Civilinė byla Nr. e3K-3-82-378/2019
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00300-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3; 2.6.10.2.4.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pusbroliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Jonavos šilumos tinklai“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atleidimą nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą dėl valstybės veiksmų, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Pusbroliai“, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ 238 685,74 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. spalio 31 d. šalys sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 131031 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo per 2013–2014 m. patiekti atsakovei 10 340 tne biokuro. Atsakovė iš ieškovės dalies biokuro nenupirko. Atsakovė elgėsi neteisėtai, nes Sutarties vykdymo metu atsisakė iš ieškovės priimti pagal Sutartį likusį nenupirktą biokurą. Ieškovė, siekdama tinkamai įvykdyti Sutartį, kelis kartus kreipėsi į atsakovę, kad būtų suderintas biokuro tiekimo grafikas, tačiau atsakovė dėl likusio biokuro įsigijimo tartis nesutiko. Tarp ieškovės patirtų tiesioginių nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu atsakovė nebūtų atsisakiusi iš ieškovės įsigyti visą Sutartyje nurodytą biokuro kiekį, ieškovė nebūtų atsisakiusi įsigyti visą su UAB „Energovia“ sutartą biokuro kiekį. Kadangi skolininko kaltė preziumuojama, atsakovė laikytina atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, iš ieškovės atsakovei priteisė 2629,32 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
5. Teismas nustatė, kad šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 131031, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti 10 340 tne biokuro. Šalys susitarė, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį (Sutarties 1.1 punktas). Bylos nagrinėjimo metu atsakovė iš esmės neginčijo ieškovės 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje pateiktų duomenų, kad nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. ji nupirko 7224,027 tne biokuro, t. y. nenupirko Sutartyje nurodyto biokuro likučio – 3115,973 tne biokuro, tačiau laikėsi pozicijos, kad Sutartyje yra nustatytas preliminarus biokuro kiekis, kurio atsakovė išpirkti neprivalėjo. Teismas atmetė tokius atsakovės argumentus.
6. Teismo vertinimu, šiuo atveju biokuro pirkimas skelbiamų derybų būdu nėra viešasis pirkimas pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą. Teismas nustatė, kad pirkimas buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 patvirtinta Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų tvarka (2013 m. birželio 5 d. redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu, toliau – ir Tvarka), tačiau ir šioje Tvarkoje nėra jokių nuorodų dėl to, kad pirkimo dokumentuose (sutartyje) turi būti nurodomas tik preliminarus maksimalus ketinamo pirkti kuro kiekis. Nuo 2014 m. liepos 30 d. įsigaliojo nauja Tvarkos redakcija, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 741 patvirtintos Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 62.6 punktas, nustatantis, jog pirkimo dokumentuose pateikiamas maksimalus pagal skelbiamą pirkimą įsigyjamas energijos išteklių kiekis, tiekimo terminai (periodiškumas), pristatymo vieta ir transportavimo sąlygos, Sutarties sudarymo metu negaliojo. Kita vertus, Taisyklių XI skyriuje, kuris reglamentuoja pirkimo sutarties sudarymą, keitimą, nutraukimą ir ginčų nagrinėjimą, nėra nustatyta, kad sutartyje nurodomas tik preliminarus perkamo kuro kiekis.
7. Atsakovės aiškinimas, kad Sutarties 1.1 punkte įtvirtinta nuostata, jog Sutartimi pardavėjas įsipareigoja patiekti pirkėjui 10 340 tne biokuro, tačiau atsakovė neturi sutartinės prievolės įsigyti maksimalaus Sutarties 1.1 punkte nurodyto biokuro kiekio, teismo nuomone, yra nepagrįstas. Teismo įsitikinimu, Sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pardavėjas (ieškovė) įsipareigoja pirkėjui (atsakovei) patiekti 10 340 tne biokuro. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, kaip ilgametis šilumos gamyba ir tiekimu užsiimantis ūkio subjektas, turėjo pareigą siūlyti Sutarties teksto papildymus ar pakeitimus, sąlygas.
8. Teismas padarė išvadą, kad dėl biokuro poreikio sumažėjimo šalių susitarimu atitinkamai turėjo būti keičiamos Sutarties sąlygos, pratęsta Sutartis. Teismas nustatė, kad nuo pat pirmojo Sutarties mėnesio buvo tiekiamas mažesnis biokuro kiekis, nei nustatyta Sutartyje, tačiau susirašinėjimas dėl likusio Sutartyje nurodyto nepatiekto biokuro kiekio prasidėjo tik 2014 m. spalio 28 d.
9. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItOTMyLTI2NC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-932-264/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-932-264/2016">e2-932-264/2016</a> buvo sprendžiamas UAB „Energovia“ ir UAB „Pusbroliai“ ginčas dėl kainų skirtumo priteisimo (AB „Jonavos šilumos tinklai“ byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo). Minėtoje byloje priimtas 2016 m. vasario 29 d. sprendimas yra įsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-760/2016 paliktas nepakeistas), įgijęs res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje konstatavo, kad po to, kai UAB „Energovia“ pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, UAB „Pusbroliai“ pareiškė analogiškus reikalavimus priimti likusį nepriimtą biokuro kiekį ir AB „Jonavos šilumos tinklai“. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nustatė, kad UAB „Pusbroliai“ ir UAB „Energovia“ sutarties sudarymą nulėmė UAB „Pusbroliai“ poreikis užtikrinti papildomą biokuro kiekį, reikalingą tam, jog ji galėtų tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš 2013 m. spalio 31 d. sudarytos sutarties su AB „Jonavos šilumos tinklai“.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl ieškovės atlikto nuostolių dydžio apskaičiavimo teisėtumo. Nuostoliai kilo dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo. Teismo nuomone, egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Tačiau teismas padarė išvadą, kad byloje yra paneigta atsakovės kaltė dėl sutarties neįvykdymo.
11. Teismas konstatavo, kad tik po to, kai UAB „Energovia“ pradėjo reikalauti priimti likusį nepristatytą biokuro kiekį, ieškovė pareiškė analogiškus reikalavimus atsakovei. Teismas šalių susirašinėjimą nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. sausio 15 d. ir ieškovės 2015 m. sausio 7 d. raštą Nr. S-15-5 „Dėl 2013 m. spalio 31 d. biokuro pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo“ vertino kaip papildomo termino Sutarčiai įvykdyti nustatymą. Toks terminas nustatomas siekiant išsaugoti sutartį ir suteikiant galimybę sutartį pažeidusiai šaliai ją įvykdyti. Tai, kad ieškovė suteikė papildomą terminą Sutarčiai įvykdyti, teismo įsitikinimu, reiškia, jog ieškovė nevertino atsakovės padaryto pažeidimo kaip esminio.
12. Atsakovė nesutiko nupirkti viso biokuro likučio, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis biokuro pirkimo taisyklėmis, ieškovės reikalavimą vertindama kaip prieštaraujantį Sutarties ir teisės aktų nuostatoms bei viešajam interesui. Atsakovė neįrodinėjo buvus aplinkybes, kurių ji negalėjo numatyti iš anksto ir kurios būtų lėmusios biokuro poreikio sumažėjimą pagal Sutarties 5.2.5 punktą. Atsakovė nėra pateikusi ieškovei pranešimų apie iškilusias kliūtis priimti visą pagal Sutartį susitartą perduoti biokuro kiekį. Atsakovė byloje neįrodinėjo aplinkybės dėl šiltesnių orų (šiltesnės žiemos). Teismas vertino, kad byloje esanti informacija apie vidutinę žiemos temperatūrą neteikia pagrindo daryti išvadą apie tos žiemos temperatūros išskirtinumą. Atsakovė, turėdama ilgametę patirtį šilumos gamybos srityje, žinodama orų kaitos reikšmę šilumos gamybai, teismo manymu, turėjo galimybę Sutartyje aptarti biokuro kiekio mažėjimą, savo atsakomybę šalinančias sąlygas.
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė, gamindama ir tiekdama centralizuotą šilumos energiją Jonavos rajono savivaldybėje, būdama energijos išteklių rinkos dalyvė, turinti užtikrinti biokuro tiekimą viešosioms, detaliai valstybės reglamentuojamoms paslaugoms teikti, privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vykdyti imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos energetikos išteklių rinkos įstatymas (toliau – ir EIRĮ) 2013 m. liepos 2 d. buvo papildytas 191 straipsniu (įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuris nustatė, jog šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais ne mažiau kaip 50 proc. 2014 m. gruodžio 16 d. pakeitus EIRĮ 191 straipsnį, pasikeitė šilumos tiekėjams energijos išteklių biržoje privaloma įsigyti reikalingo biokuro kiekio dalis: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc. Šiuos įstatymo reikalavimus detalizavo Taisyklės. AB „Jonavos šilumos tinklai“ yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, kuriai taikoma EIRĮ 191 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta pareiga. Bendrovė energijos išteklių biržoje nupirko 6,1 procento viso 2014 m. įsigyto biokuro kiekio, todėl laikytina, jog bendrovė neįvykdė EIRĮ 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje. Įsigyti biokurą ne energijos išteklių biržoje nebuvo ekonomiškai naudingiau. 2014 m. pagrindinį biokuro kiekį – 6696,187 tne – atsakovė nupirko iš ieškovės pagal Sutartį, 869,604 tne pagal sutartį 2014 m. sausio–vasario mėn. nupirko iš „AS PK Oliver“ ir 527,584 tne nupirko energijos išteklių biržoje, kurioje viena iš tiekėjų buvo UAB „Pusbroliai“.
14. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju reikšmingas santykis tarp sutartinio ir viešojo (valstybės reguliuojamo) energijos kainodaros reglamentavimo. Atsakovės veiksmai, jeigu ji būtų pirkusi savo poreikius viršijantį biokuro kiekį didesne kaina, negu buvo nusistovėjusi biržoje, būtų traktuotinas kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimas. Pakeitus EIRĮ ir Taisykles buvo suformuotas naujas Sutarties sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo pasirinkimo energetikos įmonėms, vykdančioms energijos išteklių pirkimus. Šis pakeitimas nuo atsakovės nepriklausė. Todėl atsakovė atleista nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.258 straipsnio 4 dalis, 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys).
15. Net ir tuo atveju, jei atsakovė nebūtų atleista nuo civilinės atsakomybės, teismo vertinimu, byloje nustatytos ir kitos sąlygos, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Pagal Sutartį ieškovė atsakovei įsipareigojo patiekti savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų) 60 proc. biokuro ir 40 proc. – nupirkti iš UAB „Energovia“ ir patiekti atsakovei, tačiau pagal kiekį (7224,027 tne) ieškovė faktiškai patiekė tik 6,63 proc. iš UAB „Energovia“ nupirkto biokuro (686,067 tne) ir 105,4 proc. savo pagaminto (ar nupirkto iš kitų tiekėjų). Teismo vertinimu, tokie ieškovės veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais, be to, dėl pačios ieškovės kaltės patirti nuostoliai negali didinti vartotojo mokamos kainos.
16. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 16 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
17. Kolegija, remdamasi CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. Taigi šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų.
18. Kolegija nesutiko su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Ieškovės teigimu, šalys sudarė ginčo sutartį žinodamos apie EIRĮ 191 straipsnio turinį, o 2014 m. gruodžio 16 d. priimti EIRĮ pakeitimai neturėjo ir negalėjo daryti įtakos šalių tarpusavio prievolėms iki 2014 m. gruodžio 31 d.
19. Kolegija nustatė, kad EIRĮ (2013 m. liepos 2 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalyje išdėstyti reikalavimai nurodytoms energetikos įmonėms netaikomi, jeigu energijos išteklių biržoje dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies arba kitais būdais įsigyti biokurą yra ekonomiškai naudingiau; trūkstamas biokuro kiekis gali būti įsigyjamas kitais teisės aktuose reglamentuotais pirkimo būdais (EIRĮ 191 straipsnio 2 dalis). Nurodytoje pakeistoje įstatymo normoje formuluojama įsakmi elgesio taisyklė, kad šilumos tiekėjai privalo nustatytą biokuro kiekį įsigyti biokuro biržoje, toks šios normos turinys lemia jos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>). Įstatymo pakeitimu siūloma padidinti privalomo energijos išteklių biržoje įsigyti biokuro kiekį, atsižvelgiant į energetikos įmonių monopolinę padėtį ir skatinant sudaryti vienodas sąlygas konkurencijai šilumos ūkyje, siekiant didinti biokuro tiekėjų rinkos dalyvių skaičių, kadangi energijos išteklių biržoje biokuro kaina yra mažesnė nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatoma vidutinė biokuro rinkos kaina ar už pagal dvišales sutartis pirkto biokuro kainas.
20. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro pirkimo–pardavimo sutartį praėjus keturiems mėnesiams po EIRĮ 191 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. redakcija) 1 dalies priėmimo. Teisinis reglamentavimas pakito iki sutarties vykdymo pradžios, todėl šalys, būdamos biokuro verslo subjektai, turėjo galimybes aptarti ir suderinti sutarties vykdymo eigą, siekdamos išvengti nuostolių susidarymo, atitinkamai planuoti biokuro tiekimo ir pirkimo apimtį. Ir nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sistemiškai analizuodamas ir aiškindamas Sutarties nuostatas padarė išvadą, kad dėl biokuro poreikio sumažėjimo šalių susitarimu atitinkamai turėjo būti keičiamos Sutarties sąlygos ir (ar) pratęsta Sutartis, kolegija pažymėjo, kad jokie įstatymai nenustato pareigos šaliai kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo ar modifikavimo, jeigu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pasikeitimų šalis nebegali vykdyti sutarties. Šiuo atveju imperatyvūs draudimai atitinka force majeure (nenugalima jėga) situaciją, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Sutarties modifikavimas galimas tik tada, kai, pakeitus sutartį, nors ir sunkiau, bet būtų įmanoma ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>). Šiuo atveju nebuvo būdų, kaip sutartis galėtų būti modifikuota, kad atitiktų imperatyviąsias įstatymo normas, t. y. kad atsakovė galėtų pirkti biokurą tik iš ieškovės (nepirkdama biokuro iš biržos), taip nepažeisdama EIRĮ 191 straipsnio nuostatų.
21. Kolegija nepritarė ir ieškovės argumentui, kad pagal CK 6.157 straipsnio 2 dalį imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms ir teismas privalėjo vadovautis šia nuostata. Kolegija sutiko su ieškovės argumentu, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 straipsnio 2 dalis), kadangi sutartis aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas, kuriuo atsakovė, kaip šilumos energijos tiekėja, tapo įpareigota pirkti minimalų biokuro kiekį biržoje, turėjo įtakos atsakovės gaminamos šilumos energijos kainai, taikomai vartotojams, tarp jų ir gyventojams. Valstybė, pasitelkdama teisinį reguliavimą, skatina efektyvią konkurenciją energijos išteklių rinkoje ir nustato vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis (EIRĮ 3 straipsnio 2 punktas, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 3 straipsnio 1 dalis). Iš biokuro pagamintos šilumos supirkimas į šilumos tiekimo sistemas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga (ŠŪĮ 4 straipsnio 3 dalis). Todėl EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi po ginčo biokuro pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taikytina šalių ginčui. Atsakovės sutarties vykdymo veiksmai turėjo atitikti ir nustatytų imperatyviųjų teisės normų reikalavimus. Toks teisės normų taikymas ir aiškinimas nagrinėjamu atveju atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>).
22. Kolegija nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE3Mi0zMDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-172-302/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-172-302/2017">e2A-172-302/2017</a>, kadangi nesutampa minėtos bylos ir ginčo bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Lietuvos apeliacinio teismo byloje išaiškinta, kad, pasikeitus EIRĮ ir Taisyklėms, buvo suformuotas naujas, sutarčių sudarymo metu neegzistavęs reikalavimas dėl energijos išteklių įsigijimo būdo, kuris nuo atsakovės nepriklausė.
23. Kolegija papildomai nustatė, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 2 d. pažymoje Nr. O5-297 „Dėl AB „Jonavos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ nurodyta, jog 2014 metais atsakovė įsigijo ir elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai sunaudojo 7 694,45 tne biokuro; energijos išteklių biržoje atsakovė nupirko 470,9 tne, t. y. 6,1 proc. viso 2014 metais įsigyto biokuro kiekio. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarime Nr. O3-487 „Dėl AB „Jonavos šilumos tinklai“ reguliuojamos veiklos sąlygų pažeidimo“ konstatavo, kad atsakovė nesilaikė reikalavimo 2014 metais per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 proc. biokuro, ir už tai atsakovei skyrė įspėjimą bei įpareigojo atsakovę laikantis teisės aktų reikalavimų 2015 m. ir vėlesniais laikotarpiais įsigyti EIRĮ įtvirtinto dydžio biokuro kiekį energijos išteklių biržoje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pažymoje nurodyta, kad atsakovė 2014 metais elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojo medienos kilmės biokurą, t. y. medienos skiedras ir biokuro mišinį (7675,24 tne), ir medienos granules (19,21 tne). Komisija nustatė, kad atsakovės pagal dvišalę biokuro pirkimo–pardavimo sutartį (ginčo sutartį) įsigyto medienos kilmės biokuro kiekio vidutinė kaina 2014 metais buvo 709,30 Lt/tne, t. y. didesnė nei vidutinė to paties laikotarpio energijos išteklių biržoje parduoto biokuro kaina – 598,06 Lt/tne. Todėl kolegija nematė pagrindo nesivadovauti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kaip kompetentingos ginčo klausimu institucijos pažymoje ir nutarime nurodytomis aplinkybėmis.
24. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė 2014 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 procentų biokuro. Nagrinėjamu atveju atsakovė 2014 metais per energijos išteklių biržą įsigijo tik 6,1 proc. biokuro ir dėl to jai buvo taikyta nuobauda, todėl kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo už atsakovės iš ieškovės nepirktą biokuro kiekio dalį 2014 metais bei atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį jai neišpirkus sulygto kiekio biokuro (CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys, 6.258 straipsnio 4 dalis). Jeigu būtų patenkintas ieškinys, būtų sukurta situacija, kai valstybė baudžia asmenį ir už tai, kad jis perka biokurą iš ieškovės, ir už tai, kad jis neperka biokuro iš ieškovės (žalos atlyginimo priteisimas civilinėje byloje).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
25. Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Pusbroliai“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Teismai, konstatuodami, kad yra pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalis, netinkamai taikė šias normas ir Lietuvos teismų praktiką. Teismai nepagrįstai pasikeitusį teisinį reglamentavimą prilygino force majeure atvejui, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos CK 6.253 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos. EIRĮ 191 straipsnis, kuris nustatė pareigą nuo 2014 m. sausio 1 d. dalį energetinių išteklių pirkti biržoje, buvo priimtas ir paskelbtas 2013 m. liepos 2 d. Šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė Sutartį, ši galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. Taigi teisinio reguliavimo pasikeitimas įvyko dar iki sudarant Sutartį, apie jį ginčo šalys žinojo dar prieš Sutarties sudarymą, tačiau Sutartį vis tiek sudarė. Be to, CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Teismai apskritai neanalizavo, ar egzistuoja visos privalomos sąlygos, nustatytos CK 6.253 straipsnio 3 dalyje. Teisės doktrinoje suformuluoti išaiškinimai, kad šalis gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės veiksmų, kai nustatomas šių aplinkybių visetas: privalomi valstybės institucijų veiksmai (aktai); nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai); valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma; valstybės institucijų veiksmai (aktai), kurių šalys neturėjo teisės ginčyti. Tai reiškia, kad tik esant visoms šioms aplinkybėms gali būti svarstoma dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės.
25.2. Teismai nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE3Mi0zMDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-172-302/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-172-302/2017">e2A-172-302/2017</a> ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTE3Mi0zMDIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-172-302/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-172-302/2017">e2A-172-302/2017</a> buvo priimtas sprendimas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, kadangi teisinis reguliavimas pasikeitė po sutarčių sudarymo, kai sutartys buvo ilgalaikės, t. y. atsakovė vėlesniais laikotarpiais privalėjo vadovautis vėliau pasikeitusiais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju šalys Sutartį sudarė jau žinodamos EIRĮ 191 straipsnio turinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a> nutarė atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, kadangi pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. gegužės 14 d.
25.3. Teismai netinkamai vertino tai, kad šalys galėjo aptarti ir suderinti Sutarties vykdymo eigą bei planuoti biokuro tiekimo ir Pirkimo apimtį. Teismai neatsižvelgė į tai, kad Sutartis sudaryta pagal Tvarkos nuostatas, taigi pagal atsakovės paskelbtą Pirkimą. Atsakovė, įvertinusi savo poreikius, paskelbė Pirkimą ir nurodė siekiamą įsigyti biokuro kiekį, o ieškovė, įvertinusi Pirkimo sąlygas, pateikė pasiūlymą ir pagrįstai tikėjosi, kad sutartas biokuro kiekis nesikeis visą Sutarties vykdymo laikotarpį. Šalys sudarė ne įprastą pirkimo–pardavimo sutartį, kai tarpusavyje susitariama dėl sutarties sąlygų, bet vadovaudamosi Tvarka ir Viešųjų pirkimų įstatymu. Šiuo atveju mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikoma teismų praktika, suformuota viešųjų pirkimų bei viešų konkursų bylose. Remiantis kasacinio teismo praktika, atsakovė turėjo pareigą tiek Pirkimo sąlygas, tiek Sutarties nuostatas suformuluoti aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai, todėl neigiami padariniai gali kilti tik atsakovei, bet ne ieškovei kaip sąžiningai tiekėjai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2011">3K-3-320/2011</a>; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-436/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-436/2011">3K-3-436/2011</a>; 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzk2LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-396-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-396-969/2017">e3K-3-396-969/2017</a>). Atsakovė, nesilaikydama Sutartyje įtvirtintų nuostatų, pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarties privalomumo (lot. pacta sunt servanda) principą. Atsakovės vėlesni veiksmai patvirtina, kad ji 2015 m. per biržą nupirko tik dalį biokuro, t. y. apie 50 proc. biokuro atsakovė pirko iš naujo tiekėjo. Be to, tuo metu, kai atsakovė paskelbė naują pirkimą, šalys dar vykdė Sutartį. Todėl tokie atsakovės veiksmai pažeidė bendruosius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus ir CK 1.137 straipsnio 3 ir 4 dalis. Teismai šių aplinkybių apskritai neįvertino.
25.4. Teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 183 ir 185 straipsnių reikalavimų dėl įrodymų vertinimo. Teismai netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus. Teismai neįvertino to, kad atsakovė jau iki Sutarties pasirašymo žinojo apie pasikeisiantį teisinį reguliavimą dėl biokuro pirkimo, todėl tai turėjo įvertinti pasirašydama Sutartį ir nurodyti realų kiekį, kurį ketina įsigyti iš ieškovės. Be to, teismai apskritai nevertino aplinkybių, kad Sutartis buvo pasirašyta vadovaujantis Tvarkos nuostatomis, o tai reiškia, kad būtent pati atsakovė yra atsakinga už Pirkimo sąlygų bei Sutarties nuostatų suformulavimą. Teismai neatsižvelgė į tai, jog atsakovė galėjo su ieškove pratęsti Sutartį tam, kad išpirktų visą Sutartyje nurodytą biokuro kiekį, tačiau atsisakė tai padaryti ir 2014 m. paskelbė naują pirkimą biokurui įsigyti, nors šalių sudaryta Sutartis dar nebuvo pasibaigusi.
26. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Teismai, atsižvelgdami į tai, kad atsakovė yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, procesinius sprendimus grindė ne tik sutarčių teisę reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir viešosios teisės aktais (šilumos tiekimą bei energijos išteklių rinką reglamentuojančiais teisės aktais). Šiuo atveju atsakovės laisvę sudaryti biokuro pirkimo sutartis ir jas vykdyti riboja EIRĮ nuostatos.
26.2. Tiek EIRĮ, tiek Taisyklėse teikiamas prioritetas biokuro įsigijimui energijos išteklių biržoje, nustatant galimybę įsigyti energiją ir kurą kitu nei energijos išteklių biržoje būdu tik tokiu atveju, jei tai daryti yra ekonomiškai naudingiau. Komisija ne kartą teikė išaiškinimus, kad naujos EIRĮ ir Taisyklių nuostatos turi būti taikomos ir iki jų įsigaliojimo sudarytoms sutartims vykdyti.
26.3. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad šilumos tiekėjo perkamo biokuro kaina turi įtakos vartotojo mokamai kainai, o po priimtų EIRĮ ir Taisyklių pakeitimų ji itin sumažėjo. Šiuo atveju atsakovė pažymi, kad yra šilumos tiekėja ir savo veiklą privalo vykdyti įgyvendindama mažiausių sąnaudų principą, kuris detalizuojamas ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje. Tuo atveju, jeigu atsakovė būtų pirkusi savo poreikius viršijantį biokuro kiekį daug didesne kaina, nei ši buvo nusistovėjusi biržoje, atsakovės veiksmai būtų traktuotini kaip imperatyviųjų teisės normų pažeidimas tiek pagal ŠŪĮ nuostatas, tiek ir pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką bei Komisijos poziciją.
26.4. Jeigu atsakovė nebūtų atleista nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį minėtais pagrindais, byloje yra nustatytos ir kitos sąlygos, sudarančios pagrindą atleisti ją nuo civilinės atsakomybės. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad vienas iš pagrindų, kada civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat kada asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Ieškovė sutartį su UAB „Energovia“ ne tik sudarė, bet ir vykdė savo rizika. Tai, kad ji buvo įsipareigojusi iš UAB „Energovia“ nupirkti apie 40 procentų (t. y. 4136 tne) Sutartyje įtvirtinto maksimalaus biokuro kiekio, tačiau nupirko tik 6,63 procento (t. y. 686, 027 tne), nulėmė pačios ieškovės veiksmai.
26.5. Ieškovė kaip profesionali verslininkė žinojo, kad maksimalus biokuro kiekis atsakovei gali būti nereikalingas, nes atsakovės perkamą biokuro kiekį lėmė išimtinai objektyvios aplinkybės, t. y. biokuro poreikis šilumos gamybai, o vėliau – ir EIRĮ bei Taisyklių pakeitimai. Atsakovė neturi jokių galimybių sandėliuoti biokurą, nes tai technologiškai neįmanoma dėl biokuro energetinės vertės kritimo, be to, atsakovės galimybę sandėliuoti biokurą riboja jos turima biokuro rezervo aikštelė, kurioje kuro galima sukaupti kelioms katilinės darbo dienoms.
26.6. Ieškovės pasiūlymas Sutarties sąlygą, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį, įtraukti į Sutartį pažeidė Taisyklių 79 punktą, kuriame nustatyta, kad, sudarant pirkimo sutartį, negali būti didinama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ar keičiamas jos nustatymo būdas, pasiūlymo turinys, sutarties įvykdymo užtikrinimo reikalavimai. Šalių sutarimu energijos ar kuro kaina gali būti mažinama. Tokia Sutarties sąlyga pažeidė šilumos tiekėjo veiklą ir šalių tarpusavio santykius reglamentuojančias imperatyviąsias teisės aktų (EIRĮ, ŠŪĮ, Taisyklių) nuostatas, todėl yra vertintina kaip negaliojanti ab initio (nuo pradžių) ir negali sukelti teisinių pasekmių.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu
27. Sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamosi sutarties laisvės principu, šalys gali sudaryti imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei neprieštaraujančius sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 20 punktas).
28. CK 6.189 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Tai reiškia, kad sutarties šalis įpareigoja ne vien sutarties sąlygos, bet ir įstatymų nuostatos. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-611/2018, 20 punktas). Šalys greta vykdytinų sutarties sąlygų yra saistomos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>, 34 punktas).
29. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDctMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-207-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-207-219/2016">3K-3-207-219/2016</a> 52 punktą; 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTIyLTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-122-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-122-969/2017">e3K-3-122-969/2017</a> 31 punktą; 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDA3LTcwMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-407-701/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-407-701/2017">e3K-3-407-701/2017</a> 21 punktą). Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTMtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-593-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-593-687/2015">3K-3-593-687/2015</a>).
30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2013 m. spalio 31 d. sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti 10 340 tne biokuro. Šalys susitarė, kad perkamo biokuro kiekis ir kaina nesikeis visą sutarties laikotarpį. Atsakovė iš esmės neginčijo ieškovės 2017 m. rugpjūčio 24 d. pažymoje pateiktų duomenų, kad nuo 2013 m. lapkričio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. ji nupirko 7224,027 tne biokuro, t. y. nenupirko Sutartyje nurodyto biokuro likučio – 3115,973 tne biokuro. Atsakovė nesutiko nupirkti viso biokuro kiekio, motyvuodama šilta žiema, pasikeitusiomis pirkimo taisyklėmis, ieškovės reikalavimą vertino kaip prieštaraujantį sutarties ir teisės aktų nuostatoms bei viešajam interesui.
31. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra šilumos tiekimo veiklą vykdanti energetikos įmonė, gaminanti ir tiekianti centralizuotą šilumos energiją Jonavos rajono savivaldybėje, t. y. teikianti viešąsias valstybės reglamentuojamas paslaugas, todėl privalo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vykdyti imperatyviąsias įstatymo nuostatas. EIRĮ 2013 m. liepos 2 d. buvo papildytas 191 straipsniu (įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d.), kuris nustatė, kad šilumos tiekėjai, reguliuojami nepriklausomi šilumos gamintojai ir šilumą ir elektros energiją bendrame technologiniame cikle gaminantys gamintojai, kurie elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudoja biokurą, privalo energijos išteklių biržoje įsigyti šią elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai reikalingo biokuro kiekio dalį: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 30 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 50 proc. 2014 m. gruodžio 16 d. pakeitus 191 straipsnį, pasikeitė šilumos tiekėjams energijos išteklių biržoje privaloma įsigyti reikalingo biokuro kiekio dalis: 1) 2014 metais – ne mažiau kaip 10 proc.; 2) 2015 metais – ne mažiau kaip 50 proc.; 3) 2016 metais ir vėlesniais metais – ne mažiau kaip 100 proc. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šioje teisės normoje nurodyta įsakmi elgesio taisyklė, šios normos turinys lemia jos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>, 37 punktas).
32. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostata, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, aiškintina ir taikytina, atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį, o ne ją sudarant. Analogiško pobūdžio byloje pažymėta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas, kuriuo atsakovė, kaip šilumos energijos tiekėja, tapo įpareigota pirkti minimalų biokuro kiekį biržoje, turėjo įtakos atsakovės gaminamos šilumos energijos kainai, taikomai vartotojams, tarp jų ir gyventojams. Valstybė, pasitelkdama teisinį reguliavimą, skatina efektyvią konkurenciją energijos išteklių rinkoje ir nustato vartotojų šilumos poreikių tenkinimą jiems mažiausiomis sąnaudomis (EIRĮ 3 straipsnio 2 punktas, Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Iš biokuro pagamintos šilumos supirkimas į šilumos tiekimo sistemas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga (Šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Todėl EIRĮ (įstatymo 2014 m. gruodžio 16 d. redakcija) 191 straipsnio 1 dalis, įsigaliojusi po biokuro (smulkintos medienos) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, taikytina šalių ginčui. Atsakovės sutarties vykdymo veiksmai turėjo atitikti ir nustatytų imperatyviųjų teisės normų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>, 40 punktas).
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atsakovė 2014 metais privalėjo per energijos išteklių biržą įsigyti ne mažiau kaip 10 procentų biokuro. Imperatyvioji įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviajai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje, todėl sprendė, kad atsakovė turėjo būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalys, 6.258 straipsnio 4 dalis).
34. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje reglamentuota sutartinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė sutartimi nustatyto pirkti biokuro kiekio dalies iš ieškovės nenupirko, t. y. sutartinių įsipareigojimų neįvykdė. Ieškovė, siekdama užtikrinti, jog būtų įvykdyti sutartiniai įsipareigojimai atsakovei (patiektas atitinkamas biokuro kiekis), buvo sudariusi sutartį dėl biokuro pirkimo su UAB „Energovia“. Atsakovei atsisakius pirkti likusį kiekį, ieškovė atitinkamai nepriėmė tokio kiekio biokuro iš UAB „Energovia“, šiai iš ieškovės įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista 237 847,68 Eur nuostolių atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi nustatė, kad UAB „Pusbroliai“ ir UAB „Energovia“ sutarties sudarymą nulėmė UAB „Pusbroliai“ poreikis užtikrinti papildomą biokuro kiekį, reikalingą tam, jog ji galėtų tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kylančius iš 2013 m. spalio 31 d. sudarytos sutarties su AB „Jonavos šilumos tinklai“. Nagrinėjamoje byloje prašomą priteisti nuostolių atlyginimą ieškovė grindė aplinkybėmis, nustatytomis minėtoje byloje.
36. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė nepateikė jokių argumentų dėl ieškovės atlikto nuostolių dydžio apskaičiavimo teisėtumo. Nuostoliai kilo dėl atsakovės netinkamo sutarties vykdymo, todėl konstatuota, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos, tačiau teismai sprendė, jog egzistuoja pagrindas atsakovę nuo civilinės atsakomybės atleisti.
37. Pagal CK 6.253 straipsnio, reglamentuojančio civilinės atsakomybės netaikymą ar atleidimą nuo jos, 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Įrodyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes turi asmuo, kuris jomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimą.
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-522/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-522/2009">3K-3-522/2009</a>).
39. Šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-273/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-273/2006">3K-3-273/2006</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-268/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-268/2012">3K-3-268/2012</a>; kt.).
40. CK 6.253 straipsnyje valstybės veiksmai įvardijami kaip atskiras civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas. Valstybės veiksmų, kaip vieno iš civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais valstybės institucijų veiksmais ar aktais, dėl kurių įpareigotas asmuo negali įvykdyti sutartinių įsipareigojimų arba kurie lemia negalėjimą laikytis tam tikros pareigos.
41. Pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį valstybės veiksmai – tai privalomi vykdyti ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai arba aktai, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturi teisės ginčyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytoje teisės normoje pateikta valstybės veiksmų, kaip pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikyti, apibrėžtis suponuoja išvadą, kad šiam pagrindui konstatuoti būtina atitinkamų sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) valstybės institucijų veiksmai (aktai); 2) veiksmai (aktai) turi būti nenumatyti ir privalomi asmeniui; 3) veiksmai (aktai) turi būti tokie, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma; 4) asmuo neturėjo teisės veiksmų (aktų) ginčyti teismo ar administracine tvarka. Taigi, valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių asmeniui neįmanoma įvykdyti prievolę, be kita ko, gali būti pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės tik tais atvejais, kai šie veiksmai negalėjo būti iš anksto numatyti.
42. Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad 2013 m. spalio 31 d. šalys sudarė Biokuro pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 131031, pagal kurią ieškovė įsipareigojo per 2013–2014 m. patiekti atsakovei 10 340 tne biokuro, t. y. ieškovė ir atsakovė sudarė biokuro pirkimo–pardavimo sutartį praėjus keturiems mėnesiams po EIRĮ 191 straipsnio (2013 m. liepos 2 d. redakcija) 1 dalies priėmimo. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad teisinio reglamentavimo pokyčiai abiem šalims buvo žinomi iki sutarties sudarymo ir vykdymo pradžios. Aplinkybė, kad minėta EIRĮ redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., nereiškia, kad valstybės veiksmai buvo nenumatyti ar neprognozuojami, kadangi Sutarties sudarymo metu minėtas įstatymas buvo paskelbtas 2013 m. liepos 20 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 78-3938 ir nurodyta jo įsigaliojimo data. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios faktinės aplinkybės neteikia pagrindo daryti išvadą, jog nurodytas aktas buvo nenumatytas, todėl tokie valstybės veiksmai, nesant bent vienos iš privalomųjų sąlygų, nurodytų šios nutarties 39 punkte, negali būti kvalifikuojami kaip pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikyti.
43. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad jokie įstatymai nenustato pareigos šaliai kreiptis į kitą šalį dėl sutarties pakeitimo ar modifikavimo, jeigu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pasikeitimų šalis nebegali vykdyti sutarties. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šiuo atveju imperatyvūs draudimai atitinka force majeure situaciją, kai šalys atleidžiamos nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Sutarties modifikavimas galimas tik tada, kai, pakeitus sutartį, nors ir sunkiau, bet būtų įmanoma ją vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a>). Šiuo atveju nebuvo būdų, kaip sutartis galėtų būti modifikuota, kad atitiktų imperatyviąsias normas, t. y. kad atsakovė galėtų pirkti biokurą tik iš ieškovės (nepirkdama biokuro iš biržos), taip nepažeisdama EIRĮ 191 straipsnio nuostatų. Vertindama šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog CK 6.253 straipsnyje, kuriame įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes ir valstybės veiksmus (privalomus ir nenumatytus valstybės institucijų veiksmus (aktus), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti) įstatymas atskyrė kaip skirtingus ir savarankiškus atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus. Todėl sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas šalių ginčo situaciją be pagrindo vertino ir kaip atitinkančią force majeure sampratą.
44. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU4LTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-158-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-158-690/2018">e3K-3-158-690/2018</a> išdėstytais išaiškinimais, kadangi, ieškovės manymu, minėtos kasacinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Su šiais ieškovės argumentais sutiktina iš dalies. Minėtoje kasacinėje byloje pateiktais išaiškinimais dėl EIRĮ normų imperatyvaus pobūdžio turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjamoje byloje, kadangi pats teisės normos pobūdis išlieka nepakitęs nepriklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Tačiau sutiktina, kad nagrinėjamoje byloje skiriasi esminė faktinė bylos aplinkybė, kuri turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo sutartis tarp šalių buvo sudaryta jau esant priimtam EIRĮ pakeitimui, tuo tarpu nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl situacijos, kai jokių aktualių įstatymo pakeitimų priimta nebuvo, o šios aplinkybės, kaip jau nurodyta šios nutarties 41 punkte, turi esminę reikšmę vertinant valstybės veiksmus CK 6.253 straipsnio nuostatų kontekste.
45. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalys, sudarydamos sutartį dėl biokuro pirkimo, žinojo apie nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliosiantį naują teisinį reglamentavimą, todėl atsakovė, kaip šilumos veiklą vykdanti energetikos įmonė, galėjo ir privalėjo įvertinti savo poreikius ir galimybes, kad būtų užtikrinti imperatyvūs įstatymo reikalavimai atitinkamą biokuro kiekį įsigyti energijos išteklių biržoje ir taip pat vykdomi sutartimi prisiimti įsipareigojimai. Byloje nustatyta, kad atsakovė, žinodama apie naują teisinį reglamentavimą, įtvirtinantį imperatyvias pareigas jai, kaip šilumos tiekėjai, sudarė sutartį dėl atitinkamo biokuro kiekio pirkimo su ieškove, todėl nevykdydama sutartinių įsipareigojimų būtent atsakovė, o ne ieškovė pažeidė sutartines pareigas.
46. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. O3-487, kuriame konstatuota, kad atsakovė energijos išteklių biržoje nupirko 6,1 procento viso 2014 m. įsigyto biokuro kiekio, todėl laikytina, jog bendrovė neįvykdė Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalyje nustatyto privalomo įpareigojimo ne mažiau kaip 10 proc. elektros ir (ar) šilumos energijos gamybai naudojamo biokuro įsigyti energijos išteklių biržoje, ir dėl to atsakovei skirtas įspėjimas. Teismai nustatė, kad atsakovės 2014 m. įsigyto biokuro apskaita pagal atskirus tiekėjus rodo, jog 2014 m. pagrindinį biokuro kiekį – 6696,187 tne – ji nupirko iš ieškovės pagal sutartį, 869,604 tne pagal sutartį 2014 m. sausio–vasario mėn. nupirko iš „AS PK Oliver“ ir 527,584 tne nupirko energijos išteklių biržoje, kurioje vienu iš tiekėjų buvo ta pati UAB „Pusbroliai“. Vertindamas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad dėl to atsakovei buvo taikyta nuobauda (įspėjimas), ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal Sutartį jai neišpirkus sulygto kiekio biokuro, nes jeigu būtų patenkintas ieškinys, būtų sukurta situacija, kai valstybė baudžia asmenį ir už tai, kad jis perka biokurą iš ieškovės, ir už tai, kad jis neperka biokuro iš atsakovės (žalos atlyginimo priteisimas civilinėje byloje).
47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog minėtame nutarime konstatuotos aplinkybės sudaro pagrindą atleisti atsakovę nuo sutartinės civilinės atsakomybės, nėra pagrįsti. Pažymėtina tai, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarime konstatuota, jog atsakovei privaloma įsigyti biokuro dalis 2014 m. sudarė nereikšmingą viso biokuro kiekį įmonės kuro balanse. Ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, jog būtent dėl Energijos išteklių rinkos įstatymo 191 straipsnio 1 dalies imperatyviųjų nuostatų reikalavimų atsakovė negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ieškovei. Atsakovė neįrodė ir byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtintų, jog atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė dėl to, kad galėtų užtikrinti imperatyviųjų įstatymo nuostatų įgyvendinimą.
48. Byloje nustatyta, kad dėl to, jog atsakovė neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, ieškovė patyrė nuostolių, dėl kurių dydžio faktiškai ginčo tarp šalių nėra. Nenustačius CK 6.253 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, dėl kurių atsakovė galėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės, jai turi būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK 6.243 straipsnio 3 dalis).
Dėl atsakomybės ribų ir atlygintinos žalos dydžio
49. Sprendžiant dėl įmonės (verslininko) sutartinės atsakomybės, būtina taikyti nuostolių numatymo kriterijų, įtvirtintą CK 6.258 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią normą neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Tai yra tam tikras verslininko, atsakančio be kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), atsakomybės ribojimo būdas. Vertinant, ar verslininkas galėjo numatyti tam tikrų nuostolių atsiradimą, taikomas apdairaus, protingo ir rūpestingo verslininko standartas ir pagal jį sprendžiama, ar esant konkrečiai situacijai jis būtų numatęs tokių nuostolių atsiradimo galimybę.
50. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes atsakovė žinojo, kokį biokuro kiekį ji įsipareigoja pirkti, taip pat žinojo apie pasikeisiantį teisinį reglamentavimą, nustatantį naujus įpareigojimus biokuro pirkėjams. Dėl to darytina išvada, kad atsakovė galėjo numatyti nuostolių atsiradimą. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog verslininkas nenumatė ir negalėjo numatyti tam tikrų kreditoriaus nuostolių, tenka skolininkui. Atsakovė šioje byloje tokiais argumentais nesigynė ir tam reikšmingų aplinkybių neįrodinėjo.
51. Prieš tai išdėstyti byloje nustatyti faktai ir argumentai teikia pagrindą daryti išvadą, kad tarp atsakovės netinkamo prievolės vykdymo ir ieškovės patirtos žalos yra priežastinis ryšys ir neigiami padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo, t. y. egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.
52. Žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Ši norma yra bendroji civilinės atsakomybės norma, kuri detalizuojama specialiąja sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančia CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią skolininko atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie netinkamu prievolės įvykdymu padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Tai reiškia, kad, kreditoriui pažeidus sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus, skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinama tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius, nes skolininkas neprivalo prisiimti atsakomybės už kreditoriaus veiksmus. Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2014">3K-3-155/2014</a>; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-364/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-364/2014">3K-3-364/2014</a>; kt.).
