisinėje situacijoje galimas tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

Dėl teismo aktyvumo ir viso ar dalinio įrodymų tyrimo atlikimo nagrinėjant apeliacinį skundą

8. Kasatorius skunde teigia, kad teismai, darydami išvadas dėl pakeisto kaltinimo (iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 186 straipsnio 1 dalį) R. C. pagrįstumo, proceso metu neįvertino visų bylos duomenų (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o abejones aiškino kaltininko nenaudai. Teismai nesivadovavo Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta konstitucine aktyvaus teismo doktrina ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teise į teisingą ir nešališką teismą, o apeliacinės instancijos teismas, užuot atlikęs įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), apsiribojęs vien tik pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir siekdamas pašalinti abejones, prielaidoms bei spėjimams būdingais teiginiais patvirtino, kad pakeistas kaltinimas R. C. buvo pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo aktyvus, kiek to reikalavo bylos aplinkybės ir R. C. apeliacinio skundo argumentai, be to, keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamąją dalį neatliko įrodymų tyrimo (R. C. apeliaciniame skunde buvo prašoma tai padaryti) ir nenustatęs jokių naujų aplinkybių padarė išvadas, kurios apsiribojo prielaidomis, nepaneigiančiomis R. C. nekaltumo prezumpcijos.

9. Konstitucinėje jurisprudencijoje yra teigiama, kad teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai), tam yra skirtos ir Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos per bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-696/2018).

10. Šios konstitucinės nuostatos yra detalizuojamos BPK bei aiškinamos teismų praktikoje, kur pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzExLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-311/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-311/2014">2K-311/2014</a>, 2K-418-699/2015). Įgyvendinant šią užduotį apeliacinės instancijos teismui įstatymas suteikia teisę iš esmės nagrinėti bylą: tiek iš naujo vertinti bylos įrodymus, tiek atlikti įrodymų tyrimą, ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimamus nuosprendžius ar nutartis. Pažymėtina ir tai, kad skundus dėl pirmosios instancijos teismo ar teisėjo nutarčių apeliacinės instancijos teismas nagrinėja teismo posėdyje BPK 323 ir 324 straipsniuose nustatyta tvarka (BPK 325 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

11. Paprastai visas ar dalinis įrodymų tyrimas atliekamas, jei pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas neišsamus, neišaiškintos bylai reikšmingos aplinkybės ir jų be papildomo ar pakartotinio įrodymų ištyrimo nėra galimybės teisingai nustatyti. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, pirma, apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ar kai reikia patikrinti prieštaringus įrodymus, jei prieštaravimai nebuvo pašalinti ir pan., tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia teisingam sprendimui priimti. Toks teismo sprendimas (neatlikti įrodymų tyrimo) savaime nėra proceso normų pažeidimas ir nuteistojo teisių nepažeidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312-222/2015). Antra, baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Trečia, proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.).

12. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad didžioji dalis kasacinio skundo teiginių suformuluota kaip apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų kritika, paremta pateikiant savą R. C., L. Z. ir G. M. parodymų vertinimą bei atitinkamai jų įtaką įrodinėtinoms byloje aplinkybėms. Tyrimo neišsamumas yra grindžiamas ir aplinkybe, kad teismai nepaskyrė ir neatliko tariamai UAB „M“ nupirkusios bendrovės „D. S. L.“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo, nesiaiškino, kokiu pagrindu ir tikslu šiai bendrovei buvo pervestos UAB „M“ priklausiusios lėšos, kur jos buvo panaudotos, taip pat papildomai neapklausė šios bendrovės direktorės L. Z.. Nurodytais argumentais ginčijamos tiek teismo nustatytos faktinės aplinkybės, tiek nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pateikiama sava šių įrodymų vertinimo versija bei grindžiami teiginiai, susiję su teismo pasyvumu. Kaip minėta, tokie teiginiai patys savaime nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą prieštaraujančiu įstatymui ir/ar pažeidžiančiu nuteistojo teises.

13. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą bei teismų sprendimus, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai buvo susiję ne su nustatytų bylos aplinkybių išsamumu, patikimumu, bet su jų vertinimu bei teismo sprendimo motyvacijos stoka (netinkamumu). Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais bei išnagrinėjęs bylą pateiktų apeliacinių skundų ribose, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, nustatytas klaidas ištaisė išsamiai įvertinęs bylos situaciją, kuriai atlikti nebuvo būtinas naujas visas ar dalinis įrodymų tyrimas, o iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šalys to ir neprašė. Pažymėtina, kad R. C. apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas net ir nepriėmęs civilinės ieškovės skundo turėjo ir galėjo spręsti kaltinimų pagrįstumo klausimą vien pagal nuteistojo skundą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai motyvavo priimtą sprendimą, todėl teisėjų kolegija nenustatė nei įrodymų vertinimo klaidų, nei proceso normų pažeidimo, todėl neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

Dėl nekaltumo prezumpcijos

14. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

15. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu – be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Teismų praktikoje aiškinant ir taikant BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas svarbią reikšmę turi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Šis teismas yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama tuo atveju, jeigu teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kaltinamu nusikalstamos veikos padarymu, atspindi nuomonę, jog jis yra kaltas, neįrodžius jo kaltumo pagal įstatymą, būtent jam neturėjus galimybės įgyvendinti gynybos teisių. Taigi Konvencija savaime nedraudžia nagrinėti baudžiamojoje byloje prokuroro pateikto kaltinimo pagrįstumo klausimų, kai asmeniui pritaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir byla nutraukiama teismo sprendimu, tokį sprendimą priėmus išnagrinėtoje iš esmės byloje, užtikrinus kaltinamojo gynybos teises, pripažinus, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad senaties terminas suėjo prieš priimant šį sprendimą (pvz., 2012 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Constantin Florea prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21534/05; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje G?ng? ir Syndicat indépendant des juristes de Roumanie prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28906/09). (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgyLTQ4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-182-489/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-182-489/2018">2K-182-489/2018</a>).

16. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime išsamiai išanalizavo ir apibrėžė situaciją, kaip teismas turi formuluoti sprendimą nutraukdamas bylą suėjus senaties terminui. Pagrindinė šio nutarimo tezė (nustatyto galiojusios redakcijos BPK nuostatų prieštaravimo Konstitucijai esmė) yra ta, kad, perdavus bylą su kaltinamuoju aktu į teismą, pagal Konstituciją draudžiama nutraukti bylą dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino suėjimo. Baudžiamąją bylą perdavus į teismą, procesas turi būti baigiamas teismo sprendimu, kuriame būtų pasisakyta dėl kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo pagrįstumo ar nepagrįstumo. Tokia išvada daryta dėstant argumentus, kad bylos nutraukimas leidžia išlikti abejonių dėl kaltinamojo nepriekaištingos reputacijos. Todėl, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, net ir nepripažinto kaltu kaltinamojo (t. y. asmens, kurio nekaltumo prezumpcija nebuvo paneigta) reputacijai yra pakenkta. Dėl šios priežasties nutarime yra išaiškinta, jog, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminui, pagal Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, nurodančią, kad „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“, kaltinamajam turi būti nustatytos procesinės galimybės ginti savo reputaciją, t. y. siekti, kad byla būtų ne nutraukta, o byloje būtų priimtas išteisinamasis nuosprendis. To buvo prašoma ir R. C. apeliaciniame skunde.

17. Pateikta konstitucinės jurisprudencijos bei EŽTT praktikos analizė rodo, kad teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą dėl senaties termino suėjimo, turi arba priimti išteisinamąjį nuosprendį, arba pasakyti, kad kaltinamasis buvo kaltinamas pagrįstai. Konstatuoti kaltinimų pagrįstumą teismas gali tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, užtikrinęs kaltinamojo gynybos teises ir nurodydamas tokio sprendimo priėmimo motyvus, t. y. išdėstydamas byloje nustatytas aplinkybes, išvardijęs įrodymus, kuriais remiantis priimamas sprendimas, jog kaltinamasis pagrįstai kaltintas padaręs jam inkriminuotą veiką ar veikas, tačiau jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-87-942/2017).

18. Pagal nustatytas taisykles patikrinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas ir nuosprendyje neaptarė sprendimui priimti reikšmingų įrodymų, lemiančių teisingo sprendimo priėmimą, yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo pateikti veiksmų kvalifikavimo motyvai yra labai fragmentiški, išvados tikėtinos. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-10/2014), kuri po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo ir BPK 303 straipsnio 4 dalies pakeitimo tapo neaktuali, todėl nurodytas klaidas ištaisė priimdamas EŽTT ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją atitinkantį sprendimą.

19. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis neturi galimybių reikalauti, kad klaidas padaręs pirmosios instancijos teismas jas pats ištaisytų, todėl vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas, atitinka tiek konstitucinės jurisprudencijos suformuotą aktyvaus teismo modelį, tiek galiojantį teisinį reguliavimą. Pažymėtina, kad taisydamas pirmosios instancijos teismo klaidas apeliacinės instancijos teismas griežtai laikėsi aptartų įrodymų vertinimo, kaltinimo pagrįstumo nustatymo taisyklių, nes priimdamas sprendimą aprašomojoje nutarties dalyje korektiškai bei nepažeisdamas konstitucinės jurisprudencijos ir EŽTT praktikos nuostatų pasisakė dėl kaltinamajame akte R. C. suformuluoto kaltinimo pagrįstumo, tačiau rezoliucinėje dalyje jo kaltumo padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nekonstatavo. Apeliacinės instancijos teismo išvados suformuluotos nuosekliai vertinant byloje surinktą medžiagą, be kita ko, pasisakant tiek apie R. C. parodymų vertinimo kaip mažiau patikimų motyvus, tiek apie bendrovės „D. S. L.“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo netikslingumą ir pan. Todėl išanalizavusi bylos medžiagą, teismų sprendimus teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

20. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinės ieškovės Ukrainos IĮ savininkės S. U. atstovo apeliacinį skundą, nuteistojo R. C. apeliacinį skundą, BPK 312 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

R. C., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Raimundo Jurkos kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė