Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-84/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14583-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija 34.4.3

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. G., Kretingos 1-ojo notarų biuro notarė Stasė Danutė Nekrošytė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjos ir jos brolio J. K. tėvas A. K., miręs 2007 m. vasario 5 d., testamentu visą savo turtą paliko suinteresuotam asmeniui J. G. Pareiškėja paveldėjo 2009 m. balandžio 11 d. mirusio J. K. turtą. Ji prašė notaro paskirstyti tarp paveldėtojų tėvo A. K. palikimo dalis, išskiriant J. K. tenkančią privalomąją palikimo dalį. Notaras informavo, kad pareiškėjos brolis negali pretenduoti į privalomąją paveldimo turto dalį, nes nėra nustatyto fakto, jog jam buvo reikalingas išlaikymas.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos velioniui broliui J. K., kurio teisių perėmėja ji yra, tėvo A. K. mirties dieną (2007 m. vasario 5–ąją) buvo reikalingas išlaikymas ir jis turėjo teisę į privalomąją palikimo dalį. Pareiškėja nurodė, kad Šilutės rajono teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimu J. K. pripažintas neveiksniu, o 2008 m. kovo 12 d. nutartimi – pareiškėja paskirta jo globėja. Turto palikėjo mirties dieną jo sūnus J. K. buvo neveiksnus, nedarbingas, savimi negalėjo pasirūpinti, gyveno ir buvo prižiūrimas valstybės išlaikomame pensionate, neturėjo pakankamai pajamų, todėl, pareiškėjos nuomone, jam buvo reikalingas išlaikymas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškimo netenkino. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes: pareiškėja ir J. K. yra 2007 m. vasario 5 d. mirusio A. K. vaikai; Šilutės rajono teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimu J. K. pripažintas neveiksniu, 2008 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėja paskirta jo globėja; 2009 m. balandžio 11 d. J. K. mirė, jo turtą paveldėjo pareiškėja; J. K. buvo nustatytas 90 proc. nedarbingumas ir specialus nuolatinės slaugos poreikis; tėvo mirties dieną J. K. nuosavybės teise priklausė 3,54 Lt santaupų ir garažas, esantis (duomenys neskelbtini); nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2009 m. balandžio 11 d. jis gyveno Šilutės pensionate, kur jo išlaikymas kainavo vidutiniškai 1927 Lt per mėnesį; J. K. turėjo teisę gauti 656,04 Lt invalidumo pensiją. Teismas neginčijo, kad J. K. fizinė ir finansinė būklė iš esmės lėmė jo poreikį būti išlaikomam, tačiau sprendė, kad jis buvo išlaikomas valstybės (taikant socialines garantijas, buvo kompensuojamas jo išlaikymas Šilutės pensionate, skirta invalidumo pensija). Konstatavęs, kad turto palikėjo mirties dieną J. K. išlaikė valstybė, teismas padarė išvadą, jog nėra vieno iš privalomųjų pagrindų asmens išlaikymo reikalingumo faktui konstatuoti (nenustatytas faktas, kad nebuvo išlaikomas). Nenustatęs, kad tėvo mirties dieną J. K. buvo reikalingas išlaikymas, teismas netenkino reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 21 d. nutartimi atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje sutiko, kad J. K. fizinė būklė iš esmės galėjo lemti poreikį būti išlaikomam. Tačiau įpėdinio nedarbingumas dėl neįgalumo nepreziumuoja išlaikymo reikalingumo. Įstatyme nenustatyta tėvų pareigos išlaikyti pilnametį neįgalų vaiką, kuris neturi užtektinai pajamų. Dėl to kolegija laikė, kad turto palikėjas A. K. neprivalėjo išlaikyti sūnaus ir palikimo atsiradimo metu jo neišlaikė – bylos duomenimis jis buvo išlaikomas valstybės. Duomenų, kad dalį socialinės globos išlaidų būtų finansavęs tėvas A. K. arba kiti giminės, nėra. Epizodinis pareiškėjos rūpinimasis broliu nepatvirtina išlaikymo CK 5.20 straipsnio prasme, nes nagrinėjamoje situacijoje teisiškai reikšminga tik aplinkybė dėl tėvo teikto išlaikymo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad J. K. teisė būti išlaikomam buvo įgyvendinta globos įstaigoje, todėl šios teikiamas išlaikymas lėmė tai, jog kiti asmenys neturėjo teikti išlaikymo.