53. CK 6. 259 straipsnyje nustatytos taisyklės taikomos ir tada, kai skolininkas pagal įstatymus ar sutartį atsako už prievolės neįvykdymą ar netinkamą jos įvykdymą nepaisant jo kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis). Taigi ir įmonei (verslininkui), pagal CK 6. 256 straipsnio 4 dalį už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsakančiai be kaltės, gali būti taikomi atsakomybės sumažinimo ar atleidimo nuo atsakomybės institutai, jei nustatoma ir kreditoriaus kaltė. Dėl to sutartinės atsakomybės taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę galbūt pažeidusio asmens, bet ir kitos santykių šalies, turinčios pareigą elgtis rūpestingai, sąžiningai ir apdairiai, veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-575/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-575/2012">3K-3-575/2012</a>).
54. Kreditoriaus kaltės nustatymas yra faktinio pobūdžio klausimas, kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad abi šalys, būdamos biokuro verslo subjektai, turėjo galimybes aptarti ir suderinti sutarties vykdymo eigą, kadangi teisinis reglamentavimas pakito iki sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, būdama biokuro tiekimo rinkos dalyvė, nors ir turėjo pagrindą tikėtis, kad atsakovė, sudarydama sutartį su ieškove, žino savo poreikius ir galimybes bei jas yra įvertinusi, vis dėlto, būdama atidi ir rūpestinga verslininkė, veikianti sau įprastoje verslo srityje, taip pat turėjo pasidomėti, ar atsakovė yra įvertinusi galimas rizikas dėl naujai įsigaliosiančio teisinio reglamentavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje konkrečioje situacijoje, kai abi šalys žinojo apie naujai įsigaliosiantį teisinį reglamentavimą, tačiau jo galimos įtakos sutartinių įsipareigojimų vykdymui neįvertino, yra pagrindas konstatuoti ir ieškovės neatidumą bei nerūpestingumą, todėl jos teisė į nuostolių atlyginimą negali būti visiškai apginama. Tai teikia pagrindą spręsti dėl atsakovės atsakomybės mažinimo (CK 6.259 straipsnio 1, 3 dalys).
55. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 238 685,74 Eur nuostolių atlyginimo, dėl nuostolių dydžio nustatymo tarp šalių ginčo nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 51–53 punktuose nurodytus argumentus, ieškovei iš atsakovės priteistina 1/2 dalis patirtų nuostolių – 119 342,87 Eur ir 5 proc. metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
57. Šioje byloje ieškovės pareikštas materialusis teisinis reikalavimas atsakovei dėl 238 685,74 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, jos naudai iš atsakovės priteistinas 119 342,87 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu konstatuotina, kad ieškinys yra patenkintas 50 proc. dalimi, o atmestas – taip pat 50 proc. dalimi, todėl bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos vadovaujantis šiomis proporcijomis.
58. Ieškovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 3381,95 Eur advokato pagalbai už ieškinio surašymą, 2662 Eur advokato pagalbai už apeliacinio skundo surašymą ir 2976,60 Eur advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą. Prašomos priteisti sumos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., toliau – Rekomendacijos). Už ieškinio parengimą maksimali ieškovei galima priteisti suma – 1983,25 Eur, už apeliacinį skundą – 2096,75 Eur, o už kasacinį skundą – 2780,10 Eur. Taigi ieškovei iš viso galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už advokato suteiktą teisinę pagalbą yra 6860,10 Eur.
59. Atsakovė turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 4079,02 Eur išlaidas pirmosios instancijos teisme, 1609,30 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 760,55 Eur už kasacinio skundo surašymą. Dalis atsakovės prašomų priteisti sumų viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį už advokato teikiamą pagalbą. Atsakovės advokatas pirmosios instancijos teisme jos vardu surašė atsiliepimą į ieškinį, tris kitus įvairaus turinio prašymus, atstovavo atsakovę teismo posėdžiuose, kuriuose praleido 4 (suapvalinus) val., todėl pagal Rekomendacijas maksimali atsakovės patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti bendra suma pirmosios instancijos teisme būtų 2629,32 Eur. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimali galima priteisti suma – 1090,31 Eur. Atsakovės prašoma priteisti suma už kasacinio skundo surašymą neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio už advokato teikiamą pagalbą. Atsakovei iš viso galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už advokato suteiktą teisinę pagalbą yra 4480,18 Eur.
60. Atlikus šalių viena kitai mokėtinų sumų įskaitymą, ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinio reikalavimas patenkintas 50 proc. dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinas 1189,96 Eur (6860,10 Eur – 4480,18 Eur) : 2) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, advokato pagalbai apmokėti, atlyginimas.
61. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimai tenkinami 50 proc., ieškovei iš atsakovės iš viso priteistinas 4147,50 Eur žyminis mokestis (2765 Eur x 3 : 2).
62. Susumavus atsakovei priteistinų bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame teisme, advokato pagalbai apmokėti, ir žyminio mokesčio dalį, ieškovei iš atsakovės iš viso priteistinas 5337,46 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
63. Pagal CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinamas, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. Pažymėtina, kad ieškovė už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo po 2851 Eur žyminio mokesčio. Pagal ieškinio reikalavimus (238 685,74 Eur) ieškovė turėjo sumokėti po 2765 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, ieškovei grąžintina žyminio mokesčio dalis (po 86 Eur nuo kiekvienos permokėtos sumos).
64. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinio teismo patirtų pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš šalių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 16 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Tenkinti dalį UAB „Pusbroliai“ ieškinio.
Priteisti iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ (j. a. k. 156737189) ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654) 119 342,87 Eur (vieną šimtą devyniolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt du Eur 87 ct) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2017 m. balandžio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės AB „Jonavos šilumos tinklai“ (j. a. k. 156737189) ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654) 5337,46 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus trisdešimt septynis Eur 46 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Grąžinti ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654) 86 (aštuoniasdešimt šešis) Eur už ieškinį 2017 m. kovo 27 d. AB DNB banke sumokėtą žyminio mokesčio dalį.
Grąžinti ieškovei UAB „Pusbroliai“ (j. a. k. 302274654) 86 (aštuoniasdešimt šešis) Eur už apeliacinį skundą 2017 m. lapkričio 3 d. AB „Luminor“ banke sumokėtą žyminio mokesčio dalį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Donatas Šernas