Kolegija nesivadovavo pareiškėjos nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2011, suformuluota taisykle, nurodydama, kad skiriasi nagrinėjamos ir nurodomos bylos faktinės aplinkybės, todėl išaiškinimai nurodytoje byloje neturi reikšmės nagrinėjamai bylai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl privalomosios palikimo dalies instituto paskirties. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad privalomosios palikimo dalies instituto paskirtis yra apsaugoti įpėdinio, kuriam buvo reikalingas išlaikymas ir kuris neturėjo galimybės gauti išlaikymo iš kitų šaltinių, turtinius interesus. J. K. gavo socialinę globą, todėl jo turtiniai interesai buvo apsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įpėdinių interesų apsaugą sutapatino su jo gaunama socialine globa. Asmens turtinius interesus sudaro ne tik socialinės teisės, bet ir kiti elementai, todėl toks aiškinimas nepagrįstai susiaurino įpėdinio teisių apimtį.

2. Dėl CK 5.20 straipsnio normos aiškinimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad J. K. buvo reikalingas išlaikymas, tačiau nepripažinęs teisės į privalomąją palikimo dalį, paneigė CK 5.20 straipsnio prasmę. Pagal teismo nurodytą išaiškinimą CK 5.20 straipsnio normą galima taikyti tik tuo atveju, jeigu asmuo nesinaudoja kitomis socialinėmis garantijomis; jeigu asmuo įgyvendina savo teisę į socialinę paramą, jis netenka teisės į privalomąją palikimo dalį. Kasatorės nuomone, toks CK 5.20 straipsnio normos aiškinimas, siejant išlaikymą su valstybės teikiama parama, būtų ydingas. Aplinkybė, kad palikimo atsiradimo metu asmuo buvo išlaikomas valstybės, būtent patvirtina išlaikymo poreikį, o ne jį paneigia. Tai, kad J. K. buvo valstybės išlaikomas, patvirtina, kad jis neturėjo pakankamai lėšų būtinosios gyvenimo reikmėms tenkinti; aplinkybė, jog tėvas A. K. neteikė sūnui išlaikymo, nepaneigia išlaikymo poreikio. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teisę į privalomąją palikimo dalį turi asmenys, kuriems palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas; ši teisė nesaistoma mirusiojo teikto išlaikymo – reikšmingas yra išlaikymo reikalingumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad, nenustačius esminės aplinkybės, jog tėvas teikė J. K. išlaikymą, negalima pripažinti teisės į privalomąją palikimo dalį, nukrypo nuo teismų praktikos. Faktinis išlaikymo teikimas nėra svarbi aplinkybė, svarbu nustatyti faktą, ar buvo reikalingas išlaikymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2009, nurodyta, kad teisė į privalomąją palikimo dalį suteikiama artimiausiems šeimos nariams atsižvelgiant į šeimos narių solidarumo sampratą, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Dėl to, kasatorės nuomone, valstybės teikiamos socialinės garantijos leidžia pasirūpinti būtinųjų poreikių tenkinimu, o įgyvendinta teisė į privalomąją palikimo dalį leidžia užtikrinti didesnę dalį asmens poreikių.

3. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio normas, nesivadovavo teismų praktika dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB,,Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-95/2008; kt.), nes neišsamiai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus dėl J. K. poreikio būti išlaikomam. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai iš esmės padarė išvadą, kad J. K. nebuvo reikalingas kitų asmenų išlaikymas, nes jį išlaikė valstybė. Teismai nesiaiškino, kokie konkretūs poreikiai sudaro būtinųjų gyvenimo poreikių visumą, ar teikiama parama, jo turimos pajamos, turtas, galėjo užtikrinti visų poreikių patenkinimą, o gal tik jų dalį; ar buvo tenkinami tik būtinieji, ar ir specialieji poreikiai, ar, atsižvelgiant į tai, kad J. K. buvo psichikos ligonis, jam buvo sudarytos normalios gyvenimo sąlygos, ar globos įstaigoje teikiamas išlaikymas buvo pakankamas, kad nebūtų reikalingas papildomas išlaikymas, ir pan. Teismai netyrė ir nevertino J. K. ligos istorijos šioms aplinkybėms nustatyti ir pagrįsti, taip pat nevertino jo ligos progresavimo ir didėjančio poreikio išlaikyti. Byloje nustatyta, kad J. K. buvo paskirta speciali nuolatinė slauga, tačiau pensione išlaikymas neindividualizuojamas, todėl neaišku, ar pensione teiktas išlaikymas atitiko ir patenkino jo poreikius.

Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo J. G. prašo pareiškėjos kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CK 5.20 straipsnio normos aiškinimo ir nukrypimo nuo teismų praktikos. Teismai tinkamai aiškino CK 5.20 straipsnio normą ir nepažeidė kasacinio teismo praktikos suformuluotų išlaikymo reikalingumo kriterijų. Ne visiems asmenims, reikalingiems išlaikymo, yra skiriama valstybės parama – tai priklauso nuo daugelio aplinkybių: asmens pajamų, darbingumo lygio, galimybės rūpintis savimi ir kt. J. K. buvo visiškai išlaikomas valstybės, jam skirta socialinė parama, todėl, įgyvendinus teisę į valstybės paramą, jam buvo sukurtos gana geros gyvenimo sąlygos. Tai, kad J. K. buvo teikta valstybės parama, turi svarbią reikšmę sprendžiant, ar jam palikimo atsiradimo dieną buvo reikalinga papildoma parama skiriant privalomąją palikimo dalį. Valstybė yra įsipareigojusi išlaikyti neįgalius asmenis, todėl negalima teigti, kad pareiškėjos tėvas perkėlė savo atsakomybę valstybei.

2. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Teismai nepažeidė CPK 185 straipsnio, 443 straipsnio 8 dalies reikalavimų, ėmėsi visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms nustatyti. J. K. fizinė būklė lėmė poreikį būti išlaikomam, tačiau tiek išlaikymas, tiek specialiųjų poreikių tenkinimas buvo teikiamas valstybės. Kasatorė nepateikė įrodymų, kad pensionatas netinkamai ar nepakankamai prižiūrėjo J. K. – įrodinėjimo našta tokio pobūdžio bylose tenka įpėdiniui, pretenduojančiam į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2010).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 5.20 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo

Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį palikėjo vaikai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Taigi paveldėjimo pagal testamentą atveju teisę į privalomąją palikimo dalį turi ir suaugę palikėjo vaikai, kuriems palikimo atsiradimo dieną reikalingas išlaikymas, t. y. kurie dėl tam tikrų priežasčių neturi pajamų arba turi jų nepakankamai būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išsamiai pasisakyta dėl teisės į privalomąją palikimo dalį instituto paskirties (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; kt.), išlaikymo reikalingumo kriterijų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje M. D. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-33/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-173/2009; kt.).

Pagal kasacinio teismo praktiką CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė į privalomąją palikimo dalį siejama ne su viena ar keliomis aplinkybėmis, susijusiomis su asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, amžiumi, sveikatos būkle, darbingumu ar pajamomis, o su būtinumu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti objektyviai sumažėjusias asmens galimybes įsidarbinti, kitais būdais gauti pajamų, taip pat su kitomis faktinėmis aplinkybėmis, iš kurių visumos galima padaryti išvadą, kad palikėjo mirties dieną asmuo neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms ir objektyvios galimybės tokių pajamų gauti, nepretenduodamas į palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; kt.); ši teisė nustatoma atsižvelgiant ir į kitas CK normas, kuriose nustatyti išlaikymo reikalingumo šeimos nariams kriterijais (CK 3.72 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys, 3.192, 3.205 straipsniai), tačiau kiekvienoje byloje teismai turi individualiai įvertinti nustatytas aplinkybes ir jų reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008); atsižvelgiama ir į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą (pavyzdžiui, valstybės pašalpą), nepriklausomai nuo to, ar tokią teisę įgyvendino (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo I. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-596/2008; kt.). Taigi, konkrečioje byloje sprendžiant klausimą, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, turi būti įvertinamos visos palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautos pajamos, galimybės jų gauti, turėtas turtas ir turtinės teisės, taip pat konkretūs tokio asmens poreikiai, sudarantys būtinų gyvenimo reikmių visumą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tyrė byloje surinktus duomenis, siekdami nustatyti, ar pareiškėjos broliui J. K. reikėjo išlaikymo jo tėvo mirties dieną. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Šilutės rajono teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimu J. K. pripažintas neveiksniu, 2008 m. kovo 12 d. nutartimi pareiškėja paskirta jo globėja; J. K. buvo nustatytas 90 proc. nedarbingumas ir specialus nuolatinės slaugos poreikis; tėvo mirties dieną J. K. nuosavybės teise priklausė 3,54 Lt santaupų ir garažas, esantis (duomenys neskelbtini); nuo 2006 m. liepos 17 d. iki 2009 m. balandžio 11 d. jis gyveno Šilutės pensionate, kur jo išlaikymas kainavo vidutiniškai 1927 Lt per mėnesį; J. K. gavo 656,04 Lt invalidumo pensiją.

Esant nustatytoms aplinkybėms, kad J. K. teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, tėvo mirties dieną buvo nedarbingas, t. y. nustačius nedarbingumo dėl neįgalumo požymį, galima spręsti, kad toks asmuo turi poreikį būti išlaikomam. Tačiau, sprendžiant, kad asmeniui reikalingas išlaikymas CK 5.20 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti atsižvelgiama ne tik į poreikį būti išlaikomam, bet ir į faktą, ar asmuo negali savęs išlaikyti, nėra išlaikomas ar neturi teisės įgyvendinant socialines garantijas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nedarbingumo dėl neįgalumo požymis rodo įpėdinio atitiktį CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, tačiau įrodinėjimo dalykas neapribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas dėl neįgalumo palikėjo vaikas neturėjo pakankamai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms, todėl buvo reikalingas palikėjo išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. R. v. N. J., bylos Nr. 3K-3-501/2010). Taigi neįgaliam palikėjo vaikui nereikia įrodyti poreikio būti išlaikomam, tačiau būtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti, kad jis neturi pakankamai lėšų ir išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, tačiau jų nepakanka būtiniems gyvenimo poreikiams patenkinti, nepretenduojant į palikimo dalį.

Kasatorės teigimu, aplinkybė, kad palikimo atsiradimo metu jos brolis buvo išlaikomas valstybės, patvirtina poreikį būti išlaikomam. Minėta, kad tokį poreikį lemia asmens nedarbingumas dėl neįgalumo. Tai, kad neįgalus asmuo išlaikomas valstybės, nebūtinai reiškia, kad jis neturi pakankamai lėšų būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti. Pagal Socialinių paslaugų įstatymo reglamentavimą socialinės paslaugos teikiamos ne tik tam tikrų socialinių sunkumų turinčiam asmeniui, bet ir dėl amžiaus ar neįgalumo negalinčiam savarankiškai rūpintis ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Socialinių paslaugų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad palikimo atsiradimo metu pareiškėjos brolis buvo neįgalus ir neveiksnus bei faktiškai išlaikomas valstybės, pripažino lemiama faktui, kad jis neturėjo pakankamai lėšų pragyventi ar teisių socialinių garantijų pagrindu būti išlaikomam, paneigti. Teisėjų kolegija su tokia teismų išvada sutinka ir pažymi, kad pareiškėjos brolio sveikatos būklė (psichiniai sutrikimai) neleido jam savarankiškai įgyvendinti savo teisių. Pagal Socialinių paslaugų įstatymo nuostatas asmeniui, kuris dėl sunkios negalios negeba savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu, valstybė, teikdama tiek bendrąsias, tiek specialiąsias socialines paslaugas, užtikrina tokiam asmeniui saugią ir sveiką aplinką, atitinkamą pagalbą, suderintą su jo priežiūra, nuolatinę slaugą ir kt. Dėl nurodytos sveikatos būklės J. K. buvo nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, taigi jis įgijo ir įgyvendino teisę į valstybės teikiamą socialinę globą. Be to, J. K. buvo mokama invalidumo pensija, kuri jo tėvo mirties dieną buvo 656,04 Lt, nuosavybės teise valdė garažą, iš kurio nuomos buvo gaunamos pajamos, buvo išreiškęs valią priimti palikimą, atsiradusį po jo motinos mirties, pradedant faktiškai jį valdyti. Nustačius, kad kasatorės broliui J. K., kaip specialių poreikių turinčiam asmeniui, kompleksinę pagalbą teikė valstybė, t. y. dėl neįgalumo atsiradęs išlaikymo poreikis buvo įgyvendintas taikius tam tikras socialines garantijas (apgyvendinus Šilutės pensione, sudarius sąlygas, būtinas psichinio ligonio gyvenimo sąlygoms tenkinti, mokant invalidumo pensiją, kt.), teismai neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad J. K. atitiko CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytus išlaikymo reikalingumo kriterijus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytoms aplinkybėms tinkamai aiškino ir taikė teisę į privalomąją palikimo dalį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, ir atmeta šiuos kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Kasaciniam teismui pripažinus, kad J. K. neatitiko CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytų išlaikymo reikalingumo kriterijų, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų.

Dėl kasatorės prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą atmetimo

Kasatorės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl paveldėjimo bylų dingimo ir galimo A. K. ir J. K. parašų suklastojimo netenkinamas kasaciniam teismui nenustačius aiškiai apibrėžtų teisinių pagrindų konstatuoti, kad šios bylos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta kita byla, esanti ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Dėl atstovavimo išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Netenkinus kasacinio skundo reikalavimų, suinteresuoto asmens naudai iš kasatorės priteistina 600 Lt išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 27,90 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuoto asmens J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš pareiškėjos A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai atlyginti.

Priteisti iš pareiškėjos A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 27,90 Lt (dvidešimt devynis litus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas